Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XVIII Drovumas – mano skydas

XVIII Drovumas – mano skydas

Aš buvau išrinktas Vegetarų draugijos vykdomojo komiteto nariu ir laikiausi taisyklės dalyvauti kiekviename posėdyje, bet visada jaučiausi labai susivaržęs. Vienąkart dr. Oldfildas pasakė man:

– Su manimi jūs kalbate labai sklandžiai. Bet kodėl jūs neatveriate burnos per komiteto posėdžius? Jūs paprasčiausias tranas.

Aš supratau jo humorą. Bitės labai dalykiškos, o tranai didžiuliai dykinėtojai. Nieko keisto nebuvo tame, kad tuo metu kai kiti posėdyje reiškė savo nuomonę, aš sėdėjau tylėdamas. Aš tylėjau ne todėl, kad man niekada nesinorėjo pasisakyti. Aš paprasčiausiai nežinojau, kaip išreikšti savo mintis. Man atrodė, kad visi kiti komiteto nariai žino daugiau, nei aš. Dažnai atsitikdavo ir taip, kad kol aš sukaupdavau drąsą, jau būdavo svarstomas kitas klausimas. Taip vyko ilgą laiko tarpą.

Kartą svarstė labai rimtą klausimą. Mano nuomone, nedalyvauti susirinkime negerai, o tylint prabalsuoti reiškė bailumą. Ginčas vyko štai dėl ko: draugijos prezidentas buvo mr. Hillsas, geležinkelio detalių gamyklos savininkas. Jis buvo puritonas. Galima sakyti, kad draugija faktiškai egzistavo jo finansinio palaikymo dėka. Daugelis komiteto narių buvo jo statytiniai. Vykdomajam komitetui priklausė ir žinomas vegetaras dr. Allisonas – tik ką užgimusio judėjimo už gimstamumo apribojimą šalininkas, ir šias idėjas jis propagavo tarp darbininkų klasės atstovų. Mr. Hillsui atrodė, kad gimstamumo ribojimas pažeidžia moralės pagrindus. Jo nuomone Vegetarų draugija turi rūpintis ne tik maitinimosi klausimais, bet ir moralės, ir kad antipuritaniškų pažiūrų žmogus, toks kaip mr. Allisonas, negali būti Vegetarų draugijos nariu. Todėl pasiūlė jį atskirti nuo draugijos. Šis klausimas mane labai domino. Man taip pat atrodė, kad mr. Allisono dirbtinio gimstamumo kontrolės metodas yra pavojingas ir kad mr. Hillsas, kaip puritonas, turi pasisakyti prieš jį. Aš turėjau gerą nuomonę apie mr. Hillsą ir jo sielos savybes. Bet, mano nuomone, negalima žmogaus atskirti nuo Vegetarų draugijos tik todėl, kad jis atsisako pripažinti viena iš draugijos užduočių purotinišką moralę. Mr. Hillso įsitikinimai, kad būtina atriboti nuo draugijos antipuritaną neturi nieko bendro su tiesioginiais draugijos tikslais – padėti plėtoti vegetarizmą, o ne kokią nors moralės sistemą. Todėl, mano nuomone, draugijos nariu gali būti bet kuris vegetaras, nepriklausomai nuo jo pažiūrų į moralę.

Komitete buvo ir daugiau asmenų, prisilaikančių tokios pat nuomonės, bet aš jutau poreikį pačiam išsakyti savo požiūrį. Bet kaip tai padaryti? Man trūko drąsos pasisakyti, ir todėl aš nutariau savo mintis išsakyti raštu. Į posėdį aš atėjau jau turėdamas kišenėje surašytą laišką. Atsimenu, aš net nesiryžau skaityti to, kas surašyta, ir prezidentas paprašė kito žmogaus paskaityti mano rašinį. Dr. Allnsonas pralošė mūšį. Tokiu būdu, pačioje pirmoje kovoje aš iškart atsidūriau greta tų, kurie patyrė pralaimėjimą. Tačiau buvo malonu galvoti, kad mūsų reikalas teisus. Miglotai prisimenu, kaip po to atvejo aš pasitraukiau iš komiteto. 

Drovumas neapleido manęs visą buvimo Anglijoje laikotarpį. Net vizitų metu aš prarasdavau žadą vien nuo tuzino žmonių susibūrimo.

Kartą su advokatu Mazmudaru aš susiruošiau į Ventnorą. Mes apsistojome vienoje vegetarų šeimoje. Tame pačiame kurorte buvo ir mr. Hovardas, knygos „Dietinio maitinimosi etika“ autorius. Mes susitikome su juo, ir jis pakvietė mus pasisakyti mitinge ginant vegetarizmą. Mane įtikino, kad skaityti savo kalbą yra visiškai padoru. Aš žinojau, kad daugelis būtent taip ir elgėsi, stengdamiesi kuo aiškiau ir trumpiau išreikšti mintį. Apie pasisakymą be pasiruošimo aš net negalvojau. Todėl pasirašiau kalbą, išėjau į tribūną, bet perskaityti jos negalėjau. Akyse aptemo, aš suvirpėjau, nors visa kalba tilpo viename puslapyje. Mazmuradui teko ją perskaityti vietoj manęs. Jo paties pasisakymas, žinoma, buvo nuostabus ir buvo sutiktas aplodismentais. Man buvo gėda dėl savo drovumo, o sielą užgulė sunkumasu, kad esu toks nevykėlis.

Paskutinį kartą viešai pasisakyti aš pabandžiau prieš išvykdamas iš Anglijos. Bet ir tada aš atsidūriau juokingoje padėtyje. Aš pakviečiau savo draugus vegetarus pietums į Holborno restoraną, apie kurį jau buvau užsiminęs anksčiau. „Vegetariški pietūs, – pagalvojau aš, – kaip taisyklė vyksta vegetariškuose restoranuose. Bet kodėl jų nesurengti paprastame restorane?“ Aš susitariau su Holborno restorano valdytoju, kad būtų pagaminti išskirtinai vegetariški patiekalai. Vegetarai buvo sužavėti šiuo eksperimentu. Kiekvieni pietūs yra skirti tam, kad teiktų malonumą, bet Vakarai pavertė tai savotišku menu. Pietus supa ypatingas šurmulys, jie palydimi muzika ir pasisakymais. Nedideli kviestiniai pietūs, kuriuos surengiau, tuo klausimu nesiskyrė nuo kitų. Vadinasi, per pietus turi būti sakomos kalbos. Aš atsistojau, kai atėjo mano eilė kalbėti. Iš anksto buvau kruopščiai paruošęs kalbą, susidedančią vos iš kelių frazių, bet sugebėjau pasakyti tik pirmąją. Aš buvau skaitęs, kad Addisonas, pirmą kartą kalbėdamas bendruomenių susibūrime, tris kartus pakartojo: „Aš įsivaiduoju...“, ir kai jis nesugebėjo pratęsti minties, kažkoks juokdarys atsistojo ir pasakė: „Džentelmenas tris kartus pradėjo, bet nieko nepagimdė“ (žodžių žaismas „to conceive“ – „įsivaiduoti“ ir „pradėti“). Aš norėjau pasakyti juokingą kalbą, apžaisdamas šį anekdotą, ir pradėjau kalbą nuo tos frazės, bet tuoj pat nutilau. Atmintis staiga apleido mane, ir stengdamasis pasakyti juokelį, aš pats papuoliau į juokingą situaciją.

– Dėkoju, džentelmenai, kad priėmėte mano kvietimą, – pasakiau su protrūkiais ir atsisėdau.

Ir tik Pietų Afrikoje aš nugalėjau savo drovumą, nors ir nevisiškai. Aš niekada negalėjau kalbėti ekspromtu. Kiekvieną sykį, kai prieš mane būdavo nepažįstama auditorija, aš pajusdavo abejones ir visaip stengdavausi išvengti pasisakymų. Netgi dabar, man atrodo, aš negalėčiau užimti draugų tuščiais plepalais.

Turiu pastebėti, kad mano drovumas man nekenkė, tik mano draugai kartais pasišaipydavo iš manęs. O kartais ir atvirkščiai: aš turėdavau iš to naudos. Mano neryžtingumas, anksčiau liūdinęs mane, dabar man teikė pasitenkinimą. Jo didžiausia dorybė buvo tame, kad aš išmokau taupyti žodžius. Aš išmokau trumpai suformuluoti savo mintis. Dabar aš galiu išduoti sau pažymėjimą, kad beprasmis žodis vargiai išsprūs man nuo liežuvio ar iš po mano plunksnos. Aš neatsimenu, kad kada nors būčiau pasigailėjęs to, ką pasakiau ar parašiau. Taip aš atsitvėriau nuo daugybės nesėkmių ir tuščio laiko švaistymo. Patyrimas man sako, kad tylėjimas – vienas iš tiesos sekėjo dvasinės disciplinos požymių. Polinkis perdėti, nutylėti arba iškreipti tiesą, sąmoningai ar nesąmoningai, – natūrali žmogaus silpnybė, tylėjimas būtinas tam, kad nugalėti šią silpnybę. Nedaugiažodė kalba vargu ar bus be prasmės: juk pasveriamas kiekvienas žodis. Labai daug žmonių nevaldo savo kalbos. Nebuvo nė vieno susirinkimo, kuriame rašteliais pirmininko neprašytų suteikti žodį. O kai toks prašymas būdavo patenkinamas, oratorius paprastai viršydavo reglamentą, prašydavo pratęsti laiką, o kartais ir kalbėdavo toliau be leidimo. Panašūs pasisakymai vargu, ar atneša pasauliui naudos. Tai, kaip taisyklė, tuščias laiko švaistymas. Mano drovumas, tikrovėje, buvo mano skydas ir priedanga. Jis suteikia man galimybę tobulėti. Jis padeda man pažinti tiesą.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...