Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Mažoji Lietuva Martynas Jankus 06 MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORINĖ APYBRAIŽA

06 MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORINĖ APYBRAIŽA

MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORINĖ APYBRAIŽA

MAŽOJI LIETUVA ISTORIJOS ŠVIESOJE

Iš dr.M.Brako straipsnio, parašyto 100 metų Martyno Jankaus gimimo sukakties proga, išskaitėme pabrėžimą, jog: "M.Jankaus vaidmuo ryškiausias ten, kur ėjo kova už Mažosios Lietuvos atskyrimą nuo Vokietijos ir jos prijungimą prie laisvos Lietuvos valstybės".

Dėl tos tad priežasties, pagerbiant Mažosios Lietuvos Patriarchą M. Jankų, dera mums kiek nuodugniau žvilgterėti į Mažosios Lietuvos istorijos faktus, o tam tikslui perspausdinu prof. Igno Jonyno išsamią studiją "Iš Mažosios Lietuvos istorijos", kuri tilpo Lietuvos šaulių Sąjungos leidinyje "Vasario 16-toji" (Kaunas, 1933 m.). Prof. Ig. Jonynas rašo:

"Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuva — prisijungė prie savo tautinio kamieno lietuvių tautos dalis, kuri kelis šimtus metų buvo nuo jo dirbtiniu būdu atidalinta. Padidėjo Lietuvos valstybės teritorija 2451 kvadratiniu kilometru. Visa tai džiuginą reiškiniai. Tačiau, jei į Klaipėdos krašto susijungimą su Lietuva žiūrėtumėme vien tik gyventojų ir teritorijos padidėjimo atžvilgiu — mes, toli gražu, neatspėtumėm tikros Klaipėdos krašto reikšmės.

Klaipėdos kraštas ir jo uostas — tai platus lietuvių tautos išėjimas į pasaulį. Tauta taip pat yra organizmas, kaip ir paskiras asmuo, bet organizmas kolektyvinis, rinktinis. Kaip paskiras asmuo gali užtrokšti tvankiame ore, taip ir tauta gali sunykti, jei ji neturi tinkamų sąlygų savo raidai, jei ji negali laisvai susisiekti ir susižinoti su kuo ji nori.

Po pirmo Lietuvių-Lenkų valstybės padalijimo 1772 metais, Prūsų karalystei teko visas Pamarys su Vyslos žemupiu ir su Dancigo uostu. Tai buvo vienintelis laisvas lietuvių ir lenkų uostas. Prūsai tuojau paėmė į savo rankas visų išvežamųjų iš valstybės gaminių kontrolę. Prašyte prašyti reikėjo Prūsų valdžios, kad ji leistų tokį išvežimą. Leidimas buvo duotas, bet už tat nuo išvežamųjų gaminių reikėjo mokėti dešimta dalis išvežamųjų javų vertės, kaip prūsų imamas muitas. Įsivaizduokime, kad mes dabar, sunkios ekonominės krizės metu, neturėtumėm laisvo išėjimo į jūrą ir kad nuo mūsų kaimynų priklausytų – leisti ar neleisti Lietuvos gaminius išvežti... Laisvas priėjimas prie jūros – natūrališkiausia garantija, natūrališkiausia garantija, kad valstybė gali naudotis plačiausiu ir patogiausiu keliu susisiekti su kitomis valstybėmis. Jūra neskiria, o jungia tautas.

Jei 1918m. vasario 16d. lietuvių tauta paskelbė pasauliui, kad ji yra gyva ir žengia prie savaimingo gyvenimo, tai 1923m. sausio 15d., susijungdama su Klaipėda, ji ne tik atkartojo savo ryžtumą gyventi, bet ir pareiškė savo nepalaužiamą norą gyventi savitu nepriklausomu gyvenimu.

1918m. vasario 16 ir 1923m. sausio 15 dienos — yra du svarbiausi įvykiai naujausioje lietuvių tautos istorijoje, yra žiburiai, kurių ji turi laikytis, žengdama į savo krašto gerovę ir laimę.

Šis rašinys turi tikslą trumpai atpasakoti Klaipėdos krašto lietuvių atsidalijimo nuo savo kamieno ir susijungimo su juo istoriją.

*

Lietuvių kilimo giminės dabar apima tik nedidelę dalį to žemės ploto, kurį buvo apėmę jų proseniai seniausiais laikais. Istorijos būvy kai kurios lietuvių giminės buvo kitų galingesnių savo kaimynų suskaldytos ir tik nedideli jų likučiai dabar yra susitelkę Nemuno ir Dauguvos upynuose.

Prieš susidarydamos savo politinį organizmą XIII amžiuje, lietuvių kilmės giminės gyveno ramų gyvenimą, tenkindamosios tomis negausiomis gamtos dovanomis, kurias ji jiems nedosniai teikė. Išsiblaškiusios tarp miškų, dažnai viena nuo kitos pelkių ir ežerų skiriamos, ilgą laiką tos giminės nesuprato bendrų visoms joms reikalų. Jas jungė bendra visoms joms suprantama kalba, vienoda religija ir vienodi arba labai panašūs papročiai. Atskiros giminės neturėjo ryškiai apibrėžto ploto, kuris joms vienoms tepriklausytų. Kiekvienos giminės gyvenamas plotas priklausė nuo jos narių gausingumo, nuo jų pajėgumo praplėsti tinkama gyventi plotą... Labiausiai į vakarus išsikišusios lietuvių giminės buvo jotvingiai ir prūsai. Prūsai gyveno Baltijos pietų pajūriu, maždaug nuo Nemuno žemupio ligi Vyslos žemupio. Į pietus nuo prūsų gyveno iš dalies jotvingiai, iš dalies lenkai, mozūrais vadinami. Į vakarus nuo prūsų gyveno kita dalis lenkų tautos, pamarėnais vadinama. Kai istorijos šaltiniai ima kalbėti apie prūsus, šie nuo pamarėnų buvo jau atidalyti Vyslos upės.

Tuo būdu, artimiausi prūsų kaimynai buvo lenkai. Už jūrų gyveno skandinavų giminės — švedai, norvegai ir danai (danai gyveno daugiausia pusiasaly, iš kurio buvo galima prieiti prie prūsų ir sausuma, tačiau, patogiausias susižinojimas ėjo jūromis). Visi prūsų kaimynai krikščionių tikėjimą, o drauge su juo ir raštą, buvo priėmę gana vėlai ir apie prūsus neužrašė daug žinių. Seniausia iš jų yra iš IX amžiaus pabaigos ir priklauso keliauninkui Vulfstanui, kilusiam iš Šlezvigo.

Vulfstano liudijimu, Prūsų kraštas buvo gyvenamas... jau gana žymiai pakilusių ekonomiškai ir dėl to visuomeniškai žymiai susiskirsčiusių žmonių. Prūsų krašte jau tada pastebima ir prekybos užuomazga. Jie turėjo prekybos centrą, kurį keliauninkas vadina "Truso" vardu. Tai buvo miestas netoli prie Ilfingo, arba Elbingo, upės, netoli tos vietos, kur Elbingas drauge su Vysla įteka į Aismares (Frišhafą). "Truso" buvo labai svarbus uostas į kurį įplaukdavo skandinavų laivai su savo kraštų prekėmis, kurias iškeisdavo į lietuvių ir net tolimųjų lenkų prekes. Prūsai čia dažniausiai parduodavo kailius, medų, vašką, o pirkdavosi atvežtą Vyslos upe iš Lenkijos druską, o iš skandinavų kraštų metalinius dirbinius.  "Truso" miestas tais laikais buvo svarbus prekybos uostas ne tik patiems prūsams, bet ir kitoms tolimesnėms lietuvių giminėms, kurios galėdavo iškeisti savo gaminius į reikalingiausias kitų kraštų prekes.

Jų tarpe svarbiausią vietą, rodosi, turėjo atvežtoji iš Lenkijos druska, kuri iš čia toli plisdavo plačiuose lietuvių giminių gyvenamuose kraštuose. Vienas iš tyrinėtojų, kalbininkas profesorius A.Kočubinskis net galvoja, kad ir pats "Truso" pavadinimas yra kilęs iš druskos vardo. Dar senaisiais laikais, kol stipri buvo Romos imperija, Truso miestas galėjo būti gintaro prekybos vieta. Apie gintaro prekybą kalba Romos istorikas Tacitas I amžiuje po Kristaus gimimo.

Prūsai savo prekybai nesitenkino vien svetimais laivais. Jie kaip matyti, iš kai kurių kitų išlikusių liudijimų, turėjo savo prekybos laivus, kuriais pasiekdavo Skandinavų kraštus. Savo prekybos laivynu ypač pasižymėjo sembai, gyvenę krašte, kur XIII amžiaus vidury atsirado Karaliaučiaus pilis ir miestas.

"Truso" uostas buvo Vokiečių ordino sugriautas greitai po jų pasirodymo Prūsų krašte. Jo vietoj atsirado naujas vokiečių įmestas ir uostas Elbingas. Savaime suprantama, kad ne visi prūsų gyvenamieji kraštai buvo vienodai pakilę savo civilizacijoje. Juo kuris kraštas buvo toliau nuo jūros ir jos vedančių kelių, juo labiau jis buvo atsilikęs. Tokis kraštas, be abejo, buvo galindų sritis, esanti pietų rytuose, netoli vadinamųjų Mozūrų ežerų.

*

Prūsai, kaip ir kitos lietuvių kilimo giminės, garbino gamtą, jos reiškinius ir padarus: saulę, mėnulį, ypač žemę, ežerus, upes, girias ir atskirus medžius. Visuose šiuose gamtos reiškiniuose — jie matė juos bevaldančias dvasias, kurios galėjo arba padėti žmogui arba jam pakenkti. Naikinti girias, kurios buvo, jų supratimu, ypatingai mėgiama dvasių būstinė, lankytis jose svetimiesiems arba suteršti šventąsias upes ir ežerus — reiškė įžeisti dievus ir susilaukti jų keršto.

Su saulės garbinimu ypač glaudžiai buvo susijęs ugnies garbinimas. Buvo aukščiausiai iškilęs: šaltame, drėgname klimate ugnis buvo vienas svarbiausių gyvybės palaikytojų.

Joks senovės liudijimas nekalba apie tai, kad prūsai arba kitos lietuvių kilimo giminės būtų turėjusios stabus, arba idolus, ir juos garbinusios kaip dievus. Jeigu jos būtų juos turėjusios, tai svetimšaliai, be jokio abejojimo, būtų tai pastebėję ir užrašę. Dėl to lietuvių kilimo giminių negalima vadinti stabmeldžiais. Neturėjo jos ir šventyklų, kuriose būtų galėję rinktis atnašauti savo dievams. Iškilmingiausias savo tikybines apeigas mūsų proseniai darydavo atvirame ore, dažniausiai giriose arba šventųjų ežerų ir upių krantuose. Išlaikyti ugnis drėgname klimate atvirame ore negalima. Atskiri gyventojai laikė ugnelę savo namų židiniuose, bet buvo ir vietų, kuriose židiniai buvo atskiros giminės ar atskirų kraštų priežiūroje. Tokias viešąsias ugniavietes svetimtaučiai stebėtojai vadindavo šventyklomis, lotyniškai tempia.

*

Paminėtas keliauninkas Vulfstanas kalba dar, kad senovės prūsai mėgo kariauti. Jis nepasako aiškiai, su kuo jie kariaudavę — savitarpy ar su savo kaimynais. Greičiausiai jie darydavo tą ir kitą. Iš svetimtaučių kaimynų artimiausi buvo lenkai. Juos tai ir galėjo puldinėti prūsai seniausiais laikais.

X amžiuje susikūrė lenkų valstybė. Valdžios vienybė joje iš laikyti buvo galima tik trumpą laiką. Jau po antrojo lenkų kunigaikščio, Boleslovo Drąsiojo (992-1025), mirties lenkuose prasidėjo kovos dėl valdžios. Pretendentai į sostą ieškojo talkininkų. Karingi prūsai buvo jiems labai pageidautini sąjungininkai, ir šie pamažu buvo įtraukti į lenkų savitarpines kovas. Jų metu jie gerai susipažino su lenkų gyvenamuoju kraštu, pažino jo kelius. Ieškodami grobio, prūsai puldinėdavo lenkus ...

Apie XII amžiaus vidurį, 1139 metais, po lenkų kunigaikščio Boleslovo Kreivaburnio mirties, lenkų valstybė suskilo į keturias dalis, buvo padalyta tarp jo suaugusių keturių sūnų. Ilgainiui šių keturių svarbiųjų kunigaikštijų valdytojai — dar toliau su skaldė savo žemes tarp savo sūnų. Susmulkėjusios kunigaikštijos buvo silpnos, jungiančio valdžios sudaryti nesisekdavo ir Lenkijai, kuri XI amžiaus pradžioje buvusi labai galinga, pasidarė bejėgiškas, silpnutis kraštas. Šiuo lenkų valstybės susilpnėjimu naudojosi prūsai savo puldinėjimams. Nuo jų ypač kentė Mozūrų ir Kujavijos kunigaikštija, jo sūnui, Boleslavui Garbiniuotajam. Kujavija ir Mozūrai yra prie Vyslos vidurupio. Tai buvo artimiausios prūsams sritys. Jų viena dalis, Kulmo kraštas, į šiaurės vakarus nuo Dravantos upės, Vyslos dešiniojo intako, lenkų kilimo žmonių gyvenamas, nuo prūsų puldinėjimų pavirto stačiai dykuma.

Mozūrų kunigaikščiai XII amž. pabaigoje ir XIII amž. pradžioje pasidarė beveik nuolatiniai prūsų duoklininkai: jie turėjo duoti arklių ir rūbų. Jei tik laiku šių dovanų jie jiems nesuteikdavo, prūsai tuojau puldavo ir naikindavo jų valdomąjį kraštą.

Pirmasis vokiečių istorikas Petras Dusburgas pasakoja, kad vieną kartą, kai pas Mozūrų kunigaikštį Konradą buvę atvykę prūsai pasiuntiniai reikalaudami duoklės, Konradas, neturėdamas iš ko jų reikalavimų patenkinti, sukvietęs į puotą savo krašto didikus su jų žmonomis ir slaptai įsakęs tarnams atiduoti prūsams savo svečių arklius ir rūbus. Dusburgo paduodamoji žinia greičiausiai priklauso legendų sričiai. Tačiau ji yra įdomi kaipo tolimas atgarsis baimės, kurią kitados lenkai jautė iš prūsų pusės.

Lenkai, nebepajėgdami kovoti ginklu su prūsais, buvo galvoję juos pakrikštyti ir per katalikų bažnyčią padaryti juos švelnesnius, o gal net ir nuo savęs priklausomus.

*

Pirmu misininku, kuris norėjo skleisti krikščionių mokslą prūsų tarpe buvo čekas, vyskupas Aldabertas, arba Vaitiekus. Būdamas aukšto kilimo žmogus, jis dar visai jaunas buvo paskirtas Prahos vyskupu. Prahiečiai nelabai norėjo klausyti asketiškų (vienuoliškų) savo ganytojo įsakymų, ir Adalbertas, nepatenkintas savo dvasiškais vaikais, paliko savo vyskupiją ir išvyko į Romą. Jaunas vyskupas buvo labai nepatenkintas žemiškuoju gyvenimu. Jis buvo kupinas pasišventimo, noro tarnauti Kristui. Tai jis tegalėjo padaryti eidamas skelbti Kristaus mokslą pagonims. 997 metais Adalbertas atvyko iš Romos pas lenkų kunigaikštį Boleslovą Drąsųjį, kurio valstybės pasieny gyveno pagonys prūsai.

Lenkų kunigaikštis sutiko misininką su didele pagarba, davė jam ginkluotą sargybą, laivus ir Vysla pasiuntė visus į Baltijos jūrą. Privažiavę prie kranto kažin kurioje nežinomoje vietoje, spėjama, kad sembų krašte, lenkai išsodino vyskupą ir jo palydovus, o patys grįžo atgal. Vyskupas, po ilgo klaidžiojimo, surado žmonių sodybas ir ėmė skelbti nesuprantama kalba krikščionybės mokslą. Iš viso pasakojimo prūsai tesuprato, kad Adalbertas buvęs atsiųstas lenkų kunigaikščio Boleslovo, jų didelio priešo. Prūsai iš karto tik lazdomis apkūlė misininką ir davė jiems valtį, įsakydami grįžti, iš kur jie buvo atkeliavę. Bet po kiek laiko jie vėl surado misininkus savo krašte ir, be to, dar šventoje girioje. Vienas iš jų, kurio brolis buvo lenkų užmuštas, pats nužudė misininkų vyresnįjį, vyskupą Adalbertą. Lenkų kunigaikštis išpirko iš prūsų žuvusiojo vyskupo kūną.

Prūsai instinktyviškai jautė, kad su nauju tikybos mokslu — glaudžiai yra susijęs jų pavergimas. Jie laikė krikščionių misininkus nelaimių nešėjais. Tačiau, jie nenorėjo, iš pradžių jų žudyti. Du kartu jie juos ragino palikti jų kraštą. Adalberto gyvenimo rašytojas įdėjo į prūsų lūpas šiuos reikšmingus pasiaiškinimo žodžius: "Dėl šių žmonių mūsų žemė pasidarys nederlinga, mūsų medžiai nebeduos vaisių; daugiau nebegims gyvulių ir tie, kurie atsiras, išnyks".

Krikščioniškasis pasaulis darė dar ne vieną mėginimą prūsams pakrikštyti. Yra žinomos pastangos, darytos XI amžiuje Brunono Bonifacijaus, XII amž. Moravijos vyskupo Henriko, XIII amž. pradžioje abato Gotfrido ir taip pat Olivos cistersų ordino vienuolio Kristijono. Ypač pagarsėjo savo darbais Kristijonas, pradėjęs apaštalavimo darbą 1209 metais. Jam pavyko patraukti savo pusėn ir pakrikštyti kelis įžymesnius prūsus. Tų laikų popiežius, garsusis Inocentas III, savo aukštu autoritetu parėmė Kristijono žygius ir įsakė cistersų vienuolynui teikti visokeriopos pagalbos savo nariui, o krikščioniškiems Lenkijos ir Pomario kunigaikščiams — nespausti naujakrikščių mokesčiais ir kitokiomis naštomis. Iš čia matyti, kad pirmieji pasikrikštiję prūsai, greičiausiai bus buvę krikščioniškųjų valdiniai. Po kelių metų Kristijonui pavyko perkelti savo veikimą ir į nepriklausomųjų prūsų sritį. 1215 m. jis nuvyko su dviem įžymiais prūsais, kunigaikščiais vadinamais, Romon. Čia jie priėmė krikštą ir apdovanojo savo mokytoją, Kristijoną, žemėmis. Popiežius Inocentas III dovanojimą patvirtino, o patį Kristijoną paskyrė pirmuoju prūsų vyskupu.

Tačiau naujasis vyskupas neilgai tegalėjo džiaugtis savo laimėjimo vaisiais. Sugrįžusius iš Romos naujakrikščius prūsai sutiko nedraugiškai. Jų žemės buvo pagonių užpultos ir sunaikintos. Vyskupas visko neteko iš dovanų ir neturėjo iš ko gyventi. 1216 metų pabaigoj ar 1217m. pradžioj popiežius parašė krikščioniškiems kunigaikščiams, prūsų kaimynams, laiškus, ragindamas juos padovanoti kurį kaimą vyskupui, kad jis nebūtų verčiamas gyventi neturtingų naujakrikščių išmaldomis.

Svetimšalių, prūsams nedraugiškų valdovų kišimasis į naujos tikybos platinimo reikalą, dar labiau suerzino prūsus. Jie ėmė keršyti krikščioniškoms šalims, dažniau jas bepuldami ir beplėšdami. Naujakrikščiai buvo jų suterorizuoti. Tolimesnis krikščionybės plitimas sustojo.

Vyskupas Kristijonas, matydamas savo sėkmingai pradėtą darbą žūstant, kreipėsi į popiežių, prašydamas iš jo karinės pagalbos. To galima buvo pasiekti tik skelbiant prieš pagonis kryžiaus karą. Leidimą Kristijonui tokiam karui skelbti davė 1217 m. jau popiežiaus Inocento III įpėdinis apaštalų soste, Honorijus III. Aptilus krikščionybės propagandai, nusiramino ir patys prūsai. Kristijonas, nebūdamas šalininkas platinti Kristaus mokslą kardu, nesiskubino naudotis popiežiaus leidimu. Jis stengėsi pasiekti pageidaujamų išdavų taikiomis priemonėmis. Todėl prašė popiežių atsiųsti jam daugiau padėjėjų ir duoti pinigų pirktis iš tėvų vaikams, kuriuos jie, nebepajėgdami išmaitinti, tariamai parduodavę arba žudydavę. Dažniausiai tai buvusios mergaitės. Kristijonas tikėjosi tokius vaikus išauklėsiąs krikščioniškoje dvasioje ir juos grąžinsiąs atgal į kraštą, kad jie būtų padėjėjais misijų darbe. Popiežius Honorijus Kristijono prašymą patenkino ir įsakė Mainzo, Koelno, Magdeburgo, Salzburgo ir Lundo vyskupams daryti savo vyskupijose rinkliavas šiems tikslams. Kitų Vokietijos kraštų vyskupams davė teisę atleisti nuo pažadų žmones, norėjusius vykti į Palestiną kariauti dėl Kristaus karsto išvadavimo, bet negalinčius savo pažadų dėl nesveikatos ar kitų nenumatytų kliūčių ištesėti, su sąlyga, kad jie aukotų pinigų krikščionybės platinimo reikalams ir juos siųstų vyskupui Kristijonui. Kai prūsai į krikščionybės mokslo propagandos pagyvėjimą atsakė naujais puldinėjimais, popiežius įsakė artimųjų prūsams kraštų riteriams, pasižadėjusiems vykti į Paletiną, nukreipti savo ginklus prieš prūsus. Bijodamas, kad toks karo žygis nepavirstų užkariavimo karu, popiežius atskiromis bulėmis, adresuotomis vyskupui Kristijonui ir patiems riteriams,. įspėjo juos susilaikyti nuo krašto užkariavimo, o tenkintis vien naujakrikščių gynimu nuo pagonių puldinėjimų.

Popiežiaus raginimų vaisiai nebuvo dideli. Tiesa, 1218 ir 1220m, iš Lenkijos, Čekijos ir Vokietijos buvo nuvykę pas Kristijoną nemaža riterių kryžiuočių, bet prūsai ne tik kad jų nepuolė, o patys išsislapstė miškuose. Riteriai pasiliko be darbo ir turėjo atgal grįžti. Savo pažadus kariauti jie duodavo aprėžtam laikui ir, terminui pasibaigus, jie laisvi nuo pažadų grįždavo savo tėvynėn.

Žymi moralinė ir materialinė parama, kurią vyskupas Kristijonas gavo iš popiežiaus ir krikščionių riterių, sustiprino jo autoritetą ir paveikė jo paties būtį. Mozūrų kunigaikštis Konradas, susitaręs su Plocko vyskupu, padovanojo Kristijonui Kulmo kraštą kunigaikštiškoms teisėmis ir su teisėmis, priklausiusiomis Plocko vyskupui, Vyskupas Kristijonas radosi tokiu būdu materiališkai aprūpintas ir galėjo susidaryti sau pastovų centrą, iš kurio galėtų toliau tęsti tarp prūsų krikštijimo darbą.

Tačiau vyskupo Kristijono viltys neįsikūnijo. Išvykus riteriams kryžiuočiams — prūsai 1224 m. smarkiai nuteriojo Kulmą, Mozūrus ir Kujaviją. Tada paaiškėjo, kad neturint nuolatinės karinės jėgos — negalima apsisaugoti nuo gręsiančio iš prūsų pavojaus. Paties Mozūrų kunigaikščio Konrado karinė galia buvo per silpna, o Lenkija buvo taip politiškai susiskaldžiusi ir pakrikusi, jog nebuvo jokios vilties jos jėgas suburti. Savo dvasininkijos paakintas, kunigaikštis Konradas ryžosi ieškoti pagalbos svetur ir savo akis nukreipė į karinius riterių ordinus, kurie buvo davę pažadus nuolat kovoti su krikščionybės priešais Palestinoje. Tokių ordinų buvo keli, tačiau patys įžymiausieji — Prancūzų ir Vokiečių įkurtieji. Pirmasis ordinas atsirado gana greitai po pirmojo kryžiaus karo ir po Palestinos užkariavimo. Tai buvo "Palestinos kariuomenės" ordinas, kurio statutas buvo patvirtintas 1128m Jo vyriausia būstinė — Jeruzalėje, netoli bažnyčios, lot.Templum, nuo ko jis gavo Templininkų ordino vardą. Vokiečių ordinas atsirado Trečiojo kryžiaus karo metu. Jo užuomazgą sudarė ligoninė, atidaryta 1190-1191 metais netoli Akkono miesto, kurį buvo apsupę kryžiuočiai. Jo pirmasis uždavinys buvo slaugyti sergančius vokiečių kilimo kareivius, ypač siaučiant tuo metu krikščionių stovyklose marui. Pasišventę sergančiųjų slaugymui vokiečiai buvo suorganizuoti į ordiną jau veikiančių kitų ordinu — templininkų ir joanitų — pavyzdžiais. Jo statutas buvo 1191 m. patvirtintas popiežiaus Klemenso III, kuris paėmė naująjį ordiną savo tiesioginėn globon. Jeruzalės karalius Guidonas pakėlė naujo ordino narius riteriais. Didžiausio palankumo iš pat pradžių jam teikė vokiečių imperatoriai. Dvasinės ir pasaulinės valdžios globojamas vokiečių ordinas ėmė nepaprastai tarpti. Jis gavo iš savo globėjų daug žemių tiek Palestinoje, tiek Europos kontinente. Nemaža jų jis įsigijo pirkimu ir mainais. Greitu laiku jis turėjo tiek žemių Vokietijoje, kad joms valdyti net teko paskirti atskiras vyriausias viršininkas, Deutschmeisteriu vadinamas. Vokiečių ordino broliai pasidarė artimiausiais Vokiečių imperatorių bendradarbiais ir patarėjais. Du jo nariai nuolat gyveno imperatoriaus rūmuose. Galingo vokiečių imperatoriaus Fridricho II laikais vokiečių ordino magistras Hermanas von Salza pasidarė vienas įtakingiausių Europoje politikos veikėjų.

Kovoti krikščionims su turkais Palestinoje nesisekė. Kryžiaus karai nepasiekdavo savo artimiausio tikslo — visiškai išvaryti Mohamedo tikėjimo išpažinėjus iš šventosios žemės nepavyko. Patys kryžiuočiai kartais neprivažiuodavo Palestinos. Anksčiau paminėtas imperatorius Fridrichas II, davęs ženklą dalyvauti kryžiaus kare, nuvykęs Palestinon ir net nepradėjęs kariauti, sudarė su turkais taikos sutartį, teisybė, naudingą krikščionims, pagal kurią Jeruzalė, Nazaretas, Betliejus ir pajūris nuo Jafos iki Sidomo pasiliko krikščionių rankose. Tai buvo 1229 metais. Taika su Mohomedo tikėjimo žmonėmis labai sumažino riterių ordinų reikšmę pačioje Palestinoje. Jie ten darėsi nereikalingi. Gudrus, toliaregis Vokiečių ordino magistras Hermanas v. Salza, lyg numatydamas įvykių Palestinoje raidą, iš anksto rūpinosi surasti naują dirvą savo brolių darbui.

XII-XIII amž. Rytų Europos stepėse, į šiaurę nuo Juodųjų jūrų, ligi Dunojaus žiočių, buvo Įsikūrusi klajoklių tauta, kurią rusų šaltiniai vadina polovcais, o kitų tautų — kumanais. XIII amž. pradžioje kumanai ėmė veržtis į Vengriją, kuri politiškai buvo gana silpna. Vengrijos karalius Andrius II apsaugai nuo kumanų buvo sumanęs pasinaudoti plačiai Vokietijoje išsišakojusiomis Vokiečių ordino jėgomis. Jis sudarė su Vokiečių ordino magistru Hermanu v.Salza sutartį, pagal kurią padovanojo ordinui dar negyvenamą savo valstybės teritorijos dalį, Burza arba Borza vadinamą, su sąlyga, kad Vokiečių ordinas gintų Vengriją nuo kumanų puolimų. Ordinui buvo pažadėta visokių lengvatų, kurias patvirtino popiežius Honorijus III. Vokiečių ordinas tuojau ėmė plėstis, jungdamas prie padovanotos teritorijos žemes, iš kumanų atimtas, ir aiškiai siekdamas sukurti savo nepriklausomą vokišką valstybę.

Tarp vengrų ir Vokiečių ordino greitai atsirado nesusipratimų ir net aštrių kiviršų. Vengrų karalius Andrius, laiku pastebėjęs gresiantį jo valstybei pavojų iš Vokiečių ordino pusės, 1224m. su savo kariuomenės pagalba atėmė iš Vokiečių ordino šio pastatytas pilis ir atšaukė visus savo pažadus, duotus ordinui. Patarasis kreipėsi į popiežių, prašydamas jo užtarimo ir paramos. Karalius Andrius II nenusileido ir Vokiečių ordino valstybė, pradėta kurti Transilvanijoje, išnyko.

Į šitą patį Vokiečių ordiną kreipėsi ir Mozūrų kunigaikštis Konradas. Jis pasiuntė savo delegaciją Italijon, kur, imperatoriui Fridrichui II pasitraukus iš Palestinos, buvo perkėlęs savo būstinę ordino magistras Hermanas v. Salza, kviesdamas ordino brolius atvykti kovoti su pagonimis prūsais ir žadėdamas pavesti jiems gyventi Kulmo sritį. Salza iš principo sutiko kvietimą priimti, bet reikalavo tinkamo aprūpinimo žemėmis ir garantijų, kad pažadai bus ištesėti. Konrado derybos su Vokiečių ordinu nusitęsė. Du tuolaikiniai krikščionybės vadai — imperatorius Fridrichas II ir popiežius Grigalius IX, kurie laikė savo tikrais visų pagoniškųjų žemių savininkais, gyveno tarp savęs nesantaikoje. Jie stengėsi vienas antro nepripažinti teisėtai užimančiais sostą, siekė vienas antrą nuversti. Hermanas Salza buvo vienas gudriausių savo laiko politikų. Jis sugebėjo palaikyti kuo geriausius santykius su abiem priešininkais ir siekė iš jų abiejų įgyt malonių. Lenkų kunigaikščio pasiūlymo akivaizdoje, jis stengėsi išgauti ir iš imperatoriaus ir iš popiežiaus dovanos patvirtinimą ir, kad nepasikartotų nepasisekimai, patirti Vengrijoj, iš anksto gauti pripažinimą ordinui visų tų žemių, kurias ateity jam pavyktų iš pagonių atimti.

Nebesulaukdamas Vokiečių ordino brolių atvykimo, vyskupas Kristijonas mėgino sudaryti savo riterių ordiną, panašiai kaip buvo pasielgęs Livonijoje (Latvijoje) vyskupas Adalbertas. Pastarasis kovoms su lybiais ir latviais 1202-1204m. buvo įkūręs "Kristaus kariuomenės brolių" arba, paprastai sakant, kardininkų ordiną. 1226m. Kristijonas tokį ordiną pradėjo kurti. Jo organizacijos pamatan buvo padėtas kardininkų ordino statutas, Mozūrų kunigaikštis Konradas naujai kuriamam ordinui padovanojo Dobrino, arba Dobrzyno, pilį su apylinkėmis, o Plocko vyskupas — atsisakė ordino naudai nuo visų pajamų, kurios toje apylinkėje jam priklausė. Nuo Dobrino pilies buvo pramintas Dobrino ordinu. Pirmieji rašyti dokumentai, liečia šį naują ordiną, yra 1228m. Dobrino ordinui net neteko pradėti veikti. Jo įsikūrimas gal tik pagreitino Vokiečių ordino brolių atvykimą.

Hermanui Salzai pavyko gauti iš imperatoriaus Fridricho II raštą, kuriuo jis ne tik patvirtino Mozūrų kunigaikščio Konrado padovanotą ordinui Kulmo kraštą, bet davė teisę nukariauti visą pagonių kraštą ir jį valdyti kunigaikštiškomis teisėmis. Popiežius nebuvo priešingas šioms dovanoms, nors atskiro jo dovanojimo patvirtinimo nėra.

Pirmieji vokiečių ordino broliai atvyko į Pavyslį 1228 metais ir čia padarė visus aktus, susijusius su Konrado dovanojimu. Be Kulmo Konradas užrašė ordinui dar Orlovo kaimą Kujavijoje. Vyskupas Kristijonas sutiko perleisti Vokiečių ordinui visas tas žemes, kurios buvo pažadėtos jo įkurtam Dobrino ordinui. Popiežius šią sutartį patvirtino 1229 metais. Iš pradžių į Pavyslį buvo atvykę tik du Vokiečių ordino nariai. Salza neskubėjo kitų savo narių siųsti. Tik 1229 metų pabaigoj ar 1230 metų pradžioj buvo paskirtas siunčiamų į Pavyslį brolių viršininkas Hermanas Balkė ir tuojau išvyko kariauti su prūsais. Atvykus į Pavyslį Hermanui Balkei, vyskupas Kristijonas pasirašė su juo naują sutartį, kuria jis perleido Vokiečių ordinui vieną trečdalį visų tų žemių, kurias jam pripažino Apaštalų Sostas arba ateityje pripažins. Ordinas pasižadėjo už tai eiti karo tarnybą, kaip vyskupo Kristijono vasalas.

Po dviejų metų vyskupas Kristijonas pakliuvo prūsų nelaisvėn ir joje išbuvo penkeris metus, ligi 1238m. Iš jos išsivadavęs, jis rado žymiai pasikeitusią būtį. Per tą laiką ordinas išsirūpino iš popiežiaus teisę turėti iš savo tarpo dvasininkus. Vyskupas dėl to pasiuntė skundą popiežiui, bet nedaug telaimėjo. Popiežiaus atsiųstas delegatas pripažino ordinui 2/3 visų žemių, kurias vyskupas jau buvo gavęs ir dar gaus ateity, o vyskupui — tik vieną trečdalį.

Atvykę į Pavyslį Vokiečių ordino broliai tuojau įsikūrė sau pilį, pavadintą Vogelsangu, kairiajame Vyslos krante. Greitai jie pasistatydino didesnę ir stipresnę Nešavos pilį tame pat krante. 1231 m. jie jau persikėlė per Vyslą į rytinį jos krantą ir pasistatė čia naują Torunės pilį. Iš čia jie pradėjo sistemingą prūsų žemės nukariavimą.

Karas su prūsais tęsėsi penkiasdešimt trejis metus. Jis buvo pilnas visokių įvykių, kurių atgarsį randame pas ordino kronikininką Petrą Dusburgą, rašiusį šimtą metų vėliau. Dusburgas buvo ordino kunigas. Visas jo raštas yra labai didelėje Biblijos aprašytų žydų įtakoje. Jis vaizduoja Vokiečių ordino kovas, kaip Dievo išrinktųjų karių su nesuskaitoma daugybe priešų. Iš tikrųjų gi kovų pobūdis buvo visiškai kitoks.

Vokiečių ordino brolių iš pradžių buvo nedaug. Jie nedrįsdavo kautis su prūsais atvirose kautynėse, ypač jei jų priešų skaičius buvo kiek didesnis. Vokiečiai laikėsi savo pilyse. Jiems pagalbon ėjo įvairūs Europos riteriai kryžiuočiai, kuriuos masino popiežiaus skelbiamieji atlaidai. Susirinkus didesniam kryžiuočių skaičiui, ordino broliai drauge su jais puldavo kurią nors prūsų didesnę gyvenamąją vietą ir, ją užėmę, tuojau joje statydavosi naują pilį. Prūsai, susirinkę didesniu skaičiumi, tuojau tą pilį apsupdavo ir stengdavosi sugriauti. Laimėjimas būdavo čia vienoje, čia antroje pusėje. Vokiečiai čia pasistūmėdavo pirmyn, čia atgal pasi traukdavo. Tačiau vis dažniau ir dažniau ėmė reikštis vokiečių viršus. Jie statėsi sau mūrines pilis, kurių prūsai nemokėjo paimti, ir tos pilys dygdavo viena po kitos Vyslos paupy. Nuo paupio jos ėjo toliau į rytus. Pilių apylinkės jau patekdavo į vokiečių rankas, o jų pasilikę gyvi gyventojai — tapdavo Vokiečių ordino valdiniais.

*

Vokiečiai rado prūsuose tris visuomenines grupes — kilmingųjų, paprastųjų žmonių ir vergų. Kilmingieji, kuriuos pirmieji vokiečių kronikininkai vadina kai kada net karaliais arba karaliukais, buvo didesnių žemių savininkai; jas dirbo jų turimi vergai. Paprastieji žmonės — buvo laisvi. Jie dirbo savo žemes, kurias valdė paveldėtinai. Ar jie ėjo kokias pareigas kilmingiesiems — nežinia, greičiausiai — ne. Vergai buvo karo imtiniai. Jų buvo galima įgyti ir pirkimo keliu. Svarbiausiems reikalams, liečiančiems tam tikrą sritį, aptarti rinkdavosi susirinkimai, kuriuose svarbiausią vaidmenį vaidino kilmingieji.

Pirmais savo karų su prūsais laikais, pasiduodamas popiežiaus įsakymams, Vokiečių ordinas elgdavosi su nugalėtaisiais gana žmoniškai, jei tik šie sutikdavo krikštytis. Kilmingieji gaudavo teisę būti pakelti riteriais ir eiti karo tarnybą ordino vadovybėj. Paprastiesiems žmonėms buvo paliekama asmens laisvė ir

teisė paveldėtinai valdyti žemę ir kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Dėl kilnojamojo turto — buvo leidžiama jį parduoti, su sąlyga, kad ordinui būtų duotas tam tikras laidas, jog pardavęs turtą — nepabėgs pas pagonis. Vergų būtis, ir priėmus šiems krikštą, nepasikeitė. Užkariautieji, be abejo, turėjo mokėti dešimtinę bažnyčiai. Ar turėjo mokėti šitokį mokestį ir kilmingieji – neaišku. Tie iš jų, kurie buvo paaukštinami riteriais, nuo mokesčių greičiausiai buvo atleidžiami.

Vokiečių ordinas, toli gražu, ne visuomet skaitėsi su bažnyčios reikalavimais. Duotųjų prūsams pažadų ordinas nesilaikė ir reikalaudavo iš nugalėtųjų darbo. Laisvieji gyventojai pamažu buvo verčiami baudžiauninkais. Tokia tendencija ėmė reikštis iš pat pradžių. Vengdami vergijos pančių — prūsai sukildavo. Tokių sukilimų jau pasidavusių ordinui prūsų ir pasižadėjusių priimti krikštą — buvo keletas. Iš pradžių sukilėliai buvo radę sau talkininką lenkų pamarėnų kunigaikščio Sventopolko asmeny. Jis greitai suprato, koks pavojus gali grėsti iš įsistiprinusių Pavysly vokiečių ir todėl, susidėjęs su prūsais, stengėsi vokiečius iš ten išvyti. Tačiau, popiežiaus iškeiktas už domėjimąsi ir dėjimąsi su pagonimis prieš krikščionis, jis turėjo liautis prūsus rėmęs.

*

Beveik tuo pačiu metu, kai lietuvių giminių vakaruose prasidėjo kovos su Vokiečių ordinu, jų rytuose ėmė kurtis savarankiška lietuvių valstybė. Jos įžymiausiu kūrėju buvo Mindaugas. Aukštaičiai ir žemaičiai savo valstybinės kūrybos darbe jau tiek buvo pasistumę, kad 1236m. prie Saulės sumušė gausingą ir gerai organizuotą Livonijoje (Latvijoj) įsikūrusių vokiečių kariuomenę. Bet apie 1250 metus lietuvių kuriamoje valstybėje pasireiškė pirmoji krizė. Prieš Mindaugą sukilo jo giminaičiai, turį savo žemių žemaičiuose, ir susidėję su Haličo-Volinijos kunigaikščiais, jotvingiais ir Livonijos vokiečiais, pradėjo su juo kovas už valdžią. Voliniečiams ir Livonijos vokiečiams rūpėjo ne perduoti aukščiausią valdžią Lietuvoje Mindaugo giminaičiams, o pasinaudoti lietuvių valstybės nusilpnėjimu ir iš jos atplėšti tuos žemės plotus, kurie jiems buvo ypatingai pageidautini.

Livonijos ordino magistru tuomet buvo Andrius von Steierlandas. Tai buvo ne tik drąsus karys, bet ir labai gabus ir sumanus politikas. Didelis pralaimėjimas prie Saulės 1236 m. parodė Livonijos vokiečiams, kad jie nesugebėsią išsilaikyti prieš kylančią lietuvių galią, ir privertė juos susijungti su Vokiečių ordinu. Tai įvyko 1237 m. Tačiau tas susijungimas buvo, taip sakant, teoretinio pobūdžio. Prūsuose ir Latvijoj įsikūrę vokiečiai galėjo susisiekti tik jūromis, nes buvo atkirsti nedraugiškų lietuvių kilimo giminių. Magistras Andrius ryžosi pasinaudoti vidiniais lietuvių vaidais ir prasiskint kelią Baltijos pajūriu į Vokiečių, arba Prūsų, ordino jau užkariautuosius kraštus. Iš Kuršo jis puolė žemaičius ir prasimušė ligi Nemuno žiočių. Prie Dangės upės, netoli tos vietos, kur baigiasi Kuršių Marės, buvo pastatyta nedidelė vokiečių pilaitė, kurios uždavinys buvo laikyti klusnius vietos gyventojus, rodosi, tuomet dar kuršius. 1252 metų vasarą Livonijos ordinas, susitaręs su Kuršo vyskupu, nutarė mažos pilaitės vietoje pastatyti galingą pilį, nes žemaičiai su sembais jau pradėjo tą pilaitę puldinėti, norėdami ją sugriauti. Naujai statoma pilis vokiečių buvo pavadinta Memelburgu. Ji, matyt, buvo pastatyta anksčiau stovėjusios lietuvių pilies vietoje. Lietuviai naują pilį vadino Klaipėda. Livonijos ordino magistro ir Kuršo vyskupo susitarimu, prie Klaipėdos pilies turėjo būti įkurtas miestas ir padalytas, jo valdymo atžvilgiu, tokiu būdu, kad du jo trečdaliai priklausytų ordinui, o vienas trečdalis — Kuršo vyskupui. Magistras Andrius von Steierlandas nesitenkino šituo teritoriniu laimėjimu. Mindaugo kviečiamas, jis stojo kovoti jo pusėn, iš anksto iš jo išsiderėjęs pasižadėjimą krikštytis ir atlyginti už suteiktą pagalbą. Mindaugas krikštijosi 1250 metų pabaigoje ar 1251. metų pradžioje. Su Livonijos vokiečių ordino pagalba jis išvijo iš Lietuvos savo sukilėlius giminaičius, ėmė organizuoti savarankišką katalikų bažnyčią Lietuvoje ir net gavo iš popiežiaus Inocento IV karališkąją karūną, kuria vainikavosi 1253 metais.

Atsidėkodamas Livonijos ordinui už paramą, Mindaugas perleido jam amžino naudojimosi (leno) teisėmis plačią vakarų žemaičių juostą (pusę Raseinių, Betygalos, Laukuvos ir Dainavos sričių ir visas Karšuvos, Kražių ir Kulių sritis) ir didelį sūduvių, arba jotvingių, žemės plotą su sąlyga, kad ordinas savo lėšomis eitų talkon prieš kiekvieną Mindaugo arba jo įpėdinių ir katalikų bažnyčios priešą.

Į sūduvių, arba jotvingių gyvenamąsias žemes didelių pretenzijų dar reiškė Haličio-Volinijos ir lenkų (Mozūrų, Kujavijos ir Lenčicos) kunigaikščiai, su kuriais jotvingiai dažnai kariaudavo. Vokiečių ordinas pasiskubino su rusais ir lenkais susitarti. 1254m. jis padarė Lenčicoje sutartį su mozūrų ir rusų kunigaikščiais, pagal kurią sau išsiderėjo du trečdaliu jotvingių žemių. Vienas trečdalis turėjo tekti mozūrams ir rusams. Papildomąja 1260 metų sutartimi prie jotvingų krašto pasidalijimo buvo prileistas ir Kujavijos bei Lenčicos kunigaikštis.

Mindaugo užrašymas pavedė Vokiečių ordinui ne tik vakarų žemaičius ir jotvingius, bet ir kitas lietuvių gimines, kurios gyveno nuo jų į vakarus ir dar buvo nepriklausomos. Tai buvo skalviai, nedruviai ir sembai. Visas jas laukė vienodas likimas — pakliūti Vokiečių ordino valdžion. Vergijos nujautimas privertė jas eiti išvien kovoje už savo laisvę.

Vokiečių ordinas skubėjo pasinaudoti nepaprastai jam naudingai susidariusiomis politinėmis aplinkybėmis. Apie XIII amžiaus vidurį jis be didelių sunkumų buvo priėjęs Priegliaus upę, kurios rytuose gyveno sembai ir nadruviai.

Ligi šiol savo užkariavime ordinas ypatingų sunkumų nebuvo sutikęs. Atskiros giminės kariaudavo su vokiečiais dažniausiai savo vienų jėgomis. Kitos, kaimyninės giminės, retai eidavo talkon užpultiesiems. Jei jos tai ir darydavo, tai greičiau ne savo iniciatyva, o Pamario kunigaikščio pakurstytos. Be abejo, Vokiečių ordinas vylėsi tokiu būdu įsigalėti ir toliau į rytus esamose žemėse. Savo ginklus jis nukreipė į šiaurės rytus, į pusiasalį, kurį sudaro Aismarės ir Kuršių Marės, čia gyveno sembai, aukščiausiai kultūriškai pakilusi prūsų giminė. 1252-1253 metų žiemą vokiečiai pradėjo su sembais karą, bet buvo smarkiai sumušti ir priversti pasitraukti. Jie suprato, kad savo ir atvykusiųjų iš užsienio paprastųjų riterių kryžiuočių jėgomis jie nesugebėsią to krašto užkariauti. Jiems buvo reikalinga nauja didelė karo jėga. Vokiečių ordinas, turėdamas daug dvarų Čekijoj ir būdamas ten įtakingas, sugebėjo patraukti savo pusėn Čekijos karalių Otokarą II, kuris ryžosi pats vykti ordinui talkon prieš prūsus, su didelėmis jėgomis, sudarytomis iš Čekijos, Moravijos ir Austrijos riterių. Prie to prisidėjo Brandenburgo markgrafas, įvairūs kiti valdovai, ir pats Vokiečių ordinas su savo kariuomene. 1256m. pradžioje sąjungininkai įsiveržė Sembon, sumušė sembus, kurie kovojo patys vieni, ir privertė juos pasiduoti ir pasižadėti priimti krikštą. Iš sembų, kaip ir iš kitų nugalėtų giminių, buvo paimti įkaitais žymesnių kilmingųjų asmenų vaikai. Prie Priegliaus buvo įkurta pilis, iš kurios būtų galima laikyti klusnius pasidavusius sembus. Tai buvo Koenigsbergas, arba Karaliaučius, kuriam buvo lemta ateity vaidinti toks svarbus vaidmuo viso Prūsų krašto gyvenime.

Bet po šio vokiečių ordino laimėjimo pasireiškė žymus prasilaužimas ordino kovose su lietuvių giminėmis. Į karą su vokiečiais įsikišo tolimesni ir artimesni sembų kaimynai — nadruviai, skalviai, jotvingiai, žemaičiai, aukštaičiai, kuršiai, žiemgaliai, sūduviai, arba jotvingiai. Galima sakyti, kad nuo šio laiko prasidėjo žūtbūtinės kovos tarp lietuvių kilimo giminių ir vokiečių dėl gyvybės, dėl teisės išlaikyti savo tautinį veidą.

Sembams patekus ordino vergijon, skalviai, nadruviai ir sūduviai ėmė puldinėti Sembą, turbūt, norėdami sukelti sembus prieš vokiečius. Tolimesnei vokiečių bangai į rytus sulaikyti — jie bendrai pastatė Alnos ir Priegliaus upių santakoje Vėluvos pilį. Deja, jų paskirtas šios pilies komendantu kažkoks Tirskė pilį išdavikišku būdu perdavė vokiečiams.

1256 metais, savo kaimynų raginami, sembai iš tikrųjų sukilo ir savo ginklus nukreipė prieš Klaipėdos pilį, kuri trukdė jiems susisiekti su skalviais ir žemaičiais.

Tuo pat laiku sukilo Mindaugo padovanotieji žemaičiai prieš ordiną, mėginusį įsiviešpatauti jų krašte. Prasidėjo ilgos ir atkaklios žemaičių kovos su vokiečiais. Pirmiausia žemaičiai puolė naujai pastatytą pajūry prie Danginės Klaipėdos pilį, kurios paimti nepavyko sembams. Tačiau vokiečiams buvo  pavykę iš anksto sužinoti apie žemaičių ruošiamą žygį. Pats Livonijos ordino magistras ryžosi ją ginti. Jis pastojo žemaičiams kelią į pilį, bet buvo sumuštas. Kautynėse žuvo dvylika ordino brolių. Pats magistras ir Klaipėdos komendantas buvo sužeisti. Vokiečiams visgi pavyko pabėgti iš karo lauko ir pasislėpti už stiprių pilies sienų, žemaičiai, neturėdami karo mašinų piliai griauti, pasitraukė. Tuo būdu lietuvių giminėms antrą kartą nepasisekė sugriauti pilį, pastatytą vidury jų žemių.

Žemaičiai ryžosi savo kovas su vokiečiais toliau tęsti. Prie Skuodo ir prie Durbės ežero — jie vėl sumušė Vokiečių ordino kariuomenę. Ypač didelės svarbos turėjo kautynės prie Durbės ežero 1260 metais, kur žemaičiai turėjo prieš save sujungtas abiejų ordinų jėgas.

Didelis vokiečių pralaimėjimas prie Durbės sukėlė visų neseniai užkariautų lietuvių kilimo giminių sukilimą. Ginklų griebėsi notangėnai, varmiai, pagudėnai, bartai, sembai ir šiaurėje kuršiai ir žiemgaliai. Sukilėliams vadovavo prūsų vaikai, kurie buvo dažnai imami įkaitais ir siunčiami Vokietijon, kur jie buvo auklėjami vokiškoje dvasioje. Jie buvo gerai susipažinę su vokiečių ordino technika ir, sugrįžę pas savuosius, užuot buvę vokiečių bendradarbiai, darėsi aršiausi jų priešai ir sukilusių giminių vadai. Iš tokių jaunų vadų ypač pasižymėjo savo kariškais gabumais natangas Henrikas Montas, kuris vieno vėlesnio liudijimo net yra laikomas visų sukilėlių prūsų vadu.

Šio prūsų sukilimo metu ypatingai ryškiai pasireiškė visų lietuvių kilimo giminių tautinė vienybė. Sukilėliai pasistatė aiškų tikslą — išvyti visus vokiečius iš Pabaltijo kraštų. Žemaičiai, kurie anksčiausia apsitvarkė su vokiečiais, ėjo talkon sukilusiems prūsams. Žemaičių vadas Treniota su savo kariuomene buvo pasiekęs net Vyslą. Jis nuteriojo ir Mozūrus, kad iš ten vokiečiai negautų pagalbos. Krikščionybė ir vokietybė sukilėliams buvo sinonimai (tas pats). Jie degino bažnyčias, vokiečių sodybas kaimuose ir miestuose ir žudė vokiečius. Išlikę gyvi vokiečiai išsislapstė jau gausingose savo pilyse. Vokietybė rytuose gyveno patį sunkųjį laiką. Ją išgelbėjo pilys, kurias buvo sunku paimti, pagalba iš užsienio ir įvykiai Lietuvoje.

Lietuvoje atsinaujino vidaus vaidai. Karalius Mindaugas buvo 1263 metais nužudytas. Jo vietą užėmė lietuvių tautinis vadas Treniota, kuris greitai buvo taip pat nužudytas Mindaugo sūnaus Vaišvilko pasiųstų žudikų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą užėmė surusėjęs, provoslavų bažnyčios apeigomis krikštytas, ir tapęs lietuviams svetimas, Vaišvilkas. Gausiai einą iš Vakarų riteriai kryžiuočiai padėjo vokiečiams atsigriebti. Žingsnis po žingsnio — jie atkariavo visas per sukilimą nustotas sritis.

*

Atsistatęs Vokiečių ordinas ėmė žiauriai keršyti sukilėliams. Visą savo politiką prūsų atžvilgiu jis dabar griežtai pakeitė. Sukilėlių turtas buvo konfiskuotas. Sukilėliai galėjo išgelbėti savo gyvybes tik atsiprašę ir pasižadėję grįžti prie katalikų tikėjimo, bet atgauti asmens laisvės — jie jau nebeįstengė. Jokio skirtumo tarp kilmingųjų ir papratųjų žmonių Vokiečių ordinas nebedarė. Jo pyktis turėjo ypač išsilieti prieš kilminguosius, kurie buvo sukilimo organizatoriai ir vadai. Jie daugiausia ir nukentėjo. Vokiečiai jau nebegalėjo jais pasitikėti. Tik negausingi asmenys, kurie buvo pasilikę sukilimo metu neutralūs arba ištikimi vokiečiams, išlaikė savo laisvę, bet ir jie buvo iškelti iš nuolatinių savo gyvenamų vietų. Jiems buvo duota žemė kitur.

Po sukilimo numalšinimo prūsų žmonės pavirto pilka baudžiauninkų mase, nebeturinčia jokios politinės reikšmės. Tokioje būtyje ji išbuvo ligi baudžiavos panaikinimo.

*

Didžiojo prūsų sukilimo metu prieš vokiečius iš lietuvių giminių, gyvenančių į vakarus nuo Nemuno, buvo dar nepriklausomi nadruviai, skalviai ir sūduviai. Vokiečių ordinas, atsipeikėjęs, nukreipė savo ginklus ir prieš juos.

Lietuviai, gyveną į rytus nuo Nemuno, stengėsi padėti jiems kovoti, palaikė juos savo kariuomene. Ypač daug veiklumo parodė Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis (1270-1282). Ne vieną kartą jis buvo įsiveržęs į Vokiečių ordino užkariautas žemes ir vokiečius kautynėse sumušęs, bet jau neįstengė palaikyti užnemuniečių laisvės. 1283 metais Vokiečių ordinas pasiekė Nemuną, Jis pasiliko savo rankose ir Klaipėdos pilį su jos apylinke.

*

Nuo 1283 metų ligi taikos prie Melno ežero 1422 metais Nemuno tekmė buvo fronto linija vakaruose tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino. Iš abiejų pusių buvo daroma nuolatinių įsiveržimų į priešo valdomąsias žemes. Užkliuptieji gyventojai buvo išvedami nelaisvėn. Kartkartėmis įvykdavo pasikeitimas belaisviais arba jų išpirkimas. Dažniausiai gi belaisviai pasilikdavo gyventi politinio priešo žemėje. Tuo būdu, maždaug per pusantro šimto metų, ėjo nepaliaujamas gyventojų, esančių abiejose Nemuno pusėse, maišymas. Tai yra labai svarbus sociologinis faktorius, kuris trumpais žodžiais neaptariamas.

Mūsų tarpe dažnai keliamas klausimas, kur buvo senovėje siena tarp prūsų ir aukštaičių arba žemaičių. Į šitokį klausimą yra atsakoma įvairiai, dėl jo karščiuojamasi, kitaip gi manantieji — net kaltinami politinėmis simpatijomis arba antipatijomis. Vienok nustatyti bet kuri ryškesnė siena tarp giminių, gyvenančių lygumoje, tarp miškų, be jokių didelių natūralinių užtvarų, negalima. Jokia upė negalėjo būti užtvara, ypač Pabaltijy su jo ilgomis žiemomis, kada upės kelis mėnesius palikdavo užšalusios, įvairioms giminėms susimaišyti.

Pirmasis ordino kronikininkas, parašęs savo "Prūsų žemės kroniką" ("Chronicon terrae Prussiae") apie 1326 metus, kai jau iš seno buvo nusistovėjusi politinė siena tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos žemių Nemunu, prūsais vadina visas gimines, gyvenusias tarp Nemuno ir Vyslos. Jis išskaičiuoja net 11 prūsų giminių ir kiekvienai duoda atskirą pavadinimą. Deja, jis nenurodo, kas padėta to suskirstymo pagrindan. Apskritai, nelabai yra vertingos ir visos žinios, paduodamos apie atskiras gimines. Daug jose plačios  Dusburgo fantazijos padarinių. Užteks prisiminti Dusburgo posakį, kad mažutis pusiasalis tarp Aismarių ir Kuršių Marių, kur gyveno sembai, galėjęs duoti 4000 raitųjų ir 40.000 Pėsčiųjų kareivių!

Kažin, ar senovės Užnemunėje nebus buvusi būtis, panaši į esančią mūsų laikais Užnemunėje, buv. Suvalkų gubernijoje, čia lietuviai vieni kitus vadina dzūkais, sakeliais, guogais, kapsais, zanavykais, prūsais, paprūsiais. Šio suskirstymo pagrindan yra padėtos jų kalbamosios tarmės, kartais gana skirtingos. Tačiau šita aplinkybė dar nieko neįgalina manyti, kad čia gyvenama labai skirtingų giminių.

Senovės lietuvių giminės, prūsais vadinamos, reikale, mokėjo gerai susikalbėti, susitarti ir net bendrai veikti su savo broliais, gyvenančiais kitapus Nemuno, žymūs pobūdžio ir net kalbos skirtumai susidarė tik dėl ilgo buvimo vokiečių valdžioje, t.y. dirbtiniu būdu. Iš senovės prūsų kalbos mažai pavyzdžių teišliko ir be to, dar taip netiksliai užrašytų, kad sunku spręsti apie visų prūsų kalbą ir net apie tų, kurių tarme, tariamai, yra parašyti tekstai.

XIV ir XV amžiaus lietuviai nematė jokių didelių skirtumų tarp savęs ir giminių, gyvenančių kitapus Nemuno. Algirdas ir Kęstutis drąsiai reikalavo savo derybose dėl krikšto priėmimo su imperatoriaus Karolio IV pasiuntiniais 1358 metais, kad prie Lietuvos, kaip kamieno, būtų priskirtos žemės, esančios tarp Nemuno ir Alnos bei Priegliaus upių ligi pat jūros, vakaruose, ir visas kraštas, esąs į pietus nuo Dauguvos, kur gyveno kuršiai ir žiemgaliai. Matyti, tuomet dar labai gyvos buvo bendro kilimo ir bendrų kovų dėl savo laisvės tradicijos.

Vytauto viešpatavimo laikais ėjo smarkus ginčas tarp Lietuvos kunigaikščių Vytauto ir Jogailos, iš vienos pusės, ir Vokiečių ordino, iš kitos pusės, dėl žemaičių. Derybų metu su Vokiečių ordino Įgaliotiniais Nemuno Salyne, 1413 metais, dalyvaujant imperatoriaus Zigmanto atsiųstam tarpininkui Benediktui Makrai, kai kilo klausimas, žemaičių ar ne žemaičių kraštui priklauso Veliuonos pilis, Vytautas susijaudinęs pasakė ordino maršalui: "Prūsai taip pat buvo mano sentėvių žemė, ir aš jos reikalausiu ligi Osos upės, nes ji yra mano tėvonija". Norėdamas dar aiškiau pabrėžti prūsų ryšį su lietuviais, jis paklauė ordino maršalą: "O kuri gi yra ordino tėvonija?" Savo ironišku paklausimu Vytautas norėjo pabrėžti, kad vokiečiai, kaip įsiveržėliai į svetimą palikimą, turi iš ten išsinešdinti.

Tą pačią mintį Vytautas atkartojo savo protesto laiške, adresuotame 1420 metais imperatoriui Zigmantui. Nepripažindamas vokiečiams jokių teisių į žemaičius, jis pareiškė: "Kryžiuočiai yra svetimšaliai; jie yra ateiviai iš Vokietijos. Jie yra užėmę prūsų žemę, o dabar stengiasi jėga ir iškilmingais pasakymais išvaryti iš mūsų žemės ir jos sienų ir mus tikrus jos paveldėtojus ir valdovus".

Vytauto pareiškimai apie prūsų žemę, kaip savo tėvoniją, pasiliko tik skambūs žodžiai. Jis neįstengė išvaryti "svetimšalių ateivių iš Vokietijos". Mums yra svarbu, kad lietuvių sąmonėje Lietuvos valstybės nepriklausomo gyvenimo metu, o taip pat ir dabar, — buvo ir yra jaučiamas glaudus ryšys su atplėštais nuo jų kraštais.

Ginčo metu dėl žemaičių Vytautas reikalaute reikalavo grąžinti Lietuvai Klaipėdos kraštą, kuris, net besilaikant Dusburgo liudijimo apie prūsų giminių gyvenamąsias vietas, negalėjo būti laikomas Prūsų žemės dalimi. Vytautui nepasisekė Klaipėdos krašto atgauti, ir jis pasiliko ligi I pasaulinio karo pabaigos, iš pradžių Vokiečių ordino, vėliau Prūsų kunigaikštijos, dar vėliau Prūsų ir Brandenburgo kunigaikštijos ir, pagaliau, Prūsų karalijos dalimi.

XV amžiaus vidury dar vieną kartą iškilo klausimas ne tik grąžinimo Lietuvai Klaipėdos, bet ir visų Rytprūsių. 1454 metais sukilo prieš Vokiečių ordiną Prūsų riteriai ir miestiečiai ir pasidavė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, Jogailos sūnui. Lenkų ponai numatė sunkias kovas su turtingu Vokiečių ordinu, Lenkijai priėmus savo globon sukilusius ordino valdinius. Lenkai norėjo užtikrinti sau Lietuvos pagalbą būsimose kovose ir pasiūlė Lietuvos ponams priimti pasidavusius riterius ir miestiečius bendron globon ir bendromis jėgomis juos ginti.

Šiuo atveju lenkai prisiminė sau ir Kęstučio politinės programos reikalavimą visiškai iškelti ordiną iš Pabaltijo ir siūlė pasidalyti jo valdomas žemes. Tai buvo labai viliojąs projektas, bet jis buvo padarytas tuo laiku, kai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo labai įtempti santykiai dėl Podolės pagrobimo ir dėl lenkų noro laikyti Lietuvą savo valstybės dalimi. Lietuviai atsisakė lenkų pasiūlymą priimti, ir Lenkijai vienai teko kariauti su Vokiečių ordinu. Karas tęsėsi 13 metų ir pasibaigė Lenkijos laimėjimu. Pagal sutartį, pasirašytą su Vokiečių ordinu Torunėje 1466 metais, jo žemės buvo suskaldytos į dvi dalis: vakarinės žemės su Marienburgo, Torunės, Elbingo, Dancigo ir kitais miestais buvo prijungtos prie Lenkijos karalijos, o rytinės su Karaliaučiumi, kaip centru, pasiliko ordinui, bet šis pasižadėjo būti Lenkijos vasalu ir teikti jai karišką pagalbą savo lėšomis, jai to pareikalavus. Ordino magistras turėjo duoti Lenkijos karaliui ištikimybės priesaiką.

Sunkią sau valandą 1466 metais, sutikęs priimti "amžinosios taikos" sąlygas, Vokiečių ordinas ėmė stengtis greičiau jomis atsikratyti. Vos keliems metams praėjus po šios sutarties pasirašymo, šio ordino magistras pareiškė, kad jis verčiau norėtų išsimaudyti savo kraujuose, negu nusižeminti ir prisiekti ištikimybę Lenkijos karaliui. Ordinas vedė savo politiką Lenkijos atžvilgiu patvariai ir nuosekliai. Jis pasilikdavo jai ištikimas, jei jautėsi esąs bejėgis, bet vos tik pajusdavo galįs pasiremti kuria kita galingesne valstybe, tuojau pereidavo griežton opozicijon savo suverenui, Lenkijos karaliui. Kaip ir anksčiau, ordinas siekė susirišti su svetimaisiais, Lenkijai nedraugiškais kraštais, ne tik su Vokiečių imperija, bet net ir su tolima Maskva. Ordinas ėmė darytis pašinu Lenkijos valstybės kūne, kuris ypatingai skaudžiai buvo jaučiamas sunkiais valstybės gyvenimo laikais. Siekdamas atstatyti visišką savo nepriklausomybę, ordinas ėmė rinktis sau magistrais Vokiečių imperijos kunigaikščius, kad per juos turėtų glaudesnius saitus su imperija. Paskutiniais  jo  magistrais buvo  Saksonijos  kunigaikštis  Fridrichas ir vienas iš Brandenburgo kunigaikščių, Albertas Hohenzollernas iš Ansbacho.

Kunigaikštis Fridrichas nedavė priesaikos Lenkijos karaliui. Jis nuolat apeliavo į Vokiečių imperijos imperatorių ir josios kunigaikščius, šaukdamasis jų užtarimo ir prašydamas intervencijos. Kai, pagaliau, pamatė, kad laukiamos pagalbos nesulauks, jis ryžosi verčiau atsisakyti nuo savo garbingos vietos, negu pripažinti save Lenkijos vasalu. Išvažiuodamas iš Prūsų kunigaikštis Fridrichas nurodė ordino broliams asmenį, kuris pajėgtų tęsti jo politiką. Tai buvo Albertas Hohencollernas.

1512 metais ordino magistru iš tikrųjų buvo išrinktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto II (Lenkijos Zigmanto I) seserėnas Albertas, sūnus jo sesers Sofijos, ištekėjusios už vokiečių kunigaikščio iš Hosencollernų giminės. Pats jo išrinkimas buvo padarytas ne tik vaduojantis išvažiavusio magistro Fridricho nurodymais, bet daugiausia vokiečių imperatoriui Maksimilijonui spaudžiant. Savo išrinkimo metu Albertas net nebuvo Vokiečių ordino narys. Jo pasirinkimas buvo padarytas nedraugiškais Lenkijai politiniais sumetimais. Tapęs magistru, Albertas ilgai nenorėjo prisiekti ištikimybės. Tik griežtas jo dėdės Žygimanto grasinimas priversti jį tai padaryti ginklu — jį paveikė.

Albertas susipažino su Martyno Liuterio mokslu, turėjo pasimatymą su šiuo bažnyčios reformatorium ir, jo įkalbėtas, nutarė sekuliarizuotis, t.y. nusivilkti vienuoliškus rūbus ir pasidaryti pasauliniu valdovu. Lenkijos karalius, nors pats buvo ištikimas katalikų bažnyčios sūnus, nesipriešino tokiam ordino magistro elgesiui. Žygimantui atrodė, kad Albertui tapus protestantu — nutruks jo ryšiai su imperatoriumi, kuris buvo katalikų bažnyčios gynėjas, ir sustiprės draugiški santykiai su Lenkija. Albertas pasivadino save Prūsų kunigaikščiu ir kaip toksai 1525m. balandžio 10 dieną sudėjo iškilmingą vasalo priesaiką į karaliaus rankas Krokuvos prekyvietėje. Žymesnė Vokiečių ordino brolių dalis pasekė savo magistrą ir pakeitė tikėjimą. Kiti gi broliai — pareiškė protestą ir emigravo Vokietijon.

*

Bažnyčios reformacija Vokietijoje buvo išorinė forma gilaus politinio ir socialinio sambrūzdžio, kuris nuo seniai jau buvo ten jaučiamas. Daktaro Martyno Liuterio protestai prieš esamąją katalikų bažnyčios santvarką — davė progos viešai pasireikšti visuotiniam nepasitenkinimui, kuris anksčiau buvo regimas tik paskirose gyvenimo srityse. Katalikų bažnyčios pertvarkymas turėjo neišvengiamai patraukti su savimi viso Vokietijos gyvenimo pertvarkymą.

Visos viduramžių laikais susidariusios politinio ir socialinio gyvenimo formos ten pasidarė nebetinkamos. Vokiečių imperija buvo palaida įvairių valdovų ir savarankiškai besivaldančių miestų sąjunga. Imperatorius nepajėgė nei suderinti skirtingų imperijos kunigaikščių ir miestų interesų, nei priversti visus savęs klausyti. Kunigaikščiai tykojo užgrobti turtingus miestus ir pasinaudoti jų dideliais materialiniais resursais. Vokiečių patriotai siūlė pertvarkyti imperiją taip, kad būtų sudaryta daug glaudesnė imperijos narių sąjunga su nauja tos sąjungos vyriausybe. Taikai imperijoje palaikyti buvo reikalingas visiems privalomas imperijos teismas, kurio sprendimai būtų vykdomi atitinkamai sudarytos ginkluotos jėgos. Šioms reformoms buvo priešingas imperatorius: jis bijojo susilaukti savo valdžios sumažėjimo. Pasaulietiniai valdovai su pavydu žiūrėjo į dvasinius valdovus, bažnyčios kunigaikščius, kuriuos skyrė Romos popiežius. Pasaulietiniai kunigaikščiai svajojo pasipelnyti bažnyčios per ilgus amžius surinktais turtais. Jie todėl kėlė balsą prieš bažnyčios prelatus, kurie buvo užsienio valdovo priklausomi. Miestiečiai buvo nusistatę prieš turtingus pirklius ir bankininkus, kurie lobo iš labai pagyvėjusios tarptautinės prekybos. Didelio kiekio pinigų atsiradimas vedė prie jų vertės mažėjimo ir prie prekių brangimo.

Labiausiai nepatenkinti buvo valstiečiai. Viduramžių laikais jie pamažu buvo paėmę į savo rankas visas tinkamas dirbti žemes ir už naudojimąsi jomis mokėjo jų savininkams, dvarininkams, tam tikrą papročių nustatytą mokestį pinigais ir produktais. Esant nedideliems dvarininkų reikalavimams, jiems tų ūkininkų duoklių užtekdavo. XVI amžiuje bendrai pabrangus visam gyvenimui, savininkai dvarininkai negalėjo išgyventi iš činšų ir kitų duoklių. Jie norėjo patys eksploatuoti savo žemes, tikėdamiesi turėti daugiau pelno. Laikydami visas valstiečių valdomas žemes savo nuosavybe, jie jas atiminėjo iš žemdirbių ir, vaduodamiesi kitados buvusiais papročiais, reikalavo, kad valstiečiai eitų jų žemių dovanai dirbti. Savo teises į žemę dvarininkai stengėsi atstatyti per teismus, kurie rėmėsi senovės Romos teise, nepritaikintina viduramžių santykiams. Teismai žinojo tik savininko teises ir jo reikalavimus patenkindavo. Miestiečiai taip pat stengėsi išnaudoti valstiečius, sudarydami kliūtis pardavinėti jų gaminiams, neprileisdami valstiečių prie amatų. Visa tai erzino, nervino valstiečius. Martynas Liuteris iš pradžių užstojo valstiečius, aštriai rašė prieš žiaurius jų išnaudotojus. "Kiekvienas, kas turi šimtą guldenų, gali kas metai praryti vieną valstietį be jokios rizikos sau pačiam arba savo turtui, sėdėdamas ant pečiaus ir vaišindamas save obuolių pyragu", — rašė Liuteris. Praskambėjus Liuterio žodžiams apie grįžimą prie Evangelijos, valstiečių tarpe atsirado nemaža agitatorių, dažniausia kunigų, kurie ragino valstiečius išsilaisvinti iš sunkių dvarininkų pančių: ''Kristus visus mus be išimties išvadavo ir išpirko savo brangiausiu krauju, paskutinį piemenį lygiai su pačiu kilmingiausiu, o dėlto iš Šventojo Rašto yra aišku, kad mes visi laisvi, ir mes norime būti laisvi". — Tokie žodžiai skambėjo valstiečių tarpe.

Valstiečiai ėmė kilti prieš ponus, statyti įvairiausius reikalavimus. Tie reikalavimai ne visur buvo vienodi: vienur buvo tik sumažinti baudžiavą ir mokestį už naudojamas žemes (činšą) ir grąžinti teisę laisvai naudotis ganyklomis, vandenimis, miškais. Kitur buvo statomi politinės reformos reikalavimai ir baudžiavos panaikinimas. Tiroly valstiečių reikalavimai įgijo ūkiškojo komunizmo pobūdį. Tiuringijoje sukilę valstiečiai, Tomo Muenzerio vadovaujami, suorganizavo komunistines bendruomenes. Prieš sukilusius valstiečius stojo drauge visos pasiturinčios visuomenės grupės, — dvarininkai, dvasininkai ir miestiečiai — ir žiauriai numalšino sukilėlius.

Vokietijos pietų ir pietų vakarų valstiečių sukilimas — rado atgarsį ir  Prūsuose. Ekonominio gyvenimo sukrėtimas, kuris pasireiškė Vokietijoje, atsiliepė ir Pabaltijy. Nerami Vokiečių ordino politika, jo priešinimasis Lenkijai, nesantaika su Danija ir švedais, suvaržė prekių pasikeitimą. Užsienio gaminiai pasidarė brangūs, savieji atpigo. Miestiečiuose ėmė reikštis nerimas. Jį padidino dar kunigaikščio Alberto įsakymas — atimti iš bažnyčių visus sidabrinius daiktus. Besiruošdamas karui su Lenkija ir neturėdamas lėšų — jis norėjo pasinaudoti bažnyčių turtu. Nepatenkintieji miestiečiai ėmė kurstyti valstiečius prieš valdžią ir prieš naujai atsiradusius pasaulinius ponus. Kurstymas ėjo iš centro, iš naujo kunigaikščio sostinės, Karaliaučiaus. Jis atsiliepė pirmiausia Semboje. Iniciatoriumi buvo malūnininkas Moldenhaueris, kuriam pavyko surinkti apie 100 vyrų. Apsiginklavę kirviais, šakėmis, dalgiais, spragilais ėmė naikinti dvarus ir žudyti kilminguosius. Visi jie žygiavo į Karaliaučių. Įdomu pažymėti, kad oratoriai, atsiradę tarp sukilėlių, nieko nekalbėjo prieš aukščiausią krašto valdžią. Jie lyg net gynė naują valdovą, tvirtindami, kad kaip danguje turi būti vienas Dievas, taip ant žemės vienas viešpats. Visas pyktis buvo nukreiptas tik prieš dvarininkus. "Mes norime sunaikinti varnų (t.y. kilmingųjų) lizdus, kad jos daugiau negalėtų perėti vaikų. Mums pakaks vieno pono, krašto kunigaikščio. Mums nereikalingi kilmingieji, kaip vyriausybė". — Tokie balsai buvo girdėti sukilėlių tarpe. Sukilimui plėstis nemaža padėjo ir ta aplinkybė, kad kunigaikštis Albertas tuo metu buvo išvažiavęs iš Prūsų į Sileziją ir palikęs savo vietoje pavaduotoją — Jurgį von Polenzą. Sukilėlių skaičius, nelyginant besiritąs kamuolys, vis augo ir kunigaikščio vietininko baimė didėjo: "Semboje ir Notangoje vyksta smarkus, negirdėtas, nuostabus valstiečių sukilimas. Valstiečiai nori būti visiškai laisvi. Jie nenori mokėti mokesčių (činšo) nei baudžiavos eiti. Jie rengiasi visus kilminguosius visai išvyti ir išnaikinti: jie (t.y. kilmingieji) turi taip pat būti valstiečiais, sėti, arti ir gyventi kaip valstiečiai, iš savo rankų darbo. Jie nori turėti sau vandenis, upelius, miškus, malkas, laukinius žvėriukus, žuvis ir t.t., turėti laisvai viską ir niekam nieko nedirbti arba nieko neduoti". Taip rašė apie sukilimą išsigandęs Polenzas savo kunigaikščiui ir patarė jam tuojau išsirūpinti iš Lenkijos karaliaus Žygimanto ir Lignico kunigaikščio, Silezijoje, raitųjų kareivių ir su jais kuo greičiausiai grįžti į Prūsus ir "geležine rykšte" nubausti maištininkus.

Prūsų-sembų ir notangėnų — valstiečių sukilimas nebuvo taip gerai suorganizuotas ir neturėjo tos jėgos, kaip pietų Vokietijoje. Tai buvo gana palaidi būriai, negalį net parodyti bet kurio pasipriešinimo ginkluotiems kareiviams. Iš tikrųjų, kai netoli Karaliaučiaus pasirodė keli šimtai (apie 540) Alberto vedamųjų raitininkų, sukilėliai norėjo bėgti nesikaudami, bet kareiviai juos apsupo ir sulaikė. Visi jie buvo suvaryti į vieną krūvą. Kunigaikštis Albertas liepė jiems pasakyti, jog jis norįs, kad jie pamatytų, kaip jis bausiąs jų vadus. Surištieji valstiečių vadai buvo budelių įtraukti į sukilėlių vidurį, ir čia jiems buvo nukertamos galvos. Likusieji gyvi buvo nuvaryti į Karaliaučiaus pilį. Rūsys ir pilies bokštai buvo pilni suimtųjų. Kitą dieną prasidėjo jų tardymas ir baudimas.

Paskelbtoji kunigaikščio Alberto įsakymu Prūsuose Martyno Liuterio tikyba — nesuteikė lietuviams baudžiauninkams laisvės. Jų bandymas patiems pageidaujamą laisvę išgauti pasibaigė katastrofa: patys energingiausi, ištroškę laisvės lietuvių sūnūs paguldė savo galvas atviruose laukuose netoli Karaliaučiaus arba Karaliaučiaus pily ir kalėjimuose.

Lietuviai valstiečiai ir toliau nebebuvo laikomi žmonėmis, asmenimis, o tik įrankiais kunigaikščio ir ponų žemėms dirbti. Jie turėjo dirbti šias žemes tris dienas savaitėje su savo arkliais, vežimais ir reikalingais įrankiais. Jiems nebuvo leidžiama nei bičių miškuose laikyti, nei žuvų gaudyti, nei medžioti savo naudai. Be priverstinio neapmokamo darbo, lietuviai baudžiauninkai turėjo mokėti dar mokesčius nuo žemės, nuo galvos ir kitokius. Baudžiauninkas buvo pono nuosavybė, ir šis galėjo su juo elgtis, kaip tinkamas. Baudžiauninko darbo vaisiai turėjo tekti kunigaikščiui ir ponui, o jam turėjo pasilikti tik skurdas.

*

Iki reformacijos laikų lietuviai išbuvo Vokiečių ordino valdžioje daugiau negu pustrečio šimto metų. Ordinas, oficialiai statęsis savo uždaviniu kovoti su pagonimis už katalikų bažnyčios mokslą, mažiau tesirūpino užkariautų lietuvių giminių krikščioniškuoju tikėjimu. Be abejo, visi jo valdiniai buvo krikštijami, bet tuo ir baigdavosi vokiečių rūpesčiai savo tariamai krikščioniškųjų valdinių atžvilgiu. Jokiame šaltiny nerandame žinių, kad ordino dvasininkai būtų buvę stengęsi prieiti prie pagonių su šiems suprantamu žodžiu. Nežinia, ar nors vienas ordino dvasininkas buvo pramokęs lietuvių kalbos. Tarp ordino dvasininkų ir ordino valdinių lietuvių buvo siena, kurią perkopti, kartais, padėdavo vertėjai, bet ir tie buvo nemokšos.

Po Lietuvos krikšto 1387 metais, Vokiečių ordinas, būdamas priešingas Lietuvos ir Lenkijos susijungimui, prikaišiojo Jogailai, kad apkrikštijęs lietuvius tik paviršutiniškai, kad lietuviai vis tebebuvo dvasioje pagonys. Tai buvo tiesa. Jogaila nebuvo pasirūpinęs sudaryti lietuviams savų kunigų kadrą. Krikščionybės platinimo darbą jis buvo pavedęs tik lenkams, o šie — nerado reikalo mokytis lietuviškai. Tačiau pats ordinas, darydamas priekaištus kitiems, buvo dviveidiškas, nes ir jis pats elgėsi ne kitaip. Maža to, ordinas nebuvo pasirūpinęs nei bažnyčių statymu, nei kunigų skaičiaus padidinimu. Bažnyčiai, pagal popiežiaus delegato 1288 metų nutarimą, turėjo priklausyti vienas trečdalis visų užkariautųjų žemių. Taigi, ji turėjo daugiau negu pakankamą aprūpinimą, o tačiau visoje teritorijoje, kuri sudarė kunigaikščio Alberto valstybę, Vokiečių ordino laikais buvo tik 10 bažnyčių. Ordino dvasininkai mažai tesirūpino ir savųjų vokiečių dvasiniais reikalais. Sakoma, kad Varmės vyskupas Fabijonas, valdęs vyskupiją XVI amž. pradžioje, prieš pat reformacijos laikus, per vienuolika savo ganytojiško darbo metų vos vieną kartą buvęs atlaikęs šv. Mišias. Katalikų dvasininkija buvo atsidavusi grynai žemiškiems reikalams. Užėjus katalikų bažnyčiai pavojui iš naujų jos reformatorių pusės, Prūsuose dvasininkų tarpe neatsirado tokių asmenų, kurie būtų stoję žūtbūtinėn kovon su jais. Ir vyskupai, ir žemesnieji dvasininkai tuojau prie reformos prisitaikė, kai tik pastebėjo, kad jų pačių materialiniai reikalai dėl to nenukentės.

Tapęs Martyno Liuterio šalininku, Albertas 1524m. kovo 4d. pranešė laišku Karaliaučiaus miesto tarybai, kad jis, pasiremdamas priklausančia jam kunigaikštiška valdžia, imsiąsis rūpintis tikruoju krikščionystės mokslu. Tų pačių metų liepos 6d. jis paskelbė raštą, kuriuo buvo nustatoma kunigaikščio viršenybė visuose dvasiniuose reikaluose Prūsų kunigaikštijoje. Viešai prisiėmęs aukščiausio dvasinio vadovo pareigas savo valdomose žemėse, kunigaikštis Albertas turėjo pasirūpinti paruošti kadrą naujų kunigų, išauklėtų dr. Martyno Liuterio dvasioje. Šita mintis, matyti, kilo ne tuojau, nes tik 1541 metais jis įkūrė savo sostinėje pirmą aukštesniąją mokyklą, kurią 1544 metais, savo suverenui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui leidus, pavertė universitetu. Jo statutas buvo sudarytas Krokuvos akademijos pavyzdžiu.

Kunigaikštis Albertas pirmas susirūpino kova su plačiai ir giliai lietuviuose išsišakojusia pagonybe. Tai jis tegalėjo padaryti paruošęs kunigų, mokančių lietuvių kalbą. Bet jo valdinių tarpe nebuvo tokios visuomeninės klasės, iš kurios jis būtų galėjęs lengvai paimti sau reikalingų tinkamų žmonių. Beveik trijų šimtų metų vergija buvo privedusi lietuvius ne tik prie materialinio, bet ir prie dvasinio skurdo. Negausingi lietuviai, kurie nebuvo dalyvavę 1260 metų sukilime prieš ordiną ir kurie dėl to buvo išsaugoję savo asmens laisvę, perkelti iš savo gimtojo krašto kitur, turėjo žymiai ištirpti svetimoje jūroje. Miestiečiai buvo vokiečiai, nes baudžiauninkų vaikams nebuvo leidžiama verstis amatais. Šitokiomis aplinkybėmis kunigaikštis Albertas turėjo ieškoti sau reikiamų žmonių svetur. Jo politiniai ryšiai su Lenkija ir Lietuva davė jam galimumo kviestis profesoriais lietuvius bajorus iš Didžiosios Lietuvos, kurie buvo išėję aukštuosius mokslus Europos protestantiškuose universitetuose. Tai buvo Stanislovas Rapolionis (lotyniškai save vadinęs "Rapagelanus"), kilęs iš Kelmės ir mokslus išėjęs Vitenbergo universitete, ir jo giminaitis Abraomas Kulvietis (lot. "Culvensis"), kilęs iš Kulvos bajorų, netoli Kauno ir mokslus ėjęs Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo ir Leipcigo universitetuose. Studentams į universitetą patraukti, jame buvo sudarytos stipendijos. Artimiausias tikslas, kurio siekė kunigaikštis Albertas, buvo turėti Liuterio tikėjimo kunigų ir pasiųsti juos į lietuviškąsias parapijas. Kadangi protestantų bažnyčiose per pamaldas, pakeitusias katalikų Mišias, yra giedomos šventos giesmės ir psalmės, pirmieji Karaliaučiaus universiteto profesoriai lietuviai turėjo pačias reikalingąsias giesmes ir psalmes išversti iš lotynų arba lenkų kalbų į lietuvių kalbą. Taip atsirado čia, Prūsuose, pirmoji lietuvių bažnytinė literatūra.

Pirmiesiems profesoriams — lietuviams neilgai teko pasidarbuoti Karaliaučiaus universitete. Jiedu abudu mirė 1545 metais. Apie kitus profesorius lietuvius Karaliaučiaus universitete negirdėti. Su Rapolioniu ir Kulviečiu išnyko bet kuri viltis padaryti Alberto įkurtą universitetą lietuvių kultūros židiniu Prūsuose. Lietuvių studentų, Alberto stipendininkų, Karaliaučiaus universitete skaičius taip pat nebuvo didelis, nors jis visai tikrai nėra žinomas.

Dvasinės literatūros, Prūsų lietuviams skiriamos, darbą tęsė Martynas Mažvydas (lot. Mossvidius), kilęs iš Didžiosios Lietuvos, Alberto stipendininkas, Mažvydo pusbrolis Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir keli kiti. Mažvydas buvo Ragainės klebonu, Vilentas buvo lietuvių pamokslininkas Karaliaučiuje. Jono Bretkūno kilimo vieta nėra tikrai nustatyta. Dauguma mano jį kilus iš Prūsų krašto, iš Friedlando srities. Tačiau jo rašomoji tarmė rodo jį greičiau buvus aukštaitį. Išėjęs mokslus Karaliaučiaus universitete 1563 metais, Bretkūnas buvo paskirtas pamokslininku Labguvoje ir iš ten 1587 metais perkeltas Karaliaučiun.

Nepaisant visų kunigaikščio Alberto pastangų, nesusidarė tokio lietuvių kunigų skaičiaus, kuris galėtų aprūpinti dvasinius lietuvių reikalus. Daugumas aukščiau minėtų lietuvių kunigų buvo ateiviai iš Didžiosios Lietuvos. Tačiau šitas šaltinis protestantų kunigams gauti greitai išseko. Lietuvoje, atvykus jon 1569 metais jėzuitams, atsirado sava aukštesnioji mokykla, jėzuitų kolegija, kuri 1579-1580 metais buvo paversta aukštąja mokykla, akademija. Lietuvos jaunimas pradėjo joje eiti mokslus ir liovėsi važinėjęs į užsienio universitetus. Be to, pačioje Lietuvoje protestantų tarpe įsivyravo Kalvino mokslo išpažinėjai. Kunigaikštis Albertas ir jo įpėdiniai pasiliko tik su savo krašto jėgomis, kurios, kaip jau buvo paminėta, buvo perdaug silpnos. Lietuvių reikalus tokiomis aplinkybėmis turėjo aptarnauti kunigai vokiečiai. Prūsų valdžia dėjo visokių pastangų priversti juos išmokti lietuvių kalbos ir mokyti naujojo tikėjimo žmones. Valdžią baugino pagoniškojo tikėjimo gajumas, kuris tebesilaikė dar kaimiečių tarpe. Pagonybės esimas buvo užfiksuotas oficialiame dokumente. Viename aplinkrašty, pasirašytame Tilžėje 1578 metais, Prūsų kunigaikštijos valdytojas, kuris krašto reikalus vedė prie sergančio proto liga kunigaikščio Alberto sūnaus ir įpėdinio, Alberto Fridricho, sakoma, kad Tilžės apskrity lietuviai dar tebegarbino senovės dievus, atnašavo jiems savo šventosiose giriose, nelankė bažnyčių arba krikšto apeigas atlikdavo pas liuteronų ir katalikų kunigus porą kartų. Vyriausybė reikalavo, kad žmonės būtų liuteronų kunigų kontroliuojami ir kad jie būtų pririšti prie tam tikrų bažnyčių. Ne pro šalį pažymėti, kad pats aplinkraštis buvo lietuviškai rašytas. Prie pirmųjų prūsų kunigaikščių lietuvių kalba buvo kunigaikščio raštinės vartojama susirašinėjimuose su lietuviais. Kunigaikščio raštinė turėjo du skyrius: vieną vokiškąjį, kitą lietuviškąjį. Paskiri raštai, išėję iš Prūsų kunigaikščio raštinės lietuvių kalba, galima konstatuoti ne tik XVI amžiaus antroje pusėje, bet ir XVII ir net XVIII amžiaus. Yra žinomas toks raštas lietuvių kalba net iš XVII amžiaus antrosios pusės, pagamintas 1777 metais.

Tikybos reikalai vertė Prūsų kunigaikštijos valdovus įsakinėti kunigams vokiečiams sakyti pamokslus lietuvių kalba. Kas jos nemokėjo — turėjo ieškotis vertėjo. Todėl neretai pasitaikydavo, kad bažnyčiose būdavo dvi sakyklos: iš vienos kunigas sakydavo pamokslą vokiškai, o iš kitos vertėjas jo žodžius versdavo lietuviškai. Kadangi nebūdavo išsilavinusių vertėjų, tai tokie vertimai ne kartą iššaukdavo gardaus juoko klausytojuose.

Koks didelis buvo lietuvių kunigų trūkumas, galima pastebėti iš Klaipėdos miesto pavyzdžio. Reformacijos platinimo laikais Klaipėdoje buvo trys bažnyčios, hierarchiškai priklausančios Sembos vyskupo, su trimis kunigais. Jų vienas turėjo aptarnauti lietuvių reikalus. Kitas buvo skiriamas vokiečiams. Trečias, diakono titulu, turėjo, reikalui esant, eiti abiem talkon. Įsidėmėkim jų pavardes: Jencker, arba Zaencker, Will, Foerster, Lembcke, Huebnes, Stentzel, Krautmueller, Huebner, Peseritius, Neresius, von Aseiden, Stiefel, Aldus (iš Torunės), Rosa, Blenno, Gansewind, Fabricius. Specialiai lietuvių reikalus turėjo aptarnauti šitie kunigai : Blothno, Scultetus, Fuhrmann, Sengstock, Hoepfner.

XVI amžiaus pačioje pabaigoje iš dalies Klaipėdos parapijos buvo sudaryta nauja Priekulės parapija ir ten randami šie kunigai: Paskeitis arba Podzka (1587-1590 metais), Masalskis (tėvas ir sūnus), aukščiau paminėtas Aldus, Helming, Martini ir kt. Iš čia matyti, kad, išskyrus gal vieną Paskeitį, visi kiti kunigai buvo vokiečiai. Kaip Klaipėdoje, taip ir kitose lietuvių parapijoje atsirasdavo kunigų, kurie gera valia pramokdavo lietuvių kalbos ir net į ją versdavo bažnytines giesmes ir šventąjį Raštą. Tokia dalykų būtis tęsėsi Prūsuose ligi XIX amžiaus.

Kovai su pagonybe ir gyventojų tamsumu Prūsų kunigaikščiai nesitenkino vien kunigų, mokančių lietuviškai, ruošimu. Nuo pat reformacijos pradžios buvo pradėta kurti liaudies mokyklas. 1568 metų įsakymu, mokyklos turėjo būti steigiamos prie bažnyčių ir pavedamos kunigų priežiūrai. Jų tikslas buvo labai aprėžtas — padaryti dievotus žmones ir išmokyti juos poterių ir Liuterio katekizmo. Mokytoją turėjo išlaikyti patys gyventojai. Jų naudai turėjo būti daromos rinkliavos kunigų kalėdojimo metu. Kiekvienas ūkininkas turėjo daryti pyliavą, kurios didumas priklausė nuo jo valdomo žemės ploto. 1638 metais mokyklų lankymas Prūsuose buvo pertvarkytas. Mokytojai buvo padalyti į dvi rūšis — į mokslingesnius ir mažai mokytus. Mokslingesniems buvo mokama didesnė alga. Bet kadangi jos negalėjo užtekti pragyvenimui, tai mokytojams buvo leidžiama verstis kitokiais verslais. Be kita ko, jiems buvo leidžiama laikyti smukles. Į mokytojus eidavo asmenys, kuriems nesisekdavo kiti verslai arba buvo pavaryti iš tarnybų dėl blogo elgesio valdininkai. Seminarijos mokytojams ruošti buvo pradėta steigti vėlai, tik XVIII amžiuje. Jų pirma atsirado Karaliaučiuje. Neturint gerų mokytojų, negalima buvo laukti ir gerų vaisių iš mokyklų. Daug kas priklausė nuo kunigų, kurie turėjo tas mokyklas kontroliuoti. Tačiau ir jie buvo dažniausiai bejėgiai su mokytojais, kurių dora buvo neaukšta. Kunigai dažnai skųsdavosi savo valdžiai, kad mokytojai pasirodydavo esą vagys, vogdavo net daiktus iš bažnyčios, dažnai buvę girtuokliai, mušeikos, paleistuviai.

Kadangi lietuviai, kaipo baudžiauninkai, nebuvo ponų atleidžiami ieškoti pašalinio verslo, tai mokytojais tegalėjo būti vokiečiai. Jie turėdavo vaikus mokyti poterių, katekizmo ir giesmių ta kalba, kurios dažniausiai patys nemokėdavo ir nenorėdavo pramokti. Jei jie ko ir galėjo išmokyti vaikus, tai tik vokiškai kalbėti. Tokiu būdu, nesant iš valdžios jokio spaudimo lietuvius nutautinti, pačios gyvenimo sąlygos vedė prie to. Nutautinimo didžiausiais faktoriais buvo bažnyčia ir mokykla, kurios buvo tarp savęs surištos glaudžiais saitais. Nei kunigas nei mokytojas, patys nebūdami lietuviai, negalėjo nei sužadinti nei palaikyti gyventojuose tautinio lietuvių jausmo. Patys laikydami save aukštesnės kultūros žmonėmis, jie turėjo žiūrėti į valdžios jiems uždedamas pareigas mokyti gyventojus lietuviškų poterių arba maldų, tik kaip į laikinę blogybę. Buvo visiškai natūralu, jei jie tokį pat jausmą stengėsi įkvėpti ir savo auklėtiniams. Dvasinis išsilavinimas taip pat negalėjo kilti. Bažnyčia nei mokykla — ir nesistatė sau tokio tikslo. Ištikimybė Liuterio bažnyčiai ir jos aukščiausiam vadui Prūsų žemėje, Prūsų kunigaikščiui — tai buvo šūkiai, kuriais vadovavosi ir kunigai, ir mokytojai. Pati bažnyčia rodė didelį netolerantiškumą. Buvo siekiama gyventojus apsaugoti nuo bet kurios svetimos Liuterio bažnyčiai priešingos įtakos, ir visi žmonės, kurių tikybiniai įsitikinimai nesutapdavo su Liuterio mokslu, būdavo iš krašto išgujami. XVI amžiuje, pavyzdžiui, buvo išvytas net gydytojas, atvažiavęs gydyti sergančio kunigaikščio Alberto Fridricho, kai Sembos protestantų vyskupas Heshusius pareiškė, jog gydytojo tikybinės pažiūros nesutampa su jo paties pažiūromis.

Žemas kultūrinis gyventojų lygis, jų tikybinis fanatizmas, kaipo bažnytinio ir mokyklinio auklėjimo padarinys, negalėjo patikti net laisvamaniškų pažiūrų Prūsų valdovams. Garsusis Prūsų karalius (šį titulą Prūsų kunigaikščiai priėmė 1701 metais), kuris, savo tėvo įsakytas, dažnai lankydavosi Mažojoj Lietuvoj prižiūrėti Trakėnų žirgynų ir todėl turėjo progos arčiau pažinti vietos gyventojus, labai piktai atsiliepė apie dvasinę gyventojų būklę: "šita šalis taip turtinga ir pilna darbščių žmonių, tiek daug puikių arklių išaugina, o tačiau nepagimdė nė vieno mąstančio sutvėrimo". Piktas karalius — filosofas išleido iš akių tas gyvenimo aplinkybes, kurios buvo privedusios prie tokios apverktinos dvasinės gyventojų būklės — tai buvo baudžiava, ankstį nuslopinusi gyventojų proto jėgų vystymąsi.

Politiniu atžvilgiu Mažoji Lietuva daug išgyveno nuo kunigaikščio Alberto laikų: XVII amžiaus pradžioje ji susijungė su Brandenburgu, kurio kunigaikščiai-rinkėjai (t.y. turį teisę rinkti Vokiečių imperatorių), buvo Prūsų kunigaikščių artimi giminės; tame pat XVII amžiuje — ji buvo patekusi švedų karaliaus valdžion; lenkų-švedų karo metu ji atsipalaidavo nuo vasalinių ryšių su Lenkijos karalija: XVIII amžiaus pačioje pradžioje Prūsų ir Brandenburgo kunigaikštis Fridrichas III  pasiskelbė Prūsų karaliumi (1701 metais). XVIII amžiaus vidury Mažoji Lietuva buvo rusų užkariauta ir net prisiekė ištikimybę Rusijos imperatorei Elzbietai. Tik Elzbietos mirtis, įvykusi 1762 metais, ir Rusijos sosto perėjimas vokiečiui Petrui III, išvadavo Mažąją Lietuvą iš priklausomybės Rusijos imperijai. Visi šie politiniai įvykiai atsiliepdavo materiališkai gyventojų būklėje, bet nelietė jų teisinės būties valstybėje.

Tik Prūsų karai su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu I turėjo didelės reikšmės. Prūsų karalija buvo užkariauta. Prūsų karalius Fridrichas Vilhelmas su savo žmona Luiza ir visa šeimyna pasislėpė Mažosios Lietuvos pasieny, Klaipėdoje, pasidavę Rusų imperatoriaus Aleksandro I globai. Imperatorius Napoleonas paskelbė 1807 metais baudžiavos panaikinimą Prūsų karalijoje. Nuo lietuvių, kaip ir nuo kitų Prūsų karaliaus valdinių, nukrito sunkus jungas. Jie pasidarė laisvi, sau žmonės. Tai buvo kapitalinės reikšmės įvykis Mažosios Lietuvos gyvenime. Nuo to laiko jie įsigijo lygias su vokiečiais teises. Tačiau dėl savo ilgo vergavimo — jie buvo labai kultūriškai atsilikę nuo vokiečių. Jų visiškai nebuvo palietęs tas Europos protinis sąjūdis, kuris yra žinomas "švietimo sąjūdžio" vardu ir kuris siekė atpalaiduoti žmogaus dvasią nuo vergavimo autoritetams.

Tapę lygiateisiais Prūsų karalijos piliečiais, Mažosios Lietuvos lietuviai visiškai neturėjo inteligentų iš savo tarpo. XVIII amžiuje į kai kurias vokiečių mokyklas (Tilžėje, Karaliaučiaus universiteto seminarijoje ir Hallės, prie Salės upės, seminarijoje) buvo įvestas lietuvių kalbos mokymas. Buvo net valdžios duodamos stipendijos ten mokslus eiti, bet visu tuo dėl baudžiavos lietuvių vaikai negalėjo pasinaudoti.

Kunigai, mokytojai ir valdininkai buvo tik vokiečiai. Tai konstatavo pats Prūsų karalius Fridrichas Vilhelmas III, kurį karas su prancūzais buvo privertęs gyventi Mažojoje Lietuvoje. "Visos valdžios vietos yra apstatytos vokiečiais, kurie, nors šen ten, žemutinėse vietose, lietuviškai išmoko, tačiau vis netikri lietuviai yra ir tikrųjų lietuvių — laikomi svetimais, kurių, senovės patyrimais, reikia saugotis. Bet kad valdiškos vietos ne lietuviais apstatomos — tai ne valdžios kaltė, kuri be jokio tautos ir luomo skirtumo geriausius ir tinkamiausius į visas valdiškas vietas pavadina. Bet priežastis ta, kad tikrųjų lietuvių tik tarp sodiečių ir prastų miestelėnų kokiose vietose terandama — ir todėl tikriesiems lietuviams nėra progos valdininkais prisiruošti". Taip rašė karalius 1807 metų kovo 22 d. iš Klaipėdos savo kancleriui baronui v.Schroetteriui.

Karalius, patyręs iš lietuvių pusės daug nuoširdumo ir prisirišimo prie jo, buvo bandęs išauginti lietuvių inteligentiją ir, pirmai pradžiai, apsiėmė "šešis tikrų lietuvių žemdirbių vaikus aukštesnėse ir aukštose mokyklose šelpti ir visų juridinių ir žemės valdymo reikalingų mokslų išmokyti". Tačiau šitas karaliaus draugiškas lietuviams nusistatymas susilaukė griežtos opozicijos iš pačios karaliaus pastatytos vyriausybės. Šioji nė nemanė veikti pagal karaliaus nurodymus. Karaliaus raštas buvo padėtas į archyvą.

Didžioji Prancūzų revoliucija buvo iškėlusi tautų išsivadavimo šūkį. Buvo turima galvoj išsivadavimas iš monarchų valdžios, ir patys prancūzai mielai teikė savo pagalbą kitiems kraštams, kuriuose reiškėsi sukilimas prieš savo karalius ir kitus valdovus. Tačiau pačios tautos dažnai revoliucijos mestą šūkį suprasdavo kitaip ir jį nukreipdavo prieš pačius prancūzus, kai šie pareikšdavo norą viešpatauti kituose kraštuose. Tautinis sąjūdis, prasidėjo ir Prūsų karalijoje, kai ši buvo Napoleono užkariauta. Karas su Napoleonu Įgijo tautinio pobūdžio ir vokiečiuose, Prūsų karalijoje, žadino ir stiprino tautinius vokiškus jausmus. Jų atgarsiu buvo Prūsų kanclerio v. Schroetterio opozicija prieš tautinį lietuvių žadinimą, kuris neišvengiamai turėjo būti priešingas vokiečių tautiniams interesams. Nuo to laiko prasidėjo sąmoninga Prūsų valdžios politika lietuvių atžvilgiu. Ji gali būti pavadinta germanizacijos politika. Tiesa, jos vykdymas iš pradžių ėjo gana nesklandžiai. Tradicinė Prūsų valdžios politika nevartoti prievartos būdų prieš nepavojingus, dargi ištikimus valdinius lietuvius, turėjo nemaža gynėjų. Valdžios politika lietuvių atžvilgiu buvo aptariama spaudoje. Šiuo klausimu rašė patys vokiečiai. Jų vieni gynė lietuvių kalbos teises, kiti reikalavo ją pašalinti iš mokyklų ir iš gyvenimo. Didžiausiais lietuvių kalbos gynėjais buvo prof. L.J.Rėza iš Karaliaučiaus ir kunigas Zigfridas Ostermeyeris iš Plibiškių. Prof. Rėza ne tik reikalavo palikti lietuvių kalbą ten, kur ji jau buvo dėstoma, bet ir jos teises praplėsti, įvedus jos dėstymą į Mažosios Lietuvos gimnazijas ir kitas mokyklas Tilžėje, Gumbinėje, Įsruty ir kitur. Kunigas Z.Ostermeyeris lietuvių kalbos gynimo reikalu išleido atsišaukimą, kuriame, tarp kita ko, buvo sakoma jos priešininkams vokiečiams: "Jeigu jums šita kalba ir šie žmonės netinka, kodėl nepasišalinate nuo jų, mes galime ir be jūsų apseiti". Ostermeyeris buvo nuomonės, kad kalba yra kiekvieno įgimta nuosavybė, kurios išplėšti niekas neturi teisės.

Lietuvių kalbos gynėjai kreipėsi į valdžią, prašydami jos užtarimo Tuomet Prūsų kulto ministras v.Eichhornas surado valdžios archyvuose karaliaus Fridricho Vilhelmo III raštą kancleriui v.Schroetteriui ir parodė tuo metu valdžiusiam karaliui Fridrichui Vilhelmui IV, ano sūnui. Karalius Fridrichas Vilhelmas IV panoro savo tėvo valią išpildyti. 1844m. sausio 12d. jis įsakė savo kulto ministrui paskirti lietuvių reikalams kas metai po 3000 talerių. Iš jų turėjo būti skiriama 12 stipendijų po 200 talerių lietuvių kilmės jaunikaičiams, kurie ruošėsi būti dvasininkais, mokytojais arba valdininkais. Stipendijas buvo galima gauti tik Tilžės gimnazijoje. Čia turėjo būti deponuojama visa iš iždo skiriama pinigų suma. Likusieji nuo stipendijų 600 talerių — turėjo sudaryti atskirą fondą (Dispositionsfond), iš kurio "būtų mokama mokytojams, kurie lietuvių kalbai parūpina ar savo paties raštus arba naudingas knygas į šitą kalbą versdami ir tarp žmonių platindami. Jeigu galima, reikia už tai pasirūpinti, kad Tilžės gimnazijos mokytojai mokėtų arba išmokyti būtų vartoti taip lietuvių, taip vokiečių kalbą ir tuo būdu derėtų lyg gyvas vidurys šitai kalbai ir josios raštams išlaikyti".

Karalius, steigdamas lietuviams kultūros fondą, nestatė jokių sąlygų naudotis jo malonėmis. Jis nenurodė nei sudarė tokio organo, kuris rūpintųsi teisingu skirtų sumų sunaudojimu. Šis fondas tuo būdu atsirado visiškoje švietimo ir kulto ministerijos žinioje, kuri tuojau juo pasinaudojo vokietybės tikslams. Vyriausybė stipendijas greitai ėmė skirstyti ne tik lietuvių kilmės vaikams, bet ir vaikams vokiečių kunigų. Iš lietuvių gaudavo tik tų vaikai, kurie buvo žinomi savo prisirišimu prie vokiečių. Iš "Dispositionsfondo" buvo skiriamos pašalpos spaudos organams, kurie vedė palankią vokiečių valdžiai ir, apskritai, vokietybei politiką, šia pašalpa, pavyzdžiui, naudojosi savaitraščio "Keleivis" leidėjas kunigas Kuršaitis ir "Konzerwatyvu Dr. Laiszko" leidėjas Traušys iš Priekulės. Valdžios suteiktos lietuviams malonės pasirodė gyvenime, kaip tautinio jausmo migdymo priemonės.

*

Nuo prūsų karo su prancūzais XIX amžiaus pradžioje prasidėjo ir politinio gyvenimo pagyvėjimas Prūsuose. Karalius, bekovodamas su Napoleonu, buvo kreipęsis į savo krašto gyventojus, prašydamas jų pagalbos ir žadėdamas už tai juos patraukti prie krašto valdymo. Visi tai suprato, kaip karaliaus pasiryžimą duoti savo kraštui konstituciją. Gyventojai karštai atsiliepė į savo valdovo prašymą ir, kurdami savanorių būrius bei aukodami savo turtą karo reikalams, daug padėjo Napoleoną nugalėti. Bet, karui pasibaigus, jie susilaukė didelio nusivylimo. Karalius neskubėjo savo pažadų vykdyti. Prūsų  karalijos  konstitucinio gyvenimo sutvarkymas nusitęsė ligi 1848 metų, kai kilo Prūsų karalijoje ir Vokietijoje revoliucija. Vidurio Europos tautų gyvenime šita revoliucija yra vadinama "Tautų pavasariu" dėl tuomet pasireiškusio noro "apsispręsti". Revoliucinė banga palietė ir Mažąją Lietuvą. Čia subruzdo vokiečių demokratai ir liberalai, kurie norėjo savo pažiūrų žmones pravesti į Prūsų ir visos Vokietijos seimus. Prieš juos atsistojo reakcinių pažiūrų žmonės, karaliaus neribotos valdžios šalininkai, konservatoriais vadinami. Pulkininkas v. Plehve (Plėvė) įkūrė Karaliaučiuje "Prūsų draugiją", iš kurios išaugo konservatorių partija. Tarp šios draugijos narių randame ir anksčiau paminėtą kunigą Kuršaitį, kuris savo atsišaukime į lietuvius "Brolei Lietuvininkai", paskelbtame 1848m. gruodžio 12d. Karaliaučiuje, gynė savo valdovo gerą širdį, išmintį ir ragino lietuvius pasilikti "Dievo žodžio paklusnume" ir rinkti išmintingus ir "pakajingus" (ramius) žmones, kurie padėtų karaliui jo "procėje" ir rūpesty dėl visos žemės". Visas atsišaukimas buvo nukreiptas prieš demokratus. "Išmintingiausi“ ir "pakajingiausi" žmonės buvo Prūsų dvarininkai, su kuriais jis ragino eiti išvien. Maža teturėdamas tautinio jausmo, kun. Kuršaitis rišo tautiškai skriaudžiamųjų lietuvių reikalus su jų didžiausių istorinių priešų, vokiečių feodalų, reikalais. Jis dėjo pirmus pagrindus lietuvių konservatyviškoms politinėms tendencijoms. Konservatorius dvarininkus palaikė ir viešpataujanti krašte Liuterio bažnyčia. Tokiu būdu lietuvių reikalai buvo siejami su karaliaus valdžios, stambiosios vokiečių dvarininkijos ir Liuterio bažnyčios dvasininkijos reikalais. Visa tai nelėmė nieko šviesaus tautiniam lietuvių sąjūdžiui Mažojoje Lietuvoje. Visai kas kita būtų buvę, jei tuomet būtų atsiradę Mažojoje Lietuvoje politinių veikėjų, kurie būtų stengęsi kurti savarankišką lietuvių politinę partiją, skirtingą nuo vokiečių ir tesistatančių savo tikslu ginti lietuvių, kaip atskiros tautinės grupės, reikalus.

*

Lietuvių įtraukimas į politinį Mažosios Lietuvos gyvenimą, vis dėlto davė teigiamų vaisių. Politiniai priešininkai vokiečiai, bekovodami tarp savęs, norėjo turėti savo talkininkais lietuvius. Nuo konservatorių, įrodinėjo jiems vokiečių konservatorių apgaulingumą lietuvių atžvilgiu ir patys žadėjo lietuvių reikalus tinkamiau užtarti. Ypač lietuvius traukė į save vokiečių liberalai, įrodinėdami, kad konservatorių atstovai, kuriuos nurodydavo vokiečių valdininkai ir žandarai, negali būti laikomi liaudies atstovais ir negali lietuvių tautinių reikalų ginti. Liberalai žadėjo lietuviams be jokio vyliaus tokias pat teises, kuriomis patys naudojosi Liberalų agitacijos dėka, pačių lietuvių tarpe ėmė rastis žmonių, kurie savo tautinius reikalus manė ginti sąjungoje su vokiečių liberalais. Atsirado pačių lietuvių liberalų partija, kuri ėmė statyti savo kandidatus į Prūsų ir Vokiečių imperijos seimus. Iš lietuvių liberalų, arba laisvamanių veikėjų, ypač pažymėtinas Rokaičių ūkininkas Dovas Zaunius, kurio šeima buvo viena iš šviesiausių ir labiausiai tautiškai susipratusių Mažojoje Lietuvoje. Zaunius ne kartą buvo statomas kaip lietuvių kandidatas į seimą. Nors Dovas Zaunius nebuvo išrenkamas į seimą, tačiau jo ir jo partijos dalyvavimas politikoje išjudino lietuvius iš tautinės stagnacijos ir nemaža prisidėjo prie jų atitraukimo nuo lietuvių tautai žalingos dvasininkijos įtakos. Kitaip sakant, buvo išjudinta lietuvių tautinė sąmonė. Ir lietuviai konservatoriai, kurie anksčiau visur kur sekė vokiečius konservatorius, pradėjo tautiškai atbusti ir statyti savo kandidatus į seimą ir kai kada juos net pravesti. Pirmu Prūsų lietuvių atstovu Vokietijos imperijos seime (Reichstage) buvo Jonas Smalakys, išrinktas 1898m. Klaipėdos-Šilutės rinkimų apygardoje. Antruoju buvo dvarininkas Mačiulis, jau žymiai suvokietėjęs. Pirmuoju lietuvių atstovu Prūsų karalijos seime (Landtage) buvo dr. Vilius Gaigalaitis, išrinktas 1903m. Klaipėdos-Šilutės apygardoje lietuvių ir vokiečių konservatorių balsais. Antruoju buvo dr. Vilius Steputaitis iš Gumbinės, taip pat lietuvių ir vokiečių konservatorių išrinktas Tilžės-Pakalnės aps. 1913 metais.

Besiplečiant lietuvių tautinei  sąmonei politikos  srity, ėmė atsirasti jų organizacijos ir grynai kultūrinėje srityje. Čia didžiausi nuopelnai tenka V. Storastai-Vydūnui ir kitiems ano meto veikėjams. Prasidėjęs lietuvių tautinis atgijimas plėtėsi gana greitu tempu. Tačiau jis rado didelio pasipriešinimo iš vokiečių tarpo. Lietuvių interesų gynimas iš pačių vokiečių pusės liovėsi; jo vietoje atsirado koncentruotos  vokietybės  atakos  prieš lietuvybę. Vokiečių  agresyvumas  labai   paaištrėjo   po  Vokietijos   laimėto 1870-1871m. karo su prancūzais, kai Prūsų karalius Vilhelmas buvo paskelbtas Vokiečių imperatoriumi. Vokiečių nacionalizmas labai pradėjo augti. Vokiečių tautinių liberalų partija, kuria rėmėsi  vyriausybė, reikalavo   visų  Vokietijoje gyvenančių  tautų asimiliacijos su vokiečiais. Jos dėmesys buvo nukreiptas į lenkus ir lietuvius. Kitataučių germanizacijos ėmė reikalauti ne paskiri žmonės, kaip kad buvo anksčiau, o pati vyriausybė. Buvo skiriami dideli kreditai išpirkti iš lenkų savininkų Poznanėje žemes. Mažojoje Lietuvoje tokių drakoniškų priemonių nereikėjo griebtis. Čia vokietybė nejautė tokio didelio pasipriešinimo.

1872m. buvo paskelbti nauji nuostatai mokykloms tvarkyti, "Allgemeine Bestimmungen", kuriais lietuvių kalbos dėstymas buvo pašalintas iš mokyklų. Buvo leidžiama lietuvių kalbą vartoti tik dėstant tikybą, tačiau tie patys mokiniai nebuvo atleidžiami nuo šio dalyko mokymosi vokiečių kalba.

Smarki germanizacijos banga ėmė vis plačiau užlieti lietuvių gyvenamuosius plotus. Tai nereiškė, kad vokiečių gaivalas kolonizuoja Mažąją Lietuvą, ėjo tik lietuvių vokietinimas. Vokiečių gaivalas, kaip anksčiau, taip ir tuo metu, spietėsi daugiausia miestuose, o lietuviai — daugiausia gyveno kaimuose. Bet vokiečių miestams smarkiai augti Mažojoj Lietuvoj nebuvo tinkamų sąlygų. Mažoji, kaip ir Didžioji, Lietuva, iš esmės, buvo žemės ūkio kraštai. Pramonės įmonės čia plėtėsi labai iš lėto. Ypač lietuvių gaivalas buvo stiprus Klaipėdos krašte, t.y. toje Mažosios Lietuvos dalyje, kuri buvo tarp Nemuno ir Rusų-Vokiečių imperijų politinės sienos.

Pagal vokiečių valdžios 1912 metų statistiką, Klaipėdos krašte lietuviai sudarę 48,3%, o vokiečiai arba suvokietintieji — 50,8% visų gyventojų. Tais pačiais metais išleistas evangelikų klebonijų almanachas duoda duomenų, kalbančių lietuvių naudai. Pagal jį, visame Klaipėdos krašte lietuviai sudarę 51,9%, o vokiečiai — 48,1%. Bažnytinėje statistikoje yra išskirti kaimai iš miestų ir tai įgalina tiksliau nustatyti kiekvienos apskrities etnografinę sudėtį. Iš 1912 metais vokiečių valdžios daryto gyventojų surašymo matyti, kad lietuviai gyveno tirštomis masėmis Klaipėdos krašte. Čia iš 575 sodybų lietuviai sudarė daugumą — 390, o kai kuriose apskrityse, pvz. Šilutės, lietuvių gyventojų dauguma siekė net 92%.

Vienintelis didesnis miestas Mažojoj Lietuvoj buvo Klaipėda su savo uostu. Tačiau pati Klaipėda, kaipo esanti pačiame Vokietijos pakrašty, netoli nuo seno gerai sutvarkyto Karaliaučiaus uosto, negalėjo turėti nei Prūsų karalijai, nei Vokiečių imperijai didesnės reikšmės. Jos užnugaris buvo Lietuva, buvusi Rusų imperijos dalis. Į Klaipėdą nebuvo pravesta geležinkelio iš Rusų imperijos pusės. Privažiavimas tebuvo galimas plentais ir Nemunu. Šia upe plukdomi iš Lietuvos medžiai, kurie buvo Klaipėdoje apdirbami, parduodami dažniausiai Anglijos pirkliams. Vokiečių vyriausybė nenorėjo jokiomis dirbtinėmis priemonėmis palaikyti Klaipėdos, nes nematė tam reikalo. Jos artumas nuo Rusų imperijos sienos — darė Klaipėdą sunkiai apginamą nuo rusų, karui su Rusija ištikus, ir buvo rizikinga dėti didelius kapitalus pramonei Klaipėdoje išplėsti. Taigi, net Klaipėdos miestas, kad ir turįs daugumos gyventojų atžvilgiu vokiečių miesto pobūdį, negalėjo nuslopinti lietuviško viso Klaipėdos krašto charakterio. Mažosios Lietuvos lietuvių kova su germanizacija, atrodė kaip kova nykštuko, iš paskutinių jėgų ginančio savo gyvybę, su milžinu, kuris savo galią jaučia ir tuo didžiuojasi. Milžinas buvo tikras, kad jis nuveiks nykštuką. Jam tik buvo klausimas pagreitinti savo galutinę pergalę ar to nedaryti. Šiuo atžvilgiu labai charakteringos kalbos buvo pasakytos Karaliaučiuje 1902 metais Rytprūsių provincijos bažnytiniame sinode. Čia susirėmė lietuvių kalbos vartojimo bažnyčioje šalininkai (vyskupas Gudas iš Tilžės ir vyskupas Denukaitis iš Kaukėnų) su savo dvasininkais vokiečiais ir pasaulinės valdžios atstovais:

"Mes, lietuvninkai, džiaugiamės iš praplatinimo germaniškojo mokslo bei kultūros, ale būkite lengvaširdiški ir neelgkitės aštrumu prieš tuos žmones, kurie tai dėl savo karalijos ir karaliaus nusipelnė. Aš dyvijuos, kad šitie žmonės vis ir vėl į bažnyčią eina, jei ir kunigai priešais jiems stojas, kurie labai menkai lietuviškai temok. Aš sykį nekurį lietuvninką, kuris į miestą važiavo, klausiau, ar jis ten ir į bažnyčią einąs, nors tenai lietuviškos kozonės nelaiko. Tai jis atsiliepė: "Berods aš nueinu, kadangi prie bažnyčios kabu, ale man taip — aš tą patėmytinąjį išsitarimą niekad neužmiršiu! — ale man taip, lyg šaltą ledą valgyčiau", — šitais žodžiais vyskupas Denukaitis argumentavo lietuvių kalbos bažnyčioje palikimo reikalą.

Tačiau susirinkusiųjų daugumo šitie argumentai neveikė. Jokio lietuvių kalbos palaikymo jie nenorėjo. "Lietuvninkų dienos jau suskaitytos. Jie išnyksta ir norime linkėti, kad jie geri vokiečiai pastos, kaipo geri prūsai buvo. Bet priegadintas daiktas, man rodosi, šitą išnykimą paskubinti norėti", — taip skambėjo vyriausiojo teismo pirmininko Plehwės atsakymas vyskupui Denukaičiui, kuris buvo vienas iš nuosaikiųjų. Kiti kalbėtojai (Brandt) nerado reikalo net lietuvių kalbos klausimo kelti.

*

Pasaulinis karas Mažosios Lietuvos lietuvių klausimą iškėlė į| pasaulinę plotmę. Vokiečiai, kol dar jautėsi kartą laimėsią, tvirtai reiškė imperialistiškų tikslų — atimti iš Rusų imperijos visą Pabaltijį ir pastūmėti rusus toliau į rytus. Jie vylėsi lengvai galėsią įgyvendinti tuos siekimus, kuriuos sau kitados buvo pasistatęs Vokiečių ordinas — į pietus ir rytus nuo Baltijos jūros įkurti vokiškąją valstybę ir Baltijos jūras padaryti Vokietijos vidaus vandenimis. Jiems tik buvo klausimas, kuria forma tai padaryti — kaip paprastą aneksiją ar naujai sudarytos valstybėlės arba valstybėlių pavidalu. Karo užsitęsimas mažino laukiamos pergalės reikšmę ir, ryšium su tuo, darė paprastą aneksiją beveik negalimą.

Kai bekariaujančios šalys nuvargo ir ėmė svajoti apie susitaikymą, pasaulinėje viešoje opinijoje pasigirdo šūkių, kurie turėjo būti pagrindiniai būsimosios taikos dėsniai: "Taika be aneksijų ir kontribucijų!", "Tautų apsisprendimas!" Šį paskutinį šūkį parėmė  Jungtinių Amerikos  Valstybių  prezidentas  Vilsonas ir pareiškė norįs jį padaryti vienu  iš laukiamos taikos  pagrindų. Vokiečių vyriausybė taip pat pasisakė remsianti  šitą principą, tačiau ji stengėsi duoti jam sau pageidaujamą turinį. Užkariautų kraštų Vokietija nenorėjo išleisti iš savo rankų ir siekė, kad patys kraštai, kuriuose jau seniai reiškėsi tautinis sąjūdis ir kurie siekė nepriklausomybės, šiokiu ar tokiu būdu, tariamai "laisvai", sutiktų susirišti nepertraukiamais saitais su Vokiečių imperija. Vokiečiams rūpėjo išlaikyti savo rankose ten kariuomenės vadovavimą, finansus ir susisiekimą, nekalbant jau apie užsienio politiką. Lyg nujausdami savo pralaimėjimą, jie iš anksto rūpinosi sudaryti įvykusius faktus. Šitokiomis sąlygomis Lietuvių Taryba, vokiečių okupacinės valdžios spiriama, 1917. XI. 11 d. priėmė rezoliuciją sudaryti Lietuvos, kaipo būsimos valstybės, vardu karinę, monetarinę, susisiekimo ir muitų konvencijas su Vokietija, iš anksto nenustatydama joms turinio. 1917 metų rudenį karo pabaigos dar nebuvo matyti. Iš dviejų galimumų — būti surištiems su Rusija ar su Vokietija — lietuvių vadovai tuomet pasirinko mažesnę blogybę, kuri bent davė vilties susijungti viename suverenume su Mažąja Lietuva.

1918 metų gale paaiškėjo Vokietijai priešingų valstybių karinė persvara, ir Vokietija buvo priversta kapituliuoti. Vilsono paskelbtieji būsimos taikos principai tuomet jau galėjo būti įgyvendinti. Suskaldytos tarp atskirų valstybių tautos, tuojau ėmė reikšti ryžtingumo susijungti į vieną politinį kūną. Kai kurioms iš jų, pvz. lenkams ir čekams, net pavyko gauti teisę dalyvauti taikos konferencijoje drauge su valstybėmis, pasaulinio karo dalyviais. Lietuva taip pat reikalavo sau dalyvio teisės, bet jos prašymas nebuvo patenkintas. Lietuva tegalėjo per savo pasiųstą į Versalį (Versailles) delegaciją veikti sąjungininkų valstybių atstovus konferencijoje savo memorandumais ir asmeniškais pasikalbėjimais su jais. Lietuvos delegacija reikalavo Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos kraštą, sujungti su Didžiąja Lietuva ir abidvi kartu pripažinti nepriklausoma valstybes. Lietuviams talkon visai netikėtai atėjo Lenkija. Ji tikėjosi atnaujinti istorinę, buvusią prieš padalijimą, Lietuvių-Lenkų valstybę ir stengėsi išrūpinti jai laisvą priėjimą prie jūros. Lietuvių tautinės organizacijos Mažojoje Lietuvoje taip pat reikalavo susijungimo teisės su Didžiąja Lietuva. Jos tokiu būdu rėmė Lietuvos ir Lenkijos reikalavimus.

Taikos konferencija, priimdama dėmesin lietuvių ir lenkų reikalavimus, įrašė į Taikos sutarties projekto 99 straipsnį tokį tekstą:

''Vokietija išsižada susijungusių ir susitarusių didžiųjų valstybių naudai visų savo teisių ir titulų į sritis, gulinčias tarp Baltijos jūrų, šios sutarties II dalies 28 straipsnio Rytprūsių šiaurės rytų sienos ir buvusios vokiečių-rusų sienos.

Vokietija pasižada pripažinti susijungusių ir susitarusių didžiųjų valstybių sprendimus, kurie bus jų padaryti dėl šių sričių, ypač dėl jų gyventojų pilietybės".

Vokiečių spauda dėl šių nuostatų pakėlė triukšmą, o vokiečių delegacija dėl jų įteikė savo protestą. Tačiau nugalėjusios Vokietiją valstybės to protesto nepaisė. Taikos konferencijos pirmininkas, Prancūzų ministras pirmininkas CIemenceau, į vokiečių protestą atsakė:

"Susijungusios ir susitarusios valstybės nesutinka pripažinti, kad Klaipėdos krašto cesija prieštarauja tautybiniam principui. Kalbamasis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilimo atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso to krašto palikimo Vokietijos suverenume, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą. Yra nutarta, kad Klaipėda ir aplinkinis kraštas bus perduoti susijungusioms ir susitarusioms valstybėms, nes lietuvių teritorijos statutas dar nėra nustatytas".

Taikos konferencija nutarė palikti taikos sutarties projekto tekstą, liečiantį Klaipėdos kraštą, be jokių pakeitimų. Vokietija, pasirašydama taikos sutartį, pasirašė ir paminėtus nuostatus dėl Klaipėdos.

Po Versalio sutarties pasirašymo, vokiečiai panoro sudaryti iš Klaipėdos krašto savarankišką respubliką. Šiuo tikslu Klaipėdos miesto ir Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių atstovai susirinko drauge ir pasivadino save "paruošiamuoju seimu" ("Vor-parlament") kuris išrinko vykdomąjį komitetą krašto administracijai prižiūrėti. Komitetas ir "paruošiamasis seimas" turėjo sudaryti projektuojamos respublikos organų užuomazgą.

Sąjunginės valstybės nutarė pavesti Klaipėdos kraštą laikinai valdyti prancūzams. Prancūzijos vyriausybė pasiuntė ten savo kariuomenės desantą su gen. Odry, kaipo krašto gubernatoriumi, priešaky. Desantas pasiekė Klaipėdą 1920m. vasario 13d., o 15d. gen. Odry formaliai perėmė valdžią iš Vokietijos specialaus įgaliotinio, grafo Lamsdorfo. Generolas Odry, priimdamas Klaipėdos krašto valdininkus, prašė juos toliau eiti savo pareigas. Vokiečių viešoji teisė buvo palikta savo galioje. Klaipėdos kraštas, patekęs svetimųjų valstybių suverenitetan, buvo ir toliau Vokiečių imperatoriaus  paskirtų valdininkų valdomas.  Iš  "Vykdomojo  komiteto" narių gen. Odry 1920m. vasario 17d. sudarė įstaigą, pavadintą krašto direktorija, kuri perėmė visas funkcijas, kurios anksčiau priklausė Rytprūsių provincijos administracijai. Naujas krašto pertvarkymas buvo padarytas rugsėjo mėnesį ir įsigalėjo 1920m   spalio 1d. Buvo sudarytos trys įstaigos:  Krašto direkcija, Valstybės taryba ir Administracijos teismas, iš valdiškų įstaigų savivaldybių ir profesinių sąjungų atstovų.

Pagal Taikos konferencijos pirmininko Clemenceau pareiškimą  Klaipėdos kraštas turėjo pasilikti sąjunginių valstybių žinioje tol, kol paaiškės "lietuvių teritorijos statutas". Lietuvos valstybė jau buvo įsikūrusi nuo 1918 metų ir pripažinta sąjunginių valstybių, kaip gyvuojanti de facto. Rodosi, reikėjo tuojau perduoti tą kraštą Lietuvos valdžiai, bet sąjungininkai to nedarė. Nė viena sąjunginių valstybių neturėjo Klaipėdos krašte jokių specifinių interesų — nei politinių, nei prekybinių. Todėl vilkinimas priklausė ne nuo tautinių kurios nors šių valstybių interesų. Rakto šiam klausimui spręsti reikia ieškoti Lenkijoje, kuri jau buvo spėjusi sudaryti su Prancūzija karinę ir politinę sąjungą. Lenkijai bandymas sudaryti su Lietuva valstybę, surištą unija, kaip to norėjo lenkų tautininkai demokratai, arba federacija, kaip to reikalavo demokratai ir socialistai, nesisekė. Lietuviai buvo tam priešingi. Lenkija bandė jėga, suokalbio keliu, nuversti 1919 metais nepalankią sau Lietuvos vyriausybę ir jos vieton pastatyti sukalbamesnę, bet Lenkų karinės organizacijos sąmokslas buvo atidengtas. 1920 metų vėlyvą vasarą, po Rusų pralaimėjimo lenkų-rusų kare, Lenkija smurtu užėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Grasydama iš ten nepriklausomai Lietuvai, ji manė, turėdama Lietuvos sostinę, priversti lietuvius nusilenkti. Klaipėda buvo antras objektas, kuriuo buvo norėta paveikti Lietuvą. Už Lietuvos susidėjimą su Lenkija buvo žadama be jokių sąlygų perduoti Lietuvos valdžiai Klaipėdos kraštą.

Kai šie Lietuvos spaudimai Lenkijai nedavė pageidaujamų rezultatų, naujas Klaipėdos kraštui paskirtas gubernatorius Petisne, valdęs sąjungininkų vyriausiojo komisaro titulu, iškėlė naują projektą Klaipėdos krašto politiniam likimui išspręsti. Tai buvo savarankiškos Klaipėdos valstybėlės, vok. Freistaatu vadinamos, idėja. Šitokia mintis buvo atsiradus dar 1919 metais, bet greitai užgeso. Lietuviai Klaipėdos krašte jai buvo griežtai  priešingi. Lietuviai, kaip ir anksčiau, norėjo susijungti su Didžiąja Lietuva. Susidariusi Mažojoje Lietuvoje Prūsų Lietuvių Tautos Taryba dar 1919m. gruodyje buvo pranešusi Lietuvos Valstybės Tarybai, kaip laikinajai Lietuvos atstovybei, kad Prūsų Lietuvių Susivienijimas ir Politikos Komisija nori pasiųsti Kaunan savo 3 ar 4 atstovus Mažajai Lietuvai atstovauti. Po pasitarimų tarp Lietuvos Valstybės Tarybos ir Prūsų Lietuvių Tarybos, buvo nutarta kalbamuosius atstovus priimti. Tai buvo padaryta 1920m. kovo 20d.

Freistaato idėjai pritarė lenkai ir vokiečiai, kiekvieni savais sumetimais. Lenkai norėjo per naują valstybėlę gauti sau išėjimą į Baltijos jūrą ir užmegzti santykius su Lietuva, per kurią ėjo į ten keliai, o vokiečiai, ypač vokiečių patriotų sąjunga, "Heimatbund“, matė Frelstaate pareinamąją Klaipėdos krašto valdymo formą, kuri siūlė jiems ateity galimumą grąžinti visą kraštą Vokietijai. Gubernatorius Petisnė visomis išgalėmis rėmė šią idėją, Lietuvos atžvilgiu jis rodė didelį nedraugiškumą,  nenorėdamas pripažinti jai didesnių teisių į Klaipėdą negu Lenkijai. Petisne veikė Paryžiuje per savo politinius draugus. Jis stengėsi įtikinti Ambasadorių Konferenciją, kuriai buvo pavesta galutinai sutvarkyti dar ne visi Versalio taikos konferencijos užbaigtieji klausimai, kad Freistaato forma yra vienintelis praktiškas klausimo išsprendimas. Radęs ir ten pritarimo, jis pradėjo savarankiškos valstybėlės formą įgyvendinti: Klaipėdos laikinajai direktorijai jis pavedė sudaryti prekybos sutartis su Lietuva, Lenkija ir Vokietija.

Akivaizdoje šitokių sąjungininkų komisaro ir jo pastatytos direktorijos veiksmų, lietuviams, tikriesiems   krašto   šeimininkams, nebeliko kitos išeities, kaip patiems taikos konferencijos pirmininko Clemenceau 1919m. padarytus pažadus įgyvendinti. Klaipėdos krašto lietuviai ėmė burtis į Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus, kurie turėjo ruošti krašte sukilimą prieš sąjungininkų pastatytą komisarą ir jo valdžios organus. Šių komitetų veiksmams derinti ir sukilimui vadovauti buvo sudarytas Vyriausiasis  Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas, vadovaujamas Martyno Jankaus. Gavę paramos iš Didžiosios Lietuvos savanorių, daugiausia šaulių, Klaipėdos krašto lietuviai sukilo. Sukilimo planų vykdytojas ir vadas buvo Jonas Budrys. 1923m. sausio 15d. Klaipėdos miestas ir visas kraštas jau buvo sukilėlių rankose. Visuotinis Klaipėdos krašto atstovų suvažiavimas, sušauktas Šilutėje, 1923m. sausio 19d. paskelbė deklaraciją apie Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos respublikos autonominės dalies teisėmis. Sausio 24d. Lietuvos seimas, išklausęs ministro pirmininko E.Galvanausko pranešimą apie tą deklaraciją, priėmė rezoliuciją, sveikinančią tą klaipėdiečių žygį. Vėliau priimta eilė nuostatų, kuriuo Klaipėdos kraštas buvo įjungiamas į Lietuvos valdymą. Prancūzų desantas išvažiavo. Sąjunginės valstybės, norėdamos išsaugoti savo prestižą, atsiuntė į Klaipėdą savo karo laivyną. Tačiau jis neturėjo ko veikti. Jo atvykimas davė tik progos užmegzti su Lietuvos vyriausybe diplomatines derybas Klaipėdos krašto likimui galutinai sutvarkyti.

Po ilgų derybų, Tautų Sąjungos Tarybai tarpininkaujant, buvo prieita prie susitarimo, ir 1924m. gegužės 8d. Lietuvos vyriausybės buvo pasirašyta sutartis su didžiosiomis sąjunginėmis valstybėmis — Anglija, Japonija,  Italija  ir Prancūzija — pagal kurią visos jų turimos teisės į Klaipėdos kraštą buvo perleistos Lietuvos respublikai. Klaipėdos kraštas pasidarė Lietuvos integralinė dalis, turintis autonomiją Lietuvos ir su ja susitarusių didžiųjų valstybių nustatyto statuto ribose.

Tokiu būdu, po kelių šimtų metų iš didelio skaičiaus lietuvių giminių, kitados gyvenusių nuo lietuvių aukštaičių ir žemaičių į vakarus, prie savo kamieno prisijungė tik, palyginti, nedidelis jų būrelis, užimąs vos 2451 kv. kilometrą ploto.

Davus prof. Ig.Jonyno istorinę apžvalgą, dar tenka trumpai žvilgterėti, kaip anglai žiūrėjo į Klaipėdos klausimą.

Jūs esate čia: Naujienos Biblioteka Mažoji Lietuva Martynas Jankus 06 MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORINĖ APYBRAIŽA