Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XXII Narajanas Hemčandra

XXII Narajanas Hemčandra

Tuo metu į Angliją atvažiavo Narajanas Hemčandra. Aš jau buvau girdėjęs apie jį, kaip apie rašytoją. Mes susitikome pas Misis Manding, Nacionalinės indų asociacijos narę. Kai lankydavausi pas ją, paprastai tylėdavau, beveik nekalbėdavau, tik atsakydavau į klausimus. Ji pristatė mane Narajanui Hemčandrai. Narajanas nemokėjo anglų kalbos. Apsirengęs jis buvo keistai: prastai pasiūtomis kelnėmis ir susiglamžiusiu purvinu rudu švarku, tokio kirpimo, kaip nešioja parsai, be kalnieriaus ir šlipso, užsidėjęs vilnonę kepuraitę su šluotele. Ilga barzda.

Jis buvo neaukštas, liesokas, apvalus jo veidas buvo subjaurotas raupų, nosis ne aštri, bet ir ne buka. Barzdą jis visą laiką čiupinėjo ranka.

Šis keistos išvaizdos ir aprangos žmogus aštriai skyrėsi tarp rinktinės publikos.

– Daug girdėjau apie jus, – pasakiau, – ir skaičiau kai kuriuos jūsų rašinius. Būčiau laimingas, jei užsuktumėte pas mane.

Narajano Hemčandro balsas buvo gerokai užkimęs. Šypsodamasis, jis paklausė:

– Kur jūs gyvenate?

– Storstrite.

– Vadinasi, mes kaimynai. Noriu išmokti anglų kalbą. Ar neapsiimtumėte manęs mokyti?

– Su malonumu. Džiaugsiuosi galėdamas išmokyti jus visko, ką žinau pats, ir stengsiuosi iš visų jėgų. Jei norite, galiu aš ateidinėti pas jus.

– O ne, aš pats ateisiu pas jus ir atsinešiu vadovėlius.

Taip mes susitarėme, ir greitu laiku tapome dideliais draugais. 

Narajanas Hemčandra gramatikoje buvo visiškas nemokša. „Arklys“ jam buvo veiksmažodis, o „lakstyti“ – daiktavardis. Būtų galima prisiminti nemažai tokių juokingų pavyzdžių. Bet nemokšiškumas jo nė kiek nejaudino. Mano kuklios žinios gramatikoje jam taip pat nepadarė jokio įspūdžio. Jis, žinoma, niekada negalvojo, kad gramatikos nežinojimas yra gėdingas.

Didingai ramus jis pareiškė man:

– Skirtingai nei jūs aš niekada nelankiau mokyklos ir niekada nejaučiau poreikio gramatikai, kad galėčiau išreikšti savo mintis.

– Jūs žinote bengalų kalbą? Ne, – o aš žinau. Aš keliavau po Bengaliją. Juk tai aš suteikiau galimybę žmonėms, kalbantiems gudžarati, skaityti maharadžos Rabindranato Tagorės kūrinius. Ir aš noriu išversti į gudžarati literatūrinius lobius daugelio kitų tautų. Jūs žinote, kad mano vertimai ne pažodiniai. Aš tenkinuosi tuo, kad perduodu originalo dvasią. Po to kiti, daugiau žinantys, padarys daugiau, nei aš. Aš gi, esu pilnai patenkintas tuo, ko pasiekiau be gramatikos žinojimo. Aš kalbu marathi, hindi, bengalų kalbomis, o dabar pradėjau mokytis anglų. Aš noriu turėti didesnį žodžių bagažą. Nejaugi galvojate, kad mane tai patenkins? Ne. Aš noriu nuvažiuoti į Prancūziją ir mokytis prancūzų kalbos. Kalbama, kad šia kalba yra daug literatūros. Aš važiuosiu į Vokietiją, jei bus galimybė, ten išmoksiu vokiečių kalbą.

Šia tema jis galėjo kalbėti be galo. Jis turėjo nepasotinamą norą keliauti ir mokytis kalbų.

– Tai jūs važiuosite ir į Ameriką?

– Žinoma. Kaip gi aš sugrįšiu į Indiją, nepamatęs Naujojo Pasaulio?

– Bet iš kur jūs gausite pinigų?

– O kam man pinigai? Juk aš ne toks frantas, kaip jūs. Man reikia minimaliai maisto ir šiokios tokios aprangos, ir todėl pilnai užteks to nedaug, ką gaunu už savo knygas ir duoda draugai. Keliauju aš visada trečia klase. Ir į Ameriką keliausiu ant denio. 

Narajanas Hemčandra bus pats paprastumas, ir jo atvirumas tiko prie jo paprastumo. Jis neturėjo nė pėdsako garbėtroškos, išskyrus gal tik jo neišpasakytą didžiavimąsi savo literatūriniais gebėjimais.

Mes susitikdavome kasdien. Mūsų mintyse ir poelgiuose buvo daug bendro. Abu mes buvome vegetarai ir dažnai pusryčiaudavome kartu. Tai buvo laikotarpis, kai aš gyvenau už 17 šilingų per savaitę ir pats gaminau sau maistą. Kartais aš nueidavau pas jį, kartais – jis pas mane. Aš gaminau anglų virtuvės patiekalus, bet jam patiko tik indiška virtuvė. Jis negalėjo gyventi be dhalo (indiškai – pupos).

Aš paprastai virdavau morkų sriubą arba kažką panašaus, jam nepatiko mano skonis. Vienąkart jis kažkur gavo mung (pupos), išvirė ir atnešė man. Aš suvalgiau pasiskanaudamas. Tai buvo pradžia reguliarių pagaminto maisto pasidalijimų. Aš atnešdavau jam savo skanumynų, o jis man savo.

Tuomet kiekvieno lūpose buvo kardinolo Manningo vardas. Tik kardinolo Manningo ir Džono Biornso pastangomis taip greitai pasibaigė dokininkų streikas. Aš papasakojau Narajanui Hemčandrui apie tai, kad Dizraelis žavisi kardinolo paprastumu.

– Tada aš turiu pamatyti tą išminčių, – pasakė jis.

– Bet jis svarbi asmenybė. Kokiu būdu jūs ruošiatės susitikti su juo?

– Aš nežinau. Paprašysiu jūsų parašyti jam laišką mano vardu. Parašykite, kad aš rašytojas ir asmeniškai noriu pasveikinti jį su sėkminga veikla vardan žmonijos gerovės, o taip pat parašykite, kad aš ateisiu kartu su jumis, kaip su vertėju, nes nemoku anglų kalbos.

Aš parašiau laišką. Po dviejų-trijų dienų iš Manningo sulaukėme atsakymo drauge su kvietimu aplankyti jį paskirtą dieną. Mes nuvykome pas kardinolą. Aš apsivilkau vizitui skirtus rūbus, o Narajanas Hemčandra liko su savo kasdieniu kostiumu – vis tomis pačiomis kelnėmis ir švarku. Aš bandžiau iš jo pasišaipyti, bet jis tik nusijuokė ir pasakė:

– Jūs, civilizuotas jaunimas, esate bailiai. Didūs žmonės niekada nekreipia dėmesio į žmogaus išorę. Jie galvoja apie jų širdį.

Mes įėjome į kardinolo rūmus. Vos tik atsisėdome, kai tarpduryje pasirodė aukštas liesas senis ir paspaudė mums rankas. Narajanas Hemčandra pasveikino jį taip:

– Aš nesiruošiu atimti iš jūsų laiko. Aš daug girdėjau apie jus ir pajutau, kad turiu ateiti ir padėkoti jums už visa gera, ką padarėte streikuotojams. Turiu paprotį aplankyti išminčius visame pasaulyje. Štai kodėl sudrumsčiau jūsų ramybę.

Suprantama, tai buvo mano vertimas iš to, ką jis pasakė gudžarati kalba.

– Džiaugiuosi, kad jūs atėjote. Tikiuosi, kad jūsų viešnagė Londone turės jums naudos ir jūs artimiau pažinsite mūsų tautą. Te laimina jus dievas! – Su tariamais žodžiais kardinolas atsistojo ir atsisveikino su mumis.

Vienąkart Narajanas Hemčandra atėjo pas mane apsivilkęs baltinius ir dhoti. Mano geroji šeimininkė atidarė duris ir pasibaisėjusi atbėgo pas mane. Tai buvo nauja šeimininkė, kuri nepažinojo Narajano Hemčandro.

– Kažkoks beprotis nori jus matyti, – pasakė ji. Aš išėjau iš kambario ir savo nustebimui pamačiau Narajaną Hemčandrą. Aš buvau pritrenktas. Bet jo veide neatsispindėjo nieko, išskyrus įprastą šypseną.

– Ar vaikai neerzino jūsų gatvėje?

– Taip, jie bėgo paskui mane, bet aš nekreipiau į juos dėmesio, ir jie netriukšmavo. 

Prabuvęs kelis mėnesius Londone, Narajanas Hemčandra išvyko į Paryžių. Ten jis pramoko prancūzų kalbą ir pradėjo versti prancūziškas knygas. Tuo metu aš jau padoriai mokėjau prancūzų kalbą, ir jis man davė peržiūrėti savo darbą. Tai nebuvo vertimas, tai buvo trumpas perpasakojimas.

Galiausiai jis įgyvendino ir savo norą pabūti Amerikoje. Per didelius vargus jis įsigijo bilietą keliauti denyje. Jungtinėse Valstijose jam iškėlė bylą už „nepadorią aprangą“, kai jis vienąkart gatvėje pasirodė su baltiniais ir dhota. Atrodo, kad jis buvo išteisintas.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...