Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS - PASAKOJIMAI APIE TĖVĄ

Grazbylė Venclauskaitė

PASAKOJIMAI APIE TĖVĄ

Mano tėvas - tikras žemaitis. Jo tėvai netoli Plungės, Juodeikių kaime, turėjo žemės ir malūną ar kelis malūnus ir nemažai žemės. Šeimoje buvo keturi broliai ir sesuo. Su broliais tėvas daug nebendravo, o sesuo atvažiuodavo pas mus vasarą ar per šventes.

Mano tėvas buvo numatytas, kad eitų į kunigus. Ji pasakė tėvams, kad nebus kunigu, ir savarankiškai pradėjo gyvent. Pats sau uždirbdavo duoną vaiku būdamas ar antroj, ar trečioj klasėj. Jau negavo iš tėvų pagalbos. Jis man sakė, kad tos laisvamaniškos pakraipos yra nuo 14 metų.

Tėvas vertėsi sunkiai. Sau duoną uždirbdavo pamokomis. Palangos progimnazijoje mokė V.Nagevičių. Jie abu vienoj klasėj mokėsi.

Tėvas pasakojo, kad Palangos progimnazijoje mokėsi su A.Smetona. Jis apie A.Smetoną neturėjo geros nuomonės.

Dėl tokio savo sunkaus gyvenimo jaunystėje tėvas susirgo tuberkulioze. Jis labai norėjo būti gydytoju ir jau buvo pradėjęs Varšuvoje mediciną studijuoti, bet dėl sveikatos turėjo nuo šio sumanymo atsisakyti.

***

Mano tėvas - aukštas, stambus žemaitis. Labai tvarkingai ir rūpestingai rengdavosi. Dukart per dieną skusdavosi, keisdavo rūbus per dieną keturis, penkis kartus. Dėl tvarkos antrą tokį žmogų sunku rasti, kuris taip tvarką pripažino, mėgo ir rūpinosi ją palaikyti. Tas pats būdavo ir su bylomis: vienoj spintoj buvo einamosios bylos, kitoj buvo tos, kurios jau perduotos į teismą. Žodžiu, viskas buvo „surokuota", sutvarkyta, ir jam mirus mes jokių bėdų neturėjom, nes viskas buvo tvarkingai sudėta.

Tėvas buvo geros fizinės sveikatos, nors buvęs jaunystėj tuberkuliozininku. Save labai žiūrėjo, gyveno taip, kaip laikrodis. Nereikėjo nei laikrodžio turėt. Galėjai žinot, kada jis kelias, kada jis gulas, kada eina pasivaikščioti. Šeštą valandą ryto atidarydavo į laukiamąjį duris iš savo kabineto ir pasakydavo „prašau". Jis nežiūrėjo, ar yra laukiamajame žmonių, ar nėra, būdavo tikras, kad ten bus. Ir priiminėdavo maždaug iki pusės aštuonių, o paskui pusryčiaudavo ir išeidavo į teismą. Grįždavo apie pietus, pavalgydavo, pailsėdavo, paskui šiek tiek padirbdavo, paskui būdavo laisvas. Nuo keturių iki šešių būdavo trečiųjų teismai. Tuo pačiu laiku priiminėdavo ir įvairių firmų atstovus.

Dirbo jis nepaprastai daug. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus galėtų daugiau dirbti. Bet daugiausia dirbdavo, žinoma, naktį, kadangi blogą miegą turėdavo. Paguli, truputį pamiega, vėl dirba ir vėl pamiega. Todėl taip daugiausia ir padarydavo.

Laisvalaikiu tėvas skaitydavo laikraščius, daugiausia vokiškus „Berliner Zeit", „Memeler Dompfboot". Atsimenu, pirmoji mano tarnyba ir buvo laikraščių pirkimas. Turėjau gal penkerius su puse, gal šešerius su puse metų, eidavau laikraščių pirkti ir visą laiką kartodavau pavadinimus, kad neužmirščiau.

Pasivaikščioti tėvas eidavo po savo sklypą ir sodą. Mūsų sklypas buvo labai didelis ir sodas didelis. Tai jis vaikščiodavo ten ir atgal, ten ir atgal. O jau vėlai vakare išeidavo iki parko, pereidavo per parką ir grįždavo. Mėgo vaikščioti vienas. Eidavo ir galvodavo kažką. Žiemą čiuoždavo. Eidavo į čiuožyklą, ant Talšos ežero. Čiuožykla būdavo ir čia - Vilniaus ir Dvaro gatvių kampas. Net čiuožė tais metais, kada mirė. Dar 1940m. sausio mėnesį čiuožė.

Kai būdavo Palangoje, išeidavo pasivaikščioti ir su mama, ir su ponu K.Šalkauskiu, ir dar koks advokatas pažįstamas eidavo. O Šiauliuose visą laiką vienas vaikščiodavo.

Tėvas palaikė tokius artimesnius ryšius su J.Sondeckiu, su J. Naujaliu, Lietuvos banko direktoriumi S.Krukausku ir advokatu K.Šalkauskiu. Tai visas jo draugų ratas. Antradieniais mūsų šeimoje būdavo suėjimai. Pas tėvą ateidavo K.Šalkauskis su žmona, S.Krukauskis ir kt. Antradieniais kortom palošdavo, bet labai menkai. Man atrodo, kad kokios dvi valandas ar dvi su puse, bet labai menkai. Tėvas neleido sau su svečiais užsiiminėti, ne. Sau jis to neleido.

Žmogus jis buvo labai tvarkingas savo gyvenime, laikėsi režimo. Aš kaip atsimenu, tai visą laiką pusryčiai tie patys buvo: du kiaušiniai, liesas pienas ir dar košė. Viskas. Visą gyvenimą. Aš tiesiog neatsimenu jo kitaip. Jis buvo beveik vegetaras. Mėsos beveik nevalgė. Nors ir ne iš principo, bet kažkaip nevalgė. Daug vartojo riešutų, šokolado, vaisių.

***

Drąsiai galiu pasakyti - ne mūsų tėvas, o mano tėvas, nes jis tėvu buvo tik man, ne kam daugiau. Su visais vaikais nebendravo, teisybė, išskyrus vasarą. Jis iš viso su niekuo absoliučiai nebendravo, nes buvo užgožtas nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto savo darbais. Nebuvo galimybės jam bendrauti. Kaip tiek apkrautas žmogus galėtų būt, aš neįsivaizduoju. Jo darbo valandos buvo ne 10, ne 12, ne 20 valandų, o ištisą parą. Pagulėdavo, pamiegodavo labai menkai.

Visą vasarą mūsų šeima, kiek aš atsimenu nuo savo kūdikystės, praleisdavo Palangoje. Visą vasarą - nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Ir todėl tėvas, negaliu pasakyt kokiais metais, pastatė Palangoje vilą, Dariaus ir Girėno gatvėje. Šios vilos niekas niekam niekad nenuomodavo. Ten gyveno visi vaikai, vaikų draugai, draugų draugai. Pilnas namas buvo vaikų.

Žinoma, tėvas vasarodavo ne taip ilgai. Jis atvažiuodavo keliom dienom. Grįždavo, paskui vėl atvažiuodavo. Nebūdavo ištisai niekad. Tėvas labai geras kojas turėdavo, o mama silpnų kojų buvo. Tad tėvas vasarą visus vaikus varydavosi pėsčiomis pajūriu į Šventąją. Ten pasamdydavo laiviukus, mes paplaukiodavom, pašokinėdavom per laiviukus ir paskui pėsti grįždavom atgal. Nuvažiuodavom į Klaipėdą, persikeldavom per Danę ir eidavom pėsti iki Nidos ir atgal. O tada jis bendraudavo su vaikais.

Žinoma, tėvas vis tiek šeimoje turėjo didelę pagarbą, autoritetą, nors ir labai mažai bendravo su šeima. Prisimenu, kada būdavo jo varduvės, visuomet švęsdavom jau toj pusėj, kur mes gyvenom*. Jis ateidavo, pasakydavo — ačiū. Tai ir būdavo visas bendravimas su šeima. Valgyti jam atnešdavo į jo pusę. Jis sau neleisdavo eiti pietauti ar vakarieniauti su kuo. Ne. Net kai į Kauną, į operą nuvažiuodavo, jis tik tiek būdavo salėje, kiek jį domindavo. Vadinasi, išsėdėt visą vakarą, jis neišsėdėdavo. Taip tėvo viskas smulkiai apskaičiuota būdavo.

Mūsų namuose kasdien prie stalo vidutiniškai sėsdavo apie 20 žmonių. Šeimos išlaikymui tėvas mamai kiekvieną savaitę duodavo tam tikrą sumą pinigų. Mama nemokėjo tvarkyti piniginių reikalų. Ji turėjo didelę širdį, ir tai yra viskas. Jeigu jinai turi pinigų, ir atėjęs žmogus pasakys turintis vargą, ji lengva širdimi tuos pinigus atiduos, visai negalvos, kas bus rytoj.

* K. Venclauskis gyveno ir dirbo Venclauskių šeimos namų pirmojo aukšto kairėje pusėje. Čia buvo laukiamasis kambarys, du jo darbo kabinetai ir miegamasis. Visa Venclauskių šeima su augintiniais ir globotiniais gyveno pirmojo aukšto dešinėje pusėje ir pusrūsyje. Antras ir trečias pastato aukštai buvo nuomojami.

Mano tėvas sakė, kad ir labdaringumas turi būti ne širdies, o proto produktas. Ir sakė, kad negalima būti labdaringam kaip mama, jeigu ji visai negalvoja apie rytojų. Apie rytoju reikia galvot. Sako, aš irgi duodu, bet visuomet pagalvoju, ką darysiu rytoj. Aš irgi taip manau. Ir todėl mūsų namuose buvo tokia tvarka: tam tikri produktai buvo perkami tėvo, sakysim, silkės „bačkom", cukrus maišais ir t.t. O šiaip, tokius smulkius reikalus, žinoma, mama pirkdavo.

***

Pirmą savo tarnybą pas tėvą, kaip jau pasakojau, pradėjau laikraščių pirkimu.

Po kiek laiko pradėjau aukštesnės kategorijos tarnybą. Į sąsiuvinį, į knygą tokią registruodavau laiškus, užklijuodavau, „markes" priklijuodavau, nunešdavau į paštą ir grįždavau. Atsimenu, vieną kartą užsižaidžiau su vaikais ir pavėlavau pusę valandos. Ateinu - nebegaunu knygos. Pasitikėjimo nėra. Ir atsiprašinėjau, ir prižadėjau. Tėvas sako:

- Laikrodį turi.

- Su vaikais užsižaidžiau, - sakau.

- Žaiskis toliau, - sako.

Bet dėkui dievui nuo tos pamokos per visą savo gyvenimą niekad niekur nepavėlavau, padarydavau tą, ką buvau pažadėjusi. Vadinasi, pamoka buvo gera.

Pradėjau pas tėvą spausdinti mašinėle turbūt būdama gal aštuonerių su puse, gal devynerių metų. Todėl mašinėle spausdinu visokiom sistemom, visokiom kalbom ir neblogai.

Tėvo profesija ir man turėjo įtakos pasirinkti advokato kelią. Pripratau tą darbą dirbti. Šiaip man reikėjo būti gydytoja, aš taip manau. Pripratau padėti tėvui labai anksti. Ir studijuot todėl buvo labai lengva, paprasta, viskas žinoma, suprantama.* Studijuodama grįždavau namo kiekvieną savaitę, kartais du kartus per savaitę. Grįždavau - dirbdavau, rašydavau. Tėvas padiktuodavo, paskui tik paliepdavo ir pasakydavo, o aš jau pati darydavau. Jis išeidavo. Jis reiklus buvo, labai reiklus. Ir bendraut su juo nebuvo lengva -mažakalbis, beveik niekuo nesidomėjo.

 

* G.Venclauskaitė 1937m. baigė Vytauto Didžiojo universitete teisę.

 

Mano atžvilgiu jis buvo labai dėmesingas. Labai. Kaip aš dabar manau, man reikėjo gerai kailį iškaršt kada nors. Bet jis šito niekad nedarė, niekad nesakė. Atsimenu, jo kabinete kažkokios firmos žmonės buvo, kalbėjosi. Kiek aš metų turėjau, žinoma, neatsimenu, ir aš užėjau pas jį. Ir kažkokią „glupstvą" norėjau pasakyt, net pati nežinau, ko galėjau norėt. Užuot pasakęs „marš laukan", jis pasakė:

- Mano panelė duktė atėjo.

Bet po kiek laiko jis pasakė, kad nelabai išauklėta ar kaip ten, kad aš supratau negerai padariusi.

Dar atsimenu, aš lankiau vokiečių mokyklą. Neatsimenu, kokiais tai metais galėjo būt. Mokytojas man sako:

- Laikrašty parašyta, kad tavo tėvas gavo milijoną. Ar tai tiesa?

- Nežinau, - sakau, - paklausiu. Nueinu pas tėvą ir sakau:

- Mokytojas klausė, ar tu gavai milijoną. Laikraštyje parašyta.

Tėvas sako:

- Pasakyk, ne pirmą ir ne paskutinį.

Aš, įėjusi į klasę, visai negalvodama, kad gal nepatogu, atsistojau ir išpyškinau mokytojui taip, kaip tėvas sakė. Mokytojas pasipiktinęs pasodino mane.

Pareinu namo ir sakau tėvui:

- Nieko nesuprantu - pats klausia manęs, aš pasakau, o jis dar pyksta.

Tėvas klausia:

- Kur jis tavęs paklausė?

- Koridoriuje, - sakau.

- O kur tu jam pasakei?

- Klasėj.

- O kodėl?

- Na, - sakau, - aš maniau - labai svarbu. Tėvas pasakė man:

- Jeigu jis klausė koridoriuje, jis nenorėjo, kad kiti girdėtų. Tau reikėjo palaukti koridoriuje ir pasakyti jam irgi, kad niekas negirdėtų.

Žodžiu, šitoks buvo auklėjimas. Šiaip, žinoma, aš ne tik nesu gavus į kailį, niekad nesu buvus barama. Niekad. Taip, kad tėvą aš labai vertinau, mylėjau ir, galima sakyti, tiesiog dievinau.

1939m. tėvas susirgo. Nežinoma, kas buvo. Išvežė į Rygą, į tokio prof. Zacho sanatoriją. Ten jis išbuvo keletą mėnesių. Po to grįžo, dirbo, bet sveikata jam nebegrįžo. 1940m. buvo operuotas ir vasario mėn. mirė. Pareikalavo, kad jį pervežtų į Šiaulius. Šiauliuose savo namuose mirė. Mirė ant mano rankų.

Žinoma, man jo netektis buvo didelis smūgis. Didelis, nepaprastai didelis smūgis. Aš prie jo buvau labai prisirišus ir savo gyvenimo nuo jo nemokėjau atsieti. Jutau didelę tuštumą, bejėgiškumą. Žodžiu, sunku pasakyti, kaip man buvo sunku be jo. Išgyvenimai buvo milžiniški. Po tėvo mirties aš labai sirgau, plaučių tuberkuliozė atsinaujino, visokie galai...

***

Mano tėvas advokato darbą labai, matyt, mėgo, nors į tą darbą pakliuvo ne iš karto. Jis dėl tuberkuliozės negalėjo nieko kito studijuot, nors buvo pradėjęs studijuot mediciną.

Iš esmės tėvas buvo civilistas. Kalbėjo jis labai lėtai, mažai. Apskritai buvo žemaitis, užsispyręs. Žodžio labai laikėsi. Žinoma, civilistui tas yra būdinga - jam nebūtina daug kalbėti. Baudžiamosios teisės žmogui reikia daug poezijos liet, o civilinė teisė yra proto produktas.

Buvo net toks kaip ir anekdotas, kad jis už savo vieną žodį imdavo po 50 litų. Na, čia, žinoma, tik anekdotas. Bet matyt, kad jis iš tikrųjų taip mažai kalbėdavo, labai mažai kalbėdavo. Kiekvienai bylai pasiruošdavo gerai, rūpestingai, tvarkingai, bet kalbėdavo mažai. Nebuvo oratorius.

Klientų, aiškų, jam netrūko. Čia jokių abejonių nėra. Buvo vertinamas. Galimybių pasirinkti bylas jis turėjo. Šiaip jis ne visas bylas imdavo. Prisimenu, tėvas turėdavo gana daug švedų firmų bylų. Turėdavo ir vieną kitą baudžiamąją bylą, bet daugiausia buvo civilinės bylos. Tačiau alimentų bylas iš moterų pusės imdavo nemokamai ir be eilės. Šių bylų skaičius nebuvo jo apribotas. Kadangi jis turbūt laikė, kad tokios kategorijos bylų sprendimas yra kaip ir pareiga žmogaus. Vaikas turi duoną turėt.

Tėvo darbo kabinete buvo rengiami trečiųjų teismai. Trečiųjų teismai turėjo įstatymų galią. Ir ką trečiųjų teismas nutardavo, tą prievartos būdų buvo galima įgyvendinti. Jeigu viena kuri šalis nesutikdavo su šio teismo sprendimu, ji turėjo teisę skųsti, apeliuoti šitą trečiųjų teismą. Žodžių, trečiųjų teismai, ypač žydams buvo labai priimtini. Didelės, milijoninės žydų bylos eidavo per trečiųjų teismus.

Atsimenu tokią bylą - žydės Panevėžio malūnininkės. Po tos bylos, po sprendimo paskelbimo, ji sako:

- Pons Venclauski, jis mane nuskriaudė ... (neatsimenu kokia suma).

Tėvas sako:

- Ponia, Jūs turite teisę skųsti į apygardos teismą.

- Pons Venclauski, koks doras žydas skųsis į valdišką teismą, – atsakiusi malūnininkė.

Manau, kad tie tretieji teismai vykdavo daugiausia tėvo kabinete, nes mano tėvas turėjo didelį autoritetą kaipo teisingas ir doras žmogus. Žydai juo pasitikėdavo šimtų procentų. Galiu absoliučiai garantuoti, kad jis niekad nėra nieko apgavęs, apvylęs arba neišpildęs to, ką pažadėjęs. Žmogus jis buvo toks - retai ką pasakydavo, bet jeigu pasakydavo, visad ištesėdavo bet kuria kaina.

Tėvas buvo labai principingas ir manė, kad viskas turi turėti savo tvarką, savo prisilaikymą įstatymų. Jis sau jokių pablaškių neleido. Nei sau, nei kitam.

Prisimenu, rusų kariuomenės cerkvė* buvo pastatyta caro laikais ant mano senelių M.ir J. Jakševičių sklypo, be jų leidimo. Kai tėvas vedė, iškėlė bylą, reikalaudamas nukelti tą cerkvę. Jo reikalavimas pasiekė net Maskvos senatą. Buvo priimtas sprendimas nukelti cerkvę. Tada pas tėvą atėjo rusų kariuomenės ir vietinė valdžia. Prašė leidimo. Tėvas sutiko. Vadinasi, ne apie užmokestį ėjo kalba, o apie principą -kodėl be leidimo pastatė?

 

* Dabar Šv.Jurgio bažnyčia.

 

Manau, kad tėvas pasitenkino savo praktine advokato veikla, kuri buvo labai užgožusi jį visą laiką. Ne pagal savo jėgas jis dirbo. Kažkokių mokslo darbų ar straipsnių juridiniais klausimais jis, manau, jeigu ir parašė, tai labai mažai. Jis buvo iš tikrųjų grynai advokatas praktikas ir, matyt, manė, kad tas jam nebūtina.

Aš įsivaizduoju, kad tėvui malonu, kad jo name yra muziejus. Tėvas laikė, kad jo pareiga (kadangi jis ekonomiškai buvo stiprus) pastatyti Šiauliuose muziejų. Ieškojo sklypo. Su Bugailiškiu nesutarė dėl vietos. Bet jis tvirtai buvo nusistatęs nupirkti sklypą ir pastatyti Šiauliuose muziejų.** Ir tuo laiku viskas pasikeitė. Jis mirė. Tėvo kapitalai buvo užšaldyti. Taip ir paliko.

 

*"Diskusijos apie tinkamą muziejui statyti vietą prasidėjo 1930 m., kai Šiaulių kraštotyros draugijos (toliau -ŠKD)posėdyje 1930 03 16 nutarta statyti muziejaus - bibliotekos rūmus. ŠKD posėdžiuose (1930 09 26, 1930 11 18, 1931 01 28) buvo svarstomi įvairūs siūlymai dėl vietos muziejaus statyba., Siūlyta - prie Basanavičiaus g., miesto sode, miesto parke prie Kaštonų alėjos, Šalkauskio namas. 1931 02 13 įvykusiame ŠKD posėdyje pranešama: „rūmams vieta gauta Šiaulių miesto tarybos miesto parke prie „Aušros" alėjos".

Kokių nors faktų apie K. Venclauskio ir P.Bugailiškio nutarimus nerasta nei ŠKD posėdžių protokoluose, nei P.Bugailiškio atsiminimuose. Be to, S. ir K.Venclauskiai muziejaus ir bibliotekos rūmų statybai aukojo 2500 litų. Galima teigti, kad G.Venclauskaitė turi omenyje jau vėlesnius 4-to dešimtmečio pab. pateikiamus muziejaus statybos projektus.

Apie vieną jų P.Bugailiškis taip rašo atsiminimuose: „Buvo ir visiškai rimtų pasiūlymų, pasirenkant muziejaus statybai vietą. Pvz.: miesto savivaldybės ir teatro direktoriaus pasiūlymas statyti muziejų patalpose su teatru..." (Bugailiškis P. Atsiminimai, mašinraštis. ŠAM GEK 1450, I-R 1450, p. 36).

Galima daryti prielaidą, kad šiomis eilutėmis P.Bugailiškis kritikuoja „Pastogės" akcinės bendrovės, kurią suorganizavo K. Venclauskis ir V.Sirutavičius, pastangas statyti Šiauliuose kultūrinį centrą su patalpomis kino teatrui, susirinkimams etc. (Lietuvių enciklopedija, t. 27, p. 505).

 

Santykiai tarp tėvo ir P.Bugailiškio, nėra kalbos, buvo neblogi. Manau, kad galbūt P.Bugailiškiui atrodė, kad tėvas turėjo daugiau padėti muziejui. O tėvas manė, kad jis pastatys muziejų, o tada jau tegul bus renkami eksponatai. Tėvas sakė:

- Kas iš to, kad jis (P.Bugailiškis - red.) viską renka neturėdamas pagrindo. Kur dėt, į kokią kamarą kišt, na, kur. Reikia turėt namą. Aš esu pasiryžęs nupirkt sklypą, pastatyt namą, o tada tegul jie renka.

