Trečiadienis, Lap 13th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS

07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS - „TYKIAI, TYKIAI NEMUNĖLIS TEKA...“

 

 

„TYKIAI, TYKIAI NEMUNĖLIS TEKA...“

Tos pačios kovo 24d. popietį Lietuvos pasienio policijos valdininkai pradėjo vežti savo šeimas į Didžiąją Lietuvą. Nacių grūmojimai, šauksmai tėvelio adresu nesibaigė. Perspėti tėvelį atėjo pasienio policijos valdininkai Bielašauskas ir Jaudžemas, ragindami tėvelį iš Bitėnų pasitraukti, nes nacių įsiutimas buvo neribotas. Tam pritarė ir tą pačią popietę iš Tilžės atvykęs Lietuvos konsulas Sruoga ir Pagėgių klebonas kun. Bajerčius. Visi nutarėm, kad tėveliui Kaune bus šiuo metu saugiau, negu Bitėnuose. Buvo sutarta tėvelį išvežti kartu su pasienio policijos šeimomis. Taip ir padaryta. Prieš vakarą vieškely ties mūsų varteliais sustojo policijos sunkvežimis. Bitėniškiams tai nekrito į akis, nes žinojo, kad policijos valdininkai ir šeimos ateidavo mūsų atsisveikinti.

Bielašauskas ir Jaudžemas norėjo tėvelį paslėpti sunkvežimyje tarp baldų, bet tėvelis atsisakė:

— Ne, vyručiai, leiskite man sėstis prie šoferio, bus taip geriau.

Apgobus jį didele skara, jis atrodė, lyg moteris sėdėtų... Taip ir išlydėjome tėvelį į Kauną.

— O kaip mes sužinosime, kad tu tikrai laimingai pasiekei Kauną? — klausiu tėvelį.

— Kai veikiai laimingai pasieksiu Tauragę, tai per Kauno radiją girdėsite: "Tykiai, tykiai Nemunėlis teka...“

Tą patį vakarą mudu su Kristupu, pasikeisdami, budėjome prie radijo. Maždaug apie 8 val. užgirdome pirmą kartą dainelę: 'Tykiai, tykiai Nemunėlis teka..." Vis tiek mudu dar vis abejojome, ar tai tikrai mums žinia, kad tėvelis jau saugioje vietoje. Bet, kai koncertui pasibaigus, užgirdome antrą ir trečią kartą "Tykiai, tykiai Nemunėlis teka...", nusiraminome ir baimė atslūgo.

0 dar po kelių savaičių iš visur ėjo kalbos, kad tėvelį matę Tilžėje areštuotą, dviejų ginkluotų vyrų lydimą.

Bet, štai, Velykų rytą suskamba telefonas. Išdrįsau pakelti ragelį. Girdžiu, kaip Kaunas prašo mūsų numerį, — Lumpėnai 12. Girdžiu plk. Šarausko ir sesers Edės balsą.

— Kur tėvelis? — pirmiausia klausiu.

— Nagi, čia pat, — sako.

— Norėčiau su juo kalbėti, — tariu, nes vis dar buvo kažkokia abejonė širdyje. Bet štai girdžiu tėvelio balsą. Jis sveikina mudu su Kristupu ir su Pavasario švente — Velykomis.

Jau beveik mėnuo, kai jo nebuvo namuose, o čia ėjo naujos kalbos: Jankus sakęs šį, Jankus sakęs tą. Sakęs, kad visi darbininkai, kurie dar Klaipėdos krašte, grįžtų tučtuojau į Didžiąja Lietuvą, o kitaip — juos išvešią į darbo stovyklas...

Štai, vieną dieną ir ateina Klaipėdos krašto policijos valdininkas. Jis sako:

— Pasakykite savo tėveliui, kad jis taip nešnekėtų. Aš jau turiu įsakymą surašyti protokolą.

Sakau:

— Gerai, pasakysiu. — Bet nesakau jam, kad tėvelis jau seniai Kaune.

Vėl už kokios savaitės ateina tas pats ir sako:

— Noriu pakalbėti su ponu Jankum. Sakau:

— Gaila, bet jo nėra namie.

— Gerai, tai ateisiu kitą kartą.

Kitą dieną vėl atėjo — ir vėl nerado. Dabar jau klausia:

— Na, pasakykite, kur jis yra? Sakau:

— Kaune.

— Kada išvažiavo?

Atsakau:

— Antrą dieną po "antšlušo". Tada jis man priekaištingai sako:

— Tai kodėl jūs man nieko nesakėt?

—  Tai, kad jūs ir neklausėte. Jis tęsė:

— Dabar aš turėsiu savo vyresnybei raštą rašyti, kodėl jis paliko Bitėnus.

Sugrįžęs paimti dar likusios mantos pasienio policijos valdininkas Jaudžemas pasakojo, kaip jiems atsitikę, važiuojant per sieną. Sako, aplink stovi esesininkai ir kiti vokiečių valdininkai. Klausia mane, ar daugiau nieko neturiu be baldų. Sakau: "Nieko". Tik, staiga, pribėga Bitėnų žydo Fabijono žmona, atpažinusi tėvelį — ji šaukia: "Helfen Sie uns, Herr Jankus!“ (Gelbėkite mus, ponas Jankau!). Pasirodė, kad ši žydų šeima atvažiavo iki sienos ir čia kažkodėl užkliuvo. Sako, man ir širdis apmirė. Bet, Dievui dėkui, vokiečiai kažkaip to įvykio nesuprato ar nepastebėjo ir viskas išėjo gerai, Žydo Fabijono šeimos reikalas, tėveliui paprašius, buvo čia pat sutvarkytas, ir jiems leista pereiti sieną į Lietuvą. Atrodo, sargybiniai ir nebuvo perdaug suinteresuoti sulaikyti bėgančiuosius į Didžiąją Lietuvą. Kuo mažiau lietuvninkų ir žydų liks Mažojoj Lietuvoj, tuo jiems geriau ...

Keletą savaičių po šitų įvykių, viename Kauno klube, susirinko būrelis Kaune atsidūrusių klaipėdiečių, pamatyti, kas KaunAnysas)

Be Martyno Jankaus, matėsi Jokūbas Stiklorius, prof. dr. Gaigalaitis ir kt. Nusiminę ir be nuotaikos — visi sėdėjo ir tyliai kalbėjosi. Kalbų nebuvo sakoma, nes Užsienio reikalų ministerija buvo pageidavusi, kad politiniais klausimais viešai nebūtų kalbama, nenorint sukomplikuoti ir taip sunkios valstybės padėties. Visur buvo pilna "penktosios kolonos" šnipų, kurie nešė kiekvieną žodi ten, kur jis buvo laukiamas ir pageidaujamas.

— Man, tiesiog, liežuvis niežti, — pasakė vienas, šalia manęs sėdintis veikėjas, pavadinsiu jį Vilmantu. – Juk reikėtų gi žmonėms įkvėpti kiek nors vilties. Sėdi visi ir verkia, kaip Izraelio vaikai, prie Babilono...

— Deja, didieji politikai to pageidauja. Reikia jų klausyti, nors Lietuvos pajūrį jie jau prarado ...

Tai buvo išsiliejusio pykčio srovelė. Tuojau tas Vilmantas ir vėl apsiramino.

— Kodėl sėdite taip nuliūdę? _ paklausė Patriarchas jo artybėj sėdinčius.

— Nereikia nusiminti,– jis toliau kalbėjo. — Mano ilgam gyvenime buvo daug tokių momentų, bet visuomet išeidavo geriau, negu buvo galima įsivaizduoti. Klaipėda vėl grįš prie Lietuvos ir grįš gana greitai. Aš pats net tikiu vėl sugrįžti prie savo numylėto Rambyno, O jūs gi — daug jaunesni...

Jį girdėję — padarė saldžiai rūgščius ir netikinčius veidus, kaip anas neįtikintis Tomas prieš 1900 su viršum metų.

Tikėti, kad Tretysis Reichas, sukurtas tūkstančiui metų, greitai sugrius ir kad net senasis Jankus dar grįš į Bitėnus, — visiems atrodė perdaug optimistiška. Tai galėjo būti tik nepalaužiamo optimisto svajonė...

Ir nesuklydo, vis dėlto, optimistiškasis senelis. Nors tai buvo tikras delfiško orakulo spėjimas, kuris išsipildydavo ir neišsipildydavo. Baigiantis vokiečių okupacijai, Jankus tikrai kuriam laikui buvo sugrįžęs į Bitėnus, bet, deja, juos ir vėl turėjo palikti.

Visą pasitraukimo iš Bitėnų į Didžiąją Lietuvą laikotarpį Patriarchas praleido Kaune, Aukštaičių gatvėje. Ten pat jis gyveno ir vokiečių okupacijos metu. Buvo labai tylus, nuo politikos visiškai pasitraukęs. Jį lankydavo senieji pažįstami ir bičiuliai. Kartą, kai jis viešai, vis dėlto, pasakė kalbą, gestapo jį griežtai perspėjo susilaikyti nuo bet kokių politinių kalbų.

Visą Kaune gyvenimo laikotarpį ji slėgė toji pati — Mažojoj Lietuvoj pergyventa — ilgametė vokiečių okupacija, kuri greitais žingsniais pradėjo ardyti lietuvių tautinį gyvenimą. Tai aiškiai rodė nacionalsocialistinės Vokietijos nusistatymą — lietuvių tautą visiškai sunaikinti. Tokia politinė padėtis apnaikino ir Patriarcho ligi tol nepalaužiamą optimizmą.

Didelis pasitenkinimas apėmė Patriarchą, kai jis su šeima, vis dėlto 1944m. vasarą  garlaiviu pasiekė Bitėnus. Norėjo jis ten likti ligi paskutinio atodūsio. Norėjo ir toliau kurstyti Rambyno aukure ugnį, deja ...

Rytų frontui dar daugiau į vakarus pasistūmėjus, gestapo valdininkai atkištais revolveriais pareikalavo, kad Patriarchas su šeima paliktų Bitėnus, nes kitaip — jie būsią sušaudyti vietoje.

Tais pačiais metais Patriarchas savo gimimo dieną šventė jau ne Bitėnuose, bet Kerstupėnų dvare, prie Kraupiškių, kaip antrą kartą iš savo tėviškės išvarytas. Tai buvo jo paskutinė šventė iš viso Mažojoje Lietuvoje...

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 07 PADANGEI VĖL NIAUKSTANTIS