Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS

07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS

PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS

BYLA SU VOKIETIJA DĖL KLAIPĖDOS KRAŠTO

byla su Vokietija dėl Klaipėdos krašto kilo šiomis aplinkybėmis. 1932m. sausio mėnesį sužinota, kad Berlynan važinėjo iš Klaipėdos vokiečių delegacija tartis su Vokietijos valdžia. Toje delegacijoj dalyvavo ir Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Betcheris. Lietuvos  vyriausybė  pirmiausia pasiuntė  Vokietijos vyriausybei notą, kurioje nurodė, jog esą nekorektiška vesti slaptas derybas su Klaipėdos krašto organais be Lietuvos vyriausybės žinios. Visam šitam dalykui paaiškėjus Klaipėdos krašto gubernatorius atstatė nuo pareigų direktorijos pirmininką Betcherį ir laikinai pavedė eiti direktorijos pirmininko pareigas kitam. Tas labai suerzino ne tik Klaipėdos, bet ir Vokietijos vokiečius. Vokiečių spaudoje pasipylė grasinimų, ir piktų žodžių Lietuvos adresu. Vokiečių valdžia tuojau pasiuntė Tautų Sąjungai net keturias notas, kur Lietuva apkaltinta Klaipėdos konvencijos laužymu ir pareikalauta skubios Tautų  Sąjungos  intervencijos. Vokiečių spaudžiama, Tautų Sąjungos Taryba skubiai įtraukė savo darbotvarkėn šitos bylos svarstymą ir, išklausiusi abi šalis, pavedė norvegui Kolbanui paruošti šiuo reikalu raportą. Kolbanas ėmėsi šio darbo, padedamas prie jo priskirtų teisininkų: italo Pilotti, prancūzo Basdevant ir anglo Wiliam  Malking.  Kolbano pranešimas buvo gana ilgas, byla apsvarstyta iš visų pusių, bet aiškaus sprendimo nepasiūlyta. Į svarbiausius klausimus, turi ar neturi gubernatorius teisę atšaukti  Klaipėdos  direktorijos  pirmininką, Kolbanas atsakymo nedavė ir manė, kad šį klausimą galėtų išspręsti tiktai tarptautinis Haagos tribunolas.

1932m. vasario 20d. Tautų Sąjungos Taryba svarstė Kolbano raportą. Lietuvos atstovas dr. Dovas Zaunius pareiškė priimąs raportą, išskyrus  penktą ir  šeštą punktą, kur pranešėjas pavadino Klaipėdos krašto būtį, Betcherį atleidus, nenormalia ir kad, esą, reikėtų pasiskubinti sudaryti direktoriją, turinčią seimelio pasitikėjimą. Vokiečių atstovas Buelovas reikalavo, kad taryba pripažintų Lietuvą sulaužiusia Klaipėdos konvenciją. Kai kurie tarybos nariai siūlė bylą atiduoti spręsti Haagos tribunolui. Lietuvos atstovas nesutiko su tais siūlymais ir, pagaliau, taryba nutarė bylą palikti spręsti Klaipėdos konvenciją pasirašiusioms valstybėms drauge su Lietuva.

Taigi, nepaisant griežtų vokiečių reikalavimų, vis dėlto jiems nepavyko pasiekti, kad Lietuva būtų pripažinta konvenciją sulaužiusia šalim. Nors taryba ir neparodė palankumo Lietuvai, bet taip pat nepritarė ir vokiečių reikalavimams. Derybos su signatarais, vadinasi, su konvenciją pasirašiusiomis valstybėmis, nieko gero Lietuvai nedavė. Vokietijos spaudžiami, signatarai nenorėjo sutikti su mūsų vyriausybės nusistatymu. Kovo vidury buvo pavesta sudaryti naują direktoriją Simaičiui. Jo sudarytai direktorijai seimelis pareiškė nepasitikėjimą. Tada seimelis buvo paleistas. Konvenciją pasirašiusios valstybės — Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija — įteikė Lietuvai notą, kurioj Simaičio direktorijos sudarymą ir seimelio paleidimą laikė nesuderinamais su konvencija veiksmais. Pagaliau, balandžio 11 d. signatarai įteikė tarptautiniam tribunolui Haagoj raštą, kuriame nurodė, kad Simaičio direktorijos sudarymas ir seimelio paleidimas sukėlė nuomonių skirtumą dėl šitų veiksmų suderinimo su konvencija. Kadangi šito nuomonių skirtumo negalėjo pašalinti nei Tautų Sąjungos Tarybos pastangos, nei tiesioginės konvenciją pasirašiusių valstybių derybos, tai signatarams nieko kito nebeliko, kaip kreiptis į tarptautinį Haagos tribunolą. Signatarai paprašė tribunolą ištirti bylą ir pareikšti:

1. Ar Klaipėdos krašto gubernatorius turi teisę atšaukti direktorijos pirmininką.

2. Jei tokią teisę turi, tai ar ta teisė priklauso nuo tam tikrų sąlygų bei aplinkybių ir kokios yra tos sąlygos ar aplinkybės.

3. Jei gubernatoriui būtų pripažinta teisė atšaukti direktorijos pirmininką, tai ar jį atšaukus nustoja savo pareigas eiti ir kiti direktorijos nariai.

4. Jei gubernatorius gali atšaukti direktorijos pirmininką tiktai tam tikromis sąlygomis, tai ar Betcherio atšaukimas atitinka tas sąlygas.

5. Ar Simaičio direktorijos sudarymas yra teisėtas.

6. Ar seimelio paleidimas, įvykdytas kovo 23 dieną, po to, kai Simaičio direktorijai buvo pareikštas nepasitikėjimas, buvo teisėtas.

Taigi, signatarai iškėlė apsvarstyti  Haagos tribunolui net šešis  klausimus. Keturi tų klausimų liečia Betcherio atšaukimą, o du Simaičio direktorijos sudarymą ir seimelio paleidimą. Signatarai iškėlė daug klausimų tam, kad reikalą visapusiškai išaiškintų ir kad ateity nebekiltų panašūs ginčai.

Haagos tribunolo nuomonė yra galutinė ir be apeliacijos. Tuo būdu Lietuvai teko eiti į Haagos tribunolą. Gegužės mėn. 4d. įvyko Klaipėdos seimelio rinkimai. Vokiečiai tiems rinkimams nukreipė visą savo dėmesį. Rinkimuose dalyvavo 95% visų turinčių teisę balsuoti. Net gana sunkiai sergančius ligonius vokiečiai gabeno prie urnų. Ir lietuviai aktyviau dalyvavo rinkimuose — lietuvių sąrašai surinko 11.963 balsus (1930m. lietuviai buvo gavę 8.817 balsų, taigi, lietuvių balsų skaičius padidėjo 3.146). Tačiau, kadangi renkamasis skaičius, palyginus su 1930m. padidėjo 515 balsų, tai lietuvių atstovų skaičius pasiliko tas pats, būtent, 5.

Ilgai svarstė Haagos tribunolas Klaipėdos bylą, Lietuvos reikalą tribunole gynė ministras Vaclovas Sidzikauskas. Signatarus atstovavo tie patys trys teisininkai, kurie padėjo Tautų Sąjungos pranešėjui Kolbanui paruošti raportą, būtent: Malking — anglas, Basdevant — prancūzas ir Pilotti — italas. Lietuvos tautiniu teisėju buvo Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius Mykolas Roemeris. Ir tiktai rugpiūčio 11 dieną tribunolas paskelbė savo sprendimą, duodamas motyvuotus atsakymus į visus iškeltus klausimus. Į 1, 2, 3 ir 5 klausimus Haagos tribunolas atsakė teigiamai, t. y, pripažino Lietuvos nuomonės teisingumą. Dėl 4 klausimo tribunolas pareiškė, kad pirmininką atšaukus, kiti direktorijos nariai dėl to nenustoja toliau ėję savo pareigų. Dėl 6 punkto, t. y. dėl seimelio paleidimo, tribunolas rado, kad jis buvo paleistas nereguliariai, nes Simaičio direktorija paleido seimelį, gavusi jo nepasitikėjimą. Tačiau tribunolas pažymėjo, kad direktorija buvo sudaryta teisėtai ir kad ji turėjo teisę eiti savo pareigas. Tribunolas išaiškino, kad seimelį gali paleisti direktorija ir neturinti seimelio pasitikėjimo, jei tik ji kurį laiką su seimeliu bendradarbiavo. Simaičio direktorija, tribunolo manymu, per greit pasiskubinusi seimelį paleisti ir tat esą buvę nevisiškai tvarkinga.

Tuo būdu Lietuva svarbiausiu klausimu, būtent, gali ar negali gubernatorius atšaukti direktorijos pirmininką, dėl ko ir kilęs visas triukšmas, laimėjo. Tribunolas pripažino, kad gubernatorius gali atšaukti direktorijos pirmininką ir kad Betcherio atšaukimas buvo pamatuotas ir teisėtas. Haagos tribunolo sprendimas turėjo didelės reikšmės ateičiai, nes jis ne tik išaiškino Klaipėdos konvenciją ten iškeltais klausimais, bet kartu pripažino Lietuvos valstybės Klaipėdos krašte suverenumą ir visas iš to suverenumo išeinančias teises.

 


 

„MAŽASIS NIURNBERGAS" KAUNE

Nepatenkino Lietuvos vyriausybės nuosaiki politika agresyviai nusiteikusios nacių Vokietijos. Naciai visomis priemonėmis stengėsi atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Tuomet ir Lietuva, anot prof. K.Pakšto, pastatė savo šerius, nagus ir ragus, suruošdama naciams teismą Kaune — lyg pirmąjį "mažąjį Niurnbergą".

– Nėra mažų tautų, yra tik maži žmonės, – sakė prof. M.Biržiška. Be abejonės, taip pat galvojo ir Mažosios Lietuvos kovotojas Martynas Jankus, gal tik kitais žodžiais formuluodamas savo nusistatymą. Todėl jis ir iš anksčiau reikalavo didesnio griežtumo Klaipėdos krašte savo teises beginant.

Vokiškajam nacizmui buvo būdinga, kad šio sąjūdžio ugdymas jau iš pat pradžių vyko ne tik Vokietijoje, bet ir užsienyje, kur tik būta vokiečių tautinės mažumos. Tad Hitleriui 1933m. pradžioje paėmus valdžią Vokietijoje, tuojau pat suaktyvino savo darbą nacių organizacijos ir Klaipėdos krašte. Čia nacių masę sudarė krašte palikę vokiečių junkeriai, atsargos karininkai, liktiniai puskarininkiai ir miestų mokyklinio amžiaus jaunimas. Prieglobstį nariai rado Klaipėdos krašte veikusiose politinėse partijose — Socialistische Volksgemeinschaft (S. V. G.) ir Christlich Socialistische Arbeitsgemeinschaft  (C. S. A.). Šių abiejų partijų vadovybė ypatingai globojo vadinamuosius jaunimo padalinius, iš tikrųjų — karines nacių SA ir SS formacijas. Vidinė partijos organizacija ir struktūra buvo visiškai identiška Reicho organizacijai ir struktūrai. Smogikų daliniai ne tik turėjo sistemingas teorines karinio apmokymo valandas savo būstinėse, bet vykdavo paskirais ir jungtiniais būriais lauko ir taktikos pratimams į užmiestį. Šie smogikų būriai imta vis intensyviau slaptai ginkluoti. Greta kariško smogikų paruošimo, griebtasi ir kitų veiklos priemonių: imta pulti, šmeižti ir niekinti visa, kas tik stovėjo skersai kelio nacių užmojams. Buvo puolama ne tik visa tai, kas lietuviška, bet ir nuosaikūs ar partijai nepriklausą vokiečiai. Šitokios nacių veiklos pasekmėje, ramus Klaipėdos krašto gyvenimas buvo sudrumstas, atmosfera pasidarė tvanki, įkaitinta.

Ši dirbtinai smogikų keliama psichologinė įtampa Klaipėdoje prieštaravo viso šio krašto ekonominiam atkutimui. Klaipėdos miestas ir visas šis kraštas tuo metu jau praktiškai buvo pajutęs visas įgytas vienintelio Lietuvos jūros uosto padėties pirmenybes. Sistemingai kasmet didėjanti Klaipėdos uosto prekių apyvarta, sparčiai auganti Nemuno laivininkystė ir tolydžio besiplečiančios pramonės įmonės, teikė klaipėdiečiams tokį gerbūvį, kuris buvo gyvas disonansas nacių keliamai isterikai dėl "vokiškųjų rytų likimo“.

Smogikai turėjo griebtis ypatingų priemonių įtampai sukelti, nes šiaip jau Klaipėdos krašte gyvenančių vokiečių nuotaikos, dėl turėtos nepaprastai plačios autonomijos, visuotinės gerovės ir puikių ateities ekonominių perspektyvų, buvo diametraliai priešingos naciškiems tikslams. Prasidėjo visa eilė provokacinių veiksmų. Partinės  taktikos  motyvais,  Priess  vadovaujama smogikų grupė nužudė lietuvį Jesutį. Antra Wallat smogikų grupė peršovė lietuvį Lopą. Už Priess, Wallat ir kitų smogikų teroro vykdytojų pečių stovėjo paties Rudolfo Hess paskirti nacių vadai Klaipėdos krašte. Tai buvo dr. Kurt Neumann, Baron von der Ropp ir Frei herr von Sass. Kasdieninės veiklos instrukcijas jie gaudavo iš Vokiečių  generalinio konsulo  Klaipėdoje  ir  Rytprūsių  gauleiterio, kuriuo buvo garsusis Erich Koch. Vokietijoje, visu panemuniu prie Lietuvos sienos, įrengta daugybė stovyklų karinėms nacių formacijoms. Šių stovyklų smogikai ėmėsi visokio pobūdžio veiksmų nukreiptų prieš Lietuvą. Pavyzdžiui, prie pat Lietuvos sienos, ant tilto per Nemuną ties Panemune, jie pakaria ir sudegina iškamšą vaizduojančią lietuvį. Viešose sueigose buvo dainuojamos antilietuviško turinio dainos ir iškeliami plakatai su prieš Lietuvą nukreiptais šūkiais. Vokietijos, ypač Rytprūsių spauda, ėmė sistemingai drumsti lietuvių-vokiečių santykius Klaipėdos krašte. Imta pulti Lietuvą, panaudojant išgalvotas ar suklastotas tariamas mūsų nedorybes vokiečių atžvilgiu Klaipėdos krašte. Visa ši nacių Vokietijos diriguojama akcija dėl Klaipėdos krašto aiškiai rodė, kad Hitlerio planai buvo nukreipti prieš Lietuvos respubliką.

Bešališkai svarstant, tenka konstatuoti, kad vokiečių mažuma niekur Europoje neturėjo tokios privilegijuotos padėties, kaip Lietuvoje. Lietuvių tauta, kaip rodo istoriniai faktai, visados mokėdavo suprasti ir pagerbti kitataučius. Šitai neabejotinai patvirtina ir naujai atgimusios Lietuvos konstitucija, kur didelis dėmesys buvo skiriamas tautinių mažumų teisėms. Ir Klaipėdos krašto vokiečiai turėjo tokio masto autonomiją, kuri teikė vokiečių mažumai valstybės valstybėje statusą. Ekonomiškai, kaip jau minėta, Klaipėdos kraštas niekad nėra turėjęs tokių gerų laikų, kaip Lietuvos valdymo metais. Tat iš šios pusės į dalyką žiūrint, dargi pačiam Hitleriui nebuvo mažiausio preteksto pulti Lietuvą. I pasaulinio karo pasekmėje, Klaipėdos kraštas atitekęs Lietuvai, savo teritorijos mažumu ir vokiečių gyventojų skaičiumi Vokietijai negalėjo būti reikšmingas. Tačiau nacių vadams rūpėjo sutelkti į Tretįjį Reichą visas vokiečių mažumas, esančias už Vokietijos, ir, be to, išplėsti savo "gyvenimo erdvę" (Lebensraum) svetimomis žemėmis. Nacių vadovybė buvo įsitikinusi, kad mažutė Lietuva neišdrįs pasipriešinti jų užmačioms. Klaipėdos naciai diena iš dienos ėmė laukti signalo sukelti mieste riaušes, o joms prasidėjus — iš Vokietijos turėjo įsiveržti į Lietuvą kariniai partijos daliniai. Tuo būdu pasaulis būtų buvęs staiga pastatytas prieš vokiečių agresijos aktą — Klaipėdos krašto, o gal ir visos Lietuvos užgrobimą.

Bet gi nacių vadovybė labai apsiriko. Lietuva, kad ir kariškai būdama silpnesnė už Vokietiją, visai neketino leisti save parblokšti ir gynėsi vienintelėmis Lietuvai belikusiomis apsigynimo priemonėmis — teisės priemonėmis. Šios gynimosi priemonės, pasirodė, sėkmingos: jos užgniaužė nacių organizuotą vidaus diversiją ir iškėlė pasaulio viešumon nacių agresiją. O Vokietija tuo metu dar nebuvo pasiruošusi atviru karu pulti savo kaimynų.

Lietuvos vyriausybė 1934m. nacių akciją Klaipėdos krašte atidavė ištirti teismo organams, kurie nustatė organizuotą valstybės išdavimo darbą. Valstybės išdavimo bylos veikiančiais įstatymais priklausė kariuomenės teismui. Tai ir ši pirmoji nacių byla, trumpai vadinama Neumanno-Sasso byla, buvo sprendžiama kariuomenės teisme. Teisiamųjų suole atsidūrė 120 kaltinamųjų, jų tarpe nacių vadai Baron von der Eopp, dr. Neumann, Freiherr von Sass ir kiti partijos pareigūnai, organizavę ir vykdę krašto išdavimo darbą. Teisminė medžiaga buvo labai gausi: tardymo medžiaga apėmė 15.000 bylos lapų, o kaltinamasis aktas sudarė net 530 spausdintų puslapių knygą. Byla, nagrinėta Kaune (teisingumo ministerijos salėje), tęsėsi nuo 1934m. lapkričio mėn. iki 1935m. balandžio mėn. Teisme dokumentine medžiaga iškelta viešumon nacių subversyvinė veikla Klaipėdos krašte ir kaltininkai susilaukė atitinkamos bausmės. Nors ši byla visiškai ir nesustabdė agresyvinės nacių veiklos Klaipėdos krašte, bet vis dėlto nacių pavojus buvo sustabdytas bent keliems metams. Tai buvo pirmoji nacių byla ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tuo būdu maža Lietuvos respublika panaudodama grynai teisines apsigynimo priemones, sutrukdė Vokietijos nacių vadovybės sudarytą tarptautinės agresijos planą, pagal kurį pirmąja auka turėjo būti Lietuva.

 


 

VOKIETIJOS EKONOMINĖS REPRESIJOS IR KLAIPĖDOS UOSTO REIKŠMĖ

Neumanno ir Sasso byla, ta teisėta Lietuvos apsigynimo priemonė, susilaukė skaudžių ekonominių represijų iš Vokietijos pusės: ji vienašališkai nutraukė prekybos susitarimo su Lietuva vykdymą. Šitas Vokietijos žygis, kaip tik sutapęs su vėliau ėmusia reikštis pasauline ekonomine krize, Lietuvos ekonominiam gyvenimui sudarė labai didelių sunkumų, nes mūsų žemės ūkio gaminių eksportas Vokietijon buvo užėmęs pirmą vietą. Tačiau netrukus Lietuvai sėkmingai pavyko išvengti sunkių ekonomines krizės padarinių, savo žemės ūkio produktų eksportą nukreipus į Angliją. Įtampa su nacine Vokietija dar labiau padidėjo, kai 1936m. Lietuvos vyriausybė atleido iš pareigų nacių patikėtinį Klaipėdos krašto direktorijos pirmininką dr. Schreiberį. Tada Vokietija ne tik kad beveik visiškai nutraukė prekybinius santykius su Lietuva, bet ir uždarė tranzitą per Vokietiją mūsų prekėms Jei tuo metu nebūtume turėję Klaipėdos, neįsivaizduojama, kokioje padėtyje būtų atsidūrę Lietuvos finansai ir jos ūkis. Naciams sustabdžius tranzitą per Vokietiją, Lietuva tada beveik visą savo eksportą nukreipė per Klaipėdos uostą, nors tai ir sudarė nemaža nepatogumų ir net nuostolių. Juk tai nenormalus dalykas, kad, pvz., javai iš Lietuvos į Čekoslovakiją, vietoj kelių šimtų kilometrų geležinkeliais per Vokietiją, eitų tūkstančius jūrmylių aplink visą Europą į Triestą Italijoje, kad ten iš laivų vėl būtų pakrauti į traukinius ir per Italiją - Austriją pasiektų Čekoslovakiją. Visa tai labai veikė Lietuvos javų rinką, bet jos nesugniuždė, ko siekė vokiečiai,  uždarydami Lietuvai tranzitą. Taigi, jei tada mūsų ūkininkas už rugius tegavo tik 3 ar 4 litus už centnerį, tai didele dalimi buvo kaltas Tretysis Reichas, kuris jau tada siekė mus, bent ekonomiškai, kontroliuoti. Tik Klaipėdos dėka Lietuvos vyriausybė galėjo pravesti savo politinę liniją iki galo, nekreipdama didesnio dėmesio į Vokietijos grasinimus Lietuvą dar daugiau ekonomiškai prispausti.

Ta  proga  pravartu žvilgterėti į Klaipėdos uosto praeitį ir jo augimą nepriklausomos Lietuvos laikais. Apie tai dr. M. Anysas savo straipsnyje "Klaipėdos uosto ir krašto reikšmė Lietuvai" (Penktosios Kanados Lietuvių Dienos Metraštis, 1957m.) tarp kita ko rašo:

"Besikuriant nepriklausomai Lietuvai, iškilo reikalas turėti laisvą priėjimą prie jūros ir savo uostą. Lietuvių Tautos Taryba įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje pakartotinį reikalavimą priskirti prie Lietuvos Mažąją Lietuvą su Klaipėdos uostu, kuris jai turįs gyvybinės reikšmės. Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba, motyvuodama reikalavimus atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos, be tautinių ir etnografinių sumetimų, nurodė dar ir Klaipėdos uosto reikšmę Lietuvai.

Todėl Versalio sutarties 98 straipsniu buvo atskirta visa į šiaurę nuo Nemuno esanti Rytų Prūsijos dalis ir atiduota alijantų globai. Kai Weimaro respublikos vyriausybė užprotestavo prieš tą atskyrimą — alijantai motyvavo krašto atskyrimą nuo Vokietijos tuo, kad Klaipėdos kraštas daugumoje yra apgyvendintas lietuvių ir Klaipėda esanti Lietuvai vienintelis išėjimas i jūrą.

Kol visas kraštas su uostu buvo priskirtas Lietuvai, praėjo daug laiko. Faktiškai tai įvyko 1923m. sausio mėn. 15 d., pasisekus sukilimui prieš prancūzų okupacinę kariuomenę. Juridinis krašto priskyrimas įvyko trejetą metų vėliau, kai Lietuvos vyriausybės buvo pasirašyta ir ratifikuota Klaipėdos krašto konvencija ir statutas. Iki to laiko Klaipėdos krašto ir uosto priskyrimas Lietuvai buvo tiek problematiškas, jog net Lietuvos vyriausybės sluoksniuose buvo kilęs sumanymas atgaivinti senąjį Lietuvos kunigaikštijos laikais pastatytąjį Šventosios uostą.

Visa Klaipėdos krašto ir uosto problema nebuvo tokia paprasta, kaip atrodytų eiliniam skaitytojui. Versalio sutartyje buvo gyvendinti tam tikri laisvos prekybos ir laisvo tranzito principai. Nemunas šiuo atžvilgiu turėjo tokios pat reikšmės, kaip Dunojus vidurinėje Europoje. Taikos konferencija dėl jo nemažai sugadino rašalo ir popieriaus. Žiūrint į Nemuną, kaip į tarptautinę upę, pats Klaipėdos uostas įgavo tarptautinį charakterį. Tuo būdu uosto valdyboje be Klaipėdos Direkcijos ir Lietuvos vyriausybės atstovų — dalyvavo ir Tautų Sąjungos paskirtas asmuo. Tokio sąstato uosto valdyba buvo įpareigota daryti metinius pranešimus ir pačiai Tautų Sąjungai. Tokioje santvarkoje Klaipėdos uostas pradėjo veikti.

Nors Klaipėdos uosto reikšmė nepriklausomai Lietuvai buvo nepaprastai didelė, bet dar praėjo daug laiko ir pasikeitė daug apystovų, kol uostas pilnumoje pradėjo pildyti jam užduotas pareigas.

Klaipėdos uostas iki I pasaulinio karo buvo pirmoj eilėj miško eksporto uostas. Prekių buvo įvežta tik tiek, kiek jų buvo reikalinga Klaipėdai, Tilžei ir jų apylinkėms. Maža dalis įvežtų prekių, berods, eidavo ir į Žemaitiją. Miško medžiagai apdirbti — Klaipėda turėjo visus reikalingus įrengimus: žymų skaičių lentpiūvių, didelius vandens daržus atplukdytam miškui laikyti, didelius celiuliozės ir fanieros fabrikus.

Po I pasaulinio karo šita padėtis pasikeitė iš esmės. Nors Lietuva ir buvo įsipareigojusi Nemuną palikti laisvą prekybiniam judėjimui, bet Lietuvos vyriausybė, panaudodama ilgametį ginčą su Lenkija dėl Vilniaus ir jo krašto okupacijos, dėka lietuviškam arba žemaitiškam užsispyrimui, pasiekė to, kad Nemuno vaga liko visiškai uždaryta lenkiško miško tranzitui. Ir vėliau, vakarų alijantams spaudžiant, ji tranzito taisyklėmis šitos rūšies miško plukdymą Nemunu taip sukomplikavo, jog praktiškai neišsivystė joks miško plukdymas iš Lenkijai priskirtos Gudijos dalies. Tokiu būdu skaitlingos Klaipėdos lentpiūvės liko be miško ir uostas be eksporto. Lietuvos miškai negalėjo  duoti žymesnį  miško kiekį eksportui, nes didžiausia miško dalis buvo sunaudojama atsistatančiai Lietuvai. Reikia priminti dar Klaipėdos miško pirklių pakartotą bandymą gauti miško iš Lenkijos. Bet visi pasitarimai sustojo prie tranzito iš Lenkijos uždarytos Nemuno vagos. Įsteigus Klaipėdos miško sindikatą, remiamą Lietuvos vyriausybės iš Sovietų Sąjungos pradėta gauti didesnis miško kiekis, kuris buvo vežamas Klaipėdon geležinkeliais, laivais ir vieną kartą sieliais Baltijos jūra.

Iš aukščiau išdėstyto matoma, kad, pasikeitus politinei santvarkai, pasikeitė ir visa Klaipėdos uosto eksporto ir importo struktūra, ir Klaipėdos uostas nustojo savo senosios reikšmės kaip miško eksporto uostas. Reikėjo ieškoti kitų kelių jam pagyvinti.

Jau 1920m. 80% viso Lietuvos žemės ūkio eksporto į Vokietiją ėjo geležinkeliais pro Virbalį-Eitkūnus. Tokiu pat būdu ateidavo prekės iš Vokietijos, kurių procentas buvo dar didesnis. Nebuvo jokio reikalo vežti šitas prekes iš Vokietijos per Klaipėdos uostą, nes tuomet būtų reikėję jas Vokietijoje į laivus pakrauti ir Klaipėdoje vėl iškrauti. Būtų susidarę daugiau išlaidų ir kartu būtų sugaišta daug laiko. Be to, Klaipėdos uostui konkuravo Liepojos ir Rygos uostai, kurie turėjo visus reikalingus įrengimus ir gerai įsidirbusi aparatą.

Tik pamažu, Lietuvos vyriausybei padedant važmos tarifais, buvo pradedama pro Klaipėdą įvežti didelio svorio masines prekes: anglį, geležį ir druską. Pamažu iš Žemaitijos pradėjo Klaipėdon eiti linai ir kanapės, kurios anksčiau eidavo per Rygos arba Liepojos uostus.

Kartu pradėjo didėti ir skaičius įplaukiančių laivų, kurie prekes Klaipėdoje iškrovę, pasikraudavo paruoštas prekes eksportui. Atsitikdavo, jog priplaukimo vietų Klaipėdos uoste pritrūkdavo, nes pamario ir žiemos uosto krantinės visų laivų nebesutalpindavo. Tuo tarpu žymus skaičius lentpiūvių krantinių, taip radikaliai pasikeitus Klaipėdos uosto apyvartos struktūrai, stovėjo nenaudojamos.

Centro vyriausybė, kuriai pagal Klaipėdos konvenciją priklausė Klaipėdos uosto tvarkymas, pradėjo skirti vis didesnes pinigų sumas uostui pagerinti ir padidinti. Pamario krantinės buvo prailginamos, žiemos uostas perstatomas ir padidinamas, tuo būdu laivai jame taip pat galėjo prekes iškrauti ir pakrauti. Lietūkis pastatė didelį sandėlį uosto rajone, o Smeltėje išaugo didelė Maisto skerdykla. Dabar atrodė, kad pravedus tuos darbus, Klaipėdos uostas galės ateityje išpildyti visus reikalavimus.

Bet artima ateitis parodė ką kitą. Gubernatoriaus Merkio laikais, 1932-34m. pašlijus Lietuvos santykiams su Vokietijos Trečiojo Reicho vadovybe, pastaroji 1934-35m. visiškai užkirto Lietuvos žemės ūkio gaminių eksportą į Vokietiją, kuris sudarė apie 80% viso Lietuvos eksporto. Tas sienos uždarymas galėjo būti mirtinas smūgis Lietuvai, jeigu ji nebūtų turėjusi nuosavo uosto: Lietuva būtų užtroškusi savo žemės ūkio gaminiuose.

Tada visas Lietuvos eksportas buvo verčiamas galvotrūkčiais orientuotis per Klaipėdos uostą. Buvo gyvybinis reikalas kuo-greičiausiai surasti kitų rinkų, o tos be išimties buvo pasiekiamos tik jūros keliu. Vežant mėsą, sviestą arba grūdus tranzitu per Vokietiją geležinkeliais į Belgiją, Olandiją arba Prancūziją — muitai galėjo kainoti daugiau, kaip eksportuojamos prekės. Be to, dar buvo klausimas, ar santykiams su Trečiuoju Reichu negerėjant, Vokietija neužkirs ir šitą transporto galimybę.

Iš kitos pusės — transportas jūra masinėms prekėms yra daug pigesnis, negu geležinkeliais. Be to, toks transportas Lietuvai buvo ir saugesnis, nes remiantis Didž. Britanijos įgyvendintu principu — jūra yra laisva laivininkystei bei prekybai — nebuvo galima laukti, kol koks Hitlerio pasiųstas karo laivas sulaikytų atviroje jūroje plaukiantį laivą su Lietuvos maisto produktais, vistiek ar laivas plauktų po lietuviška ar kita kuria vėliava.

Suradus vis daugiau užsienyje rinkų, nors ir nepergeriausiai apmokamų, Lietuvos eksportas per Klaipėdos uostą pradėjo didėti. Tą patį galima pasakyti ir apie importą, nes prekės nebeatėjo geležinkeliais iš Vokietijos, bet beveik be išimties — ėjo iš kitų kraštų per Klaipėdą.

Kai 1934-35m. katastrofiškai buvo nukritęs mėsos eksportas ir dar nebuvo surasta pakankamai rinkų kituose kraštuose — Lietuvoje iš karto pasidarė žymus grūdų perteklius, nes ūkininkai nebegalėjo tiek daug gyvulių "auginti ir grūdus suvartoti, kaip buvo įprasta seniau. Tais metais per Klaipėdos uostą išėjo į užsienį daugiau kaip 1.000.000 tonų grūdų. Nors, pasauliniu mastu matuojant, tai buvo nedidelis kiekis, bet Lietuvos žemės ūkiui — jis turėjo gyvybinės reikšmės. Negalint to kiekio išvežti — Lietuvos žemės ūkis būtų visiškai užslopintas. Net bulvės užsienio spirito varykloms buvo eksportuojamos per Klaipėdos uostą.

Panašiai išsivystė ir bekonų, sviesto ir gyvų kiaulių eksportas per vienintelį Lietuvos uostą. Atsimenu, 1936m. Joninių laiką, kai visai nelauktai svetimo krašto užpirkėjai pradėjo pirkti riebias kiaules pas Klaipėdos krašto ūkininkus. Jau sekantį rytmetį atėjo pirmieji kiaulių transportai į uostą, o prie krantinių lauke transportui specialiai įrengti laivai jas pakrauti. Nors pats užpirkėjas buvo laikomas paslaptyje, ir patys laivai ėjo į jūrą su antspauduotu kelionės įsakymu, vėliau paaiškėjo, kad kiaulės buvo perkamos Vokietijos kariuomenei konservams gaminti.

Taip laikui bėgant Klaipėdos uostas pasidarė Lietuvos ūkio gyvybinė arterija, o Virbalio geležinkelis — pradėjo užželti žole..."

1938m. Lietuva turėjo jau 10 jūros laivų, bendros talpos 10.000 b. r. t. Kasdien Baltijos ar Šiaurės jūroje, Kielio, Rotterdamo, Antverpeno, Liverpulio ar Londono uostuose galėjai sutikti laivą, kurio gale plėvėsavo lietuviškoji trispalvė. Šitie laivai buvo tikrieji laisvos, suvereninės Lietuvos reprezentantai. Jais buvo Lietuvai uždirbami milijonai. Tai buvo tik pradžia, ir todėl bendrame Lietuvos ūkyje šitos pajamos ne taip jau smarkiai buvo jaučiamos, bet, diena po dienos, mūsų laivininkystė — tautos ūkiui davė vis naujų ir naujų pajamų. Arti dviejų šimtų lietuvių vyrų dirbo naujoje mūsų tautai profesijoje — jūrininkystėje. Su jūrininkyste susijusius darbus dirbo bent 500 žmonių — specialistų; jūriškai tariant, juos maitino jūra. Uoste pelningo darbo turėjo arti 1000 darbininkų, kurių beveik didesnė dalis jau buvo lietuviai, kita dalis — vokiečiai iš Klaipėdos.

Per Klaipėdos uostą 1938 metais perėjo 83% viso Lietuvos eksporto ir apie 60-70% viso importo. Be to, dar nemaža ėjo per Klaipėdą ir tranzito. Uosto rinkliavų, t.y. mokesčių, kuriuos sumokėdavo svetimieji laivai, per metus susidarydavo jau milijoninės sumos. Laivininkystei augant — šitos pajamos tolydžio vis didėjo. Nežiūrint didelių išlaidų, kurių Lietuvos valstybė turėjo plėsdama ir tobulindama Klaipėdos uostą, pajamos paskutiniaisiais metais jau ne tik padengė išlaidas, bet dar ir gauta pelno.

Klaipėdoje ir krašte paskutiniaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais susikoncentravo mūsų tekstilės pramonė, išaugo bekono  gamyba,  centralizavosi  sviesto  ir kiaušinių  eksportas, miško pramonė ir tranzitas, taip pat javų eksportas. Pačioje Klaipėdoje 1938m. buvo 211 įmonių, kuriose dirbo apie 12.000 darbininkų. Uoste nebeužteko senųjų geležinkelio linijų, jų skaičius 1938 metais buvo išplėstas net iki 16, o dar didesni transporto tobulinimo planai buvo numatyti artimai ateičiai. Uoste kasdien stovėjo 10-15 keleivinių ir prekybinių jūros laivų iš viso pasaulio kampų. Čia galėjai matyti didžiulius, retai Baltijos jūroje besirodančius, amerikiečių laivus, kasdieninius svečius po anglų vėliava, nemaža vokiečių, belgų, olandų, kartkartėmis ir lenkų, danų, švedų, norvegų, estų, latvių, suomių ir daug, daug kitų, iš artimų ir tolimų kraštų. Didelės reikšmės turėjo laivininkystės linijos Klaipėda — Londonas ir Klaipėda — Stockholmas. Uoste galėjai, kaip kokiame ekrane, stebėti įvairiausių kraštų kultūrą ir civilizaciją iš tų kraštų žmonių, jų papročių, jų kalbos ir jų laivų. Čia Lietuva mokėsi pažinti pasaulį, o pasaulis — Lietuvą.

Gyventojų skaičius Klaipėdoje smarkiai augo. Vokietijai valdant Klaipėdoje buvo tik 20.000 gyventojų, o 1936-37m. - jau per 50.000. Be to, miestas ir uostas diena iš dienos lietuviškėjo. Jei mūsų užbrėžtoji uosto programa būtų galėjusi ir toliau tuo tempu būti vykdoma, dar po metų-kitų, Klaipėdos uostas būtų likęs visiškai švarus nuo vietinių vokiečių pirklių ir kitų tarpininkų, kurie ten tesilaikė tik dėka Trečiojo Reicho kišimosi į Klaipėdos reikalus ir nuolatinių grasinimų Lietuvai. Bet, nežiūrint visų tų sunkumų iš šalies, o ne retai ir iš vidaus, Lietuvos vyriausybė sugebėjo savo liniją Klaipėdos reikaluose išlaikyti iki galo, kol Tretysis Reichas 1939m. kovo 22 d. užėmė Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą.

 


 

NACINĖ VOKIETIJA UŽIMA KLAIPĖDĄ

Nacių sąjūdžiui Klaipėdos krašte augant ir vis dažnėjant jų išprovokuotiems incidentams, Vokietijos spauda ir radijas ėmė šaukti, kad ta "begėdiška lietuvių mažuma" skriaudžianti vokiečius ir todėl tam turįs būti padarytas galas. Tuo pretekstu Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribbentropas išsikvietė Berlynan mūsų užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir pareikalavo, kad Klaipėdos kraštas tuojau pat būtų perduotas Vokietijai. Po dramatinių scenų Lietuvos seime, po daugelio slaptų ir viešų kabineto posėdžių, Lietuvai neliko kitos išeities, kaip sutikti su nacinės Vokietijos ultimatumu. Ribbentropas spaudė mūsų vyriausybę tiesiog nesuprantamu įkarščiu, atrodė, kad Klaipėdos krašto palikimas Lietuvos ribose bent kelias valandas ilgiau, gali išprovokuoti negirdėto masto incidentą. Todėl ir nenuostabu, kad net mūsų kariuomenė, stovėjusi įvairiose krašto vietose, daugiausia pačioje Klaipėdoje, nespėjo tinkamai pasitraukti, palikdama savo būstinėse dalį aprangos, net ginklų. Nors buvo jaučiama, kad Klaipėdos krašto likimas jau išspręstas, bet niekas nežinojo tikros datos, todėl lietuvių įstaigose ir įmonėse darbas iki paskutiniųjų dienų daugiau ar mažiau ėjo normaliai, kol 1939m. kovo mėn. 22 d. rytą viršum Klaipėdos pasirodė pirmieji vokiečių bombonešiai. Tai buvo apie 9 val. Bombonešių pasirodymas viršum miesto sukėlė paniką lietuvių ir žydų tarpe. Gatvės užsikimšo bėgliais — kas kuo galėjo, skubėjo Kretingos link, kad nepatektų į nacių rankas. Tačiau ne visi suskubo pasitraukti. Apie 20000 lietuvių ir žydų liko Klaipėdos mieste ir krašte, kurie paskui, kad ir ne visi, mūsų konsulatui tarpininkaujant, per kelias savaites galėjo išsikraustyti į Lietuvą.

Kovo 22d. apie pietus į Klaipėdą atvažiavo Himmleris su savo štabu, daug vokiečių policijos, SA ir SS dalinių. Tą pačią dieną vietiniai klaipėdiečiai vokiečiai, susiformavę į SA dalinius, užiminėjo lietuviškas įmonės, įstaigas, net kai kuriuos privačius lietuvių namus. Nuostabu, kad šitų SA dalinių eilėse pasirodė ne tik tariamai iki tol buvę lojalūs Lietuvai vokiečiai, bet net kai kurie Didžiosios Lietuvos vokiečiai, iki tol dalyvavę lietuviškose patriotinėse organizacijose. Tik tada galutinai išėjo dienos švieson, kad visokios mūsų laikais Klaipėdos krašte veikusios kultūrinės organizacijos, taip pat bažnytinės bei sporto draugijos, buvo griežtoje Karaliaučiaus bei Tilžės nacių kontrolėje ir visos dirbo Lietuvos valstybės ardomąjį darbą, lygiai kaip yra buvę Dancigo srityje ir Sudetų krašte. Reikia manyti, kad kovo 22d. ant jų lietuviškais lašiniais nupenėtų kūnų užtemptos SA uniformos jau buvo į Klaipėdą atvežtos daug anksčiau, žinoma, slaptai.

Kovo 23d. jau prasidėjo "valymas". Suimta visa eilė žinomų lietuvių, stovėjusių lietuviško sąjūdžio priešakyje: J.Brūvelaitis, E.Borchertas, M.Purvinas ir daugybė kitų. Jie, tiesa, įsikišus Lietuvos konsului, po poros dienų buvo paleisti. Blogesnė padėtis yra buvusi pačiame krašte, kur kaimo vokietininkai, pradėję sauvaliauti, sumušė visą eilę provincijoje gyvenusių lietuvių veikėjų, kurie laiku nesuspėjo pasitraukti nuo nacių pavojaus. Lietuviams prasidėjo juodos dienos, ir tik po kelių savaičių, kai padėtis jau kiek stabilizavosi, jie tegalėjo drįsti viešai pasirodyti, jeigu iki tol dar kuris nebuvo suimtas.

Kovo 24d. Klaipėdoje pasirodė ir pats Adolfas Hitleris. Jis iš Berlyno traukiniu atvažiavo į Piliavą (Piliau) ir iš ten į Klaipėdą šarvuočiu "Deutschland", kuris buvo lydimas kelių flotilijų povandeninių laivų, mininkų, torpėdininkų ir t.t. Tos dienos 10 val. ryto Klaipėdos uostas jau buvo pilnas mažesniųjų karo laivų, miesto gatvės apstatytos SA, gestapo agentais, kariuomene ir t.t. Vokietininkai spietėsi uosto rajone ir gretimose gatvėse, kad padėkotų A.Hitleriui "už išlaisvinimą". Uoste jo laukė nacių patikėtiniai — dr. Neumann, Bertulaitis, Boettcher ir kiti. Hitleris, lydimas Himmlerio, pasisveikinęs su dr. Neumannu, automobiliu atvažiavo iš uosto Malkų gatve per Biržos tiltą į Teatro aikštę, kur iš teatro balkono į džiūgaujančią minią ("wir danken unserm Fuehrer") pasakė trumpą kalbą, pareikšdamas padėką už ištikimumą savo tautai ir tėvynei. Po to, Turgaus — Laukininkų — Biržos ir Malkų gatvėmis išvyko į uostą, iš kur, tos pačios dienos vakare, grįžo Vokietijon. Tuo būdu kovo 24d. Hitlerio visiškai oficialiai buvo pareikšta Klaipėdos ir krašto aneksija.

Vokietijos padiktuotoje Klaipėdos krašto "perleidimo" sutartyje Lietuvai buvo įsteigta "laisva uosto zona", kur ji 99 metus galėsianti laisvai šeimininkauti, tvarkydama savo importą ir eksportą. Atsižvelgiant | Lietuvos valstybės įdėtą kapitalą Klaipėdos uostą plečiant ir tobulinant, Vokietija pasižadėjo neimti iš Lietuvos jokios nuomos, žadėta ir visokių kitokių lengvatų, tiek laivams po Lietuvos vėliava (neimti jokių uosto rinkliavų), tiek ekonominėms organizacijoms, turinčioms reikalų su uostu ir t.t. Ir pats Rytprūsių gauleiteris Erich Koch, kalbėdamas Klaipėdoje NSDAP steigiamajame susirinkime, viešai pareiškė, kad "kiekvieną lietuvį asmeniškai arba bet kokią lietuvišką įmonę ar Įstaigą, veikiančią ar norinčią Įsisteigti Klaipėdoje, jis imąs tiesioginėn savo globon ir teiksiąs tokiais atvejais visokių lengvatų, net pirmenybių". Deja, tai tebuvo gražūs žodžiai. Kokia jo globa turėta galvoje, tuojau paaiškėjo po kelių dienų, kai buvo pradėtos uždarinėti likusios lietuvių mokyklos, krautuvės, bankai, transporto Įstaigos, atskiri lietuviai pavesti policijos priežiūrai, lietuviškosios bibliotekos suverstos į gestapo rūsius, o vėliau išvežtos į popieriaus fabrikus. Partijos pareigūnai, pradėję važinėti po visą kraštą, draudė lietuviškai kalbėti, grasino už lietuvišką žodį apkaltinti juos tėvynės išdavimu, o kai kur ragino, išgirdus kalbant lietuviškai, "tokį niekšą sudoroti vietoje", nes čia niekada lietuvių nesą buvę ir dabar jau nėra likę ...

Klaipėdos gatvėse gyvenimas kiek pagyvėjo. Privažiavo daug naujų žmonių iš Reicho, daugiausia tai buvo įvairūs partijos, gestapo, kariuomenės ir kitokie pareigūnai. Lietuviško žodžio gatvėje jau beveik nesigirdėjo, nes lietuviai nenorėjo susilaukti iš nacių paniekos ir persekiojimo.

 


 

 

O KAS TUOMET DĖJOSI BITĖNUOSE?

Į šį klausimą vaizdžiai atsako įvykių liudininkė Elzė Jankutė savo atsiminimų pluošte '"Martynas Jankus palieka tėviškę" (straipsnis atspausdintas "Nidos" knygų klubo leidinyje "Rinktinė", 1959m. nr.1). Ten ji rašo:

"... 1939m. kovo 22d. vakare girdėjome Karaliaučiaus radijo stotį pranešant, kad Hitleris pasiryžęs žygiuoti, arba, geriau sakant, jau žygiuoja į Klaipėdą. Nors jau visą laiką matėme jo veikimą Klaipėdos krašte, bet vis lyg nesinorėjo tikėti. Bet štai, vakare, kokią 10 valandą, beldžiasi kažkas į duris. Atidarius, pamačiau — stovi penki ginkluoti rudmarškiniai. Vieną iš jų pažįstu, bitėniškis jaunuolis, prieš kokį pusmetį sugrįžęs, atlikęs karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje. Kiti visi svetimi. Revolverius atkišę, šaukia ir rėkia: "Kur tas "Verraeteris" — išdavikas? Ginklus tegul atiduoda." Atsakiau jiems, kad išdavikų pas mus nėra, o ginklų neturime. "Leisk į vidų, mes patys pažiūrėsime", — prataria vienas.

Tėvelis jau buvo atsigulęs. Na, ir pasipylė visokių žodžių, kuriuos drovu čia ir rašyti. Pradėjo vartalioti po visas spintas — ieškoti ginklų. Ieškojo po baltinius, po virtuvės indus. Vienu žodžiu, krata su keiksmais ir barniais. Ant tėvelio šaukė: "Tu mus pardavei žemaičiams. Palauk, dabar mes tau parodysime!" ir pn.

Po kratos, kuri užtrūko gal kokias tris valandas, uždraudę mums telefonu naudotis ir grasindami, išėjo. Išėję už durų paleido tris šūvius. Tai buvęs ženklas, kaip vėliau sužinojome, kad ginklų nerado. 0 mūsų kaimo žmonės galvojo, kad mus visus tris

— tėvelį, Kristupą ir mane, — nušovė. Visi buvo išsigandę. Ypač artimiausi kaimynai. Taip padaryti jiems buvo ir įsakyta. Bet greičiausia tam bitėniškiui vadovui, kuris nors ir tris mėnesius mokėsi, kaip savo uždavinį reikia įvykdyti, vis dėlto lietuviškas kraujas neleido šauti į savo žmones. Kaip vėliau paaiškėjo, visi namai ir ūkis buvo apsuptas SA vyrų.

Išlakstė visi darbininkai ir pagalbininkai. Lietuvių pasienio policija jau dieną prieš tai iš savo vyresnybės buvo gavusi įsakymą pasitraukti. Visi pro mūsų namus praėjo, atsisveikindami, ašaras braukdami. Bet visi, lyg vienas, sakydami: "Mes grįšime!" Jie savo būstinėje paliko dar daug turto, šovinių ir panašių dalykų. Staigiai pasitraukdami, nespėjo visko drauge pasiimti. Pasienio policijos raštinės būstinė buvo mūsų ūkyje. Jie paliko didelę dalį šovinių toje raštinėje. Kad neturėtume nereikalingos bėdos, pasitariau su mūsų šeimininke Ona Bakaityte ir su dar neišvažiavusia policininko Juškėno žmona, ir visos nutarėme tuos šovinius pašalinti. Bet, kaip ir kur? Nutarta mesti į šulinį. Tačiau šulinys — nuo raštinės buvo maždaug apie 200metrų. Mano pagelbininkės vilko tuos šovinius iš raštinės iki šulinio, o aš iš namo antrojo aukšto lango stebėjau, ar kas neateina. Laimingai, niekam nepastebėjus, sumetėm šovinius į šulinį...

Kovo 24d. iš ryto, apie kokią 9 val., girdime automobilio urzgimą. Įvažiuoja į kiemą gestapo. Išlipa penketas vyrų. Jie klausia: "Ar čia gyvena Martynas Jankus?" Kaip tik tuo metu tėvelis su Kristupu tvarte šėrė gyvulius. Jiems atsakiau, kad eisiu jį pašaukti. "Ne", sako. — "Mes eisime kartu".

Įėjome į tvartą. Radome tėvelį betriūsiantį. Jis, pasižiūrėjęs į juos, sako: "Gerai, pirma pabaigsiu gyvulius šerti, paskui galėsime kalbėtis". Taip ir padarė. Paskui ėjome visi kartu į tėvelio kambarį. Jis atsisėdo stalo gale, o tie penki gestapininkai — aplink stalą. Jų viršininkas buvo kažkoks aukštesnis valdininkas iš Berlyno. Penktasis iš jų buvo Bitėnų kaimo, Klaipėdos krašto policijos valdininkas.

Ir prasidėjo klausimai:

— Ponas Jankau, aš čia turiu jums kelis klausimus, — sako berlynietis.

— Prašau, prašau, — sako tėvelis.

— Norėčiau, kad jūs pasižadėtumėte daugiau nieko nebedirbti lietuviškiems reikalams. Tėvelis pagalvojęs sako:

— Labai negeru laiku reikalaujate šitokio dalyko. Pernai atšvenčiau 80m. amžiaus sukaktį, menkai laiko ir beliko...

Toliau tas vokietis gestapininkas sako:

— Juk jūs žinote, kad čia visi vokiečiai, kad čia Vokietija, kuri čia nuo amžių buvo ir bus.

Tėvelis valandėlę tyli, nusišypso ir sako:

—  Jūs dar jaunas žmogus ir negalite visko žinoti. — Tuo metu jis, ištraukęs iš krūvos ant rašomojo stalo gulinčių laikraščių seną „Tilžės Keleivį", su anų laikų rinkimų duomenimis į Reichstagą, tarė:

— Žiūrėkite, čia yra rinkimų duomenys, kiek balsavo lietuvių Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Šilutės ir Klaipėdos apskrityse, čia yra vėl statistika, kiek tose apskrityse vien lietuviškai kalbančių, ir kiek lietuviškai ir vokiškai kalbančių gyventojų.

Tas berlynietis žiūrinėja laikraštį, skaito statistiką. O tuo tarpu mūsų Bitėnų policininkas — įsidrąsinęs sako:

— Juk ir aš nemokėjau vokiškai, kol nepradėjau į mokyklą eiti. O mano brolis, kuris atvažiuoja manęs aplankyti, dar ir dabar nemoka kitaip, kaip lietuviškai...

Berlynietis kreipiasi į mus ir klausia, ar mes visi lietuviškai kalbame. Mes atsakome, kad taip, juk tai mūsų motinos kalba.

— Kaip kalbėjote mokykloje? — jis toliau kamantinėja.

Sakau:

— Kai pradėjome eiti į mokyklą, vokiškai nemokėjome. Mokytojas drausdavo lietuviškai kalbėti ir už kalbėjimą lietuviškai bausdavo. Bet mes vokiškai kalbėjome tik iki namų vartų.

Staiga tas berlynietis klausia tėvelį:

—  Was halten Sie vom Fuehrer und seinen Werken? (Ką jūs manote apie fiurerį ir jo darbus?

Tėvelis, pagalvojęs, sako:

— Napoleonas ėjo iki Maskvos ir paskui turėjo sušalti.

— Ką? — šūkterėjo tas berlynietis, — jūs sakote: mūsų fiureris prie Maskvos sušals?!

— Aš aiškiai sakiau: Napoleonas ėjo iki Maskvos ir ten sušalo, — atsiliepė tėvelis.

Ir kiti visi patvirtino, kad tėvelis sakė: Napoleonas. Taip šis klausimas ir pasibaigė.

Tuo metu man dingtelėjo: juk ant rašomojo stalo, po žaliuoju popierium, guli sąrašas užnemuniškių ir tilžiškių lietuvių, kurie buvo tuo metu įsitraukę į lietuvišką laisvinimo darbą. Maniau: dabar jau baigta, įkliuvome. Jei darys kratą, — tai mes visi esame žuvę. Mūsų laimei, tie gestapininkai skubėjo Bitėnų vienintelį žydą Fabijoną su šeima areštuoti, ir daugiau nekratė. Bet, Dievui dėkui, tie žydeliai jau buvo vakarą prieš tai į Lietuvą išbėgę.

Išeidamas tas berlynietis sako:

— Ponas Jankau, jūs dar parodykite mums savo ordinus. Einame visi į didįjį kambarį. Ten dar guli Rambyno didžioji svečių knyga. Pasižiūri visi į tą knygą.

– Kiek čia parašų, — jie tarp savęs kalbasi. — Visokiomis kalbomis. Net japoniškai įrašyta. Daug žmonių jus lankė, — užversdamas knygą sako tas berlynietis.

Prie ordinų dėžės priėjęs, berlynietis vėl sako:

— Kad lietuviai jus ordinais apdovanojo, suprantu, bet už ką Italijos karalius jums ordiną davė?

Tėvelis šypsosi ir sako:

— Wahrscheinlich hat ihm mein Bart gefallen (Turbūt, jam mano barzda patiko).

Vėliau mūsų kaimo policininkas papasakojo, kad tas berlynietis sakęs:

—  O mums, vis dėlto, reikėjo kratą padaryti. — Diese Katze laesst das Mausen nicht (Ši katė nesiliaus gaudyti peles). Na, tam dar laiko bus, pridūręs...

 


 

 

„TYKIAI, TYKIAI NEMUNĖLIS TEKA...“

Tos pačios kovo 24d. popietį Lietuvos pasienio policijos valdininkai pradėjo vežti savo šeimas į Didžiąją Lietuvą. Nacių grūmojimai, šauksmai tėvelio adresu nesibaigė. Perspėti tėvelį atėjo pasienio policijos valdininkai Bielašauskas ir Jaudžemas, ragindami tėvelį iš Bitėnų pasitraukti, nes nacių įsiutimas buvo neribotas. Tam pritarė ir tą pačią popietę iš Tilžės atvykęs Lietuvos konsulas Sruoga ir Pagėgių klebonas kun. Bajerčius. Visi nutarėm, kad tėveliui Kaune bus šiuo metu saugiau, negu Bitėnuose. Buvo sutarta tėvelį išvežti kartu su pasienio policijos šeimomis. Taip ir padaryta. Prieš vakarą vieškely ties mūsų varteliais sustojo policijos sunkvežimis. Bitėniškiams tai nekrito į akis, nes žinojo, kad policijos valdininkai ir šeimos ateidavo mūsų atsisveikinti.

Bielašauskas ir Jaudžemas norėjo tėvelį paslėpti sunkvežimyje tarp baldų, bet tėvelis atsisakė:

— Ne, vyručiai, leiskite man sėstis prie šoferio, bus taip geriau.

Apgobus jį didele skara, jis atrodė, lyg moteris sėdėtų... Taip ir išlydėjome tėvelį į Kauną.

— O kaip mes sužinosime, kad tu tikrai laimingai pasiekei Kauną? — klausiu tėvelį.

— Kai veikiai laimingai pasieksiu Tauragę, tai per Kauno radiją girdėsite: "Tykiai, tykiai Nemunėlis teka...“

Tą patį vakarą mudu su Kristupu, pasikeisdami, budėjome prie radijo. Maždaug apie 8 val. užgirdome pirmą kartą dainelę: 'Tykiai, tykiai Nemunėlis teka..." Vis tiek mudu dar vis abejojome, ar tai tikrai mums žinia, kad tėvelis jau saugioje vietoje. Bet, kai koncertui pasibaigus, užgirdome antrą ir trečią kartą "Tykiai, tykiai Nemunėlis teka...", nusiraminome ir baimė atslūgo.

0 dar po kelių savaičių iš visur ėjo kalbos, kad tėvelį matę Tilžėje areštuotą, dviejų ginkluotų vyrų lydimą.

Bet, štai, Velykų rytą suskamba telefonas. Išdrįsau pakelti ragelį. Girdžiu, kaip Kaunas prašo mūsų numerį, — Lumpėnai 12. Girdžiu plk. Šarausko ir sesers Edės balsą.

— Kur tėvelis? — pirmiausia klausiu.

— Nagi, čia pat, — sako.

— Norėčiau su juo kalbėti, — tariu, nes vis dar buvo kažkokia abejonė širdyje. Bet štai girdžiu tėvelio balsą. Jis sveikina mudu su Kristupu ir su Pavasario švente — Velykomis.

Jau beveik mėnuo, kai jo nebuvo namuose, o čia ėjo naujos kalbos: Jankus sakęs šį, Jankus sakęs tą. Sakęs, kad visi darbininkai, kurie dar Klaipėdos krašte, grįžtų tučtuojau į Didžiąja Lietuvą, o kitaip — juos išvešią į darbo stovyklas...

Štai, vieną dieną ir ateina Klaipėdos krašto policijos valdininkas. Jis sako:

— Pasakykite savo tėveliui, kad jis taip nešnekėtų. Aš jau turiu įsakymą surašyti protokolą.

Sakau:

— Gerai, pasakysiu. — Bet nesakau jam, kad tėvelis jau seniai Kaune.

Vėl už kokios savaitės ateina tas pats ir sako:

— Noriu pakalbėti su ponu Jankum. Sakau:

— Gaila, bet jo nėra namie.

— Gerai, tai ateisiu kitą kartą.

Kitą dieną vėl atėjo — ir vėl nerado. Dabar jau klausia:

— Na, pasakykite, kur jis yra? Sakau:

— Kaune.

— Kada išvažiavo?

Atsakau:

— Antrą dieną po "antšlušo". Tada jis man priekaištingai sako:

— Tai kodėl jūs man nieko nesakėt?

—  Tai, kad jūs ir neklausėte. Jis tęsė:

— Dabar aš turėsiu savo vyresnybei raštą rašyti, kodėl jis paliko Bitėnus.

Sugrįžęs paimti dar likusios mantos pasienio policijos valdininkas Jaudžemas pasakojo, kaip jiems atsitikę, važiuojant per sieną. Sako, aplink stovi esesininkai ir kiti vokiečių valdininkai. Klausia mane, ar daugiau nieko neturiu be baldų. Sakau: "Nieko". Tik, staiga, pribėga Bitėnų žydo Fabijono žmona, atpažinusi tėvelį — ji šaukia: "Helfen Sie uns, Herr Jankus!“ (Gelbėkite mus, ponas Jankau!). Pasirodė, kad ši žydų šeima atvažiavo iki sienos ir čia kažkodėl užkliuvo. Sako, man ir širdis apmirė. Bet, Dievui dėkui, vokiečiai kažkaip to įvykio nesuprato ar nepastebėjo ir viskas išėjo gerai, Žydo Fabijono šeimos reikalas, tėveliui paprašius, buvo čia pat sutvarkytas, ir jiems leista pereiti sieną į Lietuvą. Atrodo, sargybiniai ir nebuvo perdaug suinteresuoti sulaikyti bėgančiuosius į Didžiąją Lietuvą. Kuo mažiau lietuvninkų ir žydų liks Mažojoj Lietuvoj, tuo jiems geriau ...

Keletą savaičių po šitų įvykių, viename Kauno klube, susirinko būrelis Kaune atsidūrusių klaipėdiečių, pamatyti, kas KaunAnysas)

Be Martyno Jankaus, matėsi Jokūbas Stiklorius, prof. dr. Gaigalaitis ir kt. Nusiminę ir be nuotaikos — visi sėdėjo ir tyliai kalbėjosi. Kalbų nebuvo sakoma, nes Užsienio reikalų ministerija buvo pageidavusi, kad politiniais klausimais viešai nebūtų kalbama, nenorint sukomplikuoti ir taip sunkios valstybės padėties. Visur buvo pilna "penktosios kolonos" šnipų, kurie nešė kiekvieną žodi ten, kur jis buvo laukiamas ir pageidaujamas.

— Man, tiesiog, liežuvis niežti, — pasakė vienas, šalia manęs sėdintis veikėjas, pavadinsiu jį Vilmantu. – Juk reikėtų gi žmonėms įkvėpti kiek nors vilties. Sėdi visi ir verkia, kaip Izraelio vaikai, prie Babilono...

— Deja, didieji politikai to pageidauja. Reikia jų klausyti, nors Lietuvos pajūrį jie jau prarado ...

Tai buvo išsiliejusio pykčio srovelė. Tuojau tas Vilmantas ir vėl apsiramino.

— Kodėl sėdite taip nuliūdę? _ paklausė Patriarchas jo artybėj sėdinčius.

— Nereikia nusiminti,– jis toliau kalbėjo. — Mano ilgam gyvenime buvo daug tokių momentų, bet visuomet išeidavo geriau, negu buvo galima įsivaizduoti. Klaipėda vėl grįš prie Lietuvos ir grįš gana greitai. Aš pats net tikiu vėl sugrįžti prie savo numylėto Rambyno, O jūs gi — daug jaunesni...

Jį girdėję — padarė saldžiai rūgščius ir netikinčius veidus, kaip anas neįtikintis Tomas prieš 1900 su viršum metų.

Tikėti, kad Tretysis Reichas, sukurtas tūkstančiui metų, greitai sugrius ir kad net senasis Jankus dar grįš į Bitėnus, — visiems atrodė perdaug optimistiška. Tai galėjo būti tik nepalaužiamo optimisto svajonė...

Ir nesuklydo, vis dėlto, optimistiškasis senelis. Nors tai buvo tikras delfiško orakulo spėjimas, kuris išsipildydavo ir neišsipildydavo. Baigiantis vokiečių okupacijai, Jankus tikrai kuriam laikui buvo sugrįžęs į Bitėnus, bet, deja, juos ir vėl turėjo palikti.

Visą pasitraukimo iš Bitėnų į Didžiąją Lietuvą laikotarpį Patriarchas praleido Kaune, Aukštaičių gatvėje. Ten pat jis gyveno ir vokiečių okupacijos metu. Buvo labai tylus, nuo politikos visiškai pasitraukęs. Jį lankydavo senieji pažįstami ir bičiuliai. Kartą, kai jis viešai, vis dėlto, pasakė kalbą, gestapo jį griežtai perspėjo susilaikyti nuo bet kokių politinių kalbų.

Visą Kaune gyvenimo laikotarpį ji slėgė toji pati — Mažojoj Lietuvoj pergyventa — ilgametė vokiečių okupacija, kuri greitais žingsniais pradėjo ardyti lietuvių tautinį gyvenimą. Tai aiškiai rodė nacionalsocialistinės Vokietijos nusistatymą — lietuvių tautą visiškai sunaikinti. Tokia politinė padėtis apnaikino ir Patriarcho ligi tol nepalaužiamą optimizmą.

Didelis pasitenkinimas apėmė Patriarchą, kai jis su šeima, vis dėlto 1944m. vasarą  garlaiviu pasiekė Bitėnus. Norėjo jis ten likti ligi paskutinio atodūsio. Norėjo ir toliau kurstyti Rambyno aukure ugnį, deja ...

Rytų frontui dar daugiau į vakarus pasistūmėjus, gestapo valdininkai atkištais revolveriais pareikalavo, kad Patriarchas su šeima paliktų Bitėnus, nes kitaip — jie būsią sušaudyti vietoje.

Tais pačiais metais Patriarchas savo gimimo dieną šventė jau ne Bitėnuose, bet Kerstupėnų dvare, prie Kraupiškių, kaip antrą kartą iš savo tėviškės išvarytas. Tai buvo jo paskutinė šventė iš viso Mažojoje Lietuvoje...

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS