Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai

Amžininkų atsiminimai - Steponas Kairys

Steponas Kairys

DRAUGUI KAZIMIERUI VENCLAUSKIUI MIRUS 

(....) Mažiuką Venclauskį pažinau Palangoje, pats vaikas būdamas, kur kartu mokėmės progimnazijoj seniai, seniai pragyventomis dienomis; ir jau iš anų dienų jis įėjo mano sąmonėn kaip ryškus vaiko tipas. Kaziukas buvo ten, kur buvo ir kiti jo draugai, - pamokose, dūkstančių vaikų būry per pertraukas ar per žaidimus, tarp „kovojančių" pajūrio smėlio kopose, namie savam bendrabuty; buvo kartu ir buvo vienas sau draugų būry. Jis nesitaikė prie aplinkumos, nesiniveliavo, niekam nenusilenkė, niekam lengvai nepasidavė, prireikus mokėdavo priminti, kad ten, kur stovi K.Venclauskis, nėra tuščia vieta. Jei ir mokytojas atrodė jam neteisingas, Kaziukas mokėjo pastatyti stačius plaukus ir prieš mokytoją. Jis neieškojo pigių laimėjimų ir konfliktuose tarp draugų stodavo ten, kur buvo teisybė, stodavo silpnesniųjų pusėn. K.Venclauskiu buvo galima pasitikėti.

Jau vaiko sieloje ir būde pasireiškė ir formavosi būsimoji savaranki, ryškių bruožų asmenybė, taip aiškiai nužymėjusi mūsų visuomenėje savo nueitąjį gyvenimo kelią.

Venclauskis buvo didelio masto asmuo. Iš esmės subrendęs jau aukštojoje mokykloje, jis, įeidamas į savarankų gyvenimą, aiškiai orientavosi visuomenės struktūroje ir santykiuose, aiškiai pasirinko sau joje vietą ir žinojo, kuriuo keliu jam reikia eiti. Tuo pavydėtinu aiškumu pasižymėjo visas jo tolimesnis gyvenimas: tiesiai vestą jo gyvenimo liniją nustatė ne fanatiko atkaklumas ar asmeninių ambicijų impulsai, bet rami ir gili aplinkumos analizė, pergalvotas ir įsisąmonintas jos supratimas. [K.Venclauskis]* nebuvo linkęs į teorijas, bet turėjo gilų ir plataus masto protą, kuris padėdavo iš kiekvieno klausimo imti tik jo esmę, šalin nubraukti neesmines smulkmenas. Ir ką K.Venclauskis sau išsiaiškino vieną kartą, tai jam palikdavo aišku visam laikui; jis nežinojo sielą kamuojančių svyravimų, bent neturėjo jų daug.

Ir kas draugui Kazimierui pasidarydavo aišku jo sąmonėje, tai virsdavo ir jo veiklos turiniu, virsdavo savaime, nenukreipiamai, nes tai buvo žmogus, kurio įsitikinimai ir veikla buvo organiškai susiję, ėjo vienas iš kito, kuriam žodis, trumpai tartas žodis buvo ne priemonė save pabrėžti, kitų akyse save paryškinti, tik būdas susiprasti. [K.Venclauskis] vertino ne žodį, bet pačią žmogaus veiklą, veiklos pagrindan dedamą žmogaus gerą ar blogą valią, veiklos keliu pasiektus rezultatus. Tai buvo realus idealistas.

Tartum nekalbus ir užsidaręs, vienišas net tarp artimųjų, jis iš tikrųjų šimtais jautrių gijų rišosi su aplinkuma, gyveno jos gyvenimu ir kaip stebėtojas, ir kaip veiklus dalyvis, jautrus, mokąs prieiti prie kiekvieno žmogaus ir neklystančia akimi ir siela pamatyti tai, kas sudaro žmogaus esmę.

Jau keli apie K.Venclauskį rašiusieji pažymėjo jo retą tolerantiškumą. Taip, draugas K.Venclauskis, nepaisant jo tariamojo šiurkštumo, iš esmės visuomet buvo minkštas, kaip reta širdingas, mokėjęs žmogaus paveikslą pamatyti ir ten, kur jis būdavo apneštas gyvenimo dulkių; dėl dulkių [K.Venclauskis] ir blogiausiu atsitikimu teturėjo minkštos pašaipos žodį. Suprasdamas gyvenimą ir žmones, kaip retas kitas, vertindamas įvykius ne tik protu, bet ir gyva siela, K.Venclauskis pakainodavo žmogų ne iš jo reiškiamų visuomeninių, tikybinių ar politinių pažiūrų, bet iš jo paties esmės, iš tų pagrindinių žmogaus sielos pradų, kurie yra kiekvienos veiklos vienintelis patikimas ir pastovus šaltinis.

* Tekste buvo - velionis, Toliau, kur galima, žodis velionis išmetamas arba keičiamas substitutais K.Venclauskis, jis. Jie išskirti laužtiniais skliaustais. -Red.

Gerbdamas kitą žmogų, [jis] reikalavo lygios pagarbos ir sau, savo pasaulėžiūrai ir įsitikinimams. Būdamas laisvamanis, K.Venclauskis mokėjo pakelti, kad jo šeimoje, jam materialiai remiant, būtų auginami ir auklėjami dešimtys vargingų vaikų ne jo išpažįstama kryptimi, bet jo įsitikinimų nevalia buvo liesti net artimiausiems; [K.Venclauskis] mokėjo ginti savojo „aš" teises, ir tai gerai žinojo visi.

K.Venclauskis buvo didis visuomenininkas, tvirtais saitais susijęs su sava visuomene ir dėl to mokėjęs visą savo gyvenimą būti nepavargstančiu darbininku, nestokojančiu sumanymų, ryžtingu jų vykdytoju, beveik neribotai dosniu kiekvienam doram darbui. Jo veiklos impulsai buvo tokie pat gilūs, kaip jis pats, nuoširdūs, opaus prievolės jausmo pagrįsti; kai tas prievolės jausmas gyvenimo svarbiais ir kritiškais momentais atsistodavo prieš jį patį, K.Venclauskis mokėdavo eiti iki galo, iki galimo pavojaus jo paties gyvybei, nepaisydamas mažesnių jam sunkumų.

[K.Venclauskis] su nepaperkamų griežtumų skyrė gera nuo bloga, teisybę nuo suktumo, dorą nuo niekšybės, be atodairos ir kompromisu stodamas tųjų pusėn, kur buvo teisybė ir neteisingai skriaudžiamieji. Vieną kartą išsiaiškinęs ir apsisprendęs dėl dabartinės visuomenės santykių esmės, [K.Venclauskis] iš karto pasidarė socialdemokratu ir juo pasiliko, kol buvo gyvas. Visuomenės darban įstojęs mūsų tautinio ir socialinio sąjūdžio pačioje pradžioje, draugas K.Venclauskis per savo gyvenimą išvedė savo idėjinę liniją tiesią, be kompromisų su aplinkuma ir savo sąžine. Laikai ir sąlygos keitėsi; ištikimybė savo pažiūroms reikalavo civilinės drąsos ir vyriško būdo, nes sunkumų ir pagundų buvo gana daug; bet K.Venclauskis mynė juos koja, net žemyn nepažiūrėdamas; tie sunkumai ir pagundos, jo paties žodžiais tariant, buvo jam „glupstva".

Būdamas srovinis žmogus, [K.Venclauskis] kartu buvo tiek gilaus intelekto ir jautrios sielos, kad jo užteko viskam; kiekvienas platesnės reikšmės įvykis arba sumanymas, ypač kai jis lietė plačiosios, darbo visuomenės reikalą, iš jo dažnai padarydavo iniciatorių ir visuomet veiklu dalyvį, mokėjusį išvesti pradėtą darbą iki galo, pačiam neišeinant gatvėn; ir taip atsitikdavo, kad dirbo, rėmė, kovojo K.Venclauskis, o viešumoje tam darbui atstovavo kas kitas, nes viešumoje pasireiškimas jam buvo taip pat „glupstva".

Ramiais gyvenimo laikotarpiais, palšu kasdieniu draugas K.Venclauskis, niekuomet nenutraukdamas veiklaus ryšio su visuomene, tartum niveliavosi, darydavosi mažiau pastebimas, virsdavo „eiliniu". Bet pavojų ir sukrėtimų laikais jis iš karto stodavo prie vairo, iš karto visa galva pakildavo aukščiau aplinkumos ir vadovavo. Vadovavimas darėsi natūrali jo teisė ir prievolė. Nepaprastai greitai ir teisingai susiorientuodavo. Tvirto kaip akmuo būdo, visuomet pilnas veiklios, proto diriguojamos energijos, jis savaime telkė apie savo asmenį geriausias jėgas, savo noru pasiduodančias jo dirigavimui, ir kurdavo didžiausią galimą visuomenės pajėgumą pasiskirtam tikslui siekti. Tuomet - iš dalies dėl jo būdo savumų - tarp K.Venclauskio ir aplinkumos atsirasdavo ryškus atstumas, ir jo asmuo darėsi visiems dar labiau matomas ir kartu su visais susijęs.

Mes pripratome matyti ir manyti, kad ne gyvenimas laužo K.Venclauskį, bet K.Venclauskis gyvenimą. Su tuo įsitikinimu ir iš dalies nerimu mes sekėme ir jo ligos eigą, tikėdami, kad jis ir šį kartą išeis nugalėtojas. Paskutinės jo gyvenimo dienos buvo ypač skaudžios tiems, kurie buvome didelio jo darbo dalyviai, buvome idėjiniai jo bendrininkai. Ruošėmės tragiškam galui, ir mūsų karščiausias noras buvo, kad draugas Kazimieras, išeidamas iš gyvenimo, atsiskirtų nuo mūsų toks pat ryškus ir iki galo santūrus, koks jis buvo visą savo gyvenimą. Atsitiko kitaip. Jo pati artimiausia aplinkuma, ne tais pačiais siekimais ir mintimis gyvenusi jam gyvam esant, bet nelietusi jo dvasinio asmens, jam mirus, rado galima „atversti" draugą K.Venclauskį taip, kaip patys tikėjo ir norėjo. Įvyko tikrai klaikus daiktas. Prie [K.Venclauskio] šeimos pastangų skubotų uolumu prisidėjo konfesinė organizacija, su kuria [jis] neturėjo nieko bendra jau nuo pat jaunystės dienų, ir K.Venclauskis - laisvamanis, tapo katalikų bažnyčios „įsūnytas" retai brutaliu, pasakyčiau, spekuliantišku būdu. Tas draugo K.Venclauskio „atvertimo" žygis - mes neabejojame - bus ir toliau plačiai panaudotas „katalikybės triumfui" pagarsinti. Mes turime pagrindo manyti, kad toje konfesinės organizacijos veikloje glūdi savotiški tikslai, - katalikų kapinių duobėje pasisavinant mūsų draugą Kazimierą Venclauskį, kartu užtrinti jo vaidmenį mūsų visuomenėje, pritemdyti Lietuvos darbo visuomenei to žibinto šviesą, kuri taip skaisčiai skriejo visam mūsų krašte jo paskutinius nugyventus 40 metų. (...)

Mintis. 1940. Vasaris - kovas. Nr. 2-3 (13-14). - P.36-38.

*

 

Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai