Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

VI. Tragedija

Iš nedaugelio draugų vidurinėje mokykloje man ypač artimi buvo du. Su vienu iš jų draugystė buvo neilga, bet ne dėl mano kaltės. Draugas paliko mane, nes aš susidėjau su kitu. Antrąją draugystę aš laikau savo gyvenimo tragedija. Ji tęsėsi ilgai. Aš užmezgiau ją, turėdamas tikslą pakeisti draugą. Iš pradžių tas draugas buvo mano vyresnio brolio bičiulis. Jie mokėsi vienoje klasėje. Aš žinojau jo silpnybes, bet laikiau jį ištikimu draugu. Motina, vyresnis brolis ir žmona įspėjo mane, kad papuoliau į blogą kompaniją. Aš buvau per didelis savimyla, kad paklausyčiau žmonos. Bet aš nedrįsau pasipriešinti motinai ir vyresniam broliui. Ir vis tik aš jiems prieštaravau:

Aš žinau jo silpnybes, apie kurias kalbate, bet jūs nežinote jo dorybių. Jis negali išvesti manęs iš kelio, nes mes suartėjome tam, kad pakeisti jį į gerą pusę. Aš įsitikinęs, kad jis bus nuostabiu žmogumi, jei pakeis savo elgesį. Prašau dėl manęs nesirūpinti.

Nemanau, kad tai juos patenkino, bet jie priėmė mano paaiškinimus ir paliko mane ramybėje.

Vėliau aš supratau, kad suklydau. Tas, kuris nori pakeisti, negali būti per daug artimuose santykiuose su tuo, kurį nori pakeisti. Tikra draugystė yra sielų bendrumas, retai sutinkama šiame pasaulyje. Draugystė gali būti ilga ir vertinga tik tarp vienodų natūrų. Draugai įtakoja vienas kitą. Vadinasi, draugystė vargiai leidžia pasikeitimus. Aš galvoju, kad išvis verta vengti per daug didelio artumo: žmogus daug greičiau perima ydas, nei gerąsias savybes. O tas, kuris nori draugauti su dievu, turi likti vienišas arba padaryti savo draugais visus. Galbūt, aš klystu, bet mano bandymai su kuo nors susidraugauti likdavo bevaisiai.

Kada aš pirmą kartą susidūriau su tuo draugu, Radžotą buvo„užliejusi „reformų“ banga. Draugas man pranešė, kad daugelis mūsų mokytojų pasislėpę valgo mėsą ir geria vyną. Jis įvardino daugelį Radžoto įžymių žmonių, kurie darė tą patį kompanijoje su juo, o taip pat kelis vidurinės mokyklos mokinius.

Aš nustebau ir pajutau kartėlį. Aš paklausiau savo draugo apie tokio reiškinio priežastį, ir jis man paaiškino taip:

Mes – silpna tauta todėl, kad nevalgome mėsos. Anglai maitinasi mėsa, ir todėl jie geba mus valdyti. Tuk juk matai, koks aš stiprus ir kaip greitai aš bėgioju. Tai todėl, kad aš valgau mėsą. Tiems, kurie valgo mėsą niekada nebūna vočių ir navikų, o jei ir būna, tai jie greitai dingsta. Juk mūsų mokytojai ir kiti žymūs miesto žmonės, valgantys mėsą, nėra kvailiai. Jie žino mėsos valgymo pranašumą. Tu turi sekti jų pavyzdžiu. Juk nieko nereiškia pabandyti. Pabandyk, ir pats pamatysi, kokią jėgą suteikia mėsa.

Visi tie samprotavimai mėsos kaip maisto naudai buvo išsakyti ne iš karto. Jie atspindi tik esmę daugybės kruopščiai pramąstytų išvadų, kuriomis mano draugas laikas nuo laiko stengėsi mane paveikti. Mano vyresnis brolis jau buvo neatlaikęs tokių išvadų ir todėl pritarė draugui. Aš tikrai atrodžiau silpnas greta brolio ir jo bičiulio. Abu jie buvo stipresni ir drąsesni už mane. Mane pilnutinai užbūrė mano draugo miklumas. Jis galėjo nubėgti didžiulius atstumus, ir labai greitai. Jis gerai šoko į viršų ir į tolį, galėjo atlaikyti bet kokią fizinę bausmę. Jis dažnai girdavosi man savo pasiekimais ir akino mane jais, todėl kad mus visada akina tos kitų savybės, kurių mes neturime. Visa tai man kėlė stiprų norą mėgdžioti jį. Aš prastai šokinėjau ir bėgiojau. Kodėl gi man netapti tokiu pat stipriu ir mikliu, kaip jis?

Be to, aš dar buvau ir bailys. Aš bijojau vagių, vaiduoklių ir gyvačių. Aš nesiryždavau naktį išeiti iš namų. Tamsa man kėlė siaubą. Aš negalėjau miegoti tamsoje, man atrodė, kad iš vienos pusės prie manęs artėja vaiduokliai, iš kitos – vagys, o iš trečios – gyvatės. Todėl aš miegodavau tik prie šviesos. Argi galėjau aš apie savo baimes papasakoti žmonai, miegančiai greta? Ji jau buvo nebe vaikas, ji jau žengė ant jaunystės slenksčio. Aš žinojau, kad ji drąsesnė už mane, ir man buvo gėda. Ji nebijojo nei vaiduoklių, nei gyvačių. Ji galėjo eiti tamsoje kur tik panorėjusi. Draugas gi žinojo mano silpnybes. Jis pasakodavo, kad gali imti į rankas gyvates, nebijo vagių ir netiki vaiduokliais. Ir visa tai todėl, kad jis valgo mėsą.

Tarp moksleivių buvo paplitęs prastas Gudžarati poeto Narmado eilėraštis:

Žiūrėk į galingąjį anglą:

Jis valdo mažą indą,

Todėl, kad maitinasi mėsa

Jis išaugo tokiu galiūnu.

Eilėraštis man taip pat padarė atitinkamą įtaką. Aš buvau pavergtas. Man pradėjo atrodyti, kad mėsa padarys mane stipriu ir drąsiu, ir jei visa šalis pradės maitintis mėsa, mes nugalėsime anglus.

Išbandymo diena galiausiai buvo paskirta. Bandymą reikėjo atlikti slaptai. Gandžiai garbino Višnu, o mano tėvai buvo ypatingai pareigingi višnuistai. Jie reguliariai lankė haveli. Mūsų giminei priklausė net nuosavos šventyklos. Gudžarati vyravo stiprus džainizmas. Jo įtaka jutosi visur ir visomis aplinkybėmis. Niekur Indijoje ir netgi už jos ribų nebuvo jaučiama tokia panieka mėsai, kaip pas Gudžarati džainistus ir višnuistus. Aš išaugau ir buvau auklėjamas šiose tradicijose. Be to, aš buvau labai ištikimas tėvams, ir supratau, kad jie bus giliai sukrėsti, jei sužinos, kad aš valgiau mėsą. Dar ir meilė tiesai vertė mane būti labai atsargiu. Negaliu pasakyti, kad aš nesupratau, kad ėjau į tėvų apgaulę, ruošdamasis valgyti mėsą. Tačiau mano protas pilnai buvo pavergtas „reformos“. Apie galimybę pasmaguriauti aš net negalvojau ir net nežinojau, kad mėsa labai skani. Aš norėjau būti stiprus ir drąsus ir troškau tokiais matyti savo tautiečius, kad mes galėtume nugalėti anglus ir išlaisvinti Indiją. Žodžio „Svaradž“ aš tada dar nebuvau girdėjęs, bet žinojau, kas yra laisvė. Mane akino beprotiška „reformos“ trauka, ir aš save įtikinau, kad, nuslėpdamas savo poelgį nuo tėvų, aš nenusidėsiu tiesai, jei viskas iš tikrųjų liks paslaptyje.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...