Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS - JIS BUVO DIDELĖS ŠEIMOS TĖVAS

Leonas Peleckis-Kaktavičius

JIS BUVO DIDELĖS ŠEIMOS TĖVAS

KAZIMIERO VENCLAUSKIO ASMUO IR ŠEIMA 

Kaip šių eilučių autoriui yra tvirtinusios Kazimiero Venclauskio tikrosios dukros Danutė ir Gražbylė, advokatas labai džiaugtųsi, kad jo name dabar įkurtas muziejus. Žinoma, ne dėl to, kad tokiu būdu būtų įamžintas jo atminimas. Sis žmogus visais laikais buvo plačių pažiūrų.

Venclauskių šeimoje vyravusi nuostata - kuo daugiau duoti kitiems, kitų gyvenimą padaryti gražesnį, šviesesnį. Tai visų pirma šios šeimos Tėvo nuopelnas.

Artimai jį pažinojusieji kalbėjo, kad apie K.Venclauskio charakterį ir būdo bruožus negalima spręsti tik iš nuotraukų, kuriose į akis krinta nepaprastai valingas ir gana griežtas veidas. Už šito santūrumo slypėjo jautri širdis ir žmoniškumas.

Artimas Venclauskių šeimos bičiulis, buvęs Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis, pats nugyvenęs turiningą ir ilgą gyvenimą, sakė nesutikęs įspūdingesnės asmenybės už K.Venclauskį. Per keletą paskutinių J.Sondeckio gyvenimo metų dažna mudviejų pokalbių tiek Lietuvoje, tiek užatlantėje tema buvo Venclauskiai. Tam skirta ir nemažai laiškų.

Jau pirmajame savo laiške J.Sondeckis1 pasipasakojo apie žmogišką skolą K.Venclauskiui, kurio balsas kažkada nulėmė stipendiją būsimoms studijoms. Jis taip pat tvirtino, kad advokatas materialiai yra parėmęs ne vieną gabų neturtingą jaunuolį. Tačiau tai darė labai subtiliai, nesireklamuodamas, niekam apie tai, išskyrus to reikšmingo akto dalyvius, nežinant. Tik daug vėliau, po kelių dešimtmečių, paaiškėjo, kad tokių laimingųjų būta ne taip ir mažai.

Apie tai yra rašęs ir kunigas Stasys Yla: „Adv. Venclauskis savo keliu šelpdavo vargingesniuosius studentus, ypač savo linkmės. Bet jis nesijaudino padėdamas žmonai auklėti jos globotinius katalikais. Tiesa, ne visi jų išeidavo tokiais katalikais, kaip ji būtų norėjusi. Kiti pasirinkdavo jos vyro kelią ar panašų. Dėl to ir ji nesijaudino, nes kas kitas galutinai nulems, jei ne pats žmogus, savo tolimesnį kelią".2

Geriau žinomi K.Venclauskio ir jo didžiosios šeimos santykiai.

Bene seniausias tai menantis dokumentas -K.Venclauskio iš fronto į Tulą, kur Stanislava Venclauskienė per Pirmąjį karą buvo apsistojusi su dukromis, augintiniais bei globotiniais, rašytas atvirlaiškis. „Suprantu Tavo vargus ir nelaimes, – rašo K.Venclauskis. – Nupirkau Tau ir vaikams ant batų skuros ir padams; sugrįžęs į Minską, atsiųsiu per ką nors".3

1989m. vasario 1d. šių eilučių autoriui atsiųstuose prisiminimuose J.Sondeckis pasakojo: „Nesigailėjo K.Venclauskis ir tų didelių lėšų, kurias jo žmona išleisdavo savo šeimai. O ta šeima buvo vienintelė tokia Lietuvoje. Savo vaikų Venclauskiai teturėjo porą dukterų, bet augino ir užaugino kelias dešimtis kartų daugiau. Tikslų skaičių tik viena Venclauskienė težino. Esu girdėjęs iš kitų, kad ji pati sakiusi padėjusi išeiti į gyvenimą apie porai šimtų našlaičių ar neturtingų tėvų vaikams. Vienus augindavo savo šeimoj, kitiems teikdavo didesnę ar mažesnę pagalbą jų tėvams ar auklėtojams. Mažiausia kelios dešimtys tokių Venclauskių „vaikų" yra baigę universitetą ar kokią nors kitokią mokyklą. Ar reikia aiškinti, kad šitas savotiškas K.Venclauskio pomėgis nebuvo pigus. Jis gerokai tuštino K.Venclauskio kišenę. Teisybė, jis gerai uždirbdavo, nes buvo labai geras advokatas, bet vargu kuris kitas, kad ir tiek pat uždirbdamas, taip plačiai atidarytų savo piniginę savo žmonos panašiam „bizniui". Venclauskių šeimoj dėl to dalyko nebuvo ginčų. Gal kartais Kazimieras ir paniurnėdavo žmonai paprašius pakloti stamboką sumą „vaikų reikalams" (kuris vyras nelaiko savo žmonos daugiau ar mažiau išlaidžia?), bet ir žmona nebuvo pėsčia, mokėjo reikalą švelninti. „Vaikų" išlaikymo išlaidoms sumažinti ji sugalvodavo visokių būdų. Štai pavyzdys. Reikia vyrui naujos eilutės. Krautuvininkas atneša į namus medžiagų pavyzdžius. Žmonos iš anksto paprašytas, jis kainą padvigubina. K.Venclauskis nesidera, sumoka paprašytą sumą, o žmona gauna veltui medžiagos dar vienai eilutei kuriam nors savo „vaikui". Nesigailėjo jis ir pats aukoti"4.

Ne vieną panašią istoriją yra pasakojusi ir Gražbylė Venclauskaitė bei kai kurie Venclauskių augintiniai ir globotiniai. Tik taip ir neaišku, kam tokia „gudrybė" buvo reikalinga, - K.Venclauskis vis tiek niekada savo žmonai neatsakė, tvirtino tie patys žmonės.

Renkant medžiagą apie Venclauskius5, teko susisiekti ir su pirmąja Venclauskių augintine Sofija Bogomolskyte -Mauragiene, po karo gyvenusia Australijoje (šiuo metu jau mirusi) ir jos vyru, teisės mokslų daktaru Aleksandru Mauragiu. S.Mauragienė daug ir įdomiai papasakojo, kaip pradėjo augti Venclauskių šeima, koks vaidmuo joje teko K.Venclauskiui. Buvusi augintinė pažymėjo, kad visur jautė Tėvo ranką ir paramą, nors ir matydavo jį retokai. Vienas dalykas jai atrodęs itin nuostabus: „K.Venclauskis buvo socialistas ir turbūt netikintis žmogus, kitaip sakant - žmogus be Dievo, bet Stanislavai ne tik kad netrukdė atlikti religinių prievolių, bet ir padėjo. Pavyzdžiui, per Kalėdas kalėdojančius kunigus priimdavo abu. Pavaišindavo, apdovanodavo kalėda. Per Velykas kviesdavo kunigą pašventinti Velykinio stalo. Dalyvaudavo drauge ir Tėvas. Kartais Mama nusivesdavo ir į bažnyčią ir tada smagi pasigirdavo".6

„Kai tapau Venclauskio žentu (t.y. tapo augintinės vyru - L.P. - K.), jis mane nuoširdžiai pasveikino, palinkėjo gražaus sugyvenimo. Tuo ir baigėsi mano pažintis ir giminystė su juo, nors jis žinojo iš profesoriaus Kazio Šalkauskio, kad esu jo studentas teisininkas ir kad mane yra numatęs pasilikti prie civilinės teisės katedros asistentu, - prisimena A.Mauragis.

- Nereikėjo man nei jo moralinės, nei materialinės paramos, tačiau jaučiau, kad ir aš esu tos didžios šeimos narys, kurios Tėvu jis buvo".7

Kaip ir daugeliui jaunystėje pasitaiko, taip ir A.Mauragiui Tėvas anuomet atrodęs snobas, tačiau buvęs jam „įdomus kaip asmenybė, skirtinga daugeliu atvejų nuo kitų"8, todėl stengęsis susitikti su juo iš arčiau. Tokia proga pasitaikiusi 1937 metų vasarą atostogaujant pajūryje - kartu maudantis Palangoje, pėsčiomis ekskursuojant į Šventąja drauge su visais ten buvusiais vaikais.

Ir per atostogas vaikai ir augintiniai visada būdavo šalia, Tėvas niekada nereikalavo kažkokio išskirtinio poilsio - vienatvėje, atskirai ar panašiai, tai akcentuoja visi tų gražių vasarų liudininkai. Kaip yra pažymėjęs kunigas Stasys Yla, pajūryje visada būdavo ir „priedai" iš šalies - kokie nors vaikai, kuriuos S.Venclauskienė pastebėdavo. Be to, savi vaikai nebuvo išskiriami iš globotinių. Ir jie buvo auklėjami religiškai. Tėvas dėl to nedarydavo priekaištų. Nors pats nebuvo matomas bažnyčioje, ant komodos buvo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Niekas šioje šeimoje negirdėjo iš Tėvo lūpų ko nors neigiamo ar pašiepiamo religijos atžvilgiu9. Vyresnioji duktė Danutė, išgirdusi, kad jos tėvą kai kas laiko bedieviu, protestuodavo: „Tai netiesa. Kiek kartų jis mane mažą vesdavo į pamaldas, kai Mama negalėdavo". Jaunėlė Gražbylė, laikyta „Tėvo vaiku", irgi eidavo sakramentų, o tapusi skaučių vadove, vesdavo savo būrį į bažnyčią.

„Man buvo gera proga paklausinėti Venclauskį kai kuriais sunkesniais gyvenimo klausimais, - prisimindamas 1937-uosius pajūryje, pasakojo A.Mauragis. - Išdrįsau jo paklausti, ar jis tiki Dievą".10

Tas jaunojo teisininko klausimas advokato nenustebino, nuotaikos nepakeitė. O kiek pagalvojęs atsakė maždaug taip: „Matai, aš nesu nei filosofas, nei teologas, man sunku į tokį klausimą atsakyti, o ir mano nuomonė čia nedaug ką gali reikšti. Tačiau suprantu, kad tikėjimas yra istorinis faktas, paremtas intuicija. Intuicija yra, be abejo, natūralus įgimtas reiškinys, todėl kova su tikėjimu yra bergždžias reikalas. Aš suprantu kovą su religijomis, kada jos, laikydamosi savo senų raštų, ima smerkti mokslą, pažangą. Tada neišvengiamai kyla karas. Tikras humanizmas niekada nekovoja su tikėjimu ir Dievu, o tik su bažnytiniais papročiais, kurie prieštarauja socialinei pažangai. Tikėjimas ateina su paveldėtu motinos krauju ir pienu, kiekvienas daugiau ar mažiau tą jaučiame. Todėl ir kova su tikėjimu būtų nesąmonė, nors tokie dalykai, kartais mokslo vardu, vyksta..."11

A.Mauragio nuomone, tai, ką K.Venclauskis pasakė žodžiu, patvirtino savo gyvenimu. Kaip pavyzdį, anot jo, Venclauskių šeimą derėtų iškelti jau vien dėl to, kad Tėvą ir Motiną skyrė ideologija, dvi skirtingos pasaulėžiūros (Ji savo vizijose turėjo Dievo karalystę, o jis - socialinę gerovę: laisvę, lygybę, brolybę"), tačiau dėl šito jokių konfliktų nebūta, nes abu buvo „giliai humaniški, humanizmas jungė juos į vieną darną".12

A.Mauragio manymu, gana plačiai įvairiuose leidiniuose apibūdinta K.Venclauskio visuomeninė kultūrinė veikla, mažiau jis pažįstamas kaip žmogus, kaip asmuo, kaip didelės šeimos tėvas, filantropas, geradaris labdarys: „K.Venclauskis nesididžiavo ir turbūt nesidžiaugė žmonos sukurta didele šeima, bet ir netrukdė jai tą pašaukimą vykdyti. Jis buvo didelės šeimos Tėvas, matė daug vaikų aplink bėgiojant, bet niekas neregėjo advokato su jais futbolą spardančio, juos glamonėjančio, besikalbančio su vaikais". A.Mauragio teigimu, ir namuose advokatas buvęs oficialus kaip ir darbe, iš darbo kabineto retai kada išeidavęs, net pasivaikščioti eidavęs vienas. Vienintelis hobis - preferansas su draugais. Tačiau jis, ne kas kitas, sunkiai dirbdamas maitino, išlaikė šią didelę šeimą. Ir šio mažakalbio galiūno pasakytas žodis būdavo nors trumpas, bet tvirtas, svarus, to reikalavo ir iš kitų.13

Tačiau kitų atsiminimuose taip stipriai neakcentuojama, kad „Tėvas laikėsi toli nuo vaikų". Jo dėmesio dažniausiai susilaukdavo jau ūgtelėję augintiniai -bebaigią gimnaziją, stojantys j universitetus ir, žinoma, studentai. Tada, kai jaunam žmogui prireikdavo ypatingo patarimo ir dėmesio. Ne vienam turėjo ir tiesioginės įtakos, ypač tiems, kurie tapo teisininkais. Štai vienas pavyzdys. Algirdas Jakševičius, pamestinukas, rastas prie Venclauskių namų durų 1912-aisiais, nors ir buvo gabus muzikai, studijuoti pasirinko teisę.

Nė iš vieno augintinio ar globotinio nėra tekę išgirsti, kad K.Venclauskis kada būtų šiurkštesnį žodį pasakęs. Tačiau, kaip papasakojo Gražbylė Venclauskaitė, jis buvo Mamos prašęs, kad prie stalo daugiau kaip 30 vaikų nesėdėtų. Ir vis dėlto ne vienais metais būta taip, kad Venclauskių namuose kurį laiką gyveno „kontrabandinis" augintinis.

Taip atsitiko ir su Kazimiera Bačianaite, čia patekusia keturiolikos metų, tuo metu, kai „laisvų vietų" nebuvo. Tačiau advokatas netruko sode pamatyti naują žmogutį, kažkodėl bėgantį nuo jo. „Kur tu, vaike? - paklausė. - Sėsk ir toliau skaityk knygą..." Tai sužinojusi, Mama nutarė, kad laikas atskleisti „paslaptį" ir pasakyti Tėvui, jog prisiėmė naują vaiką ir nuo šiol mergaitė gyvens pas juos.14

Tokios „kontrabandos" būta nemažai. Naują burną savo namuose K.Venclauskis sutikdavo be priekaištų.

Šviesaus atminimo dailininkės Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės liudijimu, savo didžiąją šeimą K.Venclauskis neretai vadindavo „šimše". „Mano šimšei reikia", - sakydavo, jei buvo numatomos kokios didelės išlaidos. Ir rėmė šeimą visokeriopai - ir dvasiškai, ir materialiai.15

Kaip šių eilučių autoriui yra pasakojęs žinomas agronomas Marijonas Žilevičius, į Venclauskiu namus su reikalais jis dažniausiai užsukdavęs pas advokatą. Jį labai žavėjęs Venclauskių humanizmas. Tuometinėje Lietuvoje ne vienas turtingas žmogus padėdavo našlaičiams, tačiau tų taurių žmonių šeimose augo tik vienas kitas svetimas vaikas, arba buvo padedama išeiti mokslus tik vienam kitam gabiam jaunuoliui. O tokio pavyzdžio Lietuva dar nebuvo girdėjusi. Tačiau pradėjus šneką apie tai, K.Venclauskis jos tęsti nepanoro, tik pasakė, jog „taip ir turi būti".16

Kad Venclauskiu dukros, augintiniai bei globotiniai išaugo „nestandartiniais" žmonėmis, dideli ne tik Mamos, bet ir Tėvo nuopelnai. Bene taikliausiai K.Venclauskį jo mirties 15-ųjų metinių proga apibūdino J.Vanagas (J.Sondos -Sondeckio slapyvardis): „Tai buvo gražių asmens savybių ir aukštos kultūros žmogus, kupinas sąmojo. Jis buvo malonus ir įdomus kiekvienoje draugijoje. Jo ramumas kiekvieną stebino ir savotiškai veikė. Jis susivokdavo visokiose sąlygose, jis, kaip tikras karo vadas, mokėjo ir sunkiausiomis valandomis šaltai laikytis ir galvos nepamesti. Jis savo įsitikinimais neprekiavo, savo pažiūras visais laikais ir visiems aiškiai pareiškė ir jas gynė, taisybę visiems į akis sakė, bet visa tai darė dideliu taktų, todėl buvo ne tik draugų, bet ir priešų gerbiamas".17

Per beveik porą dešimtmečių asmeniškos pažinties su šios nepaprastos šeimos nariais ir atžalomis įsitikinau, kad Venclauskiu šeimoje Tėvo autoritetas buvo milžiniškas. Nors su vaikais bendravo tik epizodiškai (išskyrus atostogas pajūryje ir didžiąsias šventes), K.Venclauskis buvo didžiuliu pavyzdžiu savo darbštumu, santūrumų, žemaitiškų charakteriu. Akyse taip ir stovi dukrų, augintinių bei globotinių papasakotos istorijos.

Rodos, užsimerksi ir pamatysi išvaizdujį K.Venclauskį iš Palangos į Šventąją vaikus pėsčiom parsivarantį. Ko ne spartietiška mokykla, vėlesniame gyvenime ne vienam pravertusi.

O namuose tik labai retomis progomis šis kantrus žmogus žmonos paprašydavo: „Nuramink tuos mūsų kompanionus..." Taip dažniausiai vaikus vadindavo.

Pagal K.Venclauskį buvo galima laikrodį nusistatyti: lygiai šeštą valandą ryto atidarydavo savo kabineto duris ir ištardavo: „Prašom". Namuose dirbdavo iki tol, kol reikėdavo išeiti į teismą, firmas - interesantų niekada netrūko, turėjo tiek darbo, buvo toks dienos režimas, kad retas atlaikytų.

K.Venclauskis visada pasisakė už pramonės plitimą Lietuvoje. Iš savo didelių honorarų buvo paskolinęs pinigų rašalo, vyno, saldainių fabrikų savininkams. Nuošimčiai buvo įvairiai atiduodami, nebūtinai grynais, dėl šito advokatas neprieštaravo. Pavyzdžiui, ne vienas mini epizodą, kai iš Antano Gricevičiaus lietuvių saldainių fabriko „Rūta" į Venclauskių namus atriedėdavo vežimas, pilnas saldainių.

Kiekvieną vakarą K.Venclauskis eidavo pasivaikščioti - pro Aušros alėją į parką, o kartais ir iki kapinių. Mėgdavo ir čiuožyklą, kur ratus sukdavo susidėjęs rankas už nugaros.18

„Kai mirsiu, tegu mane prie Tėvo palaidoja", - tai Gražbylės Venclauskaitės praėjusių metų gruodyje ištartas prašymas. Ji didžiuojasi, kad buvo laikoma Tėvo vaiku, kad iš jo paveldėjo daugybę pačių svarbiausių būdo bruožų.

 

Šaltiniai ir literatūra:

1. Iš Jackaus Sondeckio 1988 rugsėjo 21d. rašyto laiško Leonui Peleckiui- Kaktavičiui. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

2. Yla St. Netikintis vyras, tikinti žmona (Garsiojo advokato Venclauskio šeimos dvasinis veidas) // Tėviškės žiburiai (Kanada). 1963. Gegužės 9.

3. Kazimiero Venclauskio 1917 rugpjūčio ld. rašytas laiškas Stanislavai Venclauskienei.  Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

4. J.Sondeckio laiškas L.Peleckiui - Kaktavičiui, rašytas 1989 sausio 16d. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

5. Peleckis. Namuose ant Pasadnos ulyčios. - V.: Valstybinis leidybos centras, 1991.

6. Sofijos Mauragienės 1989 kovo ld. rašytas laiškas L.Peleckiui -Kaktavičiui. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

7. Aleksandro Mauragio 1989 kovo ld. rašytas laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

8. Ten pat.

9. Yla St. Netikintis vyras, tikinti žmona (Garsiojo advokato Venclauskio šeimos dvasinis veidas)

l0. A.Mauragio 1989 kovo ld. rašytas laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui.

11. Ten pat.

12. Ten pat.

13. Ten pat.

l4. Kazimieros Bačianaitės pasakojimas, užrašytas 1983 metais L.Peleckio-Kaktavičiaus.

15. Julijos Paltarokaitės - Šalkauskienės pasakojimas, užrašytas 1989 metais L.Peleckio-Kaktavičiaus.

l6. Marijono Žilevičiaus pasakojimas, užrašytas 1983 metais L.Peleckio-Kaktavičiaus. 17. Vanagas J. Drąsus ir ryžtingas žemaitis // Keleivis (JAV). 1955. Kovo2. 18.Gražbylės Venclauskaitės pasakojimas, užrašytas 1999 gruodžio 10d. L.Peleckio - Kaktavičiaus. 

*

Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis