Antradienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

V.Vidurinėje mokykloje

Jau sakiau, kad vedybų metu aš mokiausi vidurinėje mokykloje. ... Dėl vestuvių mes praradome ištisus metus. Broliui vestuvės buvo dar pražūtingesnės, nei man: jis galų gale visai metė mokslus. Tik vienam dievui žinoma, kiek jaunuolių ištinka toks pats likimas. Juk tik dabartinėse mūsų indų visuomenėje mokymasis mokykloje yra suderintas su vedybomis. <...>

Kiek pamenu, aš nebuvau geros nuomonės apie savo gebėjimus. Paprastai labai nustebdavau, kai gaudavau apdovanojimus ir stipendijas. Be to aš buvau didelis savimyla: mažiausia pastaba man sukeldavo ašaras. Man tiesiog buvo nepakenčiama gauti papeikimą, jei ir būdavau jo nusipelnęs. Pamenu, kaip vieną kartą mane nubaudė fizine bausme. Mane paveikė ne tiek kūno skausmas, bet tai, kad baudimas įžeidė mano orumą. Aš gailiai verkiau, buvau tada pirmoje ar antroje klasėje.

<...> Vyresnėse klasėse buvo privalomi gimnastika ir kriketas. Aš nė karto neužsiėmiau gimnastika ir nežaidžiau nei kriketo, nei futbolo, kol jie netapo privalomais. Dabar aš suprantu, kad buvau neteisus: o tada buvau klaidingai įsitikinęs, kad gimnastika neturi nieko bendro su švietimu. Dabar aš žinau, fiziniam auklėjimui reikia skirti ne mažiau dėmesio, nei protiniam.

Noriu pasakyti, kad atsisakydamas nuo žaidimų ir gimnastikos, aš radau jiems ne tokį jau prastą pakaitalą. Kažkur perskaičiau apie ilgų pasivaikščiojimų gryname ore naudą, ir tai man patiko. Aš pripratinau save daug vaikščioti ir iki šiol išsaugojau šį įprotį. Jis užgrūdino mano organizmą. <...>

Jei atsisakymas nuo gimnastikos nepadarė man žalos, tai dėl kitų neteisingų įsitikinimų aš „moku“ iki šiol. Nežinau, iš kur aš ištraukiau, kad gražus raštas visiškai nereikalingas išsilavinusiam žmogui, ir laikiausi tos nuomonės, kol nepakliuvau į Angliją. Vėliau, ypač Pietų Afrikoje, aš pamačiau, koks gražus advokatų raštas ir išvis pas jaunų žmonių, gimusių ir gavusių išsilavinimą Pietų Afrikoje. Man buvo gėda, ir aš karčiai gailėjausi savo aplaidumo. Aš supratau, kad nevalyvas raštas – tai nepilno išsilavinimo bruožas. Vėliau aš stengiausi ištaisyti savo rašyseną, bet buvo per vėlu. Tegul mano pavyzdys pasitarnauja perspėjimu jaunuoliams ir merginoms. Aš galvoju, kad vaikus pirmiau reikia mokyti piešti, o jau po to pereiti prie raidžių rašymo. <...>

Dėl vestuvių aš praradau metus, ir mokytojas norėjo, kad aš peršokčiau klasę, tokios privilegijos būdavo suteikiamos geriems mokiniams. Todėl trečioje klasėje aš mokiausi tik šešis mėnesius ir po egzaminų ir vasaros atostogų buvau perkeltas į ketvirtą klasę. <...> Nuo ketvirtos klasės visos disciplinos pradedamos dėstyti anglų kalba. ... Nuo tos klasės prasidėjo ir geometrija, kurioje aš nelabai buvau stiprus, o anglų kalba dar stipriau trukdė ją įsisavinti. Mokytojas puikiai aiškino, bet aš nespėdavau sekti jo kalbos. Dažnai aš prarasdavau tvirtybę ir galvojau, kad reikėtų grįžti į trečią klasę: jutau, kad apsiėmiau neįveikiamą užduotį. ... tačiau toks elgesys būtų gėdingas ne tik man, bet ir mokytojui... Dvigubos gėdos baimė privertė mane likti vietoje. Tačiau, kai didžiulių pastangų dėka, aš priėjau 13-ą Ekvlido teoremą, staiga supratau, kad viskas neišpasakytai lengva. Dalykas, reikalaujantis tik švaraus ir paprasto gebėjimo mąstyti, negalėjo būti sudėtingas. Nuo tada geometrija man tapo lengvu ir įdomiu dalyku.

Daug sunkiau sekėsi išmokti sanskritą. Geometrijoje nieko nereikėjo įsiminti, o sanskrite, kaip man atrodė, viską reikėjo išmokti atmintinai. Šią discipliną mes pradėjome studijuoti ketvirtoje klasėje. Šeštoje klasėje aš visiškai praradau ūpą. Mokytojas buvo labai reiklus, ir kaip man atrodė, per daug vargino mokinius. Tarp jo ir persų kalbos mokytojo vyko kaip ir lenktyniavimas. Persų kalbos mokytojas buvo atlaidus. Berniukai kalbėjo, kad persų kalba labai lengva, o mokytojas geras ir atidus mokiniams. „Lengvumas“ sugundė mane, ir vieną gražią dieną aš atsidūriau persų kalbos klasėje .Sanskrito mokytojas stipriai nusivylė. Jis pasikvietė mane ir pasakė: „Kai tu galėjai užmiršti, kad esi sūnus tėvo, išpažįstančio višnuizmą? Nejaugi tu nenori išmokti savo religijos kalbos? Jei tu susidūrei su sunkumais, tai kodėl nesikreipei į mane? Aš iš visų jėgų stengiuosi jus, mokinius, išmokinti sanskrito. Jei tu pratęsi užsiėmimus, tai atrasi sanskrite daug įdomaus. Nepulk į neviltį ir ateik vėl sanskrito pamokas.“

Jo gerumas mane suglumino. Aš negalėjau paniekinti mokytojo dėmesio ir iki šiol pamenu mokytoją su didžiuliu dėkingumu. Man būtų buvę sunku studijuoti mūsų šventraščius, jei tada nebūčiau įsisavinęs sanskrito, nors ir tik jo pradžiamokslį. Vėliau aš įsitikinau, kad visi indų vaikai, berniukai ir mergaitės, turi gerai suprasti sanskritą.

Mano nuomone, visose pradinėse mokyklose gretimai su gimtąja kalba, reikia mokyti hindi, sanskrito, persų, arabų ir anglų kalbų. Bijoti tokio ilgo kalbų sąrašo nereikia. Jei pas mus švietimas būtų sistematingesnis ir nebūtų dėstoma užsienio kalba, esu įsitikinęs, kad mokymąsis visų tų kalbų būtų tikras malonumas, o ne varginanti pareiga. Tvirtas vienos kalbos mokėjimas gerokai palengvina kitų kalbų mokymąsi.

Iš esmės, hindi, gudžarati ir sanskritą gali laikyti viena kalba, kaip kad persų ir arabų. Nors persų kalba priklauso arijų, o ne arabų semitinei kalbų grupei, jos labai giminingos, nes abi vystėsi islamo kūrimosi laikotarpiu. Urdu kalbos aš nelaikau ypatinga, nes ji perėmė hindi gramatiką, o žodyne dominuoja persų ir arabų leksika. Tas, kuris nori gerai išstudijuoti urdu, turi žinoti persų ir arabų kalbas, taip pat, kaip ir tas, kuris nori išmokti gudžarati, hindi, bengali arba marathi, turi išmokti sanskritą.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...