Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XIV. Mano pasirinkimas

XIV. Mano pasirinkimas

Pirmadienį dr. Mehta atvažiavo pas mane į viešbutį „Viktorija“. Sužinojęs ten mano naują adresą, jis tuoj pat mane susirado. Per savo kvailumą sugebėjau gauti odos dirglumą. Garlaivyje mes prausėmės jūros vandeniu, kuriame muilas netirpsta, bet aš naudojausi muilu, laikydamas tai civilizacijos požymiu. Nuo to oda ne tik kad netapdavo švaria, bet, atvirkščiai, užsiteršdavo dar daugiau, ir ant odos atsirado išbėrimai. Parodžiau juos dr. Mehta, ir jis liepė praplauti odą acto rūgštimi. Rūgštis degino, ir aš verkiau iš skausmo. Dr. Mehta apžiūrėjo kambarį, jo apstatymą ir nepritardamas palingavo galvą.

– Ši patalpa netinkama,– pasakė jis. Mes atvažiuojame į Angliją ne tiek tam, kad mokytis, bet tam, kad susipažinti su angliškais papročiais ir tradicijomis. Todėl jūs turite apsigyventi anglų šeimoje. O kol kas kurį tai laiką pagyvenkite pas mano draugus ir kai ko pasimokykite. Aš dėkingas priėmiau pasiūlymą ir persikrausčiau į butą pas dr. Mehta draugą. Tas draugas, gerumo ir dėmesingumo įsikūnijimas, priėmė mane kaip brolį, supažindino su anglų tradicijomis ir išmokė kalbėti angliškai. Daug rūpesčių man kėlė maitinimasis. Aš negalėjau valgyti virtų daržovių, paruoštų be druskos ir kitų prieskonių. Šeimininkė nežinojo, kuo mane maitinti. Pusryčiams man duodavo avižinę košę, tai buvo pakankamai sotu. Bet po antrų pusryčių ir pietų aš likdavau visiškai alkanas. Draugas įtikinėjo mane valgyti mėsą, bet aš, primindamas įžadus, nutraukdavau pokalbį šia tema. Antriems pusryčiams ir pietums patiekdavo špinatus, duoną ir džemą. Aš mėgau pavalgyti, ir mano skrandis buvo labai talpus. Tačiau aš drovėjausi imti daugiau nei dvi-tris riekeles duonos, nes man atrodė, kad tai nepadoru. Be to nei pusryčiams, nei pietums neduodavo pieno. Galiausiai mano draugas įpyko ir pasakė:

– Aš išsiųsčiau jus atgal, jei būtumėte mano tikras brolis. Ką reiškia įžadas, duotas neišmanėlei motinai, nežinančiai vietinių sąlygų? Toks įžadas neturi galių ir laikytis jo būtų gryniausias prietaras. Toks užsispyrimas neatves jūsų prie gero. Juk jūs prisipažįstate, kad esate valgęs mėsą ir darėte tai, kai tam nebuvo jokios būtinybės. O dabar tai būtina, ir jūs atsisakote, gaila!

Tačiau aš buvau tvirtas. Diena iš dienos mano draugas tvirtino savo, bet man užteko jėgų atsispirti pagundai. Kuo stipriau jis tvirtino, tuo tvirčiau dariausi nepalenkiamas. Aš kasdien meldžiau dievo palaikymo ir jo sulaukdavau. Negaliu pasakyti, kad turėjau tikrą dievo suvokimą. Tai buvo paprasčiausias tikėjimas, kurio sėklas į mano sielą buvo subėrusi geroji auklė Rambha.

Kartą mano draugas pradėjo skaityti man Dž. Benthamo „Utilitarizmo teoriją“. Aš visiškai pasimečiau. Kalba buvo tokia sunki, kad aš nieko nesupratau. Jis pradėjo aiškinti.

Tada aš pasakiau:

– Atleiskite man, prašau. Šitie sudėtingi išmąstymai aukščiau mano suvokimo. Galbūt, mėsą valgyti yra būtina. Tačiau negaliu pažeisti duoto įžado ir nenoriu ginčytis šia tema. Aš įsitikinęs, kad mano argumentacija bus silpnesnė už jūsų. Tačiau, prašau, palikite mane ramybėje, kaip kad elgiamasi su kvailiais ir užsispyrėliais. Aš vertinu jūsų meilę ir žinau, kad jūs linkite man gėrio. Taip pat žinau, kad jūs nuolat sugrįžtate prie to, nes pergyvenate dėl manęs. Tačiau aš nieko negaliu padaryti. Įžadas yra įžadas, ir jis negali būti pažeistas.

Draugas nustebęs pasižiūrėjo į mane. Po to užvertė knygą ir pasakė:

– Gerai, daugiau ta tema aš nebekalbėsiu. 

Aš buvau patenkintas. Ir mes tikrai daugiau apie tai nekalbėjome. Tačiau jis ir toliau manimi rūpinosi. Jis rūkė ir gėrė, bet niekada neįkalbinėdavo manęs sekti jo pavyzdžiu. Tiesą sakant, jis netgi įtikinėjo mane nesiliesti prie tabako ir alkoholio. Jis nerimavo tik dėl to, kad aš labai nusilpsiu be mėsos ir nesijausiu Anglijoje kaip namuose. 

Taip prabėgo mano pirmas mėnuo Anglijoje. Dr. Mehta draugas gyveno Ričmonde, ir todėl Londone aš galėdavau lankytis ne daugiau nei vieną-du kartus per savaitę. Tada dr. Mehta ir advokatas Dalpatramas Šukla nusprendė, kad geriau apgyvendinti mane kokioje nors šeimoje. Šukla surado tinkamą anglo-indišką šeimą Vest Kesingtone, ir aš apsigyvenau ten.

Šeimininkė buvo našlė. Aš papasakojau jai apie savo įžadą, ir ji pažadėjo manimi rūpintis. Aš apsigyvenau pas ją, bet čia man teko badauti. Aš parašiau į namus ir paprašiau atsiųsti man saldumynų ir kitų produktų, bet siuntinys dar nebuvo atkeliavęs. Viskas buvo neskanu. Kiekvieną dieną senutė-šeimininkė klausdavo manęs, ar man patinka maistas. Bet ką gi ji galėjo padaryti? Aš vis dar buvau labai drovus ir nesiryždavau prašyti priedo. Šeimininkė turėjo dvi dukteris. Jos išreikalavo, kad man duotų papildomas dvi-tris riekutes duonos, nesuprasdamos, kad mane patenkinti galėjo tik ištisas kepalas.

Tačiau dabar aš žinojau, ką daryti. Dar nebuvau pradėjęs reguliariai mokytis, bet įtakojamas advokato Šuklos pradėjau skaityti laikraščius. Indijoje niekada neskaitydavau laikraščių, bet čia dėka sistemingo skaitymo sugebėjau įgyti priklausomybę jiems. Aš nuolat peržiūrėdavau „Deili news“, „Deili telegraph“ ir 

„Pil med laikraštis“. Tai užtrukdavo ne mažiau valandos per dieną. Po to aš klaidžiodavau po miestą. Aš ieškojau vegetariško restorano. Šeimininkė man pasakė, kad Sityje tokie yra. Aš nužingsniuodavau per dieną 10-12 mylių, užsukdavau į pigius restoranėlius ir prisivalgydavau duonos, ir vis tik nuolat jutau alkį.

Tų klaidžiojimų metu vienąkart aš užtikau vegetarišką restoraną Faringdono gatvėje. Jį pamačius mane apėmė džiaugsmas, panašus į tą, kokį patiria vaikas, gavęs seniai išsvajotą žaislą. Įeinant languose ir prie durų pastebėjau knygas, išstatytas pardavimui. Tarp jų buvo Solto knyga „Už vegetarizmą“. Nusipirkęs ją už šilingą, nuėjau į valgyklą. Čia pirmą kartą nuo atvykimo į Angliją aš sočiai pavalgiau. Dievas atėjo man į pagalbą.

Perskaičiau Solto knygą nuo pirmos iki paskutinės eilutės, ir ji man padarė stiprų įspūdį. Jos dėka nuo to laiko aš tapau įsitikinusiu vegetaru. Aš palaiminau tą dieną, kai daviau įžadą motinai. Iki to momento aš susilaikydavau nuo mėsos tik todėl, kad nenorėjau meluoti ir laužyti įžado. Tuo pat metu aš troškau, kad visi indai pradėtų valgyti mėsą, ir galvojau, kad ateityje pats laisvai ir atvirai tai darysiu ir įtikinėsiu tai daryti kitus. Dabar gi aš pasirinkau vegetarizmo naudai, ir jo skleidimas nuo to laiko tapo mano misija.  

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...