Pirmadienis, Rugs 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS

07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS - VOKIETIJOS EKONOMINĖS REPRESIJOS IR KLAIPĖDOS UOSTO REIKŠMĖ

 

VOKIETIJOS EKONOMINĖS REPRESIJOS IR KLAIPĖDOS UOSTO REIKŠMĖ

Neumanno ir Sasso byla, ta teisėta Lietuvos apsigynimo priemonė, susilaukė skaudžių ekonominių represijų iš Vokietijos pusės: ji vienašališkai nutraukė prekybos susitarimo su Lietuva vykdymą. Šitas Vokietijos žygis, kaip tik sutapęs su vėliau ėmusia reikštis pasauline ekonomine krize, Lietuvos ekonominiam gyvenimui sudarė labai didelių sunkumų, nes mūsų žemės ūkio gaminių eksportas Vokietijon buvo užėmęs pirmą vietą. Tačiau netrukus Lietuvai sėkmingai pavyko išvengti sunkių ekonomines krizės padarinių, savo žemės ūkio produktų eksportą nukreipus į Angliją. Įtampa su nacine Vokietija dar labiau padidėjo, kai 1936m. Lietuvos vyriausybė atleido iš pareigų nacių patikėtinį Klaipėdos krašto direktorijos pirmininką dr. Schreiberį. Tada Vokietija ne tik kad beveik visiškai nutraukė prekybinius santykius su Lietuva, bet ir uždarė tranzitą per Vokietiją mūsų prekėms Jei tuo metu nebūtume turėję Klaipėdos, neįsivaizduojama, kokioje padėtyje būtų atsidūrę Lietuvos finansai ir jos ūkis. Naciams sustabdžius tranzitą per Vokietiją, Lietuva tada beveik visą savo eksportą nukreipė per Klaipėdos uostą, nors tai ir sudarė nemaža nepatogumų ir net nuostolių. Juk tai nenormalus dalykas, kad, pvz., javai iš Lietuvos į Čekoslovakiją, vietoj kelių šimtų kilometrų geležinkeliais per Vokietiją, eitų tūkstančius jūrmylių aplink visą Europą į Triestą Italijoje, kad ten iš laivų vėl būtų pakrauti į traukinius ir per Italiją - Austriją pasiektų Čekoslovakiją. Visa tai labai veikė Lietuvos javų rinką, bet jos nesugniuždė, ko siekė vokiečiai,  uždarydami Lietuvai tranzitą. Taigi, jei tada mūsų ūkininkas už rugius tegavo tik 3 ar 4 litus už centnerį, tai didele dalimi buvo kaltas Tretysis Reichas, kuris jau tada siekė mus, bent ekonomiškai, kontroliuoti. Tik Klaipėdos dėka Lietuvos vyriausybė galėjo pravesti savo politinę liniją iki galo, nekreipdama didesnio dėmesio į Vokietijos grasinimus Lietuvą dar daugiau ekonomiškai prispausti.

Ta  proga  pravartu žvilgterėti į Klaipėdos uosto praeitį ir jo augimą nepriklausomos Lietuvos laikais. Apie tai dr. M. Anysas savo straipsnyje "Klaipėdos uosto ir krašto reikšmė Lietuvai" (Penktosios Kanados Lietuvių Dienos Metraštis, 1957m.) tarp kita ko rašo:

"Besikuriant nepriklausomai Lietuvai, iškilo reikalas turėti laisvą priėjimą prie jūros ir savo uostą. Lietuvių Tautos Taryba įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje pakartotinį reikalavimą priskirti prie Lietuvos Mažąją Lietuvą su Klaipėdos uostu, kuris jai turįs gyvybinės reikšmės. Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba, motyvuodama reikalavimus atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos, be tautinių ir etnografinių sumetimų, nurodė dar ir Klaipėdos uosto reikšmę Lietuvai.

Todėl Versalio sutarties 98 straipsniu buvo atskirta visa į šiaurę nuo Nemuno esanti Rytų Prūsijos dalis ir atiduota alijantų globai. Kai Weimaro respublikos vyriausybė užprotestavo prieš tą atskyrimą — alijantai motyvavo krašto atskyrimą nuo Vokietijos tuo, kad Klaipėdos kraštas daugumoje yra apgyvendintas lietuvių ir Klaipėda esanti Lietuvai vienintelis išėjimas i jūrą.

Kol visas kraštas su uostu buvo priskirtas Lietuvai, praėjo daug laiko. Faktiškai tai įvyko 1923m. sausio mėn. 15 d., pasisekus sukilimui prieš prancūzų okupacinę kariuomenę. Juridinis krašto priskyrimas įvyko trejetą metų vėliau, kai Lietuvos vyriausybės buvo pasirašyta ir ratifikuota Klaipėdos krašto konvencija ir statutas. Iki to laiko Klaipėdos krašto ir uosto priskyrimas Lietuvai buvo tiek problematiškas, jog net Lietuvos vyriausybės sluoksniuose buvo kilęs sumanymas atgaivinti senąjį Lietuvos kunigaikštijos laikais pastatytąjį Šventosios uostą.

Visa Klaipėdos krašto ir uosto problema nebuvo tokia paprasta, kaip atrodytų eiliniam skaitytojui. Versalio sutartyje buvo gyvendinti tam tikri laisvos prekybos ir laisvo tranzito principai. Nemunas šiuo atžvilgiu turėjo tokios pat reikšmės, kaip Dunojus vidurinėje Europoje. Taikos konferencija dėl jo nemažai sugadino rašalo ir popieriaus. Žiūrint į Nemuną, kaip į tarptautinę upę, pats Klaipėdos uostas įgavo tarptautinį charakterį. Tuo būdu uosto valdyboje be Klaipėdos Direkcijos ir Lietuvos vyriausybės atstovų — dalyvavo ir Tautų Sąjungos paskirtas asmuo. Tokio sąstato uosto valdyba buvo įpareigota daryti metinius pranešimus ir pačiai Tautų Sąjungai. Tokioje santvarkoje Klaipėdos uostas pradėjo veikti.

Nors Klaipėdos uosto reikšmė nepriklausomai Lietuvai buvo nepaprastai didelė, bet dar praėjo daug laiko ir pasikeitė daug apystovų, kol uostas pilnumoje pradėjo pildyti jam užduotas pareigas.

Klaipėdos uostas iki I pasaulinio karo buvo pirmoj eilėj miško eksporto uostas. Prekių buvo įvežta tik tiek, kiek jų buvo reikalinga Klaipėdai, Tilžei ir jų apylinkėms. Maža dalis įvežtų prekių, berods, eidavo ir į Žemaitiją. Miško medžiagai apdirbti — Klaipėda turėjo visus reikalingus įrengimus: žymų skaičių lentpiūvių, didelius vandens daržus atplukdytam miškui laikyti, didelius celiuliozės ir fanieros fabrikus.

Po I pasaulinio karo šita padėtis pasikeitė iš esmės. Nors Lietuva ir buvo įsipareigojusi Nemuną palikti laisvą prekybiniam judėjimui, bet Lietuvos vyriausybė, panaudodama ilgametį ginčą su Lenkija dėl Vilniaus ir jo krašto okupacijos, dėka lietuviškam arba žemaitiškam užsispyrimui, pasiekė to, kad Nemuno vaga liko visiškai uždaryta lenkiško miško tranzitui. Ir vėliau, vakarų alijantams spaudžiant, ji tranzito taisyklėmis šitos rūšies miško plukdymą Nemunu taip sukomplikavo, jog praktiškai neišsivystė joks miško plukdymas iš Lenkijai priskirtos Gudijos dalies. Tokiu būdu skaitlingos Klaipėdos lentpiūvės liko be miško ir uostas be eksporto. Lietuvos miškai negalėjo  duoti žymesnį  miško kiekį eksportui, nes didžiausia miško dalis buvo sunaudojama atsistatančiai Lietuvai. Reikia priminti dar Klaipėdos miško pirklių pakartotą bandymą gauti miško iš Lenkijos. Bet visi pasitarimai sustojo prie tranzito iš Lenkijos uždarytos Nemuno vagos. Įsteigus Klaipėdos miško sindikatą, remiamą Lietuvos vyriausybės iš Sovietų Sąjungos pradėta gauti didesnis miško kiekis, kuris buvo vežamas Klaipėdon geležinkeliais, laivais ir vieną kartą sieliais Baltijos jūra.

Iš aukščiau išdėstyto matoma, kad, pasikeitus politinei santvarkai, pasikeitė ir visa Klaipėdos uosto eksporto ir importo struktūra, ir Klaipėdos uostas nustojo savo senosios reikšmės kaip miško eksporto uostas. Reikėjo ieškoti kitų kelių jam pagyvinti.

Jau 1920m. 80% viso Lietuvos žemės ūkio eksporto į Vokietiją ėjo geležinkeliais pro Virbalį-Eitkūnus. Tokiu pat būdu ateidavo prekės iš Vokietijos, kurių procentas buvo dar didesnis. Nebuvo jokio reikalo vežti šitas prekes iš Vokietijos per Klaipėdos uostą, nes tuomet būtų reikėję jas Vokietijoje į laivus pakrauti ir Klaipėdoje vėl iškrauti. Būtų susidarę daugiau išlaidų ir kartu būtų sugaišta daug laiko. Be to, Klaipėdos uostui konkuravo Liepojos ir Rygos uostai, kurie turėjo visus reikalingus įrengimus ir gerai įsidirbusi aparatą.

Tik pamažu, Lietuvos vyriausybei padedant važmos tarifais, buvo pradedama pro Klaipėdą įvežti didelio svorio masines prekes: anglį, geležį ir druską. Pamažu iš Žemaitijos pradėjo Klaipėdon eiti linai ir kanapės, kurios anksčiau eidavo per Rygos arba Liepojos uostus.

Kartu pradėjo didėti ir skaičius įplaukiančių laivų, kurie prekes Klaipėdoje iškrovę, pasikraudavo paruoštas prekes eksportui. Atsitikdavo, jog priplaukimo vietų Klaipėdos uoste pritrūkdavo, nes pamario ir žiemos uosto krantinės visų laivų nebesutalpindavo. Tuo tarpu žymus skaičius lentpiūvių krantinių, taip radikaliai pasikeitus Klaipėdos uosto apyvartos struktūrai, stovėjo nenaudojamos.

Centro vyriausybė, kuriai pagal Klaipėdos konvenciją priklausė Klaipėdos uosto tvarkymas, pradėjo skirti vis didesnes pinigų sumas uostui pagerinti ir padidinti. Pamario krantinės buvo prailginamos, žiemos uostas perstatomas ir padidinamas, tuo būdu laivai jame taip pat galėjo prekes iškrauti ir pakrauti. Lietūkis pastatė didelį sandėlį uosto rajone, o Smeltėje išaugo didelė Maisto skerdykla. Dabar atrodė, kad pravedus tuos darbus, Klaipėdos uostas galės ateityje išpildyti visus reikalavimus.

Bet artima ateitis parodė ką kitą. Gubernatoriaus Merkio laikais, 1932-34m. pašlijus Lietuvos santykiams su Vokietijos Trečiojo Reicho vadovybe, pastaroji 1934-35m. visiškai užkirto Lietuvos žemės ūkio gaminių eksportą į Vokietiją, kuris sudarė apie 80% viso Lietuvos eksporto. Tas sienos uždarymas galėjo būti mirtinas smūgis Lietuvai, jeigu ji nebūtų turėjusi nuosavo uosto: Lietuva būtų užtroškusi savo žemės ūkio gaminiuose.

Tada visas Lietuvos eksportas buvo verčiamas galvotrūkčiais orientuotis per Klaipėdos uostą. Buvo gyvybinis reikalas kuo-greičiausiai surasti kitų rinkų, o tos be išimties buvo pasiekiamos tik jūros keliu. Vežant mėsą, sviestą arba grūdus tranzitu per Vokietiją geležinkeliais į Belgiją, Olandiją arba Prancūziją — muitai galėjo kainoti daugiau, kaip eksportuojamos prekės. Be to, dar buvo klausimas, ar santykiams su Trečiuoju Reichu negerėjant, Vokietija neužkirs ir šitą transporto galimybę.

Iš kitos pusės — transportas jūra masinėms prekėms yra daug pigesnis, negu geležinkeliais. Be to, toks transportas Lietuvai buvo ir saugesnis, nes remiantis Didž. Britanijos įgyvendintu principu — jūra yra laisva laivininkystei bei prekybai — nebuvo galima laukti, kol koks Hitlerio pasiųstas karo laivas sulaikytų atviroje jūroje plaukiantį laivą su Lietuvos maisto produktais, vistiek ar laivas plauktų po lietuviška ar kita kuria vėliava.

Suradus vis daugiau užsienyje rinkų, nors ir nepergeriausiai apmokamų, Lietuvos eksportas per Klaipėdos uostą pradėjo didėti. Tą patį galima pasakyti ir apie importą, nes prekės nebeatėjo geležinkeliais iš Vokietijos, bet beveik be išimties — ėjo iš kitų kraštų per Klaipėdą.

Kai 1934-35m. katastrofiškai buvo nukritęs mėsos eksportas ir dar nebuvo surasta pakankamai rinkų kituose kraštuose — Lietuvoje iš karto pasidarė žymus grūdų perteklius, nes ūkininkai nebegalėjo tiek daug gyvulių "auginti ir grūdus suvartoti, kaip buvo įprasta seniau. Tais metais per Klaipėdos uostą išėjo į užsienį daugiau kaip 1.000.000 tonų grūdų. Nors, pasauliniu mastu matuojant, tai buvo nedidelis kiekis, bet Lietuvos žemės ūkiui — jis turėjo gyvybinės reikšmės. Negalint to kiekio išvežti — Lietuvos žemės ūkis būtų visiškai užslopintas. Net bulvės užsienio spirito varykloms buvo eksportuojamos per Klaipėdos uostą.

Panašiai išsivystė ir bekonų, sviesto ir gyvų kiaulių eksportas per vienintelį Lietuvos uostą. Atsimenu, 1936m. Joninių laiką, kai visai nelauktai svetimo krašto užpirkėjai pradėjo pirkti riebias kiaules pas Klaipėdos krašto ūkininkus. Jau sekantį rytmetį atėjo pirmieji kiaulių transportai į uostą, o prie krantinių lauke transportui specialiai įrengti laivai jas pakrauti. Nors pats užpirkėjas buvo laikomas paslaptyje, ir patys laivai ėjo į jūrą su antspauduotu kelionės įsakymu, vėliau paaiškėjo, kad kiaulės buvo perkamos Vokietijos kariuomenei konservams gaminti.

Taip laikui bėgant Klaipėdos uostas pasidarė Lietuvos ūkio gyvybinė arterija, o Virbalio geležinkelis — pradėjo užželti žole..."

1938m. Lietuva turėjo jau 10 jūros laivų, bendros talpos 10.000 b. r. t. Kasdien Baltijos ar Šiaurės jūroje, Kielio, Rotterdamo, Antverpeno, Liverpulio ar Londono uostuose galėjai sutikti laivą, kurio gale plėvėsavo lietuviškoji trispalvė. Šitie laivai buvo tikrieji laisvos, suvereninės Lietuvos reprezentantai. Jais buvo Lietuvai uždirbami milijonai. Tai buvo tik pradžia, ir todėl bendrame Lietuvos ūkyje šitos pajamos ne taip jau smarkiai buvo jaučiamos, bet, diena po dienos, mūsų laivininkystė — tautos ūkiui davė vis naujų ir naujų pajamų. Arti dviejų šimtų lietuvių vyrų dirbo naujoje mūsų tautai profesijoje — jūrininkystėje. Su jūrininkyste susijusius darbus dirbo bent 500 žmonių — specialistų; jūriškai tariant, juos maitino jūra. Uoste pelningo darbo turėjo arti 1000 darbininkų, kurių beveik didesnė dalis jau buvo lietuviai, kita dalis — vokiečiai iš Klaipėdos.

Per Klaipėdos uostą 1938 metais perėjo 83% viso Lietuvos eksporto ir apie 60-70% viso importo. Be to, dar nemaža ėjo per Klaipėdą ir tranzito. Uosto rinkliavų, t.y. mokesčių, kuriuos sumokėdavo svetimieji laivai, per metus susidarydavo jau milijoninės sumos. Laivininkystei augant — šitos pajamos tolydžio vis didėjo. Nežiūrint didelių išlaidų, kurių Lietuvos valstybė turėjo plėsdama ir tobulindama Klaipėdos uostą, pajamos paskutiniaisiais metais jau ne tik padengė išlaidas, bet dar ir gauta pelno.

Klaipėdoje ir krašte paskutiniaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais susikoncentravo mūsų tekstilės pramonė, išaugo bekono  gamyba,  centralizavosi  sviesto  ir kiaušinių  eksportas, miško pramonė ir tranzitas, taip pat javų eksportas. Pačioje Klaipėdoje 1938m. buvo 211 įmonių, kuriose dirbo apie 12.000 darbininkų. Uoste nebeužteko senųjų geležinkelio linijų, jų skaičius 1938 metais buvo išplėstas net iki 16, o dar didesni transporto tobulinimo planai buvo numatyti artimai ateičiai. Uoste kasdien stovėjo 10-15 keleivinių ir prekybinių jūros laivų iš viso pasaulio kampų. Čia galėjai matyti didžiulius, retai Baltijos jūroje besirodančius, amerikiečių laivus, kasdieninius svečius po anglų vėliava, nemaža vokiečių, belgų, olandų, kartkartėmis ir lenkų, danų, švedų, norvegų, estų, latvių, suomių ir daug, daug kitų, iš artimų ir tolimų kraštų. Didelės reikšmės turėjo laivininkystės linijos Klaipėda — Londonas ir Klaipėda — Stockholmas. Uoste galėjai, kaip kokiame ekrane, stebėti įvairiausių kraštų kultūrą ir civilizaciją iš tų kraštų žmonių, jų papročių, jų kalbos ir jų laivų. Čia Lietuva mokėsi pažinti pasaulį, o pasaulis — Lietuvą.

Gyventojų skaičius Klaipėdoje smarkiai augo. Vokietijai valdant Klaipėdoje buvo tik 20.000 gyventojų, o 1936-37m. - jau per 50.000. Be to, miestas ir uostas diena iš dienos lietuviškėjo. Jei mūsų užbrėžtoji uosto programa būtų galėjusi ir toliau tuo tempu būti vykdoma, dar po metų-kitų, Klaipėdos uostas būtų likęs visiškai švarus nuo vietinių vokiečių pirklių ir kitų tarpininkų, kurie ten tesilaikė tik dėka Trečiojo Reicho kišimosi į Klaipėdos reikalus ir nuolatinių grasinimų Lietuvai. Bet, nežiūrint visų tų sunkumų iš šalies, o ne retai ir iš vidaus, Lietuvos vyriausybė sugebėjo savo liniją Klaipėdos reikaluose išlaikyti iki galo, kol Tretysis Reichas 1939m. kovo 22 d. užėmė Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą.

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS