Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - PASKUTINIEJI BITĖNŲ PABĖGĖLIAI

 

PASKUTINIEJI BITĖNŲ PABĖGĖLIAI

Gyvenu tremty, nes pasirinkau laisvę.

žurn. B.Daubaras (Daunoras) straipsnyje "Paskutinieji Bitėnų pabėgėliai" (Vienybė, 1947.VI.13) šitaip dėsto įspūdžius apie paskutiniuosius Rambyno papėdės — Bitėnų pabėgėlius-tremtinius:

"Pilkas, purvinas ir beviltiškas 1944 metų spalio mėnesio popietis. Sudegintos Tilžės gatvėmis rieda ilgi brezentų, kilimų ir lentų stogais pridengti vežimai. Jų galuose priraišiotos juodmargės karvės. Jos dar neįpratusios naujame žygyje ir kiekvienam žingsnyje įsiręžusios stengiasi nutraukti saitus ir grįžti į gimtąsias ganyklas.

Vežimų drobynos apkarstytos indais, kibirais ir akselio loviais. Jie supasi ant raiščių ir įvairiais balsais skambėdami susilieja liūdnon pabėgėlių giesmėn. Tai paskutiniai tremtiniai iš anapus Nemuno. Vežimuose moterys, vaikai ir seniai. Jų veiduose išgąstis, nustebimas ir dar nedžiūstančios ašaros. Užkalbintos moterys smulkiai pasakoja apie palikto turto ir maisto gausybes, apie nebaigtus kulti kviečius, veršingas karves ir seniai mobilizuotus vyrus. Jos skundžiasi vietinių gyventojų nejautrumu, abejingumu ir pamiršta, kad dar prieš porą dienų jos pačios ne vienam pabėgėliui, ieškančiam jųjų sodybose duonos, pastogės ar arkliui šieno, užtrenkdavo duris.

— Bitėnus evakuoja! — šūkteli kažkas iš vilkstinės pažįstamam tilžiečiui, ir jo žodžiai sutirpsta bendram ratų ir pasagų klegesy.

— Kur Martynas Jankus ? — šaukiu pribėgęs prie bitėniškių vežimų. Bet atsakymo — jokio, kaip ir paprastai tokiais momentais būna.

Susiradau dviratį. Laimingai pralindęs pro užsigrūdusį tiltą, skubu Nemuno pakrantėmis į Bitėnus.

Dideliame pafrontės aerodrome tuščia, Šaltas rudens vėjas lėktuvų sutryptoj pievoj gainioja popiergalius ir negailestingai plaka paliktas raudonas vėliavėles. Rambyno papėdėje bombų išraustos gilios duobės. Statesniuose kalno šlaituose, lyg slibino akys, juoduoja urvai-slėptuvės. Viršum jų — rudens išmargintas Rambyno kalno miškas.

Smėlėtame Bitėnų kelyje — gilios pravažos. Kaimo gyventojai jau pasitraukė. Sodybų vartai atkelti, tvartų ir namų durys atdaros. Ore pasklidęs aštrus deginamų plunksnų ir šerių kvapas. Nyku, baisu ir tuščia, kaip ir visose apleistose pafrontės sodybose.

Siaurame kelyje, vedančiame į Nemuno keltą, įstrigęs vieni šas vežimas. Prie jo dvi moterys, dviejų-trijų metų berniukas ir du vyrai. Visi pasirengę kelionėn. Baltagalvis senukas, drebančiom rankom įsikibęs į vežimo drobynas, bergždžiai stengiasi įlipti. Abi moterys sunkiai įkelia jį vežiman ir apdangsto antklodėmis. Kiek nuošaliau, lazdos pagalba atpažindamas vežimo, daiktų ir arklių padėtį, grabalioja aukštas, gražių veido bruožų neregys vyras. Jis taip pat laukia moterų nurodymų ir pagalbos. Mažasis berniukas nuolat primena skubančioms moterims, kad neperskirtų jo su botagu ir leistų jam laikyti vadžias. Tai paskutinieji Bitėnų pabėgėliai — Martynas Jankus ir jojo artimieji paskubomis traukiasi nuo artėjančio siaubo.

Sergąs senukas Jankus, neseniai grįžęs iš Kauno, kur ilgesnį laiką teko praleisti išguitam iš Bitėnų, dabar turi vėl palikti savo gimtąją sodybą, Rambyną, Nemunėlį. Jis dar šį rytą, kaip ir kiekvieną, niūniuodamas liaudies dainą, buvo nuėjęs pasveikinti Nemuną, pasikalbėti ir pasiguosti su juo. Tai buvo jo paskutinis atsisveikinimas. Dabar jis turi palikti žemę, kurią ilgus metus taip narsiai gynė nuo svetimųjų. Liūdnomis akimis jis atsisveikina su Rambynu ir, kai bandom jį guosti, jis truputį prikimusiu balsu kalba:

— Turėjau vieną norą mirti čia ir amžinai ilsėtis Rambyne, bet ir šito man neleidžia ,..

— Grįšime dar. Visi mes grįšime, — raminame senuką.

— Žinoma, jūs grįšite. Neilgai čia bus prūsas, neilgai bus ir rusas... Tik nepamirškite grįžę vėl iš abiejų Nemuno pusių susirinkę Rambyno kalne švęsti Joninių. Kai jūsų giesmės aidės šitame kalne, aš būsiu drauge su jumis ... žiūrėdamas į Nemuną ir į Rambyną, jis atgyja ir stengiasi mums įkvėpti vilčių ir optimizmo.

Metų ir didelių darbų naštos slegiamas, ūkiškame vežime, } kurį savo jėgomis nei įlipti, nei išlipti nebepajėgia, dukters Elzės, neregio sūnaus Kristupo, trijų metų Vytuko ir neperskiriamos Jankų šeimos pagalbininkės Onutės lydimas, tą dieną paliko Bitėnus Rambyno vaidila, paskutinysis aušrininkas ir paskutinis "ąžuolas prie Nemunėlio".

Jei tą dieną ir iš Mėnulio nusileidusi žemės lietuviams-trem-tiniams rūšiuoti komisija būtų pamačiusi šį paskutinį Bitėnų pabėgėlių vežimą, šiandien netektų atsakinėti į komisijos klausimą –kodėl mes palikome tėvynę ?...

Užsukau Jankų sodybon. Ji, kaip ir visos kitos, jau mirusi. Atdaruose languose supasi baltos užuolaidos ir dažnai persiveria į lauko pusę, tarsi norėdamos vytis išvykusius. Ant slenksčio tupi senelio Jankaus lepūnė — marga katytė, gailiai kniauksi ir, galvą pakreipusi, žvalgosi čia į žmogų, čia į durų rankeną, akimis prašydama pagalbos. Ir, kai atstumiu duris, ji pirma, pamiršusi mandagumą, patenkinta įsmunka vidun...

Vargingoj kelionėj, kaip jau minėta, tremtinė Jankaus šeima iš pradžių atsidūrė Rastenburge, vėliau — Kolberge, kur apsigyveno savo sūnaus bute. Tik neilgai teko gyventi — tik kelis mėnesius. Kolberge Patriarchą paėmė nepaprastas ilgesys ir noras grįžti į gimtąjį kraštą. "Kada grįšime į Bitėnus?" — jis klausdavo rytais ir vakarais. — "Ar greitai važiuosime į Bitėnus?" — jis klausinėdavo prie stalo — sėsdamas prie jo ir keldamasis. Dažnai eidamas pasivaikščioti už miškelio pajūry pasukdavo į rytus, kur mūsų tėvynė, kur Nemunas ir Šešupė teka.

Bet ir iš čia jį išvarė negailestingasis karas. Galiausiai, po daug vargų karo pabaigoj, kaip jau minėta, jis su savo šeima atsidūrė Husume, prie šiaurės jūros kranto.

Pergyventi karo ir bėgimo vargai — iš karto pakirto Patriarcho sveikatą. Savo ilgam amžiuje kaip ir nesirgęs, pasidarė liguistas ir nebe sveikatingas. Pradėjo staiga silpnėti. Padėtis nepasikeitė nei tuomet, kai persikėlė į Muetzelburgo stovyklą prie Flensburgo. Keletą kartų turėjo plaučių uždegimą ir bendrai — iš lovos jau retai kada pasikeldavo".

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS