Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XIX Melo užkratas

XIX Melo užkratas

Prieš keturiasdešimt metų (autorius kalba apie 80-uosius 19-o a. metus) Anglijoje palyginus buvo mažai indų studentų. Tie iš jų, kurie buvo vedę, paprastai tai slėpė. Anglijoje mokiniai ir koledžų studentai – viengungiai, nes manoma, kad neįmanoma suderinti mokymosi su vedusio žmogaus gyvenimu. Gerais senais laikais ir pas mus gyvavo tokia pat tradicija – besimokantysis būtinai buvo brahmačarija (red. Siaurai– lytinis susilaikymas, plačiau – savidisciplina, savo norų suvaldimas). O dabar Indijoje santuokos sudaromos tarp vaikų, ir tai visiškai neįsivaizduojama Anglijoje. Todėl indai studentai gėdijosi prisipažinti, kad jie vedę. Buvo ir kita apsimetinėjimo priežastis. Jei taptų žinoma, kad jie vedę, tai šeimose, kuriose jie gyveno, jie negalėtų flirtuoti. Flirtas tas būdavo daugiau-mažiau nekaltas. Tėvai net skatino tai, ir tokio pobūdžio bendravimas tarp jaunų vyrų ir moterų, tikriausiai, yra būtinas Anglijoje, nes čia kiekvienas jaunas žmogus pats sau pasirenka sutuoktinę. Vis tik, kai jaunuoliai indai, atvykę į Angliją, įsitraukdavo į tokius santykius, visiškai natūralius anglų jaunuomenei, rezultatas dažnai būdavo apgailėtinas. Aš mačiau, kaip mūsų jaunuoliai, veikiami pagundų ir trokšdami draugiškų santykių pasirinkdavo gyvenimą, perpildytą melu, kuris anglų jaunuomenei, buvo visiškai nekaltas, bet visiškai nepageidautinas mūsų jaunuoliams. Aš taip pat neišvengiau tokios kenksmingos įtakos. Be jokių svyravimų aš prisistačiau viengungiu, nors turėjau žmoną ir sūnų. Tačiau laimingesnis nuo tokio apsimetinėjimo aš netapau. Tik uždarumas ir kuklumas neleido man žengti per daug toli. Jei nebūčiau slėpęs, kad esu vedęs, nei viena mergina nebūtų su manimi kalbėjusi ir niekur nebūtų su manimi ėjusi. 

Bailumu aš pasižymėjau ne menkiau, nei uždarumu. Šeimoje, kuriose aš apsigyvenau Ventnore, buvo paprotys – šeimininko dukra kviesdavo nuomininkus pasivaikščioti. Vieną kartą šeimininkės duktė pakvietė mane pasivaikščioti po vaizdingas Ventnoro apylinkės kalvas. Aš buvau neblogas ėjikas, bet mano bendrakeleivė vaikščiojo greičiau už mane.

Ji tempė mane paskui save ir nenutildama visą kelią plepėjo. Atsakydamas jai aš tik pralemendavau „taip“ arba „ne“, geriausiu atveju „taip, labai gražu“. Ji skrido pirmyn lyg paukštė, o aš, eidamas paskui, vis galvojau, kada gi mes sugrįšime namo. Pagaliau, mes užsiropštėme ant kalvos viršūnės. Tik kaip dabar nuo jos nusileisti? Vikri dvidešimtpenkiametė ledi, nežiūrint jos aukštų kulniukų, kaip strėlė pasileido žemyn, o aš gėdingai nušliaužiau paskui ją. Ji stovėjo apačioje ir šypsodamasi drąsino mane, siūlėsi pagelbėti. Kaip aš galėjau būti toks bailus? Pagaliau, labai sunkiai, kartais net keturiomis, aš nušliaužiau žemyn. Ji linksmai pasveikino mane šūksniais „bravo!“ ir tuo pat metu kaip tik įmanydama gėdino mane. 

Ne visada man pavykdavo jaustis saugiu. Matyt, dievas norėjo mane išlaisvinti iš melo užkrato. Kartą išsiruošiau į Braitoną, į tokį pat kurortinį miestelį, kaip ir Ventnoras. Tai atsitiko iki kelionės į Ventnorą. Čia viešbutyje aš susipažinau su pagyvenusia moterimi, našle, turinčia nedideles santaupas. Tai buvo pirmieji mano gyvenimo Anglijoje metai. Meniu valgykloje buvo surašytas prancūziškai, ir aš nieko negalėjau suprasti. Aš atsisėdau prie staliuko greta pagyvenusios damos. Ji suprato, kad aš užsienietis ir nieko nesuprantu, ir tuoj pat man pagelbėjo. 

– Jūs, tikriausiai, užsienietis, ir nežinote, ką daryti? – paklausė ji. – Kodėl jūs nieko neužsisakėte?

Kai ji į mane kreipėsi, aš apžiūrinėjau meniu ir ruošiausi paklausinėti oficiantą apie patiekalus. Aš jai padėkojau ir, paaiškinęs savo sunkumus, pasakiau, kad nežinau, kurie patiekalai čia vegetariški, nes nesuprantu prancūziškai.

– Aš padėsiu jums, – pasakė ji. Tuoj viską paaiškinsiu ir pasakysiu, ką jūs galite valgyti.

Aš dėkingai pasinaudojau jos pagalba. Taip užsimezgė pažintis, kuri peraugo į draugystę, prasitęsusią visą mano buvimo Anglijoje laikotarpį, taip pat ir po mano išvykimo. Dama davė man savo Londono adresą ir pakvietė pietauti pas ją sekmadieniais. Aš gaudavau kvietimų ir iškilmingomis progomis. Ji stengėsi man padėti nugalėti drovumą, supažindindama su jaunomis moterimis ir įtraukdama į pokalbį su jomis. Man ypatingai įsiminė pokalbiai su viena mergina, kuri gyveno pas mano pažįstamą. Labai dažnai mes likdavome dviese.

Iš pradžių aš jausdavausi nejaukiai: negalėdavau pradėti pokalbio, nemokėjau įsijungti į juokus. Ji mane to išmokė. Aš nekantraudamas pradėjau laukti sekmadienių, man patiko bendrauti su ta mergina.

Senoji ledi išstatinėjo savo pinkles vis plačiau. Ji domėjosi mūsų susitikimais. Galbūt, ji turėjo savų planų dėl mūsų? 

Jaučiausi susivaržęs. „Geriau būčiau iš pat pradžių pasakęs senajai ledi, kad esu vedęs, – galvojau aš, – tada ji nesistengtų mūsų sutuokti. Tačiau pasikeisti niekada nevėlu. Pasakius tiesą, kraštutiniu atveju, galima išvengti nemalonumų ateityje“. Taip mąstydamas aš parašiau jai laišką:

„Nuo tos dienos, kai mes susitikome Braitone, jūs visada buvote man gera, jūs rūpinotės manimi kaip motina. Jūs nusprendėte mane sutuokti ir todėl supažindindavote su jaunomis merginomis. Kol visa tai nepažengė per toli, aš turiu prisipažinti, kad nesu vertas jūsų dėmesio. Pačią pirmą mūsų pažinties dieną aš turėjau pasakyti jums, kad esu vedęs. Aš žinau, kad atvykę į Angliją studentai indai slepia tai, ir nusekiau jų pavyzdžiu. Dabar matau, kad taip elgtis nederėjo. Turiu pridurti, kad mane apvesdino, kai dar buvau berniukas, o dabar aš jau turiu sūnų. Man nemalonu, kad ilgai tai slėpiau nuo jūsų. Bet džiaugiuosi, kad dievas, pagaliau, man suteikė jėgų pasakyti tiesą. Ar atleisite man? Galiu jus užtikrinti, kad aš neleidau sau nieko per daug elgesyje su jauna mergina, su kuria jūs mane supažindinote. Aš žinau ribas. Kadangi nežinojote, kad esu vedęs, jūs, žinoma, norėjote mus sužieduoti. Ir štai, kol viskas nenuėjo per daug toli, aš privalau jums pranešti visą tiesą.

Jei perskaičiuosi mano laišką, jūs nuspręsite, kad aš nevertas jūsų svetingumo, užtikrinu jus, kad priimsiu tai kaip būtinybę. Aš be galo dėkingas jums už gerumą ir dėmesį. Jei po viso to, kas įvyko, jūs manęs neatstumsite ir pamaloninsite savo svetingumu (kad užsitarnaučiau jį aš nepagailėsiu jėgų), aš būsiu laimingas ir pripažinsiu tai kaip dar vieną jūsų gerumo įrodymą“.

Tegul skaitytojas negalvoja, kad surašiau tokį laišką vienu prisėdimu. Aš jį perrašinėjau begales kartų. Ir jis nuėmė nuo manęs didžiulį sunkumą. Sulaukiau maždaug tokio atsakymo:

„Gavau jūsų atvirą laišką. Mes abi juo apsidžiaugėme ir draugiškai pasijuokėme. Jūsų melas, kuriuo save kaltinate, visiškai atleistinas. Vis tik gerai, kad jūs pranešėte mums tikrąją padėtį. Mano kvietimas lieka galiojęs, ir mes laukiame jūsų kitą sekmadienį. Pasiruošusios išklausyti pasakojimo apie jūsų vaikišką santuoką ir pasijuokti kartu. Man, žinoma, nėra būtinybės įtikinėti jus, kad šis incidentas nė kiek neįtakoja mūsų draugystės“.

Taip aš apsivaliau nuo melo užkrato ir nuo to momento daugiau neslėpiau, kad esu vedęs.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...