Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai

Amžininkų atsiminimai - A.Valinčius

 

A.Valinčius

Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose 

Draugų šiauliečių, tikriau tariant, Šiaulių švietimo kultūros draugijos iniciatyva [1940 m.] balandžio mėn. 28 d. buvo suruoštas Liaudies namuose iškilmingas mirusio drg. K.Venclauskio paminėjimas.

Į minėjimą atvyko gerokas būrelis kauniškių, panevėžiečių ir kitų Lietuvos dalių draugų, kuriuos geležinkelio stoty pasitiko nuoširdieji šiauliečiai. Buvo ankstoka, tad nuspręsta ta pačia proga aplankyti Šiaulių laisvąsias kapines*. Mat ten palaidotas kitas žymus šiaulietis - drg. V.Bielskis. Paskui buvo aplankytas drg. K.Venclauskio kapas. Ant šio naujo ir per ankstybo kapo draugai padėjo gėlių. 

* Turima omenyje- laisvamanių. 

Ta pačia proga susirinkusiųjų būrelis aplankė ir žinomo visuomenės veikėjo adv. Stanislovo Lukausko kapą. 

***

Šiauliai. Liaudies namų salė. Scenoje kabo žolynais ir gedulo šydu papuoštas K.Venclauskio paveikslas. Salė pilna darbininkų, tarnautojų, inteligentų.

Minėjimą pradeda J.Sondeckis. Garbės prezidiumą sudaro Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Baranauskas, Vilniaus apygardos teismo pirmininkas P.Bugailiškis, inž. S.Kairys, adv. M.Markauskas ir adv. Č.Petraškevičius.

Įžengiamąjį žodį taria drg. J.Sondeckis:

„K.Venclauskiui mirus, šeima neteko galvos, teisininkai-kolegos; bet labiausiai šį nuostolį jaučia šiauliečiai: ant jo pečių rėmėsi visi Šiaulių visuomenės darbai. Jis lyg ąžuolas giliai įleido šaknis į visas Šiaulių gyvenimo sritis".

Žodį ima Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius profesorius A.Purėnas:

„Draugo K.Venclauskio reikšmė yra didelė. Ji svarbi visam kraštui. Jo veikla buvo įvairi ir šakota. (...) Jau moksleivis būdamas traukė į darbą jaunimą. 1898 m. pabaigė gimnaziją. Mano pirmas susitikimas su Venclauskiu įvyko slaptame moksleiviu rately. Moksleiviai rateliais rinkdavosi pagal tautybes. Būdavo ir bendrų: su lietuviais dalyvaudavo latviai ir lenkai. Drg. K.Venclauskis visais klausimais stovėjo galva aukščiau už kitus ir jauniesiems buvo autoritetas. Jis ir mane ragina šviesti darbininkus. Gimnaziją K.Venclauskis pabaigė turėdamas 18 metų. Bet ir tuomet jau buvo aiškiai apsisprendęs ir gerai orientuotas socialistas. Šiai krypčiai liko ištikimas visą gyvenimą.

Pabaigęs gimnaziją, K.Venclauskis bando techniką, pasuka į mediciną, bet galutinai pasirenka teisę. Su ja buvo didesnių galimybių dirbti savame krašte. 1903 m. baigia Tartu universitetą. Universitetai tada buvo revoliucijos židiniai. Baigęs universitetą, apsigyvena Rygoj. Jam būtų užtikrinta karjera. Užėjus 1905 m. audroms K.Venclauskis visomis jėgomis pasineria į darbą: suorganizuoja lietuvių proletariatą; jis agitatorius ir organizatorius. Jis vadovauja, kur galima, ir viešame visuomenės gyvenime. Būdamas ne mažmenų žmogus, deda į bet kurį darbą visas savo jėgas, o ne dalį jų.

Po 1905m. ateina reakcijos laikai. K.Venclauskis nenuleidžia rankų ir dirba kultūrinį darbą. Įsteigia kultūros organizaciją „Žvaigždę". Mokytojauja, rūpinasi lėšomis, ruošia vakarus. Jam padeda gabi artistė - žmona.

Po revoliucijos grįžta Lietuvon ir savo jėgas skiria jos visuomenei, pirmiausia darbininkams. 1914m. karui prasidėjus yra Žemietijų sąjungos fronto įgaliotiniu Minske. 1920m. Vilniuje įvyksta LSD partijos konferencija. K.Venclauskis jai pirmininkauja.

Atvažiavęs į Šiaulius suorganizuoja vietos savivaldybę. 1920m. K.Venclauskis - Steigiamojo Seimo narys ir Socialdemokratu frakcijos lyderis. Kaip toks, turi pasisakyti visais aktualiais ūkio ir politikos klausimais (žemės reformos etc). Jo veikla visur gyvenime sutapo su jo įsitikinimais.

1925m. Šiauliuose susikuria „Kultūros" draugija.* K.Venclauskis yra jos organizatorius ir rėmėjas.

* 1920m. Šiauliuose įkuriama „Kultūros" bendrovė. Nuo 1925 m. K. Venclauskis - jos pirmininkas.

Kaip žmogus, K.Venclauskis buvo didelis jaunimo draugas. Kai vienas studentas dėl lėšų stokos negalėjo net išvažiuoti iš Šiaulių, K.Venclauskis mielai padėjo, visai jo nepažindamas.

1925m. įsteigiamas socialdemokratinei moksleivijai remti fondas. K.Venclauskis pasidaro vienas uoliausių šio fondo rėmėjų.

Iš pirmo pamatymo K.Venclauskis nebuvęs patrauklus, bet, ilgiau pabendravus su juo, stipriai pririšdavęs žmogų prie savęs.

Tikybos klausimų K.Venclauskis buvo laisvų pažiūrų. Buvo didelis tolerantas, bet kovojo su ta tvarka, kuri varžo įsitikinimų laisvę. Jo darbai nesiskyrė nuo įsitikinimų, ir šis būdo bruožas išlieka visą jo gyvenimą.

Draugai, netekę jo, jaučia didelę spragą. Jis yra pavyzdys tiems, kurie ateis po jo".

Adv. M.Markauskas apibūdina K.Venclauskį kaip advokatą visuomenininką:

„K.Venclauskis buvo žymus advokatas, nes jis buvo žymus žmogus. Visą savo gyvenimą garbingai nešė žmoniškumo žibintą. Žmogų tenka vertinti pagal tai, kiek gyvas yra jo socialinis pradas. K.Venclauskis buvo pareigos žmogus su didžiai išvystytu socialiniu jausmu. Pvz., jis buvo išrinktas Kuršėnų valsčiaus savivaldybės nariu. Būdamas ir be to apkrautas darbu, jis niekada neapleisdavo posėdžių, nors tekdavo į juos vykti iš Šiaulių.

Didelis buvo ir jo asmens bei žmogaus vertės pajautimas. Neužgaulus bendraudamas su kitais, pats visada laikydavos duotojo žodžio. Žodžio netesėjimas yra mūsų visuomenės yda.

Rygoje, būdamas teismo pareigūnu (kandidatu), jis dalyvauja kartu slaptuose rateliuose. Nuo 1908m. jis jau Šiauliuose, prisiekusiojo advokato pareigose. Dalyvauja kultūrinėj „Varpo" draugijoje ir skaito joje paskaitas. Advokatas buvo uolus, pareigas atlikdavo sąžiningai. Besisteigiant universitetui, kviečiamas skaityti civilinės teisės, bet atsisako. Jo protas stiprus, logiškas, sintetiškas, praktiškas ir konstruktyvus. Kaip advokatas turėjo didelį pasitikėjimą".

J.Sondeckis apibūdina [K.Venclauskį] kaip savivaldybininką:

„Savivaldybinę veiklą K.Venclauskis pradėjo dar 1911m. Caro režimas bijojo atiduoti reikalus tvarkyti vietos žmonėms, todėl buvo išleistas įstatymas, kad į savivaldybes negalėtų patekti neturtingi žmonės. Šiauliai tada turėjo apie 30000 gyventojų, o balsuoti galėjo tik 200, daugiausia turčiai. Tarybą sudarė 20 atstovų. K.Venclauskis buvo išrinktas sykiu su V.Bielskiu, taip pat socialdemokratu. Jie pradėjo taryboje kelti tokius klausimus, apie kuriuos anksčiau niekas nė pagalvoti nedrįso. Be jų pagalbos taryba negalėjo apsieiti ir kviesdavo į komisijas nors ir priešingus sau žmones. K.Venclauskis įeina į komisiją nekilnojamam turtui įkainoti. Jis pastebėjo, kad nekilnojamo turto savininkai moka per mažus mokesčius, nes jie patys sėdėdavo taryboje. Todėl savivaldybė neturėjo lėšų įvesti mieste pagerinimų. K.Venclauskiui pavyko priversti tarybą perkainoti turtą. Pats [K.Venclauskis] juokdavosi, sakydamas, jog jis padaręs Ch.Frenkelį milijonieriumi - t.y. jis pirmą kartą įvertinęs fabrikanto turtą.

1918m. griūva sostai. Tenka patiems imtis tvarkyti savo reikalus. Šiauliuose kyla klausimas: ar sudaryti darbininkų tarybas, ar rinkti demokratinę savivaldybę. K.Venclauskis pasisako už demokratinę savivaldybę. Ji išrenkama iš 72 atstovų. Savivaldybė išrenka K.Venclauskį pirmuoju burmistrų. Aptvarkęs Šiaulių miesto reikalus ir sukūręs savivaldybės aparatą, iš burmistro pareigų pasitraukia ir pereina dirbti į apskrities savivaldybę. Vėliau išrenkamas j [Steigiamąjį] Seimą.

Per karą Šiauliai buvo visai sugriauti. Iš miesto centro matėsi geležinkelio stotis, Gubernijos priemiestis. Gyventojų buvo likę vienas kitas tūkstantis. Per metus keitėsi kelios okupantų valdžios. Jų buvimo vaisiai: nužudyta 32 žmonės, sužeista 129, sudeginta 171 trobesys ir padaryta apie 1.200.000 Lt nuostolių, skaičiuojant dabartiniais pinigais. Tokiomis sąlygomis teko savivaldybei tvarkyti miesto reikalus, organizuoti policiją, paštą, mokyklas. Visas tas darbas neapsieidavo be K.Venclauskio. Iš to aiškėja, kokių nuopelnų turi K.Venclauskis Šiaulių miestui. Kai kovo 29 d.* buvo sušaudyti 3 žmonės, K.Venclauskis išleido atsišaukimą, kuriuo ragino kitą dieną uždaryti krautuves nužudytiems pagerbti ir protestui pareikšti. Komendantas pareikalavo atšaukti tą atsišaukimą. K.Venclauskis atsakęs: „Esu burmistras, garbingas pilietis: ką padariau, neatšauksiu".

* Turi būti -1919 m. kovo 24 d.

Aukų laidotuvės virto tikra demonstracija prieš okupantų sauvalę. K.Venclauskiui tenka pripažinti didelę asmeninę drąsą, kad taip pasielgė tais laikais, kada krašte siautė okupantų būriai. Tačiau jis jautėsi esąs stiprus, nes jautė turįs masių pasitikėjimą ir pritarimą. Ir gal daug daugiau būtų tuomet buvę kruvinų aukų, daugiau pridaryta žmonėms skriaudų, jei ne K.Venclauskis.

1925m. Šiaulių miesto tarybos rinkimus laimėjo socialdemokratai. Daug kas ėmė kalbėti: dabar miestui atėjo galas, nes jį valdysią baisūs žmonės. Bet per tą laiką iki 1931m. buvo daug kas padaryta socialinėj ir švietimo srity. K.Venclauskis buvo tarybos pirmininkas. Jam visada svarbiausi buvo miesto gyventojų daugumos reikalai".

K.Bielinis [K.Venclauskio] visuomeninę veiklą pavaizduoja visuomenės istorinės raidos perspektyvoje ir carinės Rusijos sąlygų fone:

„Valingų žmonių maža. Drg. K.Venclauskis buvo valios žmogus. Jis buvo stiprus todėl, kad savo veikloje vadovavosi ne siaurais asmens, bet visumos reikalais. Jis niekada neatitrūko nuo masių: gyvendamas Rygoj dirbo su priemiesčių proletariatų, Lietuvoj - su Šiaulių darbininkija. K.Venclauskis buvo aiškumo pavyzdys: jis niekada nepainiodavo aiškių dalykų su neaiškiais ir sumaniai rasdavo išeitį iš keblios padėties.

Drg. K.Venclauskis buvo visuomenės darbininkas. Bet tą jo visuomenini darbą reikia imti iš istorinių perspektyvų, t.y. prisiminti, ką reiškė anuo metu būti visuomenės veikėju. Prieš 70 metų nebuvo kalbos apie visuomenę, kaip galvojantį kolektyvą.

Todėl, galima pasakyti, kad anais feodaliniais laikais iš viso nebuvo jokios visuomenės: kasdieninį gyvenimą tvarkė dvarininko bizūnas, o dvasinis gyvenimas buvo suformuluotas „peklos" knygose. Bizūnas žemėje, bizūnas danguje - štai koks buvo anų laikų gyvenimo veidas. Himno žodžiais „ir šviesa, ir tiesa" išreikštą idealą galima pasiekti tik kovos keliu. Iš liaudies kilusi, į visuomeninį gyvenimą bepradedanti eiti šviesuomenė buvo dar silpna ir negausi, todėl darbas buvo neplaningai dirbamas, sunkus. Tik tada, kai ima plėstis fabrikų pramonė ir susidaryti pramonės proletariatas, susidaro sąlygos visuomeniniam darbui. Tas sąlygas paruošti teko daugeliui pasiaukojusių šviesuolių. Jie pasirinkdavo tokius mokslus ir tokias profesijas, kurios leistų jiems dirbti savam krašte. Tiktai dabar, išaugus proletariatui, jis išstumia į priekį savo partinius kadrus. Tuo pat metu, kai daugelis lietuvių inteligentų pasirinko karjeros kelią arba skelbė, kad lietuviai - caro įnamiai, K.Venclauskis pasirinko kitą kelią - dirbti su proletariatu. Rygoj būdamas dalyvauja federatyviniame komitete. Kai yra galimybė veikti viešai, steigia Rygoj „Žvaigždės" draugiją, mokyklas, kursus darbininkams.

Sugrįžęs Lietuvon susiduria su okupacine vokiečių valdžia. 1918m. lapkričio mėn. įvyksta revoliucija ir Vokietijoje. Kaizeris pabėga. Lietuvoj reikia kurti vietos valdžią. K.Venclauskis numatomas Vilniuje besikuriančios valdžios pirmininku. Trūksta ginklu išvyti plėšikaujančioms Bermonto gaujoms. Kai įsikuria centrinė valdžia, jos tiekimo ministras inž. S.Kairys kreipiasi į Šiaulius, į K.Venclauskį, klausdamas, ar negalima būtu kuriuo nors būdu gauti ginklų i bermontininkų sandėlių.

- Galima, kodėl ne, - atsako K.Venclauskis.

K.Venclauskis padaro taip, kad pačių bermontininkų rankomis iš jų pačių ginklų sandėlių Šiauliuose pakraunami vagonai, pasiunčiami bermontininkams Radviliškin, o ten juos taip pastūmėja, kad jie atsirita iki Linkaičių, lietuvių pusėn Šis faktas parodo, kokio masto organizatorius buvo K.Venclauskis ir su kokia rizika savo gyvybei jis gynė savo krašto reikalus.

Jis dar tebėra per arti, kad būtų galima duoti galutini jo įvertinimą. Viena yra tikra: K.Venclauskio asmuo yra labai reikšmingas. Jei pas mus kiekviename mieste būtų bent po vieną tokį Venclauskį, mes būtume nuveikę kitaip ir kur kas daugiau. Deja, turime daug žmonių, kurie neišlaikė visuomenės gyvenime kvotimų".

Baigdamas drg. K.Bielinis pareiškė pageidavimą, kad būtų atspausdintas leidinys apie K.Venclauskio veiklą. Aukoti save viešajam reikalui, visada su ištverme stovėti skriaudžiamųjų pusėj - štai kur buvo K.Venclauskio, kaip kovotojo, veiklos esmė ir jo gyvenimo uždavinys. Tai gyvas pavyzdys jaunimui.

Adv. Č.Petraškevičius gražiai užbaigė minėjimą šiais trumpais žodžiais:

- Šis minėjimas sutraukė draugus iš visos Lietuvos...

Tarpus tarp atskirų kalbėtojų užpildė Šiaulių valstybinės muzikos mokyklos mokytojai, atlikdami gedulingos muzikos kūrinius (...).

Mintis. 1940. Gegužis. Nr. 5 (16). - P. 101-106.

***

 

Jūs esate čia: Naujienos Kazim Venclauskis Amžininkų atsiminimai