O Bugailiškiui atrodė, kad tas viskas nesvarbu. Svarbu surinkt. Gal jis savotiškai teisus ar savotiškai neteisus. Sunku pasakyt.

Tėvas rėmė muziejų. Aš pati, atsimenu, esu nešusi P.Bugailiškiui ar du, ar tris kartus kažkokių pinigų. Tėvas liepdavo nunešti.

Mano tėvas palaikė gerus, šiltus santykius su inžinieriumi, socialdemokratu Vladu Sirutavičiumi. Susitikę pasikalbėdavo, ką jie galėtų padaryti naudinga miestui, nes abu buvo ekonomiškai tvirti. Jie įsteigė akcinę bendrovę „Pastogė". Mano tėvas buvo šios bendrovės iniciatorius ir įnešė nemažą sumą pinigų.

Ką dar galėčiau pasakyti apie tėvo labdarystę?

Šiaip tėvas uždaras žmogus buvo. Ir aš ne viską žinau, ką jis padarė. Ir niekas apie tai nežino. Nei pasakodavo, nei kalbėdavo, laikė, matyt, kad tai jo grynai asmeniškas reikalas.

Sesuo (Danutė Venclauskaitė - red.) pasakojo man, kad sutikusi Paryžiuje kažkokį žmogų (neatsimenu pavardės). Ir jis jai sakantis, kad esąs dėkingas, nes buvęs tėvo stipendiantas. O mes su seserimi net nežinojom. Na, kad ji nežinojo, aš dar suprantu. Bet jis ir man to niekad nesakė.

Man toks advokatas Kaminskas pasakojo, kad kartą jis paprašęs tėvo paskolinti kažkiek pinigų. Tėvas atsakęs:

- Skolinti aš neskolinu. Pasakyk dėl ko, galbūt aš duosiu.

Manau, kad tėvas tokių būdų yra daug kam davęs, paaukojęs, išmokslinęs ir pan. Ir daug ko mes nežinom ir nesužinosim.

Prisimenu, jis buvo pažiravęs „Kultūros" bendrovei nemažą pinigų sumą*. Ir kai bankrutavo „Kultūros" bendrovė, jis visus vekselius turėjo išpirkti. Pilną rūsį mūsų namuose tų „Kultūros" bendrovės leidinių prikrovė.

 

* J.Sondeckis (Sonda) atsiminimuose rašo, kad K.Venclauskis buvo pasirašęs vekselių „Kultūros" bendrovei už 10000 litų. (Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. -Šiauliai, 1993. -P- 174.).

 

***

Tėvas nemėgo rašyti. Nemėgo rašyti nei laiškų, nei sveikinimų, nei straipsnių. Jo sveikinimus, laiškus rašydavau aš. Žinojau kam, kada. Pats jis net nerašė. Tiek jis buvo perkrautas darbo, kad jis to pats nedarė. Galbūt ir nelabai mėgo. Čia reikia ir pomėgį turėt. Jis sakė:

-Užbaigsiu advokatu, tada rašysiu memuarus, tada tą darysiu.

Bet, žinoma, mirė, neturėdamas pilnų 60 metų.

Tėvo archyvo nėra ir niekad nebuvo. Gaunamos korespondencijos jis nelaikė. Čia jau tokia žmogaus prigimtis. Pas mano seserį skrynios buvo visokių sveikinimų, laiškų. Kai ji mirė, mes vargom, neduok, dieve, su tokiom skryniom.* O po mano mirties niekam nereikės vargti. Šiandien gavau du sveikinimus - vieną išmečiau, vieną palikau, nes yra telefonas. 

 

* Danutė Venclauskaitė mirė 1999 m. spalio 29 d. Palaidota Lietuvių kapinėse Vaterburyje, JAV. 

Parengta pagal G.Venclauskaitės pasakojimą - garso įrašą. 1999m. gruodžio mėn., Šiauliai.

Parengė Irena Nekrašienė  

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis