Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

Fotografijoje jaunasis Mohanadas Gandis su mokyklos drauguXI. Ruošiuosi į Angliją

Baigiamuosius brandos egzaminus išlaikiau 1887 metais. Tada juos reikėjo laikyti Bombėjuje ir Ahmadbade. Skurdas, karaliavęs šalyje, žinoma, besimokančius Kathiavaroje vertė važiuoti į esantį arčiau miestą, kuriame pragyvenimas buvo pigesnis. Riboti mano šeimos ištekliai privertė mane pasielgti taip pat. Tai buvo pirmoji mano kelionė iš Radžkoto į Ahmadabadą, ir pirmą kartą aš važiavau vienas; tėvai norėjo, kad gavęs brandos atestatą, aš įstočiau į koledžą. Koledžai buvo Bavnagare ir Bombėjuje. Aš nusprendžiau vykti į Bavnagarą Samaldassko koledžą, nes taip buvo pigiau. Atsidūręs koledže, aš visiškai pasimečiau: man buvo labai sunku išklausyti lekcijas, nekalbant jau apie tai, kad jas suprasti. Kalti buvo ne dėstytojai, kurie buvo laikomi geriausiais, bet aš pats, nes nebuvau visiškai tam pasiruošęs. Pasibaigus pirmam semestrui aš grįžau namo. Mavdži Dave – protingas ir mokytas braminas – buvo senas mūsų šeimos draugas ir patarėjas. Draugiški santykiai su juo išliko ir po tėvo mirties. Mano atostogų metu jis kaip tai užsuko pas mus ir išsikalbėjo apie mano mokslus su motina bei vyresniuoju broliu. Sužinojęs, kad mokausi Samaldassko koledže, jis pasakė:

– Laikai pasikeitė. Nė vienas iš jūsų negali tikėtis gauti jūsų tėvo gadi be reikiamo išsilavinimo. Ir dabar, kai jūsų berniukas dar tik mokosi, jūs turite padaryti viską, kad jis gautų gadi. Kad taptų bakalauru, jam prireiks keturių-penkerių metų, ir geriausiu atveju baigęs jis įsidarbins už 60 rupijų atlyginimą, bet negaus divano laipsnio. Jei jis, kaip ir mano sūnus, mokysis juridiniame, tai jam reikės dar ilgiau mokytis, o tam momentui, kai jis baigs, jau bus gausybė advokatų, pretenduojančių į divano postą. Jūsų vietoje pasiųsčiau jį mokytis į Angliją. Mano sūnus Kevalramas sako, kad tapti advokatu visai nesunku. Po trijų metų jis sugrįš. Išlaidos nebus didesnės, nei keturi-penki tūstančiai rupijų. Įsivaizduokite sau, advokatą, sugrįžusį iš Anglijos. Jis gyvens prašmatniai! Iš pat pirmo prašymo jis gaus divano postą. Nuoširdžiai jums patariu Mohandą į Angliją pasiųsti jau šiais metais. Kevarlamas ten turi daug draugų. Jis duos rekomendacinius laiškus jiems, ir Mohandas lengvai ten įsikurs.

Džošidži – taip parpastai mes vadinome senąjį Mavdži Dave – atsisuko į mane ir paklausė, nė kiek neabejodamas teigiamu mano atsakymu:

– Ar gi ne tiesa, kad tu norėtumei važiuoti į Angliją, o ne mokytis čia?

Nieko geresnio negalėjau sau įsivaizduoti. Aš buvau išvargintas užsiėmimų. Todėl nusitvėriau šio pasiūlymo ir pareiškiau, kad kuo greičiau mane išsiųs, tuo geriau. Tačiau greitai išlaikyti egzaminus nėra taip lengva. Gal galima būtų mane pasiųsti į medicinos fakultetą?

Brolis mane perkalbėjo:

– Tėvui niekada nepatiko ši profesija. Jis galvojo apie tave, kai sakė, kad višnuitai neturi užsiimti lavonų skrodimu. Tėvas norėjo, kad tu taptumei advokatui.

Po to jis kreipėsi į motiną:

– Man laikas eiti. Apsvarstykite, prašau, viską, ką aš pasakiau. Tikiuosi, kad kai ateisiu čia kitą kartą, aš išgirsiu, kad jau pasiruošta išvykti į Angliją. Jei prireiks pagalbos, duokite man žinią.

Džošidži išėjo, o aš pradėjau statyti „oro pilis“. Vyresnysis brolis buvo stipriai sunerimęs. Kur rasti lėšų mano kelionei? Ir ar galima tokį jaunuolį, kaip aš, vieną siųsti į užsienį?

Motina visiškai nusiminė. Ji nenorėjo manęs paleisti.

– Dabar vyriausias mūsų šeimoje yra dėdė, – kalbėjo ji. – Pirmiausia reikia pasitarti su juo. Jei jis sutiks, tada spręsime.

Broliui užgimė kita mintis:

– Porbandaro vyriausybė mums yra kiek skolinga. Vyriausybės tarnautojas misteris Leli geros nuomonės apie mūsų šeimą ir aukštai vertina mūsų dėdę. Galbūt, mokytis Anglijoje jis duos tau valstybinę stipendiją.

Mamai tai labai patiko, ir aš nusprendžiau nuvažiuoti į Porbandarą. Geležinkelis tada dar nebuvo nutiestas, ir važiuoti reikėjo penkias dienas buivolais. Aš jau sakiau, kad buvau bailus. Tačiau troškimas važiuoti į Angliją taip mane užvaldė, kad sugebėjau nugalėti bailumą. Iki Doradži nusisamdžiau įkinkytą buivolais vežimaitį, o po to persėdau ant kupranugario, kad į Porbandarą nukeliaučiau diena anksčiau. Tai buvo mano pirmoji kelionė kupranugariu.

Atvykęs pas dėdę smulkiai jam viską papasakojau. Jis pagalvojo ir pasakė:

– Neįsitikinęs, kad gyvenant Anglijoje nenukentės tavo religija. Abejoju tuo, remdamasis savo stebėjimais. Kai sutinku garsius advokatus indus, tai nematau skirtumo tarp jų ir europiečių gyvenimo būdo. Jie nesirenka maisto ir nepaleidžia iš burnos cigaro, o rengiasi taip pat begėdiškai, kaip anglai. Visa tai neatitinka mūsų šeimos tradicijų. Gyventi man jau liko nedaug, greitai leisiuosi į piligriminę kelionę. Kaip galiu būdamas ant mirties slenksčio duoti tau leidimą vykti į Angliją, plaukti jūra? Bet nenoriu ir trukdyti. Šiuo atveju svarbu gauti motinos leidimą. Jei ji leis – tai su dievu. Pasakyk jai, kad aš netrukdysiu. Tu važiuosi su mano palaiminimu.

– Nieko kito iš jūsų ir nelaukiau, – pasakiau aš.

– Pasistenk dabar įtikinti motiną.

– O ar jūs negalėtumėte duoti man rekomendacinį laišką p. Leli?

– Negaliu, – atsakė dėdė, – bet jis geras žmogus. Paprašyk jo stipendijos; viską papasakok. Neabejoju, jis tau padės.

Nežinau, kodėl dėdė nedavė man rekomendacinio laiško. Man atrodo, jam nesinorėjo betarpiškai dalyvauti mano kelionėje, kuri, jo nuomone, vis tik buvo ne religinis dalykas.

Parašiau p. Leli, ir jis pakvietė mane į savo rezidenciją. Mes susitikome tuo momentu, kai jis kilo laiptais. Jis trumpai pasakė:

– Iš pradžių išlaikykite bakalauro egzaminą, o tada jau ateikite pas mane. Dabar niekuo negaliu jums padėti, – ir nuskubėjo tolyn.

Susitikimui su juo kruopščiai ruošiausi, išmokau mintinai frazes, kurias norėjau jam pasakyti, atidirbau žemą nusilenkimą ir pasveikinimą abejomis rankomis. Ir viskas buvo veltui! Tada aš prisiminiau žmonos papuošalus. Pagalvojau apie vyresnįjį brolį – iš jo tikėjausi daugiausia. Jis be galo kilniaširdis ir myli mane kaip sūnų.

Sugrįžęs iš Porbandarą, papasakojau apie visus įvykius. Pasikalbėjau su Džošidži. Jis pasakė, kad esant būtinybei, netgi paskolins reikiamą sumą. Aš pasiūliau parduoti žmonos papuošalus – susidarytų dviejų-trijų tūkstančių rupijų suma. Brolis taip pat žadėjo surasti kokią-tai sumą.

Motina vis dar prieštaravo – ji pradėjo klausinėti apie Angliją. Kažkas jai pasakė, kad jauni žmonės negrįžtamai sužlunga Anglijoje; kiti sakė, kad ten įprantama valgyti mėsą; treti – kad ten neįmanoma gyventi be spirituotų gėrimų.

– Kaip gi gyventi su visu tuo? – paklausė ji manęs.

Aš atsakiau:

– Tu manimi tiki? Aš tau nemeluosiu. Prisiekiu, kad niekada neprisiliesiu prie viso to. Nejaugi Džošidži išleistų mane, jei grėstų koks nors pavojus?

– Dabar aš tikiu tavimi, – pasakė ji. – Bet kaip tikėti tavimi, kai tu būsi taip toli? Nežinau, ką ir daryti. Pasiklausiu Svamio Bečardži.

Svamis Bečardži anksčiau priklausė modbanio kastai, be vėliau tapo vienuoliu-džainu. Kaip ir Džošidži, jis mūsų šeimoje v. Jis pagelbėjo man, pasakydamas motinai:

– Aš priimsiu iš berniuko tris kilnius pasižadėjimus, ir jį bus galima išleisti.

Jis viską paruošė apeigoms, ir aš prisiekiau nesiliesti prie vyno, moterų ir mėsos. Po to motina davė leidimą.

Mokykla man suorganizavo išlydėtuves. Keliaujantis į Angliją jaunas žmogus iš Radžkotos buvo neįprastas reiškinys. Namuose parašiau keletą dėkingumo žodžių, bet per iškilmingas palydėtuves vos juos išlemenau. Prisimenu, kad man pradėjo suktis galva ir aš, stovėdamas prieš išlydinčiuosius ir skaitydamas padėkos žodžius, visas drebėjau.

Apgobtas artimųjų palaiminimų, aš išvažiavau į Bombėjų – tai buvo mano pirmoji kelionė į ten. Su manimi važiavo brolis. Tačiau, kaip sakoma, nesakyk „op“, kol neperšokai. Bombėjuje mūsų laukė kai kurie sunkumai. 

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...