Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai

Amžininkų atsiminimai - Jonas Vilkaitis

 

Jonas Vilkaitis

KAZIMIERĄ VENCLAUSKĮ PRISIMINUS 

1909 metais Rygoje tarp darbininkų labai gyvai buvo kalbama apie čia neseniai gyvenusį advokatą Kazimierą Venclauskį.

Tais sunkiais rusų imperijos reakcijos laikais daugelis inteligentų, seniau dirbusių darbininkų organizacijose, pradėjo iš jų bėgte bėgti. Vieni jų bėgo, bijodami pakenkti savo karjerai, kiti - nusivylę, o buvo ir tokių, kurie prisidengė dengiamąja spalva ir iš viso vengė susieiti su darbininkais.

K.Venclauskis ir tais laikais nenutraukė ryšių su Rygoje veikusia lietuvių socialdemokratų organizacija. Jis tuomet, kaip mokėjo ir galėjo, savo patarimais padėjo darbininkams. Tad visai nenuostabu, kad darbininkai jį labai gerbė ir mylėjo. Darbininkai savo prisiminimuose pasakojo apie K.Venclauskį, kaip nuoširdų, drąsų vyrą, savo užsimojimais ryžtingą, bendraujant su žmonėmis nuoširdų, kartais drastiškai tiesmuką, savo pradmens įsitikinimuose nuosakų ir gyvenimo smulkmenose, kasdienybėje linkusį į kompromisus.

Iš darbininkų atpasakojimų, rodos, K.Venclauskiui geriausia tiko - „neprarask kelio dėl takelio".

Rygoje kilus sumanymui leisti socialdemokratiškos minties laikraštį, buvo nutarta tuoj ryšius užmegzti su K.Venclauskiu, gauti iš jo tam sumanymui pritarimą ir nurodymų. Laikraščio leidimo sumanytojų prašomas, vykau į Šiaulius tais reikalais su K.Venclauskiu pasitarti. Deja, nuvykęs į Šiaulius, K.Venclauskio neradau, jisai kažkur ilgesniam laikui buvo išvykęs. Taip ir neįvyko tuomet mano pažintis su K.Venclauskiu, o, turiu prisipažinti, į Šiaulius važiavau didžios smalsos ir įdomumo lydimas! 1915 metų pavasari rusų žemės Žemiečių* sąjungos vyriausio komiteto buvau komandiruotas į X armijos štabą, kuris tuo metu buvo Alytuje. Štabe gavęs paskyrimą, skubėjau išvykti. Kareivinių kieme mane pasitiko karo valdininko uniforma augalotas rudaplaukis vyriškis ir priėjęs sveikindamasis tarė:

- Sveikas, žemaiti!

Bent kiek nustebau, išgirdęs karo valdininką į man lietuviškai prabilus. Bet jau tą pačią akimirką neabejojau kad čia esama K.Venclauskio, nes dar būdamas Petrograde žinojau, kad Žemietijų sąjungos vyriausiasis komitetas jį savo juristu** prie X armijos štabo buvo priskyręs.

* Turi būti- Žemietijų. Toliau tekste pataisyta.

** Tekste buvo - juristkonsulu.

-  Aš ne žemaitis, bet zanavykas, - atsakiau K.Venclauskiui.

-  O koks čia skirtumas? Jei geras žmogus, tai i žemaitis!

Čia jisai pasakė mano pavardę ir pridūrė, kad jau iš anksto žinojęs, jog aš atvyksiąs.

-  Na, o kas aš, turbūt žinai, nors iki šiol vienas kito nematėm, bet žinojom, kad du tokie žemaičiai pasaulyje gyvena. Pasakyk, gal dar žinai, kas daugiau iš žemaičių čia į frontą atvyko?

Jo klausimo negalėjau patenkinti, nes žinių neturėjau, o jis man daugybę pavardžių išvardijo, kas iš lietuvių X armijoje yra. Tuomet mudviem ilgai neteko kalbėtis, nes man reikėjo skubėti į naują paskyrimo vietą.

Tų pačių metų vasarą K.Venclauskis pas mane atvyko į Leipalingi. Čia mudu ilgai kalbėjomės. K.Venclauskiui aš atpasakojau, kokių nuotaikų esama tarp Petrogrado lietuvių studentų ir ko laukiama iš karo, ir kaip jisai įvertinamas. Pažymėjau, kad tarp studentų labai ryškiai pasireiškia vilčių, jog būsią galima Lietuvos valstybę atkurti. K.Venclauskį mano tasai pranešimas labai sudomino, ir jisai nesvyruodamas pasisakė, kad sąjungininkai karą laimėsią, rusų imperija subyrėsianti, ir lietuvių tauta karo griuvėsiuose pajėgsianti savo savarankų gyvenimą atkurti. Ir čia padarė daug praktiškų išvadų ir nurodymų. Esą dabar reikia būtinai taupyti lietuvių pajėgas čia, fronte, juos burti į vieną daiktą, rankioti tremtinius, juos grupuoti, saugoti jų turtą, kurį teks jiems su savimi pasiimti; girdi, karo pabaigoje visa tai būsią labai pravartu turėti. Juk teksią mums visiems grįžti į Lietuvą ir iš naujo kurtis. Sis K.Venclauskio pasisakymas lyg ir buvo jo tolimesnio veikimo nužymėta programa. Visą karo metą man teko su K.Venclauskiu greta darbuotis, ir jisai, kur tik galėjo, visur stengėsi lietuvius sutraukti į vieną vietą, juos ginti, užtarti ir duoti jiems įvairių nurodymų. K.Venclauskiui tai sekėsi daryti, nes Žemietijų sąjungoje jisai buvo aukštų pareigų vyras ir labai įtakingas. Savo tarnybą jisai pradėjo juristu prie X armijos štabo, vėliau buvo viršininku vieno sanitarinio skrajojamojo būrio, paskui buvo paskirtas X armijos Žemietijų sąjungos įgaliotiniu ir baigė savo karjerą jau vakarų fronto Žemietijų sąjungos įgaliotiniu. Jo tarnybos įtaka stipriai buvo jaučiama visos rusų žemės Žemietijų sąjungos vyriausiame komitete. Visi žymesni pasitarimai, svarbesni nutarimai ar sumanymai, asmenų paskyrimai į aukštas pareigas visuomet buvo daromi su K.Venclauskiu pasitarus. Ir tai visai nenuostabu, kad taip buvo, nes K.Venclauskis tarp Žemietijų sąjungos veikėjų jau iš pat pradžių pasižymėjo savo žiniomis, išsimokslinimu, išsiprusinimu, dideliu taktu ir administracijos gabumais. Todėl visų jisai buvo gerbiamas ir vertinamas. Reikia dar štai kas turėti galvoje. Žemietijų sąjungai daugiausia vadovavo rusų įvairaus plauko liberalai. Jie kaip tokie rusų armijos vadovybėje nebuvo mėgiami, bet Žemietijų sąjungos veikiančiai armijai paslauga buvo ne tik naudinga, bet neišvengiama ir būtina.

Žemietijų sąjunga karo frontuose rūpinosi tremtiniais, juos rengė, valgydino, slaugė; kariuomenei steigė lauk chirurgijos, epidemijos ligonines, pirtis, valgyklas, taisė kelius statė kareivines ir daug kitų pagalbinių kariaujančia kariuomenei darbų atliko. Tai, kad ir kariuomenės vadovybėnekentė Žemietijų sąjungos, kartais jų veikėjus pašiepė, be jos paslauga naudojosi ir jos darbą labai vertino. O, be to tarp Žemietijų sąjungos tarnautojų būta daug žymi opozicionierių veikėjų, pradedant socialistais revoliucionieriais ir baigiant socialdemokratais bolševikais. Kiti jų buvo atvyk tiesiog iš katorgos ir kai kurie čia darbavosi su padirbtai dokumentais. Karo lauko žandarmerija budriai sekė Žemietijų sąjungos veikėjus. Čia dar reikia pridurti, kad Žemietijų sąjungoje labai daug tarnavo rusų pavergtų tautų asmenų. Tarp jų daug lietuvių. Visa tai vertė karo lauko žandarmeriją tolydžiai sekti jos tarnautojus.

Tad nenuostabu, kad karo lauko žandarai prie Žemietijų sąjungos tarnautojų buvo labai priekabūs. Tikrindavo net fronte jų būstines, dokumentus, ir dėl tokių atsitikimų konfliktai buvo neišvengiami. Situos visus konfliktus, kilusius tarp karo lauko žandarmerijos ir Žemietijų sąjungos, spręsti visuomet buvo komandiruojamas K.Venclauskis. Ir čia jis turėjo milžinišką pasisekimą. Žandarai dūkdavo, bet prieš K.Venclauskio autoritetą negalėdavo atsispirti.

Svarbiausia, kad K.Venclauskis čia tuos tariamuosius didelius konfliktus paversdavo juokais arba niekniekiais. Ir aštriems konfliktams iškilus per posėdžius, K.Venclauskis retai kada rimtai kalbėdavo, bet viską versdavo juokais. Ir kartais aukšti karo lauko žandarmerijos pareigūnai kartu su K.Venclauskiu pasijuokdavo ir nusileisdavo - skirdamies kaip geri pažįstami.

K.Venclauskis rusų biurokratijos kęste nekentė ir apskritai neigiamai vertino rusų kariuomenės organizaciją.

Net ištikus 1917 metų revoliucijai K.Venclauskis daug vilčių į ją nedėjo ir bolševikų perversmą jisai laikė nuosakia, susidėjusios situacijos išdava. Vokiečiams okupavus Minską, mudu su K.Venclauskiu likova Minske, jis kaip Žemietijų sąjungos vakarų fronto įgaliotinis, aš kaip X armijos įgaliotinis. Liko daug Žemietijų sąjungos turto. Jo įsakymu tas turtas buvo perduotas veikiančiam Minske lietuvių komitetui, kurio priešakyje stovėjo daktaras D.Alseika.

Tasai turtas buvo perduotas tylomis, vokiečiai nepastebėjo ir leido jį pargabenti į Vilnių. Vėliau iš to turto likučių Vilniuje buvo suorganizuota lietuvių poliklinika, kuri iki šių dienų veikia.

1918 metų gegužės mėn. K.Venclauskis, nusipirkęs arklį, išvažiavo į Šiaulius, o aš - į Vilnių.

Iš K.Venclauskio karo fronto veikimo būtų galima daug kas prisiminti ir papasakoti, bet visa tai į šio laikraščio skiltis nesutilptų. Dabar tik viena galima pasakyti, būtent tai, kad ir šis K.Venclauskio už Lietuvos sienų veikimas artimai buvo susijęs su Lietuvos valstybės atkūrimo darbu. Tegu jis buvo netiesiogiai atliktas, bet K.Venclauskio dėka daug kas iš lietuvių čia, fronte, išliko sveikas, įgudo į organizacinį darbą ir grįžęs į Lietuvą jau buvo paruoštas Lietuvos valstybės kūrybos darbui.

K.Venclauskis Lietuvos darbo žmonėms tiek yra nusipelnęs, kad yra būtina išleisti jo platų gyvenimo aprašymą, ir tenai bus galima plačiau jo veikimą karo fronte, o vėliau Lietuvoje aprašyti.

Mintis. 1940. Balandis. Nr. 4 (15). - P. 74-77. 

*

 

Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai