Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

II. Vaikystė

Man buvo apie septynerius, kai tėvas persikėlė gyventi iš Porbandaro į Džakotą, kur buvo paskirtas Radžano teismo nariu. Aš pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Gerai atsimenu tas dienas ir net mokusių mane mokytojų vardus. Bet aš beveik nieko negaliu pasakyti apie savo užsiėmimus ten... Tikriausiai aš buvau visiškai vidutinis mokinys. ... Man ėjo dvyliktieji metai. Neatsimenu, kad aš nors kartą būčiau sumelavęs mokytojams ar mokyklos draugams. Aš buvau labai drovus ir vengdavau vaikų. <...>

Pirmais metais vidurinėje mokykloje su manimi per egzaminą atsitiko įvykis, apie kurį verta papasakoti. Tautinio lavinimo inspektorius misteris Džails tikrino mūsų mokyklą. Kad patikrintų mūsų pažinimą rašyboje, jis liepė mums parašyti penkis žodžius ... žodį aš parašiau neteisingai. Mokytojas norėdamas tai pasakyti, pastūmė mane koja. Jis norėjo, kad nepažįstamą žodį aš nusirašyčiau nuo kaimyno. Bet aš galvojau, kad mokytojas randasi klasėje tam, kad neleistų nusirašinėti. Visi mokiniai žodžius parašė teisingai. Ir tik aš atsidūriau kvailoje padėtyje. Vėliau mokytojas bandė man įrodyti, kad aš pasielgiau kvailai, bet tai jam nepavyko. Aš taip ir nesugebėjau įsisavinti „nusirašinėjimo“ meno.

Vis tik šis incidentas nei kiek nesumažino mano pagarbos mokytojui. Iš prigimties aš buvau aklas vyresniųjų trūkumams. Vėliau aš sužinojau ir kitus to mokytojo trūkumus, bet išsaugojau jam pagarbą, nes buvau įpratęs vykdyti vyresniųjų įsakymus, o ne juos kritikuoti.

Mano atmintyje išliko dar du atvejai iš to laiko. Skaityti aš nemėgau ir skaičiau tik vadovėlius. Pamokas ruošiau kasdien, bet tik todėl, kad išvengčiau mokytojo pastabų, ir  be to nesinorėjo jo apgaudinėti. Todėl dažnai pamokas atlikdavau be jokio susidomėjimo. O jei jau aš pamokų neruošiau kaip priklauso, tai nėra ko ir kalbėti apie papildomą skaitymą. Tačiau kaip-tai man pakliuvo knyga, kurią buvo įsigijęs tėvas, –„Šravana pitribakti Nataka“ (pjesė apie Šravano ištikimybę tėvams). Aš ją skaičiau su neslopstančiu susidomėjimu. Panašiai tuo pačiu metu pas mus atvyko klajojančių aktorių grupė. Tarp kitų pasirodymų jie suvaidino ir sceną, kurioje Šravanas, eidamas į šventas vietas, ant diržų, permestų per pečius, neša ir savo aklus tėvus. Knyga ir ši scena paliko man neišdildomą pėdsaką. „Štai pavyzdys, kuriuo aš turiu sekti“, – pasakiau aš sau. Sielą draskantys verksmai tėvų, apraudančių Šravano mirtį, iki šiol gyvi mano atmintyje. Jaudinanti melodija taip giliai mane sujaudino, kad atlikau ją koncertinu, kurį man nupirko tėvas.

Panašiai tuo pat metu tėvas leido man pasižiūrėti dramos trupės atliekamą spektaklį. Pjesė vadinosi

„Hariščandra“ ir visiškai mane pavergė. Aš galėjau ją žiūrėti nuolat. Bet kaip dažnai man leis tai daryti? Ši mintis neramino mane, ir aš pats visą laiką vaidindavau sceną iš „Hariščandra“. „Kodėl visiems žmonėms nebūti tokiems teisingiems, kaip Hariščandra?“ Šį klausimą aš sau užduodavau ir dieną, ir naktį. Eiti tiesos keliu ir įveikti visus išbandymus kaip Hariščandrai – toks buvo mano idealas, įžiebtas tos pjesės. Vien tik mintis apie jį sukeldavo man ašaras. Protas dabar man sako, kad Hariščandra negalėjo būti istorinė asmenybė. Ir vis tik Hariščandra ir Šravana man iki šiol išlikę kaip tikri žmonės, ir galvoju, kad jei šias pjeses aš perskaityčiau dabar, jos paliktų man ne ką silpnesnį įspūdį.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...