Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...

Mano gyvenimas I.dalis

 Mochanadas Karamčand Gandi. Mano gyvenimas

Nauka, Moskva, 1969.

Įžanga

Prieš penkis metus, įkalbėtas artimiausių savo bendradarbių, aš sutikau parašyti autobiografiją.<...>

Vis tik vienas mano dievobaimingas draugas suabejojo, ir tomis abejonėmis jis pasidalino su manimi:

– Kas jus pastūmėjo tokiai avantiūrai? Juk biografijos rašymas – paprotys būdingas Vakarams. Aš nežinau nei vieno žmogaus Rytuose, kuris tuo užsiimtų, išskyrus asmenis, papuolusius Vakarų įtakon. Apie ką jūs rašysite, tarkim, rytoj, jūs atsisakysite teiginių, kuriuos šiandien laikote savo principais. <...>

Šios išvados man padarė šiokį tokį įspūdį. Bet aš nesiruošiu rašyti tikros biografijos. Tiesiog man norėjosi papasakoti savo tiesos ieškojimų istoriją. O kadangi tokie ieškojimai sudaro visą mano gyvenimo turinį, tai pasakojimas apie juos tikrai bus kažkas panašaus į autobiografiją. ... Mano ieškojimai politinėje sferoje dabar žinomi ne tik Indijoje, bet kažkuria prasme ir visam „civilizuotam“ pasauliui. Tai man nėra jokia vertybė. Dar mažesne vertybe man yra „mahatmos“ pavadinimas, kurį aš įgijau dėka tų ieškojimų. Šis vardas mane dažnai liūdino, ir aš neatsimenu nė vieno atvejo, kada jis mane pradžiugino. Aš norėčiau papasakoti apie tik man žinomus dvasinius ieškojimus, kurie suteikdavo jėgų mano veiklai politikos sferoje. Jei mano ieškojimai tikrai yra dvasingi, tai tada šiame pasakojime nėra vietos savęs pagyrimui, ir mano pasakojimas gali tik padidinti mano nuolankumą. Kuo giliau aš mąstau ir žvelgiu į praeitį, tuo aiškiau jaučiu savo ribotumą.

Trisdešimties metų bėgyje aš siekiau tik vieno – pažinti save. <...>  Viskas, ką aš kalbu ir rašau, visa mano politinė veikla – viskas nukreipta į šį tikslą. <...> Yra dalykai, kurie žinomi tik tau ir tavo kūrėjui. Jų, žinoma, atskleisti negalima. Ieškojimai, apie kuriuos aš noriu papasakoti, kitokie. Jie dvasinio, arba greičiau moralinio plano, nes religijos esmę sudaro moralė. <...>

Aš išgyvenau giliausią savianalizę, kruopščiai tikrinau save, tyrinėjau ir analizavau visus psichologinius momentus. <...> Ir kol mano veiksmai tenkina mano protą ir širdį, aš turiu tvirtai laikytis savo pirmapradžių išvadų. <...>

Man tiesa – pagrindinis principas, susidedantis iš daugybės kitų principų. Ta tiesa yra teisingumas ne tik žodžiuose, bet ir mintyse, ne tik santykinė mūsų suvokimo tiesa, bet ir absoliuti tiesa, amžinas principas, t.y. dievas. Yra be galo daug dievo įvardijimų, nes jo pasireiškimai yra nesuskaičiuojami... Tačiau aš lenkiuosi dievui tik kaip tiesai. <...>

Manyje brendo vis didesnis įsitikinimas, kad viskas, kas man prieinama, prieinama netgi vaikui; aš tai sakau pagrįsdamas savo žodžius. Tiesos ieškojimų praktika yra kiek paprasta, tiek pat ir sudėtinga. Tai gali pasirodyti visiškai neprieinama žmogui, pasikliaujančiam savimi, ir visiškai prieinama nekaltam kūdikiui. Ieškantis tiesos turi būti nuolankesnis už kelio dulkes. ...Tik tada, o ne anksčiau, jis išvys tiesos švystelėjimus. <...>

Jei skaitytojui pasirodys, kad mano žodžiuose skamba pasikėlimas, vadinasi, kažkas ne taip mano ieškojimuose, ir aš mačiau ne sušvitusią tiesos, o tik miražą. Tegul žūna šimtai tokių kaip aš, bet nugali tiesa. Netgi per plaukelį nevalia atitolti nuo tiesos, kai kalbama apie tokius klystančius mirtingus, kaip aš.

Aš prašau, kad išbarstytų knygos puslapiuose patarimų niekas nelaikytų neginčijamais. ... Aš tikiuosi supažindinti skaitytoją su visomis savo klaidomis ir nuklydimais.

Ašramas, Sabarmati

1926 metų lapkričio 26d.

M.K. Gandi


I dalis

I. Šeima ir artimieji

Gandi priklauso bani kastai, kažkada, matyt, jie buvo bakalėjininkai. Tačiau trijų paskutinių kartų atstovai, pradedant mano seneliu, buvo premjer-ministrai keliose Kathiavara kunigaikštystėse. Mano senelis Ottmančand Gandi, arba kaip jį dažniau vadindavo, Ota Gandi, tikriausiai, buvo žmogus principingas. Valstybinės intrigos privertė jį palikti Porbandar. <...>

Kaba Gandi – mano tėvas – buvo Radžstano teismo narys. Dabar šis teismas jau nebeegzistuoja, bet tada tai buvo labai įtakingas organas, sprendžiantis ginčus tarp klanų vadų ir narių. Kaba Gandi kurį tai laiką buvo premjer-ministru Radžkote, o po to Vankanere. Iki pat mirties jis gavo pensiją iš Radžkoto vyriausybės.

Kaba Gandi buvo vedęs 4 kartus. Pirmos trys žmonos mirė. Nuo pirmos ir antros santuokos liko dvi dukterys. Ketvirtoji žmona Putlibai pagimdė jam dukterį ir tris sūnus. Aš buvau pats jauniausias. Tėvas buvo ištikimas savo genčiai, teisingas, vyriškas ir kilniaširdis, bet ūmus. Tam tikru matu matuojant jis negalėjo gyventi be jausminio pasitenkinimo. <...>

Tėvas niekada nesiekė turtų ir mums paliko visai nedidelį palikimą. Jis nebuvo gavęs jokio išsilavinimo, tik buvo įgijęs didelį praktinį patyrimą ... Apie istoriją ir geografiją tėvas neturėjo jokio supratimo. Tačiau turtingas gyvenimiškas patyrimas padėdavo jam išspręsti pačius sudėtingiausius klausimus ir valdyti šimtus žmonių. Jis buvo mažaraštis ir religine prasme, jis elgėsi pagal tą religinę kultūrą, kuri būdinga daugeliui indų dėka dažno šventyklų lankymo ir religinių pamokslų klausymo. Bėgant metams, paklausęs mokyto bramino, jis pradėjo skaityti „Bhagavatgitą“ ir maldos metu kiekvieną dieną garsiai iš jos kartodavo kelias eilutes.

Apie motiną mano prisiminimai išlikę kaip apie šventą moterį. Ji buvo giliai religinga ir net pagalvoti negalėdavo apie maistą, nepasimeldus. Savo pareiga ji laikė kiekvieną dieną aplankyti haveli – višnuitų šventyklą. ... net liga jai nepamaišydavo laikytis pasninko. Jai nieko nereiškė iš eilės pasninkauti 2-3 dienas. <...>

Motina buvo pakankamai blaiviai mąstantis žmogus, ji puikiausiai orientavosi valstybiniuose reikaluose, ir rūmų damos pagarbiai atsiliepdavo apie jos protą. Būdamas jaunėliu, vaikystėje dažnai lydėdavau motiną į rūmus...

Gimiau aš Porbandare, arba Sudamapuri, 1869 metais spalio 2 dieną. Ten praleidau vaikystę. Prisimenu kaip pirmą kartą ėjau į mokyklą. Be jokio vargo išmokau daugybos lentelę. Tas faktas, kad iš visų prisiminimų atmintyje išliko tik tai, kaip aš kartu su visais vaikais išmokau kurti įvairiausias pravardes mūsų mokytojui, sako apie tai, jog protas mano buvo neišlavintas, o atmintis silpna.


II. Vaikystė

Man buvo apie septynerius, kai tėvas persikėlė gyventi iš Porbandaro į Džakotą, kur buvo paskirtas Radžano teismo nariu. Aš pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Gerai atsimenu tas dienas ir net mokusių mane mokytojų vardus. Bet aš beveik nieko negaliu pasakyti apie savo užsiėmimus ten... Tikriausiai aš buvau visiškai vidutinis mokinys. ... Man ėjo dvyliktieji metai. Neatsimenu, kad aš nors kartą būčiau sumelavęs mokytojams ar mokyklos draugams. Aš buvau labai drovus ir vengdavau vaikų. <...>

Pirmais metais vidurinėje mokykloje su manimi per egzaminą atsitiko įvykis, apie kurį verta papasakoti. Tautinio lavinimo inspektorius misteris Džails tikrino mūsų mokyklą. Kad patikrintų mūsų pažinimą rašyboje, jis liepė mums parašyti penkis žodžius ... žodį aš parašiau neteisingai. Mokytojas norėdamas tai pasakyti, pastūmė mane koja. Jis norėjo, kad nepažįstamą žodį aš nusirašyčiau nuo kaimyno. Bet aš galvojau, kad mokytojas randasi klasėje tam, kad neleistų nusirašinėti. Visi mokiniai žodžius parašė teisingai. Ir tik aš atsidūriau kvailoje padėtyje. Vėliau mokytojas bandė man įrodyti, kad aš pasielgiau kvailai, bet tai jam nepavyko. Aš taip ir nesugebėjau įsisavinti „nusirašinėjimo“ meno.

Vis tik šis incidentas nei kiek nesumažino mano pagarbos mokytojui. Iš prigimties aš buvau aklas vyresniųjų trūkumams. Vėliau aš sužinojau ir kitus to mokytojo trūkumus, bet išsaugojau jam pagarbą, nes buvau įpratęs vykdyti vyresniųjų įsakymus, o ne juos kritikuoti.

Mano atmintyje išliko dar du atvejai iš to laiko. Skaityti aš nemėgau ir skaičiau tik vadovėlius. Pamokas ruošiau kasdien, bet tik todėl, kad išvengčiau mokytojo pastabų, ir  be to nesinorėjo jo apgaudinėti. Todėl dažnai pamokas atlikdavau be jokio susidomėjimo. O jei jau aš pamokų neruošiau kaip priklauso, tai nėra ko ir kalbėti apie papildomą skaitymą. Tačiau kaip-tai man pakliuvo knyga, kurią buvo įsigijęs tėvas, –„Šravana pitribakti Nataka“ (pjesė apie Šravano ištikimybę tėvams). Aš ją skaičiau su neslopstančiu susidomėjimu. Panašiai tuo pačiu metu pas mus atvyko klajojančių aktorių grupė. Tarp kitų pasirodymų jie suvaidino ir sceną, kurioje Šravanas, eidamas į šventas vietas, ant diržų, permestų per pečius, neša ir savo aklus tėvus. Knyga ir ši scena paliko man neišdildomą pėdsaką. „Štai pavyzdys, kuriuo aš turiu sekti“, – pasakiau aš sau. Sielą draskantys verksmai tėvų, apraudančių Šravano mirtį, iki šiol gyvi mano atmintyje. Jaudinanti melodija taip giliai mane sujaudino, kad atlikau ją koncertinu, kurį man nupirko tėvas.

Panašiai tuo pat metu tėvas leido man pasižiūrėti dramos trupės atliekamą spektaklį. Pjesė vadinosi

„Hariščandra“ ir visiškai mane pavergė. Aš galėjau ją žiūrėti nuolat. Bet kaip dažnai man leis tai daryti? Ši mintis neramino mane, ir aš pats visą laiką vaidindavau sceną iš „Hariščandra“. „Kodėl visiems žmonėms nebūti tokiems teisingiems, kaip Hariščandra?“ Šį klausimą aš sau užduodavau ir dieną, ir naktį. Eiti tiesos keliu ir įveikti visus išbandymus kaip Hariščandrai – toks buvo mano idealas, įžiebtas tos pjesės. Vien tik mintis apie jį sukeldavo man ašaras. Protas dabar man sako, kad Hariščandra negalėjo būti istorinė asmenybė. Ir vis tik Hariščandra ir Šravana man iki šiol išlikę kaip tikri žmonės, ir galvoju, kad jei šias pjeses aš perskaityčiau dabar, jos paliktų man ne ką silpnesnį įspūdį.


III. Vaikiška santuoka

Man labai nesinorėjo rašyti šios dalies: nemažai karčių atsiminimų reikės prikelti. Tačiau kitaip negaliu, nes nenoriu atsitraukti nuo tiesos. Aš laikau savo sunkia pareiga papasakoti apie tai, kaip mane trylikametį sutuokė. Kai aš žiūriu į tokio amžiaus vaikus, kuriuos aš globoju, ir prisimenu savo santuoką, man pasidaro gaila savęs ir džiaugsminga suvokus, kad jų nepasiekė ta pati lemtis. Aš nerandu jokių moralinių prielaidų, kurios leistų išteisinti ir įteisinti tas kvailas ankstyvas santuokas.

Tegul skaitytojas nesuklysta: mane sutuokė, o ne sužiedavo. Kathiavaroje egzistuoja du skirtingi papročiai – sužieduotuvės ir santuoka. Sužieduotuvės – tai išankstinis tėvų pažadas apie būsimą santuoką. <...> Tėvų susitarimas vaikų visiškai neliečia, jie net nežino apie tai. Atrodo, kad aš buvo sužadėtas tris kartus, nežinodamas apie tai. Man pasakė, kad dvi mergaitės, kurias man išrinko, mirė viena paskui kitą, todėl aš ir darau išvadą, kad buvau sužieduotas tris kartus. Aš labai miglotai prisimenu sužieduotuves, tada man buvo septyneri. <...>

Aš jau sakiau, kad mes buvome trys broliai. Vyresnysis tam momentui jau buvo vedęs. Tėvai nusprendė vienu metu sutuokti mano vyresnįjį brolį, kuris buvo trim metais vyresnis, pusbrolį, kuris buvo už mane vyresnis vos metais, ir mane. Tėvams mažai rūpėjo mūsų gerovė ir dar mažiau mūsų norai, buvo paistomi tik suaugusiųjų patogumai ir ekonominė nauda.

Santuoka indams – dalykas sudėtingas. Labai dažnai vestuvinės išlaidos nuskurdina jaunojo ir jaunosios tėvus. Jie praranda turtą ir begalę laiko. Mėnesiai praeina ruošiant rūbus ir papuošalus, ir ieškant pinigų pietums. Kiekvienas stengiasi pralenkti vienas kitą skaičiumi ir siūlomų patiekalų įvairove. <...> Vyresnieji nusprendė, kad geriau visa tai užbaigti vienu mostu: bus mažiau išlaidų ir daugiau prabangos. <...>

Kaip jau sakiau, pasiruošimas šventei truko kelis mėnesius. Ir tik iš tų pasiruošimų mes sužinojome apie artėjančius įvykius. Man atrodo, kad šis laukimas man siejosi tik su naujais rūbais, būgnų garsais, vestuvine procesija, prabangiais pietumis ir nepažįstama mergaite žaidimams. Kūniški troškimai atsirado vėliau. Nuleisiu uždangą ir neaprašinėsiu tos gėdos, kurią aš tada išgyvenau. <...>

<...> Kaip dabar atsimenu tos dienos įvykius: kaip mes sėdime po vestuviniu baldakimu, atliekame saptapadi, kaip mes, jauni vyras ir žmona, dedame vienas kitam į burną saldumyną, ir kaip mes pradedame kartu gyventi. Ta pirmoji naktis! Du nekalti vaikai, beprotiškai įmesti į gyvenimo okeaną. Brolio žmona stropiai nurodė mane, kaip turiu elgtis pirmąją naktį. Kas paruošė mano žmoną, aš nežinau. Aš niekada jos neklausiau, ir dabar nežadu to daryti. Drįstu patikinti skaitytoją, kad mes taip nervinomės, kad net negalėjome pažiūrėti vienas į kitą. Mes, žinome, buvome per daug drovūs. Kaip ją užkalbinti, ką pasakyti? Tokių pamokymų nebuvo. Jie ir nereikalingi tokiais atvejais. Vaikystės gyvenimiški potyriai būna tokie stiprūs, kad bet kokie pamokymai yra beverčiai. Iš lėto mes pradėjome priprasti vienas prie kito ir laisvai kalbėtis. Nors mes buvome vienmečiai, aš paskubėjau pasisavinti ir įtvirtinti šeimoje vyrišką prioritetą.


IV. Vyro vaidmenyje

Tais laikais, kai įvyko mano santuoka, buvo leidžiamos nedidelės brošiūros. ... Juose buvo rašoma apie sutuoktinių meilę, ūkiškumą, vaikiškas santuokas ir pan. Aš jas skaitydavau nuo pradžios iki pabaigos, bet tuoj pat viską pamiršdavau, kas man nepatikdavo, ir įsidėmėdavau tai, kas patikdavo. Įtakojamas tų brošiūrų, kuriuose buvo rašoma, kad į vyro pareigas įeina ir ištikimybė žmonai, viso gyvenimo eigoje ir visiems laikams tai užsifiksavo mano širdyje. Be to aš buvau aistringas tiesos šalininkas, ir kad galėčiau meluoti žmonai, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Na ir beveik neįtikėtina buvo, kad tokiame jauname amžiuje galėjau būti jai neištikimas. Tačiau ištikimybės pamoka turėjo ir savo nemaloniąją pusę. „Jei aš turiu būti ištikimas žmonai, tai ir žmona turi būti ištikima man“, – galvojau aš. Ši mintis pavertė mane į pavydų vyrą. ... Aš neturėjau jokio pagrindo abejoti žmonos ištikimybe, bet pavydas aklas visiems argumentams. ... Uždedami žmonai draudimai buvo panašūs į uždarymą kalėjime, bet ne tokia mergaitė buvo Kasturbai, kad lengvai paklustų tokiems reikalavimams. Ji norėjo vaikščioti, kur nori ir kada nori. Kuo daugiau aš jai draudžiau, tuo daugiau ji sau leisdavo ir tuo stipriau aš pykau. Mes, susituokę vaikai, nuolat atsisakydavome kalbėti vienas su kitu. ... Kokius draudimus galėjo pažeisti paprasta mergaitė, eidama į šventyklą ar pas drauges? Ir jei aš turėjau teisę uždrausti jai kažką-tai, tai argi ji neturėjo tokios pat teisės? Dabar man tai visiškai aišku. Tačiau tada, man atrodė, kad aš turiu palaikyti vyro autoritetą!

Tačiau tegul skaitytojas negalvoja, kad mūsų gyvenimas buvo ištisa kančia. Visi mano griežtumai buvo iš meilės. Aš norėjau padaryti savo žmoną idealia. Aš nusistačiau tikslą priversti ją gyventi tyrą gyvenimą, mokytis to, ko mokiausi aš, gyventi ir mąstyti taip, kaip ir aš. Nežinau, ar Kasturbai siekė to. Ji buvo neraštinga. Iš prigimties buvo paprasta, nepriklausoma, mokėjo siekti savo tikslo ir, bent jau su manimi, buvo susivaldžiusi. Jos pačios nemokšiškumas jos nejaudino, ir neatsimenu, kad mano užsiėmimai būtų sužadinę jai norą siekti žinių. <...>

Noriu pasakyti, kad aš buvau aistringai ją įsimylėjęs. Net mokykloje aš nuolat galvojau apie ją. Mintis apie artėjančią naktį ir pasimatymą nepalikdavo manęs. Išsiskyrimas buvo nepakeliamas. Savo plepalais aš neleisdavau jai miegoti iki vėlyvos nakties. Jei šalia tokios visa praryjančios aistros aš nebūčiau turėjęs pareigos jausmo, aš būčiau tapęs ligos auka arba būčiau anksti miręs, arba gyvenčiau pasigailėtiną gyvenimą. Tačiau aš turėjau kiekvieną rytą vykdyti savo pareigas, o apgaudinėti aš negalėjau. Tai ir išgelbėjo mane nuo daugelio negandų.

Aš jau sakiau, kad Kasturbai buvo neraštinga. Man labai norėjosi ją mokyti, bet aistringa meilė nepalikdavo tam laiko. Tačiau mokyti ją tekdavo prieš jos valią ir naktimis. Esant suaugusiems aš nedrįsdavau ne tik kalbėti, bet netgi susitikti su ja. ... O kai aš galiausiai „prabudau“ ir numečiau geidulingumo pančius, mane jau viliojo visuomeninė veikla, ir laisvo laiko likdavo visai mažai. Nevykęs taip pat buvo ir mano bandymas lavinti ją samdant mokytojus. Todėl ir šiandien Kasturbai sunkiai rašo raides ir kalba tik paprastų žmonių – gutandžali kalba. Esu įsitikinęs, kad ji būtų tapusi išsilavinusia moterimi, jei mano meilė jai būtų buvusi laisva nuo geidulių. Man būtų tada pavykę nugalėti jos bjaurėjimąsi užsiėmimais. Aš žinau, kad tyrai meilei nėra nieko neįmanomo.

<...>gretimai su žiauru vaikų santuokų įstatymu indų visuomenėje gyvuoja ir kitas paprotys, iki tam tikros ribos nusilpninantis pirmąjį. Tėvai neleidžia jaunavedžiams ilgai likti kartu. Vaikas-žmona didžiąją laiko dalį praleidžia savo tėvo namuose. Taigi, laikotarpyje nuo 13 iki 18 metų mes buvome kartu bendrai tris metus. Nepraeidavo nė šeši mėnesiai kad žmonos tėvai nepakviestų jos pas save. Tomis dienomis tie pakvietimai būdavo labai nemalonūs, bet jie išgelbėjo mus abu. Aštuoniolikos aš išvažiavau į Angliją. Tai reiškė ilgą ir palankų mums abiems išsiskyrimą. Tačiau ir sugrįžus iš Anglijos mes nelikdavome kartu ilgiau pusmečio, nes man teko blaškytis tarp Radžkoto ir Bombėjaus. Po to mane pakvietė į Pietų Afriką. Tačiau tam momentui aš jau buvau gerokai išsilaisvinęs iš jausminių geidulių.


V.Vidurinėje mokykloje

Jau sakiau, kad vedybų metu aš mokiausi vidurinėje mokykloje. ... Dėl vestuvių mes praradome ištisus metus. Broliui vestuvės buvo dar pražūtingesnės, nei man: jis galų gale visai metė mokslus. Tik vienam dievui žinoma, kiek jaunuolių ištinka toks pats likimas. Juk tik dabartinėse mūsų indų visuomenėje mokymasis mokykloje yra suderintas su vedybomis. <...>

Kiek pamenu, aš nebuvau geros nuomonės apie savo gebėjimus. Paprastai labai nustebdavau, kai gaudavau apdovanojimus ir stipendijas. Be to aš buvau didelis savimyla: mažiausia pastaba man sukeldavo ašaras. Man tiesiog buvo nepakenčiama gauti papeikimą, jei ir būdavau jo nusipelnęs. Pamenu, kaip vieną kartą mane nubaudė fizine bausme. Mane paveikė ne tiek kūno skausmas, bet tai, kad baudimas įžeidė mano orumą. Aš gailiai verkiau, buvau tada pirmoje ar antroje klasėje.

<...> Vyresnėse klasėse buvo privalomi gimnastika ir kriketas. Aš nė karto neužsiėmiau gimnastika ir nežaidžiau nei kriketo, nei futbolo, kol jie netapo privalomais. Dabar aš suprantu, kad buvau neteisus: o tada buvau klaidingai įsitikinęs, kad gimnastika neturi nieko bendro su švietimu. Dabar aš žinau, fiziniam auklėjimui reikia skirti ne mažiau dėmesio, nei protiniam.

Noriu pasakyti, kad atsisakydamas nuo žaidimų ir gimnastikos, aš radau jiems ne tokį jau prastą pakaitalą. Kažkur perskaičiau apie ilgų pasivaikščiojimų gryname ore naudą, ir tai man patiko. Aš pripratinau save daug vaikščioti ir iki šiol išsaugojau šį įprotį. Jis užgrūdino mano organizmą. <...>

Jei atsisakymas nuo gimnastikos nepadarė man žalos, tai dėl kitų neteisingų įsitikinimų aš „moku“ iki šiol. Nežinau, iš kur aš ištraukiau, kad gražus raštas visiškai nereikalingas išsilavinusiam žmogui, ir laikiausi tos nuomonės, kol nepakliuvau į Angliją. Vėliau, ypač Pietų Afrikoje, aš pamačiau, koks gražus advokatų raštas ir išvis pas jaunų žmonių, gimusių ir gavusių išsilavinimą Pietų Afrikoje. Man buvo gėda, ir aš karčiai gailėjausi savo aplaidumo. Aš supratau, kad nevalyvas raštas – tai nepilno išsilavinimo bruožas. Vėliau aš stengiausi ištaisyti savo rašyseną, bet buvo per vėlu. Tegul mano pavyzdys pasitarnauja perspėjimu jaunuoliams ir merginoms. Aš galvoju, kad vaikus pirmiau reikia mokyti piešti, o jau po to pereiti prie raidžių rašymo. <...>

Dėl vestuvių aš praradau metus, ir mokytojas norėjo, kad aš peršokčiau klasę, tokios privilegijos būdavo suteikiamos geriems mokiniams. Todėl trečioje klasėje aš mokiausi tik šešis mėnesius ir po egzaminų ir vasaros atostogų buvau perkeltas į ketvirtą klasę. <...> Nuo ketvirtos klasės visos disciplinos pradedamos dėstyti anglų kalba. ... Nuo tos klasės prasidėjo ir geometrija, kurioje aš nelabai buvau stiprus, o anglų kalba dar stipriau trukdė ją įsisavinti. Mokytojas puikiai aiškino, bet aš nespėdavau sekti jo kalbos. Dažnai aš prarasdavau tvirtybę ir galvojau, kad reikėtų grįžti į trečią klasę: jutau, kad apsiėmiau neįveikiamą užduotį. ... tačiau toks elgesys būtų gėdingas ne tik man, bet ir mokytojui... Dvigubos gėdos baimė privertė mane likti vietoje. Tačiau, kai didžiulių pastangų dėka, aš priėjau 13-ą Ekvlido teoremą, staiga supratau, kad viskas neišpasakytai lengva. Dalykas, reikalaujantis tik švaraus ir paprasto gebėjimo mąstyti, negalėjo būti sudėtingas. Nuo tada geometrija man tapo lengvu ir įdomiu dalyku.

Daug sunkiau sekėsi išmokti sanskritą. Geometrijoje nieko nereikėjo įsiminti, o sanskrite, kaip man atrodė, viską reikėjo išmokti atmintinai. Šią discipliną mes pradėjome studijuoti ketvirtoje klasėje. Šeštoje klasėje aš visiškai praradau ūpą. Mokytojas buvo labai reiklus, ir kaip man atrodė, per daug vargino mokinius. Tarp jo ir persų kalbos mokytojo vyko kaip ir lenktyniavimas. Persų kalbos mokytojas buvo atlaidus. Berniukai kalbėjo, kad persų kalba labai lengva, o mokytojas geras ir atidus mokiniams. „Lengvumas“ sugundė mane, ir vieną gražią dieną aš atsidūriau persų kalbos klasėje .Sanskrito mokytojas stipriai nusivylė. Jis pasikvietė mane ir pasakė: „Kai tu galėjai užmiršti, kad esi sūnus tėvo, išpažįstančio višnuizmą? Nejaugi tu nenori išmokti savo religijos kalbos? Jei tu susidūrei su sunkumais, tai kodėl nesikreipei į mane? Aš iš visų jėgų stengiuosi jus, mokinius, išmokinti sanskrito. Jei tu pratęsi užsiėmimus, tai atrasi sanskrite daug įdomaus. Nepulk į neviltį ir ateik vėl sanskrito pamokas.“

Jo gerumas mane suglumino. Aš negalėjau paniekinti mokytojo dėmesio ir iki šiol pamenu mokytoją su didžiuliu dėkingumu. Man būtų buvę sunku studijuoti mūsų šventraščius, jei tada nebūčiau įsisavinęs sanskrito, nors ir tik jo pradžiamokslį. Vėliau aš įsitikinau, kad visi indų vaikai, berniukai ir mergaitės, turi gerai suprasti sanskritą.

Mano nuomone, visose pradinėse mokyklose gretimai su gimtąja kalba, reikia mokyti hindi, sanskrito, persų, arabų ir anglų kalbų. Bijoti tokio ilgo kalbų sąrašo nereikia. Jei pas mus švietimas būtų sistematingesnis ir nebūtų dėstoma užsienio kalba, esu įsitikinęs, kad mokymąsis visų tų kalbų būtų tikras malonumas, o ne varginanti pareiga. Tvirtas vienos kalbos mokėjimas gerokai palengvina kitų kalbų mokymąsi.

Iš esmės, hindi, gudžarati ir sanskritą gali laikyti viena kalba, kaip kad persų ir arabų. Nors persų kalba priklauso arijų, o ne arabų semitinei kalbų grupei, jos labai giminingos, nes abi vystėsi islamo kūrimosi laikotarpiu. Urdu kalbos aš nelaikau ypatinga, nes ji perėmė hindi gramatiką, o žodyne dominuoja persų ir arabų leksika. Tas, kuris nori gerai išstudijuoti urdu, turi žinoti persų ir arabų kalbas, taip pat, kaip ir tas, kuris nori išmokti gudžarati, hindi, bengali arba marathi, turi išmokti sanskritą.


VI. Tragedija

Iš nedaugelio draugų vidurinėje mokykloje man ypač artimi buvo du. Su vienu iš jų draugystė buvo neilga, bet ne dėl mano kaltės. Draugas paliko mane, nes aš susidėjau su kitu. Antrąją draugystę aš laikau savo gyvenimo tragedija. Ji tęsėsi ilgai. Aš užmezgiau ją, turėdamas tikslą pakeisti draugą. Iš pradžių tas draugas buvo mano vyresnio brolio bičiulis. Jie mokėsi vienoje klasėje. Aš žinojau jo silpnybes, bet laikiau jį ištikimu draugu. Motina, vyresnis brolis ir žmona įspėjo mane, kad papuoliau į blogą kompaniją. Aš buvau per didelis savimyla, kad paklausyčiau žmonos. Bet aš nedrįsau pasipriešinti motinai ir vyresniam broliui. Ir vis tik aš jiems prieštaravau:

Aš žinau jo silpnybes, apie kurias kalbate, bet jūs nežinote jo dorybių. Jis negali išvesti manęs iš kelio, nes mes suartėjome tam, kad pakeisti jį į gerą pusę. Aš įsitikinęs, kad jis bus nuostabiu žmogumi, jei pakeis savo elgesį. Prašau dėl manęs nesirūpinti.

Nemanau, kad tai juos patenkino, bet jie priėmė mano paaiškinimus ir paliko mane ramybėje.

Vėliau aš supratau, kad suklydau. Tas, kuris nori pakeisti, negali būti per daug artimuose santykiuose su tuo, kurį nori pakeisti. Tikra draugystė yra sielų bendrumas, retai sutinkama šiame pasaulyje. Draugystė gali būti ilga ir vertinga tik tarp vienodų natūrų. Draugai įtakoja vienas kitą. Vadinasi, draugystė vargiai leidžia pasikeitimus. Aš galvoju, kad išvis verta vengti per daug didelio artumo: žmogus daug greičiau perima ydas, nei gerąsias savybes. O tas, kuris nori draugauti su dievu, turi likti vienišas arba padaryti savo draugais visus. Galbūt, aš klystu, bet mano bandymai su kuo nors susidraugauti likdavo bevaisiai.

Kada aš pirmą kartą susidūriau su tuo draugu, Radžotą buvo„užliejusi „reformų“ banga. Draugas man pranešė, kad daugelis mūsų mokytojų pasislėpę valgo mėsą ir geria vyną. Jis įvardino daugelį Radžoto įžymių žmonių, kurie darė tą patį kompanijoje su juo, o taip pat kelis vidurinės mokyklos mokinius.

Aš nustebau ir pajutau kartėlį. Aš paklausiau savo draugo apie tokio reiškinio priežastį, ir jis man paaiškino taip:

Mes – silpna tauta todėl, kad nevalgome mėsos. Anglai maitinasi mėsa, ir todėl jie geba mus valdyti. Tuk juk matai, koks aš stiprus ir kaip greitai aš bėgioju. Tai todėl, kad aš valgau mėsą. Tiems, kurie valgo mėsą niekada nebūna vočių ir navikų, o jei ir būna, tai jie greitai dingsta. Juk mūsų mokytojai ir kiti žymūs miesto žmonės, valgantys mėsą, nėra kvailiai. Jie žino mėsos valgymo pranašumą. Tu turi sekti jų pavyzdžiu. Juk nieko nereiškia pabandyti. Pabandyk, ir pats pamatysi, kokią jėgą suteikia mėsa.

Visi tie samprotavimai mėsos kaip maisto naudai buvo išsakyti ne iš karto. Jie atspindi tik esmę daugybės kruopščiai pramąstytų išvadų, kuriomis mano draugas laikas nuo laiko stengėsi mane paveikti. Mano vyresnis brolis jau buvo neatlaikęs tokių išvadų ir todėl pritarė draugui. Aš tikrai atrodžiau silpnas greta brolio ir jo bičiulio. Abu jie buvo stipresni ir drąsesni už mane. Mane pilnutinai užbūrė mano draugo miklumas. Jis galėjo nubėgti didžiulius atstumus, ir labai greitai. Jis gerai šoko į viršų ir į tolį, galėjo atlaikyti bet kokią fizinę bausmę. Jis dažnai girdavosi man savo pasiekimais ir akino mane jais, todėl kad mus visada akina tos kitų savybės, kurių mes neturime. Visa tai man kėlė stiprų norą mėgdžioti jį. Aš prastai šokinėjau ir bėgiojau. Kodėl gi man netapti tokiu pat stipriu ir mikliu, kaip jis?

Be to, aš dar buvau ir bailys. Aš bijojau vagių, vaiduoklių ir gyvačių. Aš nesiryždavau naktį išeiti iš namų. Tamsa man kėlė siaubą. Aš negalėjau miegoti tamsoje, man atrodė, kad iš vienos pusės prie manęs artėja vaiduokliai, iš kitos – vagys, o iš trečios – gyvatės. Todėl aš miegodavau tik prie šviesos. Argi galėjau aš apie savo baimes papasakoti žmonai, miegančiai greta? Ji jau buvo nebe vaikas, ji jau žengė ant jaunystės slenksčio. Aš žinojau, kad ji drąsesnė už mane, ir man buvo gėda. Ji nebijojo nei vaiduoklių, nei gyvačių. Ji galėjo eiti tamsoje kur tik panorėjusi. Draugas gi žinojo mano silpnybes. Jis pasakodavo, kad gali imti į rankas gyvates, nebijo vagių ir netiki vaiduokliais. Ir visa tai todėl, kad jis valgo mėsą.

Tarp moksleivių buvo paplitęs prastas Gudžarati poeto Narmado eilėraštis:

Žiūrėk į galingąjį anglą:

Jis valdo mažą indą,

Todėl, kad maitinasi mėsa

Jis išaugo tokiu galiūnu.

Eilėraštis man taip pat padarė atitinkamą įtaką. Aš buvau pavergtas. Man pradėjo atrodyti, kad mėsa padarys mane stipriu ir drąsiu, ir jei visa šalis pradės maitintis mėsa, mes nugalėsime anglus.

Išbandymo diena galiausiai buvo paskirta. Bandymą reikėjo atlikti slaptai. Gandžiai garbino Višnu, o mano tėvai buvo ypatingai pareigingi višnuistai. Jie reguliariai lankė haveli. Mūsų giminei priklausė net nuosavos šventyklos. Gudžarati vyravo stiprus džainizmas. Jo įtaka jutosi visur ir visomis aplinkybėmis. Niekur Indijoje ir netgi už jos ribų nebuvo jaučiama tokia panieka mėsai, kaip pas Gudžarati džainistus ir višnuistus. Aš išaugau ir buvau auklėjamas šiose tradicijose. Be to, aš buvau labai ištikimas tėvams, ir supratau, kad jie bus giliai sukrėsti, jei sužinos, kad aš valgiau mėsą. Dar ir meilė tiesai vertė mane būti labai atsargiu. Negaliu pasakyti, kad aš nesupratau, kad ėjau į tėvų apgaulę, ruošdamasis valgyti mėsą. Tačiau mano protas pilnai buvo pavergtas „reformos“. Apie galimybę pasmaguriauti aš net negalvojau ir net nežinojau, kad mėsa labai skani. Aš norėjau būti stiprus ir drąsus ir troškau tokiais matyti savo tautiečius, kad mes galėtume nugalėti anglus ir išlaisvinti Indiją. Žodžio „Svaradž“ aš tada dar nebuvau girdėjęs, bet žinojau, kas yra laisvė. Mane akino beprotiška „reformos“ trauka, ir aš save įtikinau, kad, nuslėpdamas savo poelgį nuo tėvų, aš nenusidėsiu tiesai, jei viskas iš tikrųjų liks paslaptyje.


VII Tragedija (tęsinys)

Sprendimų diena atėjo. Sunku perduoti tuometinę mano būseną. Iš vienos pusės, aš buvau apimtas fantastiško „reformos“ siekio, iš kitos – mane traukė padėties naujovė, suvokimas, kad aš darau lemiamą žingsnį gyvenime. Tuo pat metu aš degiau iš gėdos, kad ėmiausi to slaptai, kaip vagis. Negaliu pasakyti, koks jausmas buvo stipresnis. Mes suradome nuošalią vietą ant upės kranto, ir ten pirmą kartą gyvenime aš pamačiau mėsą. Buvo ir duonos iš parduotuvės, kurios aš niekada nebuvau ragavęs. Ožkiena buvo kieta, kaip puspadis. Aš tiesiog negalėjau jos valgyti. Aš nusilpau ir turėjau atsisakyti nuo maisto.

Naktį aš praleidau labai blogai. Mane kankino košmarai. Vos tik aš užsnūsdavau, man atrodydavo, kad mano pilve bliauna gyva ožka, ir aš pašokdavau kankinamas sąžinės priekaištų. Bet čia aš prisimindavau, kad valgyti mėsą mane verčia pareiga, ir tada palengvėdavo.

Mano draugas buvo ne iš tų, kurie greitai pasiduoda. Jis pradėjo gaminti įmantrius mėsos patiekalus maloniai juos serviruodamas.

Mes valgydavome jau ne nuošalioje vietoje ant upės kranto, o valstybinio pastato restorane, kur buvo stalai ir kėdės. Mano draugas sugebėjo čia susikalbėti su vyriausiu vyrėju. Šis jaukas padarė savo. Aš pasidaviau pagundai, įveikiau savo panieką duonai, nugalėjau gailestį ožkoms ir mėgavausi, jei ne pačia mėsa, tai mėsiškais patiekalais. Taip tęsėsi apie metus. Tačiau tokių puotų buvo ne daugiau šešių, nes į valstybinį pastatą leisdavo ne kiekvieną dieną, ir be to, buvo sunku dažnai užsakinėti brangius mėsiškus patiekalus. Aš neturėjau pinigų, kad mokėčiau už „reformą“. Mano pažįstamas nuolat turėjo surasti tam lėšų. Aš nežinau, kur jis jas imdavo. Tačiau jis jų gaudavo, nes tvirtai nusprendė mane pripratinti valgyti mėsą. Vis tik, matyt, ir jo galimybės buvo ribotos, todėl puotos būdavo ruošiamos su dideliais laiko tarpais.

Tomis dienomis, kai aš dalyvaudavau tose slaptose puotose, aš nepietaudavau namuose. Motina pasikvietė mane norėdama žinoti mano atsisakymo priežastį. Aš paprastai jai atsakydavau: „Šiandien aš neturiu apetito, kažkas netvarkoje su skrandžiu“. Sugalvodamas atsisakymus, aš jaučiau sąžinės graužatį, nes suprasdavau, kad meluoju, ir be to meluoju motinai. Aš taip pat žinojau, kad jei motina ir tėvas sužinos apie tai, kad aš valgau mėsą, jie bus giliai sukrėsti. Ta mintis draskė man širdį.

Todėl aš sau pasakiau: „Nors valgyti mėsą, žinoma, ir reikia, ir padaryti maitinimosi reformą mūsų šalyje būtina, vis tik meluoti tėvui ir motinai yra dar blogiau, nei valgyti mėsą. Vadinasi, kol gyvi tėvai, reikia atsisakyti mėsos. Kai jų nebebus ir aš būsiu laisvas, aš atvirai valgysiu mėsą, o kol kas susilaikysiu“.

Savo sprendimą aš pranešiau draugui ir nuo to laiko daugiau niekada neprisiliečiau prie mėsos. Mano tėvai taip ir nesužinojo, kad du jų sūnūs valgė mėsą.

Aš atsisakiau mėsos vadovaudamasis tik tyra paskata nemeluoti tėvams. Tačiau su draugu santykių aš nenutraukiau. Mano noras pakeisti jį buvo pražūtingas, bet aš to visiškai nnemačiau.

Draugystė su juo vienąkart vos neprivedė manęs iki neištikimybės žmonai. Aš išsigelbėjau tik per stebuklą. Draugas nusivedė mane į viešnamį. Jis man paaiškino, kas būtina. Viskas buvo numatyta, net sąskaita buvo apmokėta. Aš pasukau tiesiai į nuodėmės glėbį, tačiau dievas savo mielaširdystėje išgelbėjo mane nuo manęs paties. Aš netikėtai apkurtau ir apakau tos ydos priebutyje.

Aš atsisėdau šalia moters ant jos lovos ir tylėjau. Jai tai, žinoma, nusibodo, arėkusi mane ir įžeidusi, ji parodė į duris. Tada aš pajutau, kad mano vyriškumas yra pažemintas, ir buvau pasiruošęs prasmigti kiaurai žemės iš gėdos. Tačiau vėliau aš nenustojau dėkojęs dievui už tai, kad jis mane išgelbėjo. Mano gyvenime buvo dar keturi panašūs atvejai, ir kiekvienąkart mane išgebėdavo mano laimingas likimas, o ne koks nors pasistengimas iš mano pusės. Iš doros taško tuos atvejus būtina vertinti kaip moralinį nuopuolį. Akivaizdus buvo kūniškas geidulys, o tai tolygu veiksmui. Tačiau iš paprasto žmogaus moralės, fiziškai nusišalinęs nuo nuodėmės žmogus yra laikomas išgelbėtu. Ir aš buvau išgelbėtas būtent ta prasme. Kai kuriais atvejais žmogui pavyksta išsisukti nuo nuodėmės dėl laimingo atsitiktinumo. Kai tik žmogus vėl atgauna tikrojo pažinimo gebėjimą, jis dėkoja dieviškai mielaširdystei už tai, kad jam pavyko nepulti į nuodėmę. Kaip žinoma, žmogus dažnai yra gundomas, kad ir kaip stengtųsi tam priešintis. Mes taip pat žinome, kad labai dažnai apvaizda įsikiša ir išgelbėja jį prieš jo norą. Kaip visa tai vyksta, kiek žmogus yra laisvas ir kiek žmogus yra aplinkybių auka, kokie laisvos valios rėmai ir kada scenoje pasirodo likimas – visa tai yra paslaptis ir liks paslaptimi.

Vis tik tęskime mūsų pasakojimą. Tačiau ir tai neatvėrė man akių įžvelgti draugo ištvirkimo. Man teko išgyventi dar skaudesnių nusivylimų, kol, pagaliau, mano akys iš tikrųjų praregėjo, nes aš akivaizdžiai įsitikinau kai kuriais jo trūkumais, apie kuriuos net neįtariau. Apie juos papasakosiu vėliau, nes mūsų pasakojimas vyksta chronologiškai.

Turiu pažymėti dar vieną to laikotarpio faktą. Be abejonės, viena iš priežasčių mano nesutarimo su žmona, buvo draugystė su tuo žmogumi. Aš buvau ištikimas ir tuo pat metu pavydus vyras. Draugas visaip stengėsi įpūsti mano įtarumo savo žmonai liepsną. Aš neabejojau jo nuoširdumu ir aš niekada neatleisiu sau už tuos kentėjimus, kuriuos suteikiau savo žmonai, veikdamas pagal jo pamokymus. Tikriausiai, tik indo žmona gali pakelti tokius išbandymus. Todėl aš įpratau žiūrėti į moterį kaip kantrybės įsikūnijimą.

Neteisingai įtartas tarnas gali mesti darbą, sūnus tokiomis aplinkybėmis gali palikti tėvo namus, draugas nutraukti draugystę. Žmona gi, jei ji įtars vyrą, tylės, bet jei jis įtars ją, – ji žuvusi. Kur ji eis? Indo žmona negali reikalauti skyrybų įprasta teisine tvarka. Įstatymas jai nepadės. Ir todėl aš negaliu pamiršti ir negaliu sau atleisti, kad privesdavau žmoną iki nevilties kraštutinumų. Įtarimų nuodai dingo tik tada, kai aš supratau ahimsą visose jos išraiškose. Aš patyriau visą brahmačarijos didingumą ir supratau, kad žmona nėra vergė, ji yra vyro draugė ir pagalbininkė, besidalinanti su juo lygiai visus džiaugsmus ir liūdesius. Kaip ir vyras, žmona turi teisę eiti savo keliu. Kai aš prisimenu tas niūrias abejonių ir įtarinėjimų dienas, mane apima pyktis. Aš niekinu save už beprotystę, geidulingą žiaurumą ir už aklą ištikimybę draugui.


VIII. Vagystė ir atlygis

Privalau papasakoti dar kelis savo nuopuolių atvejus, tuo metu, kai valgiau mėsą, ir iki to, tai yra dar iki savo vestuvių arba greičiau po jų.

Su vienu iš savo giminaičių aš pamėgau rūkyti. Negaliu sakyti, kad rūkymas arba cigarečių kvapas teikė mums malonumą. Mums paprasčiausiai patiko leisti iš burnos dūmų kamuolius. Mano dėdė rūkė, ir mes nusprendėme, kad turime sekti jo pavyzdžiu, bet kadangi pinigų neturėjome, pradėjome rinkti numestas dėdės nuorūkas.

Tačiau ne visada pavykdavo rasti nuorūkas, ir be to jose beveik nebebuvo ką rūkyti. Tada mes pradėjome iš tarno vogti smulkius pinigus, jo kišenpinigius ir pirkti už juos indiškas cigaretes. Tačiau kur gi jas laikyti? Mes, žinoma, nedrįsome rūkyti prie suaugusių. Kelias savaites mes išsivertėme su pavogtais pinigais. Tuo metu mes išgirdome, kad kokio-tai augalo stiebai yra poringi ir juos galima rūkyti kaip cigaretes. Mes juos gavome ir pradėjome rūkyti.

Tačiau to buvo per maža. Mums norėjosi nepriklausomybės. Atrodė nepakeliama, kad nieko negalima daryti be suaugusiųjų leidimo. Mūsų nepasitenkinimas galiausiai pasiekė tokį laipsnį, kad mes nusprendėme nusižudyti.

O kaip tai padaryti? Kur gauti nuodų? Kažkur išgirdome, kad durnaropės sėklos veikia kaip stiprūs nuodai, mes nuėjome į džiungles ir jų prisirinkome. Pats tinkamiausias laikas tai padaryti mums atrodė vakaras. Mes nuėjome į Kedardži mandirą (šventyklą), į šventyklos žibintą įdėjome ghi, atlikome daršan ir pradėjome ieškoti nuošalios vietos. Tačiau vyriškumas staiga mus apleido. O kas jei mes numirsime ne iš karto? O ir kas gero tame, kad nužudyti save? Ar negeriau susitaikyti su nepriklausomybės neturėjimu? Ir vis tik, nepasiryžę daugiau, mes prarijome po dvi-tris sėklas. Mes abu įveikėme savo mirties baimę ir nusprendėme eiti į Ramadži mandirą nusiraminti ir nuginti nuo savęs mintis apie savižudybę.

Aš supratau, kad kur kas lengviau žmogžudystę suplanuoti, nei ją įvykdyti. Ir nuo tada, kai man tekdavo išgirsti grasinimą nusižudyti, man tai nedarydavo beveik jokio įspūdžio.

Epizodas su žmogžudyste baigėsi tuo, kad mes abu nustojome rinkti nuorūkas ir vogti pinigus iš tarnų cigarečių pirkimui.

Noras rūkyti neatsirado pas mane ir tada, kai tapau suaugusiu. Įprotį šį skaitau barbarišku, nešvariu ir kenksmingu. Aš niekada nesupratau, kodėl visame pasaulyje egzistuoja toks potraukis rūkymui. Aš negaliu keliauti, jei kupe yra daug rūkančių – pradedu dusti.

Tačiau aš padariau ir dar didesnę vagystę kiek vėliau. Smulkius aš vogiau būdamas dvylikos-trylikos metų. Kitą vagystę aš įvykdžiau būdamas penkiolikos. Aš pavogiau gabalėlį aukso iš savo brolio apyrankės, to paties, kuris valgė mėsą. Broliui kažkaip įsiskolinau 25 rupijas. Jis nešiojo ant rankos sunkią auksinę apyrankę. Išimti grandį iš jos buvo visiškai nesunku. Mes taip ir padarėme, ir skola buvo užgesinta. Tačiau mane ėmė kankinti sąžinė. Aš daviau sau žodį daugiau niekada nevogti.

Ir nusprendžiau prisipažinti tėvui. Tačiau man neužteko drąsos prabilti į jį. Ne tai, kad aš būčiau bijojęs mušimo. Ne. Aš nepamenu, kad tėvas būtų ką nors iš mūsų mušęs. Aš bijojau nuliūdinti jį. Bet aš jaučiau, kad surizikuoti būtina, kad negalima apsivalyti be nuoširdaus prisipažinimo.

Galiausiai aš ryžausi prisipažinti raštu, įteikti tėvui atgailą ir paprašyti atleidimo. Aš parašiau atgailą ant popieriaus lapo ir įteikiau tėvui. Šiame raštelyje aš ne tik prisipažinau savo nuodėmėse, bet ir prašiau man skirti atitinkamą bausmę. Laišką aš užbaigiau prašymu, kad ne jis pats mane baustų. Aš pažadėjau niekada daugiau nevogti.

Drebėdamas aš padaviau savo išpažintį tėvui. Jis tada sirgo: pas jį buvo pūlinys, ir jis turėjo gulėti. Vietoj lovos jis gulėjo ant paprasčiausių medinių narų. Aš padaviau jam raštelį ir atsisėdau priešais.

Tėvas perskaitė mano laišką ir pravirko. Perlo karoliai ritosi jo skruostais ir krito ant popieriaus. Minutei susimąstęs jis užmerkė akis, po to suplėšė laišką. Skaitydamas jis sėdėjo, dabar vėl atsigulė. Aš taip pat garsiai pravirkau, aš mačiau, kaip kenčia mano tėvas. Būčiau aš dailininkas, tai ir šiandien galėčiau nupiešti paveikslą – toks gyvas šis vaizdas mano atmintyje.

Tyros meilės ašaros išvalė mano širdį ir nuplovė nuodėmę. Tik tas, kuris išgyveno tokią meilę, žino, kas tai yra. Kaip sakoma maldoje:

Tik tas,

Kurį pervėrė meilės strėlės,

Žino jos galią.

Man tai buvo praktinė ahimsos pamoka. Tuomet aš mačiau tik tėvišką meilę, bet šiandien aš žinau, kad tai buvo tikra ahimsa. Kai ahimsa yra visa apimanti, ji pakeičia viską, prie ko prisiliečia. Tada nėra ribų jos galiai.

Taip kilniaširdiškai atleisti visiškai nebuvo būdinga tėvui. Aš galvojau, kad jis pradės pykti, raukytis ir griežtai mane barti. Tačiau jis buvo stebėtinai ramus. Ir aš galvoju, kad tai įvyko dėl nuoširdaus mano prisipažinimo. Nuoširdus prisipažinimas ir pažadas daugiau niekada nenusidėti, duotas tam, kas turi teisę jį priimti, yra švariausios formos atgaila. Aš žinau, kad mano prisipažinimas visiškai nuramino tėvą ir be galo sustiprino jo meilę man.


IX Tėvo mirtis ir mano dviguba gėda

Man ėjo šešiolikti metai. Mano tėvas buvo prikaustytas prie lovos: pas jį, kaip jau minėjau, buvo pūlinys. Slaugė jį pagrinde motina, sena tarnaitė ir aš. Aš buvau įpareigotas sėdėti su juo, ir dar turėjau atlikti perrišimus, duoti vaistus bei ruošti vaistažoles, jei jos buvo gaminamos namie. Kiekvieną naktį aš masažuodavau tėvui kojas ir išeidavau tik tada, kai jis to paprašydavo arba užmigdavo. Man buvo malonu vykdyti šias pareigas, ir aš nepamenu, kad bent kartą būčiau jų neatlikęs. Laiką, kuris atlikdavo nuo mano kasdienių pareigų, aš dalinau tarp mokyklos ir tėvo priežiūros. Aš išeidavau pasivaikščioti tik vėlai vakare, kai man leisdavo tėvas arba kai jis gerai jausdavosi.

Mano žmona tuo metu laukėsi. Ši aplinkybė, kaip aš dabar suprantu, apsunkino mano poelgių gėdą. Pirma, aš nesusivaldydavau, kaip tai kad priklausytų besimokančiam; ir antra, kūniški troškimai ėmė viršų ne tik prieš pareigą mokytis, bet ir daug svarbesnę pareigą – būti ištikimu savo tėvams: juk Šravanas jau vaikystėje buvo mano idealas. Ir vis tik kiekvieną naktį, masažuodamas tėvui kojas, aš mintyse jau būdavau miegamajame, ir tai tada, kai ir religija, ir medicina, ir sveikas protas draudžia lytinius santykius. Aš visada džiaugsmingai išsilaisvindavau iš savo įsipareigojimų ir, atsisveikinęs su tėvu, eidavau tiesiai į miegamąjį. Tėvui kasdien buvo vis blogiau. Ajurvedos gydytojai išbandė visus tepalus – visus savo pleistrus, o vietiniai žiniuoniai – savo priemones nuo visų ligų. Buvo pakviestas ir chirurgas anglas. Jis kaip vienintelę ir paskutinę priemonę pasiūlė operaciją. Tačiau įsikišo šeimos gydytojas. Jis prieštaravo operacijai tokiame senyvame amžiuje. Šeimos gydytojo autoritetas buvo labai didelis, ir jo nuomonė laimėjo. Nuo operacijos teko atsisakyti, o vaistai tėvui nepadėjo. Man atrodo, kad jei šeimos gydytojas būtų leidęs operuoti, žaizda lengvai būtų užgijusi, juolab, kad operavęs būtų žinomas Bombėjuje chirurgas. Tačiau dievas nusprendė kitaip. Kai mirtis neišvengiama, kokia prasmė ieškoti išsigelbėjimo priemonių? Tėvas iš Bombėjaus grįžo su visa būtina operacijai medžiaga, bet visa tai dabar buvo nebereikalinga. Jis nebesitikėjo pasveikti. Kiekvieną dieną jis darėsi vis silpnesnis. Jį įkalbinėjo atlikti gamtinius reikalus nesikeliant iš lovos. Tačiau iki paskutinės minutės jis atsisakinėjo tai daryti. Višnuistų taisyklės dėl išorinės švaros yra labai griežtos.

Toks požiūris be abejo turi didelę reikšmę, nors vakarų medicina galvoja, kad galima tuštintis lovoje, taip pat ir prausti ligonį lovoje, nesudarant jam jokių nepatogumų, ir kad lova ir toliau išliks nepriekaištingai švari. Man tai atrodė pilnai suderinama su višnuizmo reikalavimais. Tačiau primygtinis tėvo reikalavimas keltis iš lovos stulbino mane ir vertė žavėtis.

Atėjo baisioji naktis. Mano dėdė tuo metu buvo Radžkoge. Jis atvažiavo, gavęs žinią, kad tėvui pablogėjo. Broliai buvo labai artimi. Dėdė sėdėjo prie ligonio visą dieną, o naktį, išreikalavęs, kad mes eitume miegoti, atsigulė greta ligonio lovos. Niekas negalvojo, kad ta naktis bus lemtinga.

Buvo puse vienuolikos ar vienuolikta valanda vakaro. Aš masažavau tėvą. Dėdė pasisiūlė mane pakeisti. Aš apsidžiaugiau ir nuėjau tiesiai į miegamąjį. Mano žmona, vargšelė, jau kietai miegojo. Bet argi ji galėjo miegoti man esant? Aš ją pažadinau. Tačiau po penkių-šešių minučių į duris pasibeldė tarnas. Aš nerimastingai pašokau.

– Kelkitės, – pasakė tarnas, – tėvui labai blogai. Aš, žinoma, žinojau, kad tėvui yra blogai, ir susivokiau, ką tokiu momentu reiškia tokie žodžiai. Aš pašokau iš lovos.

– Kas atsitiko? Sakyk.

– Tėvo jau nebėra tarp gyvųjų.

Viskas buvo baigta! Man beliko tik nusiminus laužyti rankas. Man buvo baisiai gėda, aš jaučiausi labai nelaimingas. Aš nudūmiau į tėvo kambarį. Jei gyvulinė aistra nebūtų apakinusi manęs, man nebūtų tekę kankintis ir atgailauti už išsiskyrimą su tėvo likus kelioms minutėms iki jo mirties. Aš būčiau jį masažavęs, ir jis būtų miręs ant mano rankų. O dabar dėdė pasinaudojo šia pirmenybe. Jis buvo toks ištikimas vyresniajam broliui, kad buvo pagerbtas suteikti jam paskutinę paslaugą! Tėvas jautė pabaigą. Jis parodė, kad paduotų jam plunksną ir popierių ir parašė: „Viską paruošti paskutinėms apeigoms“. Tada jis nuplėšė nuo rankos amuletą ir nuo kaklo auksinį vėrinį iš tulasi rutuliukų ir numetė juos šalin. Po minutės jo neliko.

Mano gėda, apie kurią čia kalbu, buvo tame, kad kūniški geiduliai apėmė mane netgi tėvo mirties valandą, kai jam reikėjo pačios atidžiausios priežiūros. Niekada negalėsiu pamiršti ir išpirkti tos negarbės. Mano ištikimybė tėvams neturėjo ribų – aš būčiau viską paaukojęs dėl jų. Tačiau ta ištikimybė buvo neatleistinai lengvabūdė, ir tokią akimirką aš buvau užvaldytas geidulių. Todėl aš visada laikiau save, nors ir ištikimu, bet geidulingu sutuoktiniu. Ilgai aš negalėjau išsivaduoti nuo geidulingumo pančių ir man teko praeiti daug išbandymų, kol pavyko iš jų išsivaduoti.

Užbaigdamas šią dalį apie savo dvigubą gėdą, dar noriu pranešti, kad vargšas kūdikėlis gimęs mano žmonai, išgyveno vos tris-keturias dienas. Kitaip ir negalėjo būti. Tegul mano pavyzdys pasitarnaus perspėjimu visiems vedusiems.


X Pirma pažintis su religija

Mokyklą aš lankiau nuo šešių-septynerių iki šešiolikos metų. Ten mane mokė visko, išskyrus religijos. Aš iš mokytojų negavau nieko, ką jie būtų galėję duoti ir be ypatingų pastangų. Tačiau kai kurias žinių nuotrupas aš „surinkau“ iš aplinkinių. Terminą „religija“ aš naudoju pačia plačiausia prasme – kaip savižiną arba savęs pažinimą.

Nuo gimimo būdamas višnuitas, aš turėjau dažnai eiti į haveli. Tačiau jis manęs netraukė. Man nepatiko jo didybė ir puošnumas. Be to, mane pasiekė gandai apie ten vykstančius amoralius poelgius, ir aš praradau bet kokį susidomėjimą juo. Taigi, havelis man nieko duoti negalėjo.

Tačiau tai, ko negavau ten, davė man mano auklė, sena mūsų namų tarnaitė. Iki šiol su dėkingumu prisimenu jos prisirišimą prie manęs. Aš jau sakiau, kad bijojau dvasių ir vaiduoklių. Rambha – toks buvo auklės vardas – pasiūlė man kartoti Ramanama ir taip išsivaduoti iš baimių. Aš daugiau tikėjau ja, nei pasiūlyta jos priemone, tačiau nuo ankstyvos vaikystės kartojau Ramanama, kad išsivaduočiau iš baimės. Tai tęsėsi, tiesą sakant, neilgai, bet gera sėkla, įmesta į vaiko sielą, neprapuola. Galvoju, kad dėka gerosios Rambhos Ramanama man dabar yra absoliutus vaistas. Panašiai tuo laiku, mano pusbrolis „Ramajanos“ gerbėjas, privertė mane ir mano antrąjį brolį išmokti „Rama Rakša“. Mes kasdien mokėmės ją mintinai, kaip taisyklė, rytais po maudynių kartodavome ją garsiai. Mes tai darėme visą laiką, kol gyvenome Porbandare, bet persikėlus į Radžkotą, pamiršome apie „Rama Rakšą“. Aš nelabai tikėjau ja ir skaičiau garsiai iš dalies tik todėl, kad norėjau parodyti, kad galiu perpasakoti ją mintinai teisingai tardamas.

Didesnį įspūdį man padarė „Ramajana“, kai ją skaitė tėvui. Ligos pradžioje tėvas gyveno Porbandare. Kiekvieną vakarą jis klausydavosi „Ramajanos“. Skaitydavo didelis Ramos gerbėjas – Ladha Maharadžas iš Bilešvaro. Apie jį pasakojo, kad jis išsigydė ne vaistais, o tik tuo, kad prie sergančių kūno vietų priglausdavo augalo lapus, paaukotus Mahadevos atvaizdui Bilešvaros šventykloje ir todėl, kad kasdien stropiai kartodavo Ramanama. „Tikėjimas išgydė jį“, – sakydavo žmonės. Bet kokiu atveju, kai Ladha Maharadžas skaitydavo tėvui „Ramajaną“, jis nesirgo. Jis turėjo malonų balsą. Jis dainuojančiai tardavo kupletus (dohi) ir ketureilius (čaupai) ir aiškindavo juos, leisdamasis į svarstymus ir sudomindamas klausytoją. Man tada buvo apie trylika, bet aš atsimenu, kad buvau giliai sužavėtas jo skaitymu. Nuo to laiko prasidėjo gilus susidomėjimas „Ramajana“. Dabar Tulsido „Ramajaną“ aš laikau viena iš švenčiausių knygų.

Po kelių mėnesių mes persikėlėme į Radžkotą. Ten jau nebevyko „Ramajanos“ skaitymai. Tačiau „Bhagavata“ buvo skaitoma kiekvieną ekadaši. Kartais aš dalyvaudavau skaityme, bet skaitytojas neįkvėpdavo manęs. Dabar „Bhagavatą“ aš laikau knyga, galinčia iššaukti didelį religinį proveržį. Vienu atokvėpiu perskaičiau ją gudžarati kalba. Tačiau vienąkart, kai badavau tris savaites, man ją perskaitė originalo kalba panditas Madan Mohan Malavija, aš giliai apgailestavau, kad negirdėjau jos vaikystėje iš lūpų tokio pavydaus „Bhagavatos“ pasekėjo, koks buvo Malavija. Tada aš būčiau pamilęs šią knygą nuo pat vaikystės. Įspūdžiai, patirti vaikystės, įleidžia gilias šaknis, ir aš visada gailiuosi, kad man tuo metu neskaitė daugiau tokių gerų knygų. Tačiau Radžkote aš išmokau būti pakantus visoms induizmo sektoms ir giminingoms religijoms. Mano tėvai lankė ne tik haveli, bet ir Šivos bei Ramos šventyklas. Kartais jie pasiimdavo ir mus, o kartais išleisdavo mus vienus. Džainos vienuoliai dažnai lankydavosi tėvo namuose ir netgi nusižengdami savo papročiams, priimdavo iš mūsų maistą, nors mes ir nebuvome džainizmo pasekėjai. Jie kalbėdavosi su tėvu religinėmis ir pasaulietinėmis temomis.

Tėvas taip pat turėjo draugų tarp musulmonų ir parsų. Jie kalbėdavosi su juo apie savo tikėjimą, ir jis juos išklausydavo visada pagarbiai ir dažnai susidomėjęs. Slaugydamas jį, aš dažnai girdėdavau tokiuose pokalbiuos. Visa tai ir man padėjo įgyti didžiulę pakantą kitoms religijoms.

Išimtį tuo metu sudarė krikščionybė. Jai aš jutau priešiškus jausmus. Ir ne be pagrindo. Krikščionių misionieriai paprastai įsikurdavo kur nors netoli mokyklos ir postringaudavo, apipildami įžeidinėjimais indus ir jų dievus. Šito pakęsti aš negalėjau. Užteko man tik vieną kartą sustoti ir išklausyti jų, kad prarasti bet kokį norą klausytis dar kartą. Panašiai tuo metu aš sužinojau, kad vienas gerai žinomas indas atsivertė į krikščionis. Visas miestas kalbėjo apie tai, kad pasikrikštijęs jis pradėjo valgyti mėsą ir gerti vyną, pakeitė drabužius, pradėjo nešioti europietiškus kostiumus ir netgi skrybėlę. Mane tai piktino. Kokia gi ta religija, jei ji verčia žmogų valgyti mėsą, gerti spiritinius gėrimus ir pakeisti drabužius? Man taip pat pasakė, kad naujasis atsivertėlis dergia savo protėvių religiją, jų papročius ir tėvynę. Visa tai manyje iššaukė antipatiją krikščionybei.

Aš išmokau būti pakantus ir kitoms religijoms, bet tai visiškai nereiškė, kad manyje gyveno gyvas tikėjimas dievu. Kaip tai į rankas man pakliuvo knyga iš tėvo surinktųjų pavadinimu „Manusmriti“. Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą ir kitos sakmės man nepadarė didelio įspūdžio, o atvirkščiai netgi pakreipė mane link ateizmo.

Aš turiu pusbrolį (gyvas jis ligi šiol). Aš laikiau jį protingu ir todėl su savo abejonėmis kreipiausi į jį. Jis nesugebėjo išspręsti jų ir pasistengė išsisukti nuo manęs, pasakęs „Sužinosi pats, kai užaugsi. Tavo amžiuje per anksti užduoti tokius klausimus“. Aš nutilau, bet nenurimau. Dalys iš „Manusmriti“ apie valgį ir panašūs klausimai man atrodė prieštaraujantys tam, ką aš mačiau kasdieniame gyvenime. Tačiau ir į tuos klausimus aš negavau atsakymų. „Vystysiu savo protą, daugiau skaitysiu ir tada aiškiau susivoksiu visame kame“, – nusprendžiau aš. „Manusmriti“ neišmokė mane ahimsos. Aš jau pasakojau apie savo bandymą maitintis mėsa. „Manusmriti“ tarsi palaikė tas mano mintis. Aš padariau išvadą, kad visiškai leistina iš moralės pusės užmušti gyvates, blakes ir į juos panašius. Atsimenu, tais metais naikindamas blakes ir kitus vabzdžius, aš galvojau, kad elgiuosi teisingai. Gilias šaknis mano sąmonėje suleido tik įsitikinimas, kad moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Tiesa tapo mano vieninteliu tikslu. Aš kasdien tvirtėjau su šia mintimi, ir mano tiesos suvokimas vis plėtėsi.

Strofa iš didaktinės poemos gutandžali kalba užvaldė mano širdį ir protą. Jos priesakas – atsakyk gėriu į blogį – tapo mano vedančiuoju principu. Tas priesakas tiek paviliojo mane, kad aš pradėjau atlikinėti daugybę bandymų.

Štai eilės, taip apstulbinusios mane: 

Už vandens taurę atsidėkok geru maistu;

Atsakydamas į gražų sveikinimą žemai nusilenk;

Davusiam peni atsimokėk auksu;

Jei išgelbėjo tavo gyvybę, netausok jos.

Štai kur slypi išminčiaus žodžių ir darbų prasmė.

Už kiekvieną menkutę paslaugą tau bus atlyginta dešimteriopai.

Tačiau tikrai taurus žmogus

Visus žmones priima kaip vieną.

Už padarytą blogį jis su džiaugsmu atsidėkoja gėriu. 


Fotografijoje jaunasis Mohanadas Gandis su mokyklos drauguXI. Ruošiuosi į Angliją

Baigiamuosius brandos egzaminus išlaikiau 1887 metais. Tada juos reikėjo laikyti Bombėjuje ir Ahmadbade. Skurdas, karaliavęs šalyje, žinoma, besimokančius Kathiavaroje vertė važiuoti į esantį arčiau miestą, kuriame pragyvenimas buvo pigesnis. Riboti mano šeimos ištekliai privertė mane pasielgti taip pat. Tai buvo pirmoji mano kelionė iš Radžkoto į Ahmadabadą, ir pirmą kartą aš važiavau vienas; tėvai norėjo, kad gavęs brandos atestatą, aš įstočiau į koledžą. Koledžai buvo Bavnagare ir Bombėjuje. Aš nusprendžiau vykti į Bavnagarą Samaldassko koledžą, nes taip buvo pigiau. Atsidūręs koledže, aš visiškai pasimečiau: man buvo labai sunku išklausyti lekcijas, nekalbant jau apie tai, kad jas suprasti. Kalti buvo ne dėstytojai, kurie buvo laikomi geriausiais, bet aš pats, nes nebuvau visiškai tam pasiruošęs. Pasibaigus pirmam semestrui aš grįžau namo. Mavdži Dave – protingas ir mokytas braminas – buvo senas mūsų šeimos draugas ir patarėjas. Draugiški santykiai su juo išliko ir po tėvo mirties. Mano atostogų metu jis kaip tai užsuko pas mus ir išsikalbėjo apie mano mokslus su motina bei vyresniuoju broliu. Sužinojęs, kad mokausi Samaldassko koledže, jis pasakė:

– Laikai pasikeitė. Nė vienas iš jūsų negali tikėtis gauti jūsų tėvo gadi be reikiamo išsilavinimo. Ir dabar, kai jūsų berniukas dar tik mokosi, jūs turite padaryti viską, kad jis gautų gadi. Kad taptų bakalauru, jam prireiks keturių-penkerių metų, ir geriausiu atveju baigęs jis įsidarbins už 60 rupijų atlyginimą, bet negaus divano laipsnio. Jei jis, kaip ir mano sūnus, mokysis juridiniame, tai jam reikės dar ilgiau mokytis, o tam momentui, kai jis baigs, jau bus gausybė advokatų, pretenduojančių į divano postą. Jūsų vietoje pasiųsčiau jį mokytis į Angliją. Mano sūnus Kevalramas sako, kad tapti advokatu visai nesunku. Po trijų metų jis sugrįš. Išlaidos nebus didesnės, nei keturi-penki tūstančiai rupijų. Įsivaizduokite sau, advokatą, sugrįžusį iš Anglijos. Jis gyvens prašmatniai! Iš pat pirmo prašymo jis gaus divano postą. Nuoširdžiai jums patariu Mohandą į Angliją pasiųsti jau šiais metais. Kevarlamas ten turi daug draugų. Jis duos rekomendacinius laiškus jiems, ir Mohandas lengvai ten įsikurs.

Džošidži – taip parpastai mes vadinome senąjį Mavdži Dave – atsisuko į mane ir paklausė, nė kiek neabejodamas teigiamu mano atsakymu:

– Ar gi ne tiesa, kad tu norėtumei važiuoti į Angliją, o ne mokytis čia?

Nieko geresnio negalėjau sau įsivaizduoti. Aš buvau išvargintas užsiėmimų. Todėl nusitvėriau šio pasiūlymo ir pareiškiau, kad kuo greičiau mane išsiųs, tuo geriau. Tačiau greitai išlaikyti egzaminus nėra taip lengva. Gal galima būtų mane pasiųsti į medicinos fakultetą?

Brolis mane perkalbėjo:

– Tėvui niekada nepatiko ši profesija. Jis galvojo apie tave, kai sakė, kad višnuitai neturi užsiimti lavonų skrodimu. Tėvas norėjo, kad tu taptumei advokatui.

Po to jis kreipėsi į motiną:

– Man laikas eiti. Apsvarstykite, prašau, viską, ką aš pasakiau. Tikiuosi, kad kai ateisiu čia kitą kartą, aš išgirsiu, kad jau pasiruošta išvykti į Angliją. Jei prireiks pagalbos, duokite man žinią.

Džošidži išėjo, o aš pradėjau statyti „oro pilis“. Vyresnysis brolis buvo stipriai sunerimęs. Kur rasti lėšų mano kelionei? Ir ar galima tokį jaunuolį, kaip aš, vieną siųsti į užsienį?

Motina visiškai nusiminė. Ji nenorėjo manęs paleisti.

– Dabar vyriausias mūsų šeimoje yra dėdė, – kalbėjo ji. – Pirmiausia reikia pasitarti su juo. Jei jis sutiks, tada spręsime.

Broliui užgimė kita mintis:

– Porbandaro vyriausybė mums yra kiek skolinga. Vyriausybės tarnautojas misteris Leli geros nuomonės apie mūsų šeimą ir aukštai vertina mūsų dėdę. Galbūt, mokytis Anglijoje jis duos tau valstybinę stipendiją.

Mamai tai labai patiko, ir aš nusprendžiau nuvažiuoti į Porbandarą. Geležinkelis tada dar nebuvo nutiestas, ir važiuoti reikėjo penkias dienas buivolais. Aš jau sakiau, kad buvau bailus. Tačiau troškimas važiuoti į Angliją taip mane užvaldė, kad sugebėjau nugalėti bailumą. Iki Doradži nusisamdžiau įkinkytą buivolais vežimaitį, o po to persėdau ant kupranugario, kad į Porbandarą nukeliaučiau diena anksčiau. Tai buvo mano pirmoji kelionė kupranugariu.

Atvykęs pas dėdę smulkiai jam viską papasakojau. Jis pagalvojo ir pasakė:

– Neįsitikinęs, kad gyvenant Anglijoje nenukentės tavo religija. Abejoju tuo, remdamasis savo stebėjimais. Kai sutinku garsius advokatus indus, tai nematau skirtumo tarp jų ir europiečių gyvenimo būdo. Jie nesirenka maisto ir nepaleidžia iš burnos cigaro, o rengiasi taip pat begėdiškai, kaip anglai. Visa tai neatitinka mūsų šeimos tradicijų. Gyventi man jau liko nedaug, greitai leisiuosi į piligriminę kelionę. Kaip galiu būdamas ant mirties slenksčio duoti tau leidimą vykti į Angliją, plaukti jūra? Bet nenoriu ir trukdyti. Šiuo atveju svarbu gauti motinos leidimą. Jei ji leis – tai su dievu. Pasakyk jai, kad aš netrukdysiu. Tu važiuosi su mano palaiminimu.

– Nieko kito iš jūsų ir nelaukiau, – pasakiau aš.

– Pasistenk dabar įtikinti motiną.

– O ar jūs negalėtumėte duoti man rekomendacinį laišką p. Leli?

– Negaliu, – atsakė dėdė, – bet jis geras žmogus. Paprašyk jo stipendijos; viską papasakok. Neabejoju, jis tau padės.

Nežinau, kodėl dėdė nedavė man rekomendacinio laiško. Man atrodo, jam nesinorėjo betarpiškai dalyvauti mano kelionėje, kuri, jo nuomone, vis tik buvo ne religinis dalykas.

Parašiau p. Leli, ir jis pakvietė mane į savo rezidenciją. Mes susitikome tuo momentu, kai jis kilo laiptais. Jis trumpai pasakė:

– Iš pradžių išlaikykite bakalauro egzaminą, o tada jau ateikite pas mane. Dabar niekuo negaliu jums padėti, – ir nuskubėjo tolyn.

Susitikimui su juo kruopščiai ruošiausi, išmokau mintinai frazes, kurias norėjau jam pasakyti, atidirbau žemą nusilenkimą ir pasveikinimą abejomis rankomis. Ir viskas buvo veltui! Tada aš prisiminiau žmonos papuošalus. Pagalvojau apie vyresnįjį brolį – iš jo tikėjausi daugiausia. Jis be galo kilniaširdis ir myli mane kaip sūnų.

Sugrįžęs iš Porbandarą, papasakojau apie visus įvykius. Pasikalbėjau su Džošidži. Jis pasakė, kad esant būtinybei, netgi paskolins reikiamą sumą. Aš pasiūliau parduoti žmonos papuošalus – susidarytų dviejų-trijų tūkstančių rupijų suma. Brolis taip pat žadėjo surasti kokią-tai sumą.

Motina vis dar prieštaravo – ji pradėjo klausinėti apie Angliją. Kažkas jai pasakė, kad jauni žmonės negrįžtamai sužlunga Anglijoje; kiti sakė, kad ten įprantama valgyti mėsą; treti – kad ten neįmanoma gyventi be spirituotų gėrimų.

– Kaip gi gyventi su visu tuo? – paklausė ji manęs.

Aš atsakiau:

– Tu manimi tiki? Aš tau nemeluosiu. Prisiekiu, kad niekada neprisiliesiu prie viso to. Nejaugi Džošidži išleistų mane, jei grėstų koks nors pavojus?

– Dabar aš tikiu tavimi, – pasakė ji. – Bet kaip tikėti tavimi, kai tu būsi taip toli? Nežinau, ką ir daryti. Pasiklausiu Svamio Bečardži.

Svamis Bečardži anksčiau priklausė modbanio kastai, be vėliau tapo vienuoliu-džainu. Kaip ir Džošidži, jis mūsų šeimoje v. Jis pagelbėjo man, pasakydamas motinai:

– Aš priimsiu iš berniuko tris kilnius pasižadėjimus, ir jį bus galima išleisti.

Jis viską paruošė apeigoms, ir aš prisiekiau nesiliesti prie vyno, moterų ir mėsos. Po to motina davė leidimą.

Mokykla man suorganizavo išlydėtuves. Keliaujantis į Angliją jaunas žmogus iš Radžkotos buvo neįprastas reiškinys. Namuose parašiau keletą dėkingumo žodžių, bet per iškilmingas palydėtuves vos juos išlemenau. Prisimenu, kad man pradėjo suktis galva ir aš, stovėdamas prieš išlydinčiuosius ir skaitydamas padėkos žodžius, visas drebėjau.

Apgobtas artimųjų palaiminimų, aš išvažiavau į Bombėjų – tai buvo mano pirmoji kelionė į ten. Su manimi važiavo brolis. Tačiau, kaip sakoma, nesakyk „op“, kol neperšokai. Bombėjuje mūsų laukė kai kurie sunkumai. 


Nuotraukoje Gandi LondoneXII. Už kastos ribų

Gavęs motinos leidimą ir palaiminimą, aš džiaugsmingas išvažiavau, palikęs namuose žmoną su kūdikiu. Tačiau atvykus į Bombėjų ten gyvenantys mūsų draugai pradėjo sakyti broliui, kad birželio ir liepos mėnesiais Indijos vandenyne siaučia audros; o kadangi jūrinė kelionė man yra pirmoji, nereikėtų plaukti anksčiau lapkričio. Kažkas papasakojo, kaip paskutinės audros metu nuskendo garlaivis. Broliui sukėlė nerimą tai, ką išgirdo, ir jis iškart atsisakė mane išleisti. Jis paliko mane pas savo draugą Bombėjuje, o pats sugrįžo į Radžkkotą, išgavęs draugų pažadą, kad esant reikalui, jie man visakeriopai padės; pinigus gi, asignuotus mano kelionei, brolis atidavė saugoti savo žentui.

Bombėjuje praleistos dienos man buvo kankinamai ilgos. Aš visą laiką svajojau apie kelionę į Angliją.

Tuo momentu sujudo mano kastos atstovai. Nė vienas modbanija nėra buvęs Anglijoje, o jeigu aš išdrįsau, tai mane reikia iškvosti. Buvo sukviestas bendras kastos susirinkimas, į kurį iškvietė ir mane. Aš nuėjau. Pats nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos. Be baimės ir be abejonių pasirodžiau susirinkime. Šet –bendruomenės galva, tolimas mano giminaitis, palaikęs gražius ryšius su mano tėvu, pareiškė man:

– Kasta smerkia jūsų ketinimą važiuoti į Angliją. Mūsų religija draudžia keliones į užsienį. Be to, mes girdėjome, kad ten neįmanoma gyventi, nepažeidžiant mūsų tikėjimo priesakų. Ten reikės valgyti ir gerti kartu su europiečiais!

Aš atsakiau:

– Nemanau, kad kelionė į Angliją prieštarauja mūsų religijai. Aš noriu važiuoti, kad galėčiau pratęsti mokslus. Ir aš iškilmingai pažadėjau motinai susilaikyti nuo trijų dalykų, kurių jūs labiausiai bijote. Esu įsitikinęs, kad šis įžadas saugos mane.

– Bet mes tvirtiname, – pasakė šetas, – kad ten neįmanoma neišduoti savo religijos. Jūs žinote, kokie buvo santykiais tarp manęs ir jūsų tėvo, ir todėl turite paklausyti mano patarimų.

– Aš žinau apie jūsų santykius, be to jūs vyresnis už mane. Bet nieko negaliu padaryti. Aš negaliu atsisakyti savo sprendimo važiuoti. Tėvo draugas ir patarėjas, mokytas braminas, nemato nieko blogo mano kelionėje į Angliją. Brolis ir motina taip pat davė man leidimą.

– Jūs drįstate nepaklusti kastos nurodymams?

– Aš nieko negaliu pakeisti. Man atrodo, kad kastai nederėtų kištis į šį reikalą.

Šetas įširdo ir išbarė mane. Aš sėdėjau nejudėdamas.

Tada šetas pagarsino savo nuosprendį:

– Nuo šios dienos šis jaunuolis nebepriklauso kastai. Kas suteiks jam pagalbą ar eis jį palydėti į uostą, turės sumokėti baudą – vieną rupiją ir keturis anus.

Nuosprendis nepadarė man jokio įspūdžio, ir aš visiškai ramus atsisveikinau su šetu. Mane domino tik viena – kaip tai priims brolis. Laimei, jis išliko tvirtas ir parašė, kad, nežiūrint šeto įsakymo, jis leidžia man važiuoti.

Šis įvykis sustiprino mano norą išvažiuoti kuo greičiau. O jei jiems pavyks įtikinti brolį? Ar staiga įvyks kažkas nenumatyto. Vieną dieną, pačiame jaudulio įkarštyje, aš sužinojau, kad vakilas iš Džunagarhos, gavo advokato praktiką ir rugsėjo 4 dieną plauks į Angliją garlaiviu. Aš užsukau pas draugus, kuriems brolis buvo palikęs manimi rūpintis. Jie sutiko, kad negalima praleisti tokios progos. Laiko buvo likę nedaug, ir aš telegrafavau broliui. Jis tuoj pat atsiuntė man leidimą išvažiuoti. Aš nuėjau pas jo žentą pasiimti pinigų, bet šis, prisidengęs šeto sprendimu, pareiškė, kad negali priešintis kastai. Tada kreipiausi į vieną iš mūsų šeimos draugų prašydamas duoti man pinigų kelionės ir kitoms išlaidoms, o brolis jam tą sumą sugrąžins. Mūsų draugas ne tik patenkino mano prašymą, bet ir visaip mane skatino. Aš buvo jam be galo dėkingas. Dalį pinigų aš tuoj pat panaudojau bilietams įsigyti. Po to man reikėjo įsigyti tinkamus kelionei rūbus. Toje srityje specialistu pasirodė esąs kitas mano draugas. Jis nupirko man viską, kas būtina. Vieni europietiškos aprangos priedai man patiko, o kiti ne. Kaklaraištis, vėliau man sukėlęs daug žavesio, iš pirmo žvilgsnio sukėlė man tikrą antipatiją. Trumpas švarkas atrodė nepadorus. Tačiau visa tai buvo smulkmenos, palyginus su noru važiuoti į Angliją. Aš pasirūpinau ir pakankamu kiekiu provianto (red. maisto atsargomis) kelionei. Draugai rezervavo man vietą toje pačioje kajutėje, kurioje keliavo ir advokatas Trjambakraj Mazmudar, vakilas iš Džunagarhos, ir paprašė jo mane prižiūrėti. Jis buvo patyręs žmogus, vidutinio amžiaus, matęs pasaulį, o aš – visiškai be patirties aštuoniolikmetis berniukas. Vakilas užtikrino mano draugus, kad jie gali nesijaudinti dėl manęs.

Pagaliau rugsėjo 4 dieną aš palikau Bombėjų. 


XIII. Pagaliau aš Londone

Aš nesirgau jūros liga, bet kuo toliau, tuo stipriau mane apėmė nerimas. Aš drovėjausi kalbėtis net su garlaivio patarnautojais. Visi antros klasės keleiviai, išskyrus Mazmudarą, buvo anglai, o aš nebuvau pratęs kalbėti angliškai. Aš sunkiai suprasdavau, kai mane užkalbindavo, o jei ir suprasdavau, tai negebėjau atsakyti. Man prieš tai reikėjo kiekvieną sakinį sudėlioti galvoje, ir tik tada galėdavau jį ištarti. Be to, aš visiškai nežinojau, kaip naudotis peiliu ir šakute, ir bijojau paklausti, kurie patiekalai pagaminti iš mėsos. Todėl visada valgiau kajutėje, daugiausia saldumynus ir vaisius, kuriuos buvau pasiėmęs į kelionę. Keliaujantis su manimi vakilas Mazmudaras nejautė jokio varžymosi ir greitai su visais rado bendrą kalbą. Jis laisvai vaikščiojo garlaivio deniu, kai tuo tarpu aš ištisas dienas slėpiausi kajutėje ir išdrįsdavau pasirodyti ant denio tik tada, kai ten būdavo mažai žmonių. Mazmudaras įtikinėjo mane susipažinti su keleiviais ir jaustis laisviau. Advokatas turi turėti ilgą liežuvį, sakė jis. Jis pasakojo apie savo advokato praktiką ir patarė išnaudoti kiekvieną galimybę kalbėti angliškai, nesivaržant klaidų, neišvengiamų kalbant užsienio kalba. Tačiau niekas nepadėjo man įveikti drovumo. 

Vienas iš keleivių – anglas, truputį vyresnis už mane, pajutęs man simpatiją, vieną kartą į traukė mane į pokalbį. Jis klausinėjo, ką aš valgau, kur keliauju ir kodėl toks drovus; jis taip pat man patarė pietauti prie bendro stalo ir juokėsi iš to, kad aš užsispyrusiai atsisakinėju nuo mėsos.

Kai mes plaukėme Raudonąją jūra, jis draugiškai pasakė man:

– Dabar dar nieko, bet Biskaisko įlankoje jūs atsisakysite savo atkaklumo. O Anglijoje taip šalta, kad visiškai neįmanoma gyventi be mėsos.

– Bet aš girdėjau, kad ir ten yra žmonių, kurie gali gyventi be mėsos!

– Patikėkite manimi, tai pasakos. Kiek aš žinau, ten nėra nei vieno žmogaus, kuris nevalgytų mėsos. Juk aš neįtikinėju jūsų gerti vyną, nors pats geriu. Bet man atrodo, kad jūs valgysite mėsą, nes negalėsite išgyventi be jos.

– Dėkoju jums už patarimą, bet aš iškilmingai pažadėjau savo motinai nesiliesti prie mėsos, ir netgi galvoti apie tai nedrįstu. Jei ten neįmanoma išgyventi be mėsos, aš geriau grįšiu į Indiją, bet nevalgysiu mėsos vien todėl, kad likti ten. 

Mes įplaukėme į Biskaisko įlanką, bet aš nepajutau poreikio nei mėsai, nei vynui. Man patarė pasirūpinti pažyma, kad aš nevalgau mėsos. Aš paprašiau pažįstamą anglą išduoti man tokį liudijimą. Jis mielai sutiko, ir aš jį saugojau kurį tai laiką. Tačiau, kai sužinojau, kad galima turėti tokią pažymą ir ramiausiai valgyti mėsą, ji prarado man bet kokią vertę. Jei nepatikės mano žodžiu, kam man toks liudijimas?

Į Sauthemtoną mes atvykome šeštadienį. Garlaivyje aš visą laiką vilkėjau juodą kostiumą, o baltą flanelinį, kurį man įdavė draugai, saugojau atvykimo dienai. Aš galvojau, kad balta spalva man labiausiai tinka, ir į krantą išlipau su baltu flaneliniu kostiumu. Buvo jau rugsėjo pabaiga, ir baltu kostiumu aš buvau vienintelis. Įsižiūrėjęs, kaip elgėsi kiti, Grindlėjaus agentui palikau visą savo bagažą kartu su raktais.

Turėjau keturis rekomenduojančius laiškus; dr. P. Dž. Mehtui, advokatui Dalpatramui Šuklui, princui Randžtsindži ir Dadabhajui Naorodži. Dar garlaivyje mums patarė apsistoti Londone viešbutyje „Viktorija“. Mes su Mazmudaru nuvykome ten, ir aš degiau iš gėdos vilkėdamas savo baltą kostiumą. Viešbutyje man pasakė, kad bagažą iš Grindlėjaus atveš tik kitą dieną, nes į Londoną mes atvykome sekmadienį. Aš buvau neviltyje. Daktaras Mehta, kuriam telegrafavau iš Sauthemtono, kad atvykimo dieną užeisiu aštuntą valandą vakaro, priėmė mane. Jis nuoširdžiai pasisveikino su manim, bet mano flanelinis kostiumas jam sukėlė šypseną. Pokalbio metu aš atsitiktinai paėmiau jo cilindrą ir, norėdamas sužinoti, kiek jis lygus, atsargiai perbraukiau ranka prieš plauką. Daktaras Mehta kiek suirzęs sustabdė mane. Tai buvo perspėjimas ateičiai ir pirma europietiško etiketo pamoka, kurią daktaras Mehta perdavė pajuokavimo forma:

– Niekada nelieskite svetimų daiktų, – pasakė jis. – Neužduokite begalę klausimų, kaip tai darome Indijoje; nekalbėkite garsiai; į nieką nesikreipkite žodžiu „sere“, kaip mes kad darome Indijoje; čia tik tarnai taip kreipiasi į savo šeimininką. 

Ir taip toliau, ir taip toliau... Jis pasakė man, kad viešbutyje gyvenimas labai brangus, ir patarė apsigyventi privačiai kokioje nors šeimoje. Mes atidėjome to klausimo sprendimą iki pirmadienio. Vakilas Mazmudaras taip pat patvirtino, kad gyventi viešbutyje nepatogu ir be to labai brangu. Kelionėje jis susidraugavo su vienu sindhu iš Maltos salos. Šis lankėsi Londone ne pirmą kartą ir pasisiūlė surasti mums kambarius. Mes sutikome ir pirmadienį, sulaukę bagažo ir susimokėję pagal sąskaitą viešbutyje, nuvažiavome į kambarius, kuriuos mums surado mūsų pažįstamas. Prisimenu, kad buvimas viešbutyje man kainavo tris svarus sterlingus, tai mane siaubingai sukrėtė mane, nes aš beveik badavau. Man viskas atrodė neskanu, o kai nepatikusį maistą pakeisdavau kitu, man vis tiek reikėjo mokėti už abu. Faktiškai aš maitinausi produktais, atsivežtais iš Bombėjaus. 

 

Aš nesijaučiau savimi naujose patalpose. Visą laiką aš galvojau apie namus, apie tėvynę. Aš ilgėjausi motinos meilės. Naktimis ašaros tekėjo mano skruostais, o prisiminimai apie namus neleisdavo užmigti. Neturėjau su kuo dalintis savo sielvartu. O jei ir būtų buvę su kuo, kokia iš to nauda? Aš nežinojau priemonių, kurios galėjo palengvinti mano kančias. Viskas buvo svetima: tauta, jos papročiai ir net namai. Aš visiškai nežinojau angliško etiketo ir visą laiką buvau įsitempęs. O mano vegetarizmo įžadai man sukėlė begalę nepatogumų. Tie patiekalai, kuriuos galėjau valgyti, buvo beskoniai. Aš atsidūriau tarp „Scilės ir Charibdės“. Anglija man nepatiko. Tačiau apie tai, kad grįžti į Indiją, nebuvo nė kalbos. „Jei jau tu čia atvažiavai, tai turi čia išbūti prisižadėtus trejetą metų,“ – patarinėjo man vidinis balsas.


XIV. Mano pasirinkimas

Pirmadienį dr. Mehta atvažiavo pas mane į viešbutį „Viktorija“. Sužinojęs ten mano naują adresą, jis tuoj pat mane susirado. Per savo kvailumą sugebėjau gauti odos dirglumą. Garlaivyje mes prausėmės jūros vandeniu, kuriame muilas netirpsta, bet aš naudojausi muilu, laikydamas tai civilizacijos požymiu. Nuo to oda ne tik kad netapdavo švaria, bet, atvirkščiai, užsiteršdavo dar daugiau, ir ant odos atsirado išbėrimai. Parodžiau juos dr. Mehta, ir jis liepė praplauti odą acto rūgštimi. Rūgštis degino, ir aš verkiau iš skausmo. Dr. Mehta apžiūrėjo kambarį, jo apstatymą ir nepritardamas palingavo galvą.

– Ši patalpa netinkama,– pasakė jis. Mes atvažiuojame į Angliją ne tiek tam, kad mokytis, bet tam, kad susipažinti su angliškais papročiais ir tradicijomis. Todėl jūs turite apsigyventi anglų šeimoje. O kol kas kurį tai laiką pagyvenkite pas mano draugus ir kai ko pasimokykite. Aš dėkingas priėmiau pasiūlymą ir persikrausčiau į butą pas dr. Mehta draugą. Tas draugas, gerumo ir dėmesingumo įsikūnijimas, priėmė mane kaip brolį, supažindino su anglų tradicijomis ir išmokė kalbėti angliškai. Daug rūpesčių man kėlė maitinimasis. Aš negalėjau valgyti virtų daržovių, paruoštų be druskos ir kitų prieskonių. Šeimininkė nežinojo, kuo mane maitinti. Pusryčiams man duodavo avižinę košę, tai buvo pakankamai sotu. Bet po antrų pusryčių ir pietų aš likdavau visiškai alkanas. Draugas įtikinėjo mane valgyti mėsą, bet aš, primindamas įžadus, nutraukdavau pokalbį šia tema. Antriems pusryčiams ir pietums patiekdavo špinatus, duoną ir džemą. Aš mėgau pavalgyti, ir mano skrandis buvo labai talpus. Tačiau aš drovėjausi imti daugiau nei dvi-tris riekeles duonos, nes man atrodė, kad tai nepadoru. Be to nei pusryčiams, nei pietums neduodavo pieno. Galiausiai mano draugas įpyko ir pasakė:

– Aš išsiųsčiau jus atgal, jei būtumėte mano tikras brolis. Ką reiškia įžadas, duotas neišmanėlei motinai, nežinančiai vietinių sąlygų? Toks įžadas neturi galių ir laikytis jo būtų gryniausias prietaras. Toks užsispyrimas neatves jūsų prie gero. Juk jūs prisipažįstate, kad esate valgęs mėsą ir darėte tai, kai tam nebuvo jokios būtinybės. O dabar tai būtina, ir jūs atsisakote, gaila!

Tačiau aš buvau tvirtas. Diena iš dienos mano draugas tvirtino savo, bet man užteko jėgų atsispirti pagundai. Kuo stipriau jis tvirtino, tuo tvirčiau dariausi nepalenkiamas. Aš kasdien meldžiau dievo palaikymo ir jo sulaukdavau. Negaliu pasakyti, kad turėjau tikrą dievo suvokimą. Tai buvo paprasčiausias tikėjimas, kurio sėklas į mano sielą buvo subėrusi geroji auklė Rambha.

Kartą mano draugas pradėjo skaityti man Dž. Benthamo „Utilitarizmo teoriją“. Aš visiškai pasimečiau. Kalba buvo tokia sunki, kad aš nieko nesupratau. Jis pradėjo aiškinti.

Tada aš pasakiau:

– Atleiskite man, prašau. Šitie sudėtingi išmąstymai aukščiau mano suvokimo. Galbūt, mėsą valgyti yra būtina. Tačiau negaliu pažeisti duoto įžado ir nenoriu ginčytis šia tema. Aš įsitikinęs, kad mano argumentacija bus silpnesnė už jūsų. Tačiau, prašau, palikite mane ramybėje, kaip kad elgiamasi su kvailiais ir užsispyrėliais. Aš vertinu jūsų meilę ir žinau, kad jūs linkite man gėrio. Taip pat žinau, kad jūs nuolat sugrįžtate prie to, nes pergyvenate dėl manęs. Tačiau aš nieko negaliu padaryti. Įžadas yra įžadas, ir jis negali būti pažeistas.

Draugas nustebęs pasižiūrėjo į mane. Po to užvertė knygą ir pasakė:

– Gerai, daugiau ta tema aš nebekalbėsiu. 

Aš buvau patenkintas. Ir mes tikrai daugiau apie tai nekalbėjome. Tačiau jis ir toliau manimi rūpinosi. Jis rūkė ir gėrė, bet niekada neįkalbinėdavo manęs sekti jo pavyzdžiu. Tiesą sakant, jis netgi įtikinėjo mane nesiliesti prie tabako ir alkoholio. Jis nerimavo tik dėl to, kad aš labai nusilpsiu be mėsos ir nesijausiu Anglijoje kaip namuose. 

Taip prabėgo mano pirmas mėnuo Anglijoje. Dr. Mehta draugas gyveno Ričmonde, ir todėl Londone aš galėdavau lankytis ne daugiau nei vieną-du kartus per savaitę. Tada dr. Mehta ir advokatas Dalpatramas Šukla nusprendė, kad geriau apgyvendinti mane kokioje nors šeimoje. Šukla surado tinkamą anglo-indišką šeimą Vest Kesingtone, ir aš apsigyvenau ten.

Šeimininkė buvo našlė. Aš papasakojau jai apie savo įžadą, ir ji pažadėjo manimi rūpintis. Aš apsigyvenau pas ją, bet čia man teko badauti. Aš parašiau į namus ir paprašiau atsiųsti man saldumynų ir kitų produktų, bet siuntinys dar nebuvo atkeliavęs. Viskas buvo neskanu. Kiekvieną dieną senutė-šeimininkė klausdavo manęs, ar man patinka maistas. Bet ką gi ji galėjo padaryti? Aš vis dar buvau labai drovus ir nesiryždavau prašyti priedo. Šeimininkė turėjo dvi dukteris. Jos išreikalavo, kad man duotų papildomas dvi-tris riekutes duonos, nesuprasdamos, kad mane patenkinti galėjo tik ištisas kepalas.

Tačiau dabar aš žinojau, ką daryti. Dar nebuvau pradėjęs reguliariai mokytis, bet įtakojamas advokato Šuklos pradėjau skaityti laikraščius. Indijoje niekada neskaitydavau laikraščių, bet čia dėka sistemingo skaitymo sugebėjau įgyti priklausomybę jiems. Aš nuolat peržiūrėdavau „Deili news“, „Deili telegraph“ ir 

„Pil med laikraštis“. Tai užtrukdavo ne mažiau valandos per dieną. Po to aš klaidžiodavau po miestą. Aš ieškojau vegetariško restorano. Šeimininkė man pasakė, kad Sityje tokie yra. Aš nužingsniuodavau per dieną 10-12 mylių, užsukdavau į pigius restoranėlius ir prisivalgydavau duonos, ir vis tik nuolat jutau alkį.

Tų klaidžiojimų metu vienąkart aš užtikau vegetarišką restoraną Faringdono gatvėje. Jį pamačius mane apėmė džiaugsmas, panašus į tą, kokį patiria vaikas, gavęs seniai išsvajotą žaislą. Įeinant languose ir prie durų pastebėjau knygas, išstatytas pardavimui. Tarp jų buvo Solto knyga „Už vegetarizmą“. Nusipirkęs ją už šilingą, nuėjau į valgyklą. Čia pirmą kartą nuo atvykimo į Angliją aš sočiai pavalgiau. Dievas atėjo man į pagalbą.

Perskaičiau Solto knygą nuo pirmos iki paskutinės eilutės, ir ji man padarė stiprų įspūdį. Jos dėka nuo to laiko aš tapau įsitikinusiu vegetaru. Aš palaiminau tą dieną, kai daviau įžadą motinai. Iki to momento aš susilaikydavau nuo mėsos tik todėl, kad nenorėjau meluoti ir laužyti įžado. Tuo pat metu aš troškau, kad visi indai pradėtų valgyti mėsą, ir galvojau, kad ateityje pats laisvai ir atvirai tai darysiu ir įtikinėsiu tai daryti kitus. Dabar gi aš pasirinkau vegetarizmo naudai, ir jo skleidimas nuo to laiko tapo mano misija.  


 XV. Aš tampu anglų džentelmenu

Mano tikėjimas vegetarizmu stiprėjo diena iš dienos. Solto knyga pažadino manyje dietologijos tyrinėjimą, ir aš pradėjau skaityti įvairiausias knygas apie vegetarizmą. Viena iš tokių knygų buvo Hovardo Viljamso „Dietos etika“ (The Ethics of Diet, by Howard Williams), kurioje buvo aprašyta „humaniškos dietos istorija ir vegetarų biografijos nuo seniausių laikų iki mūsų dienų“. Autorius bandė įrodyti, kad visi filosofai ir pranašai nuo Pitagoro iki Jėzaus ir iki mūsų dienų buvo vegetarai. Anos Kingsford knyga „Dietinio maitinimosi tobulinimo būdai“ (The Perfect Way in Diet, by Anna Kingsford) taip pat buvo įdomi. Man labai padėjo daktaro Alinsono raštai apie sveikatą ir higieną. Jis propagavo gydymo sistemą, paremtą dietos reguliavimu pacientams. Pats būdamas vegetaru, jis išrašydavo savo pacientams griežtai valgyti tik vegetarišką maistą. Visos tos literatūros skaitymas ir dietų išbandymai užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Iš pradžių šis susidomėjimas iš principo buvo rūpestis dėl sveikatos. Tačiau vėliau pagrindiniu motyvu tapo religija.

Tuo metu mano draugas ir toliau globojo mane. Jo meilė man kuždėjo jam, kad jei aš ir toliau nevalgysiu mėsos, tai ne tik nusilpsiu fiziškai, bet ir nustosiu vystytis protiškai, nes visada jausiuosi svetimas angliškoje visuomenėje. Sužinojęs, kad aš pradėjau domėtis knygomis apie vegetarizmą, jis išsigando, kad tie skaitiniai nesukeltų sumaišties mano galvoje.

Jam atrodė, kad atlikdamas tokius eksperimentus, aš eikvoju savo jėgas smulkmenoms, pamiršdamas savo pagrindinius užsiėmimus, ir tampu keistuoliu. Todėl jis paskutinį kartą pabandė pakeisti mano pažiūras. Vienąkart jis pakvietė mane į teatrą. Prieš spektaklį mes susitarėme papietauti restorane „Holborn“, kuris mane žavėjo dar ir todėl, kad nesilankiau tokiuose didžiuliuose restoranuose nuo to laiko, kai palikau viešbutį „Viktorija“. Gyvenimas tame viešbutyje mažai mane ko išmokė. Mano draugas pakvietė mane į restoraną tikėdamasis, kad iš kuklumo aš neuždavinėsiu klausimų. Atnešė sriubą. Aš nežinojau, iš ko ji pagaminta, bet nesiryžau to paklausti savo draugo. Todėl pakviečiau oficiantą; pastebėjęs tai, draugas per stalą paklausė, kas yra. Po ilgų dvejonių aš pasakiau jam, kad norėjau sužinoti, sultinys mėsiškas ar vegetariškas.

– Tu elgiesi netaktiškai padorioje visuomenėje, – įtūžęs sukliko jis. – Jei tu nemoki deramai elgtis, tau geriau išeiti. Papietauk kitame restorane ir lauk manęs gatvėje.

Tai mane nudžiugino. Ir aš išėjau. Netoliese buvo vegetariškas restoranas, kuris, deja, buvo uždarytas, ir aš likau alkanas. Mes nuėjome į teatrą. Draugas daugiau niekada man nepriminė šio incidento. Aš, suprantama, irgi tylėjau. 

Tai buvo paskutinis mūsų draugiškas susikirtimas. Jis nė kiek neįtakojo mūsų santykių. Aš supratau, kad visi jo poelgiai buvo padiktuoti iš meilės man, ir tai vertinau. Mano pagarba jam augo, nepaisant minčių ir poelgių skirtumų. 

Aš nusprendžiau jį nuraminti ir patikinau, kad daugiau nebūsiu netaktiškas, kad pasistengsiu elgtis nepriekaištingai ir savo vegetarizmui suteikti tokią formą, kuri netrukdytų man būti padorioje visuomenėje. Aš užsikroviau sau nepakeliamą uždavinį – tapti anglų džentelmenu.

Aš nusprendžiau, kad kostiumai, pasiūti Bombėjuje, netinka angliškoje visuomenėje, todėl armijos ir laivyno parduotuvėje įsigijau naujus. Taip pat nusipirkau cilindrą už 19 šilingų – pagal to meto kainas tai buvo pakankamai brangu. Nepasitenkinęs tuo, parduotuvėje Bond Strite – Londono madų centre – aš išleidau 10 svarų sterlingų vakariniam kostiumui. Be to, aš priverčiau savo gerą ir kilnų brolį atsiųsti man dvigubą auksinę grandinėlę laikrodžiui. Nešioti iškart surištus kaklaraiščius buvo nepadoru, ir aš išmokau juos surišti. Indijoje veidrodis buvo prabangos daiktu. Man leisdavo juo naudotis tik tomis dienomis, kai mūsų šeimos kirpėjas mane skusdavo. Čia gi aš kasdien praleisdavau po dešimt minučių priešais didžiulį veidrodį užsirišinėdamas kaklaraištį ir tvarkydamas savo šukuoseną. Plaukai mano buvo kieti, ir aš ilgai juos šukuodavau, kol jie priglusdavo. Kiekvieną dieną prieš veidrodį aš užsidėdavau ir nusiimdavau skrybėlę, o kita ranka automatiškai išlygindavau plaukus. Aš išmokau ir kitokių gestų, priimtinų padorioje visuomenėje.

Kadangi ir to buvo per maža, kad tapti anglų džentelmenu, aš ėmiausi papildomų priemonių, galėjusių priartinti mane prie tikslo. Man pasakė, kad būtina lankyti šokių pamokas, mokytis prancūzų kalbos ir iškalbos. Prancūzų kalba buvo ne tik gretimai esančios Prancūzijos kalba, bet ir kalba kontinento, apie kelionę po kurį aš aistringai svajojau. 

Aš nusprendžiau įstoti į šokių klasę ir sumokėjau už kursą tris svarus sterlingus. Turėjo būti šešios pamokos trijų savaičių laikotarpyje. Tačiau ritminiai judesiai man buvo kažkuo visiškai nepasiekiamu. Aš nesugebėjau sekti muzikos ir nuolat išsimušdavau iš takto. Ką gi reikėjo daryti? Vienoje pasakoje sakoma, kad atsiskyrėlis parsinešė katę, kad ši gaudytų žiurkes, po to įsigijo karvę, kad galėtų palakinti katę, po to pasamdė žmogų, kuris turėjo prižiūrėti karvę ir t.t. Mano ambicijos vedė mane panašiu keliu. Kad pripratinti savo ausis prie vakarietiškos muzikos, aš pradėjau mokytis griežti smuiku. Aš išleidau tris svarus sterlingus smuikui ir kiek didesnę sumą sumokėjau už pamokas mokytojui. Po to aš pasamdžiau iškalbingumo mokytoją ir sumokėjau jam į priekį ginėją. Jis rekomendavo man Belo iškalbingumo vadovėlį. Aš jį nusipirkau ir pradėjau nuo Pito kalbos. 

Tačiau Belas (angliškai „bell“ – skambutis) suskambo man kaip žadintuvas, ir aš pabudau.

Juk aš nesiruošiu pasilikti Anglijoje visam gyvenimui? – pasakiau aš sau. Kam man tada mokytis iškalbingumo? Ir kokiu būdu šokiai padarys mane džentelmenu? O išmokti griežti smuiku aš galiu ir Indijoje. Aš studentas ir turi užsiimti mokslais. Man reikia ruoštis įstojimui į juristų korporaciją. Jei jau aš tapau džentelmenu, – gerai, jei ne, – reikia atsisakyti tokių ketinimų.

Tokios ir panašios mintys užvaldė mane, ir aš išreiškiau jas laiške, adresuotame iškalbos mokytojui, prašydamas jo išvaduoti mane nuo tolesnių pamokų. Aš buvau išklausęs tik dvi-tris pamokas. Tokį pat laišką aš nusiunčiau šokių mokytojui, o pas smuiko mokytoją nuėjau pats ir paprašiau jos parduoti mano smuiką už bet kokią kainą. Mokytoja maloniaii mane priėmė, ir aš jai papasakojau, kaip supratau, kad einu neteisingu keliu. Ji mane palaikė.

Mano apakimas truko tris mėnesius. Pedantiškumas dėl aprangos išliko dar ilgiems metams. Tačiau nuo šios akimirkos aš tapau studentu. 

 


XVI. Permainos

Aš nenorėčiau, kad skaitytojui susidarytų nuomonė, kad susidomėjimas šokiais ir panašiais reiškiniais buvo tam tikros rūšies pataikavimas savo norams. Netgi tada, susidomėjimo periodu, aš turėjau pakankamai blaivaus proto ir iki tam tikros ribos analizavau savo poelgius. Aš neužmiršdavau nė vieno išleisto fartingo ir vedžiau tikslius visų išlaidų užrašus. Visas, netgi smulkiausias išlaidas (pavyzdžiui, mokestis už važiavimą omnibusu arba pašto markių įsigijimas, ar du variokai laikraščiams nusipirkti) aš suskaičiuodavau kiekvieną vakarą. Šis įprotis išliko pas mane visam gyvenimui, ir kai man teko turėti reikalų su šimtais tūkstančių viešųjų lėšų, aš reikalaudavau griežčiausios jų leidimo ekonomijos, ir vietoj didžiulių skolų visada turėdavau laisvų lėšų visų mano vadovaujamų judėjimų metu. Tegul kiekvienas jaunas žmogus, perskaitęs šį puslapį, priima tai kaip taisyklę – skaičiuoti visas savo pajamas ir išlaidas – ir kaip aš, te galiausiai pajunta to įpročio pranašumą.

Kai tik pradėjau kuo griežčiausiai kontroliuoti savo išlaidas, pamačiau, kad būtina taupyti. Pirmiausiai nusprendžiau sumažinti išlaidas perpus. Skaičiavimai atskleidė daugkartines išlaidas, skirtas pravažiavimui. Gyvendamas šeimoje aš turėjau kas savaitę mokėti mokesčius. Į juos buvo įskaičiuota pietų kaina, iš mandagumo pietums reikėdavo kviestis šeimos narius; taip pat lankytis kartu su jais įvairiuose vakarėliuose. Be to, buvo įskaičiuotas ir mokestis už ekipažą, ypač, jei lydėdavau moterį, nes pagal anglišką etiketą, visas išlaidas apmoka vyras. Pietūs ne namuose taip pat buvo papildomos išlaidos, juolab, kad mokestis už nesuvalgytus namuose pietus vis tiek buvo įtraukiamas į savaitinius mokesčius. Man atrodė, kad galima išvengti visų tų išlaidų, ir kad mano piniginė nustotų tuštėti nuo klaidingai išsiaiškintų mandagumo taisyklių.

 

 

 

Todėl nusprendžiau šeimoje nebegyventi, o išsinuomoti butą ir keisti jį priklausomai nuo darbo vietos, tuo pačiu įgyjant tam tikro gyvenimiško patyrimo. Butas buvo pasirinktas tokiu išskaičiavimu – kelionė iki tikslo turi būti ne ilgesnė nei pusvalandis pėsčiomis; tai padėjo sutaupyti pinigus, skirtus pravažiavimui. Anksčiau man nuolat reikėjo naudotis kokiu nors transportu, o pasivaikščiojimams ieškoti atskiro laiko. Nauja tvarka ne tik sutaupė pinigus, bet tuo pat metu aš įgijau galimybę kasdien nueiti po 8-10 mylių. Būtent šis įprotis – ilgai vaikščioti pėstute – išgelbėjo mane nuo susirgimų viso mano buvimo Anglijoje metu ir užgrūdino mano organizmą.

Išsinuomojau du kambarius. Turėjau valgomąjį ir miegamąjį. Taip prasidėjo antrasis mano gyvenimo Anglijoje periodas. Apie trečiąjį papasakosiu vėliau. Šios permainos mano išlaidas sumažino dvigubai. Tačiau kaip paskirstyti laiką? Aš žinojau, kad norint išlaikyti egzaminus advokato vardui gauti, nereikia labai daug mokytis, ir todėl laiko netrūko. Tačiau mane jaudino silpnas anglų kalbos žinojimas. Mr. Leli (vėliau sero Frederiko) žodžiai „Pirmiau gaukite diplomą, o jau po to ateikite pas mane“, – vis dar skambėjo mano ausyse. „Man būtina, – galvojau aš – gauti ne tik advokato, bet ir filologo diplomą“. Aš sužinojau Oksfordo ir Kembridžo universitetuose užsiėmimų programas, pasitariau su keliais pažįstamais ir supratau, kad jei pasirinksiu vieną iš šių mokymo įstaigų, reikės didelių išlaidų ir gerokai ilgesnio buvimo Anglijoje. Vienas iš mano draugų pasiūlė man Londone laikyti stojamuosius egzaminus į aukštąją mokymo įstaigą, jei aš tikrai noriu jausti pasitenkinimą nuo sunkių egzaminų laikymo. Tai reiškė didžiulį darbą ir bendro žinojimo lygio pakėlimą beveik be papildomų išlaidų. Aš džiaugsmingai priėmiau jo patarimą. Tačiau užsiėmimų programa išgąsdino mane. Lotynų kalba ir viena iš dabartinių kalbų buvo būtinos! Ar aš susidorosiu su lotynų kalba? Tačiau draugas apgynė lotynų kalbą:

– Lotynų kalba ypatingai reikalinga advokatui. Jos žinojimas labai naudingas norint suprasti teisinių įstatymų kodeksus. Romėnų teisės kodeksai visi parašyti lotynų kalba. Be to, lotynų kalbos žinojimas padės geriau įsisavinti anglų kalbą. 

Tai buvo pakankamai įtikinama, ir aš nusprendžiau mokytis lotynų, kad ir kaip nepakeliama man tai būtų. Jau buvau pradėjęs ir prancūzų kalbos studijas, vis pagalvodamas, kad išlaikysiu ją kaip dabartinę kalbą. Įstojau į privačius kursus, kad pasiruoščiau egzaminams į aukštojo mokslo įstaigą. Egzaminus priimdavo du kartus per metus, ir man buvo likę vos penki mėnesiai. Per tokį laiką paruošti užduotis buvo beveik nepasiekiama. Man reikėjo iš anglų džentelmeno tapti rimtu studentu. Aš suskirsčiau savo laiką minutės tikslumu. Tačiau mano gabumai ir atmintis vargiai leido tikėtis, kad per tokį trumpą laiką aš galėsiu išmokti lotynų ir prancūzų kalbas, nekalbant jau apie kitus dalykus. Ir tikrai, lotynų kalbos egzamino neišlaikiau. Aš nusiminiau, bet vilties nepraradau. Jau buvau pajutęs lotynų kalbos skonį, be to tikėjausi, kad kito bandymo metu bus pilnesnis ir prancūzų kalbos žinojimas, o temą savo užsiėmimams pasirinksiu naują. Pirmą kartą buvau pasirinkęs chemijos sritį, bet ji, nors ir atrodė, kad bus įdomi, manęs nesudomino, jos studijos reikalavo daugybės bandymų. Chemija buvo vienas iš privalomų dalykų Indijoje, todėl aš ją pasirinkau egzaminui Londone. Tačiau dabar aš pasirinkau naują temą – šiluma ir šviesa. Man sakė, kad ji lengvesnė, ir aš tuo įsitikinau. 

Pasiruošimo kitam egzaminų laikymui metu aš dar supaprastinamu savo gyvenimą. Aš jutau, kad gyvenu plačiau, nei leidžia kuklios mano šeimos pajamos. Mintys apie brolio kilnumą, kuris sunkiai vertėsi, kad pragyventų, ir vis tik nė karto neatsakė pinigų prašyme, mane siaubingai kankino. Daugelis studentų, gyvenančių iš stipendijos, išleisdavo nuo aštuonių iki penkiolikos svarų per mėnesį. Aš pažinojau daug neturtingų studentų, kurie gyveno dar kukliau, nei aš. Vienas iš jų gyveno lūšnynuose, kur už nuomojamą kambarį kas savaitę mokėdavo du šilingus, o maistui išleisdavo du pensus, už kuriuos būdavo galima nupirkti tik kakavos stiklinę ir duonos riekutę pigioje Lokkarto kavinėje. Žinoma, aš nė nebandžiau su jais lygintis, bet jutau, kad pilnai galiu gyventi ir viename kambaryje, o kai kuriuos patiekalus pasigaminti namuose pats. Tai sutaupys keturis-penkis svarus per mėnesį. Man į rankas pakliuvo knygos, kuriose buvo aprašomas paprastas gyvenimo būdas. Aš atsisakiau dviejų kambarių ir išsinuomojau vieną; įsigijau viryklę ir pusryčius pradėjau gaminti pats. Užgaišdavau ne ilgiau dvidešimties minučių, nes virdavau tik avižų košę ir šildydavau vandenį kakavai. Antrus pusryčius suvalgydavau kavinėje, o vietoj pietų vėl gerdavau kakavą su duona namuose. Toks gyvenimo būdas mano išlaidas sumažino iki vieno šilingo ir trijų pensų per dieną. Be to aš sustiprintai mokiausi. Paprastas gyvenimo būdas man sutaupė begales laiko, ir aš sėkmingai išlaikiau egzaminus. 

Tegul skaitytojas nepagalvoja, kad mano gyvenimas buvo labai nuobodus. Kaip tik atvirkščiai. Tos permainos suderino mano vidinį ir išorinį gyvenimus. Naujas gyvenimo būdas daugiau atitiko mano šeimos materialines galimybes. Gyvenimo tapo teisingesnis, ir sielai pasidarė lengviau.


XVII Bandymai maitinimosi srityje

Kuo giliau studijavau save, tuo stipriau augo mano poreikis vidiniams ir išoriniams pokyčiams. Pakeitęs gyvenimo būdą, o gal net iki to, aš pradėjau keisti savo maitinimosi įpročius. Aš mačiau, kaip knygų apie vegetarizmą autoriai kruopščiai išnagrinėjo jį iš religinės, mokslinės, praktinės ir medicininės pasaulėžiūros. Svarstydami šį klausimą iš etikos pusės, jie priėjo išvados, kad žmogaus pranašumas prieš žemesniuosius gyvūnus visiškai nereiškia, kad paskutinieji turi tapti pirmųjų aukomis: atvirkščiai, aukštesnės esybės turi saugoti žemesniuosius; ir vieni, ir kiti turi padėti vienas kitam taip pat, kaip kad žmogus padeda žmogui. 

Be to, jie išreiškė nuomonę, kad žmogus maitinasi ne dėl malonumo, o tam, kad gyventų. Ir kai kurie iš jų siūlė atsisakyti ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, pieno – ir jie taip elgėsi savo gyvenime. Studijuodami šį klausimą iš mokslo pozicijų, kai kurie autoriai priėjo išvados, kad pati žmogaus fizinė struktūra liudija tai, kad jis yra žaliavalgis gyvūnas ir neturi naudoti virto maisto. Iš pradžių jis turi maitintis tik motinos pienu, o kai jam atsiras dantys, pereiti prie kieto maisto. Iš medicininės pasaulėžiūros taško jie pagrindė atsisakymą visų prieskonių ir aštrių priedų. Jų praktinės ir ekonominės išvados vegetarizmo naudai buvo tokios – vegetarinis maistas pats pigiausias. Visi tie argumentai padarė man tam tikrą poveikį. Be to aš dažnai susitikdavau su vegetarais vegetariškuose restoranuose. Anglijoje gyvavo vegetarų draugija, leidžianti kas savaitinį žurnalą. Aš jį užsisakiau, įstojau į draugiją ir labai greitai tapau jo vykdomojo komiteto nariu. Čia aš susipažinau su tais, kurie buvo laikomi vegetarizmo korifėjais, ir pats pradėjau atlikinėti eksperimentus maitinimosi srityje. 

Aš nustojau valgyti saldumynus ir prieskonius, atsiųstus iš namų. Praradau jiems norą, nes mano mintys įgavo naują kryptį; ir su malonumu valgiau virtus špinatus, paruoštus be prieskonių, kurie Ričmonde man atrodė tokie beskoniai. Tokie bandymai atvedė mane iki minties, kad tikroji skonio buveinė yra ne liežuvis, o smegenys. 

Žinoma, aš nuolat vadovavausi ekonomine nauda. Tomis dienomis buvo paplitusi nuomonė, kad kava ir arbata yra kenksmingi, ir pirmenybė buvo teikiama kakavai. O kadangi aš buvau įsitikinęs, kad žmogus turi valgyti tik tai, kas stiprina organizmą, tai paprastai atsisakydavau nuo kavos, arbatos ir gėriau kakavą. 

Restoranuose, kuriuose aš lankiausi, būdavo po dvi salės. Pirmoji salė, kurioje pietavo pasiturinti publika, patiekalai buvo siūlomi pasirinktini ir už juos buvo galima apmokėti atskirai. Čia pietūs kainavo nuo vieno iki dviejų šilingų. Antroje salėje buvo siūlomi pietūs iš trijų patiekalų už šešis pensus, taip pat priklausė ir duonos riekutė. Griežčiausios ekonomijos dienomis aš paprastai pietaudavau antroje salėje. 

Be pagrindinių bandymų aš atlikdavau ir smulkius. Taip, vienu metu aš nenaudojau maisto, kuriame yra krakmolo, kitu metu valgiau tik duoną ir vaisius arba maitinausi vien sūriu, pienu ir kiaušiniais. Paskutinis bandymas buvo visiškai nereikalingas. Jis netruko nė dviejų savaičių. Vienas iš reformatorių, propaguojančių atsisakyti produktus, turinčius krakmolo, labai palankiai atsiliepė apie kiaušinius, įrodinėdamas, kad kiaušiniai – tai ne mėsa, ir naudojant juos maistui, mes nedarome žalos gyviems sutvėrimams. Mane paveikė jo argumentai, ir aš, nepaisydamas duoto įžado, pradėjau valgyti kiaušinius. Tačiau paklydimas buvo trumpalaikis. Aš neturėjau teisės naujai išaiškinti savo įžadus, aš turėjau vadovautis tuo aiškinimu, kurį man davė motina, paėmusi iš manęs įžadus. Aš žinojau, kad kiaušiniai, jos supratimu, taip pat yra mėsiškas maistas. Suvokęs tikrąją įžadų prasmę, aš nustojau maitintis kiaušiniais.

Anglijoje aš susidūriau su trimis sąvokos „mėsa“ apibrėžimais. Pagal pirmą, mėsai priklauso tik paukščių ir gyvulių mėsa. Vegetarai, prisilaikantys šio apibrėžimo, nevalgo gyvulių ir paukščių mėsos, bet valgo žuvį, nekalbant jau apie kiaušinius. Pagal antrąjį apibrėžimą, mėsai priklauso visi gyvi sutvėrimai, todėl žuvis šiuo atveju taip pat atmetama, bet kiaušinius valgyti leidžiama. Trečiasis apibrėžimas į „mėsos“ sąvoką įjungia visų gyvų organizmų mėsą, o taip pat gyvulinius produktus, tokius kaip kiaušiniai ir pienas. Jei būčiai priėmęs pirmąjį apibrėžimą, tai galėjau valgyti ne tik kiaušinius, bet ir žuvį. Tačiau aš buvau įsitikinęs, kad mano motinos apibrėžimas ir yra tai, ko aš turėčiau laikytis. Todėl, kad laikyčiausi įžadų, aš atsisakiau kiaušinių. Dėl to atsirado nauji sunkumai, nes paaiškėjo, kad net vegetariškuose restoranuose daugelis patiekalų gaminami su kiaušiniais. Tai reiškė, kad aš turėjau užsiimti nemaloniu išsiaiškinimo procesu, domėdamasis, ar patiekaluose yra kiaušinių, nes daugelis pudingų ir sausainių buvo gaminami su kiaušiniais. Nors, vykdydamas savo pareigą, aš ir susidūriau su sunkumais, iš esmės mano maistas pasidarė paprastesnis. Tas paprastumas man sukėlė nemalonumų, nes reikėjo atsisakyti kai kurių patiekalų, kurie man patiko. Tačiau tie nemalonumai buvo laikini, nes tiksliai laikydamasis įžadų aš įgijau naują skonio suvokimą, gerokai sveikesnį, subtilesnį ir pastovesnį.

Pats sunkiausias išbandymas dar buvo priešakyje ir lietė kitą įžadą. Tačiau kas išdrįs pakenkti tam, kurį globoja dievas?

Čia būtų laikas papasakoti apie kelis mano pastebėjimus dėl įžadų ir priesaikų išaiškinimo. Įžadų aiškinimas – neišsenkantis ginčų šaltinis visame pasaulyje. Kad ir kaip aiškiai būtų išaiškintas įžadas, žmonės stengiasi jį iškraipyti ir pasukti savo tikslų naudai. Ir taip elgiasi visi turtuoliai ir vargšai, kunigaikščiai ir valstiečiai. Egoizmas apakina juos, ir panaudodami dvireikšmius išsireiškimus, jie apgaudinėja patys save, jie stengiasi apgauti pasaulį ir dievą. Reikia laikytis auksinės taisyklės, kurios esmė glūdi tame, kad įžadus priimti reikia taip, kaip juos aiškino juos jums uždedantysis. Kita taisyklė slypi tame, kad jei galimi du išaiškinimo variantai, reikia priimti silpnesniojo pusę. Šių dviejų taisyklių atsisakymas veda į ginčus ir neteisybę, įsišaknijusius mele. Ieškantis tiesos be sunkumų pasirenka auksinę taisyklę. Jam nereikia mokslininkų patarimų, kad išaiškintų įžadus. Mano motinos įdiegtas man „mėsos“ apibrėžimas atitinka auksinę taisyklę ir yra vienintelis teisingas man. Bet koks kitas išaiškinimas, pradiktuotas mano patyrimo ar susireikšminimo, kuriuos įgijau kartu su žiniomis, yra neteisingas. Anglijoje savo bandymus maitinimosi srityje aš dariau dėl ekonomijos ir higienos priežasčių. Religiniai šio klausimo aspektai mano dėmesio nesulaukė iki kelionės į Pietų Afriką, kur aš atlikau visą eilę sudėtingų bandymų, apie kuriuos papasakosiu kitose dalyse. Vis tik tų bandymų sėklos buvo pasėtos Anglijoje. 

Naujai atsivertęs pasekėjas entuziastingiau vykdo savo naujos religijos nurodymus, nei tas, kuris nuo gimimo priklauso tai religijai. Vegetarizmas tais laikas Anglijoje buvo naujas kultas, jis tapo nauju kultu ir man, todėl, kad kaip rašiau, aš ten nuvažiavau įsitikinusiu mėsos valgytoju ir vėliau buvau intelektualiai atverstas į vegetarizmą. Pilnas nekantrumo, būdingo naujokui, aš nusprendžiau įkurti vegetarų klubą savo rajone Beisuotere. Aš pasikviečiau serą Edviną Arnoldą, gyvenantį tame rajone, kad jis taptų klubo vice-prezidentu. „Vegetarian“ redaktorius dr. Oldfildas tapo prezidentu, o aš – sekretoriumi. Iš pradžių klubas klestėjo, bet po kelių mėnesių nustojo gyvavęs, nes aš persikėliau į kitą rajoną pagal savo paprotį periodiškai persikelti iš vienos vietos į kitą. Tačiau šis trumpalaikis ir kuklus bandymas kai ko mane išmokė, norint sukurti panašią organizaciją ir jai vadovauti.


XVIII Drovumas – mano skydas

Aš buvau išrinktas Vegetarų draugijos vykdomojo komiteto nariu ir laikiausi taisyklės dalyvauti kiekviename posėdyje, bet visada jaučiausi labai susivaržęs. Vienąkart dr. Oldfildas pasakė man:

– Su manimi jūs kalbate labai sklandžiai. Bet kodėl jūs neatveriate burnos per komiteto posėdžius? Jūs paprasčiausias tranas.

Aš supratau jo humorą. Bitės labai dalykiškos, o tranai didžiuliai dykinėtojai. Nieko keisto nebuvo tame, kad tuo metu kai kiti posėdyje reiškė savo nuomonę, aš sėdėjau tylėdamas. Aš tylėjau ne todėl, kad man niekada nesinorėjo pasisakyti. Aš paprasčiausiai nežinojau, kaip išreikšti savo mintis. Man atrodė, kad visi kiti komiteto nariai žino daugiau, nei aš. Dažnai atsitikdavo ir taip, kad kol aš sukaupdavau drąsą, jau būdavo svarstomas kitas klausimas. Taip vyko ilgą laiko tarpą.

Kartą svarstė labai rimtą klausimą. Mano nuomone, nedalyvauti susirinkime negerai, o tylint prabalsuoti reiškė bailumą. Ginčas vyko štai dėl ko: draugijos prezidentas buvo mr. Hillsas, geležinkelio detalių gamyklos savininkas. Jis buvo puritonas. Galima sakyti, kad draugija faktiškai egzistavo jo finansinio palaikymo dėka. Daugelis komiteto narių buvo jo statytiniai. Vykdomajam komitetui priklausė ir žinomas vegetaras dr. Allisonas – tik ką užgimusio judėjimo už gimstamumo apribojimą šalininkas, ir šias idėjas jis propagavo tarp darbininkų klasės atstovų. Mr. Hillsui atrodė, kad gimstamumo ribojimas pažeidžia moralės pagrindus. Jo nuomone Vegetarų draugija turi rūpintis ne tik maitinimosi klausimais, bet ir moralės, ir kad antipuritaniškų pažiūrų žmogus, toks kaip mr. Allisonas, negali būti Vegetarų draugijos nariu. Todėl pasiūlė jį atskirti nuo draugijos. Šis klausimas mane labai domino. Man taip pat atrodė, kad mr. Allisono dirbtinio gimstamumo kontrolės metodas yra pavojingas ir kad mr. Hillsas, kaip puritonas, turi pasisakyti prieš jį. Aš turėjau gerą nuomonę apie mr. Hillsą ir jo sielos savybes. Bet, mano nuomone, negalima žmogaus atskirti nuo Vegetarų draugijos tik todėl, kad jis atsisako pripažinti viena iš draugijos užduočių purotinišką moralę. Mr. Hillso įsitikinimai, kad būtina atriboti nuo draugijos antipuritaną neturi nieko bendro su tiesioginiais draugijos tikslais – padėti plėtoti vegetarizmą, o ne kokią nors moralės sistemą. Todėl, mano nuomone, draugijos nariu gali būti bet kuris vegetaras, nepriklausomai nuo jo pažiūrų į moralę.

Komitete buvo ir daugiau asmenų, prisilaikančių tokios pat nuomonės, bet aš jutau poreikį pačiam išsakyti savo požiūrį. Bet kaip tai padaryti? Man trūko drąsos pasisakyti, ir todėl aš nutariau savo mintis išsakyti raštu. Į posėdį aš atėjau jau turėdamas kišenėje surašytą laišką. Atsimenu, aš net nesiryžau skaityti to, kas surašyta, ir prezidentas paprašė kito žmogaus paskaityti mano rašinį. Dr. Allnsonas pralošė mūšį. Tokiu būdu, pačioje pirmoje kovoje aš iškart atsidūriau greta tų, kurie patyrė pralaimėjimą. Tačiau buvo malonu galvoti, kad mūsų reikalas teisus. Miglotai prisimenu, kaip po to atvejo aš pasitraukiau iš komiteto. 

Drovumas neapleido manęs visą buvimo Anglijoje laikotarpį. Net vizitų metu aš prarasdavau žadą vien nuo tuzino žmonių susibūrimo.

Kartą su advokatu Mazmudaru aš susiruošiau į Ventnorą. Mes apsistojome vienoje vegetarų šeimoje. Tame pačiame kurorte buvo ir mr. Hovardas, knygos „Dietinio maitinimosi etika“ autorius. Mes susitikome su juo, ir jis pakvietė mus pasisakyti mitinge ginant vegetarizmą. Mane įtikino, kad skaityti savo kalbą yra visiškai padoru. Aš žinojau, kad daugelis būtent taip ir elgėsi, stengdamiesi kuo aiškiau ir trumpiau išreikšti mintį. Apie pasisakymą be pasiruošimo aš net negalvojau. Todėl pasirašiau kalbą, išėjau į tribūną, bet perskaityti jos negalėjau. Akyse aptemo, aš suvirpėjau, nors visa kalba tilpo viename puslapyje. Mazmuradui teko ją perskaityti vietoj manęs. Jo paties pasisakymas, žinoma, buvo nuostabus ir buvo sutiktas aplodismentais. Man buvo gėda dėl savo drovumo, o sielą užgulė sunkumasu, kad esu toks nevykėlis.

Paskutinį kartą viešai pasisakyti aš pabandžiau prieš išvykdamas iš Anglijos. Bet ir tada aš atsidūriau juokingoje padėtyje. Aš pakviečiau savo draugus vegetarus pietums į Holborno restoraną, apie kurį jau buvau užsiminęs anksčiau. „Vegetariški pietūs, – pagalvojau aš, – kaip taisyklė vyksta vegetariškuose restoranuose. Bet kodėl jų nesurengti paprastame restorane?“ Aš susitariau su Holborno restorano valdytoju, kad būtų pagaminti išskirtinai vegetariški patiekalai. Vegetarai buvo sužavėti šiuo eksperimentu. Kiekvieni pietūs yra skirti tam, kad teiktų malonumą, bet Vakarai pavertė tai savotišku menu. Pietus supa ypatingas šurmulys, jie palydimi muzika ir pasisakymais. Nedideli kviestiniai pietūs, kuriuos surengiau, tuo klausimu nesiskyrė nuo kitų. Vadinasi, per pietus turi būti sakomos kalbos. Aš atsistojau, kai atėjo mano eilė kalbėti. Iš anksto buvau kruopščiai paruošęs kalbą, susidedančią vos iš kelių frazių, bet sugebėjau pasakyti tik pirmąją. Aš buvau skaitęs, kad Addisonas, pirmą kartą kalbėdamas bendruomenių susibūrime, tris kartus pakartojo: „Aš įsivaiduoju...“, ir kai jis nesugebėjo pratęsti minties, kažkoks juokdarys atsistojo ir pasakė: „Džentelmenas tris kartus pradėjo, bet nieko nepagimdė“ (žodžių žaismas „to conceive“ – „įsivaiduoti“ ir „pradėti“). Aš norėjau pasakyti juokingą kalbą, apžaisdamas šį anekdotą, ir pradėjau kalbą nuo tos frazės, bet tuoj pat nutilau. Atmintis staiga apleido mane, ir stengdamasis pasakyti juokelį, aš pats papuoliau į juokingą situaciją.

– Dėkoju, džentelmenai, kad priėmėte mano kvietimą, – pasakiau su protrūkiais ir atsisėdau.

Ir tik Pietų Afrikoje aš nugalėjau savo drovumą, nors ir nevisiškai. Aš niekada negalėjau kalbėti ekspromtu. Kiekvieną sykį, kai prieš mane būdavo nepažįstama auditorija, aš pajusdavo abejones ir visaip stengdavausi išvengti pasisakymų. Netgi dabar, man atrodo, aš negalėčiau užimti draugų tuščiais plepalais.

Turiu pastebėti, kad mano drovumas man nekenkė, tik mano draugai kartais pasišaipydavo iš manęs. O kartais ir atvirkščiai: aš turėdavau iš to naudos. Mano neryžtingumas, anksčiau liūdinęs mane, dabar man teikė pasitenkinimą. Jo didžiausia dorybė buvo tame, kad aš išmokau taupyti žodžius. Aš išmokau trumpai suformuluoti savo mintis. Dabar aš galiu išduoti sau pažymėjimą, kad beprasmis žodis vargiai išsprūs man nuo liežuvio ar iš po mano plunksnos. Aš neatsimenu, kad kada nors būčiau pasigailėjęs to, ką pasakiau ar parašiau. Taip aš atsitvėriau nuo daugybės nesėkmių ir tuščio laiko švaistymo. Patyrimas man sako, kad tylėjimas – vienas iš tiesos sekėjo dvasinės disciplinos požymių. Polinkis perdėti, nutylėti arba iškreipti tiesą, sąmoningai ar nesąmoningai, – natūrali žmogaus silpnybė, tylėjimas būtinas tam, kad nugalėti šią silpnybę. Nedaugiažodė kalba vargu ar bus be prasmės: juk pasveriamas kiekvienas žodis. Labai daug žmonių nevaldo savo kalbos. Nebuvo nė vieno susirinkimo, kuriame rašteliais pirmininko neprašytų suteikti žodį. O kai toks prašymas būdavo patenkinamas, oratorius paprastai viršydavo reglamentą, prašydavo pratęsti laiką, o kartais ir kalbėdavo toliau be leidimo. Panašūs pasisakymai vargu, ar atneša pasauliui naudos. Tai, kaip taisyklė, tuščias laiko švaistymas. Mano drovumas, tikrovėje, buvo mano skydas ir priedanga. Jis suteikia man galimybę tobulėti. Jis padeda man pažinti tiesą.


XIX Melo užkratas

Prieš keturiasdešimt metų (autorius kalba apie 80-uosius 19-o a. metus) Anglijoje palyginus buvo mažai indų studentų. Tie iš jų, kurie buvo vedę, paprastai tai slėpė. Anglijoje mokiniai ir koledžų studentai – viengungiai, nes manoma, kad neįmanoma suderinti mokymosi su vedusio žmogaus gyvenimu. Gerais senais laikais ir pas mus gyvavo tokia pat tradicija – besimokantysis būtinai buvo brahmačarija (red. Siaurai– lytinis susilaikymas, plačiau – savidisciplina, savo norų suvaldimas). O dabar Indijoje santuokos sudaromos tarp vaikų, ir tai visiškai neįsivaizduojama Anglijoje. Todėl indai studentai gėdijosi prisipažinti, kad jie vedę. Buvo ir kita apsimetinėjimo priežastis. Jei taptų žinoma, kad jie vedę, tai šeimose, kuriose jie gyveno, jie negalėtų flirtuoti. Flirtas tas būdavo daugiau-mažiau nekaltas. Tėvai net skatino tai, ir tokio pobūdžio bendravimas tarp jaunų vyrų ir moterų, tikriausiai, yra būtinas Anglijoje, nes čia kiekvienas jaunas žmogus pats sau pasirenka sutuoktinę. Vis tik, kai jaunuoliai indai, atvykę į Angliją, įsitraukdavo į tokius santykius, visiškai natūralius anglų jaunuomenei, rezultatas dažnai būdavo apgailėtinas. Aš mačiau, kaip mūsų jaunuoliai, veikiami pagundų ir trokšdami draugiškų santykių pasirinkdavo gyvenimą, perpildytą melu, kuris anglų jaunuomenei, buvo visiškai nekaltas, bet visiškai nepageidautinas mūsų jaunuoliams. Aš taip pat neišvengiau tokios kenksmingos įtakos. Be jokių svyravimų aš prisistačiau viengungiu, nors turėjau žmoną ir sūnų. Tačiau laimingesnis nuo tokio apsimetinėjimo aš netapau. Tik uždarumas ir kuklumas neleido man žengti per daug toli. Jei nebūčiau slėpęs, kad esu vedęs, nei viena mergina nebūtų su manimi kalbėjusi ir niekur nebūtų su manimi ėjusi. 

Bailumu aš pasižymėjau ne menkiau, nei uždarumu. Šeimoje, kuriose aš apsigyvenau Ventnore, buvo paprotys – šeimininko dukra kviesdavo nuomininkus pasivaikščioti. Vieną kartą šeimininkės duktė pakvietė mane pasivaikščioti po vaizdingas Ventnoro apylinkės kalvas. Aš buvau neblogas ėjikas, bet mano bendrakeleivė vaikščiojo greičiau už mane.

Ji tempė mane paskui save ir nenutildama visą kelią plepėjo. Atsakydamas jai aš tik pralemendavau „taip“ arba „ne“, geriausiu atveju „taip, labai gražu“. Ji skrido pirmyn lyg paukštė, o aš, eidamas paskui, vis galvojau, kada gi mes sugrįšime namo. Pagaliau, mes užsiropštėme ant kalvos viršūnės. Tik kaip dabar nuo jos nusileisti? Vikri dvidešimtpenkiametė ledi, nežiūrint jos aukštų kulniukų, kaip strėlė pasileido žemyn, o aš gėdingai nušliaužiau paskui ją. Ji stovėjo apačioje ir šypsodamasi drąsino mane, siūlėsi pagelbėti. Kaip aš galėjau būti toks bailus? Pagaliau, labai sunkiai, kartais net keturiomis, aš nušliaužiau žemyn. Ji linksmai pasveikino mane šūksniais „bravo!“ ir tuo pat metu kaip tik įmanydama gėdino mane. 

Ne visada man pavykdavo jaustis saugiu. Matyt, dievas norėjo mane išlaisvinti iš melo užkrato. Kartą išsiruošiau į Braitoną, į tokį pat kurortinį miestelį, kaip ir Ventnoras. Tai atsitiko iki kelionės į Ventnorą. Čia viešbutyje aš susipažinau su pagyvenusia moterimi, našle, turinčia nedideles santaupas. Tai buvo pirmieji mano gyvenimo Anglijoje metai. Meniu valgykloje buvo surašytas prancūziškai, ir aš nieko negalėjau suprasti. Aš atsisėdau prie staliuko greta pagyvenusios damos. Ji suprato, kad aš užsienietis ir nieko nesuprantu, ir tuoj pat man pagelbėjo. 

– Jūs, tikriausiai, užsienietis, ir nežinote, ką daryti? – paklausė ji. – Kodėl jūs nieko neužsisakėte?

Kai ji į mane kreipėsi, aš apžiūrinėjau meniu ir ruošiausi paklausinėti oficiantą apie patiekalus. Aš jai padėkojau ir, paaiškinęs savo sunkumus, pasakiau, kad nežinau, kurie patiekalai čia vegetariški, nes nesuprantu prancūziškai.

– Aš padėsiu jums, – pasakė ji. Tuoj viską paaiškinsiu ir pasakysiu, ką jūs galite valgyti.

Aš dėkingai pasinaudojau jos pagalba. Taip užsimezgė pažintis, kuri peraugo į draugystę, prasitęsusią visą mano buvimo Anglijoje laikotarpį, taip pat ir po mano išvykimo. Dama davė man savo Londono adresą ir pakvietė pietauti pas ją sekmadieniais. Aš gaudavau kvietimų ir iškilmingomis progomis. Ji stengėsi man padėti nugalėti drovumą, supažindindama su jaunomis moterimis ir įtraukdama į pokalbį su jomis. Man ypatingai įsiminė pokalbiai su viena mergina, kuri gyveno pas mano pažįstamą. Labai dažnai mes likdavome dviese.

Iš pradžių aš jausdavausi nejaukiai: negalėdavau pradėti pokalbio, nemokėjau įsijungti į juokus. Ji mane to išmokė. Aš nekantraudamas pradėjau laukti sekmadienių, man patiko bendrauti su ta mergina.

Senoji ledi išstatinėjo savo pinkles vis plačiau. Ji domėjosi mūsų susitikimais. Galbūt, ji turėjo savų planų dėl mūsų? 

Jaučiausi susivaržęs. „Geriau būčiau iš pat pradžių pasakęs senajai ledi, kad esu vedęs, – galvojau aš, – tada ji nesistengtų mūsų sutuokti. Tačiau pasikeisti niekada nevėlu. Pasakius tiesą, kraštutiniu atveju, galima išvengti nemalonumų ateityje“. Taip mąstydamas aš parašiau jai laišką:

„Nuo tos dienos, kai mes susitikome Braitone, jūs visada buvote man gera, jūs rūpinotės manimi kaip motina. Jūs nusprendėte mane sutuokti ir todėl supažindindavote su jaunomis merginomis. Kol visa tai nepažengė per toli, aš turiu prisipažinti, kad nesu vertas jūsų dėmesio. Pačią pirmą mūsų pažinties dieną aš turėjau pasakyti jums, kad esu vedęs. Aš žinau, kad atvykę į Angliją studentai indai slepia tai, ir nusekiau jų pavyzdžiu. Dabar matau, kad taip elgtis nederėjo. Turiu pridurti, kad mane apvesdino, kai dar buvau berniukas, o dabar aš jau turiu sūnų. Man nemalonu, kad ilgai tai slėpiau nuo jūsų. Bet džiaugiuosi, kad dievas, pagaliau, man suteikė jėgų pasakyti tiesą. Ar atleisite man? Galiu jus užtikrinti, kad aš neleidau sau nieko per daug elgesyje su jauna mergina, su kuria jūs mane supažindinote. Aš žinau ribas. Kadangi nežinojote, kad esu vedęs, jūs, žinoma, norėjote mus sužieduoti. Ir štai, kol viskas nenuėjo per daug toli, aš privalau jums pranešti visą tiesą.

Jei perskaičiuosi mano laišką, jūs nuspręsite, kad aš nevertas jūsų svetingumo, užtikrinu jus, kad priimsiu tai kaip būtinybę. Aš be galo dėkingas jums už gerumą ir dėmesį. Jei po viso to, kas įvyko, jūs manęs neatstumsite ir pamaloninsite savo svetingumu (kad užsitarnaučiau jį aš nepagailėsiu jėgų), aš būsiu laimingas ir pripažinsiu tai kaip dar vieną jūsų gerumo įrodymą“.

Tegul skaitytojas negalvoja, kad surašiau tokį laišką vienu prisėdimu. Aš jį perrašinėjau begales kartų. Ir jis nuėmė nuo manęs didžiulį sunkumą. Sulaukiau maždaug tokio atsakymo:

„Gavau jūsų atvirą laišką. Mes abi juo apsidžiaugėme ir draugiškai pasijuokėme. Jūsų melas, kuriuo save kaltinate, visiškai atleistinas. Vis tik gerai, kad jūs pranešėte mums tikrąją padėtį. Mano kvietimas lieka galiojęs, ir mes laukiame jūsų kitą sekmadienį. Pasiruošusios išklausyti pasakojimo apie jūsų vaikišką santuoką ir pasijuokti kartu. Man, žinoma, nėra būtinybės įtikinėti jus, kad šis incidentas nė kiek neįtakoja mūsų draugystės“.

Taip aš apsivaliau nuo melo užkrato ir nuo to momento daugiau neslėpiau, kad esu vedęs.


XX Pažintis su skirtingomis religijomis

Antrųjų gyvenimo Anglijoje metų pabaigoje aš susipažinau su dviem teosofais, jie buvo broliai ir abu buvo viengungiai. Jie prakalbo su manimi apie „Gitą“. Jie skaitė „Dangaus dainą“, kurią vertė Edvinas Arnoldas ir pasiūlė man kartu su jais paskaityti originalą. Buvo gėda prisipažinti, kad aš neskaičiau tos dieviškos poemos nei sanskrito, nei gutandžali kalba. Aš buvau priverstas pasisakyti, kad neskaičiau „Gitos“ ir su malonumu perskaitysiu ją kartu su jais ir, nors sanskritą žinau prastai, tikiuosi, kad sugebėsiu pastebėti tas vietas, kur vertėjui nepavyko perduoti originalo. Mes pradėjome skaityti „Gitą“. Eilės iš antros dalies man padarė tokį gilų įspūdį, kad iki šiolei skamba mano ausyse: 

Kai galvojama apie jausmų objektą, atsiranda Potraukis;

Potraukis gimdo norą,

Noras įsiliepsnoja į nesuvaldomą aistrą

Aistra paskui save atsiveda Beprotystę;

Vėliau liks tik prisiminimai

Ir pasirodys, kad visa tai buvo miražas.

Tegul kilmingas tikslas pradingsta

Ir išdegina protą taip, 

kad tikslas, protas ir žmogus žūtų.

Knyga man pasirodė neįkainuojama. Laikui bėgant aš įtvirtinau šią savo nuomonę ir dabar šitą knygą laikau pagrindiniu tiesos pažinimo šaltiniu. „Gita“ visada man padėdavo, kai apimdavo neviltis. Aš perskaičiau beveik visus angliškus „Gitos“ vertimus ir Edvino Arnoldo (1832-1904) vertimą laikau geriausiu. Jis labai tikslus, ir tuo pat metu nesijaučia, kad tai vertimas. Skaitydamas „Gitą“ su savo draugais, aš jos neišstudijavau. Tik po kelerių metų ji tapo mano darbastalio knyga.

Broliai man rekomendavo perskaityti Edvino Arnoldo, kurį tada aš pažinojau tik kaip „Dangiškos giesmės“ autorių, knygą „Azijos šviesa. Aš perskaičiau knygą ir susidomėjau ją daugiau nei „Bhagavadgita“. Pradėjęs skaityti, aš jau nebegalėjau sustoti. 

Jie mane nuvedė ir į Blavatskajos ložę ir ten supažindino su madam Blavakstkaja ir misis Bezant, kuri tik ką buvo įstojusi į teosofinę draugiją. Didžiai susidomėjęs klausiausi įvairiausių pasisakymų apie jos kreipimąsi. Draugai patarinėjo ir man įstoti į šią draugiją, bet aš mandagiai atsisakiau, pareiškęs, kad turėdamas menką žinojimą net nuosavoje religijoje, nenoriu priklausyti jokiai kitai religinei draugijai. Atsimenu, kad atkakliai prašomas brolių aš perskaičiau madam Blavatskajos „Raktas į Tesofiją“. Ši knyga iššaukė man norą skaityti apie induizmą. Aš daugiau nebetikėjau misionieriais, tvirtinusiais, kad induizmas yra pilnas prietarų. 

Panašiai tuo pačiu laiku vegetarų pensionate aš susipažinau su krikščionimi iš Mančesterio. Jis prakalbo su manimi apie krikščionybę. Aš pasidalinau su juo prisiminimais apie Radžkotą. Jam buvo skaudu klausytis, jis pasakė: „Aš vegetaras. Aš negeriu. Žinoma, daugelis krikščionių valgo mėsą ir geria spirituotus gėrimus, bet nei viena, nei kita nėra nurodyta šventame rašte. Paskaitykite Bibliją.“ Aš paklausiau jo patarimo. Jis pats vertėsi pardavinėdamas Biblijas. Aš nusipirkau iš jo leidinį su žemėlapiais, temų rodyklėmis ir kitomis pagalbinėmis priemonėmis ir pradėjau skaityti, bet niekaip negalėjau įveikti „Senojo testamento“. Aš perskaičiau „Būties knygą“, o skaitydamas kitas dalis visada užmigdavau. Vis tik, kad galėčiau pasakyti, kad perskaičiau Bibliją, aš atkakliai sėdėjau prie knygų. Man prireikė milžiniškų pastangų perskaityti knygas ir vis tik manyje tai neiššaukė nė menkiausio susidomėjimo. Be to aš absoliučiai nieko nesupratau. Ypatingai man nepatiko „Skaičių knyga“.

„Naujasis testamentas“ paliko man kitokį įspūdį, ypač Kalno pamokslas, palietęs mano sielos gelmes. Aš lyginau jį su „Gita“. Ir neapsakomą susižavėjimą man sukėlė šios eilutės: „O aš jums sakau: nesipriešink skriaudikui; bet jei kas trenks tau į dešinį skruostą, atsuk jam kitą; ir jei kas panorės teistis su tavimi ir atimti tavo baltinius, atiduok jam ir apsiaustą“. Aš prisiminiau Šamalo Bhatto eiles: „Už taurę su vandeniu atsilygink geru maistu“ ir t.t. Mano jaunas protas stengėsi apjungti „Gitos“ mokymą, „Azijos šviesą“ ir Kalno pamokslą. Aš pamačiau, kad aukščiausia religijos forma – atsižadėjimas, ir tai giliai įstrigo mano sieloje.

Biblijos skaitymas iššaukė norą susipažinti su kitų religinių pamokslininkų gyvenimu. Vienas draugas rekomendavo man Karlėjaus knygą „Herojai ir heroizmas istorijoje“. Aš perskaičiau skyrių apie herojus pranašus ir sužinojau apie pranašų didingumą, jų pasiryžimą ir asketišką gyvenimą.

Daugiau tuo momentu gilintis į religijas aš negalėjau, nes pasiruošimas egzaminams nepalikdavo tam laiko. Vis tik aš nusprendžiau, kad perskaitysiu kiek įmanoma daugiau knygų religine tematika ir susipažinsiu su visomis svarbiausiomis religijomis.

Ir argi aš galėjau išvengti pažinties su ateizmu? Kiekvienam indui žinomas Bradlo vardas ir jo taip vadinamas ateizmas. Perskaičiau keletą ateistinių knygų, kurių pavadinimų jau neatsimenu. Jos nepadarė man jokio įspūdžio ir įtakos, nes jau buvau praėjęs ateizmo dykumą. Tas faktas, kad misis Bezant, tada buvusi madinga, atitolo nuo ateizmo į teizmą, dar sustiprino mano pasibjaurėjimą ateizmu. Perskaičiau jos knygą „Kaip aš tapau teosofe“.

Tuo metu mirė Bradlo. Jį laidojo Vokingo kapinėse. Aš dalyvavau jo laidotuvėse, ir, man atrodo, ten buvo vien indai, gyvenę Londone. Laidotuvėse dalyvavo keletas kunigų, atėjusių atiduoti jam paskutinės pagarbos. Einant iš kapinių mes sustojome ant platformos laukti traukinio. Koks-tai ateistas iš minios pradėjo užkabinėti vieną iš kunigų.

– Tai kaip, sere, ar tikite jūs į dievą?

– Taip, – atsakė šis tyliai.

– Ir jūs taip pat žinote, kad žemės apvalumas lygus 28 tūkstančiams mylių? – paklausė ateistas pasitikinčio savimi žmogaus šypsena.

– Suprantama.

– Tada atsakykite man, prašau, kokio dydžio jūsų dievas ir kur jis yra?

– O, jei mes žinotume. Jis mūsų širdyse.

– Na-na, nelaikykite manęs vaiku! – pasakė ateistas ir pergalingai pasižiūrėjo į mus.

Kunigas nuolankiai nutylėjo.

Šis pokalbis sustiprino mano nusistatymą prieš ateizmą. 


XXI. Bejėgių atrama, silpnųjų jėga

Aš prabėgom susipažinau su induizmu ir kitomis pasaulio religijomis, bet supratau, kad to nepakanka, kad išsigelbėti nuo gyvenimo paruoštų išbandymų. Iki tam tikro momento žmogus neįtaria ir nežino, kas jam padės artėjančių išbandymų metu. Jei jis netikintis, tai savo saugumą užrašys atsitiktinumui. Jei tikintis, tai pasakys, kad jį išgelbėjo dievas. Jis prieis išvadą, kad religijos studijavimo ar dvasinės disciplinos dėka jis pasiekė palaimą. Bet išsivadavimo valandą jis nežinos, kas jį gelbėja: dvasinė disciplina ar kažkas kita. Argi žmonėms, besididžiuojantiems savo dvasios galia, neteko matyti, kaip ta jėga pavirsta niekuo? Išbandymų metu religijų pažinimas, palyginus jį su gyvenimišku patyrimu, atrodo menkniekis.

Būtent Anglijoje aš pirmą kartą suvokiau religinių žinių nenaudingumą. Negaliu suprasti, kokiu būdu dar būdamas visiškai jaunas aš gelbėjausi iš įvairiausių bėdų. Tada man buvo dvidešimt, ir aš jau turėjau šiokį tokį šeimos vyro ir tėvo patyrimą.

Atsimenu, kad paskutinieji mano gyvenimo Anglijoje metai buvo 1890-ieji. Tada Portsmute įvyko vegetarų konferencija, į kurią buvome pakviesti mano draugas indas ir aš. Portsmutas – jūrų uostas, ir gyvenimas čia vienu ar kitu būdu siejasi su uostu. Ten daug namų, kuriuose gyvena moterys, turinčios prastą reputaciją. Jų negalima pavadinti prostitutėmis, nors jos ir nėra labai išrankios moralės klausimuose. Mus apgyvendino viename iš tokių namų. Nereikia ir sakyti, kad paruošiamasis komitetas to nežinojo. Tokiame dideliame mieste kaip Portsmutas, sunki nustatyti, kurie butai tinkami ir kurie netinkami tokiems atsitiktiniams keleiviams, kaip mes.

Iš konferencijos posėdžio mes grįžome vakare, ir, pavakarieniavę, susėdome žaisti bridžo. Kaip kad priimta Anglijoje net pačiuose garbingiausiuose namuose, prie mūsų prisijungė šeimininkė.

Paprastai žaidimo metu žaidėjai apsikeičia nekaltais juokeliais, bet mano draugužis ir šeimininkė pradėjo juokauti nepadoriai. Aš nežinojau, kad mano draugas buvo tokių dalykų žinovas. Mane tai patraukė, ir aš prisidėjau prie jų. Bet tuo momentu, kai aš jau buvau pasiruošęs peržengti padorumo ribą ir baigti žaidimą kortomis, draugo burna mane perspėjo dievas: „Kas per velnias apsigyveno tavyje, mano berniuk! Greičiau eik iš čia!“

Man pasidarė gėda. Aš išgirdau perspėjimą ir mintyse padėkojau draugui. Prisiminęs įžadus, duotus motinai, aš pasitraukiau. Aš įžengiau į savo kambarį sunkiai kvėpuodamas, drebėdamas, stipriai plakančia širdimi, kaip užspęstas į kampą žvėris.

Prisimenu tai, kaip pirmą atvejį savo gyvenime, kai ne mano žmona, o svetima moteris sukėlė manyje aistrą. Naktį negalėjau užmigti, mane kankino įvairiausios mintys. Ar turiu palikti šiuos namus? Ar turiu išvis išvykti iš šios vietos? Kur aš pakliuvau? Kas būtų įvykę su manimi, jei būčiau praradęs protą? Nusprendžiau elgtis atsargiai: ne šiaip palikti namus, bet sugalvojus kokį nors pretekstą išvažiuoti iš Portsmuto. Konferencija turėjo tęstis dar dvi dienas, bet aš išvykau kitos dienos vakare, o mano draugas liko ten dar kuriam tai laikui.

Tuo metu aš nesupratau nei religijos, ne dievo esmės ir to, kad dievas mus kreipia. Aš tik miglotai suvokiau, kad mane apsaugojo dievas. Jis gelbėdavo mane visuose išbandymuose. Žinau, kad išsireiškimas „išgelbėjo dievas“ dabar man turi daug gilesnę prasmę; ir vis tik jaučiu, kad dar ir dabar pilnai nesuvokiu jame slypinčios prasmės. Tik didesnis patyrimas gali man padėti giliau tai suvokti. Tačiau visuose išbandymuose, kuriuos aš įveikiau, – tiek dvasiniame gyvenime, tiek juristo darbo kasdienybėje, ar tuo laikotarpiu, kai buvau įvairių organizacijų vadovu politikos sferoje, – aš galiu pasakyti, kad dievas mane išgelbėjo. Kai prarasdavau bet kokią viltį, „kai niekas nebepadės ir nebepaguos“, aš atradau, kad iš kažkur atsirasdavo pagalba. Malda ir dievo garbinimas nėra religiniai prietarai. Tai daug tikriau, nei maistas, gėrimas, sėdėjimas ar vaikščiojimas. Be sureikšminimo galima pasakyti, kad tik tai ir yra tikra, o visa kita netikra. 

Dievo garbinimas ir malda – tai ne gražbylystės vaisius ar tušti žodžiai. Tai eina iš širdies gilumos. Todėl jei pavyks sielai pasiekti tokį tyrumą, kai ji „prisipildys vien meile“, jei visos širdies stygos skambės tik vienam tikslui, jos „suvirpės ir nematomai ištirps muzikoje“. Maldai nereikia žodžių. Ji eina pati iš savęs ir nepriklauso nuo pastangų, ar kokių tai jausmų. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad malda – tai užtikrinta priemonės išvalyti širdį nuo aistrų. Tačiau ji turi susiderinti su pilnutiniu susitaikymu.  


XXII Narajanas Hemčandra

Tuo metu į Angliją atvažiavo Narajanas Hemčandra. Aš jau buvau girdėjęs apie jį, kaip apie rašytoją. Mes susitikome pas Misis Manding, Nacionalinės indų asociacijos narę. Kai lankydavausi pas ją, paprastai tylėdavau, beveik nekalbėdavau, tik atsakydavau į klausimus. Ji pristatė mane Narajanui Hemčandrai. Narajanas nemokėjo anglų kalbos. Apsirengęs jis buvo keistai: prastai pasiūtomis kelnėmis ir susiglamžiusiu purvinu rudu švarku, tokio kirpimo, kaip nešioja parsai, be kalnieriaus ir šlipso, užsidėjęs vilnonę kepuraitę su šluotele. Ilga barzda.

Jis buvo neaukštas, liesokas, apvalus jo veidas buvo subjaurotas raupų, nosis ne aštri, bet ir ne buka. Barzdą jis visą laiką čiupinėjo ranka.

Šis keistos išvaizdos ir aprangos žmogus aštriai skyrėsi tarp rinktinės publikos.

– Daug girdėjau apie jus, – pasakiau, – ir skaičiau kai kuriuos jūsų rašinius. Būčiau laimingas, jei užsuktumėte pas mane.

Narajano Hemčandro balsas buvo gerokai užkimęs. Šypsodamasis, jis paklausė:

– Kur jūs gyvenate?

– Storstrite.

– Vadinasi, mes kaimynai. Noriu išmokti anglų kalbą. Ar neapsiimtumėte manęs mokyti?

– Su malonumu. Džiaugsiuosi galėdamas išmokyti jus visko, ką žinau pats, ir stengsiuosi iš visų jėgų. Jei norite, galiu aš ateidinėti pas jus.

– O ne, aš pats ateisiu pas jus ir atsinešiu vadovėlius.

Taip mes susitarėme, ir greitu laiku tapome dideliais draugais. 

Narajanas Hemčandra gramatikoje buvo visiškas nemokša. „Arklys“ jam buvo veiksmažodis, o „lakstyti“ – daiktavardis. Būtų galima prisiminti nemažai tokių juokingų pavyzdžių. Bet nemokšiškumas jo nė kiek nejaudino. Mano kuklios žinios gramatikoje jam taip pat nepadarė jokio įspūdžio. Jis, žinoma, niekada negalvojo, kad gramatikos nežinojimas yra gėdingas.

Didingai ramus jis pareiškė man:

– Skirtingai nei jūs aš niekada nelankiau mokyklos ir niekada nejaučiau poreikio gramatikai, kad galėčiau išreikšti savo mintis.

– Jūs žinote bengalų kalbą? Ne, – o aš žinau. Aš keliavau po Bengaliją. Juk tai aš suteikiau galimybę žmonėms, kalbantiems gudžarati, skaityti maharadžos Rabindranato Tagorės kūrinius. Ir aš noriu išversti į gudžarati literatūrinius lobius daugelio kitų tautų. Jūs žinote, kad mano vertimai ne pažodiniai. Aš tenkinuosi tuo, kad perduodu originalo dvasią. Po to kiti, daugiau žinantys, padarys daugiau, nei aš. Aš gi, esu pilnai patenkintas tuo, ko pasiekiau be gramatikos žinojimo. Aš kalbu marathi, hindi, bengalų kalbomis, o dabar pradėjau mokytis anglų. Aš noriu turėti didesnį žodžių bagažą. Nejaugi galvojate, kad mane tai patenkins? Ne. Aš noriu nuvažiuoti į Prancūziją ir mokytis prancūzų kalbos. Kalbama, kad šia kalba yra daug literatūros. Aš važiuosiu į Vokietiją, jei bus galimybė, ten išmoksiu vokiečių kalbą.

Šia tema jis galėjo kalbėti be galo. Jis turėjo nepasotinamą norą keliauti ir mokytis kalbų.

– Tai jūs važiuosite ir į Ameriką?

– Žinoma. Kaip gi aš sugrįšiu į Indiją, nepamatęs Naujojo Pasaulio?

– Bet iš kur jūs gausite pinigų?

– O kam man pinigai? Juk aš ne toks frantas, kaip jūs. Man reikia minimaliai maisto ir šiokios tokios aprangos, ir todėl pilnai užteks to nedaug, ką gaunu už savo knygas ir duoda draugai. Keliauju aš visada trečia klase. Ir į Ameriką keliausiu ant denio. 

Narajanas Hemčandra bus pats paprastumas, ir jo atvirumas tiko prie jo paprastumo. Jis neturėjo nė pėdsako garbėtroškos, išskyrus gal tik jo neišpasakytą didžiavimąsi savo literatūriniais gebėjimais.

Mes susitikdavome kasdien. Mūsų mintyse ir poelgiuose buvo daug bendro. Abu mes buvome vegetarai ir dažnai pusryčiaudavome kartu. Tai buvo laikotarpis, kai aš gyvenau už 17 šilingų per savaitę ir pats gaminau sau maistą. Kartais aš nueidavau pas jį, kartais – jis pas mane. Aš gaminau anglų virtuvės patiekalus, bet jam patiko tik indiška virtuvė. Jis negalėjo gyventi be dhalo (indiškai – pupos).

Aš paprastai virdavau morkų sriubą arba kažką panašaus, jam nepatiko mano skonis. Vienąkart jis kažkur gavo mung (pupos), išvirė ir atnešė man. Aš suvalgiau pasiskanaudamas. Tai buvo pradžia reguliarių pagaminto maisto pasidalijimų. Aš atnešdavau jam savo skanumynų, o jis man savo.

Tuomet kiekvieno lūpose buvo kardinolo Manningo vardas. Tik kardinolo Manningo ir Džono Biornso pastangomis taip greitai pasibaigė dokininkų streikas. Aš papasakojau Narajanui Hemčandrui apie tai, kad Dizraelis žavisi kardinolo paprastumu.

– Tada aš turiu pamatyti tą išminčių, – pasakė jis.

– Bet jis svarbi asmenybė. Kokiu būdu jūs ruošiatės susitikti su juo?

– Aš nežinau. Paprašysiu jūsų parašyti jam laišką mano vardu. Parašykite, kad aš rašytojas ir asmeniškai noriu pasveikinti jį su sėkminga veikla vardan žmonijos gerovės, o taip pat parašykite, kad aš ateisiu kartu su jumis, kaip su vertėju, nes nemoku anglų kalbos.

Aš parašiau laišką. Po dviejų-trijų dienų iš Manningo sulaukėme atsakymo drauge su kvietimu aplankyti jį paskirtą dieną. Mes nuvykome pas kardinolą. Aš apsivilkau vizitui skirtus rūbus, o Narajanas Hemčandra liko su savo kasdieniu kostiumu – vis tomis pačiomis kelnėmis ir švarku. Aš bandžiau iš jo pasišaipyti, bet jis tik nusijuokė ir pasakė:

– Jūs, civilizuotas jaunimas, esate bailiai. Didūs žmonės niekada nekreipia dėmesio į žmogaus išorę. Jie galvoja apie jų širdį.

Mes įėjome į kardinolo rūmus. Vos tik atsisėdome, kai tarpduryje pasirodė aukštas liesas senis ir paspaudė mums rankas. Narajanas Hemčandra pasveikino jį taip:

– Aš nesiruošiu atimti iš jūsų laiko. Aš daug girdėjau apie jus ir pajutau, kad turiu ateiti ir padėkoti jums už visa gera, ką padarėte streikuotojams. Turiu paprotį aplankyti išminčius visame pasaulyje. Štai kodėl sudrumsčiau jūsų ramybę.

Suprantama, tai buvo mano vertimas iš to, ką jis pasakė gudžarati kalba.

– Džiaugiuosi, kad jūs atėjote. Tikiuosi, kad jūsų viešnagė Londone turės jums naudos ir jūs artimiau pažinsite mūsų tautą. Te laimina jus dievas! – Su tariamais žodžiais kardinolas atsistojo ir atsisveikino su mumis.

Vienąkart Narajanas Hemčandra atėjo pas mane apsivilkęs baltinius ir dhoti. Mano geroji šeimininkė atidarė duris ir pasibaisėjusi atbėgo pas mane. Tai buvo nauja šeimininkė, kuri nepažinojo Narajano Hemčandro.

– Kažkoks beprotis nori jus matyti, – pasakė ji. Aš išėjau iš kambario ir savo nustebimui pamačiau Narajaną Hemčandrą. Aš buvau pritrenktas. Bet jo veide neatsispindėjo nieko, išskyrus įprastą šypseną.

– Ar vaikai neerzino jūsų gatvėje?

– Taip, jie bėgo paskui mane, bet aš nekreipiau į juos dėmesio, ir jie netriukšmavo. 

Prabuvęs kelis mėnesius Londone, Narajanas Hemčandra išvyko į Paryžių. Ten jis pramoko prancūzų kalbą ir pradėjo versti prancūziškas knygas. Tuo metu aš jau padoriai mokėjau prancūzų kalbą, ir jis man davė peržiūrėti savo darbą. Tai nebuvo vertimas, tai buvo trumpas perpasakojimas.

Galiausiai jis įgyvendino ir savo norą pabūti Amerikoje. Per didelius vargus jis įsigijo bilietą keliauti denyje. Jungtinėse Valstijose jam iškėlė bylą už „nepadorią aprangą“, kai jis vienąkart gatvėje pasirodė su baltiniais ir dhota. Atrodo, kad jis buvo išteisintas.


XXIII Pasaulinė paroda

1890 metais Paryžiuje buvo atidaryta pasaulinė paroda. Aš skaičiau apie didžiulį paruošiamąjį darbą, kuris buvo įvykdytas prieš jos atidarymą; be to visada norėjau aplankyti Paryžių. Aš pagalvojau, kad būtų gerai įgyvendinti abu norus – pamatyti Paryžių ir aplankyti parodą. Ypatingą dėmesį parodoje užėmė Eifelio bokštas, pilnai sukonstruotas iš metalo ir kurio aukštis siekė apie tūkstantį pėdų. Žinoma, parodoje buvo pristatyta dar daug kitų įdomių dalykų, bet Eifelio bokštas buvo pagrindinis, nes iki šiol buvo galvojama, kad tokio aukščio statinys negali būti tvirtas.

Aš žinojau, kad Paryžiuje yra vegetariškų restoranų, išsinuomojau kambarį netoli vieno iš jų ir pragyvenau mieste septynias dienas. Išlaidas važiavimui ir įžymybių apžiūrėjimui ribojau. Pažinau Paryžių pėsčiomis, naudodamasis miesto žemėlapiu ir parodos žemėlapiais. To pakako, kad pažinčiau pagrindines gatves ir įdomesnes vietas.

Apie parodą man išliko prisiminimai kaip apie kažką didelio ir įvairaus. Aš puikiai atsimenu Eifelio bokštą, nes du ar tris kartus lipau į viršų. Viršuje buvo įrengtas restoranas, ir aš ten papusryčiavau, išleisdamas septynis šilingus tik tam, kad galėčiau pasakyti, kad valgiau tokiame didžiuliame aukštyje.

Iki šiol mano atmintyje išliko senovinės Paryžiaus bažnyčios. Didingumas ir vyraujanti jose ramybė neužmirštami. Nuostabi Paryžiaus Dievo Motinos katedra, žavinčiai išdekoruotas jos vidus, su nuostabiomis skulptūromis – viso to pamiršti neįmanoma. Aš tada pajutau, kad širdys žmonių, išleidusių milijonus tokių šventyklų statybai, buvo pripildytos meile dievui.

Daug buvau skaitęs apie Paryžiaus madas ir apie paryžiečių lengvabūdiškumą. Patvirtinimą tam buvo galimą matyti kiekviename žingsnyje, bet bažnyčios čia užėmė ypatingą vietą. Kiekvienas įeidamas į bažnyčią, tuoj pat pamiršdavo išorės triukšmą ir tuštybę. Pasikeisdavo žmogaus manieros, eidamas pro Švenčiausiosios Mergelės statulą, jis pasidarydavo orus ir pagarbus. Nuo tada manyje vis giliau ėmė tvirtėti jausmas, kad atsiklaupimas ir malda – visai ne prietarai: pamaldžios sielos, atsiklaupdamos prieš Švenčiausiosios Mergelės statulą, nusilenkia ne paprasčiausiam marmurui. Juose dega gyva meilė, ir jie priklaupia ne prieš akmenį, o prieš dievybę, kurios simbolis iškaltas akmenyje. Tada aš pajutau, kad toks garbinimas nesumenkina, o išaukština dievą.

Turiu pasakyti dar keletą žodžių apie Eifelio bokštą. Nežinau, kokiems tikslams jis tarnauja šiandien, bet tuomet vieni apie jį kalbėjo atsainiai, o kiti buvo sužavėti. Atsimenu, kad Tolstojus stipriau už kitus barėsi. Jis sakė, kad Eifelio bokštas – žmogiškos kvailybės, o ne išminties paminklas. Tabakas – baisiausias iš visų narkotikų. Nuo to momento, kai žmogus tapo nuo jo priklausomas, jis pradėjo daryti nusikaltimus, kuriems girtuoklis niekada nesiryžtų: alkoholis padaro žmogų pasiutusiu, o tabakas aptemdo protą, ir jis pradeda kurti oro pilis. Eifelio bokštas ir yra vienas iš žmogaus, buvusio tokioje būsenoje, kūrinių. Menas neturi nieko bendro su Eifelio bokštu. Apie jį niekaip negalima pasakyti, kad jis papuošė parodą. Jis traukė naujoviškumu ir unikaliu dydžiu, ir žmonių minios ėjo jo pasižiūrėti. Bokštas buvo žaislas. O kadangi visi mes esame vaikai, tai žaislai mus traukia. Bokštas dar kartą tai įrodė. Tam tikslui tarnauti, tikriausia, Eifelio bokštas ir buvo sukurtas.


XXIV „Prileistas“, o kas toliau?

Iki šiolei nieko nepasakiau apie tai, ką aš padariau, kad pasiekčiau tikslą, dėl kurio ir atvykau į Angliją, o būtent, kad tapčiau advokatu. Atėjo laikas ir apie tai trumpai užsiminti.

Kad galėtų oficialiai užsiimti advokato praktika, studentas turėjo įvykdyti dvi sąlygas: „žymėti semestrus“ (jų buvo dvylika, kurių bendra trukmė trys metai) ir išlaikyti egzaminus. Vietoj išsireiškimo „žymėti semestrus“ egzistavo kitas – „suvalgyti semestrus“, nes kiekvieno semestro metu priderėjo atvykti bent jau į šešerius pietus iš dvidešimt keturių. „Suvalgyti semestrą“ nereiškė, kad būtinai reikėjo pietauti. Būtina buvo paskirtą valandą atvykti ir likti iki pietų pabaigos. Tačiau paprastai visi valgė ir gėrė, virtuvė buvo gera, o vynai pirmos klasės. Pietūs kainuodavo du su puse – tris su puse šilingo, tai yra dvi-trys rupijas. Tai buvo laikoma vidutinio dydžio kaina; restorane tokią sumą būtų tekę sumokėti tik už vyną. Indijoje mus, tai yra tuos, kurie dar „necivilizuoti“, stipriai stebina tai, kad gėrimų kainos yra didesnės už maisto. Aš taip pat stebėjausi, kaip žmonės ryžtasi išleisti tiek pinigų alkoholiui. Vėliau aš tai supratau. Dažniausiai aš nieko nepaliesdavau per tuos pietus, nes iš siūlomų patiekalų galėjau valgyti tik duoną, virtas bulves ir kopūstus. Tačiau šis maistas man nepatiko, ir aš jo nevalgiau. Vėliau, kai tai man pradėjo patikti, jau išdrįsdavau paprašyti valgių sau ir kitiems.

Juridinės korporacijos vyresniesiems pietūs paprastai būdavo geresni, nei studentams. Vienas iš studentų (jis buvo parsas ir taip pat vegetaras) ir aš paprašėme, kad mums pateiktų tuos pačius vegetariškus patiekalus kaip ir korporacijos vyresniesiems. Mūsų prašymas buvo patenkintas, ir mes gaudavome vaisių bei daržovių nuo advokatų stalo.

Keturiems žmonėms prie vieno stalo priklausė ir du buteliai vyno, kadangi aš vyno negerdavau, mane visada kviesdavo prie stalo būti ketvirtuoju, kad du buteliai tektų trims. Kiekvieno semestro metu įvykdavo iškilmingas vakaras, kai be portveino ir chereso, pateikdavo šampaną. Tokiais vakarais aš turėjau ypatingą „paklausą“.

Tada aš negalėjau suprasti, ir dabar nesuprantu, kokiu būdu tie pietus galėjo būti pasiruošimu advokato profesijai. Kažkada tokiuose pietuose dalyvaudavo nedaug studentų, ir todėl jie turėdavo galimybę pasikalbėti su dalyvaujančiais pietuose korporacijos vyresniaisiais bei sakyti kalbas. Tai padėjo plėsti jų akiratį ir įgyti išorinį blizgesį bei rafinuotumą. Čia studentai tobulino ir savo kaip oratoriaus meną. Visa tai jau nebebuvo įmanoma mano laikais, nes korporacijos vyresnieji sėdėjo prie atskirų stalų. Paprotys palaipsniui prarado savo paskirtį, bet konservatyvioji Anglija vis tik jo laikėsi.

Mokymosi kursas buvo nesudėtingas. Advokatus juokais vadino „pietų advokatai“. Visi žinojo, kad egzaminai faktiškai neturi reikšmės. Mano laikais reikėjo išlaikyti du egzaminus: romėnų teisę ir bendrąją teisę. Vadovėlius išduodavo į namus, bet beveik niekas jų neskaitė. Aš pažinojau daugelį, kurie dviejų savaičių bėgyje prabėgom perversdavo romėnų teisės konspektus ir išlaikydavo egzaminą. O bendrosios teisės konspektus studentai įsisavindavo per du-tris mėnesius. Klausimai būdavo lengvi; o egzaminatoriai kilniaširdžiai. Išlaikiusių romėnų teisę procentas paprastai svyruodavo tarp 95 ir 99 procentų, o išlaikiusių visus egzaminus būdavo 75 ir daugiau procentų. Taigi, mes beveik nebijojome neišlaikyti egzamino, beje, juos buvo galima laikyti keturis kartus per metus. Taigi egzaminai nekėlė jokių sunkumų. Tačiau aš sugebėjau sau sunkumus susikurti. Aš nusprendžiau, kad privalau perskaityti visus vadovėlius. Man rodėsi apgaule jų neskaityti. Knygų įsigijimui išleidau daugybę pinigų. O romėnų teisę nusprendžiau skaityti lotynų kalba. Man puikiai pasitarnavo žinios, įgytos paruošiamųjų egzaminų į aukštąją mokymosi įstaigą Londone metu. Vėliau man to prireikė ir Pietų Afrikoje, kur pasiskolinta iš Nyderlandų bendroji teisė buvo grindžiama romėnų teisės normomis. Justiniano kodekso išstudijavimas man gerokai padėjo suprasti Pietų Afrikos teisę.

Anglijos bendrosios teisės įsisavinimui man prireikė dešimties sunkaus darbo mėnesių. Labai daug laiko užėmė didelės apimties, bet įdomi knyga „Bendroji teisė“. Įdomi, bet sudėtinga mano suvokimui buvo Snello „Teisingumo teisė“. Įdomi ir naudinga buvo Vaito ir Tjudoro knyga „Teisiniai precedentai“, kurioje buvo pateiktos rekomenduotinos išstudijuoti bylos. Didžiai dėmesingai perskaičiau Viljamso Edvardo knygą „Nekilnojamas turtas“ ir Gudivo „Kilnojamas turtas“. Viljamso knygą skaičiau kaip romaną. Atsimenu, kad dar tik viena knyga man sukėlė tokį susidomėjimą – tai Meino „Indų teisė“, kurią perskaičiau jau sugrįžęs į Indiją. Tačiau dabar ne vieta kalbėti apie indų teisės literatūrą.

1891 metų birželio 10 dieną aš išlaikiau egzaminus ir gavau leidimą užsiimti advokato praktika. Birželio 11 dieną mano vardas buvo įtrauktas į Aukščiausiojo teismo advokatų sąrašą. Birželio 12 dieną aš išplaukiau tėvynę.

Nepaisant užsiėmimų, aš jutausi visiškai bejėgis ir pilnas nerimo.

Man atrodė, kad nepasiruošęs juridinei praktikai.

Tačiau apie savo bejėgiškumą papasakosiu kitoje dalyje.


XXV Mano bejėgiškumas

Tapti advokatu buvo lengva, bet užsiimti juridine praktika – sunku. Aš perskaičiau įstatymus, bet nežinojau, kaip juos pritaikyti. Didžiai susidomėjęs išknaisiojau „Teisėtumo principus“, bet neįsivaizdavau, kaip teisingai tai naudoti savo veikloje. „Sic utero tuo ut alienum nоn laedas“ – naudokis savo nuosavybe taip, kad nepažeistum kitų nuosavybės – toks buvo vienas iš principų, bet aš nežinojau, kaip turėti iš jo naudos savo klientui. Aš perskaičiau visus teisminius procesus, pagrįstus tuo principu, bet taip ir nesupratau, kaip panaudoti jį juridinėje praktikoje. Be to, aš nestudijavau indų teisės ir neturėjau nė menkiausio suvokimo nei apie indų, nei apie musulmonų teisę. Aš net nežinojau, kaip iškelti ieškinį. Buvau girdėję, kad seras Firuzšahas Mehta teisme posėdžio metu riaumoja kaip liūtas. Kaip jis sugebėjo išmokti to meno Anglijoje? Apie tokią įžvalgą juridiniuose klausimuose, kokią turėjo jis, aš nedrįsau net svajoti. Turėjau rimtų nuogąstavimų, ar užsiiminėdamas advokato praktika sugebėsiu užsidirbti pragyvenimui.

Panašiai tokios pat abejonės ir nerimas mane kankino dar tada, kai studijavau teisę Anglijoje. Kai apie tai papasakojau draugams, vienas iš jų man patarė kreiptis į Dadabhajų Naorodžą. Aš jau sakiau, kad išvažiuodamas į Angliją, pasirūpinau rekomendaciniu laišku jam, bet man atrodė, kad nepatogu trikdyti tokį didį žmogų. Kai paskelbdavo apie jo lekciją, aš, būdavo, atsisėdu kur nors salės kamputyje, o jai pasibaigus išeinu, prisimėgavęs tuo, ką girdėjau ir mačiau. Norėdamas suartėti su studentais Dadabhajus įkūrė asociaciją. Aš dažnai ateidavau į asociacijos posėdžius, žavėjausi jo rūpinimusi studentais, kurie savo ruožtu atsimokėdavo pagarba jam. Galiausiai, išdrįsau įteikti jam rekomendacinį laišką. Jis pasakė: „Galite užeiti pas mane bet kuriuo laiku“. Bet aš taip ir nepasinaudojau tuo kvietimu, nes man atrodė, kad negalima trikdyti be ypatingos būtinybės. Todėl aš nedrįsau pasinaudoti draugo patarimu ir nesikreipiau į Dadabhajų. Neatsimenu, kas man rekomendavo susitikti su misteriu Frederiku Pinkattomu. Jis buvo konservatorius, bet jo požiūris į indų studentus buvo tyras ir nesavanaudiškas. Daugelis studentų kreipdavosi į jį patarimo. Aš taip pat paprašiau susitikimo, ir jis sutiko. Niekada nepamiršiu pokalbio su juo. Jis pasitiko mane kaip draugas ir pasijuokė iš mano pesimizmo.

– Juk jūs negalvojate, kad visi turėtų būti panašūs į Firuzšahą Mehtą? Tokie kaip Firuzšahas ir Baddrudinas, sutinkami retai. Būkite tikras, galima tapti eiliniu advokatu, neturinti ypatingo meistriškumo. Sąžiningumo ir darbštumo pilnai pakanka tam, kad uždirbti pragyvenimui. Ne visos bylos sudėtingos. Papasakokite man, ką jūs aplamai skaitėte.

Kai aš išvardijau, ką perskaičiau, jis buvo, kaip spėjau pastebėti, labai nusivylęs. Tačiau tai truko neilgai. Greitai jo veidą nutvieskė maloni šypsena, ir jis pasakė:

– Aš suprantu jūsų nerimą. Jūs skaitėte aiškiai nepakankamai. Jūs neturite giluminių žinių apie pasaulį, kuris yra sine qua non vakilui (red. įgaliotajam). Jūs nežinote net Indijos istorijos. Vakilas turi žinoti žmogaus prigimtį. Jis turi mokėti skaityti žmogaus mintis iš jo veido. Ir kiekvienas indas privalo žinoti Indijos istoriją. Ji neturi tiesioginio ryšio su juridine praktika, bet jos žinojimas yra būtinas. Kaip aš supratau, jūs net neskaitėte 1857-ų metų Kėjo ir Mallesono sukilimo istorijos. Pirmiausia, perskaitykite ją, po to dar dvi knygas, kad suprastumėte žmogaus prigimtį.

Tai buvo Lavateras ir Šemmelpenniko knyga apie fizionomiką.

Buvau be galo dėkingas savo didžiai gerbiamam draugui. Būnant šalia jo dingo visos mano baimės, bet vos tik aš išėjau, nerimas sugrįžo. Kaip pažinti žmogų pagal jo veidą? Šis klausimas nedavė man ramybės pakeliui į namus. Kitą dieną įsigijau Lavatero knygą. Šemmelpeniko knygos nebuvo parduotuvėje. Perskaičiau Lavatero knygą ir supratau, kad ji kur kas sudėtingesnė ir ne tokia įdomi, kaip Snello „Teisingumo teisė“. Aš studijavau Šekspyro veidą, bet taip ir nesupratau, iš kur atsirado Šekspyro įprotis klajoti Londono gatvėmis.

Lavatoro knyga man nesuteikė naujų žinių. Misterio Pinkatto patarimas praktiškai man nieko nedavė, bet jo gerumas man padarė gerą paslaugą. Jo besišypsantis atviras veidas išliko mano atmintyje. Aš pasiklioviau jo nuomone, kad įžvalga, atmintis ir tokie gebėjimai kaip Firuzšaho Mehtos visiškai nebūtini, norint tapti sėkmingu juristu: pilnai pakanka sąžiningumo ir darbštumo. O kadangi to turėjau į valias, pradėjau daugiau savimi pasitikėti.

Anglijoje negalėjau perskaityti Kejo ir Mallesono foliantų, bet tai padariau Pietų Afrijoje, nes nusprendžiau juos perskaityti, atsiradus pirmai galimybei.

Taigi, turėdamas lašelį vilties, sumišusios su neviltimi, aš išlipau iš garlaivio „Assam“ Bombėjuje. Jūra buvo audringa, ir į prieplauką teko plaukti kateriu.

Jūs esate čia: Naujienos Machatma Gandi autob...