Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

VIII. Vagystė ir atlygis

Privalau papasakoti dar kelis savo nuopuolių atvejus, tuo metu, kai valgiau mėsą, ir iki to, tai yra dar iki savo vestuvių arba greičiau po jų.

Su vienu iš savo giminaičių aš pamėgau rūkyti. Negaliu sakyti, kad rūkymas arba cigarečių kvapas teikė mums malonumą. Mums paprasčiausiai patiko leisti iš burnos dūmų kamuolius. Mano dėdė rūkė, ir mes nusprendėme, kad turime sekti jo pavyzdžiu, bet kadangi pinigų neturėjome, pradėjome rinkti numestas dėdės nuorūkas.

Tačiau ne visada pavykdavo rasti nuorūkas, ir be to jose beveik nebebuvo ką rūkyti. Tada mes pradėjome iš tarno vogti smulkius pinigus, jo kišenpinigius ir pirkti už juos indiškas cigaretes. Tačiau kur gi jas laikyti? Mes, žinoma, nedrįsome rūkyti prie suaugusių. Kelias savaites mes išsivertėme su pavogtais pinigais. Tuo metu mes išgirdome, kad kokio-tai augalo stiebai yra poringi ir juos galima rūkyti kaip cigaretes. Mes juos gavome ir pradėjome rūkyti.

Tačiau to buvo per maža. Mums norėjosi nepriklausomybės. Atrodė nepakeliama, kad nieko negalima daryti be suaugusiųjų leidimo. Mūsų nepasitenkinimas galiausiai pasiekė tokį laipsnį, kad mes nusprendėme nusižudyti.

O kaip tai padaryti? Kur gauti nuodų? Kažkur išgirdome, kad durnaropės sėklos veikia kaip stiprūs nuodai, mes nuėjome į džiungles ir jų prisirinkome. Pats tinkamiausias laikas tai padaryti mums atrodė vakaras. Mes nuėjome į Kedardži mandirą (šventyklą), į šventyklos žibintą įdėjome ghi, atlikome daršan ir pradėjome ieškoti nuošalios vietos. Tačiau vyriškumas staiga mus apleido. O kas jei mes numirsime ne iš karto? O ir kas gero tame, kad nužudyti save? Ar negeriau susitaikyti su nepriklausomybės neturėjimu? Ir vis tik, nepasiryžę daugiau, mes prarijome po dvi-tris sėklas. Mes abu įveikėme savo mirties baimę ir nusprendėme eiti į Ramadži mandirą nusiraminti ir nuginti nuo savęs mintis apie savižudybę.

Aš supratau, kad kur kas lengviau žmogžudystę suplanuoti, nei ją įvykdyti. Ir nuo tada, kai man tekdavo išgirsti grasinimą nusižudyti, man tai nedarydavo beveik jokio įspūdžio.

Epizodas su žmogžudyste baigėsi tuo, kad mes abu nustojome rinkti nuorūkas ir vogti pinigus iš tarnų cigarečių pirkimui.

Noras rūkyti neatsirado pas mane ir tada, kai tapau suaugusiu. Įprotį šį skaitau barbarišku, nešvariu ir kenksmingu. Aš niekada nesupratau, kodėl visame pasaulyje egzistuoja toks potraukis rūkymui. Aš negaliu keliauti, jei kupe yra daug rūkančių – pradedu dusti.

Tačiau aš padariau ir dar didesnę vagystę kiek vėliau. Smulkius aš vogiau būdamas dvylikos-trylikos metų. Kitą vagystę aš įvykdžiau būdamas penkiolikos. Aš pavogiau gabalėlį aukso iš savo brolio apyrankės, to paties, kuris valgė mėsą. Broliui kažkaip įsiskolinau 25 rupijas. Jis nešiojo ant rankos sunkią auksinę apyrankę. Išimti grandį iš jos buvo visiškai nesunku. Mes taip ir padarėme, ir skola buvo užgesinta. Tačiau mane ėmė kankinti sąžinė. Aš daviau sau žodį daugiau niekada nevogti.

Ir nusprendžiau prisipažinti tėvui. Tačiau man neužteko drąsos prabilti į jį. Ne tai, kad aš būčiau bijojęs mušimo. Ne. Aš nepamenu, kad tėvas būtų ką nors iš mūsų mušęs. Aš bijojau nuliūdinti jį. Bet aš jaučiau, kad surizikuoti būtina, kad negalima apsivalyti be nuoširdaus prisipažinimo.

Galiausiai aš ryžausi prisipažinti raštu, įteikti tėvui atgailą ir paprašyti atleidimo. Aš parašiau atgailą ant popieriaus lapo ir įteikiau tėvui. Šiame raštelyje aš ne tik prisipažinau savo nuodėmėse, bet ir prašiau man skirti atitinkamą bausmę. Laišką aš užbaigiau prašymu, kad ne jis pats mane baustų. Aš pažadėjau niekada daugiau nevogti.

Drebėdamas aš padaviau savo išpažintį tėvui. Jis tada sirgo: pas jį buvo pūlinys, ir jis turėjo gulėti. Vietoj lovos jis gulėjo ant paprasčiausių medinių narų. Aš padaviau jam raštelį ir atsisėdau priešais.

Tėvas perskaitė mano laišką ir pravirko. Perlo karoliai ritosi jo skruostais ir krito ant popieriaus. Minutei susimąstęs jis užmerkė akis, po to suplėšė laišką. Skaitydamas jis sėdėjo, dabar vėl atsigulė. Aš taip pat garsiai pravirkau, aš mačiau, kaip kenčia mano tėvas. Būčiau aš dailininkas, tai ir šiandien galėčiau nupiešti paveikslą – toks gyvas šis vaizdas mano atmintyje.

Tyros meilės ašaros išvalė mano širdį ir nuplovė nuodėmę. Tik tas, kuris išgyveno tokią meilę, žino, kas tai yra. Kaip sakoma maldoje:

Tik tas,

Kurį pervėrė meilės strėlės,

Žino jos galią.

Man tai buvo praktinė ahimsos pamoka. Tuomet aš mačiau tik tėvišką meilę, bet šiandien aš žinau, kad tai buvo tikra ahimsa. Kai ahimsa yra visa apimanti, ji pakeičia viską, prie ko prisiliečia. Tada nėra ribų jos galiai.

Taip kilniaširdiškai atleisti visiškai nebuvo būdinga tėvui. Aš galvojau, kad jis pradės pykti, raukytis ir griežtai mane barti. Tačiau jis buvo stebėtinai ramus. Ir aš galvoju, kad tai įvyko dėl nuoširdaus mano prisipažinimo. Nuoširdus prisipažinimas ir pažadas daugiau niekada nenusidėti, duotas tam, kas turi teisę jį priimti, yra švariausios formos atgaila. Aš žinau, kad mano prisipažinimas visiškai nuramino tėvą ir be galo sustiprino jo meilę man.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...