Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

IX Tėvo mirtis ir mano dviguba gėda

Man ėjo šešiolikti metai. Mano tėvas buvo prikaustytas prie lovos: pas jį, kaip jau minėjau, buvo pūlinys. Slaugė jį pagrinde motina, sena tarnaitė ir aš. Aš buvau įpareigotas sėdėti su juo, ir dar turėjau atlikti perrišimus, duoti vaistus bei ruošti vaistažoles, jei jos buvo gaminamos namie. Kiekvieną naktį aš masažuodavau tėvui kojas ir išeidavau tik tada, kai jis to paprašydavo arba užmigdavo. Man buvo malonu vykdyti šias pareigas, ir aš nepamenu, kad bent kartą būčiau jų neatlikęs. Laiką, kuris atlikdavo nuo mano kasdienių pareigų, aš dalinau tarp mokyklos ir tėvo priežiūros. Aš išeidavau pasivaikščioti tik vėlai vakare, kai man leisdavo tėvas arba kai jis gerai jausdavosi.

Mano žmona tuo metu laukėsi. Ši aplinkybė, kaip aš dabar suprantu, apsunkino mano poelgių gėdą. Pirma, aš nesusivaldydavau, kaip tai kad priklausytų besimokančiam; ir antra, kūniški troškimai ėmė viršų ne tik prieš pareigą mokytis, bet ir daug svarbesnę pareigą – būti ištikimu savo tėvams: juk Šravanas jau vaikystėje buvo mano idealas. Ir vis tik kiekvieną naktį, masažuodamas tėvui kojas, aš mintyse jau būdavau miegamajame, ir tai tada, kai ir religija, ir medicina, ir sveikas protas draudžia lytinius santykius. Aš visada džiaugsmingai išsilaisvindavau iš savo įsipareigojimų ir, atsisveikinęs su tėvu, eidavau tiesiai į miegamąjį. Tėvui kasdien buvo vis blogiau. Ajurvedos gydytojai išbandė visus tepalus – visus savo pleistrus, o vietiniai žiniuoniai – savo priemones nuo visų ligų. Buvo pakviestas ir chirurgas anglas. Jis kaip vienintelę ir paskutinę priemonę pasiūlė operaciją. Tačiau įsikišo šeimos gydytojas. Jis prieštaravo operacijai tokiame senyvame amžiuje. Šeimos gydytojo autoritetas buvo labai didelis, ir jo nuomonė laimėjo. Nuo operacijos teko atsisakyti, o vaistai tėvui nepadėjo. Man atrodo, kad jei šeimos gydytojas būtų leidęs operuoti, žaizda lengvai būtų užgijusi, juolab, kad operavęs būtų žinomas Bombėjuje chirurgas. Tačiau dievas nusprendė kitaip. Kai mirtis neišvengiama, kokia prasmė ieškoti išsigelbėjimo priemonių? Tėvas iš Bombėjaus grįžo su visa būtina operacijai medžiaga, bet visa tai dabar buvo nebereikalinga. Jis nebesitikėjo pasveikti. Kiekvieną dieną jis darėsi vis silpnesnis. Jį įkalbinėjo atlikti gamtinius reikalus nesikeliant iš lovos. Tačiau iki paskutinės minutės jis atsisakinėjo tai daryti. Višnuistų taisyklės dėl išorinės švaros yra labai griežtos.

Toks požiūris be abejo turi didelę reikšmę, nors vakarų medicina galvoja, kad galima tuštintis lovoje, taip pat ir prausti ligonį lovoje, nesudarant jam jokių nepatogumų, ir kad lova ir toliau išliks nepriekaištingai švari. Man tai atrodė pilnai suderinama su višnuizmo reikalavimais. Tačiau primygtinis tėvo reikalavimas keltis iš lovos stulbino mane ir vertė žavėtis.

Atėjo baisioji naktis. Mano dėdė tuo metu buvo Radžkoge. Jis atvažiavo, gavęs žinią, kad tėvui pablogėjo. Broliai buvo labai artimi. Dėdė sėdėjo prie ligonio visą dieną, o naktį, išreikalavęs, kad mes eitume miegoti, atsigulė greta ligonio lovos. Niekas negalvojo, kad ta naktis bus lemtinga.

Buvo puse vienuolikos ar vienuolikta valanda vakaro. Aš masažavau tėvą. Dėdė pasisiūlė mane pakeisti. Aš apsidžiaugiau ir nuėjau tiesiai į miegamąjį. Mano žmona, vargšelė, jau kietai miegojo. Bet argi ji galėjo miegoti man esant? Aš ją pažadinau. Tačiau po penkių-šešių minučių į duris pasibeldė tarnas. Aš nerimastingai pašokau.

– Kelkitės, – pasakė tarnas, – tėvui labai blogai. Aš, žinoma, žinojau, kad tėvui yra blogai, ir susivokiau, ką tokiu momentu reiškia tokie žodžiai. Aš pašokau iš lovos.

– Kas atsitiko? Sakyk.

– Tėvo jau nebėra tarp gyvųjų.

Viskas buvo baigta! Man beliko tik nusiminus laužyti rankas. Man buvo baisiai gėda, aš jaučiausi labai nelaimingas. Aš nudūmiau į tėvo kambarį. Jei gyvulinė aistra nebūtų apakinusi manęs, man nebūtų tekę kankintis ir atgailauti už išsiskyrimą su tėvo likus kelioms minutėms iki jo mirties. Aš būčiau jį masažavęs, ir jis būtų miręs ant mano rankų. O dabar dėdė pasinaudojo šia pirmenybe. Jis buvo toks ištikimas vyresniajam broliui, kad buvo pagerbtas suteikti jam paskutinę paslaugą! Tėvas jautė pabaigą. Jis parodė, kad paduotų jam plunksną ir popierių ir parašė: „Viską paruošti paskutinėms apeigoms“. Tada jis nuplėšė nuo rankos amuletą ir nuo kaklo auksinį vėrinį iš tulasi rutuliukų ir numetė juos šalin. Po minutės jo neliko.

Mano gėda, apie kurią čia kalbu, buvo tame, kad kūniški geiduliai apėmė mane netgi tėvo mirties valandą, kai jam reikėjo pačios atidžiausios priežiūros. Niekada negalėsiu pamiršti ir išpirkti tos negarbės. Mano ištikimybė tėvams neturėjo ribų – aš būčiau viską paaukojęs dėl jų. Tačiau ta ištikimybė buvo neatleistinai lengvabūdė, ir tokią akimirką aš buvau užvaldytas geidulių. Todėl aš visada laikiau save, nors ir ištikimu, bet geidulingu sutuoktiniu. Ilgai aš negalėjau išsivaduoti nuo geidulingumo pančių ir man teko praeiti daug išbandymų, kol pavyko iš jų išsivaduoti.

Užbaigdamas šią dalį apie savo dvigubą gėdą, dar noriu pranešti, kad vargšas kūdikėlis gimęs mano žmonai, išgyveno vos tris-keturias dienas. Kitaip ir negalėjo būti. Tegul mano pavyzdys pasitarnaus perspėjimu visiems vedusiems.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...