Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

VII Tragedija (tęsinys)

Sprendimų diena atėjo. Sunku perduoti tuometinę mano būseną. Iš vienos pusės, aš buvau apimtas fantastiško „reformos“ siekio, iš kitos – mane traukė padėties naujovė, suvokimas, kad aš darau lemiamą žingsnį gyvenime. Tuo pat metu aš degiau iš gėdos, kad ėmiausi to slaptai, kaip vagis. Negaliu pasakyti, koks jausmas buvo stipresnis. Mes suradome nuošalią vietą ant upės kranto, ir ten pirmą kartą gyvenime aš pamačiau mėsą. Buvo ir duonos iš parduotuvės, kurios aš niekada nebuvau ragavęs. Ožkiena buvo kieta, kaip puspadis. Aš tiesiog negalėjau jos valgyti. Aš nusilpau ir turėjau atsisakyti nuo maisto.

Naktį aš praleidau labai blogai. Mane kankino košmarai. Vos tik aš užsnūsdavau, man atrodydavo, kad mano pilve bliauna gyva ožka, ir aš pašokdavau kankinamas sąžinės priekaištų. Bet čia aš prisimindavau, kad valgyti mėsą mane verčia pareiga, ir tada palengvėdavo.

Mano draugas buvo ne iš tų, kurie greitai pasiduoda. Jis pradėjo gaminti įmantrius mėsos patiekalus maloniai juos serviruodamas.

Mes valgydavome jau ne nuošalioje vietoje ant upės kranto, o valstybinio pastato restorane, kur buvo stalai ir kėdės. Mano draugas sugebėjo čia susikalbėti su vyriausiu vyrėju. Šis jaukas padarė savo. Aš pasidaviau pagundai, įveikiau savo panieką duonai, nugalėjau gailestį ožkoms ir mėgavausi, jei ne pačia mėsa, tai mėsiškais patiekalais. Taip tęsėsi apie metus. Tačiau tokių puotų buvo ne daugiau šešių, nes į valstybinį pastatą leisdavo ne kiekvieną dieną, ir be to, buvo sunku dažnai užsakinėti brangius mėsiškus patiekalus. Aš neturėjau pinigų, kad mokėčiau už „reformą“. Mano pažįstamas nuolat turėjo surasti tam lėšų. Aš nežinau, kur jis jas imdavo. Tačiau jis jų gaudavo, nes tvirtai nusprendė mane pripratinti valgyti mėsą. Vis tik, matyt, ir jo galimybės buvo ribotos, todėl puotos būdavo ruošiamos su dideliais laiko tarpais.

Tomis dienomis, kai aš dalyvaudavau tose slaptose puotose, aš nepietaudavau namuose. Motina pasikvietė mane norėdama žinoti mano atsisakymo priežastį. Aš paprastai jai atsakydavau: „Šiandien aš neturiu apetito, kažkas netvarkoje su skrandžiu“. Sugalvodamas atsisakymus, aš jaučiau sąžinės graužatį, nes suprasdavau, kad meluoju, ir be to meluoju motinai. Aš taip pat žinojau, kad jei motina ir tėvas sužinos apie tai, kad aš valgau mėsą, jie bus giliai sukrėsti. Ta mintis draskė man širdį.

Todėl aš sau pasakiau: „Nors valgyti mėsą, žinoma, ir reikia, ir padaryti maitinimosi reformą mūsų šalyje būtina, vis tik meluoti tėvui ir motinai yra dar blogiau, nei valgyti mėsą. Vadinasi, kol gyvi tėvai, reikia atsisakyti mėsos. Kai jų nebebus ir aš būsiu laisvas, aš atvirai valgysiu mėsą, o kol kas susilaikysiu“.

Savo sprendimą aš pranešiau draugui ir nuo to laiko daugiau niekada neprisiliečiau prie mėsos. Mano tėvai taip ir nesužinojo, kad du jų sūnūs valgė mėsą.

Aš atsisakiau mėsos vadovaudamasis tik tyra paskata nemeluoti tėvams. Tačiau su draugu santykių aš nenutraukiau. Mano noras pakeisti jį buvo pražūtingas, bet aš to visiškai nnemačiau.

Draugystė su juo vienąkart vos neprivedė manęs iki neištikimybės žmonai. Aš išsigelbėjau tik per stebuklą. Draugas nusivedė mane į viešnamį. Jis man paaiškino, kas būtina. Viskas buvo numatyta, net sąskaita buvo apmokėta. Aš pasukau tiesiai į nuodėmės glėbį, tačiau dievas savo mielaširdystėje išgelbėjo mane nuo manęs paties. Aš netikėtai apkurtau ir apakau tos ydos priebutyje.

Aš atsisėdau šalia moters ant jos lovos ir tylėjau. Jai tai, žinoma, nusibodo, arėkusi mane ir įžeidusi, ji parodė į duris. Tada aš pajutau, kad mano vyriškumas yra pažemintas, ir buvau pasiruošęs prasmigti kiaurai žemės iš gėdos. Tačiau vėliau aš nenustojau dėkojęs dievui už tai, kad jis mane išgelbėjo. Mano gyvenime buvo dar keturi panašūs atvejai, ir kiekvienąkart mane išgebėdavo mano laimingas likimas, o ne koks nors pasistengimas iš mano pusės. Iš doros taško tuos atvejus būtina vertinti kaip moralinį nuopuolį. Akivaizdus buvo kūniškas geidulys, o tai tolygu veiksmui. Tačiau iš paprasto žmogaus moralės, fiziškai nusišalinęs nuo nuodėmės žmogus yra laikomas išgelbėtu. Ir aš buvau išgelbėtas būtent ta prasme. Kai kuriais atvejais žmogui pavyksta išsisukti nuo nuodėmės dėl laimingo atsitiktinumo. Kai tik žmogus vėl atgauna tikrojo pažinimo gebėjimą, jis dėkoja dieviškai mielaširdystei už tai, kad jam pavyko nepulti į nuodėmę. Kaip žinoma, žmogus dažnai yra gundomas, kad ir kaip stengtųsi tam priešintis. Mes taip pat žinome, kad labai dažnai apvaizda įsikiša ir išgelbėja jį prieš jo norą. Kaip visa tai vyksta, kiek žmogus yra laisvas ir kiek žmogus yra aplinkybių auka, kokie laisvos valios rėmai ir kada scenoje pasirodo likimas – visa tai yra paslaptis ir liks paslaptimi.

Vis tik tęskime mūsų pasakojimą. Tačiau ir tai neatvėrė man akių įžvelgti draugo ištvirkimo. Man teko išgyventi dar skaudesnių nusivylimų, kol, pagaliau, mano akys iš tikrųjų praregėjo, nes aš akivaizdžiai įsitikinau kai kuriais jo trūkumais, apie kuriuos net neįtariau. Apie juos papasakosiu vėliau, nes mūsų pasakojimas vyksta chronologiškai.

Turiu pažymėti dar vieną to laikotarpio faktą. Be abejonės, viena iš priežasčių mano nesutarimo su žmona, buvo draugystė su tuo žmogumi. Aš buvau ištikimas ir tuo pat metu pavydus vyras. Draugas visaip stengėsi įpūsti mano įtarumo savo žmonai liepsną. Aš neabejojau jo nuoširdumu ir aš niekada neatleisiu sau už tuos kentėjimus, kuriuos suteikiau savo žmonai, veikdamas pagal jo pamokymus. Tikriausiai, tik indo žmona gali pakelti tokius išbandymus. Todėl aš įpratau žiūrėti į moterį kaip kantrybės įsikūnijimą.

Neteisingai įtartas tarnas gali mesti darbą, sūnus tokiomis aplinkybėmis gali palikti tėvo namus, draugas nutraukti draugystę. Žmona gi, jei ji įtars vyrą, tylės, bet jei jis įtars ją, – ji žuvusi. Kur ji eis? Indo žmona negali reikalauti skyrybų įprasta teisine tvarka. Įstatymas jai nepadės. Ir todėl aš negaliu pamiršti ir negaliu sau atleisti, kad privesdavau žmoną iki nevilties kraštutinumų. Įtarimų nuodai dingo tik tada, kai aš supratau ahimsą visose jos išraiškose. Aš patyriau visą brahmačarijos didingumą ir supratau, kad žmona nėra vergė, ji yra vyro draugė ir pagalbininkė, besidalinanti su juo lygiai visus džiaugsmus ir liūdesius. Kaip ir vyras, žmona turi teisę eiti savo keliu. Kai aš prisimenu tas niūrias abejonių ir įtarinėjimų dienas, mane apima pyktis. Aš niekinu save už beprotystę, geidulingą žiaurumą ir už aklą ištikimybę draugui.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...