Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis - XXIV „Prileistas“, o kas toliau?

XXIV „Prileistas“, o kas toliau?

Iki šiolei nieko nepasakiau apie tai, ką aš padariau, kad pasiekčiau tikslą, dėl kurio ir atvykau į Angliją, o būtent, kad tapčiau advokatu. Atėjo laikas ir apie tai trumpai užsiminti.

Kad galėtų oficialiai užsiimti advokato praktika, studentas turėjo įvykdyti dvi sąlygas: „žymėti semestrus“ (jų buvo dvylika, kurių bendra trukmė trys metai) ir išlaikyti egzaminus. Vietoj išsireiškimo „žymėti semestrus“ egzistavo kitas – „suvalgyti semestrus“, nes kiekvieno semestro metu priderėjo atvykti bent jau į šešerius pietus iš dvidešimt keturių. „Suvalgyti semestrą“ nereiškė, kad būtinai reikėjo pietauti. Būtina buvo paskirtą valandą atvykti ir likti iki pietų pabaigos. Tačiau paprastai visi valgė ir gėrė, virtuvė buvo gera, o vynai pirmos klasės. Pietūs kainuodavo du su puse – tris su puse šilingo, tai yra dvi-trys rupijas. Tai buvo laikoma vidutinio dydžio kaina; restorane tokią sumą būtų tekę sumokėti tik už vyną. Indijoje mus, tai yra tuos, kurie dar „necivilizuoti“, stipriai stebina tai, kad gėrimų kainos yra didesnės už maisto. Aš taip pat stebėjausi, kaip žmonės ryžtasi išleisti tiek pinigų alkoholiui. Vėliau aš tai supratau. Dažniausiai aš nieko nepaliesdavau per tuos pietus, nes iš siūlomų patiekalų galėjau valgyti tik duoną, virtas bulves ir kopūstus. Tačiau šis maistas man nepatiko, ir aš jo nevalgiau. Vėliau, kai tai man pradėjo patikti, jau išdrįsdavau paprašyti valgių sau ir kitiems.

Juridinės korporacijos vyresniesiems pietūs paprastai būdavo geresni, nei studentams. Vienas iš studentų (jis buvo parsas ir taip pat vegetaras) ir aš paprašėme, kad mums pateiktų tuos pačius vegetariškus patiekalus kaip ir korporacijos vyresniesiems. Mūsų prašymas buvo patenkintas, ir mes gaudavome vaisių bei daržovių nuo advokatų stalo.

Keturiems žmonėms prie vieno stalo priklausė ir du buteliai vyno, kadangi aš vyno negerdavau, mane visada kviesdavo prie stalo būti ketvirtuoju, kad du buteliai tektų trims. Kiekvieno semestro metu įvykdavo iškilmingas vakaras, kai be portveino ir chereso, pateikdavo šampaną. Tokiais vakarais aš turėjau ypatingą „paklausą“.

Tada aš negalėjau suprasti, ir dabar nesuprantu, kokiu būdu tie pietus galėjo būti pasiruošimu advokato profesijai. Kažkada tokiuose pietuose dalyvaudavo nedaug studentų, ir todėl jie turėdavo galimybę pasikalbėti su dalyvaujančiais pietuose korporacijos vyresniaisiais bei sakyti kalbas. Tai padėjo plėsti jų akiratį ir įgyti išorinį blizgesį bei rafinuotumą. Čia studentai tobulino ir savo kaip oratoriaus meną. Visa tai jau nebebuvo įmanoma mano laikais, nes korporacijos vyresnieji sėdėjo prie atskirų stalų. Paprotys palaipsniui prarado savo paskirtį, bet konservatyvioji Anglija vis tik jo laikėsi.

Mokymosi kursas buvo nesudėtingas. Advokatus juokais vadino „pietų advokatai“. Visi žinojo, kad egzaminai faktiškai neturi reikšmės. Mano laikais reikėjo išlaikyti du egzaminus: romėnų teisę ir bendrąją teisę. Vadovėlius išduodavo į namus, bet beveik niekas jų neskaitė. Aš pažinojau daugelį, kurie dviejų savaičių bėgyje prabėgom perversdavo romėnų teisės konspektus ir išlaikydavo egzaminą. O bendrosios teisės konspektus studentai įsisavindavo per du-tris mėnesius. Klausimai būdavo lengvi; o egzaminatoriai kilniaširdžiai. Išlaikiusių romėnų teisę procentas paprastai svyruodavo tarp 95 ir 99 procentų, o išlaikiusių visus egzaminus būdavo 75 ir daugiau procentų. Taigi, mes beveik nebijojome neišlaikyti egzamino, beje, juos buvo galima laikyti keturis kartus per metus. Taigi egzaminai nekėlė jokių sunkumų. Tačiau aš sugebėjau sau sunkumus susikurti. Aš nusprendžiau, kad privalau perskaityti visus vadovėlius. Man rodėsi apgaule jų neskaityti. Knygų įsigijimui išleidau daugybę pinigų. O romėnų teisę nusprendžiau skaityti lotynų kalba. Man puikiai pasitarnavo žinios, įgytos paruošiamųjų egzaminų į aukštąją mokymosi įstaigą Londone metu. Vėliau man to prireikė ir Pietų Afrikoje, kur pasiskolinta iš Nyderlandų bendroji teisė buvo grindžiama romėnų teisės normomis. Justiniano kodekso išstudijavimas man gerokai padėjo suprasti Pietų Afrikos teisę.

Anglijos bendrosios teisės įsisavinimui man prireikė dešimties sunkaus darbo mėnesių. Labai daug laiko užėmė didelės apimties, bet įdomi knyga „Bendroji teisė“. Įdomi, bet sudėtinga mano suvokimui buvo Snello „Teisingumo teisė“. Įdomi ir naudinga buvo Vaito ir Tjudoro knyga „Teisiniai precedentai“, kurioje buvo pateiktos rekomenduotinos išstudijuoti bylos. Didžiai dėmesingai perskaičiau Viljamso Edvardo knygą „Nekilnojamas turtas“ ir Gudivo „Kilnojamas turtas“. Viljamso knygą skaičiau kaip romaną. Atsimenu, kad dar tik viena knyga man sukėlė tokį susidomėjimą – tai Meino „Indų teisė“, kurią perskaičiau jau sugrįžęs į Indiją. Tačiau dabar ne vieta kalbėti apie indų teisės literatūrą.

1891 metų birželio 10 dieną aš išlaikiau egzaminus ir gavau leidimą užsiimti advokato praktika. Birželio 11 dieną mano vardas buvo įtrauktas į Aukščiausiojo teismo advokatų sąrašą. Birželio 12 dieną aš išplaukiau tėvynę.

Nepaisant užsiėmimų, aš jutausi visiškai bejėgis ir pilnas nerimo.

Man atrodė, kad nepasiruošęs juridinei praktikai.

Tačiau apie savo bejėgiškumą papasakosiu kitoje dalyje.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...