Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - TREMTIS — KAIP KALĖJIMAS

TREMTIS — KAIP KALĖJIMAS

Matome, kokia didelė ir baisi žmogui tragedija — tremtis. Tai, galima sakyti, lygu žmogaus laisvės atėmimui, uždarant jį kalėjiman. čia perskaitėme E.Jankutės prisiminimuose apie kelią tremtin, kur, viename fragmentėlyje rašoma, jog grįžtant namo, į Bitėnus, tėtatis (M.Jankus), savo pievomis bevažiuodamas net dainelę pradėjęs niūniuoti. Tai grįžusio iš tremties džiaugsmo pasireiškimo ženklas. Jankus, grįždamas į savo numylėtus Bitėnus (nors, deja, neilgam) džiaugėsi dainuodamas, lygiai kaip kitas Mažosios Lietuvos veikėjas ir abiejų Lietuvų (Didžiosios ir Mažosios) patriotas, Vydūnas, po poros mėnesių buvimo vokiečių kalėjime, grįžęs į namus rašė savo veikale "Kalėjfmas-laisvėjimas,“ (1947, psl.42) šitokiu džiaugsmo pilnu stiliumi:

"Įžengiau po dviejų mėnesių vėl į savo butą. Susivokiau savo kambaryje. Nuostabus jausmas! Tarsi būčiau įžengęs į šventnamį. Stengiaus gyvai numanyti, kas įvyko. O tada žvalgiaus. Sienos su vaizdais, ant stalų ir spintų statulos, čia P.Rimšos Artojas, ten N.Luščiūnaitės Mergaitė su savo kryžiumi, kitur V.Uogelės drožiniai, M.Lapinskaitės Anykščių šilelis, K.Šimonio Atnašavimas, Fidaus, Boecklino, Feuerbacho ir kiti vaizdai ir dar senos pagarsėjusios graikų ir kt. statulos. O čia mano arfą.

Atsisėdau už jos. Suskambėjo. Pirštai lyg savaime kėlė iš stygų balsus. Kaip tai nuostabu! Skambėjo, virpėjo visoje menėje".

Dr. Vilius Storasta-Vydūnas gimė 1868m. kovo 22d. Jonaičiuose, Šilutės aps., o mirė, kaip ir Martynas Jankus, taip pat tremtyje — Vokietijoj, 1953m. vasario 20d.

*

Gi apie ilgesio kančias tremtyje dr. Pr.Gaidamavičius savo veikale "Išblokštasis žmogus" (1951, psl. 165-166) šitaip rašo:

"Išbloškimas iš tėvynės, kaip netekimas savojo čia — buvimo, yra jautriai pergyvenamas. Įvykęs sukrėtimas žmogaus buvime apsireiškia jausminėj srity kaip ilgesys. Tai nėra anas romantinis praeities ilgėjimasis. Tai yra būtinio sukrėtimo apsireiškimas, kuris kartais prasiveržia stipriu jausmu — ilgesiu. Įvykęs lūžis žmogaus sieloje — sujudina psichines galias, ir tas sujudimas ryškiausiai prasiveržia jausmu. Tiesa, prisideda ir romantinis atspalvis, kai žmogui, tolstančiam nuo tėvynės, pastaroji ima rodytis idealiom spalvom, tačiau ilgesio pagrinde — glūdi būtinis lūžimas.

Suaugime su tėvyne dalyvauja protinės ir valingosios žmogaus pajėgos. Tėvynės ilgesy apsireiškia ne vien jausmas, bet ir kitos psichinės galios. Jausmas tėra vidinis žmogaus siūbavimas, kyląs iš gilesnių sluoksnių. Juo žmogaus prigimtis jautresnė, tuo jausminė galia intensyvesnė ir vidinis virpėjimas — lengviau sukeliamas.

Tėvynės ilgesys yra savaimingas apsireiškimas. Tai šauksmas paklydusio nakty, tai šauksmas sužeistojo. Jis prasiveržia žmogaus išbloškime iš tėvynės. Kartais jis yra toks savaimingas, kad prasiveržia net negalvojant apie tėvynę, net jokiam įvaizdžiui nepasirodant. Jis prasiveržia net ir tada, kai žmogus nustoja savo psichinių galių kontrolės, pvz. miegant. Tai tarsi magnetinis traukimas, apsireiškiąs nuolatine įtampa. Ji yra visuomet gyva išblokštajame didesniu ar mažesniu intensyvimu. Ji gali būti slypinti ir glūdėti žmogaus sieloje, neprasiverždama didesniu virpėjimu, bet ji yra visuomet. Save sugebąs valdyti tą ilgesį gali apraminti, laikyti pusiausvyroj, sumažinti jo įtampą, tačiau jį nuveikti jėga — niekam nėra lemta. Ratzel`lis, apniktas tėvynės ilgesio ir jį išgyvenęs, yra konstatavęs: "Tėvynės ilgesio nuveikti nepajėgiau. Paliko jis vieną gražią dieną mane, išsiurbęs mano sielą, kaip vampyras". Hoelderlin'as, irgi patyręs tremties dalią, šitaip taria: "Uždraustas vaisius, kaip lauras, dažniausia yra tėvynė. Pagaliau jo teragauja kiekvienas".

Toliau dr. P.Gaidamavičius tęsia (psl.207): žmogaus išbloškimas iš tėvynės, tas būtinis sukrėtimas, yra stipriai pergyvenamas psichologinėj srity. Pats išbloškimo procesas nėra tiek giliai pergyvenamas, nes tai įvyksta aplinkybėse, kurios neleidžia blaiviai įžvelgti ir pamatyti savo būklę veidrody. Įvykiai užgriūva, ir bėgimas iš tėvynės būna beveik instinktinis veiksmas, siekiąs išsigelbėjimo nuo užgriuvimo. Be to, prisideda masinė nuotaika tuo atveju, kai ištisi būriai bėga. Žmogus ima galvoti tiktai po tam tikro laikotarpio, kai gali kur nors ramiai sustoti. Tada jis ima pajusti netekimą kažko esmingo. Plaukdamas pasroviui — žmogus nejaučia tėkmės, tik išlipęs į krantą pamato kur jis buvo ir kur yra. Šių dviejų akimirkų perspektyvoj — jis pergyvena savo dabar, kuris staiga atsiskyrė nuo vakar"...

Pagaliau, nežiūrint iš kokio taško žvelgtume, tremtis, kaip ir kalėjimas, žmogui yra didžiausia bausmė ir skaudžiausia jo gyvenime tragedija. Jei kalėjime žmogų graužia ir alina jo laisvės netekimo aspektas, tai tremtyje — jį žudo ir niveliuoja, bene vienas iš svarbiausių faktorių, — tėvynės ilgesys.

Jeigu žmogus dar gali tremtyje šiek tiek slegiančiam ilgesiui spirtis — tai tik vilties padedamas, kuri jį nuolat (bent šiek tiek!) atgaivina, sustiprina ir duoda jėgų tolimesnei tremties kelionei.

Labai būdingais žodžiais ir mintimis mūsų tremčiai eiliuoja poetas Kazys Boruta (1905. I 6. — 1965. III. 9.) eilėraštyje "Viena viltis", kurį norisi čia ištisai pacituoti:

 

Seniai viena viltim aš gyvenu, —

kas be vilties — tas miršta! —

o aš prieš amžiaus galą ketinu

sugrįžt namo,

kaip bitė su medum

į avilį sugrįžta:

parnešti savo ilgesį

ir visą širdies šilumą.

 

Tada už viską atsilyginsiu

kaip tikrai savo mylimai.

Tiktai tada man bus ramu —

ir su namais ir be namų, —

tik ta viltim ir gyvenu.

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS