Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XXI. Bejėgių atrama, silpnųjų jėga

XXI. Bejėgių atrama, silpnųjų jėga

Aš prabėgom susipažinau su induizmu ir kitomis pasaulio religijomis, bet supratau, kad to nepakanka, kad išsigelbėti nuo gyvenimo paruoštų išbandymų. Iki tam tikro momento žmogus neįtaria ir nežino, kas jam padės artėjančių išbandymų metu. Jei jis netikintis, tai savo saugumą užrašys atsitiktinumui. Jei tikintis, tai pasakys, kad jį išgelbėjo dievas. Jis prieis išvadą, kad religijos studijavimo ar dvasinės disciplinos dėka jis pasiekė palaimą. Bet išsivadavimo valandą jis nežinos, kas jį gelbėja: dvasinė disciplina ar kažkas kita. Argi žmonėms, besididžiuojantiems savo dvasios galia, neteko matyti, kaip ta jėga pavirsta niekuo? Išbandymų metu religijų pažinimas, palyginus jį su gyvenimišku patyrimu, atrodo menkniekis.

Būtent Anglijoje aš pirmą kartą suvokiau religinių žinių nenaudingumą. Negaliu suprasti, kokiu būdu dar būdamas visiškai jaunas aš gelbėjausi iš įvairiausių bėdų. Tada man buvo dvidešimt, ir aš jau turėjau šiokį tokį šeimos vyro ir tėvo patyrimą.

Atsimenu, kad paskutinieji mano gyvenimo Anglijoje metai buvo 1890-ieji. Tada Portsmute įvyko vegetarų konferencija, į kurią buvome pakviesti mano draugas indas ir aš. Portsmutas – jūrų uostas, ir gyvenimas čia vienu ar kitu būdu siejasi su uostu. Ten daug namų, kuriuose gyvena moterys, turinčios prastą reputaciją. Jų negalima pavadinti prostitutėmis, nors jos ir nėra labai išrankios moralės klausimuose. Mus apgyvendino viename iš tokių namų. Nereikia ir sakyti, kad paruošiamasis komitetas to nežinojo. Tokiame dideliame mieste kaip Portsmutas, sunki nustatyti, kurie butai tinkami ir kurie netinkami tokiems atsitiktiniams keleiviams, kaip mes.

Iš konferencijos posėdžio mes grįžome vakare, ir, pavakarieniavę, susėdome žaisti bridžo. Kaip kad priimta Anglijoje net pačiuose garbingiausiuose namuose, prie mūsų prisijungė šeimininkė.

Paprastai žaidimo metu žaidėjai apsikeičia nekaltais juokeliais, bet mano draugužis ir šeimininkė pradėjo juokauti nepadoriai. Aš nežinojau, kad mano draugas buvo tokių dalykų žinovas. Mane tai patraukė, ir aš prisidėjau prie jų. Bet tuo momentu, kai aš jau buvau pasiruošęs peržengti padorumo ribą ir baigti žaidimą kortomis, draugo burna mane perspėjo dievas: „Kas per velnias apsigyveno tavyje, mano berniuk! Greičiau eik iš čia!“

Man pasidarė gėda. Aš išgirdau perspėjimą ir mintyse padėkojau draugui. Prisiminęs įžadus, duotus motinai, aš pasitraukiau. Aš įžengiau į savo kambarį sunkiai kvėpuodamas, drebėdamas, stipriai plakančia širdimi, kaip užspęstas į kampą žvėris.

Prisimenu tai, kaip pirmą atvejį savo gyvenime, kai ne mano žmona, o svetima moteris sukėlė manyje aistrą. Naktį negalėjau užmigti, mane kankino įvairiausios mintys. Ar turiu palikti šiuos namus? Ar turiu išvis išvykti iš šios vietos? Kur aš pakliuvau? Kas būtų įvykę su manimi, jei būčiau praradęs protą? Nusprendžiau elgtis atsargiai: ne šiaip palikti namus, bet sugalvojus kokį nors pretekstą išvažiuoti iš Portsmuto. Konferencija turėjo tęstis dar dvi dienas, bet aš išvykau kitos dienos vakare, o mano draugas liko ten dar kuriam tai laikui.

Tuo metu aš nesupratau nei religijos, ne dievo esmės ir to, kad dievas mus kreipia. Aš tik miglotai suvokiau, kad mane apsaugojo dievas. Jis gelbėdavo mane visuose išbandymuose. Žinau, kad išsireiškimas „išgelbėjo dievas“ dabar man turi daug gilesnę prasmę; ir vis tik jaučiu, kad dar ir dabar pilnai nesuvokiu jame slypinčios prasmės. Tik didesnis patyrimas gali man padėti giliau tai suvokti. Tačiau visuose išbandymuose, kuriuos aš įveikiau, – tiek dvasiniame gyvenime, tiek juristo darbo kasdienybėje, ar tuo laikotarpiu, kai buvau įvairių organizacijų vadovu politikos sferoje, – aš galiu pasakyti, kad dievas mane išgelbėjo. Kai prarasdavau bet kokią viltį, „kai niekas nebepadės ir nebepaguos“, aš atradau, kad iš kažkur atsirasdavo pagalba. Malda ir dievo garbinimas nėra religiniai prietarai. Tai daug tikriau, nei maistas, gėrimas, sėdėjimas ar vaikščiojimas. Be sureikšminimo galima pasakyti, kad tik tai ir yra tikra, o visa kita netikra. 

Dievo garbinimas ir malda – tai ne gražbylystės vaisius ar tušti žodžiai. Tai eina iš širdies gilumos. Todėl jei pavyks sielai pasiekti tokį tyrumą, kai ji „prisipildys vien meile“, jei visos širdies stygos skambės tik vienam tikslui, jos „suvirpės ir nematomai ištirps muzikoje“. Maldai nereikia žodžių. Ji eina pati iš savęs ir nepriklauso nuo pastangų, ar kokių tai jausmų. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad malda – tai užtikrinta priemonės išvalyti širdį nuo aistrų. Tačiau ji turi susiderinti su pilnutiniu susitaikymu.  

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...