Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS

UDK 347.96 (474.5): Venclauskis Ve-115 ISBN 9986-766-14-1
Sudarytoja I.Nekrašienė. Redaktorius R.Gedrimas.
© Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2000m.
 

Knyga skiriama advokato, visuomenės ir kultūros veikėjo K.Venclauskio (1880-1940) istoriniam atminimui įamžinti. Pirmame skyriuje – atskirų autorių straipsniai, kuriuose apibūdinamas K.Venclauskio gyvenimas, profesinė, visuomeninė, politinė ir kultūrinė veikla. Antrame skyriuje publikuojami spausdinti šaltiniai – K.Venclauskio amžininkų atsiminimai.


Pratarmė 

Baigiasi XX amžius. Mes, šiandien Lietuvos žemėje gyvenanti žmonių karta, jaučiame jų, išėjusiųjų garbingų XXa. asmenybių, gerų darbų pėdsakus, jų veiklos ir kūrybos prasmę, nes viskas, kas mus supa, yra jų proto, sielos ir rankų kūrinys.

Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė garbingas šio amžiaus žmogus - žinomas advokatas, visuomenininkas, savivaldybininkas ir politikas Kazimieras Venclauskis (1880-02-27/1940-02-24).

Šiemet [2000m.] sukanka ir 60 metų nuo K.Venclauskio mirties. Tik keleto dienų jam pritrūko iki 60 metų jubiliejaus...

Šis leidinys įamžins ir būsimoms kartoms atskleis K.Venclauskio gyvenimo ir veiklos reikšmę Šiauliams, Lietuvai, tautos praeičiai ir mūsų dabarčiai.

K.Venclauskio gyvenimas ir įvairialypė veikla paliko ryškų pėdsaką Lietuvos, ypač Šiaulių miesto, istorijoje ir kultūroje. Jo amžininkas, visuomenės veikėjas K.Bielinis 1940 04 28 įvykusiame K.Venclauskio gedulingame minėjime pasakė: Jis dar tebėra per arti, kad būtų galima duoti galutinį jo įvertinimą. Viena yra tikra: K.Venclauskio (...) asmuo yra labai reikšmingas. Jei pas mus kiekviename mieste būtų bent po vieną tokį Venclauskį, mes būtume nuveikę kitaip ir kur kas daugiau."1

S.Kairys įvardija K.Venclauskį kaip savarankišką, ryškių bruožų asmenybę, giliai nužymėjusią visuomenėje savo pasirinktąjį gyvenimo kelią. K.Venclauskis, S.Kairio žodžiais tariant, „didis visuomenininkas, tvirtais saitais susijęs su sava visuomene ir dėl to mokėjęs visą savo gyvenimą būti nepavargstančiu darbininku, nestokojančiu sumanymų, ryžtingu jų vykdytoju, beveik neribotai dosniu kiekvienam jų darbui. Jo veiklos impulsai buvo tokie pat gilūs, kaip ir jis pats".2

Tokią K.Venclauskio gyvenimo ir veiklos reikšmę matė jo amžininkai. Šiandienos istorikams tenka įvertinti K.Venclauskio, neeilinės XXa. Lietuvos istorijos asmenybės, gyvenimo, visuomeninės, politinės bei kultūrinės veiklos reikšmę ir aktualumą dabarčiai.

K.Venclauskio gyvenimas truko beveik 60 metų. Didesnė jo pusė (1908 - 1940) praleista Šiauliuose. Per palyginti trumpą, bet įvairialypi ir prasmingą gyvenimą nuveikta nepaprastai daug.

Jis — talentingas teisininkas, vienas žymiausių Lietuvos prisiekusiųjų advokatų, turėjęs teisę vesti bylas Lietuvos vyriausiame tribunole. Steigiamajame Seime K. Venclauskis buvo Teisių komisijos narys, dalyvavo svarstant Lietuvos konstitucijos projektą. 1920-1925m. renkamas Lietuvos prisiekusiųjų advokatų tarybos narių.

Jis - žymus Pirmosios Lietuvos Respublikos savivaldybininkas. 1911m. pirmą kartą išrenkamas į Šiaulių miesto dūmą. K.Venclauskis - Pirmosios Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto pirmasis burmistras. Beje, jis tapo ir pirmuoju demokratiškai išrinktu miesto burmistrų Lietuvoje. K.Venclauskis laikytinas ir Šiaulių apskrities savivaldybės organizatoriumi. 1919m. kovo mėn. jis perėjo dirbti į Šiaulių apskrities savivaldybę, jai vadovavo iki 1920 m. pavasario. 1935m. vykusiuose Šiaulių savivaldybės rinkimuose K.Venclauskis vėl išrenkamas miesto tarybos nariu ir dirba iki 1939m.

Jis - vienas žymiausių Lietuvos politikų, politinio atgimimo sąjūdžio dalyvis nuo XIX a. pab., aktyvus LSDP politikas Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpiu. K.Venclauskis - įtakingas LSDP narys, renkamas į vadovaujančias partijos institucijas, Šiaulių apskrities socialdemokratų lyderis. 1912m. K.Venclauskis siūlomas socialdemokratų kandidatu į Rusijos valstybės dūmos deputatus. 1920m. balandžio mėn. išrenkamas Socialdemokratų partijos atstovu į Steigiamąjį Seimą ir vadovavo Socialdemokratų frakcijai Seime. 1922 m. spalio mėn. K.Venclauskis išrinktas Lietuvos Respublikos Pirmojo Seimo nariu. Šiaulių miesto socialdemokratams laimėjus 1924 m. rinkimus (jų rezultatai anuliuoti) ir 1925 m. pradžios rinkimus, K.Venclauskis išrenkamas Šiaulių miesto tarybos pirmininku. Miesto tarybai jis vadovauja 1925-1931m.

Jis — visuomeninės ir kultūrinės veiklos dalyvis, kūrėjas, organizatorius ir ... mecenatas. K.Venclauskio indėlį į lietuvių tautinį kultūrinį sąjūdį ir veiklą Pirmojoje Lietuvos Respublikoje kultūros ir kooperacijos srityse nepaprastai taikliai apibūdino P.Bugailiškis: „K.Venclauskiui teko išeiti stovint jų priešakyje ir visi etapai mūsų kultūrinių kovų — nuo draudžiamos lietuviškos knygos skleidimo bei mėgėjų teatrų vaidybos iki savos lietuviškos gimnazijos, savos knygų leidybos, savų viešų bibliotekų, net savų teatro rūmų statybos Šiauliuose".3

K.Venclauskio pradėtąją kultūros mecenavimo veiklą pratęsė jo dukros. 1991m. Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės savo tėvų namą (dabar Vytauto g. 89) padovanojo „Aušros" muziejui. Taip jos įgyvendino nespėtą įvykdyti tėvo sumanymą - pastatyti Šiauliuose muziejų.

Jis - vienintelės didžiausios Lietuvoje šeimos tėvas, tiksliau sakant, filantropas šeimos namuose žmonos rūpesčiu augintiems našlaičiams ir pamestinukams. Jis didelės šeimos maitintojas ir globėjas, kartais aukodavęs tam reikalui ir savo karjerą.

K.Venclauskio vardą žino ne tik šiauliečiai. Lietuvoje leistoje periodikoje, istorinėje literatūroje ir įvairiose studijose paskelbta nemaža faktinės medžiagos apie jo gyvenimą ir veiklą. Vis dėlto daugiausia nagrinėjamas S. ir K. Venclauskių šeimos fenomenas. Pačiam K.Venclauskiui dėmesio teko ne itin daug. Kodėl? Atsakyti geriausia būtų K.Bielinio žodžiais: „parašyti apie K.Venclauskį gan sunkus dalykas, nes (...) nemėgo savo darbų registruoti arba jais didžiuotis, juos kam nors priminti, nemėgo, kad ir kiti juos jam primintų. Visa, ką tik jis dirbo, dirbo tai aplinkumai ir visuomenei, kurioj jis gyveno, nelaukdamas už tai nei tuščių pagyrimų, nei užmokesčio už darbą ar nuopelnus".4

Šią K.Bielinio mintį patvirtina ir žmona S.Venclauskienė advokatui I.Urbaičiui papasakotuose atsiminimuose: „(...) jokios medžiagos, surinktos apie jo veiklą, neturime. K.Venclauskis pats nemėgo, kad apie jį rašytų ar kalbėtų".5

K.Venclauskis nekaupė asmeninio archyvo. Ko gero dėl tos pačios priežasties, kurią išsako K.Bielinis ir S.Venclauskienė. Tiesa, K.Venclauskio dukra, taip pat advokatė Gražbylė Venclauskaitė* teigė, kad tėvas žadėjęs, kai nebedirbs advokatu, rašyti atsiminimus. Bet jo gyvenimo siūlas nutrūko anksčiau.

Tiesa, jo artimieji kai ką išsaugojo, tačiau prasidėjęs karas, emigracija į JAV išblaškė ir tai.

„Aušros" muziejuje kaupiamas S. ir K.Venclauskių asmeninis fondas. 1994 m. jį reikšmingai papildė šiauliečio žurnalisto Leono Peleckio - Kaktavičiaus perduota medžiaga. 1999 m. po S. ir K. Venclauskių dukros Danutės Venclauskaitės (1903 - 1999) mirties, dalį jos archyvo iš JAV į muziejų parvežė Šiaulių universiteto prof. Vytenis Rimkus. D.Venclauskaitė, matyt, vienintelė iš šeimos buvo linkusi saugoti šeimos relikvijas.

Neišlikęs ir negausus K.Venclauskio kūrybos palikimas. Žinomas faktas, kad iki Pirmojo pasaulinio karo jis bendradarbiavo periodinėje spaudoje („Vilniaus žiniose", „Lietuvos ūkininke" ir socialdemokratų leidžiamuose leidiniuose).5 Išsami K.Venclauskio straipsnių bibliografija iki šiol nesudaryta. Tiesa, keletas jo straipsnių, pasirašytų pavarde ar slapyvardžiais, įtraukti į V.Biržiškos sudarytą „Lietuvių bibliografiją."7

 

*Plačiau žr. leidinio publikacijoje G.Venclauskaitė. „Pasakojimai apie tėvą."

 

Pirmosios Lietuvos Respublikos periodinėje spaudoje galima aptikti tik atskirų faktų ar duomenų apie K.Venclauskio veiklą. Daug vertingos medžiagos apie K.Venclauskio savivaldybinę, visuomeninę, politinę ir kultūrinę veiklą yra Šiaulių kraštotyros draugijos informaciniame leidinyje „Šiaulių metraštis".8

Naudingos informacijos apie socialdemokratų veiklą iki Pirmojo pasaulinio karo, paminint ir K.Venclauskio veiklos faktus, pateikta V.Steponaičio publikacijoje Lietuvos istorijos medžiagai rinkti neperiodiniame žurnale „Mūsų senovė."9

K.Venclauskiui mirus, Pirmosios Lietuvos Respublikos spauda, informuodama apie jo mirtį, išspausdino P.Bugailiškio10, A.Jaro ir kt.11 nekrologus. Išsamūs nekrologų pobūdžio atsiminimai apie K.Venclauskį publikuoti socialdemokratų leistame visuomenės, politikos ir kultūros laikraštyje „Mintis" (redaktorė - O.Leonaitė - Kairienė). Jų autoriai - K.Venclauskio amžininkai ir bendraminčiai J.Sondeckis, S.Kairys, K.Bielinis, O.Kairienė, J.Vilkaitis12.

Šiek tiek patrumpinti ir redaguoti minėtų autorių straipsniai (išskyrus J.Vilkaičio straipsnį) perspausdinti Šiauliuose leistame mokslo, visuomenės ir literatūros žurnale „Kultūra".13

1940m. balandžio 28d. Šiauliuose Liaudies namuose įvykusį gedulingą K.Venclauskio minėjimą ir jame kalbėjusių prof. A.Purėno, adv. M.Markausko, J.Sondeckio, K.Bielinio, adv. C.Petraškevičiaus kalbų santraukas aprašė V.Knyva14 ir A.Valinčius15.

J. Sondeckis, S.Kairys, O.Kairienė , K.Bielinis, J.Vilkaitis buvo K.Venclauskio amžininkai, jo bendražygiai vienoje ar kitoje veikloje. Jie kartu su K.Venclauskiu dirbo, užėmė vienokius ar kitokius postus, sukosi Lietuvos ir Šiaulių politinio ir kultūrinio gyvenimo sūkuryje, buvo įvairiausių sumanymu ir veiklos vykdytojai. Jų atsiminimai ir autentiški pasakojimai, pateikiami faktai atskleidžia įvairių K.Venclauskio gyvenimo ir veiklos peripetijų. Tai bene reikšmingiausias spausdintas šaltinis K.Venclauskio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojams.

Beveik visi prisiminimų apie K.Venclauskį autoriai išsako mintį, kad būtina rinkti atsiminimus, parengti ir publikuoti platų jo gyvenimo aprašymą. Turbūt pirmasis šį sumanymą Antrojo pasaulinio karo metais ėmėsi įgyvendinti teisininkas Z.Toliušis, 1941-1944m. buvęs Lietuvos advokatų tarybos pirmininkų. Aptikti jam siųsti P.Bugailiškio16, I.Urbaičio17 laiškai su prisiminimais apie K.Venclauskį. Surinktą medžiagą Z.Toliušis apibendrino straipsnyje „Atsiminimai apie advokatus"18, kuriame palietė ir K.Venclauskio asmenį bei veiklą.

Tačiau prasidėjęs Lietuvos okupacijų laikotarpis nutraukė bet kokius K.Venclauskio asmenybės ir veiklos tyrinėjimo darbus. Sovietmečiu išleistuose to meto ideologijos toleruotų Lietuvos Respublikos visuomenės ir kultūros veikėjų bei vadinamųjų „revoliucinio judėjimo dalyvių" atsiminimuose atsispindi ir kai kurie K.Venclauskio veiklos faktai bei epizodai. Paminėtini KJasiukaičio19, Jovaro20, T.Stonio21 atsiminimai.

K.Venclauskis minimas užsienyje leistoje memuarinėje literatūroje: R.Skipičio22, S.Kairio23, K.Bielinio24 atsiminimų ir publikacijų knygose, taip pat monografijoje apie P.Avižonį25. Apie K.Venclauskio, socialdemokrato ir politiko veiklą daug vertingų faktų ir vertinimų pateikia J.Vilčinskas istorinėje apžvalgoje „Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės."26

Devintame dešimtmetyje S. ir K. Venclauskių temą ėmėsi tyrinėti L.Peleckis - Kaktavičius. Jo straipsniai apie Venclauskių šeimą publikuojami to meto periodinėje spaudoje („Tiesoje",  „Komjaunimo tiesoje"), o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę - „Lietuvos aide", „Šiaulių naujienose" ir kt.

1991m. L.Peleckis parengė biografinę apybraižą apie Venclauskių šeimą. Apybraižoje dėmesio skiriama ir K.Venclauskio asmenybei bei veiklai.27 Autorius rėmėsi Venclauskių šeimos augintinių ir globotinių pasakojimais, K.Venclauskio amžininko J.Sondeckio prisiminimais bei „Aušros" muziejuje saugomais A.Povyliaus ir P.Bugailiškio atsiminimų rankraščiais.

Antrosios Lietuvos Respublikos pirmaisiais gyvavimo metais Šiauliuose publikuoti iškilių visuomenininkų P.Bugailiškio28, J.Sondeckio29, A.Povyliaus30 atsiminimai. Juose pateikti ne tik sausi K.Venclauskio biografijos faktai, bet ir bandoma analizuoti, įvertinti jo nuveiktų darbų reikšmę.

Kelią į istorijos literatūrą K.Venclauskiui atvėrė savivaldybių istorijos tyrinėtojas istorikas Šiaulių universiteto doc. dr. J.Sireika. 1998m. išleistoje monografijoje31 jis analizuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldybių istoriją, kurioje svarų įnašą paliko ir savivaldybių kūrėjas advokatas K.Venclauskis. Šios monografijos skyriuje „Žymūs Lietuvos savivaldybininkai" išskiriami trys žymiausi Lietuvos savivaldybininkai - K.Venclauskis, J.Vileišis ir J.Sondeckis. Istoriko J.Sireikos monografija svariai pradėjo K.Venclauskio plačiašakės visuomeninės politinės veiklos tyrinėjimus.

Išsamus šaltinių ir literatūros sąrašas apie K.Venclauskio profesinę veiklą pateikiamas po J.Nekrašiaus straipsniu Jis buvo advokatas".

Išsamiai studijai apie K.Venclauskį kol kas niekas nesiryžo.

Ši „Aušros" muziejaus pastangomis išleista knyga skiriama jo istoriniam atminimui įamžinti. Kartu tai ir mėginimas atverti K.Venclauskio tauriai asmenybei kelią į istorijos literatūrą, paskatinti platesnius jo gyvenimo ir plačiašakės veiklos tyrinėjimus. Šios idėjos vedami siekėme

praturtinti leidinį bei padidinti jo vertę, todėl straipsnių rinkinį papildėme spausdintų šaltinių - K.Venclauskio amžininkų atsiminimų, jau tapusių bibliografine retenybe, publikacijomis.

Leidinį sudaro du skyriai.

Pirmasis skyrius „K.Venclauskio gyvenimo ir veiklos bruožai" - tai atskirų autorių straipsniai. Straipsnių temos buvo pasirinktos tokios, kad būtų aptartos pagrindinės K.Venclauskio gyvenimo ir įvairialypės veiklos kryptys. Istorikui dr. J.Sireikai ir žurnalistui L.Peleckiui - Kaktavičiui pasiūlytos jų jau tyrinėtos temos. Muziejininkė E.Jovaišaitė ir advokatas J.Nekrašius ėmėsi beveik netyrinėtų K.Venclauskio veiklos sričių — kultūrinės, kooperatinės ir profesinės veiklos analizės.

Straipsnių autoriams buvo suteikta visiška kūrybos laisvė. Leidinyje nagrinėjamos K.Venclauskio plačiašakės veiklos sritys, atrodo, lyg ir nesusijusios viena su kita, tačiau kai kurias jas atsieti sudėtinga (pvz.: darbas Steigiamajame Seime Socialdemokratų frakcijoje ir Teisių komisijoje gali būti ir kaip politiko, ir kaip teisininko veiklos tyrinėjimų objektas). Autoriai straipsniuose, nesant K.Venclauskio archyvo, daugiausia naudojosi spausdintais šaltiniais - jo amžininkų atsiminimais. Dėl šių priežasčių straipsniuose pasitaikys faktų, samprotavimų ar citatų pasikartojimų. Kiekvienas straipsnio autorius, pateikdamas savą faktų ir įvykių interpretaciją, vertinimus, suranda tam vienokių ar kitokių paaiškinimų, daugiau ar mažiau atspindinčių ir jo subjektyvią nuomonę.

Straipsnių citatų kalba netaisyta.

Skyrius baigiamas Gražbylės Venclauskaitės „Pasakojimais apie tėvą", parengtais pagal pasakojimo ir pokalbio su ja garso įrašą. Pavadinimas „Pasakojimai" pasirinktas todėl, kad šie atsiminimai nėra nuoseklūs. Tai tik atskiri faktai ir epizodai išlikę atmintyje. Pasakojimas redaguotas stengiantis išsaugoti autentiškumą - medžiaga susisteminta temomis, atsisakyta nesusijusių su tema epizodų.

Redaguojant kalbą buvo stengiamasi išlaikyti spalvingą ir emocionalų G.Venclauskaitės pasakojimo stilių. Kai kurie dabartinei kalbai neteiktini žodžiai stiliaus sumetimais pasakojime palikti netaisyti. Jie tekste išskiriami kabutėmis. Potekstinėmis pastabomis sudarytoja papildo ar patikslina autorės mintis. G.Venclauskaitės pasakojimo garso įrašo kasetė saugoma „Aušros" muziejaus fonotekoje.

Antrame leidinio skyriuje „Amžininkų atsiminimai" iš 1940 m. „Minties" laikraščio perspausdinamos K.Venclauskio amžininkų - S.Kairio, K.Bielinio, O.Kairienės, J.Vilkaičio, publikacijos. Jų atsiminimų reikšmė ir išliekamoji vertė aptarta istoriografijos apžvalgoje. Leidinio sumanytojų idėja - pristatyti K.Venclauskį, pateikiant kone visą šiuo metu apie jį žinomą medžiagą, taip užpildant istorijos šaltinių spragas - nulėmė sprendimą juos publikuoti dar kartą.

Praėjo šešios dešimtys metų nuo K.Venclauskio mirties. Šiai datai prisiminti atrinktas publikuoti A.Valinčiaus straipsnis „Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose", kuriame užfiksuotas jo atminimo minėjimas Šiauliuose 1940 m. balandžio 28 d. Straipsnio autorius perpasakojo minėjime pasisakiusių kolegų advokatų ir bendražygių, pažinojusių K.Venclauskį kalbas, apžvelgiančias ir įvertinančias jo gyvenimą ir įvairialypę veiklą.

Publikacijų kopijos gautos iš K.Venclauskio dukters D.Venclauskaitės asmeninio archyvo, kaupto ir saugoto jos namuose Vaterburyje (JAV).

Atsiminimai išdėstyti chronologine tvarka pagal jų publikavimo datą ir eiliškumą visuomenės, politikos ir kultūros laikraštyje „Mintis". Į šį leidinį neįtraukta tik pirmoji publikacija -J.Sondeckio straipsnis „Kazimieras Venclauskis. Keli jo turiningo gyvenimo bruožai". Jie visiškai neseniai publikuoti. (Žr. šaltinių ir literatūros sąrašo Nr. 27 ir 29 pozicijas). Dedame tik J.Sondeckio pasisakymą K.Venclauskio atminimo minėjime (1940 04 28).

K.Venclauskio amžininkų atsiminimų straipsniai publikuoti tuoj po jo mirties, tad neišvengiamai turėjo nekrologams būdingų žodžių ir frazių. Redaguojant jų atsisakyta. Straipsnių pavadinimai palikti autentiški. Peržiūrėta ir šių publikacijų kalbą, sudabartinta rašyba ir skyryba. Tvarkant kalbą stengtasi pataisyti didžiąsias kalbos klaidas, pvz., išpildyti (=atlikti) kūrinį; tampriai (=artimai) susijęs; pilną (=galutinį) įvertinimą; pirmoj eilėj (=pirmiausia). Palikti netaisyti reti, dabartinėje raštų kalboje nebevartojami, bet „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" fiksuojami žodžiai, pvz., aplinkuma (- aplinka), savarankus (- savarankiškas), nuosakus (- nuoseklus) ir t.t. Kur ne kur patvarkyti stiliaus trūkumai. Potekstinėse pastabose pateikti tekstologiniai paaiškinimai ir patikslinimai. Tekstuose vartotų sutrumpinimų, pvz., K.V. (= K.Venclauskis); S.d. partija (= socialdemokratų partija) vietoje rašomas visas žodis. Atsiminimuose minimos pavardės pagal galimybes buvo sutikslintos.

Leidinio gale pateikiama I.Nekrašienės ir E.Raguckienės sudaryta asmenvardžių rodyklė.

Leidinyje spausdinamos 25 įvairaus pobūdžio iliustracijos iš „Aušros" muziejaus fototekos, D.Venclauskaitės ir L.Peleckio-Kaktavičiaus asmeninių archyvų.

Dėkoju G.Venclauskaitei už papasakotus atsiminimus apie tėvą. Šie atsiminimai paįvairino ir praturtino knygą.

Nuoširdų padėkos žodį tariu straipsnių autoriams -E.Jovaišaitei, J.Nekrašiui, L.Peleckiui-Kaktavičiui, dr. J.Sireikai. Tik dėl jų malonaus sutikimo ir pasiryžimo rašyti apie K.Venclauskį dėka knyga pasiekė skaitytoją.

Irena Nekrašienė

 

Šaltiniai ir literatūra

1. Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose // Mintis. 1940. Gegužis. - P.106.

2. Kairys S. Draugui Kazimierui Venclauskiui mirus // Mintis. 1940. Vasaris-kovas. -  P.37.

3. Bugailiškis P. A. a. K.Venclauskis - kultūrininkas // Lietuvos žinios. 1940. Vasario 26.

4. Bielinis K. Drg. Kazimiero Venclauskio atminimui //Mintis. 1940. Vasaris-kovas. - P.38.

5. I.Urbaičio laiškas Z.Toliušiui, rašytas 1944 05 07. M.Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius. - F 66-104.

6. Venclauskis K. // Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1965. - T.33. P.343.

7.  Biržiška V. Lietuvių bibliografija. IV d. (1905-1914). T.l (1905-1909). - K., 1935.

8.  Šiaulių metraštis / Red. P.Bugailiškis. - Šiauliai. - 1930; 1931; 1932; 1933; 1938.

9.  Steponaitis V. Iš Žandarų archyvo // Mūsų senovė / Red. Tumas J. -Tilžė. 1922. - P.644-656. l0. Bugailiškis P. A. a. K.Venclauskis - kultūrininkas. Nekrologas // Lietuvos žinios. 1940. Vasario 26.

11.Jaras A. a. adv. Kazimieras Venclauskis // Įdomus mūsų momentas. 1940. Kovo 3; Keletas bruožų iš K.Venclauskio gyvenimo // Lietuvos žinios. 1940. Vasario 28.

12.Sondeckis J. Kazimieras Venclauskis. Keli jo turiningo gyvenimo bruožai // Mintis. 1940. Nr. 2-3 (13-14). Vasaris - kovas. - P. 31-35; Kairys S. Draugui Kazimierui Venclauskiui mirus // Mintis. 1940. Nr.2-3 (13-14). Vasaris - Kovas. - P. 36-38; Bielinis K. Drg. Kazimiero Venclauskio atminimui // Mintis. 1940. Nr. 2-3 (13-14). Vasaris - kovas. -  P. 38-41; Kairienė O. Prie naujo kapo // Mintis. 1940. Nr. 2-3 (13-14). Vasaris - kovas. - P. 42-43; Vilkaitis J.Kazimierą Venclauskį prisiminus // Mintis. Nr. 4 (15). Balandis. - P. 74-77.

13.Pagal Sondeckį J., Kairį S., Bielinį K. Kazimieras Venclauskis //Kultūra. Nr. 3 (198). 1940. Kovas. - P. 180-187.

14.Knyva V. Venclauskio minėjimas Šiauliuose // Lietuvos žinios. 1940. Balandžio 30.

15. Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose // Mintis. Nr. 5(16). 1940. Gegužė. - P. 101-105.

16.Žr. nuorodą Nr. 5.

l7.P.Bugailiškio laiškas Z.Toliušiui, rašytas 1944 05 09. M.Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius. - F 66-104.

l8.Toliušis Z. Atsiminimai apie advokatus. Mašinraštis. 27 puslapiai. M.Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius. - F 66-39-

I9.Jasiukaitis K. Rinktinė. - V, 1984.

20. Jovaras. Per knygnešystę - į liaudies draugystę // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. T.l. - V., 1989. - P. 583-584.

21.Stonis T. Atsiminimai apie J.Janonį // Literatūra ir kalba VIII: Julius Janonis. - V., 1966. - P. 132-138.

22.Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. - Čikaga, 1961.

23.Kairys S. Lietuva budo. - New York, 1957; Kairys S. Tau, Lietuva. -Boston, 1964.

24.Bielinis K. Dienojant: Spaudos draudimo laikų atsiminimai. - Chicago, 1958; Bielinis K.Gana to jungo. - Chicago, 1971.

25.Puzinas J. Petras Avižonis (1875-1939). - Chicago, 1979.

26.Vilčinskas J. Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. - London, 1985.

27.Peleckis L. Namuose ant Pasadnos ulyčios. - V, 1991.

28.Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994.

29.Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. - Šiauliai, 1993.

30.Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos. - Šiauliai, 1997.

31.Sireika J. Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918-1931. -Šiauliai, 1998.


GYVENIMO IR VEIKLOS BRUOŽAI 

Jonas Nekrašius

JIS BUVO ADVOKATAS. KAZIMIERO VENCLAUSKIO PROFESINĖ VEIKLA 

Šiuo straipsniu siekiama bent iš dalies atskleisti iki šiol mažiausiai tyrinėtą žymaus šiauliečio, teisininko ir advokato Kazimiero Venclauskio profesinę veiklą: darbą ginant žmonių teises ir teisėtus interesus; dalyvavimą nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas teismuose; sprendžiant ginčus trečiųjų teisme; analizuojant ir svarstant įvairias teisines ir gyvenimiškas situacijas Šiaulių miesto savivaldybėje; priimant įstatymus ir teisės aktus Lietuvos Steigiamajame ir Pirmajame Seime bei valstybės institucijose. Šis rašinys - tai bene pirmas bandymas kiek plačiau atskleisti advokato K.Venclauskio talentą įvairiose teisės srityse, sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus, ginant žmonių teises ir laisves. Medžiagos šiais klausimais išlikę labai nedaug, kadangi K.Venclauskis nekaupė asmeninio archyvo, neišliko jo kalbų, pasakytų teismuose, iki šiol beveik nerasta nei jo atstovautų bylų, nei teismo protokolų nuorašų. Teko viską rinkti po kruopelytę, pasakojimą apie K.Venclauskį dėlioti iš atskirų fragmentų ir nuotrupų, amžininkų prisiminimų, straipsnių spaudoje, bylų aprašymų ištraukų. Autorius dėkoja K.Venclauskio dukrai, žinomai Lietuvos teisininkei Gražbylei Venclauskaitei, savo prisiminimais ir pasakojimais padėjusiai išryškinti šio iškilaus advokato ir teisės specialisto asmenybę, jo profesines aukštumas.

K.Venclauskis ne iš karto atrado savo pašaukimą. 1898m. vokiečiu kalba baigęs Liepojos gimnaziją, svarstė, ką toliau studijuoti. Bandė technikos mokslus Petrapily, mediciną Varšuvoj, bet galų gale apsisprendė - pasirinko teise. G.Venclauskaitė prisimena, kad „tėvas yra sakes, čia ne mano buvo išrinkta profesija, aš mėgau chemiją, bet dėl savo tuberkuliozės negalėjau būti chemiku, todėl ir pasirinkau teisininko profesiją".1

Taip atsitiktinai pasirinkęs teisininko karjerą, K.Venclauskis tais pačiais metais po Liepojos gimnazijos baigimo išvyko į Dorpatą (dabar Tartu) ir įstojo į šio miesto universiteto Teisės fakultetą. Čia studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų organizacijoje ir socialdemokratų partijos veikloje, kurios aktyviais nariais buvo studijų draugai – būsimasis rašytojas Jonas Biliūnas, Augustinas Janulaitis ir kiti. „(...) pas mane atsilankiusieji Tartu universiteto studentai Jonas Biliūnas, Kazimieras Venclauskis ir Augustinas Janulaitis tiek prigabeno LSDP nelegalios literatūros, kurią reikėjo platinti ir leisti į žmones", – rašė šių jaunuolių bendražygis Kipras Bielinis savo prisiminimų knygoje „Dienojant".2

Dar mokydamasis Tartų universitete, K.Venclauskis Rygoje susipažino su Stanislava Jakševičiūte (1874-1958), aktore ir režisiere iš Šiaulių. Jų graži draugystė peraugo i santuoką. 1902m. Šiauliuose įvyko K.Venclauskio ir S.Jakševičiūtės vestuvės, kurios sujungė dvi iškilias Lietuvos asmenybes dirbti bendram šeimos ir tautos labui.

1903m. K.Venclauskis sėkmingai baigė Tartu universiteto Teisės fakultetą ir gavo teisininko diplomą. Išklausęs teisės mokslus, 1905m. jis pradėjo teisininko karjerą Rygoje. Atlikęs teismo kandidato praktiką Rygos apygardos teismo civiliniame skyriuje, buvo paskirtas tardytoju į Arensburgą. Po kelių metų, gerai užsirekomendavęs šiame darbe, buvo paaukštintas prokuroro padėjėju ir paskirtas į Viesnyj miestą Sibire. Tačiau ten vykti atsisakė, nes norėjo gyventi ir dirbti Lietuvoje, aktyviai dalyvauti lietuvių tautiniame ir visuomeniniame judėjime.

1908m. pavasarį K.Venclauskis iš Rygos persikelia į Šiaulius, kuriuose gyveno ir dirbo iki mirties (1940m. vasario 24 d.).

Grįžęs į Lietuvą, K.Venclauskis pradėjo verstis advokato praktika, dalyvauti nagrinėjant bylas teismuose. Pagal 1864m. Rusijos imperijos teismų reformą Lietuvoje smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjo apylinkių taikos teisėjai, kuriuos skyrė teisingumo ministras. Šiauliuose 1866m. panaikinus rotušę, teisminės funkcijos perėjo apskrities teismui. 1872m. jis perėmė nagrinėti „žodinio teismo" bylas3. Tais pat metais Šiauliuose buvo panaikintas apskrities teismas ir įkurti du nauji žemesnieji - taikos teismai. Jie galėjo nagrinėti civilines bylas, kurių ieškinys neviršijo 500 rub. dydžio, ir smulkias baudžiamąsias bylas. Miesto ir apskrities taikos teismų tiesioginę priežiūrą vykdė Apskrities taikos teisėjų suvažiavimas (vėliau Apskrities suvažiavimas). Jis nagrinėdavo apeliacinius ir kasacinius skundus dėl taikos teisėjų sprendimų, priimdavo galutinius nutarimus.4 Kelioms apskritims buvo sudarytas apygardos teismas, kuriame dirbo trys vyriausybės skiriami teisėjai. 1884m. buvo atidarytas Kauno apygardos teismas. Jis sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas. To meto Lietuvos advokatai, tiek prisiekusieji, tiek jų padėjėjai, tiek ir privatūs advokatai buvo priimami ir prižiūrimi Apygardos teismų bei Teismo rūmų.5 Šiauliuose K.Venclauskis apsigyveno žmonos Stanislavos artimiesiems priklausiusiame vienaaukščiame dideliame mediniame name su mansarda, „name ant Pasadnos ulyčios" (Pasadnaja ulica, vėliau pavadinta Pagyžių gatve, dabar -–Vytauto gatvė). Šiame XIX a. pradžioje tvirtai suręstame mediniame name, kuriame buvo salonas, erdvus laukiamasis, patogus kabinetas ir didelis valgomasis, ir pradėjo savo profesinę veiklą Šiauliuose K.Venclauskis6. Iš pradžių jis buvo paskirtas prisiekusiojo advokato padėjėju. Šis faktas yra patvirtintas išlikusiame to meto žandarų archyve: „Pridedame laiške minėtas „Venclauskas"* yra prisiekusio advokato padėjėjas Kazimieras Juozapo sūn. Venclauskas, 23 metų, katalikas, gyvenantis Šiauliuose, Pasadno g-vė savo j namuose; kaipo aktyvus L.S.D. partijos narys Valdybai (Kauno gubernijos žandarų valdybai - J.N. past.) žinomas savo politine neištikimybe. 1904-1905 met. Venclauskis veikė, agituodamas Šiaulių darbininkus, kurie įteikdavo savininkams darbo užmokesčio padidinimo ir darbo dienos sutrumpinimo reikalavimus."7

 

*Kai kuriuose rašiniuose K.Venclauskio pavardė buvo rašoma „Venclauskas". Šį faktą paaiškino G.Venclauskaitė: pavardė -Venclauskis. Tada buvo mada, kad reikėjo rašyti „Venclauskas". Atėjo pas tėvą komisija ir norėjo jįįtikinti, kad reikia sulietuvinti pavardę. Tai jis pasakė: „Padarykit mane čigonu ir žydu. Mano Pavardė „ Venclauskis". Ir nepadarysit „ Venclauskas". Viskas".

 

Gyvendamas Šiauliuose, K.Venclauskis negalėjo atsidėti vien tik visuomeniniam, politiniam ar šviečiamajam darbui. Reikėjo nuolatos rūpintis pragyvenimo šaltiniu, išmaitinti vis gausėjančią šeimą. Nors Rygoje jis keletą metų dirbo teisme, vėliau tardytoju, tačiau tas darbas jo netraukė. K.Venclauskis nenorėjo būti teisėju ar tardytojų, kitaip sakant, valgyti valdišką duoną. Jis pasirinko advokato profesiją. Advokato darbas jį traukė laisve, nepriklausymu nuo valdžios užgaidų, be to, tai atitiko jo tvirtą ir savitą charakterį ir siekį padėti likimo nuskriaustiesiems. Šis darbas buvo gera galimybė savo triūsu ir sugebėjimais greitai ir nemažai uždirbti ir išlaikyti gausią šeimyną.

Šiauliuose tais laikais iš žinomesnių advokatų daugiausia buvo rusai ir žydai, kurie turėjo nemažą populiarumą, nuolatinę klientūrą. Konkuruoti su jais buvo labai sunku. Pradžioje ne kažin kokios perspektyvos laukė ir pradedančiojo advokato K.Venclauskio, tačiau jis sunkumų nepabūgo. K.Venclauskio darbštumas, atkaklumas, mokėjimas įsigilinti į įvairias teisines situacijas, sugebėjimas surasti teisingą atsakymą į painiausią klausimą ir išspręsti problemą, greitai iškėlė jį į geriausių advokatų gretas ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Žymus teisininkas P.Bugailiškis savo prisiminimuose „Gyvenimo vieškeliais" rašė: „K.Venclauskis, i pradėjęs studentavimo metais organizacinį darbą tarp darbininkų, su tais pačiais uždaviniais lankydavosi ir Šiauliuose, kur vėliau galutinai apsigyveno ir kaip advokatas greit pasižymėjo - nukonkuravęs vietos stipriausius kolegas svetimtaučius (Cimkauską, L.Krečiną ir kt.) (...) Uždirbdamas advokato praktika didelius pinigus, jis jų netauė, laikydamas, kaip jis sakydavo, kapitalą žmonėse, be kita ko, išlaikydamas savo žmonos šeimyninę prieglaudą, kurioje užaugo keliolika pamestinukų vaikų bei našlaičių, vėliau išėjusių į žmones."8

K.Venclauskis Šiauliuose iš pat pradžių pasirodė kaip geras savo profesijos mokovas. Jis „ (...) nebuvo linkęs į teorijas, bet jame buvo gilus ir plataus masto protas, kuris (...) padėdavo iš kiekvieno klausimo imti tik esmę, šalin nubraukiant neesmines smulkmenas. Ir ką K.Venclauskis sau išsiaiškindavo vieną kartą, tai jam palikdavo aišku visam laikui (...)".9 Tai ypač buvo svarbų jo, kaip advokato, darbe. Dukros G.Venclauskaitės teigimų, jis ne kartą yra pabrėžęs: „visi, sako, giria mane, kad aš esu gabus advokatas, o aš pasakyčiau, būčiau mėšlavežis, šiaučius, kriaučius, kas bebūčiau, aš būčiau geriausias savo srity, savo darbe. Žmogus turi dėti visas pastangas, bet kokį darbą atlikti geriausiai".10

K.Venclauskis buvo ne tik puikus advokatas, geras savo profesijos mokovas, bet pasižymėjo ir nepaprastu sąžiningumu tiek atstovaujamų klientų ir bylų atžvilgiu, tiek sprendžiant įvairius ginčus trečiųjų teisme, kur žmonės, dažniausia žydai, patikėdavo spręsti jam savo finansinius ir komercinius klausimus. Pasak G.Venclauskaitės, nebuvo nei vieno atvejo, kad jis ką nors būtų apgavęs. Ir ką trečiųjų teismas nutarė, tą priverstinai buvo galima įgyvendinti. Jeigu viena kuri šalis nesutiko su trečiųjų teismo sprendimu, ji turėjo teisę apskųsti, apeliuoti šį trečiųjų teismo sprendimą aukštesniam teismui. Žydai K.Venclauskio vykdomais trečiųjų teismais pasitikėdavo šimtu procentų. Šie tretieji teismai daugiausia vykdavo antradieniais K.Venclauskio kabinete, ir ką jis nutardavo, tą žydai ir įvykdydavo. Jis niekad nėra nieko apgavęs, apvylęs arba neišpildęs to, ką buvo pažadėjęs.11 K.Venclauskiui nebuvo mažų ar didelių bylų, paprastų ar garsių klientų, kiekvienai bylai jis vienodai kruopščiai ruošdavosi, kiekvieną žmogų dėmesingai išklausydavo ir pagal išgales padėdavo.

Ilgametis Lietuvos advokatu tarybos narys Zigmas Toliušis savo prisiminimuose rašė: „Iš provincijos advokatų pačiu žymiausiuoju buvo šiauliškis Kazimieras Venclauskis. Venclauskis garsėjo visoje Žemaitijoje. Jis turėjo didžiausią žmonių pasitikėjimą. Tasai pasitikėjimas susidarė dėka K.Venclauskio patyrimo, sąžiningumo ir prieinamumo. į Venclauskis vesdavo daugiausia civilines bylas dėl žemės,  j servitutų, bendrų ganyklų ir pan. Jis neimdavo be atodairos kiekvieną pasitaikiusią bylą,  bet prieš paimant bylą įsitikindavo kliento pretenzijos rimtumu bei pagrįstumu. Užtat, paėmęs bylą, gynė ją visu uolumu ir, reikia pasakyti, retai pralaimėdavo. Pats kilęs nuo Plungės, Venclauskis gerai pažinojo žemaičių valstiečių psichologiją, jų prisirišimą prie j žemės, jų gyvenimą ir papročius. Jis nebuvo brangininkas ir j lupikas; jo honoraras paprastai buvo 100 litų už bylos vedimą, nors toje byloje jam tekdavo kelis kartus stoti teisme ir rašyti skundus bei pareiškimus. Venclauskis buvo renkamas į Advokatų Tarybą ir buvo ilgametis (iki pat savo mirties) Šiaulių advokatų seniūnas."12

Įdomūs ir kito  žinomo šiauliečio teisininko P.Bugailiškio 1944m. gegužės 9 d. rašyti prisiminimai apie XX a. pradžios žymiausius Šiaulių advokatus: „Kai aš 3 (P.Bugailiškis - J.N. past.) atvykau į Šiaulius 1909m. ir prisistačiau prisiekusio advokato padėjėju pas St.Lukauską, iš Lietuvių advokatų tebuvo du – Lukauskas ir K.Venclauskis, kurie konkuravo, galima sakyti, sėkmingai su žymiausiais žydais bei rusais advokatais (...). Šalia jų dar kiek prisidėdavo Česlovas Milvydas, dvarininkas nuo Radviliškio, tačiau jis lietuviu tada dar nelaikė savęs. Iš minėtu dviejų - praktiką didesnę pradžioje bent turėjo St. Lukauskas, kaip itin sąžiningas, karštas ir kovingas klientų reikalų gynėjas, imponavęs, be to, savo stambia figūra ir galingų balsų. K.Venclauskis gi - savo logika ir įsigilinimu bei bylos aplinkybių žinojimu ir greita juridine orientacija. Tais savo privalumais jis patraukdavo į save rimtesnę, sąmoningesnę klientūrą net iš aukštesniųjų luomų (dvarininkų), nežiūrint savo aiškaus revoliucingumo.

Savo visuomeniškumu, advokato etika ir pilietine drąsa, abu buvo tinkamoje aukštumoje. K.Venclauskis, kaip atkaklus žemaitis, nelengvai eidavo į kompromisus, kad ir didelių nemalonumų akivaizdoje".13

Teisininko veiklą Šiauliuose K.Venclauskis pradėjo 1908 metais prisiekusiojo advokato padėjėju, po kurio laiko tapo prisiekusiuoju advokatu. Esant Lietuvai Rusijos sudėtyje, to meto advokatų veikla buvo reglamentuojama Rusijos įstatymų. Pagal juos buvo prisiekusieji advokatai, jų padėjėjai ir privatūs advokatai. Prisiekusieji advokatai turėjo teisę vesti bylas ir senate, o privatūs advokatai - tik apygardų teismuose. Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1933m. advokatūra buvo tokia pat: prisiekusieji advokatai bei jų padėjėjai ir privatūs advokatai. Prisiekusiaisiais advokatais galėjo būti asmenys, baigę aukštąjį teisės mokslą ir atlikę 5 metų praktiką teisme arba 7,5 metų praktikavęsi pas prisiekusįjį advokatą. Privačiais advokatais galėjo būti ir nebaigę teisės mokslo. Prisiekusiesiems advokatams ir jų padėjėjams vadovavo Lietuvos advokatų taryba.

Pagal 1933m. liepos 11 d. įstatymą Lietuvos advokatūroje buvo įvestos dvi advokatų kategorijos: advokatai ir privatiniai gynėjai. Advokatais galėjo būti asmenys, baigę aukštąjį teisės mokslą ir atlikę teisme dvejų metų praktiką bei išlaikę teisėjo egzaminus. Advokatai turėjo teisę vesti bylas visuose Lietuvos teismuose, o privatiniai gynėjai - tik savo teritorijos apygardos teisme ir to teismo apylinkių teismuose. Privatiniais gynėjais galėjo būti prisiekusiųjų advokatų buvę Padėjėjai ir privatūs advokatai. Nauji privatiniai gynėjai nebuvo Priimami. Advokatus ir privatinius gynėjus priimdavo teisingumo ministras.14

Iki 1913m. Šiauliuose iš lietuvių prisiekusiųjų advokatų ir jų padėjėjų dirbo S.Lukauskis, Č.Milvydas, K.Venclauskis, P.Bugailiškis.15 1914 ir 1915m. - V.Biržiška, P.Bugailiškis, S.Lukauskis ir K.Venclauskis. 1930m. Šiauliuose dirbo 8 prisiekusieji advokatai: Beras-Menašas Abromavičius, Liubomiras Bociarskis, Dovydas Gečas, Stanislovas Laucevičius, Jokūbas Levinas, Mečislovas Markauskas, Kazimieras Šalkauskis ir Kazimieras Venclauskis. Taip pat dar buvo prisiekusiųjų advokatų padėjėjų bei privatinių advokatų.16 1933 metais Šiauliuose advokatai K.Venclauskis ir K.Šalkauskis vadovavo 19 prisiekusiųjų advokatų padėjėjų17, kurie vėliau papildė prisiekusiųjų advokatų gretas. 1931m. Šiauliuose prisiekusiųjų advokatų sąrašą papildė, be išvardintų advokatų, Stanislovas Gricevičius iš Kasčiukų dvaro, Šiaulių valsčiaus.181939 metais paskelbtoje Lietuvos advokatų tarybos 1938 metų apyskaitoje buvo nurodyta 13 Šiauliuose dirbančių advokatų: Beras-Menašė Abromavičius, Izraelis Abramavičius, Dovydas Gečas, Aleksandras Laikūnas, Mečislovas] Markauskas, Gustavas Pranculis, Justinas Šerkšnys, Mykolas Šurna, Abromas Švarcas, Ignas Urbaitis, Kazimieras Venclauskis ir Vladas Ziakinas.19 Čia taip pat buvo pateiktas sąrašas advokatų, turinčių teisę vesti bylas Vyriausiajame tribunole. Šiame sąraše tarp septynių prisiekusiųjų advokatų iš Šiaulių nurodyta ir advokato K.Venclauskio pavardė.20

Nepriklausomoje Lietuvoje advokatūra atsirado kartu su teismu. 1918m. gruodžio 3 d. prasidėjo teismų perėmimas iš vokiečių okupantų rankų ir Lietuvos valstybės teismų organizavimas. Pradėti steigti teismai, drauge su jais ir organizacinė teismų dalis - advokatūra. 1918 metų gruodžio 15 diena buvo paskelbta Lietuvos teismų įsteigimo diena. Su šia data sutampa ir bendras bylų perėmimas iš vokiečių teismų. Daugiausia buvo perimta civilinių bylų, kriminalinių - mažiau, nes kai kurias okupantai išsivežė su savimi, kitas, nenorėdami atskleisti savo žiauriu sprendimų, sudegino.21 Apie tai, kaip Šiauliuose buvo perimami ir kuriami teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, savo prisiminimuose „Teisingumo dirvonus plėšiant" papasakojo taikos teisėjas (pirmasis nepriklausomos Lietuvos teisėjas) P.Bugailiškis. Jis rase: „Patrankoms gaudžiant, teisė tyli. Taip buvo ir Lietuvoje jos nepriklausomybės išvakarėse. Vokiečių okupacijos metų asmens garantijos buvo anuliuotos, plačiai veikė karo lauko ir kariuomenės (komendantų) teismai, o vadinamieji civiliniai teismai (taikos teisėjai ir apygardos teismai) dėl menkų vertėjų ir savo tam tikrų uždavinių (viskas karo tikslams!) irgi nebuvo reali parama teisingumo reikalui Lietuvoje. Kalėjimas buvo pripildytas suimtųjų ir nuteistųjų iš tolimiausių apylinkų, kurie, nepakenčiamiausiose sąlygose laikomi, atrodė žmonių šešėliais.

1918m. gruodžio mėn. buv. Teising. ministerio p. Leono paskirtas Šiauliuose Taikos Teisėju, gavau sunkų uždavinį vietoje tiesti pirmuosius savojo teismo pagrindus, vadovaujantis pradžioje daugiau savo išmanymu ir iniciatyva, nes tam tikrų instrukcijų tuomet nebuvo kada klausti, nei kada, berods, duoti, nei pagaliau laukti; dėl nutrūkusių su centro valdžia ryšių ilgą laiką teko pačiam rūpintis išlaikymu teismo kameros ir sunk. darbų kalėjimo su keliais šimtais kalinių, nė tai dienai beveik neaprūpintų maistu".22

Šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu advokatas K.Venclauskis, negailėdamas laiko ir pastangų, padėjo kurti nepriklausomos valstybės teisinius pagrindus, steigti teismus ir advokatūrą, stiprinti teisėtvarką ir teisingumą Šiauliuose. 1918m. lapkričio-gruodžio mėn. jis kartu su kitais išsilavinusiais ir pažangiais šiauliečiais organizavo Šiaulių miesto ir apskrities savivaldybes. Tų pačių metų lapkričio 24 dieną K.Venclauskis buvo išrinktas pirmuoju Šiaulių miesto burmistru. Juo išbuvo iki 1919m. balandžio 17 d. Pasitelkęs teisininko nuovoką ir profesinę patirtį greitai mieste įvedė tvarką ir teisėtumą, užtikrino normalu valstybės įstaigų funkcionavimą, rūpinosi vietos gyventoju apsauga, atstovavo ir gynė jų teises ir interesus, kovojo, kad besitraukiantys vokiečiai nesavivaliautų ir neišgabentų Lietuvos turto. Tokią savo valdžią ir tvarką kurti kraštą tebevaldant okupantams buvo labai sunku, bet K.Venclauskis ir jo bendražygiai, dar caro laikais užgrūdinti kovų, susidorojo su sunkumais, atkakliai dirbo krašto ir visuomenės gerovei.

„K.Venclauskis mokėjo panaudoti visas kuriamąsias jėgas ir savo autoritetu bei įtaiga sugebėjo suorganizuoti visuomenę, ir sudrausminti gaivalingus elementus. Jo didelė energija, platūs užmojai, pogrindžio metų visuomeninio darbo patirtis, plati karo metų ūkinio darbo praktika Rusijoje palaipsniui ir greitai padėjo įsikurti ir susitvarkyti vietoje savivaldybės, buities, maitinimosi, apsaugos, švietimo, sveikatos ir kitoms įstaigoms, sprendžiant opiausią ir sunkiausią finansiniu resursų klausimą, nes negreit dar nusistovėjo santykiai su Kauno valdžia (be kita ko, trukdė ir įvairūs karo frontai), trūko lėšų ne tik vietos, bet ir bendriems valstybinio pobūdžio reikalams (milicijai, kalėjimui, susisiekimui)"23, - rašė prisiminimuose P.Bugailiškis.

K.Venclauskis, būdamas burmistru, sumaniai ir pasiaukojančiai rūpinosi Šiaulių miesto reikalais, gynė vietinius gyventojus nuo okupantų ir nusikaltėlių savavaliavimo. Tam praversdavo ir jo, kaip advokato, patirtis. Štai J.Sondeckio papasakotas pavyzdys apie K.Venclauskio drąsą ir sumanumą dirbant šį darbą: „1919m. kovo 24 d. vokiečiai turgavietėje nušovė tris lietuvius. Burmistras K.Venclauskis viešai paskelbė šitokį įsakymą: „Kovo 24 d. vokiečių kareiviai sušaudė Šiauliuose tris žmones, keletą sužeidė. Nekaltų aukų pagerbimui kovo 25 d. visos įstaigos, išskyrus elektros stotį, mieste turi būti uždarytos. Miesto valdyba pasiima ant savęs užmuštųjų laidojimą".

Vokiečių komendantas, sužinojęs apie tą burmistro įsakymą, pareikalavo jį atšaukti. Burmistras nuėjęs pas komendantą trumpai drūtai jam pareiškė: „Tamsta komendante, daug gali, o aš esu šio miesto burmistras, prisiekęs advokatas ir „ehrlicher Mann" (garbingas žmogus), savo įsakymo negaliu atšaukti ir neatšauksiu".

Po tokio pokalbio komendantas suminkštėjo, įsakymas nebuvo atšauktas; laidojimo dieną įstaigos ir krautuvės buvo uždarytos, minios žmonių dalyvavo laidotuvėse. Taip žudikams buvo pareikštas protestas ir pasipiktinimas".24 K.Venclauskis pasiekė, kad būtų pasmerkti okupantų veiksmai. Sis atsitikimas ištirtas dalyvaujant taikos teisėjui P.Bugailiškiui ir užtikrinta, jog panašių įvykių mieste nepasikartos. Be to, apie okupantų savavaliavimą buvo informuota Lietuvos Vyriausybė.

Ilgametis Šiaulių miesto ir apskrities policijos vadas J.Daniūnas, įvertindamas K.Venclauskio pasiaukojamą veiklą savivaldybėje, yra viešai pasakęs: „Kadangi Šiauliuose esama tokių žmonių kaip Venclauskis, ilgiau išbūti čia tokiose pareigose man yra didelė garbė".25

K.Venclauskis niekada nepamiršdavo advokato praktikos. Kai tik atitrūkdavo nuo visuomeninių ir valstybinių pareigų, grįždavo advokatūron. Jo neviliojo aukšti postai, solidžios pareigos, kurios jam ne kartą buvo siūlomos. Advokatūrai jis buvo ištikimas. K.Venclauskis, nuo 1908 metų (su nedidelėmis pertraukomis) iki pat savo mirties buvo pasiaukojęs advokato profesijai. Jis nuolatos siekė padėti teismui surasti byloje objektyviąją tiesą, užtarti gyvenimo vieškelyje suklupusį, nelaimingą, negailestingo likimo palaužtą žmogų.

K.Venclauskis nuo pat pirmųjų darbo dienų advokatūroje rūpestingai ir sąžiningai atliko savo profesines pareigas, nuosekliai tęsė garbingas Lietuvos advokatų tradicijas. Aktyviai įsijungė į Lietuvos prisiekusiųjų advokatų teisinę ir visuomeninę veiklą. 1920m. gruodžio 5d. K.Venclauskis buvo išrinktas į pirmąkart susikūrusią Lietuvos prisiekusiųjų advokatų tarybą ir išbuvo jos nariu iki 1923m. sausio mėn. Po to dar buvo renkamas šios tarybos nariu tris kartus: 1923, 1924 ir 1925m.26 Dalyvaudamas šios tarybos darbe visapusiškai rūpinosi Lietuvos prisiekusiųjų advokatų profesiniais ir organizaciniais reikalais, stengėsi kelti advokato prestižą ir procesinę padėtį teismuose ir kitose valstybinėse institucijose, puoselėjo aukštos moralės ir gero elgesio, advokato etikos ir profesinės kompetencijos principų įgyvendinimą. K.Venclauskis pasisakydavo įvairiais Lietuvos valstybės, jos įstatymų, teismų ir advokatūros veiklos tobulinimo klausimais. Nemėgdavo tuščiažodžiauti, kiekvienas jo pasakytas žodis buvo pasvertas, apgalvotas, svarus ir įtikinantis pašnekovą. Pasak advokato M.Markausko, K.Venclauskis buvo uolus advokatas, pareigas atlikdavo sąžiningai. Jo protas stiprus, logiškas, sintetiškas, praktiškas ir konstruktyvus. Kaip advokatas, turėjo didelį pasitikėjimą.27

K.Venclauskis buvo vertinamas tiek visuomenėje, tiek teisininkų, ypač tarp kolegų, kaip vienas iš geriausių, žinomiausių Lietuvos prisiekusiųjų advokatų, turėjusių didelę teisinio ir praktinio darbo patirtį įvairiose teisės srityse.

K.Venclauskis buvo išrinktas Šiaulių miesto advokatų seniūnu ir juo išbuvo iki mirties. Jis, kaip seniūnas, skirstydavo kitiems miesto advokatams bylas, rūpinosi kolegų ir prisiekusiųjų advokatų padėjėjų mokymu, sprendė profesinius ir organizacinius klausimus. G.Venclauskaitės teigimu, „K.Venclauskis buvo Šiaulių advokatų seniūnas, tai jam nereikėdavo iš paskyrimo dalyvauti baudžiamose bylose, jis tik skirdavo kitiems advokatams bylas. Tokia buvo tvarka, seniūnas paskirstydavo bylas ir apie tai pranešdavo kitiems advokatams."28 Jis rūpinosi ir advokatų padėtimi visuomenėje, jų materialiniais klausimais. Antai, Lietuvos advokatų taryba 1938m. balandžio 26d. svarstė Šiaulių advokatų nusiskundimą dėl mokesčių inspektoriaus vartojamų priemonių advokatų uždarbiui patikrinti ir nutarė pavesti Tarybos nariui J.Našliūnui kreiptis į Finansų ministeriją su tokio turinio raštu: „Advokatas K.Venclauskis atsiuntė Advokatų Tarybai pareiškimą, kuriame išdėstytos nepaprastos priemonės, Šiaulių I apyl. p. Mokesčių Inspektoriaus praktikuojamos advokato uždarbiui patikrinti. Tos priemonės yra tokios, kad turi kelti visuomenėje nepasitikėjimą advokatais ir žeminti jų garbę. Lietuvos Advokatų Taryba, pridėdama to pareiškimo nuorašą, turi garbę prašyti Jūsų Ekselenciją padaryti atitinkamą parėdymą, kad panašios priemonės nebūtų praktikuojamos."29

K.Venclauskis buvo gabus ir pareigingas advokatas. Labai daug dirbo. Turėjo daug, ypač civilinių, bylų. Prie jo kabineto durų bemaž kiekvieną dieną laukdavo eilutė žmonių, atvykusių ne tik iš Šiaulių, bet ir iš tolimesnių vietovių. Teisininko dr. Aleksandro Mauragio teigimu, advokatas K.Venclauskis buvo pasižymėjęs ne tik savo mieste Šiauliuose, ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Garsėjo gražia, logiška kalba, teisės išmanymu. Su juo skaitėsi visi aukštieji mūsų teismai.30

K.Venclauskis priiminėjo klientus savo namuose. Iš pradžių jo kabinetas buvo mediniame name Pagyžių gatvėje, o nuo 1927m. šalia pastatytame mūriniame name jis jau turėjo du kabinetus, kuriuose priiminėdavo lankytojus, firmų atstovus, ruošdavosi byloms, čia vykdavo trečiųjų teismai, čia buvo jo biblioteka, archyvas, saugomų bylų dosjė. Dirbo vienas. Su visais klientais - miestiečiais, kaimiečiais, ar solidžių firmų atstovais, vienodai buvo malonus, dėmesingas. Visiems kantriai aiškindavo rūpimus juridinius klausimus, teisės dalykus. Buvo pareigingas, punktualus, darbe pedantiškas.

Besiversdamas advokato praktika, K.Venclauskis vienodai gerai sugebėjo dalyvauti tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose, nors civilines, ypač komercinio Pobūdžio, bylas mėgo labiau. Šios kategorijos bylose buvo nepralenkiamas. Būdamas garsus advokatas ir dar plačiai žinomas dėl savo politinės, profesinės bei visuomeninės veiklos, turėjo įvairiuose Lietuvos teismuose daug skirtingų kategorijų bylų, neretai labai sudėtingų ir svarbių. Dalyvaudavo ne tik didelėse, reikšmingose bylose, bet nevengė ir mažesnių, paprastų bylų. Alimentines bylas vedė veltui. Būdavo dienų, kada dalyvaudavo keliose ar net keliolikoje įvairaus pobūdžio bylų: nuo apylinkės teismo iki Vyriausiojo tribunolo (tokią teisę jis turėjo kaip prisiekusysis advokatas); karo ir administracijos teismuose; įvairiose valstybinėse instancijose; Šiauliuose, Kaune ir visoje Lietuvoje. Nors darbų buvo apsikrovęs, į teismą ateidavo visada gerai pasiruošęs ir savo pareigas atstovaujamose bylose atlikdavo labai gerai ir sąžiningai. Jis buvo kruopštus, labai gerai išmanė teisės dalykus, turėjo nepaprastą atmintį. Kaip prisimena G.Venclauskaitė, „ tėvas neturėjo jokio bylų sąrašo, visiškai jokio, absoliučiai, jokio kalendoriaus, ant kurio būtų parašyta, kada kokia byla vyksta. Nieko. Jis turėjo absoliučią atmintį. Jis mėgo civilines bylas, bet pasitaikydavo gana daug baudžiamų bylų. Bylų terminų jis nėra praleidęs, viską atsimindavo. Pas jį kabinete buvo tokia tvarka: vienoj spintoj buvo einamosios bylos, kitoj - apskundžiamos bylos, trečioj – užbaigtos bylos. Tam tikslui buvo trys spintos. Ir didžiulis didžiulis rašomasis stalas su keliolika stalčių, kuriuose buvo visokie raštai, dokumentai. Pas jį pirmame kabinete buvo priiminėjami Lietuvos piliečiai, o antrame kabinete vykdavo trečiųjų teismai, būdavo priimami firmų atstovai ir panašiai. Sis gretimas kabinetas buvo didesnis, puošnesnis, čia buvo ir teisės knygų biblioteka. Padėjėjų jis turėjo, bet pas jį kabinete niekas nedirbo. Jam padėdavau aš — ruošdavau paštą, registruodavau, tvarkydavau korespondenciją, užrašus, spausdindavau įvairius raštus. Jis buvo prisiekusiųjų advokatų padėjėjų globėjas, patronas, tačiau jie pas jį nedirbo."31

Advokatas K.Venclauskis buvo tvarkingas, mėgo švarą, tvarką. Rengdavosi skoningai, apsirengimas ir elgsena buvo pavyzdingi. Dukros G.Venclauskaitės teigimu, „iš ryto, kai priimdavo žmones, rengdavosi vienais rūbais, paskui persivilkdavo eidamas j teismą, grįžęs iš teismo vėl persivilkdavo. Prausėsi ir persivilkdavo. Rūpinosi savimi, buvo pedantas. Aukščiausios kategorijos. Toks pat ir darbe".32

Amžininkų atsiminimais, K.Venclauskis imdavosi ypač sudėtingu bylų, kurių kratydavosi kiti advokatai, ir dažniausiai jas laimėdavo, žinoma, gaudavo už tai solidų honorarą. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo J.Rimkaus prisiminimuose pažymėta, kad, vykdant žemės reformą ir suvalstybinant miškus, advokatas K.Venclauskis, laimėjęs vieną milijoninę bylą (Prancūzijos piliečio grafo Šuazelio byla su Lietuvos valdžia dėl jo milžiniško miško Platelių dvare, Telšių apskrityje), gavo pagal sutartį iš atgavusio mišką grafo Šuazelio tokią sumą pinigų, kad už juos greit greta medinio pasenusio žmonos tėvų namo pastatė dviejų aukštų mūrinį „palocių".33

Kaip prisimena G.Venclauskaitė, „kol Šiauliuose nebuvo apygardos teismo (Šiauliuose apygardos teismas buvo įsteigtas 1922m. ir darbą pradėjo 1922m. rugpjūčio 1d. -J.N. past.), tėvas važiuodavęs su apeliacija, kasacija į Kauną, Vyriausiąjį tribunolą. Per mėnesį kartais po du kartus. Žinau, kad buvo viena didelė byla, susijusi su Žagarės žydais dėl vaiko nužudymo. Teisiamuosius gynė advokatas Robinzonas ir jis. Tai buvo didelė ir labai skandalinga baudžiamoji byla. Prisimenu dar kitą baudžiamąją bylą Sidikausko. Labai ilgai jai ruošėsi. Ši byla taip pat buvo labai stambi ir pagarsėjusi. Daug vedė civilinių bylų. Alimentines, tėvystės nustatymo bylas atstovavo nemokamai, sakydavo nuskriaustai moteriškei – rasim tėvą, gausi vaikui alimentus. Ir jis tą padarydavo. (...) Su bylomis važiuodavo į Joniškį, Kelmę, Mažeikius. Važiuodavo su lengvąja mašina, veždavo vis tas pats vairuotojas. Aš kartu su tėvu važiuodavau, palaukdavau Mašinoje, tėvas atlikdavo bylą ir vėl grįždavom namo. Labai mažai kalbėjo ir namie, ir teisme, ir su žmonėmis(...) Turėjo nuolatinių juridinių konsultacijų su švedų firmomis. Kelis kartus darbo reikalais važiavo į Švediją, vežė kažkokius dokumentus. Dar turėjo garsią šveicarų firmą Erlikon, vedė jos juridinius reikalus Lietuvoje, atstovavo šiai firmai byloje su Lietuvos valdžia dėl karo sviedinių tiekimo. Ilgai bylinėjosi, laimėjo ją, gavo didelį atlyginimą. Ir daugiau panašių bylų. Jis buvo, galima pasakyt, komercinis advokatas, specialistas komercinių bylų. Civilistas iki kaulo smegenų. Aukščiausios kategorijos. Dalyvavo ir politinėse bylose, tiesa, nedažnai."34

Dėl savo principų ir įsitikinimų advokatas K.Venclauskis nevengdavo ir politiniu bylų. Gynė ir konsultavo kai kurių demokratinių partijų atstovus, bendražygių iš Lietuvos socialdemokratų partijos ir kitų politinių nusikaltėlių baudžiamąsias bylas. Advokatas K.Venclauskis dalyvavo kelių 1905-1907 metų revoliucijos dalyvių teismuose, gynė juos nuo caro valdžios kaltinimų.

P.Bugailiškis prisiminimuose rašo: „Reikia pasakyti, kad dažnai, ypač inteligentams, pavykdavo jei ir ne visai „sausai", tai palyginti mažesnėmis bausmėmis išsisukti nuo sunkiųjų darbų kalėjimo, kai beveik kiekvienam grėsė pagal Baudžiamojo statuto 102, 129 ir pan. straipsnius ne mažiau kaip ketveri metai sunkaus kalėjimo su ištrėmimu. Mat jie geriau sugebėjo pasiruošti byloms, tardymo metu apsirūpinti įrodymais, turėjo iš šalies parūpintą geresnę gynybą, pagaliau ir pats teismas dar dėl pavasariškų laisvės vėjų įtakos lengviau į politinius „nusikaltėlius" žiūrėjo. Gynėjais dažniausiai būdavo: Tadas Vrublevskis, A.Bulota, Vl.Stašinskis, P.Leonas, S.Lukauskis, K.Venclauskis, J.Vileišis, S.Narutavičius."35

Į energingą ir drąsų advokatą K.Venclauskį, tuo metu turėjusį ilgą, rausvą barzdą bei dėvėjusį platų surdutą,* atkreipė dėmesį caro valdžia ir policija. Jis buvo caro valdžios ir policijos žandarų sekamas, namuose buvo atlikta krata. Apie vieną iš tokių kratų jo namuose 1912m. rašė „Lietuvos žinios": Naktį iš rugsėjo 27 į 28, padarytos kratos pas adv. K.Venclauskį, d-rą Sarcevičių, A.Mikševičių ir adv. T.Valiuką. K.Venclauskis suimtas."36 Kitame šio laikraščio numeryje buvo pranešta: „Advokatas Venclauskis paleistas iš kalėjimo".37

 

* Apie K. Venclauskio savitą apsirengimą anais laikais yra užsiminęs ir V.Biržiška knygoje „Dėl mūsų sostiiiės. Neužgijusios žaizdos" (London, 1967. -P. 107), tokiais žodžiais: „Nors mūsiškių delegacija padarė lenkams ne kokio Įspūdžio, nes vienas delegatų, adv. Venclauskas, nežinia kodėl atvažiavo apsirengęs kaip bolševikų

komisaras: ilgais batais, juodu odiniu švarku ir be apykaklės (o lenkai juk mėgsta frakus, nors ir kiauromis kelnėmis!), tačiau vis dėlto mūsiškiai sugebėjo pakviesti lenkus— kairiuosius revizuoti Kaune tolimesnėms deryboms".

 

Būdamas drąsus ir ryžtingas žmogus, K.Venclauskis niekada neatsisakydavo savo įsitikinimų tiek savo profesinėje veikloje, tiek atlikdamas visuomenines pareigas. Jis pasižymėjo principingumu, teisingumu. Štai ryškus jo pilietinės drąsos pavyzdys. 1924m. Šiauliuose už dalyvavimą Gegužės 1-osios mitinge buvo suimti ir teisiami politiniai nusikaltėliai. Laikraštis „Lietuva" 192 m. apie šį teismą rašė: „Sausio 15 d. Šiaulių apygardos teismas Šiauliuose nagrinėjo politinę bylą piliečių: l)Lifšico Aiziko, 2) Preikšo Kazio, 3) Šulmano Šmerelio, 4) Lukavičiaus Alfonso, 5) Karpavičiaus Julijono ir Gentvilos Jono, gyvenančių Šiauliuose. 1924met. gegužės mėn. 1 d. Šiauliuose, „Fantazijos" salėje, socialdemokratų buvo surengtas mitingas. Be socialdemokratų partijos narių, tame mitinge kalbėjo dar komunistai: Lifšicas Aizikas ir Preikšas Kazys. Pastarieji savo kalboje nurodė, būk lietuvių valdžia esanti buržuazinė, darbininkus smaugianti, neduodanti jiems gyventi, o vienintelė gera valdžia ir tvarka esanti Rusijoj (...) Byloje buvo iššaukta 31 liudininkas. Charakteringiausias liudininko parodymas tai buvo advokato Venclausko (socialdemokratas, seimo atstovas)(...) Venclauskas, visą laiką per tą mitingą buvęs scenoj, teisme liudijo, jog panašių kalbų Preikšas nei Lifšicas nesakęs."38

1928m. rugsėjo 22d. Vyriausiasis tribunolas svarstė raseiniškių, kaltintų sukilimo rengimu, bylą. Gegužės 9-11 d. Kariuomenės teismas juos buvo nuteisęs: Alfonsą Žukauską – 12 metų, Juozą Dovydaitį – 10 metų, Antaną Grigiškį, Petrą Šiaudytį, Joną Novogrodskį – po 8 metus, Aleksą Špuką, Igną Banį, Liudą Zvegą – po 5 metus, Juozą Sirtautą ir Juozą Biržinį – po 3 metus kalėjimo.

Vyriausiasis tribunolas pripažino kaltus Juozą Dovydaitį, Liudą Zvegą, Zigmą Banį ir juos nuteisė po pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimo bei konfiskavo jų turtą. Visus kitus išteisino. Teisiamuosius gynė prisiekusieji advokatai L.Purėnienė, K.Venclauskis, VI.Požėla ir M.Sleževičius.39

Advokatas M.Markauskas yra apibūdinęs K.Venclauskį kaip pareigos žmogų su didžių socialinių jausmu. Didelis buvo ir jo asmens bei žmogaus vertės pajautimas.40 K.Venclauskis buvo vadinamas tylios veiklos ir principų žmogumi. Nestigo jam ir išradingumo, net teisme. Apie vieną originaliai advokato K.Venclauskio laimėtą politinę bylą Šiaulių teisme, rašo L.Peleckis knygoje „Namuose ant Pasadnos ulyčios": „Senieji šiauliečiai pasakoja, jog vien tai, kad bylos imdavosi Kazimieras Venclauskis, reiškė laimėjimą. Regis, kartais jam gelbėdavusi ne tik koncentruota mintis, bet ir nedidelė gudrybė. Sykį teisė dar jauną vaikinuką, nutvertą platinant atsišaukimus. Laikų advokatas nepasirodė (tai buvo labai nebūdinga Kazimierui Venclauskiui). Įėjo į salę gerokai pavėlavęs, suplukęs, čia pat nusimetė apsiaustą, skrybėlę ir tarsi tarp kitko garsiai paklausė: „Na, kur tas mano bolševikas?" Teisiamasis belaukdamas buvo jau visai susigraudinęs, pilnomis ašarų akimis. „Ponai, - mostelėjo ranka į jį advokatas, - argi tai bolševikas? Bolševikai neverkia! Tegul eina tas vaikis namo, po tokio išgąsčio jis čia daugiau nepateks"... Keista, teisėjai net nesiginčijo."41

Advokatas K.Venclauskis, būdamas geras teisės mokovas ir turėdamas didelį gyvenimo patyrimą, labai greitai mokėdavo susiorientuoti bet kokioje sudėtingoje situacijoje ir byloje visados rasdavo patį teisingiausią sprendimą. Jis brangino žmogaus gyvybę, sveikatą, todėl visomis išgalėmis kaip politikas ir teisininkas kovojo prieš smurtą ir bausmes, Jis buvo nuoseklus mirties bausmės taikymo priešininkas ir visomis priemonėmis kovojo už šios bausmės panaikinimą Lietuvoje. Tai jo nuostatai pritarė ir Lietuvos advokatų nepaprastasis visuotinis susirinkimas 1925m. birželio 21d. apsvarstęs mirties bausmės taikymo klausimą ir priėmęs tokią rezoliuciją: „(...) Lietuvos Prisiekusioji Advokatūra laiko įgyvendinimą įneštojo Seiman įstatymo apie mirties bausmės praplėtimą nereikalinga ir žalinga. Atvirkščiai, Prisiekusioji Advokatūra mano, kad etikos, juridinio ir valstybinio mokslo nurodymais, reikia eiti prie mirties bausmės instituto Lietuvos įstatymuose ir praktikoje mažinimo ir visiško panaikinimo".42 Charakteringa šiuo atveju 1937 metų balandžio 6 dieną Vyriausiojo tribunolo baudžiamojo skyriaus teisiamajame posėdyje Kaune nagrinėta Prano Briedžio ir Kazio Auksučio baudžiamoji byla dėl P.Briedžio įgaliotinio advokato K.Venclauskio ir K.Auksučio kasacinio skundo prieš 1937 metų sausio 23 dienos Apeliacinių rūmų sprendimą. Šioje byloje buvo svarstomi ir mirties bausmės panaikinimo teisiniai pagrindai Lietuvoje. Šio Tribunolo sprendime buvo nurodyta: „Paskutiniame (6-me) Briedžio gynėjo kasacijos skundo punkte, o taipogi Auksučio kasacijos skunde atsikertama, kad veikiančiais Lietuvoje įstatymais taikant Baudž. stat. pap. ir pak. įst. 10 str. negalima skirti mirties bausmės, bet šis atsikirtimas nėra pagrįstas. Šiuo klausimu Vyr. Tribunolas 1934m. liepos 13-16 d. sprendime Nr.88 jau išaiškinęs, kad už Baudž. stat. pap. ir pak. įst. 10 str. numatytus nusikaltimus teismai gali skirti mirties bausmę. Vyr. Tribunolas neranda pagrindo šiuo klausimu kitaip pasisakyti(...) Nors Auksutis kaltas prisipažino, bet kadangi jo kaltės kvalifikacija priklauso nuo to, ar nusikaltimas padarytas susitarus ir bendrai veikiant su Pranu Briedžiu, ar vieno, ar su kuo kitu neišaiškintu susitarus, tai sprendimą tenka naikinti ir kiek jį liečia, ne tik dėl bausmės, bet ir dėl kvalifikacijos.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Baudž. teis. įst. 912 ir 928 str., Vyriausiasis Tribunolas nusprendė: Apeliacinių Rūmų 1937m. sausio 23d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti Rūmams iš naujo spręsti."43

Taip konkrečioje baudžiamoje byloje advokatas K.Venclauskis sugebėjo pateikti teismui nenuginčijamus argumentus, kuriais buvo panaikintas nepagrįstas ir neteisėtas žemesniojo teismo nuosprendis, kuriuo jo ginamasis buvo nuteistas mirties bausme. Taip pavyko apginti žmogų nuo fizinio susidorojimo.

Šio rašinio autoriui nepavyko daugiau surasti advokato K.Venclauskio atstovautų baudžiamųjų bylų, laikas ir istorijos peripetijos negailestingai nusinešė į praeitį visa, kas susiję su šiuo iškiliuoju teisininku, garsiu prisiekusiuoju advokatu. Amžininkų prisiminimuose pabrėžiama, kad advokatas K.Venclauskis buvo puikus įstatymų ir teisminės praktikos mokovas; geras strategas ir lankstus taktikas teismo procesuose; bylose - gilus psichologas ir gabus profesionalas. Teisme vadovavosi protu, išmintimi, o ne emocijomis. Buvo atkaklus, bet teisingas, visados laikėsi duoto žodžio.

Savo sukauptą patirtį ir žinias noriai perteikdavo visuomenei, kolegoms, ruošė prisiekusiųjų advokatų padėjėjus, supažindindavo su įstatymais, teisės aktais valstybės ir valdžios atstovus, savivaldybės tarnautojus, jaunimą. J.Sondeckis savo prisiminimuose rašo: „Žinoma, man daug padėjo Tarybos pirmininkas K.Venclauskis. Jis buvo autoritetas, aš nuolat tariausi su juo, Venclauskis mane rėmė, padėjo ypač pradžioje išvengti didesnių klaidų, kurios būtų trukdžiusios susikalbėti su tarybos nariais, mūsų oponentais. (...) Svarbesniais juridiniais klausimais tariausi su advokatu K.Venclauskiu."44

K.Venclauskis 1919-1920m. buvo teisės mokytojas Šiaulių berniukų gimnazijoje, dėstė Lietuvos teisę, juridinius mokslus. 1920m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, K.Venclauskis atsisakė teisės mokytojo pareigu Šiaulių berniukų gimnazijoje.45

K.Venclauskiui buvo siūloma dėstyti teisės mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau jam artimesnis buvo teisininko praktiko, o ne mokslininko darbas, be to, reikėjo rūpintis gausios šeimos ir augintinių išlaikymu.

Advokatas K.Venclauskis pasižymėjo ginant lietuvių kalbos teises spaudos draudimo laikotarpiu, įvedant lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą. 1908m. Šiauliuose buvo įregistruota „Varpo" draugija. Jos vadovu buvo adv. K.Venclauskis. Draugija rengė paskaitas, koncertus, vaidinimus, atliko nemažą švietimo darbą.

K.Venclauskis nemažai prisidėjo ir prie teisės kalbos bei terminijos kūrimo Lietuvos valstybėje. O.Ruželytė, straipsnyje apie teisininkų kalbą, mini ir šiauliškius teisininkus P.Bugailiškį, AJanulaitį ir adv. K.Venclauskį, kurie 1919-1940m. prisidėjo kuriant lietuviškus teisės terminus.46 K.Venclauskis lietuviškus teisės terminus kūrė kaip advokatas, rašydamas pareiškimus, prašymus bei skundus, kurdamas teismines kalbas, viešus pasisakymus ir pranešimus savivaldybėje ir Seime.

K.Venclauskio profesinei veiklai tobulėti turėjo įtakos tai, kad jis buvo Lietuvos teisininkų draugijos narys, aktyviai dalyvavo šios draugijos Šiaulių skyriaus darbe. Ši draugija įsikūrė 1920m. vasarą. 1929m. gruodžio mėn. buvo įsteigtas Lietuvos teisininkų draugijos Šiaulių skyrius, kurio laikinąją valdybą sudarė P.Bugailiškis, J.Brazinskis ir K.Venclauskis.47 Sis draugijos skyrius įregistruotas Šiaulių miesto ir apskrities viršininko sprendimu 1931m. Jos pirmininku išrinktas P.Bugailiškis.48 Lietuvos teisininkų draugijos visuotinio susirinkimo, įvykusio 1938m. sausio 29d. Kaune, protokole nurodyta: „1937 m. persiregistravo Draugijos Šiaulių skyrius, egzistuojąs jau nuo 1929m. Jo valdybą sudarė: Šiaulių apyg. teismo skyriaus pirmininkas P.Bugailiškis (pirmininkas ir sekretorius), adv. K.Venclauskis (iždininkas), Apyl. teisėjas T.Vaitiekūnas (narys) ir adv. D.Gečas (kandidatas). Skyrius turėjo 37 narius."49

K.Venclauskis, kaip žymus Šiaulių miesto advokatas, buvo pakviestas dalyvauti Rotary klubo veikloje. Kaip nurodo J.Sondeckis, „Rotary klubų organizacija atsirado JAV. Jos pagrindinis tikslas per savo narius, kurie būna įtakingi visuomenininkai, politikai, kultūrininkai ir verslininkai, skelbti politinę bei religinę toleranciją, veikti visuomeninėse bei labdaros organizacijose.

Šiaulių Rotary klubo sumanytojas buvo advokatas Ignas Urbaitis. Jis ir pirmasis klubo pirmininkas. Paskutinis pirmininkas buvo Domas Jasaitis. Man visą laiką teko sekretoriauti (...)"50

Kitas šio klubo narys, teisininkas P.Bugailiškis savo prisiminimuose apie šio klubo įsteigimą rašė: „Rotary klubas Šiauliuose įsteigtas 1938 06 04, iškilmingai dalyvaujant Tarptautinio Rotary klubo, taip jau Pabaltijo valstybių bei Kauno rotariečių atstovams. Klubo pirmininkas - adv. I.Urbaitis, nariai: K.Venclauskis, D.Jasaitis, J.Sondeckis, fabrikantas J.Frenkelis, teisėjas - Stasys Šimoliūnas, T. Vaitiekūnas ir kiti."51

K.Venclauskis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, mokėjo daug kalbų. Dukros G.Venclauskaitės teigimu, mokėjo vokiečių, rusų, žydų kalbas, truputį švedų, kadangi atstovavo šių firmų interesams Lietuvoje, konsultavo teisiniais klausimais. Be to, laisvai skaitė vokiečių spaudą, kitą literatūrą. Nebuvo didelis kompanijų mėgėjas, draugavo su kai kuriais teisininkais, bet nelabai dažnai su jais susitikinėdavo. G.Venclauskaitė prisimena: „jis labai gerai sugyveno su advokatu K.Šalkauskiu*. Antradieniais K.Šalkauskis, jo žmona, banko direktorius S.Krukauskis ir tėvas lošdavo kortomis. Tokia buvo tradicija. Su advokatu M.Markausku* susitikdavo, mes pas Markauską nueidavom, su žydu D.Gecu, mėgo jį. Su S.Lukauskiu** gerai sutardavo. Bet S.Lukauskis mirė 1925m. Kai jis mirė, aš maža buvau... Žodžiu, jis su visais geruoju sugyveno, bet su niekuo artimai nebendravo..."52

 

* Kazys Šalkauskis (1885 03 04 -1960 02 26)- teisininkas, 1912m. baigė Maskvos universitetą, dirbo advokatu Šiauliuose ir Vilniuje, dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose, sudarė įstatymų rinkinį „Lietuvos novelos" (1935 m.).

