Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS

07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS - O KAS TUOMET DĖJOSI BITĖNUOSE?

 

 

O KAS TUOMET DĖJOSI BITĖNUOSE?

Į šį klausimą vaizdžiai atsako įvykių liudininkė Elzė Jankutė savo atsiminimų pluošte '"Martynas Jankus palieka tėviškę" (straipsnis atspausdintas "Nidos" knygų klubo leidinyje "Rinktinė", 1959m. nr.1). Ten ji rašo:

"... 1939m. kovo 22d. vakare girdėjome Karaliaučiaus radijo stotį pranešant, kad Hitleris pasiryžęs žygiuoti, arba, geriau sakant, jau žygiuoja į Klaipėdą. Nors jau visą laiką matėme jo veikimą Klaipėdos krašte, bet vis lyg nesinorėjo tikėti. Bet štai, vakare, kokią 10 valandą, beldžiasi kažkas į duris. Atidarius, pamačiau — stovi penki ginkluoti rudmarškiniai. Vieną iš jų pažįstu, bitėniškis jaunuolis, prieš kokį pusmetį sugrįžęs, atlikęs karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje. Kiti visi svetimi. Revolverius atkišę, šaukia ir rėkia: "Kur tas "Verraeteris" — išdavikas? Ginklus tegul atiduoda." Atsakiau jiems, kad išdavikų pas mus nėra, o ginklų neturime. "Leisk į vidų, mes patys pažiūrėsime", — prataria vienas.

Tėvelis jau buvo atsigulęs. Na, ir pasipylė visokių žodžių, kuriuos drovu čia ir rašyti. Pradėjo vartalioti po visas spintas — ieškoti ginklų. Ieškojo po baltinius, po virtuvės indus. Vienu žodžiu, krata su keiksmais ir barniais. Ant tėvelio šaukė: "Tu mus pardavei žemaičiams. Palauk, dabar mes tau parodysime!" ir pn.

Po kratos, kuri užtrūko gal kokias tris valandas, uždraudę mums telefonu naudotis ir grasindami, išėjo. Išėję už durų paleido tris šūvius. Tai buvęs ženklas, kaip vėliau sužinojome, kad ginklų nerado. 0 mūsų kaimo žmonės galvojo, kad mus visus tris

— tėvelį, Kristupą ir mane, — nušovė. Visi buvo išsigandę. Ypač artimiausi kaimynai. Taip padaryti jiems buvo ir įsakyta. Bet greičiausia tam bitėniškiui vadovui, kuris nors ir tris mėnesius mokėsi, kaip savo uždavinį reikia įvykdyti, vis dėlto lietuviškas kraujas neleido šauti į savo žmones. Kaip vėliau paaiškėjo, visi namai ir ūkis buvo apsuptas SA vyrų.

Išlakstė visi darbininkai ir pagalbininkai. Lietuvių pasienio policija jau dieną prieš tai iš savo vyresnybės buvo gavusi įsakymą pasitraukti. Visi pro mūsų namus praėjo, atsisveikindami, ašaras braukdami. Bet visi, lyg vienas, sakydami: "Mes grįšime!" Jie savo būstinėje paliko dar daug turto, šovinių ir panašių dalykų. Staigiai pasitraukdami, nespėjo visko drauge pasiimti. Pasienio policijos raštinės būstinė buvo mūsų ūkyje. Jie paliko didelę dalį šovinių toje raštinėje. Kad neturėtume nereikalingos bėdos, pasitariau su mūsų šeimininke Ona Bakaityte ir su dar neišvažiavusia policininko Juškėno žmona, ir visos nutarėme tuos šovinius pašalinti. Bet, kaip ir kur? Nutarta mesti į šulinį. Tačiau šulinys — nuo raštinės buvo maždaug apie 200metrų. Mano pagelbininkės vilko tuos šovinius iš raštinės iki šulinio, o aš iš namo antrojo aukšto lango stebėjau, ar kas neateina. Laimingai, niekam nepastebėjus, sumetėm šovinius į šulinį...

Kovo 24d. iš ryto, apie kokią 9 val., girdime automobilio urzgimą. Įvažiuoja į kiemą gestapo. Išlipa penketas vyrų. Jie klausia: "Ar čia gyvena Martynas Jankus?" Kaip tik tuo metu tėvelis su Kristupu tvarte šėrė gyvulius. Jiems atsakiau, kad eisiu jį pašaukti. "Ne", sako. — "Mes eisime kartu".

Įėjome į tvartą. Radome tėvelį betriūsiantį. Jis, pasižiūrėjęs į juos, sako: "Gerai, pirma pabaigsiu gyvulius šerti, paskui galėsime kalbėtis". Taip ir padarė. Paskui ėjome visi kartu į tėvelio kambarį. Jis atsisėdo stalo gale, o tie penki gestapininkai — aplink stalą. Jų viršininkas buvo kažkoks aukštesnis valdininkas iš Berlyno. Penktasis iš jų buvo Bitėnų kaimo, Klaipėdos krašto policijos valdininkas.

Ir prasidėjo klausimai:

— Ponas Jankau, aš čia turiu jums kelis klausimus, — sako berlynietis.

— Prašau, prašau, — sako tėvelis.

— Norėčiau, kad jūs pasižadėtumėte daugiau nieko nebedirbti lietuviškiems reikalams. Tėvelis pagalvojęs sako:

— Labai negeru laiku reikalaujate šitokio dalyko. Pernai atšvenčiau 80m. amžiaus sukaktį, menkai laiko ir beliko...

Toliau tas vokietis gestapininkas sako:

— Juk jūs žinote, kad čia visi vokiečiai, kad čia Vokietija, kuri čia nuo amžių buvo ir bus.

Tėvelis valandėlę tyli, nusišypso ir sako:

—  Jūs dar jaunas žmogus ir negalite visko žinoti. — Tuo metu jis, ištraukęs iš krūvos ant rašomojo stalo gulinčių laikraščių seną „Tilžės Keleivį", su anų laikų rinkimų duomenimis į Reichstagą, tarė:

— Žiūrėkite, čia yra rinkimų duomenys, kiek balsavo lietuvių Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Šilutės ir Klaipėdos apskrityse, čia yra vėl statistika, kiek tose apskrityse vien lietuviškai kalbančių, ir kiek lietuviškai ir vokiškai kalbančių gyventojų.

Tas berlynietis žiūrinėja laikraštį, skaito statistiką. O tuo tarpu mūsų Bitėnų policininkas — įsidrąsinęs sako:

— Juk ir aš nemokėjau vokiškai, kol nepradėjau į mokyklą eiti. O mano brolis, kuris atvažiuoja manęs aplankyti, dar ir dabar nemoka kitaip, kaip lietuviškai...

Berlynietis kreipiasi į mus ir klausia, ar mes visi lietuviškai kalbame. Mes atsakome, kad taip, juk tai mūsų motinos kalba.

— Kaip kalbėjote mokykloje? — jis toliau kamantinėja.

Sakau:

— Kai pradėjome eiti į mokyklą, vokiškai nemokėjome. Mokytojas drausdavo lietuviškai kalbėti ir už kalbėjimą lietuviškai bausdavo. Bet mes vokiškai kalbėjome tik iki namų vartų.

Staiga tas berlynietis klausia tėvelį:

—  Was halten Sie vom Fuehrer und seinen Werken? (Ką jūs manote apie fiurerį ir jo darbus?

Tėvelis, pagalvojęs, sako:

— Napoleonas ėjo iki Maskvos ir paskui turėjo sušalti.

— Ką? — šūkterėjo tas berlynietis, — jūs sakote: mūsų fiureris prie Maskvos sušals?!

— Aš aiškiai sakiau: Napoleonas ėjo iki Maskvos ir ten sušalo, — atsiliepė tėvelis.

Ir kiti visi patvirtino, kad tėvelis sakė: Napoleonas. Taip šis klausimas ir pasibaigė.

Tuo metu man dingtelėjo: juk ant rašomojo stalo, po žaliuoju popierium, guli sąrašas užnemuniškių ir tilžiškių lietuvių, kurie buvo tuo metu įsitraukę į lietuvišką laisvinimo darbą. Maniau: dabar jau baigta, įkliuvome. Jei darys kratą, — tai mes visi esame žuvę. Mūsų laimei, tie gestapininkai skubėjo Bitėnų vienintelį žydą Fabijoną su šeima areštuoti, ir daugiau nekratė. Bet, Dievui dėkui, tie žydeliai jau buvo vakarą prieš tai į Lietuvą išbėgę.

Išeidamas tas berlynietis sako:

— Ponas Jankau, jūs dar parodykite mums savo ordinus. Einame visi į didįjį kambarį. Ten dar guli Rambyno didžioji svečių knyga. Pasižiūri visi į tą knygą.

– Kiek čia parašų, — jie tarp savęs kalbasi. — Visokiomis kalbomis. Net japoniškai įrašyta. Daug žmonių jus lankė, — užversdamas knygą sako tas berlynietis.

Prie ordinų dėžės priėjęs, berlynietis vėl sako:

— Kad lietuviai jus ordinais apdovanojo, suprantu, bet už ką Italijos karalius jums ordiną davė?

Tėvelis šypsosi ir sako:

— Wahrscheinlich hat ihm mein Bart gefallen (Turbūt, jam mano barzda patiko).

Vėliau mūsų kaimo policininkas papasakojo, kad tas berlynietis sakęs:

—  O mums, vis dėlto, reikėjo kratą padaryti. — Diese Katze laesst das Mausen nicht (Ši katė nesiliaus gaudyti peles). Na, tam dar laiko bus, pridūręs...

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS