Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS - GYVENIMO IR VEIKLOS BRUOŽAI

GYVENIMO IR VEIKLOS BRUOŽAI 

Jonas Nekrašius

JIS BUVO ADVOKATAS. KAZIMIERO VENCLAUSKIO PROFESINĖ VEIKLA 

Šiuo straipsniu siekiama bent iš dalies atskleisti iki šiol mažiausiai tyrinėtą žymaus šiauliečio, teisininko ir advokato Kazimiero Venclauskio profesinę veiklą: darbą ginant žmonių teises ir teisėtus interesus; dalyvavimą nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas teismuose; sprendžiant ginčus trečiųjų teisme; analizuojant ir svarstant įvairias teisines ir gyvenimiškas situacijas Šiaulių miesto savivaldybėje; priimant įstatymus ir teisės aktus Lietuvos Steigiamajame ir Pirmajame Seime bei valstybės institucijose. Šis rašinys - tai bene pirmas bandymas kiek plačiau atskleisti advokato K.Venclauskio talentą įvairiose teisės srityse, sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus, ginant žmonių teises ir laisves. Medžiagos šiais klausimais išlikę labai nedaug, kadangi K.Venclauskis nekaupė asmeninio archyvo, neišliko jo kalbų, pasakytų teismuose, iki šiol beveik nerasta nei jo atstovautų bylų, nei teismo protokolų nuorašų. Teko viską rinkti po kruopelytę, pasakojimą apie K.Venclauskį dėlioti iš atskirų fragmentų ir nuotrupų, amžininkų prisiminimų, straipsnių spaudoje, bylų aprašymų ištraukų. Autorius dėkoja K.Venclauskio dukrai, žinomai Lietuvos teisininkei Gražbylei Venclauskaitei, savo prisiminimais ir pasakojimais padėjusiai išryškinti šio iškilaus advokato ir teisės specialisto asmenybę, jo profesines aukštumas.

K.Venclauskis ne iš karto atrado savo pašaukimą. 1898m. vokiečiu kalba baigęs Liepojos gimnaziją, svarstė, ką toliau studijuoti. Bandė technikos mokslus Petrapily, mediciną Varšuvoj, bet galų gale apsisprendė - pasirinko teise. G.Venclauskaitė prisimena, kad „tėvas yra sakes, čia ne mano buvo išrinkta profesija, aš mėgau chemiją, bet dėl savo tuberkuliozės negalėjau būti chemiku, todėl ir pasirinkau teisininko profesiją".1

Taip atsitiktinai pasirinkęs teisininko karjerą, K.Venclauskis tais pačiais metais po Liepojos gimnazijos baigimo išvyko į Dorpatą (dabar Tartu) ir įstojo į šio miesto universiteto Teisės fakultetą. Čia studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų organizacijoje ir socialdemokratų partijos veikloje, kurios aktyviais nariais buvo studijų draugai – būsimasis rašytojas Jonas Biliūnas, Augustinas Janulaitis ir kiti. „(...) pas mane atsilankiusieji Tartu universiteto studentai Jonas Biliūnas, Kazimieras Venclauskis ir Augustinas Janulaitis tiek prigabeno LSDP nelegalios literatūros, kurią reikėjo platinti ir leisti į žmones", – rašė šių jaunuolių bendražygis Kipras Bielinis savo prisiminimų knygoje „Dienojant".2

Dar mokydamasis Tartų universitete, K.Venclauskis Rygoje susipažino su Stanislava Jakševičiūte (1874-1958), aktore ir režisiere iš Šiaulių. Jų graži draugystė peraugo i santuoką. 1902m. Šiauliuose įvyko K.Venclauskio ir S.Jakševičiūtės vestuvės, kurios sujungė dvi iškilias Lietuvos asmenybes dirbti bendram šeimos ir tautos labui.

1903m. K.Venclauskis sėkmingai baigė Tartu universiteto Teisės fakultetą ir gavo teisininko diplomą. Išklausęs teisės mokslus, 1905m. jis pradėjo teisininko karjerą Rygoje. Atlikęs teismo kandidato praktiką Rygos apygardos teismo civiliniame skyriuje, buvo paskirtas tardytoju į Arensburgą. Po kelių metų, gerai užsirekomendavęs šiame darbe, buvo paaukštintas prokuroro padėjėju ir paskirtas į Viesnyj miestą Sibire. Tačiau ten vykti atsisakė, nes norėjo gyventi ir dirbti Lietuvoje, aktyviai dalyvauti lietuvių tautiniame ir visuomeniniame judėjime.

1908m. pavasarį K.Venclauskis iš Rygos persikelia į Šiaulius, kuriuose gyveno ir dirbo iki mirties (1940m. vasario 24 d.).

Grįžęs į Lietuvą, K.Venclauskis pradėjo verstis advokato praktika, dalyvauti nagrinėjant bylas teismuose. Pagal 1864m. Rusijos imperijos teismų reformą Lietuvoje smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjo apylinkių taikos teisėjai, kuriuos skyrė teisingumo ministras. Šiauliuose 1866m. panaikinus rotušę, teisminės funkcijos perėjo apskrities teismui. 1872m. jis perėmė nagrinėti „žodinio teismo" bylas3. Tais pat metais Šiauliuose buvo panaikintas apskrities teismas ir įkurti du nauji žemesnieji - taikos teismai. Jie galėjo nagrinėti civilines bylas, kurių ieškinys neviršijo 500 rub. dydžio, ir smulkias baudžiamąsias bylas. Miesto ir apskrities taikos teismų tiesioginę priežiūrą vykdė Apskrities taikos teisėjų suvažiavimas (vėliau Apskrities suvažiavimas). Jis nagrinėdavo apeliacinius ir kasacinius skundus dėl taikos teisėjų sprendimų, priimdavo galutinius nutarimus.4 Kelioms apskritims buvo sudarytas apygardos teismas, kuriame dirbo trys vyriausybės skiriami teisėjai. 1884m. buvo atidarytas Kauno apygardos teismas. Jis sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas. To meto Lietuvos advokatai, tiek prisiekusieji, tiek jų padėjėjai, tiek ir privatūs advokatai buvo priimami ir prižiūrimi Apygardos teismų bei Teismo rūmų.5 Šiauliuose K.Venclauskis apsigyveno žmonos Stanislavos artimiesiems priklausiusiame vienaaukščiame dideliame mediniame name su mansarda, „name ant Pasadnos ulyčios" (Pasadnaja ulica, vėliau pavadinta Pagyžių gatve, dabar -–Vytauto gatvė). Šiame XIX a. pradžioje tvirtai suręstame mediniame name, kuriame buvo salonas, erdvus laukiamasis, patogus kabinetas ir didelis valgomasis, ir pradėjo savo profesinę veiklą Šiauliuose K.Venclauskis6. Iš pradžių jis buvo paskirtas prisiekusiojo advokato padėjėju. Šis faktas yra patvirtintas išlikusiame to meto žandarų archyve: „Pridedame laiške minėtas „Venclauskas"* yra prisiekusio advokato padėjėjas Kazimieras Juozapo sūn. Venclauskas, 23 metų, katalikas, gyvenantis Šiauliuose, Pasadno g-vė savo j namuose; kaipo aktyvus L.S.D. partijos narys Valdybai (Kauno gubernijos žandarų valdybai - J.N. past.) žinomas savo politine neištikimybe. 1904-1905 met. Venclauskis veikė, agituodamas Šiaulių darbininkus, kurie įteikdavo savininkams darbo užmokesčio padidinimo ir darbo dienos sutrumpinimo reikalavimus."7

 

*Kai kuriuose rašiniuose K.Venclauskio pavardė buvo rašoma „Venclauskas". Šį faktą paaiškino G.Venclauskaitė: pavardė -Venclauskis. Tada buvo mada, kad reikėjo rašyti „Venclauskas". Atėjo pas tėvą komisija ir norėjo jįįtikinti, kad reikia sulietuvinti pavardę. Tai jis pasakė: „Padarykit mane čigonu ir žydu. Mano Pavardė „ Venclauskis". Ir nepadarysit „ Venclauskas". Viskas".

 

Gyvendamas Šiauliuose, K.Venclauskis negalėjo atsidėti vien tik visuomeniniam, politiniam ar šviečiamajam darbui. Reikėjo nuolatos rūpintis pragyvenimo šaltiniu, išmaitinti vis gausėjančią šeimą. Nors Rygoje jis keletą metų dirbo teisme, vėliau tardytoju, tačiau tas darbas jo netraukė. K.Venclauskis nenorėjo būti teisėju ar tardytojų, kitaip sakant, valgyti valdišką duoną. Jis pasirinko advokato profesiją. Advokato darbas jį traukė laisve, nepriklausymu nuo valdžios užgaidų, be to, tai atitiko jo tvirtą ir savitą charakterį ir siekį padėti likimo nuskriaustiesiems. Šis darbas buvo gera galimybė savo triūsu ir sugebėjimais greitai ir nemažai uždirbti ir išlaikyti gausią šeimyną.

Šiauliuose tais laikais iš žinomesnių advokatų daugiausia buvo rusai ir žydai, kurie turėjo nemažą populiarumą, nuolatinę klientūrą. Konkuruoti su jais buvo labai sunku. Pradžioje ne kažin kokios perspektyvos laukė ir pradedančiojo advokato K.Venclauskio, tačiau jis sunkumų nepabūgo. K.Venclauskio darbštumas, atkaklumas, mokėjimas įsigilinti į įvairias teisines situacijas, sugebėjimas surasti teisingą atsakymą į painiausią klausimą ir išspręsti problemą, greitai iškėlė jį į geriausių advokatų gretas ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Žymus teisininkas P.Bugailiškis savo prisiminimuose „Gyvenimo vieškeliais" rašė: „K.Venclauskis, i pradėjęs studentavimo metais organizacinį darbą tarp darbininkų, su tais pačiais uždaviniais lankydavosi ir Šiauliuose, kur vėliau galutinai apsigyveno ir kaip advokatas greit pasižymėjo - nukonkuravęs vietos stipriausius kolegas svetimtaučius (Cimkauską, L.Krečiną ir kt.) (...) Uždirbdamas advokato praktika didelius pinigus, jis jų netauė, laikydamas, kaip jis sakydavo, kapitalą žmonėse, be kita ko, išlaikydamas savo žmonos šeimyninę prieglaudą, kurioje užaugo keliolika pamestinukų vaikų bei našlaičių, vėliau išėjusių į žmones."8

K.Venclauskis Šiauliuose iš pat pradžių pasirodė kaip geras savo profesijos mokovas. Jis „ (...) nebuvo linkęs į teorijas, bet jame buvo gilus ir plataus masto protas, kuris (...) padėdavo iš kiekvieno klausimo imti tik esmę, šalin nubraukiant neesmines smulkmenas. Ir ką K.Venclauskis sau išsiaiškindavo vieną kartą, tai jam palikdavo aišku visam laikui (...)".9 Tai ypač buvo svarbų jo, kaip advokato, darbe. Dukros G.Venclauskaitės teigimų, jis ne kartą yra pabrėžęs: „visi, sako, giria mane, kad aš esu gabus advokatas, o aš pasakyčiau, būčiau mėšlavežis, šiaučius, kriaučius, kas bebūčiau, aš būčiau geriausias savo srity, savo darbe. Žmogus turi dėti visas pastangas, bet kokį darbą atlikti geriausiai".10

K.Venclauskis buvo ne tik puikus advokatas, geras savo profesijos mokovas, bet pasižymėjo ir nepaprastu sąžiningumu tiek atstovaujamų klientų ir bylų atžvilgiu, tiek sprendžiant įvairius ginčus trečiųjų teisme, kur žmonės, dažniausia žydai, patikėdavo spręsti jam savo finansinius ir komercinius klausimus. Pasak G.Venclauskaitės, nebuvo nei vieno atvejo, kad jis ką nors būtų apgavęs. Ir ką trečiųjų teismas nutarė, tą priverstinai buvo galima įgyvendinti. Jeigu viena kuri šalis nesutiko su trečiųjų teismo sprendimu, ji turėjo teisę apskųsti, apeliuoti šį trečiųjų teismo sprendimą aukštesniam teismui. Žydai K.Venclauskio vykdomais trečiųjų teismais pasitikėdavo šimtu procentų. Šie tretieji teismai daugiausia vykdavo antradieniais K.Venclauskio kabinete, ir ką jis nutardavo, tą žydai ir įvykdydavo. Jis niekad nėra nieko apgavęs, apvylęs arba neišpildęs to, ką buvo pažadėjęs.11 K.Venclauskiui nebuvo mažų ar didelių bylų, paprastų ar garsių klientų, kiekvienai bylai jis vienodai kruopščiai ruošdavosi, kiekvieną žmogų dėmesingai išklausydavo ir pagal išgales padėdavo.

Ilgametis Lietuvos advokatu tarybos narys Zigmas Toliušis savo prisiminimuose rašė: „Iš provincijos advokatų pačiu žymiausiuoju buvo šiauliškis Kazimieras Venclauskis. Venclauskis garsėjo visoje Žemaitijoje. Jis turėjo didžiausią žmonių pasitikėjimą. Tasai pasitikėjimas susidarė dėka K.Venclauskio patyrimo, sąžiningumo ir prieinamumo. į Venclauskis vesdavo daugiausia civilines bylas dėl žemės,  j servitutų, bendrų ganyklų ir pan. Jis neimdavo be atodairos kiekvieną pasitaikiusią bylą,  bet prieš paimant bylą įsitikindavo kliento pretenzijos rimtumu bei pagrįstumu. Užtat, paėmęs bylą, gynė ją visu uolumu ir, reikia pasakyti, retai pralaimėdavo. Pats kilęs nuo Plungės, Venclauskis gerai pažinojo žemaičių valstiečių psichologiją, jų prisirišimą prie j žemės, jų gyvenimą ir papročius. Jis nebuvo brangininkas ir j lupikas; jo honoraras paprastai buvo 100 litų už bylos vedimą, nors toje byloje jam tekdavo kelis kartus stoti teisme ir rašyti skundus bei pareiškimus. Venclauskis buvo renkamas į Advokatų Tarybą ir buvo ilgametis (iki pat savo mirties) Šiaulių advokatų seniūnas."12

Įdomūs ir kito  žinomo šiauliečio teisininko P.Bugailiškio 1944m. gegužės 9 d. rašyti prisiminimai apie XX a. pradžios žymiausius Šiaulių advokatus: „Kai aš 3 (P.Bugailiškis - J.N. past.) atvykau į Šiaulius 1909m. ir prisistačiau prisiekusio advokato padėjėju pas St.Lukauską, iš Lietuvių advokatų tebuvo du – Lukauskas ir K.Venclauskis, kurie konkuravo, galima sakyti, sėkmingai su žymiausiais žydais bei rusais advokatais (...). Šalia jų dar kiek prisidėdavo Česlovas Milvydas, dvarininkas nuo Radviliškio, tačiau jis lietuviu tada dar nelaikė savęs. Iš minėtu dviejų - praktiką didesnę pradžioje bent turėjo St. Lukauskas, kaip itin sąžiningas, karštas ir kovingas klientų reikalų gynėjas, imponavęs, be to, savo stambia figūra ir galingų balsų. K.Venclauskis gi - savo logika ir įsigilinimu bei bylos aplinkybių žinojimu ir greita juridine orientacija. Tais savo privalumais jis patraukdavo į save rimtesnę, sąmoningesnę klientūrą net iš aukštesniųjų luomų (dvarininkų), nežiūrint savo aiškaus revoliucingumo.

Savo visuomeniškumu, advokato etika ir pilietine drąsa, abu buvo tinkamoje aukštumoje. K.Venclauskis, kaip atkaklus žemaitis, nelengvai eidavo į kompromisus, kad ir didelių nemalonumų akivaizdoje".13

Teisininko veiklą Šiauliuose K.Venclauskis pradėjo 1908 metais prisiekusiojo advokato padėjėju, po kurio laiko tapo prisiekusiuoju advokatu. Esant Lietuvai Rusijos sudėtyje, to meto advokatų veikla buvo reglamentuojama Rusijos įstatymų. Pagal juos buvo prisiekusieji advokatai, jų padėjėjai ir privatūs advokatai. Prisiekusieji advokatai turėjo teisę vesti bylas ir senate, o privatūs advokatai - tik apygardų teismuose. Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1933m. advokatūra buvo tokia pat: prisiekusieji advokatai bei jų padėjėjai ir privatūs advokatai. Prisiekusiaisiais advokatais galėjo būti asmenys, baigę aukštąjį teisės mokslą ir atlikę 5 metų praktiką teisme arba 7,5 metų praktikavęsi pas prisiekusįjį advokatą. Privačiais advokatais galėjo būti ir nebaigę teisės mokslo. Prisiekusiesiems advokatams ir jų padėjėjams vadovavo Lietuvos advokatų taryba.

Pagal 1933m. liepos 11 d. įstatymą Lietuvos advokatūroje buvo įvestos dvi advokatų kategorijos: advokatai ir privatiniai gynėjai. Advokatais galėjo būti asmenys, baigę aukštąjį teisės mokslą ir atlikę teisme dvejų metų praktiką bei išlaikę teisėjo egzaminus. Advokatai turėjo teisę vesti bylas visuose Lietuvos teismuose, o privatiniai gynėjai - tik savo teritorijos apygardos teisme ir to teismo apylinkių teismuose. Privatiniais gynėjais galėjo būti prisiekusiųjų advokatų buvę Padėjėjai ir privatūs advokatai. Nauji privatiniai gynėjai nebuvo Priimami. Advokatus ir privatinius gynėjus priimdavo teisingumo ministras.14

Iki 1913m. Šiauliuose iš lietuvių prisiekusiųjų advokatų ir jų padėjėjų dirbo S.Lukauskis, Č.Milvydas, K.Venclauskis, P.Bugailiškis.15 1914 ir 1915m. - V.Biržiška, P.Bugailiškis, S.Lukauskis ir K.Venclauskis. 1930m. Šiauliuose dirbo 8 prisiekusieji advokatai: Beras-Menašas Abromavičius, Liubomiras Bociarskis, Dovydas Gečas, Stanislovas Laucevičius, Jokūbas Levinas, Mečislovas Markauskas, Kazimieras Šalkauskis ir Kazimieras Venclauskis. Taip pat dar buvo prisiekusiųjų advokatų padėjėjų bei privatinių advokatų.16 1933 metais Šiauliuose advokatai K.Venclauskis ir K.Šalkauskis vadovavo 19 prisiekusiųjų advokatų padėjėjų17, kurie vėliau papildė prisiekusiųjų advokatų gretas. 1931m. Šiauliuose prisiekusiųjų advokatų sąrašą papildė, be išvardintų advokatų, Stanislovas Gricevičius iš Kasčiukų dvaro, Šiaulių valsčiaus.181939 metais paskelbtoje Lietuvos advokatų tarybos 1938 metų apyskaitoje buvo nurodyta 13 Šiauliuose dirbančių advokatų: Beras-Menašė Abromavičius, Izraelis Abramavičius, Dovydas Gečas, Aleksandras Laikūnas, Mečislovas] Markauskas, Gustavas Pranculis, Justinas Šerkšnys, Mykolas Šurna, Abromas Švarcas, Ignas Urbaitis, Kazimieras Venclauskis ir Vladas Ziakinas.19 Čia taip pat buvo pateiktas sąrašas advokatų, turinčių teisę vesti bylas Vyriausiajame tribunole. Šiame sąraše tarp septynių prisiekusiųjų advokatų iš Šiaulių nurodyta ir advokato K.Venclauskio pavardė.20

Nepriklausomoje Lietuvoje advokatūra atsirado kartu su teismu. 1918m. gruodžio 3 d. prasidėjo teismų perėmimas iš vokiečių okupantų rankų ir Lietuvos valstybės teismų organizavimas. Pradėti steigti teismai, drauge su jais ir organizacinė teismų dalis - advokatūra. 1918 metų gruodžio 15 diena buvo paskelbta Lietuvos teismų įsteigimo diena. Su šia data sutampa ir bendras bylų perėmimas iš vokiečių teismų. Daugiausia buvo perimta civilinių bylų, kriminalinių - mažiau, nes kai kurias okupantai išsivežė su savimi, kitas, nenorėdami atskleisti savo žiauriu sprendimų, sudegino.21 Apie tai, kaip Šiauliuose buvo perimami ir kuriami teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, savo prisiminimuose „Teisingumo dirvonus plėšiant" papasakojo taikos teisėjas (pirmasis nepriklausomos Lietuvos teisėjas) P.Bugailiškis. Jis rase: „Patrankoms gaudžiant, teisė tyli. Taip buvo ir Lietuvoje jos nepriklausomybės išvakarėse. Vokiečių okupacijos metų asmens garantijos buvo anuliuotos, plačiai veikė karo lauko ir kariuomenės (komendantų) teismai, o vadinamieji civiliniai teismai (taikos teisėjai ir apygardos teismai) dėl menkų vertėjų ir savo tam tikrų uždavinių (viskas karo tikslams!) irgi nebuvo reali parama teisingumo reikalui Lietuvoje. Kalėjimas buvo pripildytas suimtųjų ir nuteistųjų iš tolimiausių apylinkų, kurie, nepakenčiamiausiose sąlygose laikomi, atrodė žmonių šešėliais.

1918m. gruodžio mėn. buv. Teising. ministerio p. Leono paskirtas Šiauliuose Taikos Teisėju, gavau sunkų uždavinį vietoje tiesti pirmuosius savojo teismo pagrindus, vadovaujantis pradžioje daugiau savo išmanymu ir iniciatyva, nes tam tikrų instrukcijų tuomet nebuvo kada klausti, nei kada, berods, duoti, nei pagaliau laukti; dėl nutrūkusių su centro valdžia ryšių ilgą laiką teko pačiam rūpintis išlaikymu teismo kameros ir sunk. darbų kalėjimo su keliais šimtais kalinių, nė tai dienai beveik neaprūpintų maistu".22

Šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu advokatas K.Venclauskis, negailėdamas laiko ir pastangų, padėjo kurti nepriklausomos valstybės teisinius pagrindus, steigti teismus ir advokatūrą, stiprinti teisėtvarką ir teisingumą Šiauliuose. 1918m. lapkričio-gruodžio mėn. jis kartu su kitais išsilavinusiais ir pažangiais šiauliečiais organizavo Šiaulių miesto ir apskrities savivaldybes. Tų pačių metų lapkričio 24 dieną K.Venclauskis buvo išrinktas pirmuoju Šiaulių miesto burmistru. Juo išbuvo iki 1919m. balandžio 17 d. Pasitelkęs teisininko nuovoką ir profesinę patirtį greitai mieste įvedė tvarką ir teisėtumą, užtikrino normalu valstybės įstaigų funkcionavimą, rūpinosi vietos gyventoju apsauga, atstovavo ir gynė jų teises ir interesus, kovojo, kad besitraukiantys vokiečiai nesavivaliautų ir neišgabentų Lietuvos turto. Tokią savo valdžią ir tvarką kurti kraštą tebevaldant okupantams buvo labai sunku, bet K.Venclauskis ir jo bendražygiai, dar caro laikais užgrūdinti kovų, susidorojo su sunkumais, atkakliai dirbo krašto ir visuomenės gerovei.

„K.Venclauskis mokėjo panaudoti visas kuriamąsias jėgas ir savo autoritetu bei įtaiga sugebėjo suorganizuoti visuomenę, ir sudrausminti gaivalingus elementus. Jo didelė energija, platūs užmojai, pogrindžio metų visuomeninio darbo patirtis, plati karo metų ūkinio darbo praktika Rusijoje palaipsniui ir greitai padėjo įsikurti ir susitvarkyti vietoje savivaldybės, buities, maitinimosi, apsaugos, švietimo, sveikatos ir kitoms įstaigoms, sprendžiant opiausią ir sunkiausią finansiniu resursų klausimą, nes negreit dar nusistovėjo santykiai su Kauno valdžia (be kita ko, trukdė ir įvairūs karo frontai), trūko lėšų ne tik vietos, bet ir bendriems valstybinio pobūdžio reikalams (milicijai, kalėjimui, susisiekimui)"23, - rašė prisiminimuose P.Bugailiškis.

K.Venclauskis, būdamas burmistru, sumaniai ir pasiaukojančiai rūpinosi Šiaulių miesto reikalais, gynė vietinius gyventojus nuo okupantų ir nusikaltėlių savavaliavimo. Tam praversdavo ir jo, kaip advokato, patirtis. Štai J.Sondeckio papasakotas pavyzdys apie K.Venclauskio drąsą ir sumanumą dirbant šį darbą: „1919m. kovo 24 d. vokiečiai turgavietėje nušovė tris lietuvius. Burmistras K.Venclauskis viešai paskelbė šitokį įsakymą: „Kovo 24 d. vokiečių kareiviai sušaudė Šiauliuose tris žmones, keletą sužeidė. Nekaltų aukų pagerbimui kovo 25 d. visos įstaigos, išskyrus elektros stotį, mieste turi būti uždarytos. Miesto valdyba pasiima ant savęs užmuštųjų laidojimą".

Vokiečių komendantas, sužinojęs apie tą burmistro įsakymą, pareikalavo jį atšaukti. Burmistras nuėjęs pas komendantą trumpai drūtai jam pareiškė: „Tamsta komendante, daug gali, o aš esu šio miesto burmistras, prisiekęs advokatas ir „ehrlicher Mann" (garbingas žmogus), savo įsakymo negaliu atšaukti ir neatšauksiu".

Po tokio pokalbio komendantas suminkštėjo, įsakymas nebuvo atšauktas; laidojimo dieną įstaigos ir krautuvės buvo uždarytos, minios žmonių dalyvavo laidotuvėse. Taip žudikams buvo pareikštas protestas ir pasipiktinimas".24 K.Venclauskis pasiekė, kad būtų pasmerkti okupantų veiksmai. Sis atsitikimas ištirtas dalyvaujant taikos teisėjui P.Bugailiškiui ir užtikrinta, jog panašių įvykių mieste nepasikartos. Be to, apie okupantų savavaliavimą buvo informuota Lietuvos Vyriausybė.

Ilgametis Šiaulių miesto ir apskrities policijos vadas J.Daniūnas, įvertindamas K.Venclauskio pasiaukojamą veiklą savivaldybėje, yra viešai pasakęs: „Kadangi Šiauliuose esama tokių žmonių kaip Venclauskis, ilgiau išbūti čia tokiose pareigose man yra didelė garbė".25

K.Venclauskis niekada nepamiršdavo advokato praktikos. Kai tik atitrūkdavo nuo visuomeninių ir valstybinių pareigų, grįždavo advokatūron. Jo neviliojo aukšti postai, solidžios pareigos, kurios jam ne kartą buvo siūlomos. Advokatūrai jis buvo ištikimas. K.Venclauskis, nuo 1908 metų (su nedidelėmis pertraukomis) iki pat savo mirties buvo pasiaukojęs advokato profesijai. Jis nuolatos siekė padėti teismui surasti byloje objektyviąją tiesą, užtarti gyvenimo vieškelyje suklupusį, nelaimingą, negailestingo likimo palaužtą žmogų.

K.Venclauskis nuo pat pirmųjų darbo dienų advokatūroje rūpestingai ir sąžiningai atliko savo profesines pareigas, nuosekliai tęsė garbingas Lietuvos advokatų tradicijas. Aktyviai įsijungė į Lietuvos prisiekusiųjų advokatų teisinę ir visuomeninę veiklą. 1920m. gruodžio 5d. K.Venclauskis buvo išrinktas į pirmąkart susikūrusią Lietuvos prisiekusiųjų advokatų tarybą ir išbuvo jos nariu iki 1923m. sausio mėn. Po to dar buvo renkamas šios tarybos nariu tris kartus: 1923, 1924 ir 1925m.26 Dalyvaudamas šios tarybos darbe visapusiškai rūpinosi Lietuvos prisiekusiųjų advokatų profesiniais ir organizaciniais reikalais, stengėsi kelti advokato prestižą ir procesinę padėtį teismuose ir kitose valstybinėse institucijose, puoselėjo aukštos moralės ir gero elgesio, advokato etikos ir profesinės kompetencijos principų įgyvendinimą. K.Venclauskis pasisakydavo įvairiais Lietuvos valstybės, jos įstatymų, teismų ir advokatūros veiklos tobulinimo klausimais. Nemėgdavo tuščiažodžiauti, kiekvienas jo pasakytas žodis buvo pasvertas, apgalvotas, svarus ir įtikinantis pašnekovą. Pasak advokato M.Markausko, K.Venclauskis buvo uolus advokatas, pareigas atlikdavo sąžiningai. Jo protas stiprus, logiškas, sintetiškas, praktiškas ir konstruktyvus. Kaip advokatas, turėjo didelį pasitikėjimą.27

K.Venclauskis buvo vertinamas tiek visuomenėje, tiek teisininkų, ypač tarp kolegų, kaip vienas iš geriausių, žinomiausių Lietuvos prisiekusiųjų advokatų, turėjusių didelę teisinio ir praktinio darbo patirtį įvairiose teisės srityse.

K.Venclauskis buvo išrinktas Šiaulių miesto advokatų seniūnu ir juo išbuvo iki mirties. Jis, kaip seniūnas, skirstydavo kitiems miesto advokatams bylas, rūpinosi kolegų ir prisiekusiųjų advokatų padėjėjų mokymu, sprendė profesinius ir organizacinius klausimus. G.Venclauskaitės teigimu, „K.Venclauskis buvo Šiaulių advokatų seniūnas, tai jam nereikėdavo iš paskyrimo dalyvauti baudžiamose bylose, jis tik skirdavo kitiems advokatams bylas. Tokia buvo tvarka, seniūnas paskirstydavo bylas ir apie tai pranešdavo kitiems advokatams."28 Jis rūpinosi ir advokatų padėtimi visuomenėje, jų materialiniais klausimais. Antai, Lietuvos advokatų taryba 1938m. balandžio 26d. svarstė Šiaulių advokatų nusiskundimą dėl mokesčių inspektoriaus vartojamų priemonių advokatų uždarbiui patikrinti ir nutarė pavesti Tarybos nariui J.Našliūnui kreiptis į Finansų ministeriją su tokio turinio raštu: „Advokatas K.Venclauskis atsiuntė Advokatų Tarybai pareiškimą, kuriame išdėstytos nepaprastos priemonės, Šiaulių I apyl. p. Mokesčių Inspektoriaus praktikuojamos advokato uždarbiui patikrinti. Tos priemonės yra tokios, kad turi kelti visuomenėje nepasitikėjimą advokatais ir žeminti jų garbę. Lietuvos Advokatų Taryba, pridėdama to pareiškimo nuorašą, turi garbę prašyti Jūsų Ekselenciją padaryti atitinkamą parėdymą, kad panašios priemonės nebūtų praktikuojamos."29

K.Venclauskis buvo gabus ir pareigingas advokatas. Labai daug dirbo. Turėjo daug, ypač civilinių, bylų. Prie jo kabineto durų bemaž kiekvieną dieną laukdavo eilutė žmonių, atvykusių ne tik iš Šiaulių, bet ir iš tolimesnių vietovių. Teisininko dr. Aleksandro Mauragio teigimu, advokatas K.Venclauskis buvo pasižymėjęs ne tik savo mieste Šiauliuose, ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Garsėjo gražia, logiška kalba, teisės išmanymu. Su juo skaitėsi visi aukštieji mūsų teismai.30

K.Venclauskis priiminėjo klientus savo namuose. Iš pradžių jo kabinetas buvo mediniame name Pagyžių gatvėje, o nuo 1927m. šalia pastatytame mūriniame name jis jau turėjo du kabinetus, kuriuose priiminėdavo lankytojus, firmų atstovus, ruošdavosi byloms, čia vykdavo trečiųjų teismai, čia buvo jo biblioteka, archyvas, saugomų bylų dosjė. Dirbo vienas. Su visais klientais - miestiečiais, kaimiečiais, ar solidžių firmų atstovais, vienodai buvo malonus, dėmesingas. Visiems kantriai aiškindavo rūpimus juridinius klausimus, teisės dalykus. Buvo pareigingas, punktualus, darbe pedantiškas.

Besiversdamas advokato praktika, K.Venclauskis vienodai gerai sugebėjo dalyvauti tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose, nors civilines, ypač komercinio Pobūdžio, bylas mėgo labiau. Šios kategorijos bylose buvo nepralenkiamas. Būdamas garsus advokatas ir dar plačiai žinomas dėl savo politinės, profesinės bei visuomeninės veiklos, turėjo įvairiuose Lietuvos teismuose daug skirtingų kategorijų bylų, neretai labai sudėtingų ir svarbių. Dalyvaudavo ne tik didelėse, reikšmingose bylose, bet nevengė ir mažesnių, paprastų bylų. Alimentines bylas vedė veltui. Būdavo dienų, kada dalyvaudavo keliose ar net keliolikoje įvairaus pobūdžio bylų: nuo apylinkės teismo iki Vyriausiojo tribunolo (tokią teisę jis turėjo kaip prisiekusysis advokatas); karo ir administracijos teismuose; įvairiose valstybinėse instancijose; Šiauliuose, Kaune ir visoje Lietuvoje. Nors darbų buvo apsikrovęs, į teismą ateidavo visada gerai pasiruošęs ir savo pareigas atstovaujamose bylose atlikdavo labai gerai ir sąžiningai. Jis buvo kruopštus, labai gerai išmanė teisės dalykus, turėjo nepaprastą atmintį. Kaip prisimena G.Venclauskaitė, „ tėvas neturėjo jokio bylų sąrašo, visiškai jokio, absoliučiai, jokio kalendoriaus, ant kurio būtų parašyta, kada kokia byla vyksta. Nieko. Jis turėjo absoliučią atmintį. Jis mėgo civilines bylas, bet pasitaikydavo gana daug baudžiamų bylų. Bylų terminų jis nėra praleidęs, viską atsimindavo. Pas jį kabinete buvo tokia tvarka: vienoj spintoj buvo einamosios bylos, kitoj - apskundžiamos bylos, trečioj – užbaigtos bylos. Tam tikslui buvo trys spintos. Ir didžiulis didžiulis rašomasis stalas su keliolika stalčių, kuriuose buvo visokie raštai, dokumentai. Pas jį pirmame kabinete buvo priiminėjami Lietuvos piliečiai, o antrame kabinete vykdavo trečiųjų teismai, būdavo priimami firmų atstovai ir panašiai. Sis gretimas kabinetas buvo didesnis, puošnesnis, čia buvo ir teisės knygų biblioteka. Padėjėjų jis turėjo, bet pas jį kabinete niekas nedirbo. Jam padėdavau aš — ruošdavau paštą, registruodavau, tvarkydavau korespondenciją, užrašus, spausdindavau įvairius raštus. Jis buvo prisiekusiųjų advokatų padėjėjų globėjas, patronas, tačiau jie pas jį nedirbo."31

Advokatas K.Venclauskis buvo tvarkingas, mėgo švarą, tvarką. Rengdavosi skoningai, apsirengimas ir elgsena buvo pavyzdingi. Dukros G.Venclauskaitės teigimu, „iš ryto, kai priimdavo žmones, rengdavosi vienais rūbais, paskui persivilkdavo eidamas j teismą, grįžęs iš teismo vėl persivilkdavo. Prausėsi ir persivilkdavo. Rūpinosi savimi, buvo pedantas. Aukščiausios kategorijos. Toks pat ir darbe".32

Amžininkų atsiminimais, K.Venclauskis imdavosi ypač sudėtingu bylų, kurių kratydavosi kiti advokatai, ir dažniausiai jas laimėdavo, žinoma, gaudavo už tai solidų honorarą. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo J.Rimkaus prisiminimuose pažymėta, kad, vykdant žemės reformą ir suvalstybinant miškus, advokatas K.Venclauskis, laimėjęs vieną milijoninę bylą (Prancūzijos piliečio grafo Šuazelio byla su Lietuvos valdžia dėl jo milžiniško miško Platelių dvare, Telšių apskrityje), gavo pagal sutartį iš atgavusio mišką grafo Šuazelio tokią sumą pinigų, kad už juos greit greta medinio pasenusio žmonos tėvų namo pastatė dviejų aukštų mūrinį „palocių".33

Kaip prisimena G.Venclauskaitė, „kol Šiauliuose nebuvo apygardos teismo (Šiauliuose apygardos teismas buvo įsteigtas 1922m. ir darbą pradėjo 1922m. rugpjūčio 1d. -J.N. past.), tėvas važiuodavęs su apeliacija, kasacija į Kauną, Vyriausiąjį tribunolą. Per mėnesį kartais po du kartus. Žinau, kad buvo viena didelė byla, susijusi su Žagarės žydais dėl vaiko nužudymo. Teisiamuosius gynė advokatas Robinzonas ir jis. Tai buvo didelė ir labai skandalinga baudžiamoji byla. Prisimenu dar kitą baudžiamąją bylą Sidikausko. Labai ilgai jai ruošėsi. Ši byla taip pat buvo labai stambi ir pagarsėjusi. Daug vedė civilinių bylų. Alimentines, tėvystės nustatymo bylas atstovavo nemokamai, sakydavo nuskriaustai moteriškei – rasim tėvą, gausi vaikui alimentus. Ir jis tą padarydavo. (...) Su bylomis važiuodavo į Joniškį, Kelmę, Mažeikius. Važiuodavo su lengvąja mašina, veždavo vis tas pats vairuotojas. Aš kartu su tėvu važiuodavau, palaukdavau Mašinoje, tėvas atlikdavo bylą ir vėl grįždavom namo. Labai mažai kalbėjo ir namie, ir teisme, ir su žmonėmis(...) Turėjo nuolatinių juridinių konsultacijų su švedų firmomis. Kelis kartus darbo reikalais važiavo į Švediją, vežė kažkokius dokumentus. Dar turėjo garsią šveicarų firmą Erlikon, vedė jos juridinius reikalus Lietuvoje, atstovavo šiai firmai byloje su Lietuvos valdžia dėl karo sviedinių tiekimo. Ilgai bylinėjosi, laimėjo ją, gavo didelį atlyginimą. Ir daugiau panašių bylų. Jis buvo, galima pasakyt, komercinis advokatas, specialistas komercinių bylų. Civilistas iki kaulo smegenų. Aukščiausios kategorijos. Dalyvavo ir politinėse bylose, tiesa, nedažnai."34

Dėl savo principų ir įsitikinimų advokatas K.Venclauskis nevengdavo ir politiniu bylų. Gynė ir konsultavo kai kurių demokratinių partijų atstovus, bendražygių iš Lietuvos socialdemokratų partijos ir kitų politinių nusikaltėlių baudžiamąsias bylas. Advokatas K.Venclauskis dalyvavo kelių 1905-1907 metų revoliucijos dalyvių teismuose, gynė juos nuo caro valdžios kaltinimų.

P.Bugailiškis prisiminimuose rašo: „Reikia pasakyti, kad dažnai, ypač inteligentams, pavykdavo jei ir ne visai „sausai", tai palyginti mažesnėmis bausmėmis išsisukti nuo sunkiųjų darbų kalėjimo, kai beveik kiekvienam grėsė pagal Baudžiamojo statuto 102, 129 ir pan. straipsnius ne mažiau kaip ketveri metai sunkaus kalėjimo su ištrėmimu. Mat jie geriau sugebėjo pasiruošti byloms, tardymo metu apsirūpinti įrodymais, turėjo iš šalies parūpintą geresnę gynybą, pagaliau ir pats teismas dar dėl pavasariškų laisvės vėjų įtakos lengviau į politinius „nusikaltėlius" žiūrėjo. Gynėjais dažniausiai būdavo: Tadas Vrublevskis, A.Bulota, Vl.Stašinskis, P.Leonas, S.Lukauskis, K.Venclauskis, J.Vileišis, S.Narutavičius."35

Į energingą ir drąsų advokatą K.Venclauskį, tuo metu turėjusį ilgą, rausvą barzdą bei dėvėjusį platų surdutą,* atkreipė dėmesį caro valdžia ir policija. Jis buvo caro valdžios ir policijos žandarų sekamas, namuose buvo atlikta krata. Apie vieną iš tokių kratų jo namuose 1912m. rašė „Lietuvos žinios": Naktį iš rugsėjo 27 į 28, padarytos kratos pas adv. K.Venclauskį, d-rą Sarcevičių, A.Mikševičių ir adv. T.Valiuką. K.Venclauskis suimtas."36 Kitame šio laikraščio numeryje buvo pranešta: „Advokatas Venclauskis paleistas iš kalėjimo".37

 

* Apie K. Venclauskio savitą apsirengimą anais laikais yra užsiminęs ir V.Biržiška knygoje „Dėl mūsų sostiiiės. Neužgijusios žaizdos" (London, 1967. -P. 107), tokiais žodžiais: „Nors mūsiškių delegacija padarė lenkams ne kokio Įspūdžio, nes vienas delegatų, adv. Venclauskas, nežinia kodėl atvažiavo apsirengęs kaip bolševikų

komisaras: ilgais batais, juodu odiniu švarku ir be apykaklės (o lenkai juk mėgsta frakus, nors ir kiauromis kelnėmis!), tačiau vis dėlto mūsiškiai sugebėjo pakviesti lenkus— kairiuosius revizuoti Kaune tolimesnėms deryboms".

 

Būdamas drąsus ir ryžtingas žmogus, K.Venclauskis niekada neatsisakydavo savo įsitikinimų tiek savo profesinėje veikloje, tiek atlikdamas visuomenines pareigas. Jis pasižymėjo principingumu, teisingumu. Štai ryškus jo pilietinės drąsos pavyzdys. 1924m. Šiauliuose už dalyvavimą Gegužės 1-osios mitinge buvo suimti ir teisiami politiniai nusikaltėliai. Laikraštis „Lietuva" 192 m. apie šį teismą rašė: „Sausio 15 d. Šiaulių apygardos teismas Šiauliuose nagrinėjo politinę bylą piliečių: l)Lifšico Aiziko, 2) Preikšo Kazio, 3) Šulmano Šmerelio, 4) Lukavičiaus Alfonso, 5) Karpavičiaus Julijono ir Gentvilos Jono, gyvenančių Šiauliuose. 1924met. gegužės mėn. 1 d. Šiauliuose, „Fantazijos" salėje, socialdemokratų buvo surengtas mitingas. Be socialdemokratų partijos narių, tame mitinge kalbėjo dar komunistai: Lifšicas Aizikas ir Preikšas Kazys. Pastarieji savo kalboje nurodė, būk lietuvių valdžia esanti buržuazinė, darbininkus smaugianti, neduodanti jiems gyventi, o vienintelė gera valdžia ir tvarka esanti Rusijoj (...) Byloje buvo iššaukta 31 liudininkas. Charakteringiausias liudininko parodymas tai buvo advokato Venclausko (socialdemokratas, seimo atstovas)(...) Venclauskas, visą laiką per tą mitingą buvęs scenoj, teisme liudijo, jog panašių kalbų Preikšas nei Lifšicas nesakęs."38

1928m. rugsėjo 22d. Vyriausiasis tribunolas svarstė raseiniškių, kaltintų sukilimo rengimu, bylą. Gegužės 9-11 d. Kariuomenės teismas juos buvo nuteisęs: Alfonsą Žukauską – 12 metų, Juozą Dovydaitį – 10 metų, Antaną Grigiškį, Petrą Šiaudytį, Joną Novogrodskį – po 8 metus, Aleksą Špuką, Igną Banį, Liudą Zvegą – po 5 metus, Juozą Sirtautą ir Juozą Biržinį – po 3 metus kalėjimo.

Vyriausiasis tribunolas pripažino kaltus Juozą Dovydaitį, Liudą Zvegą, Zigmą Banį ir juos nuteisė po pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimo bei konfiskavo jų turtą. Visus kitus išteisino. Teisiamuosius gynė prisiekusieji advokatai L.Purėnienė, K.Venclauskis, VI.Požėla ir M.Sleževičius.39

Advokatas M.Markauskas yra apibūdinęs K.Venclauskį kaip pareigos žmogų su didžių socialinių jausmu. Didelis buvo ir jo asmens bei žmogaus vertės pajautimas.40 K.Venclauskis buvo vadinamas tylios veiklos ir principų žmogumi. Nestigo jam ir išradingumo, net teisme. Apie vieną originaliai advokato K.Venclauskio laimėtą politinę bylą Šiaulių teisme, rašo L.Peleckis knygoje „Namuose ant Pasadnos ulyčios": „Senieji šiauliečiai pasakoja, jog vien tai, kad bylos imdavosi Kazimieras Venclauskis, reiškė laimėjimą. Regis, kartais jam gelbėdavusi ne tik koncentruota mintis, bet ir nedidelė gudrybė. Sykį teisė dar jauną vaikinuką, nutvertą platinant atsišaukimus. Laikų advokatas nepasirodė (tai buvo labai nebūdinga Kazimierui Venclauskiui). Įėjo į salę gerokai pavėlavęs, suplukęs, čia pat nusimetė apsiaustą, skrybėlę ir tarsi tarp kitko garsiai paklausė: „Na, kur tas mano bolševikas?" Teisiamasis belaukdamas buvo jau visai susigraudinęs, pilnomis ašarų akimis. „Ponai, - mostelėjo ranka į jį advokatas, - argi tai bolševikas? Bolševikai neverkia! Tegul eina tas vaikis namo, po tokio išgąsčio jis čia daugiau nepateks"... Keista, teisėjai net nesiginčijo."41

Advokatas K.Venclauskis, būdamas geras teisės mokovas ir turėdamas didelį gyvenimo patyrimą, labai greitai mokėdavo susiorientuoti bet kokioje sudėtingoje situacijoje ir byloje visados rasdavo patį teisingiausią sprendimą. Jis brangino žmogaus gyvybę, sveikatą, todėl visomis išgalėmis kaip politikas ir teisininkas kovojo prieš smurtą ir bausmes, Jis buvo nuoseklus mirties bausmės taikymo priešininkas ir visomis priemonėmis kovojo už šios bausmės panaikinimą Lietuvoje. Tai jo nuostatai pritarė ir Lietuvos advokatų nepaprastasis visuotinis susirinkimas 1925m. birželio 21d. apsvarstęs mirties bausmės taikymo klausimą ir priėmęs tokią rezoliuciją: „(...) Lietuvos Prisiekusioji Advokatūra laiko įgyvendinimą įneštojo Seiman įstatymo apie mirties bausmės praplėtimą nereikalinga ir žalinga. Atvirkščiai, Prisiekusioji Advokatūra mano, kad etikos, juridinio ir valstybinio mokslo nurodymais, reikia eiti prie mirties bausmės instituto Lietuvos įstatymuose ir praktikoje mažinimo ir visiško panaikinimo".42 Charakteringa šiuo atveju 1937 metų balandžio 6 dieną Vyriausiojo tribunolo baudžiamojo skyriaus teisiamajame posėdyje Kaune nagrinėta Prano Briedžio ir Kazio Auksučio baudžiamoji byla dėl P.Briedžio įgaliotinio advokato K.Venclauskio ir K.Auksučio kasacinio skundo prieš 1937 metų sausio 23 dienos Apeliacinių rūmų sprendimą. Šioje byloje buvo svarstomi ir mirties bausmės panaikinimo teisiniai pagrindai Lietuvoje. Šio Tribunolo sprendime buvo nurodyta: „Paskutiniame (6-me) Briedžio gynėjo kasacijos skundo punkte, o taipogi Auksučio kasacijos skunde atsikertama, kad veikiančiais Lietuvoje įstatymais taikant Baudž. stat. pap. ir pak. įst. 10 str. negalima skirti mirties bausmės, bet šis atsikirtimas nėra pagrįstas. Šiuo klausimu Vyr. Tribunolas 1934m. liepos 13-16 d. sprendime Nr.88 jau išaiškinęs, kad už Baudž. stat. pap. ir pak. įst. 10 str. numatytus nusikaltimus teismai gali skirti mirties bausmę. Vyr. Tribunolas neranda pagrindo šiuo klausimu kitaip pasisakyti(...) Nors Auksutis kaltas prisipažino, bet kadangi jo kaltės kvalifikacija priklauso nuo to, ar nusikaltimas padarytas susitarus ir bendrai veikiant su Pranu Briedžiu, ar vieno, ar su kuo kitu neišaiškintu susitarus, tai sprendimą tenka naikinti ir kiek jį liečia, ne tik dėl bausmės, bet ir dėl kvalifikacijos.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Baudž. teis. įst. 912 ir 928 str., Vyriausiasis Tribunolas nusprendė: Apeliacinių Rūmų 1937m. sausio 23d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti Rūmams iš naujo spręsti."43

Taip konkrečioje baudžiamoje byloje advokatas K.Venclauskis sugebėjo pateikti teismui nenuginčijamus argumentus, kuriais buvo panaikintas nepagrįstas ir neteisėtas žemesniojo teismo nuosprendis, kuriuo jo ginamasis buvo nuteistas mirties bausme. Taip pavyko apginti žmogų nuo fizinio susidorojimo.

Šio rašinio autoriui nepavyko daugiau surasti advokato K.Venclauskio atstovautų baudžiamųjų bylų, laikas ir istorijos peripetijos negailestingai nusinešė į praeitį visa, kas susiję su šiuo iškiliuoju teisininku, garsiu prisiekusiuoju advokatu. Amžininkų prisiminimuose pabrėžiama, kad advokatas K.Venclauskis buvo puikus įstatymų ir teisminės praktikos mokovas; geras strategas ir lankstus taktikas teismo procesuose; bylose - gilus psichologas ir gabus profesionalas. Teisme vadovavosi protu, išmintimi, o ne emocijomis. Buvo atkaklus, bet teisingas, visados laikėsi duoto žodžio.

Savo sukauptą patirtį ir žinias noriai perteikdavo visuomenei, kolegoms, ruošė prisiekusiųjų advokatų padėjėjus, supažindindavo su įstatymais, teisės aktais valstybės ir valdžios atstovus, savivaldybės tarnautojus, jaunimą. J.Sondeckis savo prisiminimuose rašo: „Žinoma, man daug padėjo Tarybos pirmininkas K.Venclauskis. Jis buvo autoritetas, aš nuolat tariausi su juo, Venclauskis mane rėmė, padėjo ypač pradžioje išvengti didesnių klaidų, kurios būtų trukdžiusios susikalbėti su tarybos nariais, mūsų oponentais. (...) Svarbesniais juridiniais klausimais tariausi su advokatu K.Venclauskiu."44

K.Venclauskis 1919-1920m. buvo teisės mokytojas Šiaulių berniukų gimnazijoje, dėstė Lietuvos teisę, juridinius mokslus. 1920m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, K.Venclauskis atsisakė teisės mokytojo pareigu Šiaulių berniukų gimnazijoje.45

K.Venclauskiui buvo siūloma dėstyti teisės mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau jam artimesnis buvo teisininko praktiko, o ne mokslininko darbas, be to, reikėjo rūpintis gausios šeimos ir augintinių išlaikymu.

Advokatas K.Venclauskis pasižymėjo ginant lietuvių kalbos teises spaudos draudimo laikotarpiu, įvedant lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą. 1908m. Šiauliuose buvo įregistruota „Varpo" draugija. Jos vadovu buvo adv. K.Venclauskis. Draugija rengė paskaitas, koncertus, vaidinimus, atliko nemažą švietimo darbą.

K.Venclauskis nemažai prisidėjo ir prie teisės kalbos bei terminijos kūrimo Lietuvos valstybėje. O.Ruželytė, straipsnyje apie teisininkų kalbą, mini ir šiauliškius teisininkus P.Bugailiškį, AJanulaitį ir adv. K.Venclauskį, kurie 1919-1940m. prisidėjo kuriant lietuviškus teisės terminus.46 K.Venclauskis lietuviškus teisės terminus kūrė kaip advokatas, rašydamas pareiškimus, prašymus bei skundus, kurdamas teismines kalbas, viešus pasisakymus ir pranešimus savivaldybėje ir Seime.

K.Venclauskio profesinei veiklai tobulėti turėjo įtakos tai, kad jis buvo Lietuvos teisininkų draugijos narys, aktyviai dalyvavo šios draugijos Šiaulių skyriaus darbe. Ši draugija įsikūrė 1920m. vasarą. 1929m. gruodžio mėn. buvo įsteigtas Lietuvos teisininkų draugijos Šiaulių skyrius, kurio laikinąją valdybą sudarė P.Bugailiškis, J.Brazinskis ir K.Venclauskis.47 Sis draugijos skyrius įregistruotas Šiaulių miesto ir apskrities viršininko sprendimu 1931m. Jos pirmininku išrinktas P.Bugailiškis.48 Lietuvos teisininkų draugijos visuotinio susirinkimo, įvykusio 1938m. sausio 29d. Kaune, protokole nurodyta: „1937 m. persiregistravo Draugijos Šiaulių skyrius, egzistuojąs jau nuo 1929m. Jo valdybą sudarė: Šiaulių apyg. teismo skyriaus pirmininkas P.Bugailiškis (pirmininkas ir sekretorius), adv. K.Venclauskis (iždininkas), Apyl. teisėjas T.Vaitiekūnas (narys) ir adv. D.Gečas (kandidatas). Skyrius turėjo 37 narius."49

K.Venclauskis, kaip žymus Šiaulių miesto advokatas, buvo pakviestas dalyvauti Rotary klubo veikloje. Kaip nurodo J.Sondeckis, „Rotary klubų organizacija atsirado JAV. Jos pagrindinis tikslas per savo narius, kurie būna įtakingi visuomenininkai, politikai, kultūrininkai ir verslininkai, skelbti politinę bei religinę toleranciją, veikti visuomeninėse bei labdaros organizacijose.

Šiaulių Rotary klubo sumanytojas buvo advokatas Ignas Urbaitis. Jis ir pirmasis klubo pirmininkas. Paskutinis pirmininkas buvo Domas Jasaitis. Man visą laiką teko sekretoriauti (...)"50

Kitas šio klubo narys, teisininkas P.Bugailiškis savo prisiminimuose apie šio klubo įsteigimą rašė: „Rotary klubas Šiauliuose įsteigtas 1938 06 04, iškilmingai dalyvaujant Tarptautinio Rotary klubo, taip jau Pabaltijo valstybių bei Kauno rotariečių atstovams. Klubo pirmininkas - adv. I.Urbaitis, nariai: K.Venclauskis, D.Jasaitis, J.Sondeckis, fabrikantas J.Frenkelis, teisėjas - Stasys Šimoliūnas, T. Vaitiekūnas ir kiti."51

K.Venclauskis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, mokėjo daug kalbų. Dukros G.Venclauskaitės teigimu, mokėjo vokiečių, rusų, žydų kalbas, truputį švedų, kadangi atstovavo šių firmų interesams Lietuvoje, konsultavo teisiniais klausimais. Be to, laisvai skaitė vokiečių spaudą, kitą literatūrą. Nebuvo didelis kompanijų mėgėjas, draugavo su kai kuriais teisininkais, bet nelabai dažnai su jais susitikinėdavo. G.Venclauskaitė prisimena: „jis labai gerai sugyveno su advokatu K.Šalkauskiu*. Antradieniais K.Šalkauskis, jo žmona, banko direktorius S.Krukauskis ir tėvas lošdavo kortomis. Tokia buvo tradicija. Su advokatu M.Markausku* susitikdavo, mes pas Markauską nueidavom, su žydu D.Gecu, mėgo jį. Su S.Lukauskiu** gerai sutardavo. Bet S.Lukauskis mirė 1925m. Kai jis mirė, aš maža buvau... Žodžiu, jis su visais geruoju sugyveno, bet su niekuo artimai nebendravo..."52

 

* Kazys Šalkauskis (1885 03 04 -1960 02 26)- teisininkas, 1912m. baigė Maskvos universitetą, dirbo advokatu Šiauliuose ir Vilniuje, dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose, sudarė įstatymų rinkinį „Lietuvos novelos" (1935 m.).

* Mečius Markauskas (1881 10 03 - 1979 01 21) - teisininkas, LSDP veikėjas, išrinktas į I ir II Seimą. 1925m. spalio 2 d. pasitraukė iš Seimo, apsigyveno Šiauliuose, kur perėmė mirusiojo advokato S.Lukauskio bylas ir vėl ėmė verstis advokato praktika.

* Stasys Lukauskis (1869 - 1925 05 22, palaidotas Šiauliuose) - teisininkas, advokatas, dalyvavęs visuomeniniame ir politiniame Šiaulių miesto gyvenime.

 

K.Venclauskis buvo jautrus žmonėms, dėmesingas draugams, bičiuliams, ypač skaudžiai išgyvendavo kolegų netektį. Minint žinomo Šiaulių miesto advokato S.Lukauskio (1869-1925) mirties dešimtmetį K.Venclauskis tokiais prasmingais žodžiais apibūdino šį teisininką, bendražygį ir bendradarbį: „Pradėdamas advokatauti, Stasys Lukauskis turėjo prasimušti. Tačiau iškilo labai greit ir praktiką turėjo begalinę, gindamas kasdien po kelias ar net keliolika bylų. Galėjo pralobti, bet turtų nesusidėjo dėl to, kad į savo darbą žiūrėjo kaip į pareigą, bylų nesiskirstė pagal jų pelningumą, bet padėdavo kiekvienam su noru, kas jo pagalbos šaukdavosi. Ginamąsias bylas jis imdavo širdin ir kiekvieną jų išgyvendavo. Buvo nepaprastai sugyvenamo būdo ir paslaugus. Savo kolegų prašomas jų pavaduoti, niekuomet neatsisakydavo ir gindavo pavaduojamas bylas su nepaprastu skrupulingumu. Reikėjo stebėtis, kaip Lukauskiui užtekdavo laiko. Be to, jam užtekdavo ne tik advokatauti: S.Lukauskis kartu buvo ir visuomenininkas to žodžio kilniausia prasme."53

Šie K.Venclauskio pasakyti žodžiai apie kolegą S.Lukauskį, geriausiai apibūdina ir paties K.Venclauskio -advokato ir žmogaus - darbo principus ir pagrindines nuostatas, kurių jis sąžiningai laikėsi visą savo gyvenimą.

Nors K.Venclauskis buvo pagarsėjęs advokatas ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje, tačiau jis iki pat savo gyvenimo pabaigos išliko paprastas, kuklus. Dukros G.Venclauskaitės žodžiais tariant, „jis niekad apie save nekalbėdavo, nesigirdavo. Jeigu kas jį girdavo ar sakydavo: „Oi, ponas Venclauski, kaip Jūs man padėjot..." Jis atsakydavo: „Nieko ypatingo, kiekvienas mano vietoje tą padarytų". Taip jis elgdavosi, nemėgo pagyrimų, nieko tokio panašaus..."54 Kaip teisininkas K.Venclauskis daug nuveikė dirbdamas 1920-1922 metais Steigiamajame Seime, buvo Seimo Teisių komisijos narys ir Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, aktyviai dalyvavo svarstant Lietuvos Konstitucijos projektą. Jis ypač griežtai pasisakė prieš mirties bausmę: „Norėdami atsibrėžti nuo senos valdžios veikimo, turime pravesti demokratinę liniją (...) mirties bausme būdavo baudžiami tik politiniai (...) gresiant bolševikų pavojui, taip vadinamus bolševikus, taip pat šaudė, bet ką valdžia vadindavo bolševikais, tai buvo visi tie, kurie nesutikdavo su valdžios nusistatymu (...) daug buvo nekaltai sušaudytų žmonių. Visi laikai mums aiškiai rodo, kad tik pradėt mirties bausmę vartoti buvo sunku, o paskui eina į kasdieninius reiškinius."55

1920m. birželio 2d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje buvo panaikinta mirties bausmė.56

1921m. balandžio 19d. Steigiamajame Seime svarstant Žemės reformos įstatymą, diskusijose kalbėjęs K.Venclauskis pasakė: „Kriminaliniai nusikaltimai daugiausia būna dėl to, kad žmogus neturi tinkamo darbo(...) Politiniai nusikaltimai prieš Lietuvos nepriklausomybę yra toks pat platus supratimas ir dar platesnis taikymas, kad į žemės reformą to keršto visai nereiktų įnešti."57

1922m. vasario 24d. Steigiamajam Seimui svarstant Lietuvos Valstybės Konstituciją, K.Venclauskis įrodinėjo, kad mirties bausmė nesumažina kriminalinių nusikaltimų, tačiau dėl jos ne kartą gali nukentėti nekaltieji. Jis pasisakė prieš prezidento institucijos įvedimą: „jei sunkesniu istoriniu periodu galėjom išgyventi be prezidento, tuo labiau ateity turi būti užtikrinta ta tvarka, kuri buvo iki šiol."58

Istorikė V.Daugirdaitė - Sruogienė, išskirdama iš Steigiamojo Seimo narių kai kurias ryškesnes asmenybes, K.Venclauskį apibūdino šiais žodžiais: „kartais jo žodis būdavo šiurkštokas, bet visada argumentuotas".59

Advokatas buvo spalvinga asmenybė, dalykiškas, geros širdies žmogus, nors iš pirmo žvilgsnio ne visuomet taip atrodė.60 Pagerbiant K.Venclauskio atminimą, 1940 metų balandžio 28 dieną prof. A.Pnrėnas kalbėjo: „... savo išvaizda buvo niūrus, užsimąstęs, bet arčiau pažinus jį, jis buvo labai švelnus, nuoširdus ir ne svajotojas, bet realistas".61 Ta pačia proga pasakytais bendražygio ir bendraminčio K.Bielinio žodžiais galima apibendrinti visą K.Venclauskio veiklą: „Venclauskio asmuo (...) yra labai reikšmingas. Jei pas mus kiekviename mieste būtų bent po vieną tokį Venclauskį, mes būtume nuveikę kitaip ir kur kas daugiau.

(...)Aukoti save viešajam reikalui, visada su ištverme stovėti skriaudžiamųjų pusėje - štai kas buvo Venclauskio, kaip kovotojo, veiklos esmė ir jo gyvenimo uždavinys."62

 

Šaltiniai ir Literatūra

1. Venclauskaitė G. Iš 2000m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo. J.Nekrašiaus asmeninis archyvas.

2. Bielinis K. Dienojant: Spaudos draudimo laikų atsiminimai. - New York, 1958. - P. 342.

3. Šiaulių miesto istorija (iki 1940m.). - Šiauliai, 1991. - P. 90.

4. Ten pat. - P. 90.

5. Lietuvos Teismas 1918 - 1928. - K., 1930. - P. 189.

6. Peleckis L. Namuose ant Pasadnos ulyčios. - V., 1991. - P. 10.

7. Steponaitis V. Iš žandarų archyvo // Mūsų senovė / Red. Tumas J. -Tilžė, 1922. - P. 651.

8. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P. 187.

9. Pagal Sondeckį J., Kairį S., Bielinį K. Kazimieras Venclauskis // Kultūra. 1940. Nr. 3 (198). - P. 184.

l0. Venclauskaitė G. Ten pat.

11. Ten pat.

12. Toliušis Z. Prisiminimai apie advokatus. Mašinraštis. M.Mažvydo biblioteka. Rankraščiu skyrius. - F. 66-39. - P. 13-14.

13. P.Bugailiškio laiškas Z.Toliušiui, rašytas 1944 05 09. M.Mažvydo biblioteka. Rankraščiu skyrius. - F 66-104.

14. Lietuvos Valstybės teisės aktai (1918 11 16 - 1940 06 15). - V, 1996 P. 707-736. (VŽ, 1933 07 11, Nr. 419-2900).

15. Vilniaus kalendorius 1913m. - V, 1913. - P. 142.

16. Šiaulių metraštis / Red. Bugailiškis P., - Šiauliai, 1931. - P. 28.

17. Adv. Dziegoraitis A. Argi Lietuvai nereikia advokatu? //Lietuvos Teisė

1993. Vasario 4-10. Nr. 2. - P. 318

18. Šiaulių metraštis / Red. Bugailiškis P. - Šiauliai, 1932. - P. 30.

19. Lietuvos advokatų Tarybos 1938 m. apyskaita. - K., 1939. - P. 21-29.

20. Ten pat. - P.30-32.

21. Visa Lietuva. (VII. Teismas.). - K., 1932. - P. 116.

22. Bugailiškis P. Teisingumo dirvonus plėšiant. (Atsiminimų žiupsnelis iš pirmųjų darbuotės metų Šiaulių apygardoje). Teisė. 1928. Nr. 13. - P. 44.

23. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 224.

24. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. - Šiauliai, 1993. - P. 173.

25. Ten pat. - P. 153.

26. Lietuvos Teismas 1918-1928 / Red. Kriščiukaitis A. - K., 1930. - P. 190-194.

27. Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose // Mintis. 1940. Gegužė. Nr. 5 (16). - P. 103-104.

28. Venclauskaitė G. Ten pat.

29. Lietuvos advokatų Tarybos 1938 m. apyskaita. - K., 1939. - P. 35.

30. Mauragis A. Keletą žodžių apie Kazimierą Venclauskį. Mašinraštis. ŠAM Istorijos skyriaus archyvas.

31. Venclauskaitė G. Ten pat.

32. Ten pat.

33. Peleckis L. Namuose ant Posadnos ulyčios. ... - P. 51.

34. Venclauskaitė G. Ten pat.

35. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 136-137.

36. Lietuvos žinios. 1912. Spalio 2 (15). Nr. 116.

37. Lietuvos žinios. 1912. Spalio 4 (17). Nr. 118.

38. Lietuva. 1925. Vasario 2. [cit. iš Požėla K. Raštai. - V, 1966. - P. 245].

39.Vilčinskas J. Lietuvos Socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. - London, 1985. - P. 217.

40. Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose ... - P.103.

41. Peleckis L. Namuose ant Posadnos ulyčios. ... - P. 28.

42. Lietuvos Teismas 1918-1928. ... - P. 192-193.

43. Vyriausiojo Tribunolo baudžiamųjų ir civilinių kasacinių bylų sprendimai. XVII. Teisė. Nr.39. Priedas, 367. - P. 714-717.

44. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P. 145-146.

45. LVCA F. 391-2, b. 1476 [cit. iš medžiagos, esančios Šiaulių J.Janonio gimnazijos muziejaus archyvo].

46. Ruželytė O. Teisininkai ir kalba lietuvių išeivijos problematikoje // Humanistica. 1999. Nr.2 (4). - P. 52.

47. Šiaulių metraštis, 1930. - P.93.

48. Šiaulių metraštis, 1931. - P. 35.

49. Teisė. 1938. Nr. 41. Sausis - kovas. - P. 144-145.

50.Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P. 183. 51.Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 334.

52. Venclauskaitė G. Ten pat.

53. Kairys S. Lietuva budo. - New York, 1957. - P. 123-124.

54. Venclauskaitė G. Ten pat.

55. Daugirdaitė - Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. - New York, 1975. - P. 74.

56. Ten pat. - P. 75.

57. Ten pat. - P. 153.

58. Ten pat. - P. 182-183.

59. Ten pat. - P. 216.

60. Sireika J. Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918-1931. -Šiauliai, 1998. - P. 116.

6l.  Knyva V. K.Venclauskio minėjimas Šiauliuose // Lietuvos žinios. 1940. Balandžio 30.

62.Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose ... - P. 106. 

Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis