Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

Nuotraukoje Gandi LondoneXII. Už kastos ribų

Gavęs motinos leidimą ir palaiminimą, aš džiaugsmingas išvažiavau, palikęs namuose žmoną su kūdikiu. Tačiau atvykus į Bombėjų ten gyvenantys mūsų draugai pradėjo sakyti broliui, kad birželio ir liepos mėnesiais Indijos vandenyne siaučia audros; o kadangi jūrinė kelionė man yra pirmoji, nereikėtų plaukti anksčiau lapkričio. Kažkas papasakojo, kaip paskutinės audros metu nuskendo garlaivis. Broliui sukėlė nerimą tai, ką išgirdo, ir jis iškart atsisakė mane išleisti. Jis paliko mane pas savo draugą Bombėjuje, o pats sugrįžo į Radžkkotą, išgavęs draugų pažadą, kad esant reikalui, jie man visakeriopai padės; pinigus gi, asignuotus mano kelionei, brolis atidavė saugoti savo žentui.

Bombėjuje praleistos dienos man buvo kankinamai ilgos. Aš visą laiką svajojau apie kelionę į Angliją.

Tuo momentu sujudo mano kastos atstovai. Nė vienas modbanija nėra buvęs Anglijoje, o jeigu aš išdrįsau, tai mane reikia iškvosti. Buvo sukviestas bendras kastos susirinkimas, į kurį iškvietė ir mane. Aš nuėjau. Pats nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos. Be baimės ir be abejonių pasirodžiau susirinkime. Šet –bendruomenės galva, tolimas mano giminaitis, palaikęs gražius ryšius su mano tėvu, pareiškė man:

– Kasta smerkia jūsų ketinimą važiuoti į Angliją. Mūsų religija draudžia keliones į užsienį. Be to, mes girdėjome, kad ten neįmanoma gyventi, nepažeidžiant mūsų tikėjimo priesakų. Ten reikės valgyti ir gerti kartu su europiečiais!

Aš atsakiau:

– Nemanau, kad kelionė į Angliją prieštarauja mūsų religijai. Aš noriu važiuoti, kad galėčiau pratęsti mokslus. Ir aš iškilmingai pažadėjau motinai susilaikyti nuo trijų dalykų, kurių jūs labiausiai bijote. Esu įsitikinęs, kad šis įžadas saugos mane.

– Bet mes tvirtiname, – pasakė šetas, – kad ten neįmanoma neišduoti savo religijos. Jūs žinote, kokie buvo santykiais tarp manęs ir jūsų tėvo, ir todėl turite paklausyti mano patarimų.

– Aš žinau apie jūsų santykius, be to jūs vyresnis už mane. Bet nieko negaliu padaryti. Aš negaliu atsisakyti savo sprendimo važiuoti. Tėvo draugas ir patarėjas, mokytas braminas, nemato nieko blogo mano kelionėje į Angliją. Brolis ir motina taip pat davė man leidimą.

– Jūs drįstate nepaklusti kastos nurodymams?

– Aš nieko negaliu pakeisti. Man atrodo, kad kastai nederėtų kištis į šį reikalą.

Šetas įširdo ir išbarė mane. Aš sėdėjau nejudėdamas.

Tada šetas pagarsino savo nuosprendį:

– Nuo šios dienos šis jaunuolis nebepriklauso kastai. Kas suteiks jam pagalbą ar eis jį palydėti į uostą, turės sumokėti baudą – vieną rupiją ir keturis anus.

Nuosprendis nepadarė man jokio įspūdžio, ir aš visiškai ramus atsisveikinau su šetu. Mane domino tik viena – kaip tai priims brolis. Laimei, jis išliko tvirtas ir parašė, kad, nežiūrint šeto įsakymo, jis leidžia man važiuoti.

Šis įvykis sustiprino mano norą išvažiuoti kuo greičiau. O jei jiems pavyks įtikinti brolį? Ar staiga įvyks kažkas nenumatyto. Vieną dieną, pačiame jaudulio įkarštyje, aš sužinojau, kad vakilas iš Džunagarhos, gavo advokato praktiką ir rugsėjo 4 dieną plauks į Angliją garlaiviu. Aš užsukau pas draugus, kuriems brolis buvo palikęs manimi rūpintis. Jie sutiko, kad negalima praleisti tokios progos. Laiko buvo likę nedaug, ir aš telegrafavau broliui. Jis tuoj pat atsiuntė man leidimą išvažiuoti. Aš nuėjau pas jo žentą pasiimti pinigų, bet šis, prisidengęs šeto sprendimu, pareiškė, kad negali priešintis kastai. Tada kreipiausi į vieną iš mūsų šeimos draugų prašydamas duoti man pinigų kelionės ir kitoms išlaidoms, o brolis jam tą sumą sugrąžins. Mūsų draugas ne tik patenkino mano prašymą, bet ir visaip mane skatino. Aš buvo jam be galo dėkingas. Dalį pinigų aš tuoj pat panaudojau bilietams įsigyti. Po to man reikėjo įsigyti tinkamus kelionei rūbus. Toje srityje specialistu pasirodė esąs kitas mano draugas. Jis nupirko man viską, kas būtina. Vieni europietiškos aprangos priedai man patiko, o kiti ne. Kaklaraištis, vėliau man sukėlęs daug žavesio, iš pirmo žvilgsnio sukėlė man tikrą antipatiją. Trumpas švarkas atrodė nepadorus. Tačiau visa tai buvo smulkmenos, palyginus su noru važiuoti į Angliją. Aš pasirūpinau ir pakankamu kiekiu provianto (red. maisto atsargomis) kelionei. Draugai rezervavo man vietą toje pačioje kajutėje, kurioje keliavo ir advokatas Trjambakraj Mazmudar, vakilas iš Džunagarhos, ir paprašė jo mane prižiūrėti. Jis buvo patyręs žmogus, vidutinio amžiaus, matęs pasaulį, o aš – visiškai be patirties aštuoniolikmetis berniukas. Vakilas užtikrino mano draugus, kad jie gali nesijaudinti dėl manęs.

Pagaliau rugsėjo 4 dieną aš palikau Bombėjų. 

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...