Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

X Pirma pažintis su religija

Mokyklą aš lankiau nuo šešių-septynerių iki šešiolikos metų. Ten mane mokė visko, išskyrus religijos. Aš iš mokytojų negavau nieko, ką jie būtų galėję duoti ir be ypatingų pastangų. Tačiau kai kurias žinių nuotrupas aš „surinkau“ iš aplinkinių. Terminą „religija“ aš naudoju pačia plačiausia prasme – kaip savižiną arba savęs pažinimą.

Nuo gimimo būdamas višnuitas, aš turėjau dažnai eiti į haveli. Tačiau jis manęs netraukė. Man nepatiko jo didybė ir puošnumas. Be to, mane pasiekė gandai apie ten vykstančius amoralius poelgius, ir aš praradau bet kokį susidomėjimą juo. Taigi, havelis man nieko duoti negalėjo.

Tačiau tai, ko negavau ten, davė man mano auklė, sena mūsų namų tarnaitė. Iki šiol su dėkingumu prisimenu jos prisirišimą prie manęs. Aš jau sakiau, kad bijojau dvasių ir vaiduoklių. Rambha – toks buvo auklės vardas – pasiūlė man kartoti Ramanama ir taip išsivaduoti iš baimių. Aš daugiau tikėjau ja, nei pasiūlyta jos priemone, tačiau nuo ankstyvos vaikystės kartojau Ramanama, kad išsivaduočiau iš baimės. Tai tęsėsi, tiesą sakant, neilgai, bet gera sėkla, įmesta į vaiko sielą, neprapuola. Galvoju, kad dėka gerosios Rambhos Ramanama man dabar yra absoliutus vaistas. Panašiai tuo laiku, mano pusbrolis „Ramajanos“ gerbėjas, privertė mane ir mano antrąjį brolį išmokti „Rama Rakša“. Mes kasdien mokėmės ją mintinai, kaip taisyklė, rytais po maudynių kartodavome ją garsiai. Mes tai darėme visą laiką, kol gyvenome Porbandare, bet persikėlus į Radžkotą, pamiršome apie „Rama Rakšą“. Aš nelabai tikėjau ja ir skaičiau garsiai iš dalies tik todėl, kad norėjau parodyti, kad galiu perpasakoti ją mintinai teisingai tardamas.

Didesnį įspūdį man padarė „Ramajana“, kai ją skaitė tėvui. Ligos pradžioje tėvas gyveno Porbandare. Kiekvieną vakarą jis klausydavosi „Ramajanos“. Skaitydavo didelis Ramos gerbėjas – Ladha Maharadžas iš Bilešvaro. Apie jį pasakojo, kad jis išsigydė ne vaistais, o tik tuo, kad prie sergančių kūno vietų priglausdavo augalo lapus, paaukotus Mahadevos atvaizdui Bilešvaros šventykloje ir todėl, kad kasdien stropiai kartodavo Ramanama. „Tikėjimas išgydė jį“, – sakydavo žmonės. Bet kokiu atveju, kai Ladha Maharadžas skaitydavo tėvui „Ramajaną“, jis nesirgo. Jis turėjo malonų balsą. Jis dainuojančiai tardavo kupletus (dohi) ir ketureilius (čaupai) ir aiškindavo juos, leisdamasis į svarstymus ir sudomindamas klausytoją. Man tada buvo apie trylika, bet aš atsimenu, kad buvau giliai sužavėtas jo skaitymu. Nuo to laiko prasidėjo gilus susidomėjimas „Ramajana“. Dabar Tulsido „Ramajaną“ aš laikau viena iš švenčiausių knygų.

Po kelių mėnesių mes persikėlėme į Radžkotą. Ten jau nebevyko „Ramajanos“ skaitymai. Tačiau „Bhagavata“ buvo skaitoma kiekvieną ekadaši. Kartais aš dalyvaudavau skaityme, bet skaitytojas neįkvėpdavo manęs. Dabar „Bhagavatą“ aš laikau knyga, galinčia iššaukti didelį religinį proveržį. Vienu atokvėpiu perskaičiau ją gudžarati kalba. Tačiau vienąkart, kai badavau tris savaites, man ją perskaitė originalo kalba panditas Madan Mohan Malavija, aš giliai apgailestavau, kad negirdėjau jos vaikystėje iš lūpų tokio pavydaus „Bhagavatos“ pasekėjo, koks buvo Malavija. Tada aš būčiau pamilęs šią knygą nuo pat vaikystės. Įspūdžiai, patirti vaikystės, įleidžia gilias šaknis, ir aš visada gailiuosi, kad man tuo metu neskaitė daugiau tokių gerų knygų. Tačiau Radžkote aš išmokau būti pakantus visoms induizmo sektoms ir giminingoms religijoms. Mano tėvai lankė ne tik haveli, bet ir Šivos bei Ramos šventyklas. Kartais jie pasiimdavo ir mus, o kartais išleisdavo mus vienus. Džainos vienuoliai dažnai lankydavosi tėvo namuose ir netgi nusižengdami savo papročiams, priimdavo iš mūsų maistą, nors mes ir nebuvome džainizmo pasekėjai. Jie kalbėdavosi su tėvu religinėmis ir pasaulietinėmis temomis.

Tėvas taip pat turėjo draugų tarp musulmonų ir parsų. Jie kalbėdavosi su juo apie savo tikėjimą, ir jis juos išklausydavo visada pagarbiai ir dažnai susidomėjęs. Slaugydamas jį, aš dažnai girdėdavau tokiuose pokalbiuos. Visa tai ir man padėjo įgyti didžiulę pakantą kitoms religijoms.

Išimtį tuo metu sudarė krikščionybė. Jai aš jutau priešiškus jausmus. Ir ne be pagrindo. Krikščionių misionieriai paprastai įsikurdavo kur nors netoli mokyklos ir postringaudavo, apipildami įžeidinėjimais indus ir jų dievus. Šito pakęsti aš negalėjau. Užteko man tik vieną kartą sustoti ir išklausyti jų, kad prarasti bet kokį norą klausytis dar kartą. Panašiai tuo metu aš sužinojau, kad vienas gerai žinomas indas atsivertė į krikščionis. Visas miestas kalbėjo apie tai, kad pasikrikštijęs jis pradėjo valgyti mėsą ir gerti vyną, pakeitė drabužius, pradėjo nešioti europietiškus kostiumus ir netgi skrybėlę. Mane tai piktino. Kokia gi ta religija, jei ji verčia žmogų valgyti mėsą, gerti spiritinius gėrimus ir pakeisti drabužius? Man taip pat pasakė, kad naujasis atsivertėlis dergia savo protėvių religiją, jų papročius ir tėvynę. Visa tai manyje iššaukė antipatiją krikščionybei.

Aš išmokau būti pakantus ir kitoms religijoms, bet tai visiškai nereiškė, kad manyje gyveno gyvas tikėjimas dievu. Kaip tai į rankas man pakliuvo knyga iš tėvo surinktųjų pavadinimu „Manusmriti“. Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą ir kitos sakmės man nepadarė didelio įspūdžio, o atvirkščiai netgi pakreipė mane link ateizmo.

Aš turiu pusbrolį (gyvas jis ligi šiol). Aš laikiau jį protingu ir todėl su savo abejonėmis kreipiausi į jį. Jis nesugebėjo išspręsti jų ir pasistengė išsisukti nuo manęs, pasakęs „Sužinosi pats, kai užaugsi. Tavo amžiuje per anksti užduoti tokius klausimus“. Aš nutilau, bet nenurimau. Dalys iš „Manusmriti“ apie valgį ir panašūs klausimai man atrodė prieštaraujantys tam, ką aš mačiau kasdieniame gyvenime. Tačiau ir į tuos klausimus aš negavau atsakymų. „Vystysiu savo protą, daugiau skaitysiu ir tada aiškiau susivoksiu visame kame“, – nusprendžiau aš. „Manusmriti“ neišmokė mane ahimsos. Aš jau pasakojau apie savo bandymą maitintis mėsa. „Manusmriti“ tarsi palaikė tas mano mintis. Aš padariau išvadą, kad visiškai leistina iš moralės pusės užmušti gyvates, blakes ir į juos panašius. Atsimenu, tais metais naikindamas blakes ir kitus vabzdžius, aš galvojau, kad elgiuosi teisingai. Gilias šaknis mano sąmonėje suleido tik įsitikinimas, kad moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Tiesa tapo mano vieninteliu tikslu. Aš kasdien tvirtėjau su šia mintimi, ir mano tiesos suvokimas vis plėtėsi.

Strofa iš didaktinės poemos gutandžali kalba užvaldė mano širdį ir protą. Jos priesakas – atsakyk gėriu į blogį – tapo mano vedančiuoju principu. Tas priesakas tiek paviliojo mane, kad aš pradėjau atlikinėti daugybę bandymų.

Štai eilės, taip apstulbinusios mane: 

Už vandens taurę atsidėkok geru maistu;

Atsakydamas į gražų sveikinimą žemai nusilenk;

Davusiam peni atsimokėk auksu;

Jei išgelbėjo tavo gyvybę, netausok jos.

Štai kur slypi išminčiaus žodžių ir darbų prasmė.

Už kiekvieną menkutę paslaugą tau bus atlyginta dešimteriopai.

Tačiau tikrai taurus žmogus

Visus žmones priima kaip vieną.

Už padarytą blogį jis su džiaugsmu atsidėkoja gėriu. 

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...