Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XXIII Pasaulinė paroda

XXIII Pasaulinė paroda

1890 metais Paryžiuje buvo atidaryta pasaulinė paroda. Aš skaičiau apie didžiulį paruošiamąjį darbą, kuris buvo įvykdytas prieš jos atidarymą; be to visada norėjau aplankyti Paryžių. Aš pagalvojau, kad būtų gerai įgyvendinti abu norus – pamatyti Paryžių ir aplankyti parodą. Ypatingą dėmesį parodoje užėmė Eifelio bokštas, pilnai sukonstruotas iš metalo ir kurio aukštis siekė apie tūkstantį pėdų. Žinoma, parodoje buvo pristatyta dar daug kitų įdomių dalykų, bet Eifelio bokštas buvo pagrindinis, nes iki šiol buvo galvojama, kad tokio aukščio statinys negali būti tvirtas.

Aš žinojau, kad Paryžiuje yra vegetariškų restoranų, išsinuomojau kambarį netoli vieno iš jų ir pragyvenau mieste septynias dienas. Išlaidas važiavimui ir įžymybių apžiūrėjimui ribojau. Pažinau Paryžių pėsčiomis, naudodamasis miesto žemėlapiu ir parodos žemėlapiais. To pakako, kad pažinčiau pagrindines gatves ir įdomesnes vietas.

Apie parodą man išliko prisiminimai kaip apie kažką didelio ir įvairaus. Aš puikiai atsimenu Eifelio bokštą, nes du ar tris kartus lipau į viršų. Viršuje buvo įrengtas restoranas, ir aš ten papusryčiavau, išleisdamas septynis šilingus tik tam, kad galėčiau pasakyti, kad valgiau tokiame didžiuliame aukštyje.

Iki šiol mano atmintyje išliko senovinės Paryžiaus bažnyčios. Didingumas ir vyraujanti jose ramybė neužmirštami. Nuostabi Paryžiaus Dievo Motinos katedra, žavinčiai išdekoruotas jos vidus, su nuostabiomis skulptūromis – viso to pamiršti neįmanoma. Aš tada pajutau, kad širdys žmonių, išleidusių milijonus tokių šventyklų statybai, buvo pripildytos meile dievui.

Daug buvau skaitęs apie Paryžiaus madas ir apie paryžiečių lengvabūdiškumą. Patvirtinimą tam buvo galimą matyti kiekviename žingsnyje, bet bažnyčios čia užėmė ypatingą vietą. Kiekvienas įeidamas į bažnyčią, tuoj pat pamiršdavo išorės triukšmą ir tuštybę. Pasikeisdavo žmogaus manieros, eidamas pro Švenčiausiosios Mergelės statulą, jis pasidarydavo orus ir pagarbus. Nuo tada manyje vis giliau ėmė tvirtėti jausmas, kad atsiklaupimas ir malda – visai ne prietarai: pamaldžios sielos, atsiklaupdamos prieš Švenčiausiosios Mergelės statulą, nusilenkia ne paprasčiausiam marmurui. Juose dega gyva meilė, ir jie priklaupia ne prieš akmenį, o prieš dievybę, kurios simbolis iškaltas akmenyje. Tada aš pajutau, kad toks garbinimas nesumenkina, o išaukština dievą.

Turiu pasakyti dar keletą žodžių apie Eifelio bokštą. Nežinau, kokiems tikslams jis tarnauja šiandien, bet tuomet vieni apie jį kalbėjo atsainiai, o kiti buvo sužavėti. Atsimenu, kad Tolstojus stipriau už kitus barėsi. Jis sakė, kad Eifelio bokštas – žmogiškos kvailybės, o ne išminties paminklas. Tabakas – baisiausias iš visų narkotikų. Nuo to momento, kai žmogus tapo nuo jo priklausomas, jis pradėjo daryti nusikaltimus, kuriems girtuoklis niekada nesiryžtų: alkoholis padaro žmogų pasiutusiu, o tabakas aptemdo protą, ir jis pradeda kurti oro pilis. Eifelio bokštas ir yra vienas iš žmogaus, buvusio tokioje būsenoje, kūrinių. Menas neturi nieko bendro su Eifelio bokštu. Apie jį niekaip negalima pasakyti, kad jis papuošė parodą. Jis traukė naujoviškumu ir unikaliu dydžiu, ir žmonių minios ėjo jo pasižiūrėti. Bokštas buvo žaislas. O kadangi visi mes esame vaikai, tai žaislai mus traukia. Bokštas dar kartą tai įrodė. Tam tikslui tarnauti, tikriausia, Eifelio bokštas ir buvo sukurtas.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...