* Mečius Markauskas (1881 10 03 - 1979 01 21) - teisininkas, LSDP veikėjas, išrinktas į I ir II Seimą. 1925m. spalio 2 d. pasitraukė iš Seimo, apsigyveno Šiauliuose, kur perėmė mirusiojo advokato S.Lukauskio bylas ir vėl ėmė verstis advokato praktika.

* Stasys Lukauskis (1869 - 1925 05 22, palaidotas Šiauliuose) - teisininkas, advokatas, dalyvavęs visuomeniniame ir politiniame Šiaulių miesto gyvenime.

 

K.Venclauskis buvo jautrus žmonėms, dėmesingas draugams, bičiuliams, ypač skaudžiai išgyvendavo kolegų netektį. Minint žinomo Šiaulių miesto advokato S.Lukauskio (1869-1925) mirties dešimtmetį K.Venclauskis tokiais prasmingais žodžiais apibūdino šį teisininką, bendražygį ir bendradarbį: „Pradėdamas advokatauti, Stasys Lukauskis turėjo prasimušti. Tačiau iškilo labai greit ir praktiką turėjo begalinę, gindamas kasdien po kelias ar net keliolika bylų. Galėjo pralobti, bet turtų nesusidėjo dėl to, kad į savo darbą žiūrėjo kaip į pareigą, bylų nesiskirstė pagal jų pelningumą, bet padėdavo kiekvienam su noru, kas jo pagalbos šaukdavosi. Ginamąsias bylas jis imdavo širdin ir kiekvieną jų išgyvendavo. Buvo nepaprastai sugyvenamo būdo ir paslaugus. Savo kolegų prašomas jų pavaduoti, niekuomet neatsisakydavo ir gindavo pavaduojamas bylas su nepaprastu skrupulingumu. Reikėjo stebėtis, kaip Lukauskiui užtekdavo laiko. Be to, jam užtekdavo ne tik advokatauti: S.Lukauskis kartu buvo ir visuomenininkas to žodžio kilniausia prasme."53

Šie K.Venclauskio pasakyti žodžiai apie kolegą S.Lukauskį, geriausiai apibūdina ir paties K.Venclauskio -advokato ir žmogaus - darbo principus ir pagrindines nuostatas, kurių jis sąžiningai laikėsi visą savo gyvenimą.

Nors K.Venclauskis buvo pagarsėjęs advokatas ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje, tačiau jis iki pat savo gyvenimo pabaigos išliko paprastas, kuklus. Dukros G.Venclauskaitės žodžiais tariant, „jis niekad apie save nekalbėdavo, nesigirdavo. Jeigu kas jį girdavo ar sakydavo: „Oi, ponas Venclauski, kaip Jūs man padėjot..." Jis atsakydavo: „Nieko ypatingo, kiekvienas mano vietoje tą padarytų". Taip jis elgdavosi, nemėgo pagyrimų, nieko tokio panašaus..."54 Kaip teisininkas K.Venclauskis daug nuveikė dirbdamas 1920-1922 metais Steigiamajame Seime, buvo Seimo Teisių komisijos narys ir Socialdemokratų frakcijos pirmininkas, aktyviai dalyvavo svarstant Lietuvos Konstitucijos projektą. Jis ypač griežtai pasisakė prieš mirties bausmę: „Norėdami atsibrėžti nuo senos valdžios veikimo, turime pravesti demokratinę liniją (...) mirties bausme būdavo baudžiami tik politiniai (...) gresiant bolševikų pavojui, taip vadinamus bolševikus, taip pat šaudė, bet ką valdžia vadindavo bolševikais, tai buvo visi tie, kurie nesutikdavo su valdžios nusistatymu (...) daug buvo nekaltai sušaudytų žmonių. Visi laikai mums aiškiai rodo, kad tik pradėt mirties bausmę vartoti buvo sunku, o paskui eina į kasdieninius reiškinius."55

1920m. birželio 2d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurioje buvo panaikinta mirties bausmė.56

1921m. balandžio 19d. Steigiamajame Seime svarstant Žemės reformos įstatymą, diskusijose kalbėjęs K.Venclauskis pasakė: „Kriminaliniai nusikaltimai daugiausia būna dėl to, kad žmogus neturi tinkamo darbo(...) Politiniai nusikaltimai prieš Lietuvos nepriklausomybę yra toks pat platus supratimas ir dar platesnis taikymas, kad į žemės reformą to keršto visai nereiktų įnešti."57

1922m. vasario 24d. Steigiamajam Seimui svarstant Lietuvos Valstybės Konstituciją, K.Venclauskis įrodinėjo, kad mirties bausmė nesumažina kriminalinių nusikaltimų, tačiau dėl jos ne kartą gali nukentėti nekaltieji. Jis pasisakė prieš prezidento institucijos įvedimą: „jei sunkesniu istoriniu periodu galėjom išgyventi be prezidento, tuo labiau ateity turi būti užtikrinta ta tvarka, kuri buvo iki šiol."58

Istorikė V.Daugirdaitė - Sruogienė, išskirdama iš Steigiamojo Seimo narių kai kurias ryškesnes asmenybes, K.Venclauskį apibūdino šiais žodžiais: „kartais jo žodis būdavo šiurkštokas, bet visada argumentuotas".59

Advokatas buvo spalvinga asmenybė, dalykiškas, geros širdies žmogus, nors iš pirmo žvilgsnio ne visuomet taip atrodė.60 Pagerbiant K.Venclauskio atminimą, 1940 metų balandžio 28 dieną prof. A.Pnrėnas kalbėjo: „... savo išvaizda buvo niūrus, užsimąstęs, bet arčiau pažinus jį, jis buvo labai švelnus, nuoširdus ir ne svajotojas, bet realistas".61 Ta pačia proga pasakytais bendražygio ir bendraminčio K.Bielinio žodžiais galima apibendrinti visą K.Venclauskio veiklą: „Venclauskio asmuo (...) yra labai reikšmingas. Jei pas mus kiekviename mieste būtų bent po vieną tokį Venclauskį, mes būtume nuveikę kitaip ir kur kas daugiau.

(...)Aukoti save viešajam reikalui, visada su ištverme stovėti skriaudžiamųjų pusėje - štai kas buvo Venclauskio, kaip kovotojo, veiklos esmė ir jo gyvenimo uždavinys."62

 

Šaltiniai ir Literatūra

1. Venclauskaitė G. Iš 2000m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo. J.Nekrašiaus asmeninis archyvas.

2. Bielinis K. Dienojant: Spaudos draudimo laikų atsiminimai. - New York, 1958. - P. 342.

3. Šiaulių miesto istorija (iki 1940m.). - Šiauliai, 1991. - P. 90.

4. Ten pat. - P. 90.

5. Lietuvos Teismas 1918 - 1928. - K., 1930. - P. 189.

6. Peleckis L. Namuose ant Pasadnos ulyčios. - V., 1991. - P. 10.

7. Steponaitis V. Iš žandarų archyvo // Mūsų senovė / Red. Tumas J. -Tilžė, 1922. - P. 651.

8. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P. 187.

9. Pagal Sondeckį J., Kairį S., Bielinį K. Kazimieras Venclauskis // Kultūra. 1940. Nr. 3 (198). - P. 184.

l0. Venclauskaitė G. Ten pat.

11. Ten pat.

12. Toliušis Z. Prisiminimai apie advokatus. Mašinraštis. M.Mažvydo biblioteka. Rankraščiu skyrius. - F. 66-39. - P. 13-14.

13. P.Bugailiškio laiškas Z.Toliušiui, rašytas 1944 05 09. M.Mažvydo biblioteka. Rankraščiu skyrius. - F 66-104.

14. Lietuvos Valstybės teisės aktai (1918 11 16 - 1940 06 15). - V, 1996 P. 707-736. (VŽ, 1933 07 11, Nr. 419-2900).

15. Vilniaus kalendorius 1913m. - V, 1913. - P. 142.

16. Šiaulių metraštis / Red. Bugailiškis P., - Šiauliai, 1931. - P. 28.

17. Adv. Dziegoraitis A. Argi Lietuvai nereikia advokatu? //Lietuvos Teisė

1993. Vasario 4-10. Nr. 2. - P. 318

18. Šiaulių metraštis / Red. Bugailiškis P. - Šiauliai, 1932. - P. 30.

19. Lietuvos advokatų Tarybos 1938 m. apyskaita. - K., 1939. - P. 21-29.

20. Ten pat. - P.30-32.

21. Visa Lietuva. (VII. Teismas.). - K., 1932. - P. 116.

22. Bugailiškis P. Teisingumo dirvonus plėšiant. (Atsiminimų žiupsnelis iš pirmųjų darbuotės metų Šiaulių apygardoje). Teisė. 1928. Nr. 13. - P. 44.

23. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 224.

24. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. - Šiauliai, 1993. - P. 173.

25. Ten pat. - P. 153.

26. Lietuvos Teismas 1918-1928 / Red. Kriščiukaitis A. - K., 1930. - P. 190-194.

27. Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose // Mintis. 1940. Gegužė. Nr. 5 (16). - P. 103-104.

28. Venclauskaitė G. Ten pat.

29. Lietuvos advokatų Tarybos 1938 m. apyskaita. - K., 1939. - P. 35.

30. Mauragis A. Keletą žodžių apie Kazimierą Venclauskį. Mašinraštis. ŠAM Istorijos skyriaus archyvas.

31. Venclauskaitė G. Ten pat.

32. Ten pat.

33. Peleckis L. Namuose ant Posadnos ulyčios. ... - P. 51.

34. Venclauskaitė G. Ten pat.

35. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 136-137.

36. Lietuvos žinios. 1912. Spalio 2 (15). Nr. 116.

37. Lietuvos žinios. 1912. Spalio 4 (17). Nr. 118.

38. Lietuva. 1925. Vasario 2. [cit. iš Požėla K. Raštai. - V, 1966. - P. 245].

39.Vilčinskas J. Lietuvos Socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. - London, 1985. - P. 217.

40. Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose ... - P.103.

41. Peleckis L. Namuose ant Posadnos ulyčios. ... - P. 28.

42. Lietuvos Teismas 1918-1928. ... - P. 192-193.

43. Vyriausiojo Tribunolo baudžiamųjų ir civilinių kasacinių bylų sprendimai. XVII. Teisė. Nr.39. Priedas, 367. - P. 714-717.

44. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P. 145-146.

45. LVCA F. 391-2, b. 1476 [cit. iš medžiagos, esančios Šiaulių J.Janonio gimnazijos muziejaus archyvo].

46. Ruželytė O. Teisininkai ir kalba lietuvių išeivijos problematikoje // Humanistica. 1999. Nr.2 (4). - P. 52.

47. Šiaulių metraštis, 1930. - P.93.

48. Šiaulių metraštis, 1931. - P. 35.

49. Teisė. 1938. Nr. 41. Sausis - kovas. - P. 144-145.

50.Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P. 183. 51.Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 334.

52. Venclauskaitė G. Ten pat.

53. Kairys S. Lietuva budo. - New York, 1957. - P. 123-124.

54. Venclauskaitė G. Ten pat.

55. Daugirdaitė - Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. - New York, 1975. - P. 74.

56. Ten pat. - P. 75.

57. Ten pat. - P. 153.

58. Ten pat. - P. 182-183.

59. Ten pat. - P. 216.

60. Sireika J. Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918-1931. -Šiauliai, 1998. - P. 116.

6l.  Knyva V. K.Venclauskio minėjimas Šiauliuose // Lietuvos žinios. 1940. Balandžio 30.

62.Valinčius A. Drg. K.Venclauskio diena Šiauliuose ... - P. 106. 


Jonas Sireika 

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS – ŽYMUS LIETUVOS SAVIVALDYBININKAS IR POLITIKAS 

Iš tarpukario laikotarpio Šiaulių elito bene ryškiausi asmenybė buvo advokatas K.Venclauskis, pasižymėjęs teisės savivaldos, politikos, kultūros ir kooperacijos baruose. Dėl savo sugebėjimų ir reiklumo jis tapo ne tik Šiaulių, bet ir šalies visuomenės bei kultūros veikėju, pelnė garbingą vietą XX a. Lietuvos istorijoje.

Šiame straipsnyje nagrinėjamos tik dvi, viena su kita susijusios, K. Venclauskio veiklos kryptys - vietos savivalda ir politika, bandoma atskleisti jo, kaip savivaldybininko ir politiko, vaidmenį.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, 1918m. lapkričio 13 d. Lietuvos valstybės taryba ir pirmoji vyriausybė „Lietuvos aide" kreipėsi į šalies gyventojus. Valstybės tarybos laikraštyje spausdintame atsišaukime „Lietuvos piliečiai!" Lietuvos valdžia apibūdino krašte susiklosčiusią padėtį, aiškino vyriausybės politikos programą. Norėdamos įvesti tvarką i kad Lietuvos valdžia visur turėtų atramą, Valstybės taryba i vyriausybė paragino šalies žmones kurti savivaldybes: „Negaišdami nei dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo ir išrinkite Parapijos komitetą iš penkių ar septynių asmenų (...) Komitetas tegu susižino su kaimynų Parapijų komitetais i bendrai teįsteigia Apskričių (Kreisų) komitetus. Šitie teužmezga nuolatinius ryšius su Lietuvos Vyriausybe" l.

1918m. lapkričio antroje pusėje Lietuvos žmonės atsiliepdami į šalies valdžios, taip pat ir politinių partijų raginimus, pradėjo masiškai formuoti vietos valdžią - parapijų, valsčių komitetus, miestų tarybas ir valdybas. Kuriant vietos savivaldą vieni pirmųjų Lietuvoje buvo šiauliečiai, kuriems vadovavo teisininkai K.Venclauskis, S.Lukauskis, P.Bugailiškis ir kiti įtakingi visuomenininkai. Lapkričio viduryje miesto gyventojų susirinkime, sušauktame buvusio burmistro K.Šalkauskio iniciatyva, daugumos balsais buvo priimtas nutarimas organizuoti demokratinius laikinosios miesto tarybos rinkimus (kituose miestuose tarybos tuo metu buvo sudaromos partijoms ar tautinėms grupėms delegavus savo atstovus). Miesto tarybos rinkimams parengti buvo sudaryta speciali komisija. Į šią komisiją pateko ir K.Venclauskis, tuo metu jau gerai žinomas pažangus advokatas ir visuomenininkas. Prieš karą jis buvo dirbęs miesto dūmoje, turėjo reikalingų žinių ir patirties. 1918m. lapkričio 24d. įvykusiuose laikinosios miesto tarybos rinkimuose K.Venclauskis gavo daugiausiai balsų. Tame miesto rajone, kur kandidatu į tarybą buvo K.Venclauskis, už jo kandidatūrą savo balsus atidavė net 164 rinkėjai iš 182, dalyvavusių rinkimuose2. Lapkričio 26 d. advokatas buvo išrinktas laikinosios miesto tarybos pirmininku, ėmė vadovauti pirmajai Lietuvoje demokratiškai suformuotai miesto savivaldybei.

Kartu su savo bendražygiais K.Venclauskis kūrė ir Šiaulių apskrities savivaldybę, aktyviai dalyvavo gruodžio 7-8 d. įvykusiame apskrities parapijų, valsčių ir miestų komitetų atstovų suvažiavime, kuriame buvo išrinkta apskrities taryba.

Pirmajam nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto burmistrui teko nelengva našta: suirutės sąlygomis teko vadovauti karo sugriautam ir nualintam miestui, kur vis dar šeimininkavo ir gyventojus terorizavo vokiečių kariuomenė. Gindamas miestiečių teises, K. Venclauskis pasirodė esąs kieto žemaitiško būdo ir labai drąsus pareigūnas, ne kartą parodęs vokiečiams, kad jie čia nėra šeimininkai, neturi teisės žudyti ir plėšti nekaltų miestelėnų.

Kai 1918m. gruodžio pabaigoje Šiauliams iškilo Raudonosios armijos grėsmė, burmistras miesto tarybos vardu vokiečių įgulos vadų prašė pasilikti Šiauliuose, neatiduoti miesto bolševikams3, bet vokiečiai pasitraukė, atverdami: miesto vartus naujiems okupantams.

1919 m. kovo 11-ąją sugrįžusi vokiečių kariuomenė bolševikus iš Šiaulių išstūmė. Susirinkusi miesto taryba perrinko valdybą. Iš valdybos narių gavęs daugiausiai balsų, K.Venclauskis vėl užėmė valdybos pirmininko (burmistro) vietą, bet miesto vadovu dirbo neilgai, tik iki balandžio 17d. Kaip kompetentingas ir autoritetą turintis darbuotojas, K.Venclauskis buvo išrinktas į aukštesnį postą - tapo Šiaulių! apskrities valdybos pirmininku ir tas pareigas ėjo iki 1920m.; pavasario, kai buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.

Padedamas savo bendražygių ir bendraminčių, K.Venclauskis mieste ir apskrityje kovojo su anarchija, chaosu, įvedė elementarią tvarką. P.Bugailiškis savo atsiminimuose apie tai rašė: „Iš tos, kaip tuomet atrodė, beviltiškos padėties, ir anarchijos išbristi Šiauliuose ir apygardoje, galima sakyti,; be kitų, daugiausia padėjo K.Venclauskis, sugebėjęs sutelkti apie save prityrusių ir idėjinių žmonių būrelį, kurį sudarą K.Bielinis, J.Sondeckis, J.Fledžinskas, A.Povylius, J.Naujalis, S.Lukauskis, F.Daugėla, J.Lemėžis, J.Grinius ir kt."4.

K.Venclauskis buvo ne vietinio masto savivaldybių kūrėjas ir savivaldybininkas. Advokato darbai rodo jį buvus 1918m.pab. - 1919m. Lietuvos savivaldybių sąjūdžio, kurio centras Šiauliai, lyderiu, vienu žymiausių Lietuvos savivaldybininkų. 1918m. lapkričio mėnesį advokatas parengė savivaldybių nuostatus, kuriais vadovavosi socialdemokratai. Jų pagrindu buvo įkurtos Šiaulių, Rokiškio ir Utenos apskričių savivaldybės5. 1919m. balandžio 24d. Lietuvos vyriausybė sukvietė apskričių viršininkus ir savivaldybių atstovus pasitarti dėl savivaldos kūrimo ir savivaldybių santykių su centrine valdžia. Suvažiavimas tęsėsi visą savaitę, buvo aptarti svarbiausi, daugiausia ginčų kėlę klausimai. K.Venclauskio vaidmuo neapsiribojo vien tik nutarimo projekto dėl valsčių valdybų arba viršaičių kompetencijos projekto parengimu. Šiaulių apskrities valdybos pirmininkas darė didelę įtaką visam suvažiavimo darbui. Apie tai dešiniųjų laikraštis „Laisvė" rašė: „Savivaldybių atstovai tiesiog liko priklausomi"6 nuo socialdemokrato K.Venclauskio ir jo kolegos liaudininko Jono Staugaičio.

K.Venclauskis buvo ir vienas iš Lietuvos savivaldybių sąjungos idėjos vykdytojų, tuo klausimu ne kartą kalbėjo respublikos savivaldybininkų suvažiavimuose.

1925-1931m. K.Venclauskis vadovavo Šiaulių miesto tarybai, o miesto burmistru dirbo Jackus Sondeckis. Tuo metu buvo pasiekta laimėjimų visose miesto gyvenimo srityse. Šiaulių savivaldybė pasižymėjo kaip viena iš geriausiai besitvarkančių visoje šalyje. Šiauliuose buvo ypač sėkmingai sprendžiamos socialinės problemos, daug lėšų ir dėmesio skirta švietimui, sveikatos apsaugai ir kultūrai. Tarybos pirmininko pozicija buvo labai svarbi, į jo nuomonę, pasiūlymus buvo atsižvelgiama visais reikšmingesniais klausimais. K.Venclauskis daug padėjo jaunam miesto burmistrui. Vėliau, sulaukęs garbingo amžiaus, J.Sondeckis prisiminė: „Žinoma, man daug padėjo Tarybos pirmininkas K.Venclauskis. Jis buvo autoritetas, aš nuolat tariausi su juo. K.Venclauskis mane rėmė, padėjo, ypač pradžioje, išvengti didesnių klaidų, kurios būtų trukdžiusios susikalbėti su Tarybos nariais, mūsų oponentais"7.

1935-1939m. K.Venclauskis dirbo miesto taryboje, buvo jos narys. 1935m., socialdemokratams laimėjus rinkimus i miesto tarybą, K.Venclauskis tikriausiai vėl būtų buvęs tarybos vadovu, nes jo autoritetas ir populiarumas nemažėjo (už K.Venclauskį balsavo net 6 kartus daugiau rinkėjų negu už vietos tautininkų kandidatą), bet 1931m. vietos savivaldybių įstatymas šias pareigas panaikino.

K.Venclauskis nuėjo ilgą ir sudėtingą politiko kelią. Į politiką jis įsitraukė lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo laikais, XIX a. pab., dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje. Jaunuolis įstojo į slaptą moksleivių socialdemokratų organizaciją, veikė darbininkų švietimo rateliuose. Kada K.Venclauskis tapo Lietuvos socialdemokratui partijos (LSDP) nariu, neaišku. Tačiau žinoma, kad 1902 m. jis jau priklausė šios partijos Šiaulių organizacijai8. 1905m. pirmosios Rusijos revoliucijos metu Rygoje, kur gyveno didelėj lietuvių kolonija, K.Venclauskis vadovavo lietuviams socialdemokratams, Rygos revoliuciniame federatyviniame komitete jis atstovavo LSDP9. Nors K.Venclauskis buvo tik 25 metų, bet reiškėsi kaip sumanus politikas ir organizatorius. Čia būtų pravartu prisiminti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prof. A.Pureno žodžius apie jaunąjį visuomenininką: Jau tada visa galva stovėjo aukščiau už kitus savo draugus, jau tada pasireiškė jo dideli gabumai ir sumanumas organizacinėje veikloje"10.

Pirmajai Rusijos revoliucijai patyrus nesėkmę, caro] valdžia pradėjo teroro kampaniją prieš jos dalyvius. 1910m. Šiaulių socialdemokratai, kuriems priklausė ir K.Venclauskis, laikinai nutraukė politine veiklą ir pasuko į kultūros darbą. K.Venclauskis įsijungė į „Varpo" draugijos veiklą, dalyvavo rengiant garsiąsias Šiaulių gegužines.

1912m. K.Venclauskis bandė grįžti į aktyvią politinę veiklą: jis siekė tapti kandidatu į Rusijos valstybės dūmą, bet dėl valdžios jam iškeltos politinės bylos, savo ketinimui atsisakė11. Tiktai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai Lietuva įžengė į naują istorinės raidos etapą, pažymėta konkrečiais nacionalinės valstybės kūrimo ir jos gynimo nuo užsienio priešų darbais, K.Venclauskis su visa jam būdinga energija ir pasiaukojimu metėsi į politinės veiklos sūkurį. 1918 m. lapkričio 10-17 d. jis dalyvavo VIII LSDP suvažiavime, kuriame buvo aptarta krašto administravimo problema.

Lietuvos valstybės tarybos oponentai socialdemokratai planavo vieni sudaryti laikinąją Lietuvos vyriausybę, kurios vadovu numatė K.Venclauskį, o užsienio reikalų ministru -S.Kairį12. Sis LSDP sumanymas liko neįgyvendintas, bet jis liudija, kad jau 1918m. K.Venclauskis buvo laikomas tokiu politiku, kuris sugebėtu eiti net ministro pirmininko pareigas.

Pokario metais K.Venclauskio kaip politiko veikla buvo glaudžiai susijusi su LSDP, kurioje advokatas buvo ne eilinis narys, bet įtakingas veikėjas. K.Venclauskis kartu su V.Sirutavičiumi, S.Kairiu ir kitais žymiais socialdemokratais parengė naują partijos programą ir įstatus, priklausė LSDP steigėjų grupei, kuri 1919m. rugsėjo 29d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydama įregistruoti LSDP13.

LSDP Šiaulių apskrities lyderis K.Venclauskis dalyvavo partijos suvažiavimuose, buvo renkamas į vadovaujančias partijos institucijas, prisidėjo formuojant ir vykdant LSDP politiką.

1920m. balandžio mėnesį K.Venclauskis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Steigiamajame Seime ir kituose Seimuose advokatas dirbo Teisės komisijoje, vadovavo Socialdemokratų frakcijai. Steigiamajame Seime jis buvo labai aktyvus, ypač rengiant pirmosios Lietuvos Konstitucijos projektą (K.Venclauskis buvo komisijos Konstitucijai parengti narys). Istorikas J.Švoba, tyrinėjęs Lietuvos Konstitucijos rengimą ir priėmimą, pažymi, kad M.Sleževičius ir K.Venclauskis dažnai kritikavo kitų trijų komisijos narių krikdemų parengtą projektą: „beveik kiekvienas paragrafas rasdavo Sleževičiaus ir Venclauskio nepritarimą"14.

Socialdemokratai buvo priešiški Konstitucijoje numatytai prezidento institucijai, pasisakė už parlamentinę respubliką. Kai Steigiamasis Seimas krikščionių demokratų balsais priėmė Lietuvos Konstituciją, socialdemokratų vardu K.Venclauskis iš Seimo tribūnos pareiškė: „Žinome, kad būsimo gyvenimo kūrėjai Lietuvoje yra darbo demokratija. Lietuvos darbininku klasei yra lemta eiti priešakyje besivystančios ateities, eiti prie tikslo, kurį yra pastatęs pasaulio proletariatas. To kelio negali pastoti jokios rašytos konstitucijos, nei jų rašytojai"15.

K.Venclauskio kaip politiko pažiūras, jo veiklą sąlygojo priklausymas tuo metu gana radikalias pozicijas užėmusiai LSDP ir laikmetis. Žymusis šiaulietis vienu metu buvo ir socialistas, kovojęs prieš socialinę priespaudą (marksizmo įtaka), ir demokratas, ir tautinio sąjūdžio veikėjas, Lietuvos patriotas.

Nors antrojo dešimtmečio pabaigoje - trečiojo dešimtmečio pradžioje K.Venclauskis kartu su savo partija linko į radikalizmą, apskritai jis buvo labiau pragmatikas, nei radikalas. 1919m. sausio mėnesį K.Venclauskis sutiko dirbti Šiaulių miesto bolševikinės tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyriuje. Advokato bendradarbiavimo su bolševikais tikslas buvo ne paremti jų radikalią politiką, bet, atvirkščiai, ją stabdyti, sumažinti kiek įmanoma represijas... Apie tai žinome iš visuomenės ir valstybės veikėjo R.Skipičio knygos „Nepriklausomą Lietuvą statant". Autorius rašo, kad 1919m. pavasarį jis kalbėjosi su Šiaulių karo komendantu Motiejūnu - Valevičiumi apie socialdemokratų dalyvavimą bolševikinės tarybos darbe ir kaltę bei bausmę. Karo komendantas sakęs: „advokatai Lukauskis ir Venclauskis, būdami bolševikinės tarybos nariai, nevieną žmogų išgelbėjo nuo arešto, o kiti sako, - net nuo sušaudymo"16. Motiejūnas - Valevičius tadatvirtino, kad advokatų nereikėtų griežtai nubausti, bet Petrą] Avižonį (vėliau garsus oftalmologas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius), kuris švaistėsi iš bolševikų gautais pinigais, tai tikrai reikia sušaudyti.

K.Venclauskio antibolševizmą liudija ir žymus bolševikas K. Didžiulis, kuris 1919m. pradžioje Šiaulių apskrities Šakynos valsčiuje kūrė sovietinį komitetą. Kai K.Didžiulis, atvykęs į Šiaulius, į vykdomąjį komitetą, pasiskundė K.Venclauskiui, kad Šakynos valsčiaus komitete sėdi „buožės, spekuliantai ir kiti išnaudotojai"17, kuriuos, jo nuomone, būtina išnaikinti, K.Venclauskis pareikalavo to komiteto neliesti ir laukti nurodymų iš Šiaulių.

Nepriklausomoje Lietuvoje socialdemokratai, steigdami profsąjungas, vėl susidūrė su bolševikais. 1923m. Lietuvos komunistų partijos veikėjas rašė apie V.Bielskio ir K.Venclauskio veiklą: „Socialdemokratų lyderiai Bielskis, Venclauskis stengėsi kurti savo profsąjungas, skaldyti darbininkų jėgas, ardyti vieningą darbininkų frontą prieš išnaudotojus"18.

P.Bugailiškis yra pažymėjęs, kad K.Venclauskis buvo realistas 19. Tikriausiai bent iš dalies galima patikėti buvusio karininko A.Pranculio pasakojimu apie tai, kaip K.Venclauskis reagavo į žinią apie 1926m. gruodžio 17d. tautininkų įvykdytą valstybės perversmą. Advokato reakcija buvusi visiškai rami, kai susijaudinęs jo padėjėjas M.Markauskas pranešė nelinksmą žinią ir paklausė, kaip dabar teks gyventi, K.Venclauskis „nusiėmė nuo nosies pensnė, perbraukė švaria nosinaite, paskui atsisukęs į savo padėjėją, sako -„Reikės prisitaikyti..."20.

Prisitaikymas nereiškė susitaikymo.

Visą tautininkų valdymo laikotarpį K.Venclauskis liko priešiškas autoritariniam režimui, slopinusiam ir galiausiai užgniaužusiam socialdemokratų veiklą. Kai 1939m. pavasarį praradus Klaipėdą, Lietuvoje buvo inicijuotas Patriotinio fronto kūrimas, Šiauliuose balandžio 6d. įvyko Patriotinio fronto steigimo mitingas. Mitinge advokatas sakė (K.Venclauskis buvo geras oratorius), kad „tautininkai nuteikė prieš save visus lietuvius", ir džiaugėsi, kad „jau galima laisviau kvėpuoti, nes žlugo partija, kuri visus slėgė"21.

Nors nuo K.Venclauskio mirties jau praėjo šešios dešimtys metų, bet jo asmenybės, šiauliečių gal net kiek mitologizuotos, patrauklumas ir žavesys išlieka. Advokato savivaldybinės ir politinės veiklos patirtis tebėra vertinga ir turėtų būti ne tik plačiau tyrinėjama, bet ir naudojama mūsų vietos ir šalies politikų, kuriems nevisuomet užtenka principingumo, sąžiningumo, tvirtos laikysenos sprendžiant esmines Lietuvos problemas ir tikėjimo ateitimi bruožų, būdingų iškiliajam šiauliečiui.

 

Šaltiniai ir literatūra

1. Lietuvos piliečiai! // Lietuvos aidas. 1918. Lapkričio 13.

2. Šiaulių miesto savivaldybės rinkimu dokumentai // Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. - F. 76. -B.l. - L.7.

3. Adomaitis M. Atsiminimai // Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas (toliau - VOA). - F.3377. - Ap.2. - B.10. - L.10.  

4. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P.224.

5. Vilčinskas J. Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. - London, 1985. - P. 114.

6. Apskričių viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavimas // Laisvė. 1919. Gegužės 6.

7. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. - Šiauliai, 1993. - P145.

8. Šiaulių miesto istorija. - Šiauliai, 1991. - P. 118.

9. Venclauskis K. // Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1964. - T.33. - P.343.

10. Paminėtas K.Venclauskis // Įdomus mūsų momentas. 1940. Kovo 3.

11. Venclauskis K. // Lietuvių enciklopedija. ... - P.343.

12. Vilčinskas J.  Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės. ... - P. 115.

13. Ten pat. - P. 117.

l4. Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. - V, 1990. - P.92.

15. Ten pat. - P.96.

l6. Skipitis R. Nepriklausomą Lietuva statant. - Chicago, 1961. - P.77.

17. Didžiulis K. Kovoje už tarybų valdžią 1919 m. // Tiesa. 1955. Birželio9.

18. Kaplanas Ch. Kareivinėse neramu. - V, 1961. - P. 285

19. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. ... - P. 187.

20. Navasaitis. Būta - neprasimanyta. Atsiminimai // VOA. - F.3377. - Ap.42. - B.70. - L.31.

21. Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. - V, 1996. - P.327, 354. 


Eugenija Jovaišaitė

KAZIMIERAS VENCLAUSKIS IR JO KULTŪRINĖ VEIKLA 

Kazimieras Venclauskis buvo vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, vienas iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų ir vienas iš reikšmingiausių šalies visuomenininkų bei kultūrininkų. Jo kultūrinė veikla, savo svarba prilygstanti politinei ir visuomeninei, buvo neatsiejamai susijusi su Šiaulių miestu, kuriame jis praleido beveik visą savarankišką gyvenimą, tik porą kartų buvo išvykęs (Pirmojo pasaulinio karo metais ir dirbdamas Seime 1920-1923m.).

XIX a. pab. - XX a. pr. Šiauliai buvo pagrindinis Lietuvos provincijos kultūrinio gyvenimo centras, vienas iš svarbiausių lietuvių inteligentijos, vadovavusios tautiniam atgimimui, telkimosi ir veiklos židinių. K.Venclauskis, 1908m. pavasarį atvykęs gyventi į Šiaulius, tuojau įsitraukė į miesto visuomeninę ir kultūrinę veiklą. Juoba kad ir aplinka, ir žmonės jam buvo gerai pažįstami dar iš studijų laikų (mokėsi Lieplaukės pradinėje mokykloje, Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje, truputį studijavo techniką Petrapilyje ir mediciną Varšuvoje, 1903m. baigė teisės mokslus Tartu universitete). Atvyko ne tuščiomis rankomis, o turėdamas nemažą tokios veiklos patirtį, susiformavęs kaip asmenybė.

„K.Venclauskis buvo didelio masto asmuo (...) Jis, įeidamas į savarankų gyvenimą, aiškiai orientavosi visuomenės struktūroje ir santykiuose, aiškiai pasirinko sau joje vietą ir žinojo, kuriuo keliu jam reikia eiti. Tuo pavydėtinu aiškumu pasižymėjo visas jo tolimesnis gyvenimas; tiesiai vestą jo gyvenimo liniją nustatė ne fanatiko atkaklumas ar asmeninių ambicijų impulsai, bet ramus ir gilus aplinkumos analizas (...) Laikai ir sąlygos keitėsi; ištikimybė savo pažiūroms reikalavo civilinės drąsos ir vyriško būdo, nes sunkumų ir pagundų buvo gana; bet K.Venclauskis mynė juos koja (...): tie sunkumai ir pagundos, jo paties žodžiais tariant, jam buvo „glupstva". (...) Kiekvienas platesnės reikšmės įvykis (...) rasdavo jame iniciatorių ir visuomet veiklų dalyvį, mokėjusį išvesti pradėtą darbą iki galo, pačiam neišeinant gatvėn; ir taip atsitikdavo, kad dirbo, rėmė, kovojo K.Venclauskis, o viešumoje tam darbui atstovavo kas kitas, nes viešumoje pasireiškimas jam buvo taip pat „glupstva".1 „Tai buvo žmogus - ąžuolas. Nepaprastos sveikatos, tvirtas, visuomet geros, lygios nuotaikos, pasitikįs savo jėgomis, griežtos valios, santūrus net ir su savo artimais draugais,"2 -tokį K.Venclauskį prisimena jo bičiuliai.

Dėl to viešumo, afišavimosi vengimo bei kitų būdo savybių ir kultūrinės K.Venclauskio veiklos faktai, šykštokai užfiksuoti įvairiuose šaltiniuose, sudaro tik matomos ledkalnio viršūnės vaizdą.

Šiame rašinyje bandyta, kiek leido galimybės, sulasioti tuos K.Venclauskio kultūrinės veiklos faktus į vieną krūvą; nesant jo paties archyvo, daugiausia remiantis amžininkų prisiminimais. Jau amžininkai pastebėjo, kad „parašyti kiek plačiau apie K.Venclauskį būtų gan sunkus dalykas, nes jis nemėgo savo darbų registruoti arba jais didžiuotis, juos kam nors priminti, nemėgo, kad ir kiti juos jam primintų."3 K.Venclauskis buvo daugelio kultūrinių organizacijų įkūrėjas, vadovas, narys; jo konkretus triūsas yra įsiliejęs į kolektyvinį tų organizacijų darbą, tad jų veikla čia bus kiek plačiau apibūdinama.

Dar Liepojoje, gimnazisto palaidinę nešiodamas, K.Venclauskis priklausė slaptai moksleivių organizacijai, veikė darbininkų švietimo rateliuose. Jau anais laikais K.Venclauskis visa galva stovėjo aukščiau savo draugų, jau tada pasireiškė jo dideli gabumai ir sumanumas organizacinėje veikloje."4

1905m. revoliucijos metu stažuodamasis Rygoje, K.Venclauskis leidžia laikraštuką „Pirmyn". Nors jis buvo tik keliu puslapėlių ir teišėjo tik du numeriai, tas darbas sunkiomis sąlygomis iš leidėjo pareikalavo ir sumanumo, ir drąsos.

K.Venclauskio iniciatyva įsteigiamas slaptas Rygos lietuviu darbininkų „Kultūros centras", kurio narių posėdžiai vykdavo jo vadovo K.Venclauskio bute. Taip pat K.Venclauskio iniciatyva įkuriama legali švietimo draugija „Žvaigždė" (vadovavo rašytojas ir pedagogas P.Mašiotas), kurios valdybon jis išrenkamas. K.Venclauskis apie jos veiklą rašydavo į „Vilniaus žinias". Draugija lietuvių darbininkų gyvenamuose Rygos priemiesčiuose (tuo metu Rygoje gyveno apie 50000 lietuvių darbininkų) atidaro kelias lietuviškas pradžios mokyklas, kursus darbininkams ir knygynėlius. Tekdavo jam pačiam įsteigtose mokyklose ir mokyti. Kad būtų galima uždirbti pinigų joms išlaikyti, organizuojami lietuviški vakarai ir vaidinimai. Drauge su žmona Stanislava K.Venclauskis dalyvauja vaidinimuose ir „ima pačias sunkiausias roles, nes nėra kitų, kas jas paimtų."5

Nors vaidindavo reikalo spiriamas, K.Venclauskis polinkį menui, kultūrai turėjo iš prigimties, jį, be abejo, stiprino ir puoselėjo artimiausias žmogus - žmona aktorė (jiedu susituokė 1902m.).

K.Venclauskis vaidino ir garsiajame pirmajame lietuviškame spektaklyje Šiauliuose „Amerika pirtyje", kuris įvyko 1904m. spalio 31d. Iki tol mieste nuo scenos lietuviškas žodis legaliai dar nebuvo skambėjęs (1900m. A.Janulaičio suorganizuotas gimnazistų būrelis buvo slapta suvaidinęs N.Gogolio „Vaito piršlystę")6, — čia veikė režisieriaus N.N.Dolžanskojaus vadovaujama rusų aktorių trupė, kurią subsidijavo caro valdžia, kad platintų rusinimo darbą Lietuvoje. Joje profesionalios artistės karjerą pradėjo Stanislava Jakševičiūtė - Venclauskienė, bet po Palangos spektaklio šioje trupėje nebedalyvavo, visą širdį ir talentą atidavė lietuviškam mėgėjų teatrui.

Pasitarimai dėl sumanyto spektaklio vykdavo S. ir K.Venclauskių namuose arba Antano Povyliaus* bute: reikėjo pasirinkti veikalą, pasiųsti prašymą gubernatoriui, surasti aktorius (režisavo S.Venclauskienė), suflerį, grimuotoją, kasininką, reikėjo spausdinti skelbimus ir t.t. Pagaliau išnuomota salė, prasidėjo repeticijos. Kaip šiauliečiai lietuviai laukė šito įvykio! Susitikę vietoj „Labos dienos" sakydavo „O kaip teatras?"7

 

*P.Bugailiškis jį taip pristato: „A.Povylius - radviliškietis valstietis, inteligentas, prie visuomenės reikalų pritapęs kaip prie savo namų. Jis ir agitatorius, ir artistas, ir socialdemokratinių laikraščių administratorius, dvarų ūkvedys, buhalteris, žemės ūkio ir vartotojų kooperacijos organizatorius." (Žr. - Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. -Šiauliai, 1994. -P. 187).

 

Spektaklio diena buvo tikra šventė. Nuotaika labai priminė pirmojo Lietuvoje, palangiškio, spektaklio atmosferą, kurią G.Landsbergis - Žemkalnis tiksliai ir lakoniškai taip apibūdino: „Esame, gyvename ir gyvensime!"8

Neapsieita ir be incidentų, tokių būdingų tais laikais. A.Povylius pasakoja: „Dieną prieš spektaklį (...) policija pranešė, kad aktorių kolektyvas, pradėdamas vaidinti, turįs scenoje sugiedoti „Bože, caria chrani" [Dieve, saugok carą]. Policijai buvo pranešta, kad himnas nebus dainuojamas. Publikai ėmus rinktis, prisistatė pats ispravnikas Sasnauskas ir įsakmiai pareikalavo sugiedoti Rusijos himną. Jau buvo visiškai pasiruošta pradėti vaidinti ir dėl to su ispravniku ėmė aiškintis K.Venclauskis (jis vaidino Bekampį - E.J.) ir P.Pundzevičius (Rygos politechnikumo studentas inžinierius - E.J.). Pastarieji, nusiplėšę jau užsidėtus grimus ir ispravnikui įteikdami savo vizitines [korteles], pareiškė: „Rygoj yra nuolat ruošiami panašūs spektakliai, bet ten niekas nereikalauja daugiau, nei pažymėta..." Ispravnikas nusileido, bet pareiškė: „A vse taki ja razparažus čto by muzika igrala „Bože, caria chrani". [„Vis dėlto aš pasirūpinsiu, kad būtų grojamas „Dieve, saugok carą"] Ir išėjo. Pagaliau paskutiniam skambučiui nuskambėjus, muzika (vietos įgulos orkestras) sugrojo Rusijos himną (...) Dėl tokios suirutės ir susierzinimo susigadino aktorių grimai, todėl visa valanda užtruko, kol vėl buvo pasiruošta. Pagaliau uždanga pakilo. Pasirodė siuvėjas /Pundzevičius/ savo rolės pirmąja fraze prabilęs: „Rupūžės, neduos man su merginom susitikti..." Publika jį pasitiko triukšmingomis ovacijomis. Minėtoji frazė pirmą kartą vaidinimą matančios publikos buvo, atrodė, dviprasmiškai suprasta, būtent, kad „artistas taiko į rimtį sutrukdžiusią policiją".9

Matydamas didžiulį tokių renginių poreikį, šiek tiek pasikeitęs vaidintojų kolektyvas 1905 m. pradžioje surengė naują spektaklį „Audra giedroje". Spektaklio proga suruoštos arbatėlės metu svarstytas pribrendęs klausimas - Šiauliuose reikia draugijos meninėms ir kultūrinėms programoms ruošti. Tokio pobūdžio organizacijos lengviau gaudavo leidimus, galėjo laisviau veikti, jų tikslai įstatuose apibūdinami labai nekaltai: „Dlia preprovoždenija vremeni s prijatnostju i polzoju" („Maloniai ir naudingai praleisti laiką"). Draugijai duotas pavadinimas „Viltis", įstatai pasiųsti į Petrapilį tvirtinti10, bet laukti teko net trejus metus.

Per tą laiką, o ypač K.Venclauskiui nuolat apsigyvenus Šiauliuose, nesant mieste jokio lietuvių kultūrinio gyvenimo centro, senieji Jakševičių namai, dabar jau Venclauskių namai, tampa savotišku kultūros klubu: čia vyksta muzikos, poezijos vakarai, čia repetuojami ir statomi spektakliai, čia buriasi, lankosi (ar net apsigyvena) ne tik miesto, bet ir šviesuomenė iš visos Lietuvos: P.Višinskis, Žemaitė, J.Biliūnas, J.Janonis, J.Miglovara - Miliauskas, J.Jablonskis, Jovaras, Lazdynų Pelėda, G.Petkevičaitė - Bitė, Vydūnas, Vaižgantas, G.Landsbergis-Žemkalnis ir kt.11

Pagaliau oficialus leidimas draugijai gautas 1908m. rugsėjo 19 d.12 Organizacijos, pavadintos Šiaulių „Varpo" lietuvių dramos, muzikos, dainos draugija, valdybą sudarė: pirmininkas - K.Venclauskis*, nariai - A.Povylius, A.Mikševičius, V.Bielskis, P.Kairiūnas, A.Dokalskis, S.Bogužytė**, revizijos komisija - V.Zubovas ir V.Gruzdys.13

 

* P.Bugailiškis draugijos vadovais vadina abu Venclauskius, Kazimierą ir Stanislavą- -Žr. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. -Šiauliai, 1994. -P. 168.

**"Kitur- S.Bagužytė, S.Bogušytė, S.Bagušytė.

 

Ši draugija tapo viso Šiaulių miesto lietuvių kultūrinio gyvenimo centru. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas teatrinei veiklai. Teatrologai, šitokią veiklą įjungdami į Lietuvos teatro istorijos raidą, priskiria ją Draugijų teatrų ir profesionalaus teatro formavimosi laikotarpiui.14 Ypač „Varpo" veikla suaktyvėjo, kai 1909 m. rudeniop į Šiaulius atvyko Peliksas Bugailiškis. „Aš čia iš karto pritapau, kaip nuolatinis draugijos sekretorius ir visų reikalų rūpintojas, sufleris, tvarkytojas"15, - taip kukliai savo svarbų darbą įvertina jis pats. P.Bugailiškis įdiegė kai kurių reformų, užmezgė ryšius su žymiausiais lietuvių menininkais: S.Šimkumi, J.Tallat-Kelpša, M. ir K.Petrauskais, Vydūnu ir kt. Šiauliai turėjo ir savo stiprių pajėgų - artistų ir režisierių. Čia dirbo kai kurie pirmojo lietuviško spektaklio Palangoje (1899m.) debiutantai, taip pat ir vietiniai vaidintojai. Iš „Varpo" artistų mėgėjų vėliau kai kurie tapo profesionaliais aktoriais. Režisierių buvo keturi: S.Venclauskienė, J.Misius, rašytoja O.Pleirytė-Puidienė ir G.Landsbergis-Žemkalnis. Kaip režisierius debiutuoja ir K.Venclauskis - žmonos padedamas 191 m. sausio mėn. pastato Kursemo „Du berniuku".16

Varpiečiai rengdavo ir gastroles — parodydavo spektaklius Radviliškio, Kuršėnų, Joniškio, Mažeikių gyventojams. Juos vaidindavo žemės ūkio parodų metu ir per garsiąsias šiauliečių gegužines, prie kurių organizavimo prisidėdavo ir Venclauskiai. Draugija turėjo 70 - 80 žmonių chorą, 20 gimnazistų styginį (mandolinų) orkestrą.

Be meninės veiklos, „Varpo" draugija dirbo ir šviečiamąjį darbą. 1910m. buvo įkurta nevieša, prieinama tik draugijos nariams biblioteka, turėjusi 50 skaitytojų.

Šeštadieniniuose „Varpo" vakaruose būdavo skaitomos paskaitos literatūros, visuomenės, teatro, higienos, gamtos ir kitomis temomis. Jas skaitydavo kviesti prelegentai arba šiauliečiai. Kiekvienai paskaitai reikėdavo gauti leidimą, prieš tai pateikus paskaitos vertimą į rusų kalbą ir paties lektoriaus pareiškimą su žiniomis apie save. Skaitydavo paskaitas ir draugijos pirmininkas K.Venclauskis, geras oratorius.

Ne visus sumanymus pavykdavo įgyvendinti. P.Bugailiškis prisimena17: „Spaudos sukaktuvių (lietuviškos spaudos atgavimo - E.J.) dešimtmečiui paminėti „Varpo" draugija ruošėsi viešoms iškilmėms su tokia programa: K.Venclauskio pranešimas „Svarbieji lietuvių raštijos plėtojimosi momentai", gyvieji paveikslai - „Lietuvos mokykla 1863-1904m." ir „Kultūringoji Lietuva"; buvo numatyti vaidinti „Grįžo" ir „Kalinys" (S.Čiurlionienės). Tačiau iškilmės gubernatoriaus nebuvo leistos. Nebebuvo duodami leidimai spektakliams ir per gegužines. 1914m. tradicinės Šiaulių gegužinės metu neleista vaidinti spektaklio „Vaniušino vaikai".

Vokiečiams okupavus Lietuvą, Vyriausiojo Vokietijos kariuomenės vado Rytuose V.Hindenburgo įsakymu buvo uždrausta visuomeninių politinių organizacijų veikla, neleidžiami jokie susibūrimai viešose vietose, net privačiuose namuose; okupacijos pradžioje nebeveikė mokymo įstaigos, bibliotekos.18 Nustojo skambėti ir „Varpas". Jo būstinė Zubovų (Varpo) gatvėje sudegė (kartu su archyvu ir visu kitų turtu). 1917m. stiprėjant gyventojų pasipriešinimui, okupacinė valdžia kiek atleido varžtus kultūriniam gyvenimui. Senoji „Varpo" draugija atsikūrė „Kanklių" vardu (veikė 1917 - 1922m.), bet K.Venclauskis jos veikloje nebedalyvavo: per karą iš Šiaulių buvo išvykęs, o grįžusį užgriuvo svarbesni ir skubesni darbai.

Neperskaitytojo pranešimo tema K.Venclauskio širdžiai turėjo būti labai artima. Jis, dar studijuodamas Tartu universitete, įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, kai lankydavosi Šiauliuose, kurie buvo nelegalios literatūros, periodinės spaudos platinimo, jos tranzito bei paskirstymo punktu. „Nesnaudė A.Janulaitis, o dabar, kai ten (Šiauliuose - E.J.) atsirado J.Biliūnas, K.Jasiukaitis, studentas teisininkas K.Venclauskis, reikalai dar pagerėjo,"19 - džiaugėsi P.Višinskis. K.Venclauskis ne tik pats dirbo, bet įtraukdavo į šį garbingą ir pavojingą darbą ir kitus. Iš A.Povyliaus prisiminimų: „Pačioje 1903m. pradžioje pas mus (...) atsilankė iki tol mano nepažinti asmenys: vienas - su nedidele barzda, plika galva, antras - ilga ruda barzda. Tai buvo Jonas Jablonskis ir studentas Kazimieras Venclauskis. Išsikalbėjus veikiai buvo prieita prie konkrečiu gautos literatūros laikymo, jos platinimo ir apskritai konspiracinės veiklos reikalų. Ta; pačia proga įvertinom ir suskirstėm leidinius; jųjų dalis tuoj buvo numatyta platinti. Nuo to momento ir prasidėjo mano nuosekli lietuviškos spaudos Šiauliuose ir apylinkėje platinimo veikla".20

Lietuviškos spaudos atgavimo 25-metis atšvęstas kitai - ąžuolų sodinimu. 1929m. gegužės 9d., gausiam šiauliečių būriui dalyvaujant, buvo iškilmingai pasodinti ąžuolai. Juo sodino poetai, periodinių leidinių redaktoriai, pedagogai savivaldybių atstovai. Ketvirtąjį ąžuoliuką pasodino burmistras J.Sondeckis, miesto tarybos pirmininkas K.Venclauskis ir apskrities valdybos pirmininkas, apskrities viršininkas A.Pranculis.21 Keturi Spaudos ąžuolai tebeošia Prisikėlimo aikštėje - gyvi Šiaulių miesto ir Lietuvos istorijos liudininkai, skatinantys vis naujas šiauliečių kartas tęsti šią prasmingą, seną ir gražią tradiciją.

Į spaudą K.Venclauskis rašė nedaug. Tai ypač krenta į akis, palyginus su jo bendražygio P.Bugailiškio bibliografija ir palikta neįkainojamos vertės atsiminimų knyga „Gyvenimo vieškeliais", kurią P.Bugailiškis parašė senatvėje (už K.Venclauskį ketvirčiu amžiaus ilgiau išgyvenęs), dar 1905m. suradęs savo „arkliuką" - žurnalistiką. Tokio „arkliuko" K.Venclauskis neturėjo, net galima įtarti, kad turėjo ligelę, to meto inteligentu žargonu vadinamą „piorowstręt" („pasibjaurėjimą rašymu"). Apie prisiminimus gal ir mąstė, bet jiems rašyti dar nebuvo atėjęs laikas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą K.Venclauskis yra bendradarbiavęs „Vilniaus žiniose", „Lietuvos ūkininke", „Lietuvos žiniose" ir socialdemokratu partijos spaudoje. Pasirašinėjo pavarde arba slapyvardžiais: A.Targis (A.Tasgis), Kazys Stumbras, V. ir kt.22 V.Biržiškos „Lietuvių bibliografijoje" (IV d., lt.) įtrauktos 8 pozicijos - tai žinutės ir trumpi, daugiausia informacinio pobūdžio straipsniai apie Rygos lietuvių kultūrinį gyvenimą.

Prieš karą, be minėtos „Varpo" draugijos uždaros bibliotekos, veikė ir Šiaulių visuomeninė viešoji biblioteka, įkurta tais pačiais 1910m. Didždvario rūmuose (dabar -Šiaulių universiteto Dailės fakultetas), su erdvia skaitykla ir knygų bei periodikos įvairiomis kalbomis fondais, kurių pagrindą sudarė privati grafo V.N.Zubovo biblioteka (joje buvo istorinės reikšmės Šiaulių ekonomijos archyvas). Fondai kasmet papildomi už surinktas lėšas (narių mokestis, subsidijos, aukos). Skaitytojai - mokiniai, tarnautojai, inteligentija. 1913m. biblioteka turėjo 9273 tomus. Knygų lietuvių kalba vis daugėjo, buvo rūpinamasi, kad jas daugiau skaitytų. Bibliotekos vadovybę, atstovaujančią keturioms tautybėms, sudarė Šiaulių pažangiosios visuomenės elitas. 1914m. vadovybė buvo tokia: pirmininkas - V.N.Zubovas; nariai - „Progreso" vedėjas A.Mikševičius, adv. S.Lukauskis, dr. H.Sarcevičius, Vaclovas Biržiška, fabrikantas B.Nurokas, adv. K.Šalkauskis, inž. V.Bielskis; kandidatai - A.Ziabiekaitė*, adv. K.Venclauskis ir adv. P.Bugailiškis.23

 

*E.Ziabiekaitė -Žr. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. -Šiauliai, 1994. -P. 257.

 

Karo pradžioje biblioteka iš Šiaulių buvo rusų evakuota i Rusijos gilumą ir nebegrąžinta. O likusios knygos, vokiečiams užėmus Didždvarį, buvo sudegintos.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas tiesiogiai miestą palietė jau 1914m. rugsėjo mėnesį. Pirmiausia karo negandas pajuto mobilizuotųjų šeimos. Todėl gruodžio mėnesį įsteigiamas Šiaulių šalpos komitetas, vadovaujamas pirmininko K.Venclauskio. Komitetas darbą organizuoja gana plačiu mastu. Netrukus ima globoti arti 200 pašauktųjų karių šeimų.24

Taip pasirūpinęs kitų šeimomis, K.Venclauskis su savo didžiąja šeimyna pasitraukė į Rusiją. Ten jis dirbo Žemietijų sąjungos vyriausiojo komiteto juristų prie dešimtosios armijos štabo, tos sąjungos Vakarų fronto įgaliotiniu25; gavo kapitono laipsnį, po 1917m. Rusijos revoliucijos buvo paskirtas Minsko taikos teisėju.26 Žemietijų sąjunga rūpinosi pabėgėliais, juos rengė, valgydino, slaugė, kariuomenei steigė karo lauko chirurgijos, epidemijos ligonines, pirtis, valgyklas, taisė kelius ir kt. Kaip prisimena karo metu šalia jo buvę žmonės, K.Venclauskio žmoniškumas švelnindavo ir lengvindavo sunkią, įtemptą, konfliktinę karo kasdienybę.

1918m. gegužės mėnesį K.Venclauskis, nusipirkęs arklį, išvažiavo į Šiaulius.27 Lietuvą pasiekė 1918m. birželio 13d.28

Pokaris – tai didysis K.Venclauskio darbymetis. Tada visa galia ir gražumu pasireiškia jo neeilinė asmenybė. Apie tai jo bendražygiai taip kalba. P.Bugailiškis: „Kaip visuomenininkas - drąsus, realus politikas ir kultūrininkas,; jis iškilo ypač pokario metais, kada buvo reikalinga greita ir gyvenimiška orientacija sunkiais ir kritiškais visuomeninio gyvenimo momentais".29 J.Sondeckis, S.Kairys, K.Bielinis: „Ramiais gyvenimo laikotarpiais, palšu kasdieniniu metu K.Venclauskis, niekuomet nenutraukdamas veiklaus ryšio su visuomene, tartum niveliavosi, darydavosi mažiau pastebimas, virsdavo „eiliniu". Bet pavojų ir sukrėtimų laikais jis iš karto stodavo prie vairo, iš karto visa galva pakildamas aukščiau aplinkumos, ir vadovavo. Vadovavimas darėsi natūrali jo teisė ir prievolė (...). Tuomet, - iš dalies dėl jo būdo savumų, tarp K.Venclauskio ir aplinkumos atsirasdavo ryškus atstumas, ir jo asmuo darėsi visiems dar labiau matomas ir kartu su visais susijęs."30

Vienas iš pirmųjų K.Venclauskio ir jo bendražygių padarytų darbų po karo buvo garsiosios Šiaulių berniukų gimnazijos, bet jau, žinoma, lietuviškos atkūrimas. Senoji gimnazija (nuo įkūrimo 1851m. iki Pirmojo pasaulinio karo vadinama „Šavelskaja mužskaja gimnazija"), prasidėjus karui, buvo evakuota į Rusija, kur, mokiniams išsisklaidžius, nustojo egzistuoti.31 Jos pastatas buvo užimtas kaizerinės kariuomenės.* Dar karo metu (1915m. lapkričio mėn.**) kun. L.Galdikas Dvaro gatvėje, privačiame name, įsteigė gimnaziją, kurioje visi mokslo dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Tačiau tais pačiais metais gimnazija vokiečių karinės valdžios įsakymu buvo uždaryta. Matyt, kad buvo pasipriešinta kai kuriems valdžios įsakams. 1917m., sušvelnėjus okupaciniam režimui, A.Klupšo , K.Lukomskio ir kun. Ig.Labanausko iniciatyva vėl buvo atidaryta mieste keturių klasių gimnazija (buvo dėstoma lietuvių kalba)32. Baigus mokslo metus, gimnazija kurį laika nebeveikė.33

 

*Gimnazijos rūmai buvo pastatyti ant K.Venclauskio žmonos Stanislavos tėvo Jono Jakševičiaus žemės, todėl jo vaikai ir dar dvi kartos gavo privilegiją — jei mokysis šioje gimnazijoje, bus atleidžiami nuo mokesčio už mokslą (Žr. Krivickas J. Res non verba. Šiaulių berniukų gimnazijos — J.Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851-1991). -K., 1991. -P.7.-8). Tai labai padėjo S. ir K. Venclauskiams ugdyti savo didžiąją šeimyną.

** J.Krivicko teigimu - 1916 m. (Plg. Krivickas J. Min. veik. -P.47).

 ***Jeigu tikslūs J. Vilkaičio prisiminimai, kad K. Venclauskis į Šiaulius išvyko 1918 m. gegužės mėn., o Lietuvą pasiekė 1918 m. birželio 13 d. (informacija nekrologe -Lietuvos žinios, 1940 02 28), reiktų daryti išvadą, kad K. Venclauskis prie, Jėgos" kolektyvo gimnazijai remti prisijungė vėliau.

 

P.Bugailiškis, K. Venclauskis***, S.Lukauskis ir kt. iš vokiečių okupacinės valdžios 1918m. balandžio 8d. išsirūpino leidimą atidaryti Šiaulių miesto gimnaziją.34 1918m. balandžio 18d. pradeda veikti Jėgos" draugijos išlaikoma Šiaulių gimnazija su 200 mokinių, išlaikiusiais egzaminus.

Gimnazijoje dar tik penkios klasės, bet numatytas aštuonių klasių kursas. Kaip bemaž visose Lietuvos mokyklose pokario metais, taip ir čia dirbo entuziastai, kadangi mokytojų profesionalų labai trūko, direktoriavo matematikos mokytojas Antanas Klupšas. Jėgos" draugijos valdybą sudarė: sekretorius P.Bugailiškis, kun. J.Jasinskas, S.Lukauskis, A.Zubovaitė -Fledžinskienė, kun. Ig.Labanauskas, K.Lukomskis, R.Krukauskienė. Jos pirmininku buvo išrinktas K.Venclauskis.35

1918 - 1920m. Šiauliuose, kaip beveik ir visoje Lietuvoje, siautėjo didžiausias sąmyšis: kaleidoskopiškai keitėsi okupacijos, invazijos ir valdžios (vokiečių, bolševikų, bermontininkų). Šiauliai, buvę atkaklių mūšių vieta, tapo, kaip dar 1915 07 05 „Russkoje slovo" rašė, didelėmis kapinėmis (sugriauta 65% namų), gatvės užaugo žole, o dauguma gyventojų išbėgiojo (liko tik 4000 - 6000 žmonių).36

„Iš tos, kaip tuomet   atrodė - beviltiškos padėties ir anarchijos - išbristi Šiauliuose ir apygardoje, galima sakyti, be kitų, daugiausia padėjo K.Venclauskis, sugebėjęs sutelkti aplink save prityrusių    ir idėjinių žmonių būrelį"37, konstatuoja P.Bugailiškis. Tam idėjinių žmonių būreliui priklausė K.Bielinis, J.Sondeckis, J.Fledžinskas, A.Povylius J.Naujalis, S.Lukauskis, F.Daugėla, J.Lemėžis, J.Grinius P.Bugailiškis ir kt. Galima drąsiai pasakyti, kad tai buvo „vien generolų armija". Jai vadovavo K.Venclauskis, išrinkt pirmuoju miesto burmistrų (1918-11-26/1919-04-17).

Nors Lietuvos būklė po Pirmojo pasaulinio karo buvo apverktina, bet „karštas ir gaivinantis ūpas dirbti ir kurti apėmė visą tautą, nusikračiusią svetimų valdovų ir pasijutus' laisva nepriklausomoje tėvynėje."38 Buvo aišku, „kad n privatus biznis, bet kooperacija geriau tinka mūsų ekonominiam gyvenimui atkutinti, jam į normalias gyvenimo vėžes įsukti, todėl jie suskato kurti kooperatine organizacijas."39

K.Venclauskis, nors būdamas teisininku, entuziastingai imasi kooperatinės kūrybos. Čia pirmuoju smuiku groja Jonas Fledžinskas, Sankt Peterburgo aukštesniųjų komercijos kursų ir Berlyno prekybos akademijos auklėtinis. 1919m. liepos 6d. įvyko didelis, arti šimto kooperatininkų, jų draugijų suvažiavimas, aprobavęs Šiaulių srities bendrovių sąjungos steigimą, išrinkęs laikinąjį biurą, į kurį įėjo ir K.Venclauskis.40 1919m. rugpjūčio 15d. įkuriama Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjunga - J.Fledžinsko, K.Venclauskio, P.Bugailiškio, kun. J.Jasinsko, A.Povyliaus, S.Lukauskio, J.Kriščiūno pastangomis.

„Sąjungos (Šiaulių srities vartotojų bendrovių - E.J.) vadovybė iš pat pirmųjų dienų suvokė, kad jos tikslas ne vien prekiauti. Sąjungos steigiamajame susirinkime buvo pasakyta, kad „nuo švietimo ir kultūros darbo pareina ne tik bendra dvasinė, bet ir medžiaginė Lietuvos piliečių gerovė."41

Sąjungos valdyba (J.Fledžinskas, K.Venclauskis ir kt.) negalėjo pasitenkinti vien sėkminga prekyba, jiems rūpėjo ir kultūros reikalai. Nepriklausomybės metų kūrybos darbai Šiauliuose iškėlė gyvą vietos spaudos organo reikalą. Nors mieste po karo neliko nė vienos spaustuvės ir tebesiautėjo bermontininkų gaujos, 1919m. lapkričio 25d. pasirodė „Sietynas" - gana solidus tuo laikmečiu dvisavaitinis žurnalas. Jį leido Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjunga, redaguoti buvo pavesta, pasak J.Sondeckio, „senam redakcijų vilkui P.Bugailiškiui".

„Nebūdamas politikos laikraštis, nei kurios jos srovės reiškėjas, „Sietynas" stovės ūkio ir vietos kultūros reikalų pamatų. (...) Visi tad, kas gyvas ir pajėgia, teeina suderintomis jėgomis į vietos kūrybos darbą, kad ilgainiui mūsų kraštas pasiektų to kultūros ir gerovės laipsnio, kuriuo didžiuojasi ir džiaugiasi pažangiosios šalys"42, - buvo rašoma programiniame redakcijos vedamajame straipsnyje.

Kitas svarbus Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos darbų - kadrų rengimas. Susirūpinta paruošti bendrovėms išsilavinusiu darbuotoju, kurie mokėtu ne tik gerai prekes sverti ir skaičiuoti, bet galėtu propaguoti kooperacijos idėjas. 1920m. buvo įsteigti pirmieji „Kooperacijos, savivaldybių ir sąskaitybos kursai." Jiems vadovavo J.Fledžinskas. Be to, Vartotoju bendrovių sąjunga skyrė stipendijas norintiems geriau susipažinti su kooperacija.

„Šiauliams sparčiai kylant iš po karo griuvėsių, pradeda po truputį atsigauti ir jų kultūrinės įstaigos, visai iš naujo, iš pat šaknų leisdamos savo ataugas ir jau kitais pagrindais besitvarkydamos"43, - taip apibūdina pokario kultūrinio gyvenimo situaciją mieste P.Bugailiškis.

Iš pat šaknų ataugo ir buvusi Šiaulių visuomeninė biblioteka, kuria rūpintis šiauliečiai kultūrininkai, pasak P.Bugailiškio, „griebėsi pirmon galvon." 1920m. kovo mėn. susikūrė iniciatyvinė grupė, pasivadinusi Šiaulių knygyno ir muziejaus komisija.* Ją sudarė P.Bugailiškis, K.Venclauskis, A.Povylius, K.Šalkauskis, K.Bielinis, J.Fledžinskas, S.Lukauskis ir kun. J.Jasinskis.** Jie kreipėsi į visuomenę, kad ji aukotų knygų, eksponatų ir istorinės medžiagos. Pirmieji bibliotekos fondai ir buvo sudaryti iš žmonių paaukotų knygų bei išgelbėto bibliotekų turto, suvežto į miestą iš per karą apleistų dvarų, bažnyčių ir vienuolynų. Nors remiama visuomenės, biblioteka atsikūrė ne kaip visuomeninė organizacija, bet kaip miesto savivaldybės švietimo įstaiga, vėliau perduota Švietimo ministerijai, kuri ją pavadino Šiaulių centraliniu knygynu.

 

*Ši iniciatyvinė grupė P.Bugailiškio dar vadinama komitetu.

**Ši pavardė P.Bugailiškio knygoje „Gyvenimo vieškeliais" rašoma - J.Jasinskis, o jo straipsnyje „Šiaulių miesto bibliotekos ir jų raida" (Varpai. 1943. -P. 262)-J.Jasienskis, Šiaulių metraštyje 1918-1938 m. -J.Jasenskis, kitur J.Jasinskas.

 

Šiaulių knygyno ir muziejaus komisijos „Sietyne" išspausdintas atsišaukimas dėl eksponatų ir istorinės medžiagos rinkimo - tai pirmieji nedrąsūs žygiai muziejaus reikalu Šiauliuose. Jie ne tuojau susilaukė reikiamo atgarsio - idėja dar turėjo subręsti: Šiaulių „Aušros" muziejus įkuriamas 1923m. kovo 11 d. K.Venclauskis, nors įkuriant muziejų tiesiogiai ir nedalyvavo, bet buvo vienas iš sumanytojų dar jo priešaušryje. O tuo metu (1920m.) apsiribota „Kultūros" bendrovės įstaigų projekto sudarymu minėtoms įstaigoms steigti.

Kooperatinės organizacijos pagrindais steigiamą „Kultūros" bendrovę Finansų ir prekybos pramonės ministerijos Kooperacijos departamentas įregistruoja 1920m. lapkričio 26d.

„Kultūros" bendrovės branduolį sudarė: valdybos pirmininkas (nuo įsteigimo iki 1925m.) - P.Bugailiškis, sekretorius - S.Brašiškis, nariai - K.Bielinis, F.Daugėla, J.Trečiokas, J.Fledžinskas, S.Lukauskis, V.Zubovas, A.Povylius, A.Ulpis, K.Venclauskis. K.Venclauskis 1920-1923m. dirbo Steigiamajame ir Pirmajame Seimuose, o nuo 1925m. perėmė bendrovės vadovavimą į savo rankas ir buvo jos nuolatinis pirmininkas, iki galo ištvėręs jos didįjį sunkmetį.

„Kultūros" bendrovės uždaviniai buvo tokie: 1. Padėti savo narių kultūrinės ir medžiaginės gerovės plėtotei, aprūpinant juos įvairiais spaudiniais, rašomąja medžiaga, organizuojant tam tikslui įvairias įstaigas ir įmones. 2. Organizuoti knygų leidimą. 3. Steigti ir turėti spaustuves, litografijas, cinkografijas ir kitas grafikos įstaigas. 4. Atidaryti knygų ir rašomosios medžiagos sandėlius ir krautuves. 5. Leisti periodinius ir kitus spaudos leidinius. 6. Steigti knygynus, skaityklas, liaudies namus, kinematografus ir įvairias švietimo įstaigas. 7. Rengti kursus, paskaitas, koncertus, teatrus. 8. Šaukti kongresus, konferencijas švietimo ir mokslo klausimais. 9. Steigti „Kultūros" būrelius visuotinio susirinkimo priimtomis instrukcijomis".44

Viskas čia gerai apgalvota: nuo pradinio taško - aprūpinti popierium (pokaris!) iki skrydžio ilgiems dešimtmečiams (deja!). Nuostabiausia, kad šie dideli uždaviniai beveik iš karto buvo vykdomi visu mastu ir gyvu tempu.

Svarbiausias „Kultūros" bendrovės uždavinys buvo organizuoti knygų leidimą. 1921-1927m. išleista 140 pavadinimų knygų 621200 egzempliorių tiražu.45 Tai lietuviški vadovėliai mokykloms, grožinės literatūros (lietuvių ir užsienio autorių) knygos, meno kūrinių reprodukcijų albumai, kalendoriai. Per „Kultūros" būrelius jie pasklido po visą šalį.

Visuomenės jau nebepatenkino riboti ir specialūs „Sietyno" uždaviniai, todėl 1923m. „Kultūros" bendrovė pradeda leisti žurnalą „Kultūra". Tai mėnesinis, laisvamaniškas, liberalios ir demokratinės krypties mokslo, visuomenės, kultūros ir literatūros žurnalas. 1923-1926m. jį leido Šiauliuose ir Kaune „Kultūros" bendrovė, 1927-1941m. - Kultūros švietimo draugija. Redagavo 4 oficialūs redaktoriai: P.Bugailiškis, P.Leonas, J.Galvydis ir K.Korsakas. „Kultūra" buvo vienas iš geriausių to meto žurnalų Lietuvoje. Išeidavo tuo laikų palyginti nemažų tiražų (2000-2800egz.). Jame bendradarbiavo arti šimto autorių, tarp kurių - įžymūs respublikos mokslininkai ir menininkai.

Reikšmingiausiu „Kultūros" bendrovės nuopelnu P.Bugailiškis laiko kultūrinio sąjūdžio organizavimą per „Kultūros" būrelius, kurie su šūkiu „Švieskis ir šviesk!" paplito visoje Lietuvoje. Pradėti kurti 1922m. balandžio mėnesį, jie greitai išaugo į masinę kultūrinę organizaciją, turėjusią 250 būrelių su beveik 3000 narių. Pirmasis „Kultūros" būrelių suvažiavimas įvyko 1925 09 20. Jame dalyvavo atstovai iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų - rašytojas A.Vienuolis, K.Venclauskis, inž. V.Bielskis, K.Bielinis ir kt. 1926 10 31 įvyksta Šiaulių apskrities „Kultūros" būrelių suvažiavimas.46

Po 1926 gruodžio 17 d. perversmo „Kultūros" būreliai dėl jų pasaulėžiūros ir politinės orientacijos pasidarė valdžiai netoleruotini. 1927m. pradžioje jie, kaip tariamai nelegaliai veikę, buvo uždaryti ir priversti nutraukti savo visuomeninį kultūros ir švietimo darbą.

„Kultūros" bendrovė dar ir anksčiau kėlė balsą dėl veiklos varžymo ir spaudos laisvės - dvidešimtųjų spaudos atgavimo metinių proga ji savo organizacijoms išsiuntinėjo 1924 04 28 aplinkraštį su K.Bielinio, S.Brašiškio, P.Bugailiškio, F.Daugėlos, J.Trečioko ir K.Venclauskio parašais, kuriame emocingai kviečiama „laimėti antrąją kovą, kovą už laisvos kultūringos Lietuvos spaudą."47

„Kultūros" bendrovė, likvidavus jos būrelius ir Švietimo ministerijai staiga uždraudus mokyklose naudoti bendrovės išleistus vadovėlius bei kitas knygas (atšauktas M.Sleževičiaus vadovaujamos koalicinės vyriausybės švietimo ministro V.Čepinskio leidimas „Kultūros" bendrovės vadovėlius naudoti mokyklose), t.y. sugriovus jos veiklos pagrindus, turėjo darbą sustabdyti. Formaliai ją likvidavo visuotinis narių susirinkimas 1929m. liepos 27 d., bet praktiškai jos veikla nutrūko beveik pora metų anksčiau. „Leidykla atsidūrė ant bedugnės krašto: ji, savo lėšų neturėdama, buvo pasiskolinusi pinigų knygoms leisti - autorių honorarams ir spausdinimui. Atėjo terminas vekselius išpirkti, o pinigų nėra. Bendrovė pati vekselių negali išpirkti, o bankas nelaukia - išpirkite vekselius, arba mes juos protestuojame ir pinigus išieškosime iš tų, kurie tuos vekselius pasirašė. K.Venclauskis tokių vekselių „Kultūros" bendrovei buvo pasirašęs už 10000 litų sumą, jis juos išpirko ir dėl to nesiskundė. Teisybė, už juos gavo didelę krūvą knygų, bet kas iš to, jei tie vadovėliai buvo uždrausti vartoti. Jų nebuvo kur dėti. Taip ir gulėjo tie vadovėliai K.Venclauskio namų pastogėje."48

Likviduojantis „Kultūros" bendrovei, jos vadovai įkuria naują organizaciją - Kultūros švietimo draugiją (pirmininkas J.Sondeckis). Jos didžiausias nuopelnas - Povilo Višinskio liaudies universiteto įkūrimas (vedėjas P.Bugailiškis).

Šiauliai buvo vieni iš lietuviškojo teatro pionierių. Buvęs „Varpo" draugijos vadovas K.Venclauskis imasi organizuoti profesionalų nuolatinį miesto teatrą, nes būtinybė jį turėti pokariu iškilo visu rimtumu. 1925m. kovo 17 d. „Kultūros" bendrovė perėmė iš Šiaulių verslininkų į savo rankas vienintelį Šiauliuose dr. Ventraubo „Liaudies auditorijos" teatrą su kino teatro sale, ir jo bazėje įkūrė Liaudies namus. Sudaryta Liaudies namų sekcija ėmė rūpintis teatro reikalais. Po daugybės atkaklių, bet nesėkmingų bandymų pagaliau tik 1930m. Šiauliuose įsikūrė Valstybės teatras - Kauno teatro skyrius. Kaip nepriklausomas, aptarnaująs miestą, provinciją ir Klaipėdą, Šiaulių teatras pradėjo dirbti 1931m. rugsėjo mėn.

Šiauliuose visą laiką trūko specialių pastatų kultūros įstaigoms. Ankštos ir nejaukios Liaudies namų salės nebepatenkino nei teatro, nei kino, nei pačių Liaudies namų poreikių. Likvidavus „Kultūros" bendrovę, Liaudies namai buvo perduoti kultūrininkams – K.Venclauskiui, I.Urbaičiui ir J.Naujaliui, kurie pasiryžo iš tos įmonės pajamų fondo sudaryti finansinį pagrindą moderniems teatro rūmams pastatyti. Tai ir pavyko padaryti, ypač Liaudies namų administratoriaus Antano Ulpio dėka. Jam išplėtus kino meno verslą mieste, iš padidėjusio pelno buvo finansuota jau pradėta teatro statyba. Parėmė dar savo kapitalais K.Venclauskis, inž. V.Sirutavičius ir adv. I.Urbaitis. K.Venclauskio įnašą P.Bugailiškis pavadina svaria parama. Kai naujasis teatro pastatas iškilmingai buvo atidarytas, K.Venclauskis jau buvo 1 miręs, o A.Ulpis tapęs DŽDT Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininku.

K.Venclauskis buvo Šiaulių Rotary (anglų k. rotation - „kaita") klubo narys. Rotary klubų organizacija atsirado JAV (pirmasis klubas įsteigtas Čikagoje 1905m.). Netrukus Rotary klubai paplito po visą pasaulį. Šiauliuose Rotary klubas iškilmingai įsteigtas 1938m. birželio 4 d. Kaip ir kitų, taip ir šiauliškio Rotary klubo pagrindinis tikslas buvo per savoj narius, kurie būna įtakingi visuomenininkai, politikai, kultūrininkai ir verslininkai, skelbti politinę bei religinę toleranciją, veikti visuomeninėse bei labdaros organizacijose.

Be K.Venclauskio, Šiaulių Rotary klubui priklausė apie 20 asmenų: advokatas Ig. Urbaitis (klubo sumanytojas ir pirmasis jo pirmininkas), fabrikantas J.Frenkelis, teisėjai T.Vaitiekūnas ir Simoliūnas, kunigas M.Grubys, gydytojas D.Jasaitis (paskutinis pirmininkas), J.Sondeckis (nuolatinis klubo sekretorius) ir kt. Lietuvos Rotary klubai buvo sudarę su Latvijos ir Estijos rotariečiais vadinamąja Pabaltijo apygardą, kuri organizuodavo konferencijas ir ieškojo glaudesnio politinio bei kultūrinio bendradarbiavimo būdų. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuva, Rotary klubai uždaryti, dauguma jų narių areštuoti, ištremti į Sibirą arba pasitraukė į Vakarus. Finansinė pagalba „Kultūros" bendrovei nebuvo pirmas, o teatro statybos parėmimas - paskutinis K.Venclauskio, kaip mecenato, poelgis. Jis savo kasdienių, sunkiu, gerai atliekamu darbu uždirbtus didelius pinigus visą gyvenimą mokėjo nuostabiai leisti: jų netaupė, bet, kaip pats sakydavo, laikė kapitalą žmonėse. Jis savo uždarbiu išlaikė didžiąją Venclauskių šeimyną, rėmė socialdemokratų partijos spaudą, moksleiviją, labdaros organizacijas ir kt. K.Venclauskis kartu su stambiais Šiaulių dvarininkais, pramoninkais ir prekybininkais buvo dar 1891m. įkurtos „Šiaulių gimnazijos beturčiams šelpti" draugijos (1898m. perorganizuotos į „Šiaulių mergaičių ir berniukų gimnazijų beturčiams šelpti " draugiją) narys ir pagrindinis šelpėjas.49 Draugija aprūpindavo gimnazijas drabužiais, maistu, mokėdavo už mokslą, butą, skirdavo pinigines pašalpas. K.Venclauskis gausiai aukojo lėšų Šiaulių laisvamanių kapinėms sutvarkyti. Skolindavo pinigų miesto lietuviams pramoninkams, dažnai atlygį gaudavo natūra, pvz., „Rūtos" fabriko saldainiais - džiaugsmu savo šeimynai. 1925m. įsteigtas Fondas socialdemokratinei moksleivijai šelpti. K.Venclauskis pasidaro vienas iš uoliausių šio fondo rėmėjų. Bet pinigų nešvaistė - žiūrėjo, kad jie būtų tikslingai panaudoti. Mėgdavo šelpti anonimiškai. „Daug lėšų anuomet sukaupti nebuvo lengva, čia ne juokų darbas - litas turėjo savo vertę. Jam „pagauti" reikėjo sumanumo ir energijos", -J.Sondeckio žodžiai iš jo prisiminimų. Kai nepadėdavo nei sumanumas, nei energija, pagalbą ištiesdavo dosni mecenato K.Venclauskio ranka.

Duktė Gražbylė mena keletą kartų nešusi P.Bugailiškiui tėvo įduotus pinigus; o kiek jų pateko į muziejų ne per vaiko rankas. Matyt, tai buvo taip įprasta, kad nei krito į akį, nei liko atminty, - P.Bugailiškis, fiksavęs smulkiausius faktus, to visai nemini, o apie K.Venclauskio „Kultūros" bendrovės gelbėjimą rašo lyg prabėgomis: „Be to, gauta iš pirmininko K.Venclauskio paskola (faktiškai subsidija) kai kurių skolų išlyginimui."50

Šiauliuose visą laiką buvo opus muziejaus ir bibliotekos patalpų klausimas. Todėl 1930 03 16 Šiaulių kraštotyros draugijos valdybos posėdyje nuspręsta statydinti muziejaus rūmus, kuriuose tilptų ir Šiaulių centrinė biblioteka. Pats K.Venclauskis šiai statybai paaukojo 2500 litų. „Visuomenė tam reikalui buvo jau pažadėjusi aukų apie 180000 litų pinigais, medžiaga, darbu. Pamatų statybon jau įdėta apie 10000 litų. Bet po įvykusių naujų savivaldybės rinkimų viskas kūliais apvirto. Naujiesiems ponams nepatiko toks, iš visuomenės iniciatyvos kilęs, sumanymas. Jie nutraukė pradėtą statybą, numojo ranka į išleistus 10000 litų pamatams. Vietoj to pastatė mokyklai rūmus, kurių pusę rūsio, visą antrą aukštą ir palėpes paskyrė Šiaulių kraštotyros draugijai, kuriai priklausė ir „Aušros" muziejus,"51 - mena šią statybą ilgametis „Aušros" muziejaus darbuotojas V.Vaitekūnas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo bandyta dar kartą statyti mieste bibliotekos rūmus. Jų statybos sąmatą sudarė rangovas S.Lurjė (58568 litai). Didelę šių išlaidų dalį sutiko pasiimti K.Venclauskis. „Žinant jo žemaitišką pastovumą ir žodžio tvirtumą, galima buvo tikėtis, kad Šiauliai susilauks savo Bibliotekos rūmų (...). Tačiau netikėta K.Venclauskio mirtis ir Antrojo pasaulinio karo įvykiai sugriovė ir šį sumanymą."52

Inž. V.Sirutavičius 1938m. įsteigė modernią „Molio" akcinę bendrovę, vienintelę tokią Pabaltijyje. Bendrovė gamindavo plytas ir statė mūrinius namus įstaigoms, tarnautojams ir ūkininkams. K.Venclauskis buvo šios bendrovės revizijos komisijos narys iš Šiaulių apskrities savivaldybės.53

K.Venclauskis su V.Sirutavičiumi ir kitais buvo įkūrę akcinę bendrovę „Pastogė"54, kuri Šiauliuose ketino rūpintis statybomis: pastatyti kultūros centrą su kino ir dramos teatru, ten įrengti modernias sales su visais patogumais, pastatyti gerą viešbutį, kokio Šiauliai tuo metu neturėjo, taip pat ir kitų, miestui reikalingų gražių pastatų. V.Sirutavičius, pasak J.Sondeckio, buvo labai veiklus ir nepaprastų organizacinių gabumų vyras, o kai dar šalia K.Venclauskis, - planų realizavimu abejoti netenka. Bet spėtas pastatyti tik minėtasis teatro pastatas - kitus planus taip pat sugriovė K.Venclauskio mirtis ir prasidėjęs karas.

K.Venclauskis buvo geras advokatas, rimtas politikas ir toliaregis kultūros veikėjas. Šioms sritims tolygiai skirti dėmesio jis negalėjo, kultūrinio darbo imdavosi tik atlikęs savo tiesiogines pareigas. Nepaisant to, jo kultūrinis palikimas, dvasinis ir materialinis, yra didžiulis, ypač Šiaulių miestui. Ilgametėje K.Venclauskio kultūrinėje veikloje ryškūs du etapai. XIX a. pab. - XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kultūrinis darbas buvo glaudžiai susijęs su tautinio atgimimo, vėliau politinės kovos laikotarpio visuomenine veikla. Tuo metu K.Venclauskis buvo tos veiklos organizatorius ir aktyvus dalyvis, ieškojęs kelių krašto pažangai ir kultūrai kelti. Pirmosios Lietuvos Respublikos metu, dirbdamas ranka rankon su kitais šiauliečiais kultūrininkais, didelį dėmesį skyrė kooperatinei kūrybai ir pasireiškė kaip mecenatas. Atrodo, kad K.Venclauskis turėjo Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo konstruktyvią viziją, kurią stengėsi realizuoti tam tikrais etapais. Ne visi planai pavyko įgyvendinti, ne viskas spėta padaryti. Bet nemažai K.Venclauskio sumanymų, padiktuotų būtinybės, buvo realizuota kitų kartų šiauliečių dabartiniais laikais.

K.Venclauskis jau 60 metų ilsisi Šiaulių senosiose Talšos kapinėse, bet - simboliška - jo dirbtasis kultūros darbas nesibaigia: dukterys Danutė ir Gražbylė įgyvendino Tėvo svajonę - Venclauskių namai yra ir visada bus Šiaulių muziejus.

 

Šaltiniai ir literatūra

1. Kazimieras Venclauskis. Pagal J.Sondeckį, St.Kairį ir K.Bielinį  //Kultūra. 1940. Nr. 3. - P. 184-185.

2. Kairienė O. Prie naujo kapo // Mintis. 1940. Nr. 2-3 (13-14). Vasaris - kovas. - P.42.

3. Bielinis K. Drg. Kazimiero Venclauskio atminimui // Mintis. 1940. Nr. 2-3 (13-14). Vasaris - kovas. - P. 38.

4. Knyva V. K.Venclauskio minėjimas Šiauliuose // Lietuvos žinios. 1940. Balandžio 30. Nr. 97.

5. Kazimieras Venclauskis. Pagal J.Sondeckį, St. Kairi ir K.Bielinį ... - P. 181.

6. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). - Šiauliai, 1991. - P.112.

7. Šiaulių dramos teatras. - V, 1981. - P.7.

8. Landsbergis - Žemkalnis G. Raštai. - V, 1972. - P.225.

9. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos. - Šiauliai, 1997. - P.102-103

10. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos ... - P. 104.

l1. Peleckis L. Namuose ant Pasadnos ulyčios. - V, 1991. - P.5.

12. Čapkevičienė O. „Varpo" draugija // 1998 m. Šiaulių krašto kalendorius. - P.67.

13. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos ... - P.105.

14. Maknys V. Teatro dirvonuose. - V, 1997. - P.35.

15. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P.168.

l6. Peleckis L. Namuose ant Pasadnos ulyčios ... - P. 16.

17. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P. 172.

18. Šiaulių miesto istorija ... - P.124.

19. Sprindis A. Povilas Višinskis. - V, 1978. - P.220.

20. Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos ... - P.36.

21. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. -Šiauliai, 1993. - P. 154-155.

22. Venclauskis K. // Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1964. - T. 33. -P.343.

23. Bugailiškis P. Šiaulių miesto bibliotekos ir jų raida // Varpai. - Šiauliai, 1943. - P.261.

24. Bugailiškis P.Gyvenimo vieškeliais ... - P.337.

25. Vilkaitis J. Kazimierą Venclauskį prisiminus // Mintis. - 1940. Kovas- balandis. - P. 77.

26. Keletas bruožų iš Kaz.Venclauskio gyvenimo/Lietuvos žinios. 1940. Vasario 28. Nr.48.

27. Vilkaitis J. Kazimierą Venclauskį prisiminus ... - P. 77.

28. Keletas bruožų iš Kazimiero Venclauskio gyvenimo ...

29. Bugailiškis P.Gyvenimo vieškeliais ... - P.187.

30. Kazimieras Venclauskis. Pagal J.Sondeckį, St.Kairį ir K.Bielinį ... - P. 185.

31. Krivickas J. Res non verba. Šiaulių berniukų gimnazijos -J.Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851-1991). - K., 1991. - P.47.

32. Šiaulių miesto istorija ... - P. 124.

33. Krivickas J. Res non verba ... - P.47.

34. Šiaulių miesto istorija ... - P. 173-

35. Krivickas J. Res non verba ... - P.47.

36. Šiaulių miesto istorija ... - P.122.

37. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.224.

38. Fledžinskas J. Atsiminimai. - Šiauliai, 1997. - P. 70.

39. Sondeckis J. Kazimieras Venclauskis. Keli jo turiningo gyvenimo bruožai. Mašinraštis. ŠAM, I-R 6805.

40. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.353.

41. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P. 138.

42. Sietynas. 1919. Lapkričio 25. Nr. 1-2. - P.l.

43. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.258.

44. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.313.

45. Šiaulių metraštis. 1918-1938m. - Šiauliai, 1938. - P. 53.

46. Raguckienė E. „Kultūros" būreliai // „Kultūros" bendrovei -75. Konferencijos, vykusios 1995m. lapkričio 24 d. Šiaulių „Aušros" muziejuje, pranešimai. - Šiauliai, 1995. - P- 24.

47. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. - Šiauliai, 1994. - P.292.

48. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P.174.

49. Šiaulių miesto istorija ... - P. 102.

50. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.303-304.

5l. Vaitekūnas V. Rinktiniai kraštotyros darbai. - Šiauliai, 1998. - P.162. 75

52. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais ... - P.267.

53. Šiauliu metraštis 1918-1938m. - Šiauliai, 1938. - P.

54. Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys ... - P.178. 

*


Leonas Peleckis-Kaktavičius

JIS BUVO DIDELĖS ŠEIMOS TĖVAS

KAZIMIERO VENCLAUSKIO ASMUO IR ŠEIMA 

Kaip šių eilučių autoriui yra tvirtinusios Kazimiero Venclauskio tikrosios dukros Danutė ir Gražbylė, advokatas labai džiaugtųsi, kad jo name dabar įkurtas muziejus. Žinoma, ne dėl to, kad tokiu būdu būtų įamžintas jo atminimas. Sis žmogus visais laikais buvo plačių pažiūrų.

Venclauskių šeimoje vyravusi nuostata - kuo daugiau duoti kitiems, kitų gyvenimą padaryti gražesnį, šviesesnį. Tai visų pirma šios šeimos Tėvo nuopelnas.

Artimai jį pažinojusieji kalbėjo, kad apie K.Venclauskio charakterį ir būdo bruožus negalima spręsti tik iš nuotraukų, kuriose į akis krinta nepaprastai valingas ir gana griežtas veidas. Už šito santūrumo slypėjo jautri širdis ir žmoniškumas.

Artimas Venclauskių šeimos bičiulis, buvęs Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis, pats nugyvenęs turiningą ir ilgą gyvenimą, sakė nesutikęs įspūdingesnės asmenybės už K.Venclauskį. Per keletą paskutinių J.Sondeckio gyvenimo metų dažna mudviejų pokalbių tiek Lietuvoje, tiek užatlantėje tema buvo Venclauskiai. Tam skirta ir nemažai laiškų.

Jau pirmajame savo laiške J.Sondeckis1 pasipasakojo apie žmogišką skolą K.Venclauskiui, kurio balsas kažkada nulėmė stipendiją būsimoms studijoms. Jis taip pat tvirtino, kad advokatas materialiai yra parėmęs ne vieną gabų neturtingą jaunuolį. Tačiau tai darė labai subtiliai, nesireklamuodamas, niekam apie tai, išskyrus to reikšmingo akto dalyvius, nežinant. Tik daug vėliau, po kelių dešimtmečių, paaiškėjo, kad tokių laimingųjų būta ne taip ir mažai.

Apie tai yra rašęs ir kunigas Stasys Yla: „Adv. Venclauskis savo keliu šelpdavo vargingesniuosius studentus, ypač savo linkmės. Bet jis nesijaudino padėdamas žmonai auklėti jos globotinius katalikais. Tiesa, ne visi jų išeidavo tokiais katalikais, kaip ji būtų norėjusi. Kiti pasirinkdavo jos vyro kelią ar panašų. Dėl to ir ji nesijaudino, nes kas kitas galutinai nulems, jei ne pats žmogus, savo tolimesnį kelią".2

Geriau žinomi K.Venclauskio ir jo didžiosios šeimos santykiai.

Bene seniausias tai menantis dokumentas -K.Venclauskio iš fronto į Tulą, kur Stanislava Venclauskienė per Pirmąjį karą buvo apsistojusi su dukromis, augintiniais bei globotiniais, rašytas atvirlaiškis. „Suprantu Tavo vargus ir nelaimes, – rašo K.Venclauskis. – Nupirkau Tau ir vaikams ant batų skuros ir padams; sugrįžęs į Minską, atsiųsiu per ką nors".3

1989m. vasario 1d. šių eilučių autoriui atsiųstuose prisiminimuose J.Sondeckis pasakojo: „Nesigailėjo K.Venclauskis ir tų didelių lėšų, kurias jo žmona išleisdavo savo šeimai. O ta šeima buvo vienintelė tokia Lietuvoje. Savo vaikų Venclauskiai teturėjo porą dukterų, bet augino ir užaugino kelias dešimtis kartų daugiau. Tikslų skaičių tik viena Venclauskienė težino. Esu girdėjęs iš kitų, kad ji pati sakiusi padėjusi išeiti į gyvenimą apie porai šimtų našlaičių ar neturtingų tėvų vaikams. Vienus augindavo savo šeimoj, kitiems teikdavo didesnę ar mažesnę pagalbą jų tėvams ar auklėtojams. Mažiausia kelios dešimtys tokių Venclauskių „vaikų" yra baigę universitetą ar kokią nors kitokią mokyklą. Ar reikia aiškinti, kad šitas savotiškas K.Venclauskio pomėgis nebuvo pigus. Jis gerokai tuštino K.Venclauskio kišenę. Teisybė, jis gerai uždirbdavo, nes buvo labai geras advokatas, bet vargu kuris kitas, kad ir tiek pat uždirbdamas, taip plačiai atidarytų savo piniginę savo žmonos panašiam „bizniui". Venclauskių šeimoj dėl to dalyko nebuvo ginčų. Gal kartais Kazimieras ir paniurnėdavo žmonai paprašius pakloti stamboką sumą „vaikų reikalams" (kuris vyras nelaiko savo žmonos daugiau ar mažiau išlaidžia?), bet ir žmona nebuvo pėsčia, mokėjo reikalą švelninti. „Vaikų" išlaikymo išlaidoms sumažinti ji sugalvodavo visokių būdų. Štai pavyzdys. Reikia vyrui naujos eilutės. Krautuvininkas atneša į namus medžiagų pavyzdžius. Žmonos iš anksto paprašytas, jis kainą padvigubina. K.Venclauskis nesidera, sumoka paprašytą sumą, o žmona gauna veltui medžiagos dar vienai eilutei kuriam nors savo „vaikui". Nesigailėjo jis ir pats aukoti"4.

Ne vieną panašią istoriją yra pasakojusi ir Gražbylė Venclauskaitė bei kai kurie Venclauskių augintiniai ir globotiniai. Tik taip ir neaišku, kam tokia „gudrybė" buvo reikalinga, - K.Venclauskis vis tiek niekada savo žmonai neatsakė, tvirtino tie patys žmonės.

Renkant medžiagą apie Venclauskius5, teko susisiekti ir su pirmąja Venclauskių augintine Sofija Bogomolskyte -Mauragiene, po karo gyvenusia Australijoje (šiuo metu jau mirusi) ir jos vyru, teisės mokslų daktaru Aleksandru Mauragiu. S.Mauragienė daug ir įdomiai papasakojo, kaip pradėjo augti Venclauskių šeima, koks vaidmuo joje teko K.Venclauskiui. Buvusi augintinė pažymėjo, kad visur jautė Tėvo ranką ir paramą, nors ir matydavo jį retokai. Vienas dalykas jai atrodęs itin nuostabus: „K.Venclauskis buvo socialistas ir turbūt netikintis žmogus, kitaip sakant - žmogus be Dievo, bet Stanislavai ne tik kad netrukdė atlikti religinių prievolių, bet ir padėjo. Pavyzdžiui, per Kalėdas kalėdojančius kunigus priimdavo abu. Pavaišindavo, apdovanodavo kalėda. Per Velykas kviesdavo kunigą pašventinti Velykinio stalo. Dalyvaudavo drauge ir Tėvas. Kartais Mama nusivesdavo ir į bažnyčią ir tada smagi pasigirdavo".6

„Kai tapau Venclauskio žentu (t.y. tapo augintinės vyru - L.P. - K.), jis mane nuoširdžiai pasveikino, palinkėjo gražaus sugyvenimo. Tuo ir baigėsi mano pažintis ir giminystė su juo, nors jis žinojo iš profesoriaus Kazio Šalkauskio, kad esu jo studentas teisininkas ir kad mane yra numatęs pasilikti prie civilinės teisės katedros asistentu, - prisimena A.Mauragis.

- Nereikėjo man nei jo moralinės, nei materialinės paramos, tačiau jaučiau, kad ir aš esu tos didžios šeimos narys, kurios Tėvu jis buvo".7

Kaip ir daugeliui jaunystėje pasitaiko, taip ir A.Mauragiui Tėvas anuomet atrodęs snobas, tačiau buvęs jam „įdomus kaip asmenybė, skirtinga daugeliu atvejų nuo kitų"8, todėl stengęsis susitikti su juo iš arčiau. Tokia proga pasitaikiusi 1937 metų vasarą atostogaujant pajūryje - kartu maudantis Palangoje, pėsčiomis ekskursuojant į Šventąja drauge su visais ten buvusiais vaikais.

Ir per atostogas vaikai ir augintiniai visada būdavo šalia, Tėvas niekada nereikalavo kažkokio išskirtinio poilsio - vienatvėje, atskirai ar panašiai, tai akcentuoja visi tų gražių vasarų liudininkai. Kaip yra pažymėjęs kunigas Stasys Yla, pajūryje visada būdavo ir „priedai" iš šalies - kokie nors vaikai, kuriuos S.Venclauskienė pastebėdavo. Be to, savi vaikai nebuvo išskiriami iš globotinių. Ir jie buvo auklėjami religiškai. Tėvas dėl to nedarydavo priekaištų. Nors pats nebuvo matomas bažnyčioje, ant komodos buvo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Niekas šioje šeimoje negirdėjo iš Tėvo lūpų ko nors neigiamo ar pašiepiamo religijos atžvilgiu9. Vyresnioji duktė Danutė, išgirdusi, kad jos tėvą kai kas laiko bedieviu, protestuodavo: „Tai netiesa. Kiek kartų jis mane mažą vesdavo į pamaldas, kai Mama negalėdavo". Jaunėlė Gražbylė, laikyta „Tėvo vaiku", irgi eidavo sakramentų, o tapusi skaučių vadove, vesdavo savo būrį į bažnyčią.

„Man buvo gera proga paklausinėti Venclauskį kai kuriais sunkesniais gyvenimo klausimais, - prisimindamas 1937-uosius pajūryje, pasakojo A.Mauragis. - Išdrįsau jo paklausti, ar jis tiki Dievą".10

Tas jaunojo teisininko klausimas advokato nenustebino, nuotaikos nepakeitė. O kiek pagalvojęs atsakė maždaug taip: „Matai, aš nesu nei filosofas, nei teologas, man sunku į tokį klausimą atsakyti, o ir mano nuomonė čia nedaug ką gali reikšti. Tačiau suprantu, kad tikėjimas yra istorinis faktas, paremtas intuicija. Intuicija yra, be abejo, natūralus įgimtas reiškinys, todėl kova su tikėjimu yra bergždžias reikalas. Aš suprantu kovą su religijomis, kada jos, laikydamosi savo senų raštų, ima smerkti mokslą, pažangą. Tada neišvengiamai kyla karas. Tikras humanizmas niekada nekovoja su tikėjimu ir Dievu, o tik su bažnytiniais papročiais, kurie prieštarauja socialinei pažangai. Tikėjimas ateina su paveldėtu motinos krauju ir pienu, kiekvienas daugiau ar mažiau tą jaučiame. Todėl ir kova su tikėjimu būtų nesąmonė, nors tokie dalykai, kartais mokslo vardu, vyksta..."11

A.Mauragio nuomone, tai, ką K.Venclauskis pasakė žodžiu, patvirtino savo gyvenimu. Kaip pavyzdį, anot jo, Venclauskių šeimą derėtų iškelti jau vien dėl to, kad Tėvą ir Motiną skyrė ideologija, dvi skirtingos pasaulėžiūros (Ji savo vizijose turėjo Dievo karalystę, o jis - socialinę gerovę: laisvę, lygybę, brolybę"), tačiau dėl šito jokių konfliktų nebūta, nes abu buvo „giliai humaniški, humanizmas jungė juos į vieną darną".12

A.Mauragio manymu, gana plačiai įvairiuose leidiniuose apibūdinta K.Venclauskio visuomeninė kultūrinė veikla, mažiau jis pažįstamas kaip žmogus, kaip asmuo, kaip didelės šeimos tėvas, filantropas, geradaris labdarys: „K.Venclauskis nesididžiavo ir turbūt nesidžiaugė žmonos sukurta didele šeima, bet ir netrukdė jai tą pašaukimą vykdyti. Jis buvo didelės šeimos Tėvas, matė daug vaikų aplink bėgiojant, bet niekas neregėjo advokato su jais futbolą spardančio, juos glamonėjančio, besikalbančio su vaikais". A.Mauragio teigimu, ir namuose advokatas buvęs oficialus kaip ir darbe, iš darbo kabineto retai kada išeidavęs, net pasivaikščioti eidavęs vienas. Vienintelis hobis - preferansas su draugais. Tačiau jis, ne kas kitas, sunkiai dirbdamas maitino, išlaikė šią didelę šeimą. Ir šio mažakalbio galiūno pasakytas žodis būdavo nors trumpas, bet tvirtas, svarus, to reikalavo ir iš kitų.13

Tačiau kitų atsiminimuose taip stipriai neakcentuojama, kad „Tėvas laikėsi toli nuo vaikų". Jo dėmesio dažniausiai susilaukdavo jau ūgtelėję augintiniai -bebaigią gimnaziją, stojantys j universitetus ir, žinoma, studentai. Tada, kai jaunam žmogui prireikdavo ypatingo patarimo ir dėmesio. Ne vienam turėjo ir tiesioginės įtakos, ypač tiems, kurie tapo teisininkais. Štai vienas pavyzdys. Algirdas Jakševičius, pamestinukas, rastas prie Venclauskių namų durų 1912-aisiais, nors ir buvo gabus muzikai, studijuoti pasirinko teisę.

Nė iš vieno augintinio ar globotinio nėra tekę išgirsti, kad K.Venclauskis kada būtų šiurkštesnį žodį pasakęs. Tačiau, kaip papasakojo Gražbylė Venclauskaitė, jis buvo Mamos prašęs, kad prie stalo daugiau kaip 30 vaikų nesėdėtų. Ir vis dėlto ne vienais metais būta taip, kad Venclauskių namuose kurį laiką gyveno „kontrabandinis" augintinis.

Taip atsitiko ir su Kazimiera Bačianaite, čia patekusia keturiolikos metų, tuo metu, kai „laisvų vietų" nebuvo. Tačiau advokatas netruko sode pamatyti naują žmogutį, kažkodėl bėgantį nuo jo. „Kur tu, vaike? - paklausė. - Sėsk ir toliau skaityk knygą..." Tai sužinojusi, Mama nutarė, kad laikas atskleisti „paslaptį" ir pasakyti Tėvui, jog prisiėmė naują vaiką ir nuo šiol mergaitė gyvens pas juos.14

Tokios „kontrabandos" būta nemažai. Naują burną savo namuose K.Venclauskis sutikdavo be priekaištų.

Šviesaus atminimo dailininkės Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės liudijimu, savo didžiąją šeimą K.Venclauskis neretai vadindavo „šimše". „Mano šimšei reikia", - sakydavo, jei buvo numatomos kokios didelės išlaidos. Ir rėmė šeimą visokeriopai - ir dvasiškai, ir materialiai.15

Kaip šių eilučių autoriui yra pasakojęs žinomas agronomas Marijonas Žilevičius, į Venclauskiu namus su reikalais jis dažniausiai užsukdavęs pas advokatą. Jį labai žavėjęs Venclauskių humanizmas. Tuometinėje Lietuvoje ne vienas turtingas žmogus padėdavo našlaičiams, tačiau tų taurių žmonių šeimose augo tik vienas kitas svetimas vaikas, arba buvo padedama išeiti mokslus tik vienam kitam gabiam jaunuoliui. O tokio pavyzdžio Lietuva dar nebuvo girdėjusi. Tačiau pradėjus šneką apie tai, K.Venclauskis jos tęsti nepanoro, tik pasakė, jog „taip ir turi būti".16

Kad Venclauskiu dukros, augintiniai bei globotiniai išaugo „nestandartiniais" žmonėmis, dideli ne tik Mamos, bet ir Tėvo nuopelnai. Bene taikliausiai K.Venclauskį jo mirties 15-ųjų metinių proga apibūdino J.Vanagas (J.Sondos -Sondeckio slapyvardis): „Tai buvo gražių asmens savybių ir aukštos kultūros žmogus, kupinas sąmojo. Jis buvo malonus ir įdomus kiekvienoje draugijoje. Jo ramumas kiekvieną stebino ir savotiškai veikė. Jis susivokdavo visokiose sąlygose, jis, kaip tikras karo vadas, mokėjo ir sunkiausiomis valandomis šaltai laikytis ir galvos nepamesti. Jis savo įsitikinimais neprekiavo, savo pažiūras visais laikais ir visiems aiškiai pareiškė ir jas gynė, taisybę visiems į akis sakė, bet visa tai darė dideliu taktų, todėl buvo ne tik draugų, bet ir priešų gerbiamas".17

Per beveik porą dešimtmečių asmeniškos pažinties su šios nepaprastos šeimos nariais ir atžalomis įsitikinau, kad Venclauskiu šeimoje Tėvo autoritetas buvo milžiniškas. Nors su vaikais bendravo tik epizodiškai (išskyrus atostogas pajūryje ir didžiąsias šventes), K.Venclauskis buvo didžiuliu pavyzdžiu savo darbštumu, santūrumų, žemaitiškų charakteriu. Akyse taip ir stovi dukrų, augintinių bei globotinių papasakotos istorijos.

Rodos, užsimerksi ir pamatysi išvaizdujį K.Venclauskį iš Palangos į Šventąją vaikus pėsčiom parsivarantį. Ko ne spartietiška mokykla, vėlesniame gyvenime ne vienam pravertusi.

O namuose tik labai retomis progomis šis kantrus žmogus žmonos paprašydavo: „Nuramink tuos mūsų kompanionus..." Taip dažniausiai vaikus vadindavo.

Pagal K.Venclauskį buvo galima laikrodį nusistatyti: lygiai šeštą valandą ryto atidarydavo savo kabineto duris ir ištardavo: „Prašom". Namuose dirbdavo iki tol, kol reikėdavo išeiti į teismą, firmas - interesantų niekada netrūko, turėjo tiek darbo, buvo toks dienos režimas, kad retas atlaikytų.

K.Venclauskis visada pasisakė už pramonės plitimą Lietuvoje. Iš savo didelių honorarų buvo paskolinęs pinigų rašalo, vyno, saldainių fabrikų savininkams. Nuošimčiai buvo įvairiai atiduodami, nebūtinai grynais, dėl šito advokatas neprieštaravo. Pavyzdžiui, ne vienas mini epizodą, kai iš Antano Gricevičiaus lietuvių saldainių fabriko „Rūta" į Venclauskių namus atriedėdavo vežimas, pilnas saldainių.

Kiekvieną vakarą K.Venclauskis eidavo pasivaikščioti - pro Aušros alėją į parką, o kartais ir iki kapinių. Mėgdavo ir čiuožyklą, kur ratus sukdavo susidėjęs rankas už nugaros.18

„Kai mirsiu, tegu mane prie Tėvo palaidoja", - tai Gražbylės Venclauskaitės praėjusių metų gruodyje ištartas prašymas. Ji didžiuojasi, kad buvo laikoma Tėvo vaiku, kad iš jo paveldėjo daugybę pačių svarbiausių būdo bruožų.

 

Šaltiniai ir literatūra:

1. Iš Jackaus Sondeckio 1988 rugsėjo 21d. rašyto laiško Leonui Peleckiui- Kaktavičiui. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

2. Yla St. Netikintis vyras, tikinti žmona (Garsiojo advokato Venclauskio šeimos dvasinis veidas) // Tėviškės žiburiai (Kanada). 1963. Gegužės 9.

3. Kazimiero Venclauskio 1917 rugpjūčio ld. rašytas laiškas Stanislavai Venclauskienei.  Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

4. J.Sondeckio laiškas L.Peleckiui - Kaktavičiui, rašytas 1989 sausio 16d. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

5. Peleckis. Namuose ant Pasadnos ulyčios. - V.: Valstybinis leidybos centras, 1991.

6. Sofijos Mauragienės 1989 kovo ld. rašytas laiškas L.Peleckiui -Kaktavičiui. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

7. Aleksandro Mauragio 1989 kovo ld. rašytas laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui. Laiškas saugomas L.Peleckio - Kaktavičiaus asmeniniame archyve.

8. Ten pat.

9. Yla St. Netikintis vyras, tikinti žmona (Garsiojo advokato Venclauskio šeimos dvasinis veidas)

l0. A.Mauragio 1989 kovo ld. rašytas laiškas L.Peleckiui-Kaktavičiui.

11. Ten pat.

12. Ten pat.

13. Ten pat.

l4. Kazimieros Bačianaitės pasakojimas, užrašytas 1983 metais L.Peleckio-Kaktavičiaus.

15. Julijos Paltarokaitės - Šalkauskienės pasakojimas, užrašytas 1989 metais L.Peleckio-Kaktavičiaus.

l6. Marijono Žilevičiaus pasakojimas, užrašytas 1983 metais L.Peleckio-Kaktavičiaus. 17. Vanagas J. Drąsus ir ryžtingas žemaitis // Keleivis (JAV). 1955. Kovo2. 18.Gražbylės Venclauskaitės pasakojimas, užrašytas 1999 gruodžio 10d. L.Peleckio - Kaktavičiaus. 

*


Grazbylė Venclauskaitė

PASAKOJIMAI APIE TĖVĄ

Mano tėvas - tikras žemaitis. Jo tėvai netoli Plungės, Juodeikių kaime, turėjo žemės ir malūną ar kelis malūnus ir nemažai žemės. Šeimoje buvo keturi broliai ir sesuo. Su broliais tėvas daug nebendravo, o sesuo atvažiuodavo pas mus vasarą ar per šventes.

Mano tėvas buvo numatytas, kad eitų į kunigus. Ji pasakė tėvams, kad nebus kunigu, ir savarankiškai pradėjo gyvent. Pats sau uždirbdavo duoną vaiku būdamas ar antroj, ar trečioj klasėj. Jau negavo iš tėvų pagalbos. Jis man sakė, kad tos laisvamaniškos pakraipos yra nuo 14 metų.

Tėvas vertėsi sunkiai. Sau duoną uždirbdavo pamokomis. Palangos progimnazijoje mokė V.Nagevičių. Jie abu vienoj klasėj mokėsi.

Tėvas pasakojo, kad Palangos progimnazijoje mokėsi su A.Smetona. Jis apie A.Smetoną neturėjo geros nuomonės.

Dėl tokio savo sunkaus gyvenimo jaunystėje tėvas susirgo tuberkulioze. Jis labai norėjo būti gydytoju ir jau buvo pradėjęs Varšuvoje mediciną studijuoti, bet dėl sveikatos turėjo nuo šio sumanymo atsisakyti.

***

Mano tėvas - aukštas, stambus žemaitis. Labai tvarkingai ir rūpestingai rengdavosi. Dukart per dieną skusdavosi, keisdavo rūbus per dieną keturis, penkis kartus. Dėl tvarkos antrą tokį žmogų sunku rasti, kuris taip tvarką pripažino, mėgo ir rūpinosi ją palaikyti. Tas pats būdavo ir su bylomis: vienoj spintoj buvo einamosios bylos, kitoj buvo tos, kurios jau perduotos į teismą. Žodžiu, viskas buvo „surokuota", sutvarkyta, ir jam mirus mes jokių bėdų neturėjom, nes viskas buvo tvarkingai sudėta.

Tėvas buvo geros fizinės sveikatos, nors buvęs jaunystėj tuberkuliozininku. Save labai žiūrėjo, gyveno taip, kaip laikrodis. Nereikėjo nei laikrodžio turėt. Galėjai žinot, kada jis kelias, kada jis gulas, kada eina pasivaikščioti. Šeštą valandą ryto atidarydavo į laukiamąjį duris iš savo kabineto ir pasakydavo „prašau". Jis nežiūrėjo, ar yra laukiamajame žmonių, ar nėra, būdavo tikras, kad ten bus. Ir priiminėdavo maždaug iki pusės aštuonių, o paskui pusryčiaudavo ir išeidavo į teismą. Grįždavo apie pietus, pavalgydavo, pailsėdavo, paskui šiek tiek padirbdavo, paskui būdavo laisvas. Nuo keturių iki šešių būdavo trečiųjų teismai. Tuo pačiu laiku priiminėdavo ir įvairių firmų atstovus.

Dirbo jis nepaprastai daug. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus galėtų daugiau dirbti. Bet daugiausia dirbdavo, žinoma, naktį, kadangi blogą miegą turėdavo. Paguli, truputį pamiega, vėl dirba ir vėl pamiega. Todėl taip daugiausia ir padarydavo.

Laisvalaikiu tėvas skaitydavo laikraščius, daugiausia vokiškus „Berliner Zeit", „Memeler Dompfboot". Atsimenu, pirmoji mano tarnyba ir buvo laikraščių pirkimas. Turėjau gal penkerius su puse, gal šešerius su puse metų, eidavau laikraščių pirkti ir visą laiką kartodavau pavadinimus, kad neužmirščiau.

Pasivaikščioti tėvas eidavo po savo sklypą ir sodą. Mūsų sklypas buvo labai didelis ir sodas didelis. Tai jis vaikščiodavo ten ir atgal, ten ir atgal. O jau vėlai vakare išeidavo iki parko, pereidavo per parką ir grįždavo. Mėgo vaikščioti vienas. Eidavo ir galvodavo kažką. Žiemą čiuoždavo. Eidavo į čiuožyklą, ant Talšos ežero. Čiuožykla būdavo ir čia - Vilniaus ir Dvaro gatvių kampas. Net čiuožė tais metais, kada mirė. Dar 1940m. sausio mėnesį čiuožė.

Kai būdavo Palangoje, išeidavo pasivaikščioti ir su mama, ir su ponu K.Šalkauskiu, ir dar koks advokatas pažįstamas eidavo. O Šiauliuose visą laiką vienas vaikščiodavo.

Tėvas palaikė tokius artimesnius ryšius su J.Sondeckiu, su J. Naujaliu, Lietuvos banko direktoriumi S.Krukausku ir advokatu K.Šalkauskiu. Tai visas jo draugų ratas. Antradieniais mūsų šeimoje būdavo suėjimai. Pas tėvą ateidavo K.Šalkauskis su žmona, S.Krukauskis ir kt. Antradieniais kortom palošdavo, bet labai menkai. Man atrodo, kad kokios dvi valandas ar dvi su puse, bet labai menkai. Tėvas neleido sau su svečiais užsiiminėti, ne. Sau jis to neleido.

Žmogus jis buvo labai tvarkingas savo gyvenime, laikėsi režimo. Aš kaip atsimenu, tai visą laiką pusryčiai tie patys buvo: du kiaušiniai, liesas pienas ir dar košė. Viskas. Visą gyvenimą. Aš tiesiog neatsimenu jo kitaip. Jis buvo beveik vegetaras. Mėsos beveik nevalgė. Nors ir ne iš principo, bet kažkaip nevalgė. Daug vartojo riešutų, šokolado, vaisių.

***

Drąsiai galiu pasakyti - ne mūsų tėvas, o mano tėvas, nes jis tėvu buvo tik man, ne kam daugiau. Su visais vaikais nebendravo, teisybė, išskyrus vasarą. Jis iš viso su niekuo absoliučiai nebendravo, nes buvo užgožtas nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto savo darbais. Nebuvo galimybės jam bendrauti. Kaip tiek apkrautas žmogus galėtų būt, aš neįsivaizduoju. Jo darbo valandos buvo ne 10, ne 12, ne 20 valandų, o ištisą parą. Pagulėdavo, pamiegodavo labai menkai.

Visą vasarą mūsų šeima, kiek aš atsimenu nuo savo kūdikystės, praleisdavo Palangoje. Visą vasarą - nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Ir todėl tėvas, negaliu pasakyt kokiais metais, pastatė Palangoje vilą, Dariaus ir Girėno gatvėje. Šios vilos niekas niekam niekad nenuomodavo. Ten gyveno visi vaikai, vaikų draugai, draugų draugai. Pilnas namas buvo vaikų.

Žinoma, tėvas vasarodavo ne taip ilgai. Jis atvažiuodavo keliom dienom. Grįždavo, paskui vėl atvažiuodavo. Nebūdavo ištisai niekad. Tėvas labai geras kojas turėdavo, o mama silpnų kojų buvo. Tad tėvas vasarą visus vaikus varydavosi pėsčiomis pajūriu į Šventąją. Ten pasamdydavo laiviukus, mes paplaukiodavom, pašokinėdavom per laiviukus ir paskui pėsti grįždavom atgal. Nuvažiuodavom į Klaipėdą, persikeldavom per Danę ir eidavom pėsti iki Nidos ir atgal. O tada jis bendraudavo su vaikais.

Žinoma, tėvas vis tiek šeimoje turėjo didelę pagarbą, autoritetą, nors ir labai mažai bendravo su šeima. Prisimenu, kada būdavo jo varduvės, visuomet švęsdavom jau toj pusėj, kur mes gyvenom*. Jis ateidavo, pasakydavo — ačiū. Tai ir būdavo visas bendravimas su šeima. Valgyti jam atnešdavo į jo pusę. Jis sau neleisdavo eiti pietauti ar vakarieniauti su kuo. Ne. Net kai į Kauną, į operą nuvažiuodavo, jis tik tiek būdavo salėje, kiek jį domindavo. Vadinasi, išsėdėt visą vakarą, jis neišsėdėdavo. Taip tėvo viskas smulkiai apskaičiuota būdavo.

Mūsų namuose kasdien prie stalo vidutiniškai sėsdavo apie 20 žmonių. Šeimos išlaikymui tėvas mamai kiekvieną savaitę duodavo tam tikrą sumą pinigų. Mama nemokėjo tvarkyti piniginių reikalų. Ji turėjo didelę širdį, ir tai yra viskas. Jeigu jinai turi pinigų, ir atėjęs žmogus pasakys turintis vargą, ji lengva širdimi tuos pinigus atiduos, visai negalvos, kas bus rytoj.

* K. Venclauskis gyveno ir dirbo Venclauskių šeimos namų pirmojo aukšto kairėje pusėje. Čia buvo laukiamasis kambarys, du jo darbo kabinetai ir miegamasis. Visa Venclauskių šeima su augintiniais ir globotiniais gyveno pirmojo aukšto dešinėje pusėje ir pusrūsyje. Antras ir trečias pastato aukštai buvo nuomojami.

Mano tėvas sakė, kad ir labdaringumas turi būti ne širdies, o proto produktas. Ir sakė, kad negalima būti labdaringam kaip mama, jeigu ji visai negalvoja apie rytojų. Apie rytoju reikia galvot. Sako, aš irgi duodu, bet visuomet pagalvoju, ką darysiu rytoj. Aš irgi taip manau. Ir todėl mūsų namuose buvo tokia tvarka: tam tikri produktai buvo perkami tėvo, sakysim, silkės „bačkom", cukrus maišais ir t.t. O šiaip, tokius smulkius reikalus, žinoma, mama pirkdavo.

***

Pirmą savo tarnybą pas tėvą, kaip jau pasakojau, pradėjau laikraščių pirkimu.

Po kiek laiko pradėjau aukštesnės kategorijos tarnybą. Į sąsiuvinį, į knygą tokią registruodavau laiškus, užklijuodavau, „markes" priklijuodavau, nunešdavau į paštą ir grįždavau. Atsimenu, vieną kartą užsižaidžiau su vaikais ir pavėlavau pusę valandos. Ateinu - nebegaunu knygos. Pasitikėjimo nėra. Ir atsiprašinėjau, ir prižadėjau. Tėvas sako:

- Laikrodį turi.

- Su vaikais užsižaidžiau, - sakau.

- Žaiskis toliau, - sako.

Bet dėkui dievui nuo tos pamokos per visą savo gyvenimą niekad niekur nepavėlavau, padarydavau tą, ką buvau pažadėjusi. Vadinasi, pamoka buvo gera.

Pradėjau pas tėvą spausdinti mašinėle turbūt būdama gal aštuonerių su puse, gal devynerių metų. Todėl mašinėle spausdinu visokiom sistemom, visokiom kalbom ir neblogai.

Tėvo profesija ir man turėjo įtakos pasirinkti advokato kelią. Pripratau tą darbą dirbti. Šiaip man reikėjo būti gydytoja, aš taip manau. Pripratau padėti tėvui labai anksti. Ir studijuot todėl buvo labai lengva, paprasta, viskas žinoma, suprantama.* Studijuodama grįždavau namo kiekvieną savaitę, kartais du kartus per savaitę. Grįždavau - dirbdavau, rašydavau. Tėvas padiktuodavo, paskui tik paliepdavo ir pasakydavo, o aš jau pati darydavau. Jis išeidavo. Jis reiklus buvo, labai reiklus. Ir bendraut su juo nebuvo lengva -mažakalbis, beveik niekuo nesidomėjo.

 

* G.Venclauskaitė 1937m. baigė Vytauto Didžiojo universitete teisę.

 

Mano atžvilgiu jis buvo labai dėmesingas. Labai. Kaip aš dabar manau, man reikėjo gerai kailį iškaršt kada nors. Bet jis šito niekad nedarė, niekad nesakė. Atsimenu, jo kabinete kažkokios firmos žmonės buvo, kalbėjosi. Kiek aš metų turėjau, žinoma, neatsimenu, ir aš užėjau pas jį. Ir kažkokią „glupstvą" norėjau pasakyt, net pati nežinau, ko galėjau norėt. Užuot pasakęs „marš laukan", jis pasakė:

- Mano panelė duktė atėjo.

Bet po kiek laiko jis pasakė, kad nelabai išauklėta ar kaip ten, kad aš supratau negerai padariusi.

Dar atsimenu, aš lankiau vokiečių mokyklą. Neatsimenu, kokiais tai metais galėjo būt. Mokytojas man sako:

- Laikrašty parašyta, kad tavo tėvas gavo milijoną. Ar tai tiesa?

- Nežinau, - sakau, - paklausiu. Nueinu pas tėvą ir sakau:

- Mokytojas klausė, ar tu gavai milijoną. Laikraštyje parašyta.

Tėvas sako:

- Pasakyk, ne pirmą ir ne paskutinį.

Aš, įėjusi į klasę, visai negalvodama, kad gal nepatogu, atsistojau ir išpyškinau mokytojui taip, kaip tėvas sakė. Mokytojas pasipiktinęs pasodino mane.

Pareinu namo ir sakau tėvui:

- Nieko nesuprantu - pats klausia manęs, aš pasakau, o jis dar pyksta.

Tėvas klausia:

- Kur jis tavęs paklausė?

- Koridoriuje, - sakau.

- O kur tu jam pasakei?

- Klasėj.

- O kodėl?

- Na, - sakau, - aš maniau - labai svarbu. Tėvas pasakė man:

- Jeigu jis klausė koridoriuje, jis nenorėjo, kad kiti girdėtų. Tau reikėjo palaukti koridoriuje ir pasakyti jam irgi, kad niekas negirdėtų.

Žodžiu, šitoks buvo auklėjimas. Šiaip, žinoma, aš ne tik nesu gavus į kailį, niekad nesu buvus barama. Niekad. Taip, kad tėvą aš labai vertinau, mylėjau ir, galima sakyti, tiesiog dievinau.

1939m. tėvas susirgo. Nežinoma, kas buvo. Išvežė į Rygą, į tokio prof. Zacho sanatoriją. Ten jis išbuvo keletą mėnesių. Po to grįžo, dirbo, bet sveikata jam nebegrįžo. 1940m. buvo operuotas ir vasario mėn. mirė. Pareikalavo, kad jį pervežtų į Šiaulius. Šiauliuose savo namuose mirė. Mirė ant mano rankų.

Žinoma, man jo netektis buvo didelis smūgis. Didelis, nepaprastai didelis smūgis. Aš prie jo buvau labai prisirišus ir savo gyvenimo nuo jo nemokėjau atsieti. Jutau didelę tuštumą, bejėgiškumą. Žodžiu, sunku pasakyti, kaip man buvo sunku be jo. Išgyvenimai buvo milžiniški. Po tėvo mirties aš labai sirgau, plaučių tuberkuliozė atsinaujino, visokie galai...

***

Mano tėvas advokato darbą labai, matyt, mėgo, nors į tą darbą pakliuvo ne iš karto. Jis dėl tuberkuliozės negalėjo nieko kito studijuot, nors buvo pradėjęs studijuot mediciną.

Iš esmės tėvas buvo civilistas. Kalbėjo jis labai lėtai, mažai. Apskritai buvo žemaitis, užsispyręs. Žodžio labai laikėsi. Žinoma, civilistui tas yra būdinga - jam nebūtina daug kalbėti. Baudžiamosios teisės žmogui reikia daug poezijos liet, o civilinė teisė yra proto produktas.

Buvo net toks kaip ir anekdotas, kad jis už savo vieną žodį imdavo po 50 litų. Na, čia, žinoma, tik anekdotas. Bet matyt, kad jis iš tikrųjų taip mažai kalbėdavo, labai mažai kalbėdavo. Kiekvienai bylai pasiruošdavo gerai, rūpestingai, tvarkingai, bet kalbėdavo mažai. Nebuvo oratorius.

Klientų, aiškų, jam netrūko. Čia jokių abejonių nėra. Buvo vertinamas. Galimybių pasirinkti bylas jis turėjo. Šiaip jis ne visas bylas imdavo. Prisimenu, tėvas turėdavo gana daug švedų firmų bylų. Turėdavo ir vieną kitą baudžiamąją bylą, bet daugiausia buvo civilinės bylos. Tačiau alimentų bylas iš moterų pusės imdavo nemokamai ir be eilės. Šių bylų skaičius nebuvo jo apribotas. Kadangi jis turbūt laikė, kad tokios kategorijos bylų sprendimas yra kaip ir pareiga žmogaus. Vaikas turi duoną turėt.

Tėvo darbo kabinete buvo rengiami trečiųjų teismai. Trečiųjų teismai turėjo įstatymų galią. Ir ką trečiųjų teismas nutardavo, tą prievartos būdų buvo galima įgyvendinti. Jeigu viena kuri šalis nesutikdavo su šio teismo sprendimu, ji turėjo teisę skųsti, apeliuoti šitą trečiųjų teismą. Žodžių, trečiųjų teismai, ypač žydams buvo labai priimtini. Didelės, milijoninės žydų bylos eidavo per trečiųjų teismus.

Atsimenu tokią bylą - žydės Panevėžio malūnininkės. Po tos bylos, po sprendimo paskelbimo, ji sako:

- Pons Venclauski, jis mane nuskriaudė ... (neatsimenu kokia suma).

Tėvas sako:

- Ponia, Jūs turite teisę skųsti į apygardos teismą.

- Pons Venclauski, koks doras žydas skųsis į valdišką teismą, – atsakiusi malūnininkė.

Manau, kad tie tretieji teismai vykdavo daugiausia tėvo kabinete, nes mano tėvas turėjo didelį autoritetą kaipo teisingas ir doras žmogus. Žydai juo pasitikėdavo šimtų procentų. Galiu absoliučiai garantuoti, kad jis niekad nėra nieko apgavęs, apvylęs arba neišpildęs to, ką pažadėjęs. Žmogus jis buvo toks - retai ką pasakydavo, bet jeigu pasakydavo, visad ištesėdavo bet kuria kaina.

Tėvas buvo labai principingas ir manė, kad viskas turi turėti savo tvarką, savo prisilaikymą įstatymų. Jis sau jokių pablaškių neleido. Nei sau, nei kitam.

Prisimenu, rusų kariuomenės cerkvė* buvo pastatyta caro laikais ant mano senelių M.ir J. Jakševičių sklypo, be jų leidimo. Kai tėvas vedė, iškėlė bylą, reikalaudamas nukelti tą cerkvę. Jo reikalavimas pasiekė net Maskvos senatą. Buvo priimtas sprendimas nukelti cerkvę. Tada pas tėvą atėjo rusų kariuomenės ir vietinė valdžia. Prašė leidimo. Tėvas sutiko. Vadinasi, ne apie užmokestį ėjo kalba, o apie principą -kodėl be leidimo pastatė?

 

* Dabar Šv.Jurgio bažnyčia.

 

Manau, kad tėvas pasitenkino savo praktine advokato veikla, kuri buvo labai užgožusi jį visą laiką. Ne pagal savo jėgas jis dirbo. Kažkokių mokslo darbų ar straipsnių juridiniais klausimais jis, manau, jeigu ir parašė, tai labai mažai. Jis buvo iš tikrųjų grynai advokatas praktikas ir, matyt, manė, kad tas jam nebūtina.

Aš įsivaizduoju, kad tėvui malonu, kad jo name yra muziejus. Tėvas laikė, kad jo pareiga (kadangi jis ekonomiškai buvo stiprus) pastatyti Šiauliuose muziejų. Ieškojo sklypo. Su Bugailiškiu nesutarė dėl vietos. Bet jis tvirtai buvo nusistatęs nupirkti sklypą ir pastatyti Šiauliuose muziejų.** Ir tuo laiku viskas pasikeitė. Jis mirė. Tėvo kapitalai buvo užšaldyti. Taip ir paliko.

 

*"Diskusijos apie tinkamą muziejui statyti vietą prasidėjo 1930 m., kai Šiaulių kraštotyros draugijos (toliau -ŠKD)posėdyje 1930 03 16 nutarta statyti muziejaus - bibliotekos rūmus. ŠKD posėdžiuose (1930 09 26, 1930 11 18, 1931 01 28) buvo svarstomi įvairūs siūlymai dėl vietos muziejaus statyba., Siūlyta - prie Basanavičiaus g., miesto sode, miesto parke prie Kaštonų alėjos, Šalkauskio namas. 1931 02 13 įvykusiame ŠKD posėdyje pranešama: „rūmams vieta gauta Šiaulių miesto tarybos miesto parke prie „Aušros" alėjos".

Kokių nors faktų apie K. Venclauskio ir P.Bugailiškio nutarimus nerasta nei ŠKD posėdžių protokoluose, nei P.Bugailiškio atsiminimuose. Be to, S. ir K.Venclauskiai muziejaus ir bibliotekos rūmų statybai aukojo 2500 litų. Galima teigti, kad G.Venclauskaitė turi omenyje jau vėlesnius 4-to dešimtmečio pab. pateikiamus muziejaus statybos projektus.

Apie vieną jų P.Bugailiškis taip rašo atsiminimuose: „Buvo ir visiškai rimtų pasiūlymų, pasirenkant muziejaus statybai vietą. Pvz.: miesto savivaldybės ir teatro direktoriaus pasiūlymas statyti muziejų patalpose su teatru..." (Bugailiškis P. Atsiminimai, mašinraštis. ŠAM GEK 1450, I-R 1450, p. 36).

Galima daryti prielaidą, kad šiomis eilutėmis P.Bugailiškis kritikuoja „Pastogės" akcinės bendrovės, kurią suorganizavo K. Venclauskis ir V.Sirutavičius, pastangas statyti Šiauliuose kultūrinį centrą su patalpomis kino teatrui, susirinkimams etc. (Lietuvių enciklopedija, t. 27, p. 505).

 

Santykiai tarp tėvo ir P.Bugailiškio, nėra kalbos, buvo neblogi. Manau, kad galbūt P.Bugailiškiui atrodė, kad tėvas turėjo daugiau padėti muziejui. O tėvas manė, kad jis pastatys muziejų, o tada jau tegul bus renkami eksponatai. Tėvas sakė:

- Kas iš to, kad jis (P.Bugailiškis - red.) viską renka neturėdamas pagrindo. Kur dėt, į kokią kamarą kišt, na, kur. Reikia turėt namą. Aš esu pasiryžęs nupirkt sklypą, pastatyt namą, o tada tegul jie renka.

O Bugailiškiui atrodė, kad tas viskas nesvarbu. Svarbu surinkt. Gal jis savotiškai teisus ar savotiškai neteisus. Sunku pasakyt.

Tėvas rėmė muziejų. Aš pati, atsimenu, esu nešusi P.Bugailiškiui ar du, ar tris kartus kažkokių pinigų. Tėvas liepdavo nunešti.

Mano tėvas palaikė gerus, šiltus santykius su inžinieriumi, socialdemokratu Vladu Sirutavičiumi. Susitikę pasikalbėdavo, ką jie galėtų padaryti naudinga miestui, nes abu buvo ekonomiškai tvirti. Jie įsteigė akcinę bendrovę „Pastogė". Mano tėvas buvo šios bendrovės iniciatorius ir įnešė nemažą sumą pinigų.

Ką dar galėčiau pasakyti apie tėvo labdarystę?

Šiaip tėvas uždaras žmogus buvo. Ir aš ne viską žinau, ką jis padarė. Ir niekas apie tai nežino. Nei pasakodavo, nei kalbėdavo, laikė, matyt, kad tai jo grynai asmeniškas reikalas.

Sesuo (Danutė Venclauskaitė - red.) pasakojo man, kad sutikusi Paryžiuje kažkokį žmogų (neatsimenu pavardės). Ir jis jai sakantis, kad esąs dėkingas, nes buvęs tėvo stipendiantas. O mes su seserimi net nežinojom. Na, kad ji nežinojo, aš dar suprantu. Bet jis ir man to niekad nesakė.

Man toks advokatas Kaminskas pasakojo, kad kartą jis paprašęs tėvo paskolinti kažkiek pinigų. Tėvas atsakęs:

- Skolinti aš neskolinu. Pasakyk dėl ko, galbūt aš duosiu.

Manau, kad tėvas tokių būdų yra daug kam davęs, paaukojęs, išmokslinęs ir pan. Ir daug ko mes nežinom ir nesužinosim.

Prisimenu, jis buvo pažiravęs „Kultūros" bendrovei nemažą pinigų sumą*. Ir kai bankrutavo „Kultūros" bendrovė, jis visus vekselius turėjo išpirkti. Pilną rūsį mūsų namuose tų „Kultūros" bendrovės leidinių prikrovė.

 

* J.Sondeckis (Sonda) atsiminimuose rašo, kad K.Venclauskis buvo pasirašęs vekselių „Kultūros" bendrovei už 10000 litų. (Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai. -Šiauliai, 1993. -P- 174.).

 

***

Tėvas nemėgo rašyti. Nemėgo rašyti nei laiškų, nei sveikinimų, nei straipsnių. Jo sveikinimus, laiškus rašydavau aš. Žinojau kam, kada. Pats jis net nerašė. Tiek jis buvo perkrautas darbo, kad jis to pats nedarė. Galbūt ir nelabai mėgo. Čia reikia ir pomėgį turėt. Jis sakė:

-Užbaigsiu advokatu, tada rašysiu memuarus, tada tą darysiu.

Bet, žinoma, mirė, neturėdamas pilnų 60 metų.

Tėvo archyvo nėra ir niekad nebuvo. Gaunamos korespondencijos jis nelaikė. Čia jau tokia žmogaus prigimtis. Pas mano seserį skrynios buvo visokių sveikinimų, laiškų. Kai ji mirė, mes vargom, neduok, dieve, su tokiom skryniom.* O po mano mirties niekam nereikės vargti. Šiandien gavau du sveikinimus - vieną išmečiau, vieną palikau, nes yra telefonas. 

 

* Danutė Venclauskaitė mirė 1999 m. spalio 29 d. Palaidota Lietuvių kapinėse Vaterburyje, JAV. 

Parengta pagal G.Venclauskaitės pasakojimą - garso įrašą. 1999m. gruodžio mėn., Šiauliai.

Parengė Irena Nekrašienė  

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Kazimieras Venclauskis