Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai

Amžininkų atsiminimai - Ona Kairienė

 

Ona  Kairienė

PRIE NAUJO KAPO 

(...) Tai buvo žmogus ąžuolas. Nepaprastos sveikatos, tvirtas, visuomet geros, lygios nuotaikos, pasitikįs savo jėgomis, griežtos valios, santūrus net ir su savo artimais draugais.

Tokiems žmonėms pasireiškusi liga yra įvykis, kurį sunku įsisąmoninti ir su juo sutikti. Visa dvasinė ir fizinė energija sukaupiama tai ligai nugalėti, vėl stipriam grįžti į darbą ir gyvenimo kovas. Bet jei tai jau neįvykdoma, jei jau rusena įtarimas, kad kelio atgal nėra, tai einama prie galo tyliai kenčiant, nesiskundžiant, be žodžių. Tik kartais prasiveržusi tyli dejonė palydi kančias...

Taip buvo ir su K.Venclauskiu. Apsirgęs praeitą vasarą ('1939 m.)*, gydėsi Rygoje apie porą mėnesių, sugrįžęs kiek sustiprėjo ir vėl ėmėsi darbo. Bet neilgai. Šių metų pradžioje jis atsigula Kauno miesto ligoninėn. Prašo imtis galimų priemonių, šaukti konsiliumą. Artimųjų visa daroma, ligoniui suteikiama viltis pagyt, bet iš tikrųjų pagalbos jau nėra. Dienos suskaitytos.

Mudu su vyru aplankėme ligonį Kauno miesto ligoninėje; jis dar atsparus atrodė. Senų draugų rankos susinėrė ir ilgai paliko viena kitoje. Jie susiprato be žodžių. Jis toks artimas ir brangus. Ligonis, matyt, taupė savo jėgas, nes tikėjosi pagysiąs ir todėl, kaip ir kiekvienas sergąs, norėjo izoliuotis. Tą patį įspūdį patyrė ir [K.Venclauskio] artimas draugas K.Bielinis, lankydamas jį ligoninėj. Vėliau ligonio nebegavome matyti: ateidami į ligoninę, mes pasitenkindavome pasikalbėjimu koridoriuje su jo artimaisiais.

Mirus draugui K.Venclauskiui, mums buvo velionies artimųjų pranešta, kad laidotuvės įvyks su apeigomis katalikų kapinėse.

Iš Kauno į Šiaulius nuvažiavome trise: K.Bielinis, L.Purėnienė ir aš. Draugas K.Bielinis kapuose pasakė kalbą, kurios santrauką spausdiname atskirai*.

* Kalba spausdinta: Mintis. 1940. Vasaris-kovas. -P.44.

Atvažiavę į Šiaulius ir nusilenkę mūsų brangaus draugo palaikams, kurie jau buvo bažnyčioje, nuėjome jo šeimai pareikšti užuojautos ir patirti mums rūpimų dalykų.

Iš šeimos narių sužinojome, kad velionis laidojamas katalikų kapinėse, nes pats jis įsakymo nepalikęs, o jo šeima esanti tikinti ir todėl kito būdo laidotuvėms pasirinkti negalėjusi.

Apie tai, kad velionis, gyvas būdamas, laisvamanių kapines, kur jau ilsisi mūsų visų draugas V.Bielskis, vadindavęs „savo parapijos" kapinėmis ir, gausiai aukodamas lėšų joms sutvarkyti, sakydavęs, kad tikisi būsiąs ten „garbės piliečiu", šeima nežinojusi. Mes apie tai žinojome iš kitų šiauliečių pasakojimų.

Taip pat iš šeimos narių sužinojome, kad ligonis, dar Kaune ligoninėj gulėdamas, norėjęs sutvarkyti savo reikalus, parašyti testamentą, bet artimieji nepadėjo jam tai įvykdyti, nenorėdami sergančiam sukelti įtarimo, kad artėja galas.

Ir įvyko tai, kas įvyksta pas mus Lietuvoj šimtais atsitikimų. Velionis artimųjų valia buvo palaidotas taip, kaip artimieji, o ne jis tikėjo.

Draugai vienminčiai ir visa pažangioji Lietuvos visuomenė, išgyvendami šias laidotuves, kaip priešingas velionies įsitikinimams, priėmė jas kaip skaudų faktą ir gausiai dalyvavo savo brangaus draugo paskutinėje kelionėje, nieku nesudrumsdami jos rimties.

Kapinėse iš anksto nustatyta tvarka vyko velionies pagerbimas visuomenės atstovų pasakytomis kalbomis. Lietuvos advokatūros vardų kalbėjo advokatų tarybos deleguotas prof. K.Šalkauskis, iš Šiaulių miesto - burmistras P.Linkevičius. Įspūdingą kalbą pasakė Šiaulių apygardos teismo prokuroras prokuratūros vardu*. Žydų visuomenės vardu kalbėjo M.Rudnikas. Šeštasis iš eilės kalbėjo velionies artimas draugas K.Bielinis. Jo liūdnai nuoširdi kalba apėmė visus velionies gyvenimo etapus; ji ėjo iš gilumos sielos, kaip gali kalbėti draugą palydįs draugas. Ir štai visiems netikėta staigmena.

Paskutinis išėjo kalbėti teisėjas T.Vaitiekūnas Teisininkų draugijos Šiaulių skyriaus vardu. T.Vaitiekūnas atstovavo inteligentu profesijai, ir iš jo buvo galima laukti pagarbos ar bent takto velionies įsitikinimams ir atminimui. Bet T.Vaitiekūną, atrodo, pastūmėjo kalbėti kiti sumetimai. Velionį Venclauskį gerai žinojo visi Šiauliai, žinojo ir T.Vaitiekūnas; o išėjęs kalbėti T.Vaitiekūnas rado galima tvirtinti, kad velionis „susitaikęs su Dievu" ir kad „čia švenčiame katalikybės triumfą". Tiek idėjos draugai, tiek ir visa pažangioji Šiaulių visuomenė turėjome būt to katalikiško „triumfo" žiūrovais. Be galo skaudu ir liūdna net už patį T.Vaitiekūną. Į T.Vaitiekūno kalbą niekas iš vienminčių nereagavo iš pagarbos mirusiojo draugo atminimui, neradome galima tai daryti kapinėse.

To negana. Katalikų spauda „Mūsų Laikraštis" ir „XX Amžius", pasiremdami T.Vaitiekūno žodžiais, rašo apie „buvusį laisvamanį, susitaikiusį su Dievu".

Brangus Drauge! Niekas nesužinos, ką Tu norėjai pasakyti paskutinę savo valią pareikšdamas. Jei būtum suskubęs tai padaryti, kai dar turėjai jėgų, tai būtų išvengta tavo atminimą ir tavo įsitikinimus įžeidžiančio skaudaus įvykio. (...)

Mintis. 1940. Vasaris-kovas. Nr. 2-3 (13-14). - P. 42-43. 

* Autorės O.Kairienės netikslumas. Kalbėjo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Baranauskas ir prokuratūros atstovas prokuroras Vaivydas. (Žr. Mintis. 1940. Vasaris-kovas. - P.44).

 *

 

Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai