Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - PATRIARCHO MARTYNO JANKAUS KAPĄ APLANKIUS

 

PATRIARCHO MARTYNO JANKAUS KAPĄ APLANKIUS

Būdamas Flensburge, turėjau progą aplankyti pernai pavasarį mirusio Patriarcho Martyno Jankaus kapą Flensburgo miesto kapinėse. Kartu susitikau ir su jo giminėmis bei artimaisiais Muetzelburgo stovykloj, kur velionis amžiams užmerkė akis. Ant Flensburgo įlankos kranto, be jokios meilės ir skonio pastatytoj stovykloj, kuri savo išmėtytais trobesiais lyg ir primena žuvėdros lizdą pajūrio pakraščiuose, suradau velionio sūnų Martyną ir jo žmoną. Pasidžiaugė pamatę seną pažįstamą, nes retai kas atvyksta į šaltoką ir drėgną Schleswig-Holsteiną, kur iš stovyklos, įlankos antroj pusėj, jau matyti Danija.

-Kaip sekasi Jums ir Jūsų šeimai? — klausiau sūnų.

-Iš mūsų šeimos mažai kas beliko, visi išsisklaidė. Dvi seserys gyvena kitose -stovyklose, viena išsikėlė, kaip Raudonojo kryžiaus sesutė, į Angliją, rašo, kad jai gerai sekasi. Mano duktė buvo susirgusi plaučiais, ilgokai išbuvo ligoninėj, dabar jau taisosi, o sūnus išvyko į Australiją. Taip mes ir belikome vieni Muetzelburgo stovykloj.

-O kokia Jūsų, likusiųjų, nuotaika ir sveikata? — toliau klausinėjau.

-Mano sveikata, nors esu tik 55 metų amžiaus, yra gerokai pašlijusi. Jeigu dar ilgai čia teks gyventi, greičiausia atsidursiu kapinėse pas tėvą. Per daug jėgų iš mūsų reikalavo šio amžiaus žiaurusis likimas. Klaipėdos krašto kovos, jo atplėšimas, mano tėvo ir mūsų visos šeimos persekiojimas, bėgimas nuo frontų ir visi kiti įvykiai mane baisiai sukrėtė.

Karo pabaigoj patekau į Daniją. Iš ten man pasisekė atsikraustyti į mūsų stovyklą gana vėlai. Ir tam reikėjo panaudoti visokių gudrybių. Kitaip — gal dar ir šiandien tebebūčiau Danijoj. Gyvenimas stovykloj — gana nuobodus, pilkas, viena diena — kaip ir kita. Tas pats ir tas pats.

-Ar turite kokių žinių iš Bitėnų?

-Bitėnai, gautomis žiniomis, 80% nudeginti karo metu. Taip pat sunaikintas ir mūsų šeimos ūkis. Nieko iš jo nebeliko, kaimynai parašė, jog paėmę iš sodo mūsų ir tėvo mylimas gėles, kad jos nežūtų. Viskas sunaikinta, net atminimai. Bitėnuose liko daug raštų ir didelė dalis knygyno. Dalis išvežtųjų dalykų žuvo pakeliui, Rastenburge ir Kolberge, nuo fronto bebėgant, — atsakė užklaustasis.

-O kaip pergyveno Patriarchas savo senatvėj įvairias okupacijas ir kraustymąsi iš vieno krašto į kitą?

-Vokiečių okupaciją jis pergyveno Kaune, Aukštaičių gatvėj. Jis gyveno nuo politikos atsitraukęs, lankydavo seni pažįstami. Todėl užsipuolimų iš gestapo pusės jam beveik neteko pergyventi. Tik kartą, kai viešumoj buvo pasakęs kalbą, buvo gestapo perspėtas, bet, dėl jo gilios senatvės, nenubaustas, nurodant, kad jis privalo susilaikyti nuo politinių kalbų.

-Visą Kauno gyvenimo nuotaiką slėgė ilgametė vokiečių okupacija, kuri greitais žingsniais pradėjo ardyti ir lietuvių tautinį gyvenimą ir vis aiškiau reiškė nuomonę apie visišką lietuvių tautos sunaikinimą. Šitokia politinė padėtis - pakirto tėvo ligi tol nepalaužiamą optimizmą. Be to, jis visa laiką nepaprastai ilgėjosi gimtųjų Bitėnų.

-Karas dideliais žingsniais pradėjo artintis į galą. 1944m vasarą - rytų frontas artinosi į Lietuvą ir gana greitai ją pasiekė. Kai jau daugelis kauniečių paliko miestą, mūsų šeima gavo leidimą išvykti į Klaipėdos kraštą. Taip vieną vasaros dieną jis, kartu su daugeliu pabėgėlių, Nemuno garlaiviu pasiekė Bitėnus.

- Didelis pasitenkinimas jį tuomet apėmė, pasiekus po metų vėl Bitėnus. Norėjo ten likti ramybėje, Rambyno akivaizdoj norėjo gyventi ligi savo paskutinių dienų. Bet, rytų frontui dar daugiau į vakarus pasistūmėjus, gestapo valdininkai, atkištais revolveriais, visą šeimą pareikalavo tuojau palikti Bitėnus, kitaip, girdi, būsią visi sušaudyti vietoj. Atsidūrė jie iš pradžių Rastenburge, o vėliau — Kolberge, kur apsigyveno mano bute.

- Ten velioniui teko gyventi tik kelis mėnesius, — tęsė pasakojimą Jankuvienė, — Kolberge jį paėmė nepaprastas ilgesys, noras grįžti į savo gimtąjį kraštą. "Kuomet grįšime į Bitėnus?" — jis vis klausinėdavo — kas rytą ir kas vakarą. "Ar greitai grįšime į Bitėnus?" — klausinėdavo prie stalo atsisėsdamas ir nuo jo atsikeldamas. Dažnai eidamas pavaikščioti — už miškelio, pajūry — pasukdavo į rytus, kur mūsų Tėvynė, kur Nemunėlis ir Šešupė teka...

- Bet ir iš ten jį ir mus išvarė negailestingas karas. Galiausiai, po daugelio vargų karo pabaigoj, su tėvu atsidūrėme Husume, prie Šiaurės jūros kranto.

— Pergyventi karo ir bėgimo vargai — iš karto pakirto jo sveikatą. Savo ilgame amžiuje lyg ir nesirgęs — pradėjo sirguliuoti. Keletą kartų turėjo plaučių uždegimą. Padėtis nepasikeitė nei tuomet, kada persikėlėm į Muetzelburgo stovyklą. Gyvybės jėgos visiškai susilpnėjo ir gegužės 23d. mūsų mylimas tėvas amžiams užmerkė akis, — baigė p. Jankuvienė.

Flensburgo kapinėse, miesto vidury, kiek antkalnėj, Prūsų Lietuvos Patriarchas rado savo paskutinę poilsio vietą. Ramus ten kampelis, negirdėti jokių žemiškų audrų ir miesto triukšmo. Ramiai jie visi tenai ilsisi, atsipalaidavę nuo visų žemiškų v ir kentėjimų. Jokie sielvartai jų nebespaudžia.

Ten, kur ilsisi paskutinio Aušrininko kūnas, matyti ne baltas akmeninis paminklas su tokiu įrašu:

A. A.
MAŽOSIOS LIETUVOS PATRIARCHAS
MARTYNAS JANKUS
gimė: 1859 m. rugp. 7
mirė: 1946 m. geg. 23
Flensburge.

Ilsėkis ramiai, Didysis Kovotojau, kol ateis šviesesnė diena visai lietuvių tautai. Tuomet ateis laikas, kada ir tavo kaulai bus grąžinti į Nemuno ir Šešupės kraštą ir jie bus palaidoti, kaip paskutinio vaidilos, Rambyno kalne, kurio sargyboj Tu tiek daug metų stovėjai".

Žurn. S.Narkėliūnaitė iš Klein Wittensee, rašinyje "Martyno Jankaus šeimoje...", dienraštyje "Mintis" (1947. XI. 18.) rašė:

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS