Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XV. Aš tampu anglų džentelmenu

 XV. Aš tampu anglų džentelmenu

Mano tikėjimas vegetarizmu stiprėjo diena iš dienos. Solto knyga pažadino manyje dietologijos tyrinėjimą, ir aš pradėjau skaityti įvairiausias knygas apie vegetarizmą. Viena iš tokių knygų buvo Hovardo Viljamso „Dietos etika“ (The Ethics of Diet, by Howard Williams), kurioje buvo aprašyta „humaniškos dietos istorija ir vegetarų biografijos nuo seniausių laikų iki mūsų dienų“. Autorius bandė įrodyti, kad visi filosofai ir pranašai nuo Pitagoro iki Jėzaus ir iki mūsų dienų buvo vegetarai. Anos Kingsford knyga „Dietinio maitinimosi tobulinimo būdai“ (The Perfect Way in Diet, by Anna Kingsford) taip pat buvo įdomi. Man labai padėjo daktaro Alinsono raštai apie sveikatą ir higieną. Jis propagavo gydymo sistemą, paremtą dietos reguliavimu pacientams. Pats būdamas vegetaru, jis išrašydavo savo pacientams griežtai valgyti tik vegetarišką maistą. Visos tos literatūros skaitymas ir dietų išbandymai užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Iš pradžių šis susidomėjimas iš principo buvo rūpestis dėl sveikatos. Tačiau vėliau pagrindiniu motyvu tapo religija.

Tuo metu mano draugas ir toliau globojo mane. Jo meilė man kuždėjo jam, kad jei aš ir toliau nevalgysiu mėsos, tai ne tik nusilpsiu fiziškai, bet ir nustosiu vystytis protiškai, nes visada jausiuosi svetimas angliškoje visuomenėje. Sužinojęs, kad aš pradėjau domėtis knygomis apie vegetarizmą, jis išsigando, kad tie skaitiniai nesukeltų sumaišties mano galvoje.

Jam atrodė, kad atlikdamas tokius eksperimentus, aš eikvoju savo jėgas smulkmenoms, pamiršdamas savo pagrindinius užsiėmimus, ir tampu keistuoliu. Todėl jis paskutinį kartą pabandė pakeisti mano pažiūras. Vienąkart jis pakvietė mane į teatrą. Prieš spektaklį mes susitarėme papietauti restorane „Holborn“, kuris mane žavėjo dar ir todėl, kad nesilankiau tokiuose didžiuliuose restoranuose nuo to laiko, kai palikau viešbutį „Viktorija“. Gyvenimas tame viešbutyje mažai mane ko išmokė. Mano draugas pakvietė mane į restoraną tikėdamasis, kad iš kuklumo aš neuždavinėsiu klausimų. Atnešė sriubą. Aš nežinojau, iš ko ji pagaminta, bet nesiryžau to paklausti savo draugo. Todėl pakviečiau oficiantą; pastebėjęs tai, draugas per stalą paklausė, kas yra. Po ilgų dvejonių aš pasakiau jam, kad norėjau sužinoti, sultinys mėsiškas ar vegetariškas.

– Tu elgiesi netaktiškai padorioje visuomenėje, – įtūžęs sukliko jis. – Jei tu nemoki deramai elgtis, tau geriau išeiti. Papietauk kitame restorane ir lauk manęs gatvėje.

Tai mane nudžiugino. Ir aš išėjau. Netoliese buvo vegetariškas restoranas, kuris, deja, buvo uždarytas, ir aš likau alkanas. Mes nuėjome į teatrą. Draugas daugiau niekada man nepriminė šio incidento. Aš, suprantama, irgi tylėjau. 

Tai buvo paskutinis mūsų draugiškas susikirtimas. Jis nė kiek neįtakojo mūsų santykių. Aš supratau, kad visi jo poelgiai buvo padiktuoti iš meilės man, ir tai vertinau. Mano pagarba jam augo, nepaisant minčių ir poelgių skirtumų. 

Aš nusprendžiau jį nuraminti ir patikinau, kad daugiau nebūsiu netaktiškas, kad pasistengsiu elgtis nepriekaištingai ir savo vegetarizmui suteikti tokią formą, kuri netrukdytų man būti padorioje visuomenėje. Aš užsikroviau sau nepakeliamą uždavinį – tapti anglų džentelmenu.

Aš nusprendžiau, kad kostiumai, pasiūti Bombėjuje, netinka angliškoje visuomenėje, todėl armijos ir laivyno parduotuvėje įsigijau naujus. Taip pat nusipirkau cilindrą už 19 šilingų – pagal to meto kainas tai buvo pakankamai brangu. Nepasitenkinęs tuo, parduotuvėje Bond Strite – Londono madų centre – aš išleidau 10 svarų sterlingų vakariniam kostiumui. Be to, aš priverčiau savo gerą ir kilnų brolį atsiųsti man dvigubą auksinę grandinėlę laikrodžiui. Nešioti iškart surištus kaklaraiščius buvo nepadoru, ir aš išmokau juos surišti. Indijoje veidrodis buvo prabangos daiktu. Man leisdavo juo naudotis tik tomis dienomis, kai mūsų šeimos kirpėjas mane skusdavo. Čia gi aš kasdien praleisdavau po dešimt minučių priešais didžiulį veidrodį užsirišinėdamas kaklaraištį ir tvarkydamas savo šukuoseną. Plaukai mano buvo kieti, ir aš ilgai juos šukuodavau, kol jie priglusdavo. Kiekvieną dieną prieš veidrodį aš užsidėdavau ir nusiimdavau skrybėlę, o kita ranka automatiškai išlygindavau plaukus. Aš išmokau ir kitokių gestų, priimtinų padorioje visuomenėje.

Kadangi ir to buvo per maža, kad tapti anglų džentelmenu, aš ėmiausi papildomų priemonių, galėjusių priartinti mane prie tikslo. Man pasakė, kad būtina lankyti šokių pamokas, mokytis prancūzų kalbos ir iškalbos. Prancūzų kalba buvo ne tik gretimai esančios Prancūzijos kalba, bet ir kalba kontinento, apie kelionę po kurį aš aistringai svajojau. 

Aš nusprendžiau įstoti į šokių klasę ir sumokėjau už kursą tris svarus sterlingus. Turėjo būti šešios pamokos trijų savaičių laikotarpyje. Tačiau ritminiai judesiai man buvo kažkuo visiškai nepasiekiamu. Aš nesugebėjau sekti muzikos ir nuolat išsimušdavau iš takto. Ką gi reikėjo daryti? Vienoje pasakoje sakoma, kad atsiskyrėlis parsinešė katę, kad ši gaudytų žiurkes, po to įsigijo karvę, kad galėtų palakinti katę, po to pasamdė žmogų, kuris turėjo prižiūrėti karvę ir t.t. Mano ambicijos vedė mane panašiu keliu. Kad pripratinti savo ausis prie vakarietiškos muzikos, aš pradėjau mokytis griežti smuiku. Aš išleidau tris svarus sterlingus smuikui ir kiek didesnę sumą sumokėjau už pamokas mokytojui. Po to aš pasamdžiau iškalbingumo mokytoją ir sumokėjau jam į priekį ginėją. Jis rekomendavo man Belo iškalbingumo vadovėlį. Aš jį nusipirkau ir pradėjau nuo Pito kalbos. 

Tačiau Belas (angliškai „bell“ – skambutis) suskambo man kaip žadintuvas, ir aš pabudau.

Juk aš nesiruošiu pasilikti Anglijoje visam gyvenimui? – pasakiau aš sau. Kam man tada mokytis iškalbingumo? Ir kokiu būdu šokiai padarys mane džentelmenu? O išmokti griežti smuiku aš galiu ir Indijoje. Aš studentas ir turi užsiimti mokslais. Man reikia ruoštis įstojimui į juristų korporaciją. Jei jau aš tapau džentelmenu, – gerai, jei ne, – reikia atsisakyti tokių ketinimų.

Tokios ir panašios mintys užvaldė mane, ir aš išreiškiau jas laiške, adresuotame iškalbos mokytojui, prašydamas jo išvaduoti mane nuo tolesnių pamokų. Aš buvau išklausęs tik dvi-tris pamokas. Tokį pat laišką aš nusiunčiau šokių mokytojui, o pas smuiko mokytoją nuėjau pats ir paprašiau jos parduoti mano smuiką už bet kokią kainą. Mokytoja maloniaii mane priėmė, ir aš jai papasakojau, kaip supratau, kad einu neteisingu keliu. Ji mane palaikė.

Mano apakimas truko tris mėnesius. Pedantiškumas dėl aprangos išliko dar ilgiems metams. Tačiau nuo šios akimirkos aš tapau studentu. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...