Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS - JO KULTŪRINĖ VEIKLA

Eugenija Jovaišaitė

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS IR JO KULTŪRINĖ VEIKLA 

Kazimieras Venclauskis buvo vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, vienas iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų ir vienas iš reikšmingiausių šalies visuomenininkų bei kultūrininkų. Jo kultūrinė veikla, savo svarba prilygstanti politinei ir visuomeninei, buvo neatsiejamai susijusi su Šiaulių miestu, kuriame jis praleido beveik visą savarankišką gyvenimą, tik porą kartų buvo išvykęs (Pirmojo pasaulinio karo metais ir dirbdamas Seime 1920-1923m.).

XIX a. pab. - XX a. pr. Šiauliai buvo pagrindinis Lietuvos provincijos kultūrinio gyvenimo centras, vienas iš svarbiausių lietuvių inteligentijos, vadovavusios tautiniam atgimimui, telkimosi ir veiklos židinių. K.Venclauskis, 1908m. pavasarį atvykęs gyventi į Šiaulius, tuojau įsitraukė į miesto visuomeninę ir kultūrinę veiklą. Juoba kad ir aplinka, ir žmonės jam buvo gerai pažįstami dar iš studijų laikų (mokėsi Lieplaukės pradinėje mokykloje, Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje, truputį studijavo techniką Petrapilyje ir mediciną Varšuvoje, 1903m. baigė teisės mokslus Tartu universitete). Atvyko ne tuščiomis rankomis, o turėdamas nemažą tokios veiklos patirtį, susiformavęs kaip asmenybė.

„K.Venclauskis buvo didelio masto asmuo (...) Jis, įeidamas į savarankų gyvenimą, aiškiai orientavosi visuomenės struktūroje ir santykiuose, aiškiai pasirinko sau joje vietą ir žinojo, kuriuo keliu jam reikia eiti. Tuo pavydėtinu aiškumu pasižymėjo visas jo tolimesnis gyvenimas; tiesiai vestą jo gyvenimo liniją nustatė ne fanatiko atkaklumas ar asmeninių ambicijų impulsai, bet ramus ir gilus aplinkumos analizas (...) Laikai ir sąlygos keitėsi; ištikimybė savo pažiūroms reikalavo civilinės drąsos ir vyriško būdo, nes sunkumų ir pagundų buvo gana; bet K.Venclauskis mynė juos koja (...): tie sunkumai ir pagundos, jo paties žodžiais tariant, jam buvo „glupstva". (...) Kiekvienas platesnės reikšmės įvykis (...) rasdavo jame iniciatorių ir visuomet veiklų dalyvį, mokėjusį išvesti pradėtą darbą iki galo, pačiam neišeinant gatvėn; ir taip atsitikdavo, kad dirbo, rėmė, kovojo K.Venclauskis, o viešumoje tam darbui atstovavo kas kitas, nes viešumoje pasireiškimas jam buvo taip pat „glupstva".1 „Tai buvo žmogus - ąžuolas. Nepaprastos sveikatos, tvirtas, visuomet geros, lygios nuotaikos, pasitikįs savo jėgomis, griežtos valios, santūrus net ir su savo artimais draugais,"2 -tokį K.Venclauskį prisimena jo bičiuliai.

Dėl to viešumo, afišavimosi vengimo bei kitų būdo savybių ir kultūrinės K.Venclauskio veiklos faktai, šykštokai užfiksuoti įvairiuose šaltiniuose, sudaro tik matomos ledkalnio viršūnės vaizdą.

Šiame rašinyje bandyta, kiek leido galimybės, sulasioti tuos K.Venclauskio kultūrinės veiklos faktus į vieną krūvą; nesant jo paties archyvo, daugiausia remiantis amžininkų prisiminimais. Jau amžininkai pastebėjo, kad „parašyti kiek plačiau apie K.Venclauskį būtų gan sunkus dalykas, nes jis nemėgo savo darbų registruoti arba jais didžiuotis, juos kam nors priminti, nemėgo, kad ir kiti juos jam primintų."3 K.Venclauskis buvo daugelio kultūrinių organizacijų įkūrėjas, vadovas, narys; jo konkretus triūsas yra įsiliejęs į kolektyvinį tų organizacijų darbą, tad jų veikla čia bus kiek plačiau apibūdinama.

Dar Liepojoje, gimnazisto palaidinę nešiodamas, K.Venclauskis priklausė slaptai moksleivių organizacijai, veikė darbininkų švietimo rateliuose. Jau anais laikais K.Venclauskis visa galva stovėjo aukščiau savo draugų, jau tada pasireiškė jo dideli gabumai ir sumanumas organizacinėje veikloje."4

1905m. revoliucijos metu stažuodamasis Rygoje, K.Venclauskis leidžia laikraštuką „Pirmyn". Nors jis buvo tik keliu puslapėlių ir teišėjo tik du numeriai, tas darbas sunkiomis sąlygomis iš leidėjo pareikalavo ir sumanumo, ir drąsos.

K.Venclauskio iniciatyva įsteigiamas slaptas Rygos lietuviu darbininkų „Kultūros centras", kurio narių posėdžiai vykdavo jo vadovo K.Venclauskio bute. Taip pat K.Venclauskio iniciatyva įkuriama legali švietimo draugija „Žvaigždė" (vadovavo rašytojas ir pedagogas P.Mašiotas), kurios valdybon jis išrenkamas. K.Venclauskis apie jos veiklą rašydavo į „Vilniaus žinias". Draugija lietuvių darbininkų gyvenamuose Rygos priemiesčiuose (tuo metu Rygoje gyveno apie 50000 lietuvių darbininkų) atidaro kelias lietuviškas pradžios mokyklas, kursus darbininkams ir knygynėlius. Tekdavo jam pačiam įsteigtose mokyklose ir mokyti. Kad būtų galima uždirbti pinigų joms išlaikyti, organizuojami lietuviški vakarai ir vaidinimai. Drauge su žmona Stanislava K.Venclauskis dalyvauja vaidinimuose ir „ima pačias sunkiausias roles, nes nėra kitų, kas jas paimtų."5

Nors vaidindavo reikalo spiriamas, K.Venclauskis polinkį menui, kultūrai turėjo iš prigimties, jį, be abejo, stiprino ir puoselėjo artimiausias žmogus - žmona aktorė (jiedu susituokė 1902m.).

K.Venclauskis vaidino ir garsiajame pirmajame lietuviškame spektaklyje Šiauliuose „Amerika pirtyje", kuris įvyko 1904m. spalio 31d. Iki tol mieste nuo scenos lietuviškas žodis legaliai dar nebuvo skambėjęs (1900m. A.Janulaičio suorganizuotas gimnazistų būrelis buvo slapta suvaidinęs N.Gogolio „Vaito piršlystę")6, — čia veikė režisieriaus N.N.Dolžanskojaus vadovaujama rusų aktorių trupė, kurią subsidijavo caro valdžia, kad platintų rusinimo darbą Lietuvoje. Joje profesionalios artistės karjerą pradėjo Stanislava Jakševičiūtė - Venclauskienė, bet po Palangos spektaklio šioje trupėje nebedalyvavo, visą širdį ir talentą atidavė lietuviškam mėgėjų teatrui.

Pasitarimai dėl sumanyto spektaklio vykdavo S. ir K.Venclauskių namuose arba Antano Povyliaus* bute: reikėjo pasirinkti veikalą, pasiųsti prašymą gubernatoriui, surasti aktorius (režisavo S.Venclauskienė), suflerį, grimuotoją, kasininką, reikėjo spausdinti skelbimus ir t.t. Pagaliau išnuomota salė, prasidėjo repeticijos. Kaip šiauliečiai lietuviai laukė šito įvykio! Susitikę vietoj „Labos dienos" sakydavo „O kaip teatras?"7

 

*P.Bugailiškis jį taip pristato: „A.Povylius - radviliškietis valstietis, inteligentas, prie visuomenės reikalų pritapęs kaip prie savo namų. Jis ir agitatorius, ir artistas, ir socialdemokratinių laikraščių administratorius, dvarų ūkvedys, buhalteris, žemės ūkio ir vartotojų kooperacijos organizatorius." (Žr. - Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. -Šiauliai, 1994. -P. 187).

 

Spektaklio diena buvo tikra šventė. Nuotaika labai priminė pirmojo Lietuvoje, palangiškio, spektaklio atmosferą, kurią G.Landsbergis - Žemkalnis tiksliai ir lakoniškai taip apibūdino: „Esame, gyvename ir gyvensime!"8

Neapsieita ir be incidentų, tokių būdingų tais laikais. A.Povylius pasakoja: „Dieną prieš spektaklį (...) policija pranešė, kad aktorių kolektyvas, pradėdamas vaidinti, turįs scenoje sugiedoti „Bože, caria chrani" [Dieve, saugok carą]. Policijai buvo pranešta, kad himnas nebus dainuojamas. Publikai ėmus rinktis, prisistatė pats ispravnikas Sasnauskas ir įsakmiai pareikalavo sugiedoti Rusijos himną. Jau buvo visiškai pasiruošta pradėti vaidinti ir dėl to su ispravniku ėmė aiškintis K.Venclauskis (jis vaidino Bekampį - E.J.) ir P.Pundzevičius (Rygos politechnikumo studentas inžinierius - E.J.). Pastarieji, nusiplėšę jau užsidėtus grimus ir ispravnikui įteikdami savo vizitines [korteles], pareiškė: „Rygoj yra nuolat ruošiami panašūs spektakliai, bet ten niekas nereikalauja daugiau, nei pažymėta..." Ispravnikas nusileido, bet pareiškė: „A vse taki ja razparažus čto by muzika igrala „Bože, caria chrani". [„Vis dėlto aš pasirūpinsiu, kad būtų grojamas „Dieve, saugok carą"] Ir išėjo. Pagaliau paskutiniam skambučiui nuskambėjus, muzika (vietos įgulos orkestras) sugrojo Rusijos himną (...) Dėl tokios suirutės ir susierzinimo susigadino aktorių grimai, todėl visa valanda užtruko, kol vėl buvo pasiruošta. Pagaliau uždanga pakilo. Pasirodė siuvėjas /Pundzevičius/ savo rolės pirmąja fraze prabilęs: „Rupūžės, neduos man su merginom susitikti..." Publika jį pasitiko triukšmingomis ovacijomis. Minėtoji frazė pirmą kartą vaidinimą matančios publikos buvo, atrodė, dviprasmiškai suprasta, būtent, kad „artistas taiko į rimtį sutrukdžiusią policiją".9

Matydamas didžiulį tokių renginių poreikį, šiek tiek pasikeitęs vaidintojų kolektyvas 1905 m. pradžioje surengė naują spektaklį „Audra giedroje". Spektaklio proga suruoštos arbatėlės metu svarstytas pribrendęs klausimas - Šiauliuose reikia draugijos meninėms ir kultūrinėms programoms ruošti. Tokio pobūdžio organizacijos lengviau gaudavo leidimus, galėjo laisviau veikti, jų tikslai įstatuose apibūdinami labai nekaltai: „Dlia preprovoždenija vremeni s prijatnostju i polzoju" („Maloniai ir naudingai praleisti laiką"). Draugijai duotas pavadinimas „Viltis", įstatai pasiųsti į Petrapilį tvirtinti10, bet laukti teko net trejus metus.

Per tą laiką, o ypač K.Venclauskiui nuolat apsigyvenus Šiauliuose, nesant mieste jokio lietuvių kultūrinio gyvenimo centro, senieji Jakševičių namai, dabar jau Venclauskių namai, tampa savotišku kultūros klubu: čia vyksta muzikos, poezijos vakarai, čia repetuojami ir statomi spektakliai, čia buriasi, lankosi (ar net apsigyvena) ne tik miesto, bet ir šviesuomenė iš visos Lietuvos: P.Višinskis, Žemaitė, J.Biliūnas, J.Janonis, J.Miglovara - Miliauskas, J.Jablonskis, Jovaras, Lazdynų Pelėda, G.Petkevičaitė - Bitė, Vydūnas, Vaižgantas, G.Landsbergis-Žemkalnis ir kt.11

Pagaliau oficialus leidimas draugijai gautas 1908m. rugsėjo 19 d.12 Organizacijos, pavadintos Šiaulių „Varpo" lietuvių dramos, muzikos, dainos draugija, valdybą sudarė: pirmininkas - K.Venclauskis*, nariai - A.Povylius, A.Mikševičius, V.Bielskis, P.Kairiūnas, A.Dokalskis, S.Bogužytė**, revizijos komisija - V.Zubovas ir V.Gruzdys.13

 

* P.Bugailiškis draugijos vadovais vadina abu Venclauskius, Kazimierą ir Stanislavą- -Žr. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. -Šiauliai, 1994. -P. 168.

**"Kitur- S.Bagužytė, S.Bogušytė, S.Bagušytė.

 

Ši draugija tapo viso Šiaulių miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo centru. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas teatrinei veiklai. Teatrologai, šitokią veiklą įjungdami į Lietuvos teatro istorijos raidą, priskiria ją Draugijų teatrų ir profesionalaus teatro formavimosi laikotarpiui.14 Ypač „Varpo" veikla suaktyvėjo, kai 1909 m. rudeniop į Šiaulius atvyko Peliksas Bugailiškis. „Aš čia iš karto pritapau, kaip nuolatinis draugijos sekretorius ir visų reikalų rūpintojas, sufleris, tvarkytojas"15, - taip kukliai savo svarbų darbą įvertina jis pats. P.Bugailiškis įdiegė kai kurių reformų, užmezgė ryšius su žymiausiais lietuvių menininkais: S.Šimkumi, J.Tallat-Kelpša, M. ir K.Petrauskais, Vydūnu ir kt. Šiauliai turėjo ir savo stiprių pajėgų - artistų ir režisierių. Čia dirbo kai kurie pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje (1899m.) debiutantai, taip pat ir vietiniai vaidintojai. Iš „Varpo" artistų mėgėjų vėliau kai kurie tapo profesionaliais aktoriais. Režisierių buvo keturi: S.Venclauskienė, J.Misius, rašytoja O.Pleirytė-Puidienė ir G.Landsbergis-Žemkalnis. Kaip režisierius debiutuoja ir K.Venclauskis - žmonos padedamas 191 m. sausio mėn. pastato Kursemo „Du berniuku".16

Varpiečiai rengdavo ir gastroles — parodydavo spektaklius Radviliškio, Kuršėnų, Joniškio, Mažeikių gyventojams. Juos vaidindavo žemės ūkio parodų metu ir per garsiąsias šiauliečių gegužines, prie kurių organizavimo prisidėdavo ir Venclauskiai. Draugija turėjo 70 - 80 žmonių chorą, 20 gimnazistų styginį (mandolinų) orkestrą.

Be meninės veiklos, „Varpo" draugija dirbo ir šviečiamąjį darbą. 1910m. buvo įkurta nevieša, prieinama tik draugijos nariams biblioteka, turėjusi 50 skaitytojų.

Šeštadieniniuose „Varpo" vakaruose būdavo skaitomos paskaitos literatūros, visuomenės, teatro, higienos, gamtos ir kitomis temomis. Jas skaitydavo kviesti prelegentai arba šiauliečiai. Kiekvienai paskaitai reikėdavo gauti leidimą, prieš tai pateikus paskaitos vertimą į rusų kalbą ir paties lektoriaus pareiškimą su žiniomis apie save. Skaitydavo paskaitas ir draugijos pirmininkas K.Venclauskis, geras oratorius.

Ne visus sumanymus pavykdavo įgyvendinti. P.Bugailiškis prisimena17: „Spaudos sukaktuvių (lietuviškos spaudos atgavimo - E.J.) dešimtmečiui paminėti „Varpo" draugija ruošėsi viešoms iškilmėms su tokia programa: K.Venclauskio pranešimas „Svarbieji lietuvių raštijos plėtojimosi momentai", gyvieji paveikslai - „Lietuvos mokykla 1863-1904m." ir „Kultūringoji Lietuva"; buvo numatyti vaidinti „Grįžo" ir „Kalinys" (S.Čiurlionienės). Tačiau iškilmės gubernatoriaus nebuvo leistos. Nebebuvo duodami leidimai spektakliams ir per gegužines. 1914m. tradicinės Šiaulių gegužinės metu neleista vaidinti spektaklio „Vaniušino vaikai".

Vokiečiams okupavus Lietuvą, Vyriausiojo Vokietijos kariuomenės vado Rytuose V.Hindenburgo įsakymu buvo uždrausta visuomeninių politinių organizacijų veikla, neleidžiami jokie susibūrimai viešose vietose, net privačiuose namuose; okupacijos pradžioje nebeveikė mokymo įstaigos, bibliotekos.18 Nustojo skambėti ir „Varpas". Jo būstinė Zubovų (Varpo) gatvėje sudegė (kartu su archyvu ir visu kitų turtu). 1917m. stiprėjant gyventojų pasipriešinimui, okupacinė valdžia kiek atleido varžtus kultūriniam gyvenimui. Senoji „Varpo" draugija atsikūrė „Kanklių" vardu (veikė 1917 - 1922m.), bet K.Venclauskis jos veikloje nebedalyvavo: per karą iš Šiaulių buvo išvykęs, o grįžusį užgriuvo svarbesni ir skubesni darbai.

Neperskaitytojo pranešimo tema K.Venclauskio širdžiai turėjo būti labai artima. Jis, dar studijuodamas Tartu universitete, įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, kai lankydavosi Šiauliuose, kurie buvo nelegalios literatūros, periodinės spaudos platinimo, jos tranzito bei paskirstymo punktu. „Nesnaudė A.Janulaitis, o dabar, kai ten (Šiauliuose - E.J.) atsirado J.Biliūnas, K.Jasiukaitis, studentas teisininkas K.Venclauskis, reikalai dar pagerėjo,"19 - džiaugėsi P.Višinskis. K.Venclauskis ne tik pats dirbo, bet įtraukdavo į šį garbingą ir pavojingą darbą ir kitus. Iš A.Povyliaus prisiminimų: „Pačioje 1903m. pradžioje pas mus (...) atsilankė iki tol mano nepažinti asmenys: vienas - su nedidele barzda, plika galva, antras - ilga ruda barzda. Tai buvo Jonas Jablonskis ir studentas Kazimieras Venclauskis. Išsikalbėjus veikiai buvo prieita prie konkrečiu gautos literatūros laikymo, jos platinimo ir apskritai konspiracinės veiklos reikalų. Ta; pačia proga įvertinom ir suskirstėm leidinius; jųjų dalis tuoj buvo numatyta platinti. Nuo to momento ir prasidėjo mano nuosekli lietuviškos spaudos Šiauliuose ir apylinkėje platinimo veikla".20

Lietuviškos spaudos atgavimo 25-metis atšvęstas kitai - ąžuolų sodinimu. 1929m. gegužės 9d., gausiam šiauliečių būriui dalyvaujant, buvo iškilmingai pasodinti ąžuolai. Juo sodino poetai, periodinių leidinių redaktoriai, pedagogai savivaldybių atstovai. Ketvirtąjį ąžuoliuką pasodino burmistras J.Sondeckis, miesto tarybos pirmininkas K.Venclauskis ir apskrities valdybos pirmininkas, apskrities viršininkas A.Pranculis.21 Keturi Spaudos ąžuolai tebeošia Prisikėlimo aikštėje - gyvi Šiaulių miesto ir Lietuvos istorijos liudininkai, skatinantys vis naujas šiauliečių kartas tęsti šią prasmingą, seną ir gražią tradiciją.

Į spaudą K.Venclauskis rašė nedaug. Tai ypač krenta į akis, palyginus su jo bendražygio P.Bugailiškio bibliografija ir palikta neįkainojamos vertės atsiminimų knyga „Gyvenimo vieškeliais", kurią P.Bugailiškis parašė senatvėje (už K.Venclauskį ketvirčiu amžiaus ilgiau išgyvenęs), dar 1905m. suradęs savo „arkliuką" - žurnalistiką. Tokio „arkliuko" K.Venclauskis neturėjo, net galima įtarti, kad turėjo ligelę, to meto inteligentu žargonu vadinamą „piorowstręt" („pasibjaurėjimą rašymu"). Apie prisiminimus gal ir mąstė, bet jiems rašyti dar nebuvo atėjęs laikas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą K.Venclauskis yra bendradarbiavęs „Vilniaus žiniose", „Lietuvos ūkininke", „Lietuvos žiniose" ir socialdemokratu partijos spaudoje. Pasirašinėjo pavarde arba slapyvardžiais: A.Targis (A.Tasgis), Kazys Stumbras, V. ir kt.22 V.Biržiškos „Lietuvių bibliografijoje" (IV d., lt.) įtrauktos 8 pozicijos - tai žinutės ir trumpi, daugiausia informacinio pobūdžio straipsniai apie Rygos lietuvių kultūrinį gyvenimą.

Prieš karą, be minėtos „Varpo" draugijos uždaros bibliotekos, veikė ir Šiaulių visuomeninė viešoji biblioteka, įkurta tais pačiais 1910m. Didždvario rūmuose (dabar -Šiaulių universiteto Dailės fakultetas), su erdvia skaitykla ir knygų bei periodikos įvairiomis kalbomis fondais, kurių pagrindą sudarė privati grafo V.N.Zubovo biblioteka (joje buvo istorinės reikšmės Šiaulių ekonomijos archyvas). Fondai kasmet papildomi už surinktas lėšas (narių mokestis, subsidijos, aukos). Skaitytojai - mokiniai, tarnautojai, inteligentija. 1913m. biblioteka turėjo 9273 tomus. Knygų lietuvių kalba vis daugėjo, buvo rūpinamasi, kad jas daugiau skaitytų. Bibliotekos vadovybę, atstovaujančią keturioms tautybėms, sudarė Šiaulių pažangiosios visuomenės elitas. 1914m. vadovybė buvo tokia: pirmininkas - V.N.Zubovas; nariai - „Progreso" vedėjas A.Mikševičius, adv. S.Lukauskis, dr. H.Sarcevičius, Vaclovas Biržiška, fabrikantas B.Nurokas, adv. K.Šalkauskis, inž. V.Bielskis; kandidatai - A.Ziabiekaitė*, adv. K.Venclauskis ir adv. P.Bugailiškis.23

 

*E.Ziabiekaitė -Žr. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. -Šiauliai, 1994. -P. 257.

 

Karo pradžioje biblioteka iš Šiaulių buvo rusų evakuota i Rusijos gilumą ir nebegrąžinta. O likusios knygos, vokiečiams užėmus Didždvarį, buvo sudegintos.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas tiesiogiai miestą palietė jau 1914m. rugsėjo mėnesį. Pirmiausia karo negandas pajuto mobilizuotųjų šeimos. Todėl gruodžio mėnesį įsteigiamas Šiaulių šalpos komitetas, vadovaujamas pirmininko K.Venclauskio. Komitetas darbą organizuoja gana plačiu mastu. Netrukus ima globoti arti 200 pašauktųjų karių šeimų.24

Taip pasirūpinęs kitų šeimomis, K.Venclauskis su savo didžiąja šeimyna pasitraukė į Rusiją. Ten jis dirbo Žemietijų sąjungos vyriausiojo komiteto juristų prie dešimtosios armijos štabo, tos sąjungos Vakarų fronto įgaliotiniu25; gavo kapitono laipsnį, po 1917m. Rusijos revoliucijos buvo paskirtas Minsko taikos teisėju.26 Žemietijų sąjunga rūpinosi pabėgėliais, juos rengė, valgydino, slaugė, kariuomenei steigė karo lauko chirurgijos, epidemijos ligonines, pirtis, valgyklas, taisė kelius ir kt. Kaip prisimena karo metu šalia jo buvę žmonės, K.Venclauskio žmoniškumas švelnindavo ir lengvindavo sunkią, įtemptą, konfliktinę karo kasdienybę.

1918m. gegužės mėnesį K.Venclauskis, nusipirkęs arklį, išvažiavo į Šiaulius.27 Lietuvą pasiekė 1918m. birželio 13d.28

Pokaris – tai didysis K.Venclauskio darbymetis. Tada visa galia ir gražumu pasireiškia jo neeilinė asmenybė. Apie tai jo bendražygiai taip kalba. P.Bugailiškis: „Kaip visuomenininkas - drąsus, realus politikas ir kultūrininkas,; jis iškilo ypač pokario metais, kada buvo reikalinga greita ir gyvenimiška orientacija sunkiais ir kritiškais visuomeninio gyvenimo momentais".29 J.Sondeckis, S.Kairys, K.Bielinis: „Ramiais gyvenimo laikotarpiais, palšu kasdieniniu metu K.Venclauskis, niekuomet nenutraukdamas veiklaus ryšio su visuomene, tartum niveliavosi, darydavosi mažiau pastebimas, virsdavo „eiliniu". Bet pavojų ir sukrėtimų laikais jis iš karto stodavo prie vairo, iš karto visa galva pakildamas aukščiau aplinkumos, ir vadovavo. Vadovavimas darėsi natūrali jo teisė ir prievolė (...). Tuomet, - iš dalies dėl jo būdo savumų, tarp K.Venclauskio ir aplinkumos atsirasdavo ryškus atstumas, ir jo asmuo darėsi visiems dar labiau matomas ir kartu su visais susijęs."30

Vienas iš pirmųjų K.Venclauskio ir jo bendražygių padarytų darbų po karo buvo garsiosios Šiaulių berniukų gimnazijos, bet jau, žinoma, lietuviškos atkūrimas. Senoji gimnazija (nuo įkūrimo 1851m. iki Pirmojo pasaulinio karo vadinama „Šavelskaja mužskaja gimnazija"), prasidėjus karui, buvo evakuota į Rusija, kur, mokiniams išsisklaidžius, nustojo egzistuoti.31 Jos pastatas buvo užimtas kaizerinės kariuomenės.* Dar karo metu (1915m. lapkričio mėn.**) kun. L.Galdikas Dvaro gatvėje, privačiame name, įsteigė gimnaziją, kurioje visi mokslo dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Tačiau tais pačiais metais gimnazija vokiečių karinės valdžios įsakymu buvo uždaryta. Matyt, kad buvo pasipriešinta kai kuriems valdžios įsakams. 1917m., sušvelnėjus okupaciniam režimui, A.Klupšo , K.Lukomskio ir kun. Ig.Labanausko iniciatyva vėl buvo atidaryta mieste keturių klasių gimnazija (buvo dėstoma lietuvių kalba)32. Baigus mokslo metus, gimnazija kurį laika nebeveikė.33

 

*Gimnazijos rūmai buvo pastatyti ant K.Venclauskio žmonos Stanislavos tėvo Jono Jakševičiaus žemės, todėl jo vaikai ir dar dvi kartos gavo privilegiją — jei mokysis šioje gimnazijoje, bus atleidžiami nuo mokesčio už mokslą (Žr. Krivickas J. Res non verba. Šiaulių berniukų gimnazijos — J.Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851-1991). -K., 1991. -P.7.-8). Tai labai padėjo S. ir K. Venclauskiams ugdyti savo didžiąją šeimyną.

** J.Krivicko teigimu - 1916 m. (Plg. Krivickas J. Min. veik. -P.47).

 ***Jeigu tikslūs J. Vilkaičio prisiminimai, kad K. Venclauskis į Šiaulius išvyko 1918 m. gegužės mėn., o Lietuvą pasiekė 1918 m. birželio 13 d. (informacija nekrologe -Lietuvos žinios, 1940 02 28), reiktų daryti išvadą, kad K. Venclauskis prie, Jėgos" kolektyvo gimnazijai remti prisijungė vėliau.

 

P.Bugailiškis, K. Venclauskis***, S.Lukauskis ir kt. iš vokiečių okupacinės valdžios 1918m. balandžio 8d. išsirūpino leidimą atidaryti Šiaulių miesto gimnaziją.34 1918m. balandžio 18d. pradeda veikti Jėgos" draugijos išlaikoma Šiaulių gimnazija su 200 mokinių, išlaikiusiais egzaminus.

Gimnazijoje dar tik penkios klasės, bet numatytas aštuonių klasių kursas. Kaip bemaž visose Lietuvos mokyklose pokario metais, taip ir čia dirbo entuziastai, kadangi mokytojų profesionalų labai trūko, direktoriavo matematikos mokytojas Antanas Klupšas. Jėgos" draugijos valdybą sudarė: sekretorius P.Bugailiškis, kun. J.Jasinskas, S.Lukauskis, A.Zubovaitė -Fledžinskienė, kun. Ig.Labanauskas, K.Lukomskis, R.Krukauskienė. Jos pirmininku buvo išrinktas K.Venclauskis.35

1918 - 1920m. Šiauliuose, kaip beveik ir visoje Lietuvoje, siautėjo didžiausias sąmyšis: kaleidoskopiškai keitėsi okupacijos, invazijos ir valdžios (vokiečių, bolševikų, bermontininkų). Šiauliai, buvę atkaklių mūšių vieta, tapo, kaip dar 1915 07 05 „Russkoje slovo" rašė, didelėmis kapinėmis (sugriauta 65% namų), gatvės užaugo žole, o dauguma gyventojų išbėgiojo (liko tik 4000 - 6000 žmonių).36

„Iš tos, kaip tuomet   atrodė - beviltiškos padėties ir anarchijos - išbristi Šiauliuose ir apygardoje, galima sakyti, be kitų, daugiausia padėjo K.Venclauskis, sugebėjęs sutelkti aplink save prityrusių    ir idėjinių žmonių būrelį"37, konstatuoja P.Bugailiškis. Tam idėjinių žmonių būreliui priklausė K.Bielinis, J.Sondeckis, J.Fledžinskas, A.Povylius J.Naujalis, S.Lukauskis, F.Daugėla, J.Lemėžis, J.Grinius P.Bugailiškis ir kt. Galima drąsiai pasakyti, kad tai buvo „vien generolų armija". Jai vadovavo K.Venclauskis, išrinkt pirmuoju miesto burmistrų (1918-11-26/1919-04-17).

Nors Lietuvos būklė po Pirmojo pasaulinio karo buvo apverktina, bet „karštas ir gaivinantis ūpas dirbti ir kurti apėmė visą tautą, nusikračiusią svetimų valdovų ir pasijutus' laisva nepriklausomoje tėvynėje."38 Buvo aišku, „kad n privatus biznis, bet kooperacija geriau tinka mūsų ekonominiam gyvenimui atkutinti, jam į normalias gyvenimo vėžes įsukti, todėl jie suskato kurti kooperatine organizacijas."39

K.Venclauskis, nors būdamas teisininku, entuziastingai imasi kooperatinės kūrybos. Čia pirmuoju smuiku groja Jonas Fledžinskas, Sankt Peterburgo aukštesniųjų komercijos kursų ir Berlyno prekybos akademijos auklėtinis. 1919m. liepos 6d. įvyko didelis, arti šimto kooperatininkų, jų draugijų suvažiavimas, aprobavęs Šiaulių srities bendrovių sąjungos steigimą, išrinkęs laikinąjį biurą, į kurį įėjo ir K.Venclauskis.40 1919m. rugpjūčio 15d. įkuriama Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjunga - J.Fledžinsko, K.Venclauskio, P.Bugailiškio, kun. J.Jasinsko, A.Povyliaus, S.Lukauskio, J.Kriščiūno pastangomis.

„Sąjungos (Šiaulių srities vartotojų bendrovių - E.J.) vadovybė iš pat pirmųjų dienų suvokė, kad jos tikslas ne vien prekiauti. Sąjungos steigiamajame susirinkime buvo pasakyta, kad „nuo švietimo ir kultūros darbo pareina ne tik bendra dvasinė, bet ir medžiaginė Lietuvos piliečių gerovė."41

Sąjungos valdyba (J.Fledžinskas, K.Venclauskis ir kt.) negalėjo pasitenkinti vien sėkminga prekyba, jiems rūpėjo ir kultūros reikalai. Nepriklausomybės metų kūrybos darbai Šiauliuose iškėlė gyvą vietos spaudos organo reikalą. Nors mieste po karo neliko nė vienos spaustuvės ir tebesiautėjo bermontininkų gaujos, 1919m. lapkričio 25d. pasirodė „Sietynas" - gana solidus tuo laikmečiu dvisavaitinis žurnalas. Jį leido Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjunga, redaguoti buvo pavesta, pasak J.Sondeckio, „senam redakcijų vilkui P.Bugailiškiui".

„Nebūdamas politikos laikraštis, nei kurios jos srovės reiškėjas, „Sietynas" stovės ūkio ir vietos kultūros reikalų pamatų. (...) Visi tad, kas gyvas ir pajėgia, teeina suderintomis jėgomis į vietos kūrybos darbą, kad ilgainiui mūsų kraštas pasiektų to kultūros ir gerovės laipsnio, kuriuo didžiuojasi ir džiaugiasi pažangiosios šalys"42, - buvo rašoma programiniame redakcijos vedamajame straipsnyje.

Kitas svarbus Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos darbų - kadrų rengimas. Susirūpinta paruošti bendrovėms išsilavinusiu darbuotoju, kurie mokėtu ne tik gerai prekes sverti ir skaičiuoti, bet galėtu propaguoti kooperacijos idėjas. 1920m. buvo įsteigti pirmieji „Kooperacijos, savivaldybių ir sąskaitybos kursai." Jiems vadovavo J.Fledžinskas. Be to, Vartotoju bendrovių sąjunga skyrė stipendijas norintiems geriau susipažinti su kooperacija.

„Šiauliams sparčiai kylant iš po karo griuvėsių, pradeda po truputį atsigauti ir jų kultūrinės įstaigos, visai iš naujo, iš pat šaknų leisdamos savo ataugas ir jau kitais pagrindais besitvarkydamos"43, - taip apibūdina pokario kultūrinio gyvenimo situaciją mieste P.Bugailiškis.

Iš pat šaknų ataugo ir buvusi Šiaulių visuomeninė biblioteka, kuria rūpintis šiauliečiai kultūrininkai, pasak P.Bugailiškio, „griebėsi pirmon galvon." 1920m. kovo mėn. susikūrė iniciatyvinė grupė, pasivadinusi Šiaulių knygyno ir muziejaus komisija.* Ją sudarė P.Bugailiškis, K.Venclauskis, A.Povylius, K.Šalkauskis, K.Bielinis, J.Fledžinskas, S.Lukauskis ir kun. J.Jasinskis.** Jie kreipėsi į visuomenę, kad ji aukotų knygų, eksponatų ir istorinės medžiagos. Pirmieji bibliotekos fondai ir buvo sudaryti iš žmonių paaukotų knygų bei išgelbėto bibliotekų turto, suvežto į miestą iš per karą apleistų dvarų, bažnyčių ir vienuolynų. Nors remiama visuomenės, biblioteka atsikūrė ne kaip visuomeninė organizacija, bet kaip miesto savivaldybės švietimo įstaiga, vėliau perduota Švietimo ministerijai, kuri ją pavadino Šiaulių centraliniu knygynu.

 

*Ši iniciatyvinė grupė P.Bugailiškio dar vadinama komitetu.

**Ši pavardė P.Bugailiškio knygoje „Gyvenimo vieškeliais" rašoma - J.Jasinskis, o jo straipsnyje „Šiaulių miesto bibliotekos ir jų raida" (Varpai. 1943. -P. 262)-J.Jasienskis, Šiaulių metraštyje 1918-1938 m. -J.Jasenskis, kitur J.Jasinskas.

 

Šiaulių knygyno ir muziejaus komisijos „Sietyne" išspausdintas atsišaukimas dėl eksponatų ir istorinės medžiagos rinkimo - tai pirmieji nedrąsūs žygiai muziejaus reikalu Šiauliuose. Jie ne tuojau susilaukė reikiamo atgarsio - idėja dar turėjo subręsti: Šiaulių „Aušros" muziejus įkuriamas 1923m. kovo 11 d. K.Venclauskis, nors įkuriant muziejų tiesiogiai ir nedalyvavo, bet buvo vienas iš sumanytojų dar jo priešaušryje. O tuo metu (1920m.) apsiribota „Kultūros" bendrovės įstaigų projekto sudarymu minėtoms įstaigoms steigti.

Kooperatinės organizacijos pagrindais steigiamą „Kultūros" bendrovę Finansų ir prekybos pramonės ministerijos Kooperacijos departamentas įregistruoja 1920m. lapkričio 26d.

„Kultūros" bendrovės branduolį sudarė: valdybos pirmininkas (nuo įsteigimo iki 1925m.) - P.Bugailiškis, sekretorius - S.Brašiškis, nariai - K.Bielinis, F.Daugėla, J.Trečiokas, J.Fledžinskas, S.Lukauskis, V.Zubovas, A.Povylius, A.Ulpis, K.Venclauskis. K.Venclauskis 1920-1923m. dirbo Steigiamajame ir Pirmajame Seimuose, o nuo 1925m. perėmė bendrovės vadovavimą į savo rankas ir buvo jos nuolatinis pirmininkas, iki galo ištvėręs jos didįjį sunkmetį.

„Kultūros" bendrovės uždaviniai buvo tokie: 1. Padėti savo narių kultūrinės ir medžiaginės gerovės plėtotei, aprūpinant juos įvairiais spaudiniais, rašomąja medžiaga, organizuojant tam tikslui įvairias įstaigas ir įmones. 2. Organizuoti knygų leidimą. 3. Steigti ir turėti spaustuves, litografijas, cinkografijas ir kitas grafikos įstaigas. 4. Atidaryti knygų ir rašomosios medžiagos sandėlius ir krautuves. 5. Leisti periodinius ir kitus spaudos leidinius. 6. Steigti knygynus, skaityklas, liaudies namus, kinematografus ir įvairias švietimo įstaigas. 7. Rengti kursus, paskaitas, koncertus, teatrus. 8. Šaukti kongresus, konferencijas švietimo ir mokslo klausimais. 9. Steigti „Kultūros" būrelius visuotinio susirinkimo priimtomis instrukcijomis".44

Viskas čia gerai apgalvota: nuo pradinio taško - aprūpinti popierium (pokaris!) iki skrydžio ilgiems dešimtmečiams (deja!). Nuostabiausia, kad šie dideli uždaviniai beveik iš karto buvo vykdomi visu mastu ir gyvu tempu.

Svarbiausias „Kultūros" bendrovės uždavinys buvo organizuoti knygų leidimą. 1921-1927m. išleista 140 pavadinimų knygų 621200 egzempliorių tiražu.45 Tai lietuviški vadovėliai mokykloms, grožinės literatūros (lietuvių ir užsienio autorių) knygos, meno kūrinių reprodukcijų albumai, kalendoriai. Per „Kultūros" būrelius jie pasklido po visą šalį.

Visuomenės jau nebepatenkino riboti ir specialūs „Sietyno" uždaviniai, todėl 1923m. „Kultūros" bendrovė pradeda leisti žurnalą „Kultūra". Tai mėnesinis, laisvamaniškas, liberalios ir demokratinės krypties mokslo, visuomenės, kultūros ir literatūros žurnalas. 1923-1926m. jį leido Šiauliuose ir Kaune „Kultūros" bendrovė, 1927-1941m. - Kultūros švietimo draugija. Redagavo 4 oficialūs redaktoriai: P.Bugailiškis, P.Leonas, J.Galvydis ir K.Korsakas. „Kultūra" buvo vienas iš geriausių to meto žurnalų Lietuvoje. Išeidavo tuo laikų palyginti nemažų tiražų (2000-2800egz.). Jame bendradarbiavo arti šimto autorių, tarp kurių - įžymūs respublikos mokslininkai ir menininkai.

Reikšmingiausiu „Kultūros" bendrovės nuopelnu P.Bugailiškis laiko kultūrinio sąjūdžio organizavimą per „Kultūros" būrelius, kurie su šūkiu „Švieskis ir šviesk!" paplito visoje Lietuvoje. Pradėti kurti 1922m. balandžio mėnesį, jie greitai išaugo į masinę kultūrinę organizaciją, turėjusią 250 būrelių su beveik 3000 narių. Pirmasis „Kultūros" būrelių suvažiavimas įvyko 1925 09 20. Jame dalyvavo atstovai iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų - rašytojas A.Vienuolis, K.Venclauskis, inž. V.Bielskis, K.Bielinis ir kt. 1926 10 31 įvyksta Šiaulių apskrities „Kultūros" būrelių suvažiavimas.46

Po 1926 gruodžio 17 d. perversmo „Kultūros" būreliai dėl jų pasaulėžiūros ir politinės orientacijos pasidarė valdžiai netoleruotini. 1927m. pradžioje jie, kaip tariamai nelegaliai veikę, buvo uždaryti ir priversti nutraukti savo visuomeninį kultūros ir švietimo darbą.

„Kultūros" bendrovė dar ir anksčiau kėlė balsą dėl veiklos varžymo ir spaudos laisvės - dvidešimtųjų spaudos atgavimo metinių proga ji savo organizacijoms išsiuntinėjo 1924 04 28 aplinkraštį su K.Bielinio, S.Brašiškio, P.Bugailiškio, F.Daugėlos, J.Trečioko ir K.Venclauskio parašais, kuriame emocingai kviečiama „laimėti antrąją kovą, kovą už laisvos kultūringos Lietuvos spaudą."47

„Kultūros" bendrovė, likvidavus jos būrelius ir Švietimo ministerijai staiga uždraudus mokyklose naudoti bendrovės išleistus vadovėlius bei kitas knygas (atšauktas M.Sleževičiaus vadovaujamos koalicinės vyriausybės švietimo ministro V.Čepinskio leidimas „Kultūros" bendrovės vadovėlius naudoti mokyklose), t.y. sugriovus jos veiklos pagrindus, turėjo darbą sustabdyti. Formaliai ją likvidavo visuotinis narių susirinkimas 1929m. liepos 27 d., bet praktiškai jos veikla nutrūko beveik pora metų anksčiau. „Leidykla atsidūrė ant bedugnės krašto: ji, savo lėšų neturėdama, buvo pasiskolinusi pinigų knygoms leisti - autorių honorarams ir spausdinimui. Atėjo terminas vekselius išpirkti, o pinigų nėra. Bendrovė pati vekselių negali išpirkti, o bankas nelaukia - išpirkite vekselius, arba mes juos protestuojame ir pinigus išieškosime iš tų, kurie tuos vekselius pasirašė. K.Venclauskis tokių vekselių „Kultūros" bendrovei buvo pasirašęs už 10000 litų sumą, jis juos išpirko ir dėl to nesiskundė. Teisybė, už juos gavo didelę krūvą knygų, bet kas iš to, jei tie vadovėliai buvo uždrausti vartoti. Jų nebuvo kur dėti. Taip ir gulėjo tie vadovėliai K.Venclauskio namų pastogėje."48

Likviduojantis „Kultūros" bendrovei, jos vadovai įkuria naują organizaciją - Kultūros švietimo draugiją (pirmininkas J.Sondeckis). Jos didžiausias nuopelnas - Povilo Višinskio liaudies universiteto įkūrimas (vedėjas P.Bugailiškis).

Šiauliai buvo vieni iš lietuviškojo teatro pionierių. Buvęs „Varpo" draugijos vadovas K.Venclauskis imasi organizuoti profesionalų nuolatinį miesto teatrą, nes būtinybė jį turėti pokariu iškilo visu rimtumu. 1925m. kovo 17 d. „Kultūros" bendrovė perėmė iš Šiaulių verslininkų į savo rankas vienintelį Šiauliuose dr. Ventraubo „Liaudies auditorijos" teatrą su kino teatro sale, ir jo bazėje įkūrė Liaudies namus. Sudaryta Liaudies namų sekcija ėmė rūpintis teatro reikalais. Po daugybės atkaklių, bet nesėkmingų bandymų pagaliau tik 1930m. Šiauliuose įsikūrė Valstybės teatras - Kauno teatro skyrius. Kaip nepriklausomas, aptarnaująs miestą, provinciją ir Klaipėdą, Šiaulių teatras pradėjo dirbti 1931m. rugsėjo mėn.

Šiauliuose visą laiką trūko specialių pastatų kultūros įstaigoms. Ankštos ir nejaukios Liaudies namų salės nebepatenkino nei teatro, nei kino, nei pačių Liaudies namų poreikių. Likvidavus „Kultūros" bendrovę, Liaudies namai buvo perduoti kultūrininkams – K.Venclauskiui, I.Urbaičiui ir J.Naujaliui, kurie pasiryžo iš tos įmonės pajamų fondo sudaryti finansinį pagrindą moderniems teatro rūmams pastatyti. Tai ir pavyko padaryti, ypač Liaudies namų administratoriaus Antano Ulpio dėka. Jam išplėtus kino meno verslą mieste, iš padidėjusio pelno buvo finansuota jau pradėta teatro statyba. Parėmė dar savo kapitalais K.Venclauskis, inž. V.Sirutavičius ir adv. I.Urbaitis. K.Venclauskio įnašą P.Bugailiškis pavadina svaria parama. Kai naujasis teatro pastatas iškilmingai buvo atidarytas, K.Venclauskis jau buvo 1 miręs, o A.Ulpis tapęs DŽDT Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininku.

K.Venclauskis buvo Šiaulių Rotary (anglų k. rotation - „kaita") klubo narys. Rotary klubų organizacija atsirado JAV (pirmasis klubas įsteigtas Čikagoje 1905m.). Netrukus Rotary klubai paplito po visą pasaulį. Šiauliuose Rotary klubas iškilmingai įsteigtas 1938m. birželio 4 d. Kaip ir kitų, taip ir šiauliškio Rotary klubo pagrindinis tikslas buvo per savoj narius, kurie būna įtakingi visuomenininkai, politikai, kultūrininkai ir verslininkai, skelbti politinę bei religinę toleranciją, veikti visuomeninėse bei labdaros organizacijose.

Be K.Venclauskio, Šiaulių Rotary klubui priklausė apie 20 asmenų: advokatas Ig. Urbaitis (klubo sumanytojas ir pirmasis jo pirmininkas), fabrikantas J.Frenkelis, teisėjai T.Vaitiekūnas ir Simoliūnas, kunigas M.Grubys, gydytojas D.Jasaitis (paskutinis pirmininkas), J.Sondeckis (nuolatinis klubo sekretorius) ir kt. Lietuvos Rotary klubai buvo sudarę su Latvijos ir Estijos rotariečiais vadinamąja Pabaltijo apygardą, kuri organizuodavo konferencijas ir ieškojo glaudesnio politinio bei kultūrinio bendradarbiavimo būdų. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuva, Rotary klubai uždaryti, dauguma jų narių areštuoti, ištremti į Sibirą arba pasitraukė į Vakarus. Finansinė pagalba „Kultūros" bendrovei nebuvo pirmas, o teatro statybos parėmimas - paskutinis K.Venclauskio, kaip mecenato, poelgis. Jis savo kasdienių, sunkiu, gerai atliekamu darbu uždirbtus didelius pinigus visą gyvenimą mokėjo nuostabiai leisti: jų netaupė, bet, kaip pats sakydavo, laikė kapitalą žmonėse. Jis savo uždarbiu išlaikė didžiąją Venclauskių šeimyną, rėmė socialdemokratų partijos spaudą, moksleiviją, labdaros organizacijas ir kt. K.Venclauskis kartu su stambiais Šiaulių dvarininkais, pramoninkais ir prekybininkais buvo dar 1891m. įkurtos „Šiaulių gimnazijos beturčiams šelpti" draugijos (1898m. perorganizuotos į „Šiaulių mergaičių ir berniukų gimnazijų beturčiams šelpti " draugiją) narys ir pagrindinis šelpėjas.49 Draugija aprūpindavo gimnazijas drabužiais, maistu, mokėdavo už mokslą, butą, skirdavo pinigines pašalpas. K.Venclauskis gausiai aukojo lėšų Šiaulių laisvamanių kapinėms sutvarkyti. Skolindavo pinigų miesto lietuviams pramoninkams, dažnai atlygį gaudavo natūra, pvz., „Rūtos" fabriko saldainiais - džiaugsmu savo šeimynai. 1925m. įsteigtas Fondas socialdemokratinei moksleivijai šelpti. K.Venclauskis pasidaro vienas iš uoliausių šio fondo rėmėjų. Bet pinigų nešvaistė - žiūrėjo, kad jie būtų tikslingai panaudoti. Mėgdavo šelpti anonimiškai. „Daug lėšų anuomet sukaupti nebuvo lengva, čia ne juokų darbas - litas turėjo savo vertę. Jam „pagauti" reikėjo sumanumo ir energijos", -J.Sondeckio žodžiai iš jo prisiminimų. Kai nepadėdavo nei sumanumas, nei energija, pagalbą ištiesdavo dosni mecenato K.Venclauskio ranka.

Duktė Gražbylė mena keletą kartų nešusi P.Bugailiškiui tėvo įduotus pinigus; o kiek jų pateko į muziejų ne per vaiko rankas. Matyt, tai buvo taip įprasta, kad nei krito į akį, nei liko atminty, - P.Bugailiškis, fiksavęs smulkiausius faktus, to visai nemini, o apie K.Venclauskio „Kultūros" bendrovės gelbėjimą rašo lyg prabėgomis: „Be to, gauta iš pirmininko K.Venclauskio paskola (faktiškai subsidija) kai kurių skolų išlyginimui."50

Šiauliuose visą laiką buvo opus muziejaus ir bibliotekos patalpų klausimas. Todėl 1930 03 16 Šiaulių kraštotyros draugijos valdybos posėdyje nuspręsta statydinti muziejaus rūmus, kuriuose tilptų ir Šiaulių centrinė biblioteka. Pats K.Venclauskis šiai statybai paaukojo 2500 litų. „Visuomenė tam reikalui buvo jau pažadėjusi aukų apie 180000 litų pinigais, medžiaga, darbu. Pamatų statybon jau įdėta apie 10000 litų. Bet po įvykusių naujų savivaldybės rinkimų viskas kūliais apvirto. Naujiesiems ponams nepatiko toks, iš visuomenės iniciatyvos kilęs, sumanymas. Jie nutraukė pradėtą statybą, numojo ranka į išleistus 10000 litų pamatams. Vietoj to pastatė mokyklai rūmus, kurių pusę rūsio, visą antrą aukštą ir palėpes paskyrė Šiaulių kraštotyros draugijai, kuriai priklausė ir „Aušros" muziejus,"51 - mena šią statybą ilgametis „Aušros" muziejaus darbuotojas V.Vaitekūnas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo bandyta dar kartą statyti mieste bibliotekos rūmus. Jų statybos sąmatą sudarė rangovas S.Lurjė (58568 litai). Didelę šių išlaidų dalį sutiko pasiimti K.Venclauskis. „Žinant jo žemaitišką pastovumą ir žodžio tvirtumą, galima buvo tikėtis, kad Šiauliai susilauks savo Bibliotekos rūmų (...). Tačiau netikėta K.Venclauskio mirtis ir Antrojo pasaulinio karo įvykiai sugriovė ir šį sumanymą."52

Inž. V.Sirutavičius 1938m. įsteigė modernią „Molio" akcinę bendrovę, vienintelę tokią Pabaltijyje. Bendrovė gamindavo plytas ir statė mūrinius namus įstaigoms, tarnautojams ir ūkininkams. K.Venclauskis buvo šios bendrovės revizijos komisijos narys iš Šiaulių apskrities savivaldybės.53

K.Venclauskis su V.Sirutavičiumi ir kitais buvo įkūrę akcinę bendrovę „Pastogė"54, kuri Šiauliuose ketino rūpintis statybomis: pastatyti kultūros centrą su kino ir dramos teatru, ten įrengti modernias sales su visais patogumais, pastatyti gerą viešbutį, kokio Šiauliai tuo metu neturėjo, taip pat ir kitų, miestui reikalingų gražių pastatų. V.Sirutavičius, pasak J.Sondeckio, buvo labai veiklus ir nepaprastų organizacinių gabumų vyras, o kai dar šalia K.Venclauskis, - planų realizavimu abejoti netenka. Bet spėtas pastatyti tik minėtasis teatro pastatas - kitus planus taip pat sugriovė K.Venclauskio mirtis ir prasidėjęs karas.

K.Venclauskis buvo geras advokatas, rimtas politikas ir toliaregis kultūros veikėjas. Šioms sritims tolygiai skirti dėmesio jis negalėjo, kultūrinio darbo imdavosi tik atlikęs savo tiesiogines pareigas. Nepaisant to, jo kultūrinis palikimas, dvasinis ir materialinis, yra didžiulis, ypač Šiaulių miestui. Ilgametėje K.Venclauskio kultūrinėje veikloje ryškūs du etapai. XIX a. pab. - XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kultūrinis darbas buvo glaudžiai susijęs su tautinio atgimimo, vėliau politinės kovos laikotarpio visuomenine veikla. Tuo metu K.Venclauskis buvo tos veiklos organizatorius ir aktyvus dalyvis, ieškojęs kelių krašto pažangai ir kultūrai kelti. Pirmosios Lietuvos Respublikos metu, dirbdamas ranka rankon su kitais šiauliečiais kultūrininkais, didelį dėmesį skyrė kooperatinei kūrybai ir pasireiškė kaip mecenatas. Atrodo, kad K.Venclauskis turėjo Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo konstruktyvią viziją, kurią stengėsi realizuoti tam tikrais etapais. Ne visi planai pavyko įgyvendinti, ne viskas spėta padaryti. Bet nemažai K.Venclauskio sumanymų, padiktuotų būtinybės, buvo realizuota kitų kartų šiauliečių dabartiniais laikais.

K.Venclauskis jau 60 metų ilsisi Šiaulių senosiose Talšos kapinėse, bet - simboliška - jo dirbtasis kultūros darbas nesibaigia: dukterys Danutė ir Gražbylė įgyvendino Tėvo svajonę - Venclauskių namai yra ir visada bus Šiaulių muziejus.

 

Šaltiniai ir literatūra

1. Kazimieras Venclauskis. Pagal J.Sondeckį, St.Kairį ir K.Bielinį  //Kultūra. 1940. Nr. 3. - P. 184-185.

2. Kairienė O. Prie naujo kapo // Mintis. 1940. Nr. 2-3 (13-14). Vasaris - kovas. - P.42.

3. Bielinis K. Drg. Kazimiero Venclauskio atminimui // Mintis. 1940. Nr. 2-3 (13-14). Vasaris - kovas. - P. 38.

4. Knyva V. K.Venclauskio minėjimas Šiauliuose // Lietuvos žinios. 1940. Balandžio 30. Nr. 97.

5. Kazimieras Venclauskis. Pagal J.Sondeckį, St. Kairi ir K.Bielinį ... - P. 181.

6. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). - Šiauliai, 1991. - P.112.

7. Šiaulių dramos teatras. - V, 1981. - P.7.

8. Landsbergis - Žemkalnis G. Raštai. - V, 1972. - P.225.

9. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos. - Šiauliai, 1997. - P.102-103

10. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos ... - P. 104.

l1. Peleckis L. Namuose ant Pasadnos ulyčios. - V, 1991. - P.5.

12. Čapkevičienė O. „Varpo" draugija // 1998 m. Šiaulių krašto kalendorius. - P.67.

13. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos ... - P.105.

14. Maknys V. Teatro dirvonuose. - V, 1997. - P.35.

15. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P.168.

l6. Peleckis L. Namuose ant Pasadnos ulyčios ... - P. 16.

17. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P. 172.

18. Šiaulių miesto istorija ... - P.124.

19. Sprindis A. Povilas Višinskis. - V, 1978. - P.220.

20. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos ... - P.36.

21. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. -Šiauliai, 1993. - P. 154-155.

22. Venclauskis K. // Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1964. - T. 33. -P.343.

23. Bugailiškis P. Šiaulių miesto bibliotekos ir jų raida // Varpai. - Šiauliai, 1943. - P.261.

24. Bugailiškis P.Gyvenimo vieškeliais ... - P.337.

25. Vilkaitis J. Kazimierą Venclauskį prisiminus // Mintis. - 1940. Kovas- balandis. - P. 77.

26. Keletas bruožų iš Kaz.Venclauskio gyvenimo/Lietuvos žinios. 1940. Vasario 28. Nr.48.

27. Vilkaitis J. Kazimierą Venclauskį prisiminus ... - P. 77.

28. Keletas bruožų iš Kazimiero Venclauskio gyvenimo ...

29. Bugailiškis P.Gyvenimo vieškeliais ... - P.187.

30. Kazimieras Venclauskis. Pagal J.Sondeckį, St.Kairį ir K.Bielinį ... - P. 185.

31. Krivickas J. Res non verba. Šiaulių berniukų gimnazijos -J.Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851-1991). - K., 1991. - P.47.

32. Šiaulių miesto istorija ... - P. 124.

33. Krivickas J. Res non verba ... - P.47.

34. Šiaulių miesto istorija ... - P. 173-

35. Krivickas J. Res non verba ... - P.47.

36. Šiaulių miesto istorija ... - P.122.

37. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.224.

38. Fledžinskas J. Atsiminimai. - Šiauliai, 1997. - P. 70.

39. Sondeckis J. Kazimieras Venclauskis. Keli jo turiningo gyvenimo bruožai. Mašinraštis. ŠAM, I-R 6805.

40. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.353.

41. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P. 138.

42. Sietynas. 1919. Lapkričio 25. Nr. 1-2. - P.l.

43. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.258.

44. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.313.

45. Šiaulių metraštis. 1918-1938m. - Šiauliai, 1938. - P. 53.

46. Raguckienė E. „Kultūros" būreliai // „Kultūros" bendrovei -75. Konferencijos, vykusios 1995m. lapkričio 24 d. Šiaulių „Aušros" muziejuje, pranešimai. - Šiauliai, 1995. - P- 24.

47. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P.292.

48. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P.174.

49. Šiaulių miesto istorija ... - P. 102.

50. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.303-304.

5l. Vaitekūnas V. Rinktiniai kraštotyros darbai. - Šiauliai, 1998. - P.162. 75

52. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.267.

53. Šiauliu metraštis 1918-1938m. - Šiauliai, 1938. - P.

54. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P.178. 

*

Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis