Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XVI. Permainos

XVI. Permainos

Aš nenorėčiau, kad skaitytojui susidarytų nuomonė, kad susidomėjimas šokiais ir panašiais reiškiniais buvo tam tikros rūšies pataikavimas savo norams. Netgi tada, susidomėjimo periodu, aš turėjau pakankamai blaivaus proto ir iki tam tikros ribos analizavau savo poelgius. Aš neužmiršdavau nė vieno išleisto fartingo ir vedžiau tikslius visų išlaidų užrašus. Visas, netgi smulkiausias išlaidas (pavyzdžiui, mokestis už važiavimą omnibusu arba pašto markių įsigijimas, ar du variokai laikraščiams nusipirkti) aš suskaičiuodavau kiekvieną vakarą. Šis įprotis išliko pas mane visam gyvenimui, ir kai man teko turėti reikalų su šimtais tūkstančių viešųjų lėšų, aš reikalaudavau griežčiausios jų leidimo ekonomijos, ir vietoj didžiulių skolų visada turėdavau laisvų lėšų visų mano vadovaujamų judėjimų metu. Tegul kiekvienas jaunas žmogus, perskaitęs šį puslapį, priima tai kaip taisyklę – skaičiuoti visas savo pajamas ir išlaidas – ir kaip aš, te galiausiai pajunta to įpročio pranašumą.

Kai tik pradėjau kuo griežčiausiai kontroliuoti savo išlaidas, pamačiau, kad būtina taupyti. Pirmiausiai nusprendžiau sumažinti išlaidas perpus. Skaičiavimai atskleidė daugkartines išlaidas, skirtas pravažiavimui. Gyvendamas šeimoje aš turėjau kas savaitę mokėti mokesčius. Į juos buvo įskaičiuota pietų kaina, iš mandagumo pietums reikėdavo kviestis šeimos narius; taip pat lankytis kartu su jais įvairiuose vakarėliuose. Be to, buvo įskaičiuotas ir mokestis už ekipažą, ypač, jei lydėdavau moterį, nes pagal anglišką etiketą, visas išlaidas apmoka vyras. Pietūs ne namuose taip pat buvo papildomos išlaidos, juolab, kad mokestis už nesuvalgytus namuose pietus vis tiek buvo įtraukiamas į savaitinius mokesčius. Man atrodė, kad galima išvengti visų tų išlaidų, ir kad mano piniginė nustotų tuštėti nuo klaidingai išsiaiškintų mandagumo taisyklių.

 

 

 

Todėl nusprendžiau šeimoje nebegyventi, o išsinuomoti butą ir keisti jį priklausomai nuo darbo vietos, tuo pačiu įgyjant tam tikro gyvenimiško patyrimo. Butas buvo pasirinktas tokiu išskaičiavimu – kelionė iki tikslo turi būti ne ilgesnė nei pusvalandis pėsčiomis; tai padėjo sutaupyti pinigus, skirtus pravažiavimui. Anksčiau man nuolat reikėjo naudotis kokiu nors transportu, o pasivaikščiojimams ieškoti atskiro laiko. Nauja tvarka ne tik sutaupė pinigus, bet tuo pat metu aš įgijau galimybę kasdien nueiti po 8-10 mylių. Būtent šis įprotis – ilgai vaikščioti pėstute – išgelbėjo mane nuo susirgimų viso mano buvimo Anglijoje metu ir užgrūdino mano organizmą.

Išsinuomojau du kambarius. Turėjau valgomąjį ir miegamąjį. Taip prasidėjo antrasis mano gyvenimo Anglijoje periodas. Apie trečiąjį papasakosiu vėliau. Šios permainos mano išlaidas sumažino dvigubai. Tačiau kaip paskirstyti laiką? Aš žinojau, kad norint išlaikyti egzaminus advokato vardui gauti, nereikia labai daug mokytis, ir todėl laiko netrūko. Tačiau mane jaudino silpnas anglų kalbos žinojimas. Mr. Leli (vėliau sero Frederiko) žodžiai „Pirmiau gaukite diplomą, o jau po to ateikite pas mane“, – vis dar skambėjo mano ausyse. „Man būtina, – galvojau aš – gauti ne tik advokato, bet ir filologo diplomą“. Aš sužinojau Oksfordo ir Kembridžo universitetuose užsiėmimų programas, pasitariau su keliais pažįstamais ir supratau, kad jei pasirinksiu vieną iš šių mokymo įstaigų, reikės didelių išlaidų ir gerokai ilgesnio buvimo Anglijoje. Vienas iš mano draugų pasiūlė man Londone laikyti stojamuosius egzaminus į aukštąją mokymo įstaigą, jei aš tikrai noriu jausti pasitenkinimą nuo sunkių egzaminų laikymo. Tai reiškė didžiulį darbą ir bendro žinojimo lygio pakėlimą beveik be papildomų išlaidų. Aš džiaugsmingai priėmiau jo patarimą. Tačiau užsiėmimų programa išgąsdino mane. Lotynų kalba ir viena iš dabartinių kalbų buvo būtinos! Ar aš susidorosiu su lotynų kalba? Tačiau draugas apgynė lotynų kalbą:

– Lotynų kalba ypatingai reikalinga advokatui. Jos žinojimas labai naudingas norint suprasti teisinių įstatymų kodeksus. Romėnų teisės kodeksai visi parašyti lotynų kalba. Be to, lotynų kalbos žinojimas padės geriau įsisavinti anglų kalbą. 

Tai buvo pakankamai įtikinama, ir aš nusprendžiau mokytis lotynų, kad ir kaip nepakeliama man tai būtų. Jau buvau pradėjęs ir prancūzų kalbos studijas, vis pagalvodamas, kad išlaikysiu ją kaip dabartinę kalbą. Įstojau į privačius kursus, kad pasiruoščiau egzaminams į aukštojo mokslo įstaigą. Egzaminus priimdavo du kartus per metus, ir man buvo likę vos penki mėnesiai. Per tokį laiką paruošti užduotis buvo beveik nepasiekiama. Man reikėjo iš anglų džentelmeno tapti rimtu studentu. Aš suskirsčiau savo laiką minutės tikslumu. Tačiau mano gabumai ir atmintis vargiai leido tikėtis, kad per tokį trumpą laiką aš galėsiu išmokti lotynų ir prancūzų kalbas, nekalbant jau apie kitus dalykus. Ir tikrai, lotynų kalbos egzamino neišlaikiau. Aš nusiminiau, bet vilties nepraradau. Jau buvau pajutęs lotynų kalbos skonį, be to tikėjausi, kad kito bandymo metu bus pilnesnis ir prancūzų kalbos žinojimas, o temą savo užsiėmimams pasirinksiu naują. Pirmą kartą buvau pasirinkęs chemijos sritį, bet ji, nors ir atrodė, kad bus įdomi, manęs nesudomino, jos studijos reikalavo daugybės bandymų. Chemija buvo vienas iš privalomų dalykų Indijoje, todėl aš ją pasirinkau egzaminui Londone. Tačiau dabar aš pasirinkau naują temą – šiluma ir šviesa. Man sakė, kad ji lengvesnė, ir aš tuo įsitikinau. 

Pasiruošimo kitam egzaminų laikymui metu aš dar supaprastinamu savo gyvenimą. Aš jutau, kad gyvenu plačiau, nei leidžia kuklios mano šeimos pajamos. Mintys apie brolio kilnumą, kuris sunkiai vertėsi, kad pragyventų, ir vis tik nė karto neatsakė pinigų prašyme, mane siaubingai kankino. Daugelis studentų, gyvenančių iš stipendijos, išleisdavo nuo aštuonių iki penkiolikos svarų per mėnesį. Aš pažinojau daug neturtingų studentų, kurie gyveno dar kukliau, nei aš. Vienas iš jų gyveno lūšnynuose, kur už nuomojamą kambarį kas savaitę mokėdavo du šilingus, o maistui išleisdavo du pensus, už kuriuos būdavo galima nupirkti tik kakavos stiklinę ir duonos riekutę pigioje Lokkarto kavinėje. Žinoma, aš nė nebandžiau su jais lygintis, bet jutau, kad pilnai galiu gyventi ir viename kambaryje, o kai kuriuos patiekalus pasigaminti namuose pats. Tai sutaupys keturis-penkis svarus per mėnesį. Man į rankas pakliuvo knygos, kuriose buvo aprašomas paprastas gyvenimo būdas. Aš atsisakiau dviejų kambarių ir išsinuomojau vieną; įsigijau viryklę ir pusryčius pradėjau gaminti pats. Užgaišdavau ne ilgiau dvidešimties minučių, nes virdavau tik avižų košę ir šildydavau vandenį kakavai. Antrus pusryčius suvalgydavau kavinėje, o vietoj pietų vėl gerdavau kakavą su duona namuose. Toks gyvenimo būdas mano išlaidas sumažino iki vieno šilingo ir trijų pensų per dieną. Be to aš sustiprintai mokiausi. Paprastas gyvenimo būdas man sutaupė begales laiko, ir aš sėkmingai išlaikiau egzaminus. 

Tegul skaitytojas nepagalvoja, kad mano gyvenimas buvo labai nuobodus. Kaip tik atvirkščiai. Tos permainos suderino mano vidinį ir išorinį gyvenimus. Naujas gyvenimo būdas daugiau atitiko mano šeimos materialines galimybes. Gyvenimo tapo teisingesnis, ir sielai pasidarė lengviau.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...