Penktadienis, Lap 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Mah. Gandi biografija

Mahatma Gandi biografija

Mahatma Gandi (1869-1948)

Mohandas Karamčand Gandi (1869-1948) – mums daugiau žinomas kaip Mahatma Gandis, tiesiogiai išvertus Didi Dvasia Gandi. Autoritetingoje Britų Enciklopedijoje įvardijamas taip: „Jis buvo jeigu ne iniciatorius, tai katalizatorius trijų pagrindinių XX amžiaus revoliucijų: revoliucijos prieš kolonializmą, rasizmą ir prievartą“.

Šiandien pasaulyje M.Gandi žinomas kaip Indijos nacionalinio-išsivaduojamojo judėjimo lyderis, aistringai kovojęs prieš prievartą ne tik žmonių tarpusavio santykiuose, bet ir tarp tautų; kaip originalus mąstytojas, svajojantis filosofas ir reformatorius. Tačiau nei trupučio nesureikšminant M.Gandi būtų galima pavadinti ir XX amžiaus pedagogu. Tai patvirtina jo ilgametė ir įvairialypė pedagoginė veikla, tame tarpe valstybinės mokymo sistemos reformavimas tokioje didelėje šalyje kaip Indija. Jo palikimą sudaro daugiau nei 400 kūrinių grynai pedagoginio turinio, tarp kurių 8 knygos, abėcėlė, 187 straipsniai žurnalams ir laikraščiams, daugiau nei 120 pasisakymų įvairiose konferencijose ir susitikimuose, be to daugybė laiškų ir kreipimųsi.

*

Mohandas Karamčand Gandi gimė 1869m. spalio 2d. nedidelėje Porbandaro kunigaikštystėje, viename iš nuošalių Vakarų Indijos kampelių.

Sena Gandi giminė priklausė pirklių kastai. Tėvas vienoje iš mažyčių kunigaikštysčių buvo pirmuoju ministru. Jis neturėjo diplominio išsilavinimo, bet puikiai žinojo indiškas tradicijas, puikiai gaudėsi subtiliame ir sudėtingame feodaliniame-kolonijiniame valdyme, garsėjo nepaperkamumu, buvo garbingo ir tiesaus charakterio. Gandi motina buvo paprasta, dievobaiminga moteris. Šeimoje griežtai buvo prisilaikoma visų religinių apeigų. Tėvai auklėjo vaikus, diegdami jiems, kad svarbiausia gyvenime yra moralinė-religinė pareiga ir nekenkimas jokiam gyviui žemėje.

Vaikystėje Mohandas buvo silpnas, drovus ir baukštus berniukas. Ypatingais gabumais nepasižymėjo, tačiau visada buvo paklusnus, paslaugus ir pareigingas mokinys. Nuo vaikystės išsiskyrė atvirumu ir teisingumu.

Paklusdamas ankstyvų santuokų papročiui 13 metų buvo apvesdintas su vienmete mergaite Kasturbaij. Jau vėliau Gandi užsimins apie tą sunkų jausmą, kuris jį slėgė tapus šeimos vyru tokiame ankstyvame amžiuje. Laimei, jaunieji pamilo vienas kitą ir nors jų gyvenimas buvo sudėtingas, pilnas ilgų išsiskyrimų, jie liko ištikimi vienas kitam visą gyvenimą.

Greitai Gandi išvažiuoja į Londoną tęsti mokslų, ten pragyveno virš dviejų metų. Jis mokėsi Teisės Mokykloje ir Londono universitete, taip pat daug mokėsi savarankiškai, stengdamasis suvokti vakarietiško gyvenimo būdo esmę, kad neišsiskirtų iš savo bendraamžių-anglų. Mohandas taip pat lankė muzikos ir šokių pamokas, bet angliško džentelmeno iš jo neišėjo, bet čia jis sužinojo to laikmečio pirmines idėjas. Gandi gyveno Londone, kai visi minėjo Jelenos Blavatskajos, Ani Bezant, Bernardo Šou vardus. Jis daug skaitė, domėjosi religine literatūra. Jį stipriai paveikė E.Arnoldo knyga „Azijos šviesa“ (Э.Арнольда «Свет Азии») apie Buddos gyvenimą, angliški indiškų šventų knygų vertimai, Naujasis Testamentas ir, ypač, Kristaus Kalno pamokslas.

1891m. gavęs advokato diplomą, Mohandas Gandi sugrįžo į Indiją. Po neilgos ir nesėkmingos juridinės praktikos gimtoje apskrityje jis sutiko tvarkyti vienos indiškos firmos reikalus Pietų Afrikoje, kur ir išvyko 1893m. gegužę.

Niekam nepažįstamas, nepatyręs ir netgi drovus dvidešimt ketverių metų advokatas galvojo, kad čia jis išbus neilgai, bet taip išėjo, kad toje žemėje jis pragyveno, dirbo ir kovojo dvidešimt metų, kaip pat pripažino, gražiausių savo gyvenimo metų.

Pietų Afrikoje faktiškai prasidėjo ir M.Gandi pedagoginė veikla. Iki tol buvo nereguliarūs ir trumpalaikiai bandymai mokyti neraštingą žmoną ir savo sūnus ir taip pat giminaičių vaikus. Tačiau pirmus tris metus Pietų Afrikoje jis turėjo pragyventi vienas, be šeimos, todėl nevyko ir šeimos narių švietimas.

Būtent Pietų Afrikoje pedagoginė Gandi veikla tapo neatsiejama jo plačios visuomeninės veiklos dalimi. 1894m. gegužę Gandi iniciatyva buvo sukurta politinė organizacija „Indiškas Natalio Kongresas“, kurio pagrindinis tikslas buvo apjungti visų bendruomenių narius kovai prieš rasizmą, sustabdyti veikimą neteisingų įstatymų, kuriais besiremiant buvo siekiama suvaržyti Pietų Afrikos indų teises. Tais pačiais metais, pritariant Kongresui, buvo sukurta Asociacija, besirūpinanti indų švietimu. Ji daugiausiai apjungė jaunus žmones – gimusius kolonijoje. Asociacija aiškinosi jų poreikius, padėti dvasiškai tobulėti, pažindino su indų kultūra ir istorija, o taip pat įtraukdavo į visuomeninę veiklą.

1903m. Gandi priėmė vieno advokato pasiūlymą leisti kartu Durbane laikraštį. Birželio 4d. pasirodė pirmasis savaitinio laikraščio „Indian Opinjon“ („Indijos nuomonė“) numeris. Iš pradžių jis buvo leidžiamas gudžarati, hindi, tamilų ir anglų kalbomis, vėliau tik gudžarati ir anglų. Gandi faktiškai tapo atsakingu redaktoriumi ir vienu iš pagrindinių straipsnių autoriumi. Vargiai, ar nors vienas numeris pasirodė be jo straipsnių. Savo publikacijose Gandi prisilaikė tradicinių pažiūrų, net viename iš straipsnių pagyrė lordo Makolejo indų švietimo planą, pagal kurį buvo numatyta pilnutinė mokyklos anglinizacija, o indų kultūra buvo įvardinta kaip barbariška ir paremta prietarais. Vidinis išsilaisvinimo iš iliuzijų procesas tik brendo Gandžio širdyje.

Tarp Gandžio straipsnių išsiskiria reguliarūs jo pasakojimai apie nusipelniusius įvairių tautų veikėjus. Jis rašė apie A.Linkolną, D.Vašingtoną, G.Nelsoną, G.Torą, daktarą Barnado, L.Tolstojų, M.Gorkį ir apie daugelį kitų. Gandi kartais visiškai laisvai interpretuodavo jų biografijas, vadovaudamasis savo principais. Jis lyg ir ieškojo juose savo pažiūrų patvirtinimo. Suprasdamas auklėjamąją tų žmonių gyvenimo aprašymo įtaką , jis stengėsi skaitytojo dėmesį akcentuoti į pagrindines tos asmenybės savybes. Jo straipsnių herojus vienijo paprastumas, tikslo siekimas ir darbštumas, žinių troškimas ir pastovus savęs tobulinimas, pareigos jausmas ir visuomeninis aktyvumas.

Labai greitai Gandis suprato, kad laikraštis yra galinga auklėjimo ir perauklėjimo priemonė, jų subūrimo ir mobilizacijos kovai už gyvenimiškus pokyčius. Šį masinio švietimo ir auklėjimo patyrimą Gandi sėkmingai pritaikė vėliau Indijoje, bendraudamas su savo tauta kantriai ir įtikinančiai paties įkurtuose laikraščiuose „Jaunoji Indija“, „Navadživan“, „Charidžan“.

Atvažiavus šeimai Gandi atšviežina užsiėmimus su sūnumis ir tada su jais gyvenusiu sūnėnu. Dažnai tam trukdydavo neatidėliojami darbai. Tačiau vaikai vis tik kažką išmokdavo. Paprastai jie lydėdavo Gandi į tarnybą ir atgal (apie 5 mylias), ir tų pasivaikščiojimų metu jis stengdavosi pasidalinti su vaikais savo žiniomis. Be to Gandi su vaikais kalbėjo tik gimtąja gudžarati kalba. Tame jis matė svarbią patriotizmo auklėjimo sąlygą.

Sistemingo mokymosi trūkumą Gandžio nuomone su kaupu užpildė „gyvenimo mokykla“ ir nuolatinis bendravimas su tėvais, be to vaikai buvo patys aktyviausi dalyviai visų „bandymų“ ir pasikeitimų, kuriuos jų tėvas, nenuilstantis reformatorius ir eksperimentatorius, nešė į savo, vadinasi, ir į šeimos gyvenimą. Kartu su juo jie „supaprastino“ savo gyvenimą, atsisakydami atliekamų daiktų, atlikdami visą fizinį namų tvarkymą, kartu su juo ugdė savyje tarnystės dvasią, lankydami ligonius ir silpnus žmones. O kai atėjo laikas, tapo aktyviais jo politinės kampanijos dalyviais. Gandi galėjo jais didžiuotis, nes jie buvo tvirti ir susivaldę, niekada nelaikė savęs išskirtiniais, būdami politinio lyderio vaikais.

1904m. paveiktas D.Raskino knygos „Paskutiniam, kaip ir pirmam“ Gandi nusprendžia perkelti leidyklą„Indija Opijon“ į kaimo vietovę, kur buvo galima dirbti žemę, o laisvą laiką skirti leidybai. Greitai buvo nupirktas žemės plotas 14 mylių (22,53km) nuo Durbano ir 3 mylios (4,83km) nuo geležinkelio stoties „Feniksas“. Daugiau nei 100 akrų (40,47ha) žemės su vaisių sodu ir apgriuvusiu kotedžu. Gandi ir 20 jo pasekėjų, tarp kurių buvo ir europiečių, iš pradžių gyveno palapinėse. Per mėnesį buvo pastatytos patalpos tipografiniams darbams ir namukai gyvenimui. Visa leidyba persikėlė į „Feniksą“ – taip buvo pradėta vadinti ši bendraminčių kolonija. Gandi norėjo visą save skirti to naujo gyvenimo ateičiai, bet advokato praktika ir neatidėliotini visuomenės reikalai ištisai vertė jį vykti į Durbaną.

1906m. rugpjūtį valstybiniame Transvaalio laikraštyje buvo publikuojamas taip vadinamo „juodojo įstatymo“ projektas. Pagal kurį, kiekvienas gyvenantis šalyje indas – vyras, moteris ar vaikas, nuo 8-erių metų amžiaus, turi užsiregistruoti policijoje, suteikti žinias apie turimą turtą, palikti pirštų antspaudus ir gauti ypatingą pažymėjimą, be kurio jam grėstų areštas ir deportacija. Žeminantis indų savigarbą įstatymas sukėlė pasipiktinimą visoje bendruomenėje. Protesto mitinge Gandi pakvietė pilietiniam nepaklusnumui. Jis buvo pripažintas tos sunkios ir sekinančios kovos vadovu. Reikėjo rašyti ilgas peticijas ir kreipimusis, derėtis su aukštais valdininkais, ilgam važiuoti į Londoną. Per visą kompanijos laiką jis buvo triskart areštuotas.

1909m. sausį viename iš „Indian Opinjon“ numerių atsirado skelbimas apie naujo tipo mokyklos atidarymo „Fenikse“ projektą. Tokį žingsnį iššaukė oficialios valstybės siekis palaipsniui iš valstybinių mokyklų išstumti mokinius-indus. Gandis matė tik vieną išeitį: ant egzistuojančios mokyklos kolonistų vaikams pagrindų sukurti savo mokyklą. Jis parašė straipsnį „Mokykla Fenikse“, kuriame išdėstė pagrindinius tos mokyklos veiklos principus.

Mokykla buvo įkurta, bet pats Gandis, deja, joje dirbti negalėjo, nors visada žinojo apie visus mokyklinius reikalus. Laiške iš Londono draugui ir bendražygiui G.Polakui jis rašė apie būtinybę rinkti lėšas mokyklai, agituoti turtingus indus-pirklius suteikti stipendijas mokinių mokinimui, pranešė, kad jau gavo mokyklos reikmėms 15 svarų ir kad jam pažadėjo stipendiją geriausio mokinio mokymuisi Anglijoje. Taip pat jis rašė, kad būtina surinkti iš įvairių mokymo staigų Indijoje prospektus (rašytinis kurio nors rengiamo dalyko plano išdėstymas), gauti būtinas mokymui knygas. Iš to paties laiško matyti, kad mokyklos „Fenikse“ Gandi nelaikė tik mokymo įstaiga; nurodydamas jos socialinę-auklėjamąją reikšmę, jis rašė, kad „Feniksas“ „sugalvotas kaip teisingų žmonių ir tikrų indų veislynas“.

1908m. grįždamas iš Londonas po nenusisekusių derybų dėl transvaalinių įstatymų, Gandi laive parašė knygą „Hind Svaradž“ („Indiška Savivalda“), kurioje pirmą kartą išdėstė savo socialines-politines pažiūras. Ši programinė knyga ( nuo jos nuostatų jis nenukrypo visą savo gyvenimą) buvo ir jo pirmasis pedagoginis veikalas. XVIII dalyje „Lavinimas“ jis suformulavo pagrindines savo pedagoginės filosofijos teiginius – tai tik instrumentas, ir jo vertybė galimybėje tarnauti kaip įmanoma didesniam žmonių skaičiui; pirmiausia dėmesį reikia nukreipti į charakterio formavimą, kas iš esmės ir yra pradinis išsilavinimas, religinis, tai yra etinis auklėjimas – viena iš svarbiausių šeimos mokyklos užduočių. Skyriaus pabaigoje Gandi rašė, kad mokymas, anglų primestas indams, padėjo indus pavergti. Buvo padaryti svarbiausia išvada: „Norint atgaivinti pirminį Indijos skaistumą, mums reikia į jį sugrįžti“, o pedagogikoje tai reiškia – sugrįžti prie tradicinės mokymo ir auklėjimo sistemos, kur svarbiausia buvo formuoti dorinį žmogaus gyvenimą, sugrįžti prie gimtos kalbos kaip vienintelės įmanomos apmokymo galimybės, sugrįžti prie gyvų indiškos kultūros šaltinių.

1910m. pilietinio nepaklusnumo kampanija pradėjo veikti, tai iššaukė represinę oficialiosios valdžios reakciją. Daugelis akcijos dalyvių buvo areštuoti ir uždaryti į kalėjimus. Daugelis šeimų prarado maitintojus ir pakliuvo į labai sudėtingą padėtį. Kad nors kaip nors pagerinti susidariusią situaciją, buvo nuspręsta organizuoti „Fenikso“ tipo gyvenvietę, kurioje galėtų apsigyventi visi pakliuvę į sunkią padėtį. Už vokiečio architekto G.Kalenbacho – vieno iš Gandi pasekėjų – pinigus buvo nupirktas nedidelis žemės plotas su nedideliu namu ir vaismedžių sodu, 20 mylių (32,19km) nuo Johanesburgo. Sodyba L.Tolstojaus garbei buvo pavadinta „Tolstojaus ferma“ (tai buvo laikotarpis, kai Gandis susirašinėjo su L.Tolstojumi, ir ypač žavėjosi jo moraliniu-etiniu mokymu). Pradžioje sodyboje gyveno Gandis, G.Kalenbachas ir keletas dalyvių satjargrachi šeimų. Vėliau atvyko naujakuriai. Greitai paaiškėjo, kad čia gyvenantiems vaikams reikia organizuoti mokymą. Buvo nuspręsta atidaryti mokyklą.

Mokyklos pagrindą sudarė penki, iš esmės novatoriški principai.

Pirmiausia, mokykla ir ferma buvo laikoma viena didele šeima, kurioje Gandis buvo vietoj tėvo, jis buvo atsakingas už visus. Tokios sąlygos, jo manymu, buvo artimiausios idealioms – Gandi teigė, kad teisingą mokymą vaikams gali duoti tik tėvai, o pagalba iš šalies turi būti tik minimali.

Antra, pamokos turi vykti gimtąja vaikų kalba. Reikia pasakyti, kad čia Gandis susidūrė su daugybe sunkumų, kurie buvo tik sudėtingos daugiakalbės situacijos Indijoje pasekmė. Mokykloje teko mokyti hindi, gudžarati, urdu ir tamilų kalbomis.

Kitas svarbus principas buvo sujungti mokymą su darbu (kol kas visiškai nesudėtingu gamybiniu procesu) ir profesiniu vaikų parengimu.

Pagrindinis viso mokomojo-auklėjamojo proceso tikslas buvo „stengtis ištraukti viską, kas geriausio yra vaikuose, kreipiantis į jų širdis ir protus. Mokyme labai daug dėmesio buvo skiriama dorovės įdiegimui.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus principas buvo – prievartos atsisakymas visame kame: formose, metoduose, priemonėse. Šis principas suteikė vaikams didelę laisvę. Buvo atsisakyta fizinių bausmių.

Tie penki pagrindiniai principai ir apsprendė mokyklos savitumą; savo veikla ši mokykla iškart pradėjo skirtis nuo kitų organizacijų. Šie principai pakeitė mokymo metodiką, formas ir auklėjamąją veiklą.

Mokyklos įkūrimo momentu joje buvo 7 mokiniai (5 berniukai ir 2 mergaitės). Tačiau greitai jų skaičius išaugo iki 25-30 mokinių. Gandis puikiai suprato, kad ši užduotis sudėtinga ir kad sąlygos, reikalingos įgyvendinti eksperimentą, nėra pakankamai „švarios“. Vaikai buvo skirtingo amžiaus, skirtingų pasiruošimo lygių, jų šeimos išpažino skirtingas religijas bei priklausė skirtingoms etninėms grupėms. Vis tik, Gandis drąsiai pradėjo eksperimentą, tikėdamas jo įsitvirtinimu.

Mokytojais mokykloje buvo P.Desaji, Dž.Gandi, G.Kalenbachas. Tačiau pagrindinė našta vis tik gulė ant Gandi pečių, kuris buvo ir mokytojas, ir direktorius, ir ūkvedys, ir auklėtojas, o kartais netgi auklė. Viename iš laiškų jis rašė: „Visiškai nėra laiko, rašyti galiu tik naktimis... Visas mano dėmesys dabar nukreiptas į mokyklą... kartais galvoju, ar teisingai elgiuosi, skirdamas jai tiek dėmesio. Ir atsakau pats sau, kad mokyklai aš skiriu mažiau laiko, nei norėčiau... Mano mokomasis darbas yra kaip ir eksperimentas. Ir mes dar pamatysime, kokių rezultatų jis atneš.“

Mokykla dirbo pagal įdomią dienotvarkę. Diena prasidėdavo fiziniu darbu. Fermoje nebuvo tarnų, ir visą darbą, nuo maisto ruošimo iki šiukšlių surinkimo, atlikdavo patys gyventojai. Vaikai nebuvo atleisti nuo tokių pareigų. Jie šluodavo grindis, patys skalbdavo savo rūbus, 2 ar 3 iš jų kasdien padėdavo virtuvėje. Gandis galvojo, kad labai svarbu iš mažumės vaikus išmokyti gyventi be kitų pagalbos; patiems atlikti darbus, kurie patenkina jų kasdienius poreikius.

Iš trijų valandų būtino fizinio darbo ryte vis tik didžioji laiko dalis buvo skiriama ūkio darbams. Gandi šį darbą laikė puikia priemone stiprinti sveikatą ir auginti fizinę ištvermę.

Paprastai užsiėmimai prasidėdavo po pietų 13val. ir baigdavosi 16:30. Trys pamokos per dieną. Buvo dėstomos hindi, urdu ir tamilų kalbos, taip pat anglų kalba ir aritmetika. Gandi manymu Gudžarati indų vaikus yra būtina supažindinti su sanskritu. Įdomu tai, kad Gandi manymu geografija ir istorija turi suteikti tik elementarias žinias, kurių gali prireikti mokantis anglų ir gimtosios kalbos.

Organizuodamas užsiėmimus ir jų dėstymo metodiką Gandi naudojosi savo išradingumu ir mąstymo orginalumu. Susipažinęs su mokymo medžiaga ir artimiau pažinęs vaikus, įvairaus amžiaus vaikus jis surinko į vieną patalpą, kaip europinėje viduramžių mokykloje, ir vienu metu skirtingo amžiaus vaikams dėstė įvairias disciplinas; ir kaip pats vėliau pastebėjo greitai susitvarkė su klase.

Pagrindinis dėstymo metodas buvo žodinis mokytojo pasakojimas arba uždegančių istorijų skaitymas. Gandi buvo žodinio senosios Indijos tradicijų  perdavimo šalininkas, ir pagrindiniu žinių šaltiniu laikė mokytoją. Jis pastebėjo, kad vaikai sunkiai įsimena, ką perskaito  iš knygų ar išmoksta atmintinai, bet lengvai ir gyvai perpasakotjatai, ką išgirdo iš mokytojo.

*

Palaipsniui visus sukilimo dalyvius išleido į laisvę ir beveik visi „Tolstojaus fermos“ gyventojai ją paliko. Tie nedaugelis, kurie liko, daugiausia buvo kolonistai iš „Fenikso“. Todėl buvo nuspręsta persikelti į „Feniksą“.  1913m. persikraustymas buvo užbaigtas. Likę fermoje mokiniai buvo pervesti į „Fenikso“ mokyklą.  Nuo pirmų dienų Gandi aktyviai įsijungė į mokyklos veiklą, kurioje dabar buvo 30 mokinių.

Gandi iškart atnaujino mokyklos darbą, panaudodamas mokymo organizacijos patyrimą, įgytą gyvenant „Tolstojaus fermoje“. Dienotvarkė buvo pilnutinai pakeista. Pats Gandi keldavosi 4:45, o 5 val. apeidavo koloniją ir pažadindavo vaikus.  6-8 metų vaikai kartu su juo padėdavo dirbantiems laukuose kolonistams. Po pusryčių nuo 8:30 iki 10:30 vykdavo pamokos mokykloje. Nuo 10:30 iki 11val. – vėl darbas laukuose. Nuo 12:30 iki 14:30 vyresnieji moksleiviai dirbdavo spaustuvėje, įgydami profesinį pasirengimą. Po to dar 2 val. praleisdavo mokydamiesi mokykloje. Po vakarienės nuo 19 iki 19:30 vaikai klausydavosi mitologinių istorijų arba dvasingos muzikos. Miegoti eidavo 19:30.

„Fenikse“ mokykloje pradirbti beveik šeši mėnesiai buvo labai svarbūs Gandi kaip pedagogui. Čia jis praktiškai įsitikino neprievartinės pedagogikos efektyvumu. „Fenikse“ Gandis užsirekomendavo kaip pedagogas, pasiryžęs įgyvendinti nestandartinius sprendimus – kai visuotinai priimtinų pedagoginių kanonų atsisakymas, atnešdavo norimą rezultatą.

Gandi buvo priverstas dažnai išvažiuoti iš „Fenikso“ į Johanesburgą. Vienąkart, kai jis buvo mieste, jam pranešė apie amoralų dviejų jo mokinių elgesį. Ši žinia sukrėtė Gandi. Tą pačią dieną jis grįžo į koloniją. Traukinyje jis nuolat galvojo, kaip pasielgti. Jam atrodė, kad jis kaip auklėtojas yra atsakingas už mokinių nusižengimą. Sprendimas buvo netikėtas.  Kad mokiniai suvoktų jo kartėlį ir savo poelgio moralinį nuosmukį, jis nusprendė 7 dienas pasninkauti, o po to puspenkto mėnesio valgyti tik vieną kartą per dieną.

Nebausti prasikaltusius, o nubausti save už svetimas nuodėmes. Nesuteiktų užpelnytų kančių kitiems, bet kentėti pačiam. Šito įprastoje pedagogikoje nerasite. Tačiau šiame alogiškume buvo sava logika, kuri veikė aukšto moralumo santykių atmosferoje – tikros meilės tarp mokytojo ir vaikų. Nauja pedagoginė priemonė suveikė. Vaikai iš tikrųjų suprato savo neteisingą poelgį. Įtampa dingo, santykiai tarp suaugusių ir vaikų tapo daugiau atviri ir nuoširdūs.

Taip Gandi tam tikra prasme atrado stipriai veikiančią pedagoginę priemonę. Taip jis dar kartą įrodė, kad visi būdai yra efektyvūs tik humaniškos neprievartinės pedagogikos sistemoje, kai jau yra susiklostę harmoningi ir aukštos moralės santykiai tarp mokytojo ir mokinių.

Paskutiniais gyvenimo Pietų Afrikoje metais Gandi „Indian Opinijon“ publikavo eilę pedagoginio turinio straipsnių: „Indams tėvams“ (1911), „Skandalas mokykloje“ (1911), „Mokymas gimtomis kalbomis“ (1912), „Tėvų pareiga“ (1913), „Indų švietimas“ (1913), „Mokykla Johanesburge“ (1913). Buvo atspausdinta serija straipsnių bendru pavadinimu „Bendros žinios apie sveikatą“(1913). Šiuose straipsniuose, o taip pat to meto laiškuose sūnums ir giminaičiams, Gandi ne tik kritikavo indų švietimą Pietų Afrikoje, bet ir dabartinį švietimą aplamai, nurodydamas charakteringus trūkumus ir tuo pat metu nurodydamas kaip juos dalinai pašalinti.

Viename iš jo laiškų yra žodžiai: „Dabartinis švietimas man atrodo visiška apgaulė“. Paaiškindamas šią išvadą, Gandi pažymėjo, kad dabartinis švietimas yra nenaudingas todėl, kad blogai pateikiamas. Negalima tikėtis norimo rezultato, jei neišspręsta svarbiausia užduotis – koks yra tikslas siekti išsilavinimo. Jei visas mokymas baigiasi tik siekiu išlaikyti egzaminus, švietimo pastangos iš karto yra pasmerktos.

Valstybinių mokymo įstaigų sistemoje Gandi visų pirma įvardijo antspaudo vienvaldystę; taip pat  moralių žmonių trūkumą tarp mokytojų, nebuvimą artimų santykių tarp vaikų ir pedagogų, bereikalingą jėgų eikvojimą kai kurių dalykų mokymuisi ir tai, kad labai dažnai tos mokyklos indams virsta „vergovės simboliu“.

Mokymą ne gimtąja kalba Gandi pavadino „klaidinga sistema“, kai vaikai besimokydami svetima kalba tampa tik kvailomis papūgomis, kurie kartos tik tai, ką išmoko mechaniškai ir nemąstydami. Nežinodami gimtos kalbos, pabrėžė Gandi, vaikai taip pat bus atskirti nuo gyvosios kūrybinės indų kultūros įtakos, ir negalės priartėti prie savo tautos genijų pasiekimų.

Gandi nuomone vienintelė išeitis Pietų Afrikos indų bendruomenei buvo kurti savas, nepriklausomas nuo vyriausybės mokyklas, kuriose pamokos būtų vedamos gimtąja vaikų kalba ir „nacionaliniu pagrindu“, sudarant būtinas sąlygas formuoti moralinį vaikų charakterį.  Apie nacionalinio švietimo būtinybę Gandi pirmą kartą prakalbo 1913m. straipsnyje „Indų švietimas“. Šią idėją jis vystys kituose savo straipsniuose, padarys ją pagrindine, siekdamas pakeisti švietimo sistemą Indijoje.

Reiktų paminėtų įdomią ir labai charakteringą Gandžiui temą, apie kurią kalbama straipsnyje „Tėvų pareiga“, t.y. labai aiškiai suformuota žmoniško gyvenimo, kaip socialinės tarnystės, idėja. Gandis rašo, jog varginga Indijos padėtis reikalauja, kad kiekviena indų šeima vieną iš savo sūnų ruoštų visuomeniniam darbui, t.y. tarnybai bendruomenei. šeima turi auginti ne karį, ne gydytoją, ne advokatą ar dvasininką, o socialinį darbuotoją, kuriam bendruomenės ir šalies interesai būtų aukščiau visko. Nuo tokios pareigos galima atleisti tik tas šeimas, kuriose yra tik vienas sūnus. Jeigu tėvai visiškai atsakingai suvoks šią užduotį, šalis labai greitai atsigaus. Šis pareiškimas atrodė idealistiškai naivus, bet būtent iš tokių „savanorių“, pašventusių (arba paaukojusių) savo gyvenimą šaliai, Gandi ir jo bendraminčiai ateityje suformuos didžiulę socialinių darbuotojų armiją, kurios uždavinys ir bus „tyli revoliucija“, padėsianti atgimti Indijai.

Pasakojimas apie M.Gandi gyvenimą Pietų Afrikoje būtų nepilnas, jei nebūtų prisiminta dar apie vieną jo pedagoginės veiklos aspektą – apie masinį auklėjimą ir perauklėjimą politinių kampanijų metu, kurių metu Gandi elgėsi ne kaip politikas, tradiciniu suvokimu, o kaip politikas-pedagogas. Akivaizdus politikos ir pedagogikos sujungimas, kai politinė sėkmė tiesiogiai priklauso nuo efektyvios pedagoginės veiklos, formuojant kovotojuose tokias savybes kaip ryžtas, savigarba, bebaimiškumas, pasiryžimas kentėti, kantrybė, galėjimas pasiaukoti. Satjagrãhi (skr. satjagraha < satja – tiesa + agraha – siekimas, Mahatmos Gandžio (1869–1948) sukurta ir propaguota neprievartinės indų kovos su D. Britanijos kolonijiniu režimu forma.) sėkmė įrodė, kad Gandi mokėjo pasinaudoti politinės kovos auklėjamosiomis galimybėmis – kovos metu žmonės keitėsi greitai ir nesustabdomai. Vienu metu, paskelbus taikų streiką, įsijungė 30000 šachtininkų, o taikiame daugiakilometriniame marše iš Natalio į Transvaalį 1913m. dalyvavo 2037 vyrai, 127 moterys ir 57 vaikai. Ir nors maršas buvo organizuotas kaip taikus protestas, nebuvo išvengta aukų – valdžios armija kai kuriuos sušaudė, o kiti mirė, nepernešę rasistinių kalėjimų sąlygų. Tokios pedagogikos patirtis  padėjo Indijoje, kur įvykių dalyviais tapo visa tauta.

1915m. sausį išsipildė seniai puoselėtas Gandi noras – sugrįžti į Indiją tam, kad pilnutinai pašvęsti save kovai už tėvynės išlaisvinimą.  Kartu su juo į Indiją persikėlė ir dalis kolonistų iš „Fenikso“.

Gandi norėjo išsaugoti šią bendruomenę, surasti galimybę jos nariams gyventi kartu ir taip, kaip buvo įpratę „Fenikse“. Jis norėjo įkurti bendraminčių gyvenvietę, kurią Indijoje įprasta vadinti „ašramu“. Laikinai kolonistai apsigyveno pas R.Tagorę Šantiniketone, kur gyvavo jo žymusis tautinis universitetas.

Gandžiui atsirado galimybė iš arti pažinti žinomos toli už Azijos ribų mokymo įstaigos veiklą; įkurtos visų kultūrų vienybės ir humanizmo idėjų pagrindu. Čia jis galėjo stebėti žinomų tada Indijoje europiečių (Endriuso ir Pirso) pedagoginį darbą.

Trumpalaikiai apsilankymai (Gandi dar keletą kartų lankėsi Šantiniketone) pas didį rašytoją ir savitą pedagogą turėjo pilnai apčiuopiamas pasekmes. Kurdamas nacionalinio švietimo pagrindus Indijai Gandi panaudojo kai kurias R.Tagorės idėjas, susiedamas jas su nacionalinio atgimimo uždaviniais.

Čia Šantiniketone Gandi dar kartą parodė savo reformatoriaus talentą. Gerbdamas svetinguosius šeimininkus, jis vis tik pažymėjo, kad studentai ir dėstytojai turi per daug tarnų ir kad jų gyvenimas galėtų būti gerokai kuklesnis ir paprastesnis, jei jie patys save aptarnautų ir dalinai supaprastintų savo poreikius. R.Tagorei leidus buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo beveik visi 120 studentų ir dėstytojai. Kelias dienas iš eilės jie patys gamino sau maistą, plovė indus, tvarkė patalpas ir kiemą, visą tą darbą atlikdami entuziastingai ir su vyraujančiu Šantiniketone estetiniu dvasingumu (darbų metu dalis besimokančiųjų grojo kitiems sinatromis, kad darbas neatrodytų toks nuobodus). Dalis studentų, sekdami kolonistas, nusprendė maitintis paprasčiau, atsisakydami netgi tradicinės bengališkos virtuvės. Tiesa, reformos baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Greitai Gandi, neišbuvęs čia nei savaitės, buvo priverstas išvažiuoti ir šios elitarinės (sociologijos koncepcija, teigianti, kad elito formavimasis yra būtinas visuomenės gyvavimo požymis) ir svetimos asketizmui švietimo įstaigos,  gyvenimas kurioje toliau ėjo savo keliu, o šis epizodas liko dar vienu patvirtinimu to, kad Gandi „uždegdavo“ žmones savo pavyzdžiu.

Vykdydamas žymaus indų politinio veikėjo Gokhalė palinkėjimus, Gandi pradžioje nedalyvavo  politikoje ir nedarė jokių pareiškimų, o visą laiką skyrė gyvenimo Indijoje pažinimui: jis keliavo po Indiją traukiniais trečiąja klase, pėsčiomis praėjo maldininkų keliais, susipažino su savo šalies įžymybėmis. Tų kelionių metu jis domėjosi ir mokyklų veikla, tame tarpe ir tradicinių guru-kul. Įdomu tai, kad vienoje žinomoje mokykloje Hardvare, bendraudamas su gerbiamu guru, Guru ilgai svarstė būtinybę įvesti guru-kul mokyklose gamybinį mokymą. Indijai tai buvo nauja, nes šioje šalyje pirmenybė visada buvo teikiama humanitariniam švietimui, ypač guru-kul mokyklose, kuriuose švietimo pagrindą sudarė šventosios Vedos.

1915m. gegužės 15d. Ahmadabado miesto pašonėje buvo įkurta gyvenvietė, kurią Gandi ir jo pasekėjai pavadino „Satjagracha ašramu“.

1916m.  pasirodė pirmas išsamus Gandi straipsnis „Egzistuojanti švietimo sistema“. Straipsnyje jis išreiškė savo pedagogines pažiūras, stengdamasis įvertinti egzistuojančią švietimo sistemą.

Straipsnio pabaigoje Gandis optimistiškai pastebėjo, kad ne taip jau ir sunku pakeisti egzistuojančias švietime tendencijas. Tie, kuriems išreikštos mintys yra priimtinos, turėtų patikrinti jas praktiškai. Jei rezultatai bus geri, žmonės patys panorės tų idėjų įgyvendinimo. Susiformuos visuomeninė nuomonė ir valdžiai nieko daugiau neliks, kaip viską pakeisti.

Gandi neapsiribojo kvietimu eksperimentuoti, jis pats, pasikonsultavęs su švietimo srities specialistais ir įtraukęs juos į praktinę veiklą, pradėjo eksperimentą „Satjagracha ašramo“ mokykloje. Tai buvo nacionalinės mokyklos sukūrimo eksperimentas. Ir anksčiau Gandi kalbėjo apie mokyklos kūrimą „nacionaliniu pagrindu“, bet dabar jis jau ėmėsi tai įgyvendinti.

Pirmaisiais grįžimo į Indiją metais Gandis, nors ir būdamas labai užimtas,  be pertrūkio publikavo pedagoginio charakterio straipsnius. Įvairiuose periodiniuose leidiniuose pasirodė straipsniai: „Mūsų švietimo sistema“ (1917), „Keletas žodžių apie našlaičių prieglaudas“ (1917), „Nacionalinės švietimo sistemos planas“ (1917), „Nacionalinis švietimas“ (1919),  „Pendžabo studentai“ (1919), „Vaikų mirštamumas“ (1920), „Universiteto studentai“ (1920) ir kt. Iš lėto nuo asmeninių problemų ir argumentuotos egzistuojančios anglizuotos švietimo sistemos trūkumų analizės jis perėjo prie nacionalinės švietimo sistemos kūrimo,  tai jis laikė svarbiausia šalies atgimimo sąlyga.

Tuo metu Gandis vis daugiau užsiimama politiniu-auklėjamuoju darbu, kurį jis pavadino „tautos auklėjimu“. Siekiant nepriklausomybės tautą reikia auklėti ir daug kur perauklėti. Šalį vergovėje laiko ne anglų patrankos, bet pačių indų netobulumas, teigė Gandis. Jo konstruktyvi programa „sukurti naciją nuo apačios iki viršaus“ apėmė masinį indų auklėjimą, naujų nacionalinių bruožų formavimą. Gandžiui nepriklausomybė atrodė pasiekiama tik neprievartiniu taikos keliu.

Svarbu pažymėti, kad Gandžio pedagogika buvo numatoma pritaikyti negirdėta apimtimi – tai turėjo paveikti visą tautą: vargšus ir turtingus, suaugusius ir vaikus, sėkmingai kylančius ir pasimetusius. Gandžio kaip politiko  išskirtinumas kaip tik ir pasireiškė siekiu visus įtraukti į kovą  už nepriklausomybę. Jis išaukštino žmonėse visa, kas juose slypi geriausia, įtikinęs, kad kiekvienas yra vertas dalyvauti šioje šventoje kovoje.

1919m. Gandis pradėjo dirbti dviejuose savaitiniuose laikraščiuose „Navadživan“ ir „Jaunoji Indija“. „Per tuos laikraščius, – rašė jis vėliau prisiminimuose, – aš pradėjau auklėti gyventojus satja-goahi dvasioje“. Tuose pačiuose laikraščiuose šalia politinių straipsnių Gandis publikavo straipsnius ir pedagoginėmis temomis, kuriuose nagrinėjo svarbiausias švietimo problemas, atsakydamas į gausybę tėvų, mokytojų ir studentų laiškų. Daugelį metų šie laikraščiai, taip pat ir vėliau įkurtas laikraštis „Haridžan“ tapo ne tik socialiniu-politiniu žmonių auklėjamuoju organu, bet ir jų pedagoginiu švietėju.

Nacionalinio išsilaisvinimo judėjimas augo. Įvertindamas esamą situaciją, Gandis ir jo šalininkai nusprendė, kad svaradžą galima pasiekti per metus. 1920m. rugsėjį buvo paskelbta nebendradarbiavimo su vyriausybe kampanija, kurią formaliai iššaukė antiindiškas poelgis Pendžabe ir valdžios pozicija dėl turkiško kalifato (kalifas [arab. chalifa – įpėdinis, vietininkas], musulmonų šalyse vid. amžiais – valdovo, turėjusio religinę ir pasaulietinę valdžią bei laikiusio save pranašo Mahometo vietininku, titulas; Osmanų imperijoje – valdovų titulas), paliečianti Indijos musulmonų interesus. Kongresas kreipėsi į indus kviesdamas atsisakyti bet kokio bendradarbiavimo su vyriausybe, kuri visų pirma sprendžia metropolijos (valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu) reikalus, toliau stiprindama Indijoje vergovę.  Taip pat buvo pasiūlyta atsisakyti apdovanojimų (pats Gandis grąžino 3 medalius, gautus už dalyvavimą sanitaru Pietų Afrikos karuose), vardų, laipsnių, lengvatų ir privilegijų, suteiktų tos vyriausybės. Taip pat buvo paskelbtas užsienio prekių, laivų ir vyriausybinių mokymo įstaigų boikotavimas.

1920m. rugsėjį sesijos Kalkutoje metu buvo priimta nebendradarbiavimo programa, pagal kurią reikėjo įtikinti studentus ir moksleivius palikti mokyklas ir koledžus. Gandis ir jo bendražygiai labai aktyviai agitavo boikotuoti valstybinę švietimo sistemą.

Kongreso rezoliucija numatė „laipsnišką vaikų išėjimą“ iš valstybinių mokyklų ir koledžų ir jų vietoje lėtą nacionalinių mokymo įstaigų sukūrimą įvairiose Indijos provincijose. Tačiau Gandi reikalavo nedelsiant palikti vietas, kur visa jaunoji Indijos karta auklėjama kaip vergai. Tikindamas tėvus apie šią neišvengiamą būtinybę, jis rašė: „Argi nebūtų geriau, jei mūsų vaikai būtų mokomi laisvoje atmosferoje, tegul ir lūšnose arba medžių pavėsyje; ir jei juos mokytų mokytojai, kurie patys būdami laisvi, įkvėptų ir vaikams laisvės troškulį? Aš noriu, kad jūs suprastumėte, kad mūsų mylimos žemės likimas yra ne mūsų, o mūsų vaikų rankose. Nejaugi mes neišvaduosime jų iš prakeiktos vergovės, kuri privertė mus šliaužioti pilvais? Mes silpni, mes galime neatrasti savyje jėgų ir valios nusimesti tą jungą. Be nejaugi mums neužteks proto, kad nepalikti to prakeikto palikimo mūsų vaikams?“

Mokymo įstaigų boikote dalyvavo nuo 6 iki 8 milijonų mokytojų, studentų ir mokinių.

1922m. kovą Gandis pagal melagingą kaltinimą buvo areštuotas ir uždarytas į kalėjimą. Įvykis eiliniam žmogui mažai malonus. Ir tik toks žmogus kaip Gandis galėjo jaustis visiškai patenkintas tokiose sąlygose.  Viename iš laiškų draugui balandžio mėn. jis rašė: „Aš laimingas kaip paukštis...“. Kalėjime Gandis daug skaito, susipažįsta su pačia įvairiausia pažintine literatūra, stengdamasis susigrąžinti tai, ką praleido nesibaigiančios  neramios kovos metais. Jis daug galvoja apie nacionalinio švietimo problemas. Čia, kalėjime, jis parašė gudžarati kalbos elementorių pradiniam mokymui.

1924m. vasarį  Gandį išleidžia iš kalėjimo. Jis sugrįžta į visuomeninę veiklą, toliau redaguoja „Jaunąją Indiją“ ir „Navadživan“. Vienas po kito pasirodo straipsniai „Mergaičių infanticidas“, „Katastrofiška mokytojų padėtis“, „Ką daryti mokytojams?“, „Konferencija, skirta švietimui“, „Kur išeitis?“, „Ką daryti studentams?“, „Nacionalinės mokyklos“ ir kt. Tais metais Gandis publikuoja dvylika straipsnių švietimo tema. Jie įtikinamai byloja, kad kaip pedagogas-teoretikas Gandis padarė dar vieną žingsnį pirmyn: nuo privačių valstybinių mokymo įstaigų darbo klausimų analizės ir kritikos jis pereina prie bendrų pedagoginių problemų, būtinybės sudaryti teorinius pagrindus naujai, nacionalinei švietimo sistemai Indijoje.

1920-tais metais sustiprėja Gandžio organizacinis aktyvumas švietimo srityje. Jis pastoviai susitikdavo su mokytojais ir studentais, dalyvaudavo nacionalinių mokyklų ir universitetų atidarymo ceremonijose, konsultuodavo švietimo veikėjus, kviesdamas daugiau ir drąsiau eksperimentuoti, ieškoti efektyvesnių metodų ir formų nacionalinio švietimo įgyvendinimui. Išauga ir jo žurnalistinis aktyvumas, jis atsakinėja į skaitytojų laiškus. Pažymėtini jo teorinio charakterio darbai „Ko reikia švietimu?“ (1925), „Nacionalinis švietimas“ (1925), „Kas yra švietimas?“ (1926), „Pradinis mokymas“ (3 straipsnių serija, 1928), „Švietimo klausimai“ (5 straipsnių serija, 1928), „Ideali pradinė mokykla vaikams“ (1929), „Švietimas kaime“ (1929).

Analizuodamas mokyklų (kurias jis visada su malonumu lankė ir buvo negailestingu inspektoriumi), mokytojų darbą, jų pasiruošimo lygį, Gandis suprato, kad būtini patys drąsiausi ir labai plataus masto eksperimentai tam, kad „atrasti švietimo srityje naujus metodus, palaikančius nacionalinį vystimąsi“. Jis teigė, jog nereikia remtis europietišku patyrimu ir ypač įtartinai stebėjo viską, kas nors kažkaip įtakojo švietimo anglinizaciją Indijoje. Straipsnyje „Pradinis išsilavinimas – II“ jis išsakė labai įdomią mintį, kuri turėtų būti pirmine, analizuojant pedagoginį patyrimą: „Bet kurioje šalyje švietimas turi tarnauti šalies nepriklausomybės išsaugojimui“. Visų pirma tuo principu būtina vadovautis kuriant nuosavą nacionalinę švietimo sistemą.

Gandis pasiūlė labai originalų būdą. Kadangi oficialusis mokslas iš esmės buvo nukreiptas prieš nepriklausomybę ir indų civilizaciją aplamai, jis patarė kuriant nacionalinę mokymo sistemą elgtis atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei valstybinėse mokyklose dėstoma anglų kalba, tai nacionalinėse mokyklose ši kalba negali būti mokymo priemone; jei valstybė stato dideles ir brangias mokymo įstaigas, tai nacionalinės mokyklos turi įsikurti paprastose, nebrangiose patalpose; jei ten pagrinde vystomas intelektas, o profesinis paruošimas ignoruojamas, tai naujojoje sistemoje reikia pakeisti šią situaciją. Buvo išvardinti 8 punktai, kalbantys apie religinio mokymo problemas, istorijos žinias, geografiją ir ekonomiką, reikalavimai mokytojo asmenybei. Ir ypač daug dėmesio skyrė švietimui kaime, nes jo manymu, indų civilizacijos pagrindą sudaro žemės ūkis, tokią Indiją jis norėjo matyti ir ateityje.

Šiam periodui priskiriamas ir vienas iš įdomiausių ir, beje, mažai ištyrinėtas reiškinys pedagoginėje Gandi veikloje – susirašinėjimas su vaikais. 1927m. balandį buvo parašytas pirmas laiškas ašramo vaikams. Ir daugiau nei 5 metus, beveik kiekvieną savaitę, kur jis bebūtų, įskaitant ir buvimą kalėjime, Gandis rašė vaikams.

Įprastas ir paprastai priimtinas minkštumas, geranoriškumas jo laiškuose persipynė su „pakeliančiu“ rimtumu, kai vaikams keliami visiškai nevaikiški klausimai ir problemos, o dažnai užduodamos tiesiog filosofinės mįslės. 1927m balandžio 4d. laiške jis rašo vaikams į ašramą: „Kadangi mes patys esame džiaugsmo versmės, mums reikia jdžiaugsmą ištraukti iš melodijų, kurios atneš mums laimę. Tai tikras menas. Laimės paieškos išorėje veda į vergovę, tikra laimė – džiaugsmo pabudinimas savo viduje“. Kitame laiške vaikams, aprašęs gamtos grožį tų vietų, kur jis gyveno, jis prašė pagalvoti ir parašyti jam, ar reikalingos šventyklos, kurių statymas ir išlaikymas toks brangus, jei jau yra tokios nuostabios gamtos šventyklos, kuriuose ir reikėtų garbinti Dievą-Kūrėją.

Nebijojo Gandis vaikams pateikti ir politines problemas. Be to jis nenurodydavo savo nuomonės, nepateikdavo konkrečių receptų. Tai labai aiškiai atspindi laiškas Bombėjaus vaikams, parašytas 1929m. rugsėjo 7d., kuriame buvo parašyta: „Vaikams, kurie gyvena ir mokosi Bombėjuje, reikia žinoti, kad jie yra tik lašas dešimčių milijonų Indijos vaikų vandenyne. Taip pat jie turi suvokti, kad dauguma tų dešimčių milijonų indų vaikų yra tiesiog gyvi skeletai. Ir jei Bombėjaus vaikai laiko juos savo broliais ir seserimis, tai ką jie yra pasiruošę dėl jų padaryti?“

Laiškuose Gandis pasakodavo apie mokyklų lankymą, labai nuosekliai analizuodavo tai, ką matė jose. Du laiškai beveik ištisai buvo skirti dviejų mokyklų aprašymui, tame tarpe ir Montessori mokyklos Londone. Tai, ką vertėjo pritaikyti, jis pasiūlydavo vaikams pabandyti praktiškai ašrame.

Tie laiškai buvo savotiška neakivaizdinė saviauklos mokykla, nes laiško turinys labai sumaniai nukreipdavo vaikus į saviauklą.

*

1930m. M.Gandis pradėjo naują pilietinę nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo akciją visoje Indijoje. Šį kartą satjagraha turėjo prasidėti demonstratyviu ir visuotinu druskos monopolijos įstatymo pažeidimu.  Tokia taikaus pasipriešinimo valdžiai forma buvo suprantama visiems – apsišvietusiam kongresistui ir neraštingam, užguitam valstiečiui, buvo prieinama ir priimtina visiems indams. Gandi pareiškė pats vadovausiąs satjagrahų būriui ir ves juos iš ašramo prie Sabarmati upės į Dandi, vandenyno pakrantę, kur iš jūros vandens išgarins simbolišką žiupsnelį druskos. Reikėjo pėsčiomis nueiti 400km.

Kaip ir ankstesnės kampanijos, druskos satjagraha turėjo būti dar vienu žingsniu masiniame žmonių auklėjime, pasiruošimo aukotis, organizuotumo, disciplinuotumo patikrinimu. Kaip ir anksčiau, Gandis kreipėsi į studentus: pasipriešinimo metu palikti paskaitas ir tapti „satjagrahi piligrimais“, būti pačiais aktyviausiais taikioje kovoje, kurią jis laikė „pačiu tikriausiu švietimu egzistuojančiose šalyje sąlygose“.

„Druskos žygis“ prasidėjo 1930m. kovo 11d. Daugelis Kongreso dalyvių abejojo to renginio efektyvumu. Bet prie satjagrahų pakeliui prisijungdavo minios žmonių, tautoje vis ryškiau švietė nepaklusnumo valdžiai dvasia. Apie keistą žygį greitai sužinojo visas pasaulis. Visi laukė, kuo tai baigsis. Viena iš „vaikiškų Gandi išmonių“ virto išdidžia ir grėsminga indų pasiryžimo tapti laisva tauta demonstracija. Pirmą kartą per daugelį metų žmonės pasijuto ne vergais, o savo šalies šeimininkais. Su kiekviena žygio diena vis aiškiau matėsi pasekmės to, ką Dž.Neru įvardijo kaip „visa apimanti psichologinė revoliucija“.

„Druskos žygis“ ir sekusi jį masinė satjagrahi kampanija baigėsi kompromisiniu susitarimu, kuris istorijos buvo įvardintas „Gandi Paktas – Irvinas“. Lordas Irvinas (tuo metu Indijos vice-karalius) nebeišsireikalavo kolonialinės administracijos boikoto atšaukimo, o kongresistams buvo leista skleisti tarp gyventojų propagandą už šalies nepriklausomybę, organizuoti taikias demonstracijas ir piketus. Buvo paskelbta visuotinė politinių kalinių amnestija. Panaikinta druskos monopolija. Kongresas oficialiai buvo pripažintas politine partija. Vėliau, po daugelio metu, įvertinant Gandžio vaidmenį Indijos istorijoje, Dž.Neru nurodė pagrindinį kovos rezultatą: „svarbiausia, ką padarė Gandis Indijai ir jos masėms – buvo sukurtas galingas judėjimas, kurį jis sukūrė padedamas Nacionalinio Kongreso. Nacionaliniu mastu jis siekė formuoti milijonus ir daugeliu atveju jam tai pavyko, iš negebančios pasipriešinti, demoralizuotos, užguitos ir praradusios viltį minios suburti tautą, gerbiančią save, besipriešinančią tironijai ir gebančią apsijungti bei pasiaukoti vardan didžio tikslo“ (Nehru J. Mahatma Gandhi. – Bombay: Asia, 1966. – P.34).

1931m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais Gandis gyveno Londone, kur vyko antroji „Apvaliojo stalo“ konferencija, kurioje jis vienas nuo Kongreso atstovavo Indijos interesus. Susitarti nesisekė. Bet buvimas Anglijoje davė naudos. Gandis galėjo aiškiai ir sąžiningai išdėstyti indų delegacijos poziciją, supažindinti europietišką visuomenę su padėtimi jo šalyje. Naudinga ši kelionė buvo ir Gandžiui-pedagogui. Jis aplankė Itoną, Oksfordą, Kembridžą. Šiose angliško elito „kalvėse“ jis kalbėjo studentams. Kreipdamasis į būsimus politikus, biznierius ir diplomatus, jis kvietė suvokti tą faktą, kad jei Indija gaus nepriklausomybę, tarp dviejų didžių tautų susidarys abipusiai daug palankesnės ir naudingesnės, visiškai naujos bendradarbiavimo sąlygos.

Taip pat atsirado galimybė asmeniškai susipažinti su M.Montessori. Gandis buvo pakviestas į tarptautinę Montessori mokymo metodų pasekėjų konferenciją, apsilankė vienoje mokykloje, kur galėjo smulkiai pažinti  pagrindines sistemos idėjas ir jų realizavimo metodus.

*

Beveik iškart, vos grįžęs į Indiją Gandis vėl buvo areštuotas ir be teismo pasodintas į kalėjimą.  Atskirtas nuo išorinio pasaulio, jis daug skaitė, pildydamas savo žinių spragas. Būtent priverstinio neveikimo metu buvo parašyta „Satjagrahos -Ašramo istorija“, kurioje yra skyrius „Švietimas“. Čia pirmą kartą 27 punktuose Gandis konspektyviai susistemino savo pedagoginius įsitikinimus, ne tik atkreipdamas dėmesį į švietimo ir auklėjimo procesų teorinius pagrindus, bet ir nurodydamas jų vystimąsi kiekviename švietimo etape.

1933m. gegužę išsilaisvinęs iš kalėjimo Gandis iškart sugrįžta į visuomeninę veiklą. Pradeda leisti kasdieninį laikraštį „Haridžan“ anglų ir hindi kalbomis. Jis rašo ir straipsnius apie pedagogiką, bet jų jau ne tiek daug, ir daugiausiai jie skirti neliečiamųjų (haridžan) mokymo problemoms. Pasirodė straipsniai „Idealus haridžan mokytojas“, „Studentai ir atostogos“, „Paklusimas tėvams“, „Haridžan mokytojui“, „Knyga mokyklai“.

1934m. Gandi pareiškė apie savo ketinimus pasitraukti iš didžiosios politikos ir susikoncentruoti tik į tris veiklos sritis: kaimiškų amatų vystymą, tarnystę haridžan ir švietimą, kuris turėtų būti vykdomas mokant vyraujančių Indijoje amatų. Laikinai sumažėja ir jo žurnalistinis aktyvumas. 1935-1936m. publikacijose pedagogikai skiriama ne tiek daug straipsnių, įdomiausiais tarp kurių pripažinti „Haridžan švietimas“, „Apie dienoraščio rašymą“, „Lytinis auklėjimas“, „Induisto elgesio kodeksas“.

1936m. Gandis apsigyvena kaimiškoje vietovėje Sevagramoje netoli nuo Vardhi. Daugeliui metų šis kaimas tampa savotišku jo atgimimo programos, kurios pagrindą turėjo sudaryti naujasis švietimas ir kuri buvo skirta  indiškam kaimui,  štabu.

1937m. laikomi M.Gandžio pedagoginės veiklos piku. Būtent tais metais jo nacionalinio pradinio švietimo kaimiškai Indijai sistema buvo galiausiai suformuluota ir pradėta praktiškai realizuoti.

Daug laiko Gandis skyrė susitikimams su mokytojais ir studentais, konsultacijoms ir diskusijoms su švietimo veikėjais, stengdamasis bendraujant su specialistais (save šioje srityje iki gyvenimo pabaigos laikė diletantu – žmogumi, be specialaus išsilavinimo, dirbančiu mokslinį arba kūrybinį darbą, tik paviršutiniškai suprantančiu dalyką) išaiškinti ir sukonkretinti savo planą. Teoriškam savo sistemos pagrįstumui jis skyrė nemažai straipsnių, kuriuos patalpindavo laikraštyje „Haridžan“.

Tuose darbuose Gandis įrodydavo, kad vaiko protas gali būti vystomas greičiau ne per knygų skaitymą, o per aktyvų ir sąmoningą (moksliškai) naudingo amato mokymąsi, kai rankos užimtos darbu, o protas, gavęs informaciją apie įvairių procesų kryptingumą, disciplinuotai vystosi, pastoviai lygindamas savo išvadas su bandymo duomenimis.

Siekiant įvykdyti pradinio švietimo kaimo vietovėse reformą ir suformuluoti bendrą pokyčių strategiją 1937m. spalio 22-23d. buvo nuspręsta suorganizuoti konferenciją.

1938m. vasarį Haripure vykusioje Kongreso sesijoje buvo priimtos praktiškai visos Vardhoje vykusios konferencijos  rekomendacijos. Buvo nuspręsta sukurti Visos Indijos Tarybą, kuri užsiimtų Gandi pasiūlyto pradinio švietimo sistemos teoriniu pagrįstumu ir praktine realizacija. Daktarui Zakirui Huseinui (žymus švietimo problemų tyrinėtojas, vėliau nepriklausomos Indijos prezidentas) ir Šri J.Arjanajakamui buvo patikėta surašyti pranešimą, kuriame būtų nurodytos pagrindinės plano įgyvendinimo kryptys. Jiems, žinoma,  vadovavo pats Gandis.

„Daktaro Zakaro Huseino pranešime“ pasiūlyta Gandžio pradinio švietimo sistema buvo pavadinta „Pagrindiniu Nacionaliniu Švietimu“. Šis pavadinimas, kuriuo buvo pažymėta, kad naujos sistemos esmę sudaro mokymas per pagrindinius Indijos kaimiškus amatus, užsitvirtino ir tapo pagrindu.

Iš pradžių po Vardhoje įvykusios konferencijos, kurioje faktiškai buvo paskelbtas visuotinis naujo tipo švietimo kurso įgyvendinimas, Gandis daugiausia užsiėmė pagrindinių savo sistemos teiginių aiškinimu. Tam periodinėje spaudoje buvo skirta daugybė publikacijų, vyko susitikimai su mokytojais ir studentais. Gandis visų pirma norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad naujoji švietimo sistema iš pagrindų skiriasi nuo egzistuojančios – ji nėra prievartinė.

1941m. Gandis parašė įžymiąją „Konstruktyviąją Programą“, kurios tikslas buvo taikus ir neprievartinis Indijos nepriklausomybės atsikovojimas. Tai vienas iš pačių reikšmingiausių Gandžio kaip politiko-pedagogo kūrinių. Jis siekė per konstruktyvią veiklą pakeisti gyvenimą ir pakeisti žmones, paverčiant juos save gerbiančiais, nepriklausomais ir laisvais. Auklėjamasis programos charakteris daug vietos skyrė švietimo problemoms. Iš 18 punktų 7 pilnai arba papildančiais skiriami švietimui. Programoje išnagrinėtos arba užliestos daugelis švietimo problemų, aiškiai parodytos galimybės ir perspektyvos.

1945m. sausį Gandis dalyvavo konferencijoje „Hindustani Talimi Sangh“, švietimo veikėjams pasakė kalbą, kurioje apibrėžė kai kurias perėjimo prie „Pagrindinio Švietimo“ ypatybes, besikeičiančias artėjančio išsivadavimo išvakarėse. Įdomu tai, kad be įprastų ekonominio apsimokėjimo švietimui reikalavimų, hindi kalbos kaip nacionalinės mokymo, Gandis pasisakė apie būtinybę išplėsti laikinus tikslingo švietimo (ir auklėjimo) rėmus. Jau tada jis iškėlė aktualią ir šiandien plačiai pripažintą idėją apie visą gyvenimą trunkantį auklėjimą ir švietimą. Jis pasakė: „Mūsų veiklos sfera šiandien neapsiriboja Nai Talim vaikais nuo 7 iki 14 metų; ji turi aprėpti  visą gyvenimą nuo užsimezgimo momento iki pačios mirties“. Paskutiniais gyvenimo metais viena iš Gandžio bendravimo su žmonėmis formų, jo minčių išreiškimas virto kolektyvine malda, į kurią paprastai susirinkdavo labai daug žmonių. Prieš religinių dainų dainavimą Gandis pasakydavo ypatingą kalbą, pasidalindamas savo mintimis apie svarbiausias iškilusias Indijai problemas. Vienas iš tokių pasisakymų 1947m. rugsėjo mėnesį buvo skirtas Naujajam Švietimui. Dar kartą išskyręs neprievartinį jo charakterį, apibūdindamas jį kaip „tiesos ir meilės panaudojimas visose žmogiško aktyvumo sferose“, Gandis nurodė tris svarbius naujos švietimo sistemos požymius: 1) visuotinis prieinamumas, 2) naudingumas kiekvieno žmogaus kasdienybėje, 3) laisvė nuo religinės įtakos (tai buvo ypač aktualu augant susipriešinimui tarp musulmoniškų ir indusiškų bendruomenių). Pabaigoje jis pasakė, kad pasisiekimas pilnutinai priklausys nuo mokytojų, nuo jų noro pasiaukojančiai ir nuosekliai sekti savo gyvenime tiesos ir neprivartos idealams.

Nepriklausomybės išvakarėse Gandis vis dažniau galvojo apie švietimo reformos įgyvendinimą naujomis sąlygomis. Jis supranta, kad auklėjimas ir švietimas turi tapti visiškai kitokiu. Tautą, išmokytą išsikovoti laisvę, dabar reikėjo išmokyti gyventi tos laisvės sąlygomis.  Viename susitikime su politiniais veikėjais jis pasakė: „150 metų mūsų žmonės gyveno vergovėje, atėjo laikas išmokyti juos gyventi kitokiomis sąlygomis“.

Gandis ypatingai primygtinai pabrėždavo, kad toks paruošimas-auklėjimas jokiu būdu neturi būti nukreiptas griovimui, pagrindiniu tikslu turi tapti auklėjimas gyvenant taikoje ir bendradarbiavime.

Gandžio nuomone nuo nepriklausomybės atgavimo momento turi prasidėti fundamentalūs pasikeitimai švietimo sistemoje. Be to pilno išsivadavimo nebus. Susitikime su mokytojais ir studentais jis pasakė: „Jei mes norime įžiebti Indijoje laisvės liepsną, pirmoji būtinybė – revoliucija švietime“.

Siūlydamas iš naujo  pagalvoti apie naują laisvos nacijos švietimo tipą vaikams, Gandis vis tik buvo įsitikinęs, kad svarbiausia kryptis – tai valstybiniu mastu perėjimas  į Naują Švietimą, kuris tik ir gali juos padaryti tikrais ir gerais žmonėmis.

Apkartintas šalies padalinimo į Indiją ir Pakistaną, bei kruvinų skerdynių tarp bendruomenių, Gandis su naujomis jėgomis kviečia atsisukti į neprievartinį tiesos kelią auklėjime. Šias savybes jis įvardina kaip pačią esmę žmogaus auklėjime. Vienoje iš paskutinių publikacijų jis pasakė: „Švietimas, kuris nesiremia tiesa ir neprievarta, iš viso nėra auklėjimas to žodžio prasme“.

Tą dieną, kai religinio fanatiko paleista kulka nutraukė jo gyvenimą, Gandis kūrė projektą, kaip Indijos nacionalinį kongresą iš politinių partijų paversti tarnystės tautai Asociacija. Tą dokumentą, kuris vėliau buvo pavadintas jo paskutine valia ir testamentu, reikėtų pripažinti ir jo paskutiniu pedagogikos kūriniu, nes jame viename iš punktų buvo siūloma vykdyti švietimą nuo gimimo momento iki mirties pagal „Nai Talimo“ principus, atitinkamai su esama politika, paskelbta „Hindustani Talimi Sangh“.

M.Gandi pedagogika gali būti sugrupuota į paprastus teiginius ir formules, bet suvokti jos stipriąsias ir silpnąsias puses galima tik išsiaiškinus „subtiliai suraizgytą“ jo pasaulėžiūrą, stebint rytų ir Europos susiliejimą ir vystimąsi dabar ir senovėje, amžinai ir kasdien. Kaip žmogus Gandis negali būti įvertintas vienareikšmiškai. Jį vadino „nepataisomu svajotoju“, „išsilaisvinusia dvasia“, „reformatoriumi, ugningu kaip revoliucionierius“ (R.Tagor), „užsigimusiu maištininku“, „revoliucionieriumi, pasiruošusiu didelėms permainoms ir nebijančiu pasekmių“ (Dž. Neru). Buvo ir ne tokių teigiamų atsiliepimų. Bet nei vieni iš jų neaprėpia to, ką būtų galima pavadinti Gandžio pasaulėžiūra. Jį tuo pat metu apibūdina tokios sąvokos kaip: kryptingumas ir prieštaringumas, paprastumas ir paradoksalumas, pastovumas ir nenuoseklumas.

Gandžiui būdinga didžiulė drąsa tiek mąstyme, tiek ir veiksmuose, atvirumas, pasiruošimas įsisavinti tai, kas nauja, svajokliškumas, idealizmas ir tuo pat metu stebėtinai tvirtas žemiškas ryšys su kasdienio gyvenimo poreikiais. Kartais jo pasisakymai tiesiog nepasiduoda buitiškai nusiteikusiam mąstytojui. O kai kurie tiesiog gali būti pripažinti reakcingais. Yra ten ir kai koks nenuoseklumas, kuriuo ne sykį jį kaltino. Atsakydamas į šiuos priekaištus, Gandis rašė: „Aš nejaučiu, kad būčiau nustojęs vidujai augti...“ Savo skaitytojams iš dviejų prieštaraujančių vienas kitam pasisakymų jis siūlydavo pasirinkti paskutinį pagal laiką ir atsiminti, pastovus vystimasis yra gyvenimo įstatymas ir tas, kuris stengiasi prisilaikyti pasenusių dogmų tik tam, kad atrodytų nuoseklus, atsiduria apgaulingoje padėtyje.

Mintis, žodis ir veiksmai Gandžio gyvenime ėjo išvien. Niekada jo poelgiai nesiskyrė nuo jo įsitikinimų: idėjos buvo kasdienio gyvenimo pagrindas. Dž.Neru rašė: „Kiekvieną reformą, kurią jis siūlo, kiekvieną patarimą, kurį jis duoda kitiems, jis iškart pritaiko sau. Jis visada pradeda nuo savęs, jo žodžiai ir veiksmai susijungia kaip pirštinė ir ranka. Kas benutiktų, jis niekada nepameta savo kryptingumo, ir visada tarp jo gyvenimo ir darbo jaučiamas tas organiškas ryšys. Atrodo, kad net akivaizdžios nesėkmės padeda jam pakilti“ (Nehru J Mahatma Gandhi. – Bombay: Asia, 1966. – P. 30-31).

Atskiriančiuoju M.Gandžio pasaulėžiūros bruožu reikėtų pripažinti tikėjimą. Pats žmogaus egzistavimas jam atrodė neįmanomas be tikėjimo. Jis rašė: „Nei vienas žmogus negali gyventi be tikėjimo... Sąmoningai, instiktyviai ar prietaringai žmogus pripažįsta ryšį su dieviškumu. Net pats tikriausias agnostikas arba ateistas vis tik pripažįsta moralinio principo būtinybę, kažką gero, įvykusio jo gyvenime, priskirdamas susivaldymui, o kažką blogo – dieviškumo ignoravimui. Gandžiui tikėjimas – tai ne apeigos, o aukšti moraliniai principai, nes nuoširdžiai tikintis žmogus kuria savo gyvenimą pagal moralinius savo prigimtinės religijos priesakus: „Tikėjimas nėra kažkas tokio, atitolusio nuo gyvenimo. Patį gyvenimą vertėtų suvokti kaip tikėjimą. Gyvenimas, praradęs tikėjimą, nėra žmogaus gyvenimas – tai gyvuliškas egzistavimas“. Įvairios religijos – tai vieno –Tikėjimo – medžio šakos ir lapai“.

Laikydamas save „induistu iki pat kaulų smegenų“, jis nepavargavo kartoti apie religinį pakantumą, pagarbą kitoms religijoms, nes visos pasaulinės religijos savo giluminiu tikėjimu yra vieningos, nes apsprendžia neginčijamus moralinės žmonių būties įstatus. Remdamasis religiniais-moraliniais principais, M.Gandis sprendė žmogiško gyvenimo krypties ir prasmės problemas, bendrijų ir asmenybių tarpusavio bendravimo problemas.

M.Gandis teigė, kad užsienio užkariautojų kišimasis pažeidė Indijos vystimąsi, sunaikino nacionalinio progreso pamatus. Jis norėjo atstatyti ryšį tarp Indijos praeities ir dabarties. Padaryti Indiją vėl indiška, suteikti naują impulsą jos vystimuisi, padedant atgimti visa kam geriausiam, ką Indija sukaupė per daugelį savo gyvavimo amžių. Ir tai padaryti taikiai, ne prievartos keliu, „vykdant revoliuciją širdyse“, tai yra auklėjant ir perauklėjant milijonus visos didžiulės tautos žmonių. Būdamas tik neprievartinio visuomenės keitimo šalininku, Gandis buvo įsitikinęs, kad vienintelis teisingas kelias – švietimas ir auklėjimas bei savarankiškas žmonių tobulinimais ir prašviesėjimas. Tai ilgas ir sunkus kelias, bet vienintelis tikras pasaulinio gyvenimo pakeitimo kelias.

Gandis prieštaravo „greitam“, revoliucingam, prievartiniam  visuomenės keitimui. Jis sakė: „klasių kova yra svetima Indijos genijui“, kuri davė pasauliui neprievartos idėją. Jis laikė visuomenę viena didele šeima, kurioje visus konfliktus galima išspręsti taikiai. Žinoma, šio būdo niekas nenorėjo pripažinti moksliniu, ir daugelį metų Gandį vadino jei ne reakcionieriumi, tai buržuazijos talkininku ar utopistu bei idealistu. Tačiau, kaip nebūtų keista, nemoksliškos M.Gandžio idėjos būdavo įgyvendinamos praktikoje, jos traukė žmones, suteikdamos jiems aiškią ir suprantamą kovos už geresnę savo šalies ateitį perspektyvą. Ir jo „naivios“ idėjos, paruoštas politinės kovos planas, kuris įgavo satjagracho („nepajudinamumas tiesoje“, satja – tiesa + agraha – siekimas) pavadinimą, bei kantrus daugelio metų indų tautos auklėjamasis darbas – visa tai ir buvo taikus kovos būdas, kuriuo beveik be kraujo praliejimo  buvo pasiekta Indijos nepriklausomybė.

Gandžio etika („mano gyvenimo filosofija“) – sudėtingas religijos ir moralės pagrindų bei paskutiniųjų XX a. etikos pasiekimų lydinys. Autobiografijoje „Mano gyvenimas“ jis rašė: „Mano gyvenimą stipriai įtakojo trys amžininkai: Raičandbchajus – bendraudamas su manimi, L.Tolstojus – savo knyga „Dievo karalystė mumyse“ ir Raskinas – knyga „Paskutiniajam, kaip ir pirmam“. Vėliau jis rašė amerikiečiams draugams „...Jūs davėte man mokytoją Toros asmeny, per jo knygą „Pilietinio Nepaklusnumo pareiga“  tai, ką aš dariau Pietų Afrikoje, įgavo mokslinį patvirtinimą. Didžioji Britanija man padovanojo Raskiną, kurio knyga „Paskutiniajam, kaip ir pirmam“ per vieną naktį  iš advokato ir miesto gyventojo pavertė mane į valstietį, gyvenantį toli nuo Dubino fermoje, nuo kurios  iki artimiausios geležinkelio stotelės 3 mylios (4,83km). O Rusija Tolstojaus asmenyje man padovanojo mokytoją, kuris teoriškai įtvirtino mano neprievartą. Jis palaimino mano organizuotą judėjimą Pietų Afrikoje, kai jis buvo vos tik dar užgimęs ir apie kurio nuostabias galimybes man dar teks pažinti ateityje“.

Studijuodamas visuomeninio gyvenimo reiškinius Gandis, kaip ir jo dvasiniai mokytojai, pradėjo nuo moralės, dorovinius principus pritaikydamas  tiek politiniam, tiek ir ekonominiam visuomenės gyvenimui. Tai buvo labai praktiškas požiūris. Be to Gandis neatskyrė  paprastų žmonių tarpusavio santykių etikos kasdieniame gyvenime nuo „aukštosios“ visuomeninės moralės. „Tai, kas teisinga individo atžvilgiu, teisinga ir visuomenei“, – pabrėždavo jis.

Vertindamas kiekvieno žmogaus individualumą ir savitumą (jis netgi baiminosi, kad didėjanti valstybinė valdžia griauna individualumą), Gandis vis tik nepavargdavo kartoti, kad žmogus pagal savo prigimtį yra socialus ir, vadinasi, turi riboti savo individualumą vardan visuomenės interesų. „Savanoriškas paklusimas socialiniems apribojimams praturtina ir individą, ir visuomenę, kurios nariu jis yra“, – rašė Gandis 1939m.

Vienas iš dorovės (gyvenimo bei elgesio visuomenėje principai ir normos) uždavinių – suderinti individo ir visuomenės poreikius. Gandžiui dorovė buvo ne tik optimalus visuomenės funkcionavimo būdas, bet ir pats tikslas. Nedorovinga visuomenė yra serganti visuomenė. Joks ekonominis progresas ir jokia labai gera materialinė būsena negali „atleisti“ nuo moralės principų. Dvasingumas Gandžiui buvo pagrindinė ir vienintelė moralinė vertybė: „viskas, kas prieštarauja dvasiniam progresui, prieštarauja ir visos visuomenės progresui“.

Gandžio nuomone  žmogaus gyvenimo tikslas yra sąmoningas siekis pačiam būti geru ir kurti aplink save gėrį. Nereikia laukti, kol pasaulis taps geresniu, kol pasikeis kiti. Pradėti reikia nuo savęs ir viską daryti tam, kad šviesėjant mąstymui ir tobulėjant poelgiams, kartu gerėtų ir aplinkinių gyvenimas. Straipsnyje „Tėvų atsakomybė“ jis rašė: „Mes visi turime stengtis tapti šventaisiais. Geradarystė – nėra dovana iš aukštybių išskirtiniems žmonėms, o būtina kiekvieno pareiga, ir tai yra gyvenimo esmė“.

Gandžiui tikslas niekada nepateisindavo priemonių. Jis buvo tvirtai įsitikinęs „Koks tikslas, tokios ir priemonės“. Ir atvirkščiai. Tarp jų yra nenutrūkstamas ryšys. Net paties aukščiausio tikslo negalima pasiekti, naudojant nevertas to priemones. Gandis rašė: „... mes negalime užauginti rožės, pasodinę piktžolę... tarp priemonių ir tikslo yra toks pat tvirtas ryšys, kaip tarp sėklos ir augalo... Mes iš tikrųjų pjauname tai, ką pasėjome“.

Mahatma Gandis netikėjo „trumpais“ keliais į sėkmę. Kalbėdamas apie socialines reformas jis prabrėždavo, kad negalima pasiduoti pagundai greitai pakeisti pasaulį, nes tai bus tik prievartos kelias, kai pasiektas gėris bus tik laikinas, o blogis – pastovus. 1938m. Kalkutoje  vykusiame Kongrese pasigirdus nepasitenkinimui, kad pagerėjimo procesas bus labai ilgas, Gandis atsakė: „paprastai, pats ilgiausias kelias virsta trumpiausiu“.

Gandis teigė, kad veikos rezultatai ne visada priklauso nuo žmogaus valios. „Žmogaus pareiga – stengtis veikti, o sėkmė priklauso nuo Dievo palankumo“. Žmogui pavaldus tik jo poelgis, pareigos atlikimas arba neatlikimas. Jis gali valdyti tik priemones, ir čia slypi jo moralinės laisvės esmė. Elgdamasis dorai žmogus atlieka savo prigimtinę pareigą, sąmoningai apsivalydamas ir  tuo pat metu sutaurindamas aplinkinį gyvenimą.

Gandis teigė, kad harmonija tarp žmogaus doros ir supančio jį pasaulio neįmanoma be trijų fundamentalių dorybių: tiesos, neprievartos ir susivaldymo. Visa kita žmogaus dorovės bagaže sukuriama. Būtent šios trys dorybės ir tapo jo humanistinės pedagogikos principiniu pagrindu.

Tiesa (ne teisybė) apima ne tik moralinius būties dėsnius, bet ir tarnauja kasdienėje žmonių tarpusavio bendravimo praktikoje. Ši sąvoka Gandžiui reiškė pilnutinį atvirumą  ir teisingumą mintyse, žodžiuose ir poelgiuose. Jis kvietė: „Ką jūs bedarytumėte, būkite teisingi patys sau ir pasauliui. Neslėpkite savo minčių. Jei jums gėda jas pripažinti garsiai, tai žinokite, kad dar didesnė gėda taip galvoti.“ Būtina paminėti, kad Gandis kaip tikras tiesos skleidėjas buvo atviras ir tiesmukiškas tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir politinėje veikloje, kad ir kaip skausmingai tai kartais apsireikšdavo. Kaip politikas jis nuosekliai priešinosi bet kokiai konspiracijai ir anonimiškumui, ir tai iš pagrindų pakeitė jo vadovaujamų organizacijų dvasią. Tiesa reikalavo būti bebaimiu ir pripažinti savo klaidas. Gandis ir čia buvo nuoseklus. Jei jis ko nenumatydavo iki galo (dažnai tik jis pats taip vertindavo tai, kas įvykdavo), visa šalis sužinodavo apie jo „klaidą, didelę kaip Himalajai.“

Gandis reikalavo tiesos sudievinimo ir visiško melo atsisakymo, netgi to, kuris atrodė turėtų išeiti į gera. Apie tokį „naudingą“ melą jis rašė: „Kiekvienas žino, kad melas demoralizuoja ir menkina dvasią... Rezultatas kurį laiką gali atrodyti naudingas visuomenei, bet galima įrodyti, kad galų gale jis pakenks stipriau, nei duos naudos“. Tiesa turi tapti šviesos spinduliu, kuris aiškiai ir visiškai atsakingai „apšvies“ tamsiąsias gyvenimo puses, sugėdindama žmones ir taip apsaugodama juos nuo piktų poelgių.

Kokie turėtų būti tiesos kriterijai? Kaip žmogui žinoti, kur tiesa, o kur ne? Vienintelis patarėjas – tvirtino Gandis – jūsų sąžinė, „vidinis balsas“, tik jo patarimai yra teisingi. Jis rašė: „šiame pasaulyje pripažįstu tik vieną tironą – tylų vidinį balsą. Jokia čia bėda, kad kiekvienas turi savo vidinį balsą. Kiekvienas turi elgtis pagal savo sąžinę. Jūs klausotės savo sąžinės, aš klausausi savo, kiekvienas klausosi savo, iš viso to galiausiai išsirutulios tiesa“.

Tiesa nenutrūkstamai siejasi su neprievarta. Gandžiui tiesa buvo tikslas, o neprievarta – vienintelis jo pasiekimo būdas, vienintelis galimas žmoniškas kelias. Viename jo laiške yra žodžiai: „Neprievarta – tai įsikūnijusi „meilė“, aukščiausias įstatymas žmonių jausmams. Ji nežino išimčių.“ Neprievarta negali būti tik šventųjų ir asketų lemtis, ji prieinama ir paprastiems žmonėms. „Neprievarta – rašė Gandis, –įgimta žmonėms, kaip kad prievarta priklauso žvėrių pasauliui. Žvėryje dvasia miega, ir jis nepripažįsta kito įstatymo, kaip tik fizinę jėgą. Žmogaus savigarba reikalauja paklusimo aukštesniam ir aukščiausiam įstatymui – jėgos paklusimo dvasiai“.

Kviesdamas susilaikyti nuo prievartos, Gandis įspėjo, kad ji pasireiškia ne tik grynai fiziniais, grubiais veiksmais. Yra ir daug sudėtingesnės, „subtilios“ prievartos išraiškos formos, kuriomis apsireiškia to reiškinio daugiaveidiškumas. Tik iš pirmo žvilgsnio tokie veiksmai gali pasirodyti mažiau kenksmingi, nei fizinis sužeidimas. Gandis pabrėždavo: „Mano manymu, vyraujantis šiandien ahimsos (Ahìmsa, skr. ahimsā – neskriaudimas, indų religijų principas, reikalaujantis nekenkti gyvoms būtybėms.) suvokimas užmigdė mūsų sąmoningumą ir padarė mus nejautriais daugeliui klastingų prievartos išraiškos formų, tokių kai grubūs žodžiai ir teiginiai, pikta valia, pyktis, noras kenkti ir žiaurumo troškimas. Jis privertė mus pamiršti, kad daug daugiau žalos atneša lėtas žmonių ir gyvulių kankinimas, siekiant patenkinti savo gobšumą, marinant negalinčius savęs apginti badu ir išnaudojant juos. Visur vyrauja beprasmis žeminimas ir silpnesniųjų niekinimas, naikinant jų savigarbą net iki noro atsisakyti gyvybės, mirtis tokiais atvejais atrodo netgi sveikintina“.

Trečioji fundamentali geradarystė – susilaikymas, gebėjimas kontroliuoti savo norus. Dar senovės Indijos filosofinės minties paminkluose (Vedose, Upanišadose, „Manu Įstatymuose“) susilaikymas, savikontrolė ir saviapribojimas buvo išskirtinai pagerbiami. Daug dėmesio šiai idėjai skiriama ir vėlesniuose traktatuose. Rytų filosofijai, skirtingai nei vakarietiškai, charakteringa propaganda ir pripažinimas savanoriškų apsiribojimų, kai žmogus sąmoningai kontroliuoja savo mintis, jausmus, žodžius ir veiksmus. Vadovaudamasis šiais teiginiais, Gandis teigė, kad gebėjimas sąmoningai, vardan visuomenės ir savo gerovės, apriboti save yra žmoniškumo bruožas. „Žmogus – rašė jis, – yra žmogumi tik todėl, kad geba save riboti ir išlieka žmogumi tik tiek, kiek praktiškai tai vykdo.“

Dorovinė savikontrolė Gandžiui – tai visų pirmą savo norų kontroliavimas, suderinant juos su kitų žmonių poreikiais. Akcentuojamas altruizmas (altruizmas [pranc. altruisme < lot. alter – kitas], nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove ir pasiryžimas dėl kitų paaukoti savo interesus. Truizmas [angl. truism], visiems žinoma, nuvalkiota tiesa.). Neatsitiktinai viename iš jo laiškų yra žodžiai: „Jeigu jau neįmanoma išsiversti be norų, tai tegul jie būna altruistiniai“.

Atstovaudamas dorovinio maksimalizmo poziciją, Gandis kvietė siekti pilnutinio egoizmo atsisakymo, kurį jis laikė visų pykčių ir nelaimių šaknimi. Jis rašė „Mūsų norai ir motyvai gali būti suskirstyti į dvi klases – egoistiniai ir neegoistiniai. Visi egoistiniai norai – amoralūs, kai tuo tarpu noras pasikeisti tam, kad daryti gera kitiems, yra moralus.“

Žmogaus gyvenimo prasmė – džiaugsminga iki užsimiršimo tarnystė kitiems žmonėms, kai žmogus be jokio savęs gailėjimosi „dalina save“ ir tuo pat metu tampa savimi, žingsnis po žingsnio eidamas dvasinio tobulėjimo keliu. Gandžio teiginiai virto aforizmais: „Kai miršta egoizmas, prabunda dvasia“ ir „kai žmogus apvalo savo širdį, joje apsigyvena Dievas“. Paradoksalus savęs atradimas vyksta atsisakant išaukštinti savąjį „aš“, tyliai ir nesiekiant praturtėti tarnaujant visuomenei, neturint iliuzijų, kad kada nors už tai visuomenė jam atsilygins ar jis bus jos pagerbtas – tai dvasinio tobulėjimo kelias, kuriuo eidamas žmogus jaučiasi laimingas.

Gandžiui tarnystė neatsiejama nuo pareigos. Jis sakė: „Šventose knygose rašoma, kad į šį pasaulį mes ateiname skolininkais ir iškart nuo gimimo momento priklausome nuo kitų. Žmogus tampa žmogumi tik tada, jei jis pripažįsta savo priklausomybę nuo kitų žmonių“.

***********************************************

Gandis įvairiai aiškina sąvoką „išsimokslinimas“: visuomeninis reiškinys, kryptingo ir specialiai organizuoto mokymo ir auklėjimo tikslas ir rezultatas ir, galiausiai, švietimas kaip procesas, turintis savo dėsningumus ir ypatumus.

Švietimą Gandis laikė vienu svarbiausių visuomeninio gyvenimo reiškinių. Jis išskyrė visuomenines švietimo funkcijas:

– įteisinti visuomenės vystimosi tęstinumą,

– sudaryti palankias sąlygas šalies progresui,

–neprievartinėmis priemonėmis keisti visuomenę.

Pirmoji švietimo funkcija – tęstinumas – reiškia sujungti kartas, perduodant iš vienos į kitą sukauptą patyrimą gamyboje ir visuomeniniame gyvenime, tuo pat įteisinant tęstinumą kultūroje ir civilizacijoje. Gandis teigė, kad tradicinėje Indijos švietimo ir auklėjimo sistemoje patyrimas yra perduodamas iš kartos į kartą. Tęstinumas buvo pažeistas, kai į Indiją buvo „transplantuota“ svetima, priverstinai įdiegiama kolonizatorių švietimo sistema.

Gandis teigė, kad šalies vystimasis daugiausia priklauso nuo švietimo, kuris leidžia be pertrūkių ir sustojimų judėti į priekį. Jautriai nuspėdami diktuojamus gyvenimo pakitimus ir į juos atsižvelgdami švietimo darbuotojai  turi paruošti žmones pokyčiams, išmokyti ir išauklėti juos daryti optimaliausius pasirinkimus. Viename iš straipsnių Gandis rašė: „Visas valstybėje vykdomas švietimas akivaizdžiai turi vesti šalį į pažangą“.

Švietimas turi vadovauti ir vykdant permainas. Teisingas švietimas – tai vienintelis galimas kelias neprievarta pakeisti pasaulį. „Žmonių švietimas, – rašė Gandis, – gali padėti pasiekti tai, ko neįmanoma pasiekti naudojant jėgą“.

XX amžiui, ir ypač pirmai jo pusei, būdingas švietimo politizavimas – valstybiniu mastu planingai ir kryptingai vykdomas masių švietimas, paremtas politiniais valstybės tikslais (ypač tai būdinga socialinei totalitarinių režimų politikai). Šiandien jau žinoma, kad tokia politizacija sukūrė fašistinę pedagogiką Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje ir stalinistinę pedagogiką TSRS. Gandis aktyviai ir kryptingai siekė auklėti ir net perauklėti žmonių mases, net visą tautą, bet tai skyrėsi nuo politizuotų valstybinių priemonių ir tikslo. Jei totalitarinėje pedagogikoje pagrindiniai švietime naudojami būdai yra apgaulė ir prievarta, tai Gandi pedagogikoje – tiesa ir neprievarta. Gandis vykdė politikos pedagogizaciją, švietimą įgyvendindamas taikiais, atvirais ir neprievartiniais veiksmais

Tarybinėje pedagogikoje sprendžiant prieštaravimus, kylančius keičiant visuomenę ir žmogų, buvo naudojama marksistinė-lenininė formulė, pagal kurią neįmanoma pakeisti vieno be kito. Buvo tvirtinama, kad tik revoliuciniu (tai yra prievartiniu) būdu keičiant pasaulį, keičiasi ir žmogus. Buvo padaryta daugybė tokių aplinkos pakeitimų, bet ne visi pasiekti rezultatai šiandien kelia žavesį. Beveik tuo pat metu ir beveik tokia pat formulė gyvavo Indijoje ir atvedė jos tautą į laisvę ir nepriklausomybę praktiškai be kraujo praliejimo. Skirtumas buvo tik tame buvo tame, kad išorinį pasaulį buvo pasiūlyta keisti tik taikiu keliu, „be prievartos gyvenimui, asmenybei ir nuosavybei“. Tik tokiomis sąlygomis galima pakeisti žmogų, jį sužmoginant, pakylėjant, o ne verčiant degraduoti.

Mahatma Gandis švietimo proceso niekada nelaikė kažkuo baigtiniu. Kalbant apie išsilavinimą kaip apie baigtinį rezultatą, Gandis visada pabrėždavo sąlyginį (sąlyga – aplinkybė, nuo kurios kas priklauso) šio proceso užbaigtumą. Pagal jo tvirtą įsitikinimą, tikras švietimas turi lydėti žmogų visą jo gyvenimą, nuo gimimo iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos. Mokytis visą laiką, visur ir iš visko – tai turi tapti žmogui tokia pat būtinybe kaip ir kvėpuoti, gerti ir valgyti. Gandis vienas iš pirmųjų įteisino visą gyvenimą trunkantį, nenutrūkstamą švietimąsi, ir tuo teigimu jis stipriai aplenkė savo gyvenamą laiką.

Švietimas būtinas, tuo Gandis niekada neabejojo. Viename savo rašinių jis kategoriškai teigia: „tai nėra sureikšminimas, tai fakto konstatavimas: neapsišvietęs žmogus mažai skiriasi nuo gyvulio“. Svarbiausia pakeisti žmonių  suvokimą apie švietimą ir apie jo reikalingumą jiems patiems. Gandis pastebėjo, kad indiškoje visuomenėje įsitvirtino akivaizdžiai klaidingas, melagingas įsitikinimas, kad išsimokslinimas reikalingas tik tam, kad padaryti karjerą ir gerai uždirbti. To išraiška yra visuotinis mokslinių vardų ir titulų siekis, nes tai leidžia sėkmingai konkuruoti, norint įsidarbinti valstybinėje tarnyboje. O tokios karjeros pasekmės: didžiulės, bet berezultatės išlaidos švietimo sistemai, perdėtas dėmesys egzaminams ir, galiausiai, bedarbystė tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą žmonių. Žinoma, vienas iš švietimo tikslų yra padėti žmogui „teisingai išspręsti problemas bet kurioje gyvenimo sferoje“. Tačiau tai tik vienas iš tikslų, ir ne pagrindinis. Galvoti, kad išsilavinimo tikslas yra pareigų gavimas, absoliučiai neteisingas ir pavojingas. Išsilavinimas vardan pinigų neišvengiamai veda į degradaciją.

Išsimokslinimo tikslas kur kas kilnesnis, nei išmokti užsidirbti sau pragyvenimui. Švietimas tiesiogiai parodo teisingą, tikrąjį žmoniško gyvenimo tikslą ir prasmę. Gandis tai įvardija formulėje „teisingai gyventi, teisingai mąstyti ir teisingai elgtis“. Gandžiui žmogaus gyvenimo tikslas yra savirealizacijoje, kuri įmanoma tik tarnystėje žmonėms atsisakant savęs kaip egoistinių troškimų įgyvendintojo. O pagrindinis švietimo tikslas atitinkamai yra paruošti žmogų tokiai tarnystei, kuri ir leis išsireikšti asmenybei. Visa kita, Gandžio nuomone, negali būti vadinama „tikruoju švietimu“, nes nepadeda svarbiausiam – dvasiniam žmogaus vystimuisi. Viename iš savo pasisakymų moksleiviams jis pasakė: „Švietimo tikslas yra pažadinti mokinio sielą, iššaukti į gyvenimą jo dvasines jėgas, kurios ištreniruos kūną, intelektą ir sielą.

Pati aukščiausia „tikrojo švietimo“ prasmė yra kelias į išsilaisvinimą. Išsilaisvinimą iš visų įmanomų išorinės vergystės formų ir priklausymo nuo savo „dirbtinai susikurtų poreikių“. Gandžio nuomone pripažinti „tinkamomis“ galima tik tas žinias, kurios padeda tokiam išsilaisvinimui. Gandžio įsitikinimu švietimas visų pirma turi formuoti charakterį, gebėjimą veikti ir būti atsakingu už savo poelgius, nes taip išsireiškia tikroji laisvė. Todėl apsišvietusiu ir išsimokslinusiu gali būti pripažintas ir tas, kuris per savo gyvenimą neperskaitė nei vienos knygos. Prisimindamas savo žmoną Kasturbai, jis pasakė: „...Ba jokiu būdu nebuvo už mane silpnesnė, iš tiesų, ji buvo stipresnė. Jei ne jos palaikymas ir bendradarbiavimas, aš būčiau prapuolęs. Būtent ši neraštinga moteris padėjo man laikytis visų įsipareigojimų ir išsaugoti budrumą. Politikoje taip pat pasireiškė jos tvirtumas, ji dalyvavo visose kampanijose. Įprastam protui ji buvo neraštinga, bet ji buvo ideali žmona, kuri mano nuomone, buvo gavusi tikrąjį išsilavinimą.

Pedagoginiame Gandžio palikime švietimo tikslas kaip tam tikras orientyras glaudžiai siejamas su švietimo-auklėjimo sistemos idealu. Gandis idealą laikė ne visai realiu ir prilygino jį eklinei (gr. ekklinō – nukreipiu, pakeičiu) tiesiajai. Niekam nepavyko ir nepavyks nubrėžti tiesiąją taip, kaip nurodo klasikinis apibrėžimas, bet tik vadovaujantis idealu žmonija gali naudotis geometrija. Taip pat yra ir su idealiu žmogumi. Jis turi tarnauti kaip etalonas ir būti pavyzdžiu norimų savybių vystimui.

„Hindi-Svaradže“ Gandis pirmą kartą prakalbo apie idealų auklėjimą. Jis beveik pilnai išsakė tai, ką buvo įvardijęs T.G.Hakslis, ir tai liudija, kad tuo metu Gandis būtent taip ir įsivaizdavo idealą, kurio formavimui ir turi būti kreipiamas auklėjimas.To idealo esmę sudaro trijų žmogų sudarančių dalių – kūno, proto ir sielos – vystymas. Tuo pilnaverčio žmogaus idealu, kurio išraiška randama „harmoningoje visų trijų kombinacijoje“, Gandis siūlė naudotis praktikoje. 1925m. kalbėdamas Pirmojo Nacionalinio Gudžarato universiteto studentams Gandis pasakė: „Mokytis reikia tam, kad pagerinti kūną, protą ir sielą“. Tinkamą išsilavinimą įgis tas, kurio kūnas yra gerai išvystytas ir stiprus, kas gali pakelti šaltį ir karštį, yra valingas, susivaldęs ir švarus, kieno dvasia tokia tyra, kad jis galėtų pasakyti, jog girdi savos širdies dūžius...“.

Pilnutinio žmogaus samprata pagal Gandį tampriai susijusi su visapusiu ir harmoningu vystimusi, apie kurį jis ne kartą kalbėjo savo rašiniuose kaip apie idealą ir būtinybę.: „...Tikrasis žinojimas susideda iš harmoningo kūno, intelekto ir sielos vystimosi. Pati aukščiausia palaima yra visų tų trijų esmių vystymas. Kol neatsiras harmonijos tarp kūno, proto ir sielos, iš gyvenimo nieko gero negalima tikėtis.“. Viename iš laiškų atsakydamas į klausimą apie švietimo tikslą ir tai, ką būtų galima vadinti mokytoju, Gandis – subrendęs pedagogas – atsakė: „Egzistuoja apibrėžimas, pagal kurį švietimas yra savo esmės pažinimas, ir tuo viskas pasakyta. Tačiau šiandien tai traktuojama neteisingai. Todėl pasakysiu, kad švietimas – tai visapusis žmogaus vystimasis, ir tikras mokytojas yra tas, kuris tame vystimosi procese padeda“.

Vieningas, visapusiškas ir harmoningas visų žmogų sudarančių sričių vystymas reikalingas tam, kad būtų galima išgauti vientisą visumą. Toks kompleksiškai tobulinimasis Gandžio nuomone įmanomas tik tam tikro, apgalvoto mokymo ir darbo sujungime. Vaikams tai suteiks „pilną, gerai subalansuotą, visapusišką išsilavinimą; tokio švietimo metu intelektas, kūnas ir dvasia turės pilnutinę laisvę tobulėti ir vystytis į natūralią, vientisą ir harmoningą visumą“.

Auklėjimo idealą Gandis turėjo konkretesnį, nei daugelis kitų pedagogų –jis griežtai atskyrė lytis. Viena iš pagrindinių kryptingo švietimo-auklėjimo užduočių Gandis matė „pilnutiniame vyro ir moters“ atskleidime. Kitais žodžiais kalbant M.Gandžio pedagogikos negalima apkaltinti „belytiškumu“, kas, deja, pakankamai dažnai pastebima kitose sistemose.

1926m. pedagoginiam vasario mėnesio laikraščio „Navadživan“ priedui Gandis parašė straipsnį „Kas yra švietimas?“ Atsakydamas į užduotą klausimą, jis rašo, kad etmologiškai (etimològija [gr. etymologia < etymon – tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė +logija], kalbot.; žodžio kilmės ir jo giminystės santykių su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais nustatymas; pati žodžio kilmė) angliškas žodis „educacion“ reiškia „iškelti į paviršių“, ir tai turėtų būti suprantama kaip bandymas vystyti užslėptus talentus. Tokia pat prasmė yra ir žodžio gudžarati kalboje „kelavani“ (švietimas). Kai kalbama apie kažko vystymą, tai nereiškia, kad keičiama to kažko išvaizda ir kokybė. Tai reiškia, kad yra ištraukiamos paslėptos tame savybės. Ir todėl švietimas gali būti suvokiamas ir kaip „išrutuliojimas“.

Vėliau kalbėdamas viename universitete Gandis patikslino, kad švietimas – tai gebėjimas „ištraukti“ geriausia, kas yra žmoguje, beje tam, kad tai tarnautų žmonėms. Tikrasis švietimas slypi gebėjime iššaukti gyvenimui tai, kas yra užslėpta jumyse.  Kokia knyga gali būti geresnė už žmogiškumą? Koks išsilavinimas gali būti geresnis už tą, kurį jūs įgyjate diena dienon eidami į haridžan gyvenamuosius kvartalus, elgdamiesi su ten gyvenančiais kaip su tos pačios, kuriai priklausote ir jūs, žmoniškosios šeimos nariais? Tai bus pakylėjantis ir taurinantis mokslas“.

Gandžiui švietimas – tai „ištraukimo“ procesas, „išrutuliojimas“ visa ko geriausio, kas yra individe. Tačiau, kaip ir kiekvienas procesas, jis turi optimalius ir krizinius taškus, vadinasi, yra ir tam tikras švietimo proceso organizavimas, kurį būtina įvaldyti. Būtent tai Gandis turėjo omeny, kai straipsnyje „Nacionalinis švietimas“ uždavė retorinį klausimą: „...Ar gi švietimas ne menas ištraukti pilnutinio žmoniškumo iš vaikų, kuriuos jūs auklėjate?“

Gandis įvardijo, kame slypi švietimo-išrutuliojimo menas. 1931m. kalbėdamas Londone mokytojams, dirbusiems pagal Marijos Montessori (pati ji taip pat dalyvavo) metodą, Gandis pasakė: „... mažai yra mokytojų, kurie išstudijavę vaiką kaip individą, panaudodami jo paties jėgas ir jame egzistuojantį garbės suvokimą, sąmoningai geba ištraukti iš vaiko tai, kas jame geriausia. Patikėkite manimi, kaip turinčiu patyrimą bendraujant su šimtais, netgi tūkstančiais, vaikus aš pažįstu, ir vaikuose garbės sąvoka daug aiškiau suprantama, nei pas mus.“

Susidaro akivaizdi seka: suvokti vaiko prigimtį – tai išstudijuoti individualius ypatumus ir skirtumus (individualų talentą, tą „ugnelę“, kuri dega kiekviename), po to aktyvuojant paties vaiko jėgas (nes jų vystimasis įmanomas tik jas treniruojant) per doros ir moralės principus nukreipti vaiką į gilesnę saviauklą ir savireguliaciją. Žinoma, tai atrodo labai schemiškai. Tačiau ši sistema yra auklėjimo proceso organizavimo sėkmės garantas, nes iš esmės jis atspindi realiai egzistuojančius, o ne sugalvotus to proceso principus.

Nurodydamas mokymo-auklėjimo veiklos esmę, Gandis pateikė keletą paradoksalių išvadų: išsilavinimo negalima nei duoti, nei atimti! Tačiau galima padėti jį gauti ir „išauginti“ savyje, padedant mokytojui, aktyviai su juo bendradarbiaujant. Išryškindamas darbo su savimi reikšmę Gandis rašė: „Pati didžiausia atsakomybė slegia mokinius. Nes ateitis priklauso nuo jų norų, sąžiningumo, paklusnumo ir patriotizmo. Mokytojas negali duoti to, ko nėra mokinyje. Mokytojas gali tik padėti „ištraukti į paviršių“ tai, kas jame yra. Jei būtų atvirkščiai – jei mokytojai galėtų kažką įdėti į savo mokinius, tai visi vieno mokytojo mokiniai tarpusavyje būtų panašūs. Bet mes tiksliai žinome, kad ligi šiol nežinoma net dviejų vieno mokytojo mokinių panašumo. Todėl mokiniai turi būti iniciatyvūs. Jie turi nustoti būti paprastais imitatoriais. Jie turi išmokti galvoti ir veikti savarankiškai, tuo pat metu išlikdami paklusniais ir disciplinuotais. Pats aukščiausias laisvės laipsnis savyje talpina pačią aukščiausią discipliną ir paklusnumą“.

Įdomiai Gandis įvertimo ir mokymąsi, kaip rezultatą. Įprastai galutiniu šio proceso rezultatu laikomą tam tikrą kiekį žinių Gandis atmeta. Jis teigia, kad struktūrinis švietimas susideda iš:

– tam tikro (norėtųsi aukšto) lygio moralės suvokimo;

– tam tikro lygio gebėjimo save išmaitinti (t.y. savarankiškai užsidirbti sau pragyvenimui) ir „pasitikėjimo savimi“ (tai reiškia mokėti pačiam save aprūpinti buityje, kasdienybėje, nuo nieko nepriklausyti: mokėti, siūti, skalbti, ruošti maistą ir t.t.);

– tam tikras žinių kiekis (tradicinis knyginis išsilavinimas) ir su tuo susiję įgūdžiai – visų pirma skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Gandžiui įprastinė knyginė išmintis yra paskutinėje vietoje, visų pirma yra gebėjimas gyventi dorinį gyvenimą bei mokėti nepriklausomai išgyventi.

Mokykla Gandžiui yra tik vienas ir beje ne pats svarbiausias žinių gavimo šaltinis, tai viena iš daugelio savęs atradimo ir savirealizacijos galimybių. Straipsnyje „Jaunoji Indija“ jis rašė: „Mokyklos ir koledžai daugeliu atveju paverčia mus paprasčiausiomis paviršutiniškų žinių saugyklomis. Esmė mokymosi procese atmetama, o išmokinami tik esmės įvardijimai: sėkla atmetama, įsisavinamas tik kevalas. Nenoriu sumenkinti mokyklų ir koledžų kaip tokių reikšmės. Jie turi savo pritaikymą. Bet mes neabejotinai išpučiame jų svarbą. Šios mokymo įstaigos tik suteikia galimybę vienu iš daugybės būdų įgyti žinias“. Gandžiui be mokyklos įprastine prasme, yra svarbesnės kito pobūdžio mokyklos: „gyvenimo mokykla“, „darbo mokykla“, „tarnystės žmonėms mokykla“ ir, galiausiai, „savišvietos mokykla“.

Pagrindinis žinių šaltinis, jo supratimu, yra supantis mus pasaulis. Žmogui reikia išmokti susikaupti ir būti pastabiu. J.Kamenskis „Didžiojoje Didaktikoje“ rašė: „...reikia mokyti taip, kad žmonės, kiek tai įmanoma, įgytų žinias ne iš knygų, bet iš dangaus, žemės, medžių, t.y. žinotų ir studijuotų pačią aplinką, o ne tik išmoktų atkartoti svetimus pastebėjimus ir liudijimus apie aplinką“. Po daugelio metų Gandis beveik tapačiai pakartojo šią mintį: „Mums reikia išsilaisvinti iš išdidumo. Jei tik mes panorėsime, mes galėsime išmokti kažką naudingo, netgi iš medžio... Galvokite, ir jūs daug išmoksite iš medžių, paukščių, žvėrių. Tai yra tai, ką aš bandau daryti, akies krašteliu tai pamatęs ir širdimi suvokęs noriu patarti taip mokytis ir kitiems.“

Gandis buvo įsitikinęs, kad bet kuri veiklos sritis prie tam tikrų aplinkybių leidžia šviestis ir tobulėti. Kreipdamasis į studentus, jis pasakė: „...kai jūs pasirenkate kurią veiklos sritį ir susikoncentruojate į ją, ji jus atves į veiksnias žinias...“  Bet kuri atvira veikla, t.y. morali ir pasiaukojančiai vykdoma, yra kelias įgyti tikrąjį išsilavinimą. Sužinojęs apie studentų dalyvavimą atstatant potvynio padarytą žalą, Gandis pabrėžė, kad tikrasis švietimas ir yra tokia tarnystė ir kad patyrimas, įgytas tokiame darbe, neįgyjamas jokiame koledže. Vėliau viename iš laiškų, kuriame jis dalinosi mintimis apie perskaitytus D.Raskino pedagoginius veikalus, Gandis truputį išplėtė sąlygų ratą: „Veiklai, kuri vykdoma švietėjiškais tikslais, būtina teisingas prasmės suvokimas, ištikimybė pareigai ir tarnystės dvasia“.

Gandžio nuomone bet kuri žmogiškos veiklos forma savyje slepia švietėjiško charakterio galimybes. Juk kiekvienas darbas reikalauja savito „meno“, tai yra optimalaus ir kūrybiško įgyvendinimo, net jeigu tai būtų tik grindų plovimas, maisto ruoša ar langų valymas. Jei tikslas yra įvaldyti darbą, darant viską sąmoningai, „moksliškai“, bet kuris darbas pagal savo paskirtį ir prigimtį gali tapti švietimu. „Studentiškas gyvenimas tam, kas tai supranta, – rašė Gandis, – niekada nesibaigia, nei kai jis valgo, miega, žaidžia, kasa žemę, verpia, audžia ar veikia kažką kitą. Jis visą laiką sužino kažką naują. Visur reikia vystyti pastabumą, tada jums nereikės daugybės mokytojų, arba, tiksliau, visą pasaulį jūs laikysite savo mokytoju ir „sugersite“ viską, kas jame yra gero“.

Patyrimas yra pagrindinis žinių vertingumo šaltinis ir kriterijus. Kreipdamasis į studentus, Gandis pasakė: „Žinios, įgytos patyrimu, daug vertingesnės ir gerokai naudingesnės, nei knyginės. Tuo aš neabejoju“. Gandis aiškiau atskyrė sąvokas „išsilavinimas“ ir „išmintis“, laikydamas pastarają gebėjimu panaudoti žinias praktiškai. Patardamas jaunam žmogui, jis rašė: „Jūs įgijote išsilavinimą, bet neįgijote išminties!!! Mokinkitės jos dabar... nes išminties mokymasis reiškia praktinių žinių įgijimą. Tačiau atminkite, kad praktinė veikla gali būti dora ir nedora. Pabuskite.“

Toks gyvenimiškos patirties vertybių suvokimas Gandžiui iššaukė ne visai tikėtas išvadas: tikrasis švietimas prasideda po specialiai organizuoto mokymosi! Po kurio teks daug ko „išmokto“ atsisakyti. 1925m. bendraudamas su studentais Madrase jis pasakė: „Jūsų tikrasis mokymasis prasideda tik po to, kai jūs paliekate mokyklas ir koledžus. Kiekvieną dieną jūs kažko mokinatės, bet reikia žinoti, kaip išmoktą pritaikyti gyvenime. Labai dažnai reikia užmiršti tai, ką jūs jau išmokote. Pavyzdžiui, reikia išsilaisvinti iš apgaulingų idėjų ekonomikos ir istorijos srityse, kurias daugelį metų jums kalė į galvą. Todėl jūs turite tapti stebėtojais ir pamatyti tai, kas yra giliau, nei paviršius, o geriausia nuimti tą paviršių ir pamatyti, kas po juo paslėpta.“

Mokytis visur ir visada yra būtinybė žmogui, kuris suvokė žinių vertingumą. Gandis laikė klaidinga nuomonę, kad žinias galima gauti tik mokantis mokykloje ir koledže. Jo nuomone, „nėra nieko kilnesnio ir ilgaamžiškesnio už savimokslą“.

Daug įdomaus ir originalaus Gandžio darbuose skirta mokytojui – svarbiausiam veikiančiam asmeniui švietėjiškoje-auklėjamojoje veikloje. Nuo moralinio mokytojo veido, jo dvasinių jėgų, Gandžio nuomone, priklauso nacijos klestėjimas, Indijos išsivadavimas. Pedagogų susirinkime 1920m. Ahmadabade jis pasakė: „Aš pats kažkada buvau mokytoju ir dar dabar tokiu save laikau. Aš įgijau tam tikrą patyrimą šioje veikloje. Eksperimentų rezultatai manyje iššaukė tokias išvadas: nacijai, kurios mokytojai prarado didvyriškumą, niekada nebepakilti“.

Pabrėždamas išskirtinę mokytojo vietą visuomenėje, Gandis kvietė padaryti viską, kas įmanoma jo socialinio statuso pakėlimui. Vadindamas mokytojus „tyliais valstybės tarnais“, jis reikalavo, visų pirma iš tėvų, pagarbaus požiūrio į pedagogus, pabrėždamas, kad jie verti tokio pat dėmesio ir pagarbos, kokia Indijoje rodoma šventikams ir dvasiniams vadovams. Įdomu tai, kad būtent pagarbą ir dėmesį Gandis laikė pagrindiniu mokytojo darbo įvertinimu. Jo nuomone, kaip ir senovėje, būti pedagogu yra pašaukimas ir dorinės-moralinės pareigos atlikimas, ir tik po to materialaus atlygio gavimas už darbą. Mokytojo veikla turi būti vertinama kaip profesija. Tai turi būti išlaisvinta nuo merkantilinio (prekybinis, komercinis; vertelgiškas) požiūrio.

Gandis buvo įsitikinęs, kad mokytojas yra bet kurios pedagoginės sistemos centras ir galiausiai viskas priklauso nuo jo. Netgi netobulą švietimo sistemą nuoširdus ir kūrybingas mokytojas gali iš esmės pagerinti. „Mokytojai gali, jei panorės, – rašė Gandis, – padaryti mokymąsi įdomiu ir efektyviu, nežiūrint į apmirusios egzaminų sistemos spaudimą. Mokytojas turi galimybę pasirūpinti gimtąja vaikų kalba... Jei mokytojai panorės, jie gali pašalinti daugelį egzistuojančios švietimo sistemos trūkumų.“ Neatsitiktinai Gandis ne kartą pabrėžė, kad pagrindinė švietimo problema ne tiek tame, kad nuspręsti, kam ir kiek mokinti, kiek tame, iš kur gauti gerų mokytojų, kurie sugebėtų numatytas reformas įgyvendinti praktikoje. Pedagoginiame procese mokytojui Gandis skyrė svarbų ir vis tik ne visagalio vaidmenį. Straipsnyje „Bausmės nacionalinėse mokyklose“ jis rašė: „Mokytojo funkcija – stimuliuoti ir pritraukti prie savęs mokinį ir tokiu būdu padėti jo vystimuisi, nepamirštant imanentinės (iš prigimties būdingas, sukeltas ir sąlygojamas ne išorinių veiksnių) tapimo žmogumi prigimties. Būtent taip suprantant pedagogo vaidmenį, jo visuomeninę atsakomybę, Gandis ir apsprendė savybes, kurias būtinai turi turėti kiekvienas tikras mokytojas.

Visų pirma Gandis pabrėžė mokytojo gyvenimo vientisumą žodžiuose ir veiksmuose, bet kokioje situacijoje. Tai pagrindinė sąlyga sveikam, neiškraipytam pedagoginiam procesui ir jo efektyvumui. Išvykos į Ceiloną 1927m. metu studentams jis sakė: „Aš supratau, kad mokiniai daugiau pasisemia iš pačių mokytojų gyvenimo, nei iš knygų, ar iš lekcijų, kurias jie jiems skaito.“ Kita svarbi savybė – mokytojo natūralumas ir organiškumas (vidinis, liečiantis ko nors esmę, pagrindą; neatsiejamai susijęs su kuo nors), mokytojas visada turi būti pačiu savimi. Gandis nepaliko vietos mokytojo dviveidiškumui, pedagogo kaukės užsidėjimui net ir kilnių tikslų įgyvendinimui. Jis netgi patarė neslėpti savo nemokšiškumo, jei tikrai toks yra.

Ir paskutinis reikalavimas – mokytojo dora. Be to negali būti tikro mokytojo. Viename savo straipsnių Gandis rašė: „Politikas gali pasiekti savo tikslą, jeigu jis ir neturi charakterio, bet nacionalinis mokytojas negali būti be charakterio. Mokytojas be charakterio – tarsi druska be skonio.“

Gyvenimo vienybė, tikroviškumas ir dorybingumas. Tik šios trys savybės, svarbios savo vienybėje, nes apsprendžia mokytojo gyvenimą ir darbą bei tampa dvasinio-moralinio mokinių vystymo faktoriumi. Senovės Indijoje šių savybių savininkas buvo vadinamas guru. Tada buvo skiriamos trys pedagogų kategorijos: dėstytojas, kuris suteikia žinias už mokestį; mokytojas, kuris moko ir dažnai auklėja, ir guru, kuris yra atsakingas už dvasinę ir moralinę savo globotinių sveikatą ir būdami dvasiniais palydovais ne tiek juos moko, kiek paruošia gyvenimo pareigai. Mokinys turėjo šventai tikėti savo mokytoju, besąlygiškai paklusdamas jam. Tapti guru galėjo tik žmogus, kuriame, pabrėžė Gandis, derinosi „visiškas veiksmų švarumas ir absoliutus žinojimas“. Labai aktualu tai žinoti šiandien, kai atsirado tiek daug guru. Todėl ir Gandžio žodžiai yra ypač aktualūs: „Jeigu aš turėčiau guru, o aš jo ieškau, aš pilnai jam patikėčiau savo kūną ir sielą, tačiau šiais netikėjimo laikais  sunku surasti tikrą guru. O pakaitalas bus blogiau nei nereikalingas, dažnai netgi žalingas. Todėl turiu perspėti ir apsaugoti visus nuo netobulų žmonių, kuriuos vadina guru. Geriau apgraibomis eiti tamsoje į Tiesą, milijonus kartų suklystant, nei patikėti save tam, kuris „nežino, kad jis nežino... Ar kada nors žmogus išmoko plaukti, pririšęs sau po kaklu akmenį?“

Suprasdamas, kad nuo dorinio mokytojo elgesio praktiškai priklauso visas auklėjimo-mokymo procesas, Gandis, netgi sutiko nekreipti dėmesio į profesinius mokytojo paruošimo trūkumus, jei jo dora nekelia abejonių. Būtent tokiu buvo jo pagrindinis kriterijus atrenkant mokinius mokyklai „Tolstojaus fermoje“ ir „Fenikse“. „Jei švietimo darbuotojai neturi išdirbto charakterio, jie kelia grėsmę visuomenei“, – teigė Gandis.

Santykius mokytojas-mokinys Gandis laikė svarbiausiais ir todėl gebėjimas racionaliai ir subtiliai juos kurti ir išlaikyti yra talentingo pedagogo požymis. Jis kalbėjo apie būtinybę pilno susiliejimo su vaikais, aktyviai dalyvaujant jų gyvenime ir įgyjant jų pasitikėjimą. Pedagogo valdžia, pabrėžė Gandis, turi būti meilės valdžia, kuri daug kartų stipresnė ir ilgaamžiškesnė už valdžią, išugdytą bausmės baimės. Pedagogas turi būti pavyzdys atlaidaus elgesio su kitais ir griežtų reikalavimų pačiam sau. Geras mokytojas visada įdomus vaikams, juos prie jo traukia. „Mokytojas, – rašė Gandis, – veikia kaip magnetas. Vaikai supa jį ir nepaleidžia nei minutei. Išsiskyrimas su mokytoju tampa jiems nepakeliamu. “

Jūs esate čia: Naujienos Mah. Gandi biografija