Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS - ŽYMUS LIETUVOS SAVIVALDYBININKAS IR...

Jonas Sireika 

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS – ŽYMUS LIETUVOS SAVIVALDYBININKAS IR POLITIKAS 

Iš tarpukario laikotarpio Šiaulių elito bene ryškiausi asmenybė buvo advokatas K.Venclauskis, pasižymėjęs teisės savivaldos, politikos, kultūros ir kooperacijos baruose. Dėl savo sugebėjimų ir reiklumo jis tapo ne tik Šiaulių, bet ir šalies visuomenės bei kultūros veikėju, pelnė garbingą vietą XX a. Lietuvos istorijoje.

Šiame straipsnyje nagrinėjamos tik dvi, viena su kita susijusios, K. Venclauskio veiklos kryptys - vietos savivalda ir politika, bandoma atskleisti jo, kaip savivaldybininko ir politiko, vaidmenį.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, 1918m. lapkričio 13 d. Lietuvos valstybės taryba ir pirmoji vyriausybė „Lietuvos aide" kreipėsi į šalies gyventojus. Valstybės tarybos laikraštyje spausdintame atsišaukime „Lietuvos piliečiai!" Lietuvos valdžia apibūdino krašte susiklosčiusią padėtį, aiškino vyriausybės politikos programą. Norėdamos įvesti tvarką i kad Lietuvos valdžia visur turėtų atramą, Valstybės taryba i vyriausybė paragino šalies žmones kurti savivaldybes: „Negaišdami nei dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo ir išrinkite Parapijos komitetą iš penkių ar septynių asmenų (...) Komitetas tegu susižino su kaimynų Parapijų komitetais i bendrai teįsteigia Apskričių (Kreisų) komitetus. Šitie teužmezga nuolatinius ryšius su Lietuvos Vyriausybe" l.

1918m. lapkričio antroje pusėje Lietuvos žmonės atsiliepdami į šalies valdžios, taip pat ir politinių partijų raginimus, pradėjo masiškai formuoti vietos valdžią - parapijų, valsčių komitetus, miestų tarybas ir valdybas. Kuriant vietos savivaldą vieni pirmųjų Lietuvoje buvo šiauliečiai, kuriems vadovavo teisininkai K.Venclauskis, S.Lukauskis, P.Bugailiškis ir kiti įtakingi visuomenininkai. Lapkričio viduryje miesto gyventojų susirinkime, sušauktame buvusio burmistro K.Šalkauskio iniciatyva, daugumos balsais buvo priimtas nutarimas organizuoti demokratinius laikinosios miesto tarybos rinkimus (kituose miestuose tarybos tuo metu buvo sudaromos partijoms ar tautinėms grupėms delegavus savo atstovus). Miesto tarybos rinkimams parengti buvo sudaryta speciali komisija. Į šią komisiją pateko ir K.Venclauskis, tuo metu jau gerai žinomas pažangus advokatas ir visuomenininkas. Prieš karą jis buvo dirbęs miesto dūmoje, turėjo reikalingų žinių ir patirties. 1918m. lapkričio 24d. įvykusiuose laikinosios miesto tarybos rinkimuose K.Venclauskis gavo daugiausiai balsų. Tame miesto rajone, kur kandidatu į tarybą buvo K.Venclauskis, už jo kandidatūrą savo balsus atidavė net 164 rinkėjai iš 182, dalyvavusių rinkimuose2. Lapkričio 26 d. advokatas buvo išrinktas laikinosios miesto tarybos pirmininku, ėmė vadovauti pirmajai Lietuvoje demokratiškai suformuotai miesto savivaldybei.

Kartu su savo bendražygiais K.Venclauskis kūrė ir Šiaulių apskrities savivaldybę, aktyviai dalyvavo gruodžio 7-8 d. įvykusiame apskrities parapijų, valsčių ir miestų komitetų atstovų suvažiavime, kuriame buvo išrinkta apskrities taryba.

Pirmajam nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto burmistrui teko nelengva našta: suirutės sąlygomis teko vadovauti karo sugriautam ir nualintam miestui, kur vis dar šeimininkavo ir gyventojus terorizavo vokiečių kariuomenė. Gindamas miestiečių teises, K. Venclauskis pasirodė esąs kieto žemaitiško būdo ir labai drąsus pareigūnas, ne kartą parodęs vokiečiams, kad jie čia nėra šeimininkai, neturi teisės žudyti ir plėšti nekaltų miestelėnų.

Kai 1918m. gruodžio pabaigoje Šiauliams iškilo Raudonosios armijos grėsmė, burmistras miesto tarybos vardu vokiečių įgulos vadų prašė pasilikti Šiauliuose, neatiduoti miesto bolševikams3, bet vokiečiai pasitraukė, atverdami: miesto vartus naujiems okupantams.

1919 m. kovo 11-ąją sugrįžusi vokiečių kariuomenė bolševikus iš Šiaulių išstūmė. Susirinkusi miesto taryba perrinko valdybą. Iš valdybos narių gavęs daugiausiai balsų, K.Venclauskis vėl užėmė valdybos pirmininko (burmistro) vietą, bet miesto vadovu dirbo neilgai, tik iki balandžio 17d. Kaip kompetentingas ir autoritetą turintis darbuotojas, K.Venclauskis buvo išrinktas į aukštesnį postą - tapo Šiaulių! apskrities valdybos pirmininku ir tas pareigas ėjo iki 1920m.; pavasario, kai buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.

Padedamas savo bendražygių ir bendraminčių, K.Venclauskis mieste ir apskrityje kovojo su anarchija, chaosu, įvedė elementarią tvarką. P.Bugailiškis savo atsiminimuose apie tai rašė: „Iš tos, kaip tuomet atrodė, beviltiškos padėties, ir anarchijos išbristi Šiauliuose ir apygardoje, galima sakyti,; be kitų, daugiausia padėjo K.Venclauskis, sugebėjęs sutelkti apie save prityrusių ir idėjinių žmonių būrelį, kurį sudarą K.Bielinis, J.Sondeckis, J.Fledžinskas, A.Povylius, J.Naujalis, S.Lukauskis, F.Daugėla, J.Lemėžis, J.Grinius ir kt."4.

K.Venclauskis buvo ne vietinio masto savivaldybių kūrėjas ir savivaldybininkas. Advokato darbai rodo jį buvus 1918m.pab. - 1919m. Lietuvos savivaldybių sąjūdžio, kurio centras Šiauliai, lyderiu, vienu žymiausių Lietuvos savivaldybininkų. 1918m. lapkričio mėnesį advokatas parengė savivaldybių nuostatus, kuriais vadovavosi socialdemokratai. Jų pagrindu buvo įkurtos Šiaulių, Rokiškio ir Utenos apskričių savivaldybės5. 1919m. balandžio 24d. Lietuvos vyriausybė sukvietė apskričių viršininkus ir savivaldybių atstovus pasitarti dėl savivaldos kūrimo ir savivaldybių santykių su centrine valdžia. Suvažiavimas tęsėsi visą savaitę, buvo aptarti svarbiausi, daugiausia ginčų kėlę klausimai. K.Venclauskio vaidmuo neapsiribojo vien tik nutarimo projekto dėl valsčių valdybų arba viršaičių kompetencijos projekto parengimu. Šiaulių apskrities valdybos pirmininkas darė didelę įtaką visam suvažiavimo darbui. Apie tai dešiniųjų laikraštis „Laisvė" rašė: „Savivaldybių atstovai tiesiog liko priklausomi"6 nuo socialdemokrato K.Venclauskio ir jo kolegos liaudininko Jono Staugaičio.

K.Venclauskis buvo ir vienas iš Lietuvos savivaldybių sąjungos idėjos vykdytojų, tuo klausimu ne kartą kalbėjo respublikos savivaldybininkų suvažiavimuose.

1925-1931m. K.Venclauskis vadovavo Šiaulių miesto tarybai, o miesto burmistru dirbo Jackus Sondeckis. Tuo metu buvo pasiekta laimėjimų visose miesto gyvenimo srityse. Šiaulių savivaldybė pasižymėjo kaip viena iš geriausiai besitvarkančių visoje šalyje. Šiauliuose buvo ypač sėkmingai sprendžiamos socialinės problemos, daug lėšų ir dėmesio skirta švietimui, sveikatos apsaugai ir kultūrai. Tarybos pirmininko pozicija buvo labai svarbi, į jo nuomonę, pasiūlymus buvo atsižvelgiama visais reikšmingesniais klausimais. K.Venclauskis daug padėjo jaunam miesto burmistrui. Vėliau, sulaukęs garbingo amžiaus, J.Sondeckis prisiminė: „Žinoma, man daug padėjo Tarybos pirmininkas K.Venclauskis. Jis buvo autoritetas, aš nuolat tariausi su juo. K.Venclauskis mane rėmė, padėjo, ypač pradžioje, išvengti didesnių klaidų, kurios būtų trukdžiusios susikalbėti su Tarybos nariais, mūsų oponentais"7.

1935-1939m. K.Venclauskis dirbo miesto taryboje, buvo jos narys. 1935m., socialdemokratams laimėjus rinkimus i miesto tarybą, K.Venclauskis tikriausiai vėl būtų buvęs tarybos vadovu, nes jo autoritetas ir populiarumas nemažėjo (už K.Venclauskį balsavo net 6 kartus daugiau rinkėjų negu už vietos tautininkų kandidatą), bet 1931m. vietos savivaldybių įstatymas šias pareigas panaikino.

K.Venclauskis nuėjo ilgą ir sudėtingą politiko kelią. Į politiką jis įsitraukė lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo laikais, XIX a. pab., dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje. Jaunuolis įstojo į slaptą moksleivių socialdemokratų organizaciją, veikė darbininkų švietimo rateliuose. Kada K.Venclauskis tapo Lietuvos socialdemokratui partijos (LSDP) nariu, neaišku. Tačiau žinoma, kad 1902 m. jis jau priklausė šios partijos Šiaulių organizacijai8. 1905m. pirmosios Rusijos revoliucijos metu Rygoje, kur gyveno didelėj lietuvių kolonija, K.Venclauskis vadovavo lietuviams socialdemokratams, Rygos revoliuciniame federatyviniame komitete jis atstovavo LSDP9. Nors K.Venclauskis buvo tik 25 metų, bet reiškėsi kaip sumanus politikas ir organizatorius. Čia būtų pravartu prisiminti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prof. A.Pureno žodžius apie jaunąjį visuomenininką: Jau tada visa galva stovėjo aukščiau už kitus savo draugus, jau tada pasireiškė jo dideli gabumai ir sumanumas organizacinėje veikloje"10.

Pirmajai Rusijos revoliucijai patyrus nesėkmę, caro] valdžia pradėjo teroro kampaniją prieš jos dalyvius. 1910m. Šiaulių socialdemokratai, kuriems priklausė ir K.Venclauskis, laikinai nutraukė politine veiklą ir pasuko į kultūros darbą. K.Venclauskis įsijungė į „Varpo" draugijos veiklą, dalyvavo rengiant garsiąsias Šiaulių gegužines.

1912m. K.Venclauskis bandė grįžti į aktyvią politinę veiklą: jis siekė tapti kandidatu į Rusijos valstybės dūmą, bet dėl valdžios jam iškeltos politinės bylos, savo ketinimui atsisakė11. Tiktai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai Lietuva įžengė į naują istorinės raidos etapą, pažymėta konkrečiais nacionalinės valstybės kūrimo ir jos gynimo nuo užsienio priešų darbais, K.Venclauskis su visa jam būdinga energija ir pasiaukojimu metėsi į politinės veiklos sūkurį. 1918 m. lapkričio 10-17 d. jis dalyvavo VIII LSDP suvažiavime, kuriame buvo aptarta krašto administravimo problema.

Lietuvos valstybės tarybos oponentai socialdemokratai planavo vieni sudaryti laikinąją Lietuvos vyriausybę, kurios vadovu numatė K.Venclauskį, o užsienio reikalų ministru -S.Kairį12. Sis LSDP sumanymas liko neįgyvendintas, bet jis liudija, kad jau 1918m. K.Venclauskis buvo laikomas tokiu politiku, kuris sugebėtu eiti net ministro pirmininko pareigas.

Pokario metais K.Venclauskio kaip politiko veikla buvo glaudžiai susijusi su LSDP, kurioje advokatas buvo ne eilinis narys, bet įtakingas veikėjas. K.Venclauskis kartu su V.Sirutavičiumi, S.Kairiu ir kitais žymiais socialdemokratais parengė naują partijos programą ir įstatus, priklausė LSDP steigėjų grupei, kuri 1919m. rugsėjo 29d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydama įregistruoti LSDP13.

LSDP Šiaulių apskrities lyderis K.Venclauskis dalyvavo partijos suvažiavimuose, buvo renkamas į vadovaujančias partijos institucijas, prisidėjo formuojant ir vykdant LSDP politiką.

1920m. balandžio mėnesį K.Venclauskis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Steigiamajame Seime ir kituose Seimuose advokatas dirbo Teisės komisijoje, vadovavo Socialdemokratų frakcijai. Steigiamajame Seime jis buvo labai aktyvus, ypač rengiant pirmosios Lietuvos Konstitucijos projektą (K.Venclauskis buvo komisijos Konstitucijai parengti narys). Istorikas J.Švoba, tyrinėjęs Lietuvos Konstitucijos rengimą ir priėmimą, pažymi, kad M.Sleževičius ir K.Venclauskis dažnai kritikavo kitų trijų komisijos narių krikdemų parengtą projektą: „beveik kiekvienas paragrafas rasdavo Sleževičiaus ir Venclauskio nepritarimą"14.

Socialdemokratai buvo priešiški Konstitucijoje numatytai prezidento institucijai, pasisakė už parlamentinę respubliką. Kai Steigiamasis Seimas krikščionių demokratų balsais priėmė Lietuvos Konstituciją, socialdemokratų vardu K.Venclauskis iš Seimo tribūnos pareiškė: „Žinome, kad būsimo gyvenimo kūrėjai Lietuvoje yra darbo demokratija. Lietuvos darbininku klasei yra lemta eiti priešakyje besivystančios ateities, eiti prie tikslo, kurį yra pastatęs pasaulio proletariatas. To kelio negali pastoti jokios rašytos konstitucijos, nei jų rašytojai"15.

K.Venclauskio kaip politiko pažiūras, jo veiklą sąlygojo priklausymas tuo metu gana radikalias pozicijas užėmusiai LSDP ir laikmetis. Žymusis šiaulietis vienu metu buvo ir socialistas, kovojęs prieš socialinę priespaudą (marksizmo įtaka), ir demokratas, ir tautinio sąjūdžio veikėjas, Lietuvos patriotas.

Nors antrojo dešimtmečio pabaigoje - trečiojo dešimtmečio pradžioje K.Venclauskis kartu su savo partija linko į radikalizmą, apskritai jis buvo labiau pragmatikas, nei radikalas. 1919m. sausio mėnesį K.Venclauskis sutiko dirbti Šiaulių miesto bolševikinės tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyriuje. Advokato bendradarbiavimo su bolševikais tikslas buvo ne paremti jų radikalią politiką, bet, atvirkščiai, ją stabdyti, sumažinti kiek įmanoma represijas... Apie tai žinome iš visuomenės ir valstybės veikėjo R.Skipičio knygos „Nepriklausomą Lietuvą statant". Autorius rašo, kad 1919m. pavasarį jis kalbėjosi su Šiaulių karo komendantu Motiejūnu - Valevičiumi apie socialdemokratų dalyvavimą bolševikinės tarybos darbe ir kaltę bei bausmę. Karo komendantas sakęs: „advokatai Lukauskis ir Venclauskis, būdami bolševikinės tarybos nariai, nevieną žmogų išgelbėjo nuo arešto, o kiti sako, - net nuo sušaudymo"16. Motiejūnas - Valevičius tadatvirtino, kad advokatų nereikėtų griežtai nubausti, bet Petrą] Avižonį (vėliau garsus oftalmologas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius), kuris švaistėsi iš bolševikų gautais pinigais, tai tikrai reikia sušaudyti.

K.Venclauskio antibolševizmą liudija ir žymus bolševikas K. Didžiulis, kuris 1919m. pradžioje Šiaulių apskrities Šakynos valsčiuje kūrė sovietinį komitetą. Kai K.Didžiulis, atvykęs į Šiaulius, į vykdomąjį komitetą, pasiskundė K.Venclauskiui, kad Šakynos valsčiaus komitete sėdi „buožės, spekuliantai ir kiti išnaudotojai"17, kuriuos, jo nuomone, būtina išnaikinti, K.Venclauskis pareikalavo to komiteto neliesti ir laukti nurodymų iš Šiaulių.

Nepriklausomoje Lietuvoje socialdemokratai, steigdami profsąjungas, vėl susidūrė su bolševikais. 1923m. Lietuvos komunistų partijos veikėjas rašė apie V.Bielskio ir K.Venclauskio veiklą: „Socialdemokratų lyderiai Bielskis, Venclauskis stengėsi kurti savo profsąjungas, skaldyti darbininkų jėgas, ardyti vieningą darbininkų frontą prieš išnaudotojus"18.

P.Bugailiškis yra pažymėjęs, kad K.Venclauskis buvo realistas 19. Tikriausiai bent iš dalies galima patikėti buvusio karininko A.Pranculio pasakojimu apie tai, kaip K.Venclauskis reagavo į žinią apie 1926m. gruodžio 17d. tautininkų įvykdytą valstybės perversmą. Advokato reakcija buvusi visiškai rami, kai susijaudinęs jo padėjėjas M.Markauskas pranešė nelinksmą žinią ir paklausė, kaip dabar teks gyventi, K.Venclauskis „nusiėmė nuo nosies pensnė, perbraukė švaria nosinaite, paskui atsisukęs į savo padėjėją, sako -„Reikės prisitaikyti..."20.

Prisitaikymas nereiškė susitaikymo.

Visą tautininkų valdymo laikotarpį K.Venclauskis liko priešiškas autoritariniam režimui, slopinusiam ir galiausiai užgniaužusiam socialdemokratų veiklą. Kai 1939m. pavasarį praradus Klaipėdą, Lietuvoje buvo inicijuotas Patriotinio fronto kūrimas, Šiauliuose balandžio 6d. įvyko Patriotinio fronto steigimo mitingas. Mitinge advokatas sakė (K.Venclauskis buvo geras oratorius), kad „tautininkai nuteikė prieš save visus lietuvius", ir džiaugėsi, kad „jau galima laisviau kvėpuoti, nes žlugo partija, kuri visus slėgė"21.

Nors nuo K.Venclauskio mirties jau praėjo šešios dešimtys metų, bet jo asmenybės, šiauliečių gal net kiek mitologizuotos, patrauklumas ir žavesys išlieka. Advokato savivaldybinės ir politinės veiklos patirtis tebėra vertinga ir turėtų būti ne tik plačiau tyrinėjama, bet ir naudojama mūsų vietos ir šalies politikų, kuriems nevisuomet užtenka principingumo, sąžiningumo, tvirtos laikysenos sprendžiant esmines Lietuvos problemas ir tikėjimo ateitimi bruožų, būdingų iškiliajam šiauliečiui.

 

Šaltiniai ir literatūra

1. Lietuvos piliečiai! // Lietuvos aidas. 1918. Lapkričio 13.

2. Šiaulių miesto savivaldybės rinkimu dokumentai // Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. - F. 76. -B.l. - L.7.

3. Adomaitis M. Atsiminimai // Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (toliau - VOA). - F.3377. - Ap.2. - B.10. - L.10.  

4. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P.224.

5. Vilčinskas J. Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. - London, 1985. - P. 114.

6. Apskričių viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavimas // Laisvė. 1919. Gegužės 6.

7. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. - Šiauliai, 1993. - P145.

8. Šiaulių miesto istorija. - Šiauliai, 1991. - P. 118.

9. Venclauskis K. // Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1964. - T.33. - P.343.

10. Paminėtas K.Venclauskis // Įdomus mūsų momentas. 1940. Kovo 3.

11. Venclauskis K. // Lietuvių enciklopedija. ... - P.343.

12. Vilčinskas J.  Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. ... - P. 115.

13. Ten pat. - P. 117.

l4. Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. - V, 1990. - P.92.

15. Ten pat. - P.96.

l6. Skipitis R. Nepriklausomą Lietuva statant. - Chicago, 1961. - P.77.

17. Didžiulis K. Kovoje už tarybų valdžią 1919 m. // Tiesa. 1955. Birželio9.

18. Kaplanas Ch. Kareivinėse neramu. - V, 1961. - P. 285

19. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 187.

20. Navasaitis. Būta - neprasimanyta. Atsiminimai // VOA. - F.3377. - Ap.42. - B.70. - L.31.

21. Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. - V, 1996. - P.327, 354. 

Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis