Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - PASKUTINĖS AUŠRININKO GODOS TREMTYJE

 

PASKUTINĖS AUŠRININKO GODOS TREMTYJE

Dar prieš M.Jankaus mirtį, Flensburgo tremtinių lietuvių leidinyje "Dienos be Tėvynės" (1946m.) tilpo šitokie laikraštininko įspūdžiai iš apsilankymo M.Jankaus šeimoj ir tokios aušrininko godos apie praeitį bei Lietuvos ateitį;

"Poros dešimtų kilometrų atstume nuo Flensburgo, Gintofto kaime, vieno vietinio ūkininko sodyboje rado laikinę prieglaudą didysis mūsų aušrininkas, lietuviškojo atgimimo tėvas, Martynas Jankus.

Skurstame, vargstame mes visi čia, tačiau Martynui Jankui dienos be tėvynės visais atžvilgiais taip pat yra sunkios ir skaudžios.

Kuklus ir mažytis kambarėlis, kuriame prisiglaudęs aušrininkas su savo šeimos dalimi. Ankšta, nėra net kur kojos padėti. Jaunesnieji net ir guolį nakčiai taisosi po stalu...

Nušvinta aušrininko veidas, kada mes peržengiame slenkstį ir tiesiame rankas jį pasveikinti, nors valandėlę pasidalyti mintimis, pagyventi šio didžiojo Lietuvos vyro troškimais ir siekiais. O jie yra tokie pat šiandien, kokių vedamas šis vyras ryžosi savo gyvenimą ir darbą skirti Lietuvai ir jai aukotis.

Tiesa, 87 amžiaus metai, metai nenuilstamo ir įtempto darbo savo padarė, ir šiandien Martynas Jankus retai besiskiria su lova. Tačiau jo siela, jo dvasia dar tebėra tokia pat gyva ir veikli, kokia ji buvo anuose jaunystės metuose, kada jis dienas ir naktis skyrė "Aušrai", kada savo galias ir veiklą aukojo kenčiančiai ir, lygiai kaip šiandien, svetimųjų draskomai Lietuvai.

– Mano jėgos jau silpnos, mano kojos — nebenori man tarnauti, tačiau jūs, jaunieji, turite pakankamai energijos dirbti ir veikti gimtajam kraštui, kovoti dėl Lietuvos laisvės, aukotis šviesiai jos ateičiai, — kalba palengvėle mūsų aušrininkas.  Anais metais mes laimėjome. Laimėsite ir jūs, o tada aš jausiuos laimingas, galėdamas su jumis kartu baigti paskutines savo gyvenimo dienas laisvoje Lietuvoje, laisvuosiuose Bitėnuose ir amžiams atsigulti gimtojon tėvų žemelėn ...

Ir čia Martynas Jankus prisimena savo darbą ir veiklą tais metais, kada ''Aušros" žiburėlis spinksėjo Lietuvai, prisimena laisvąjį gyvenimą, su karteliu širdyje prisimena šiandien Lietuvą užgulusią nelaimę...

Martynas Jankus ypatingai domisi, kaip bendrai sekasi lietuviams čia, Vokietijoje, ir visam pasaulyje, kas naujo okupuotoje Lietuvoje, kokie žygiai daromi pasaulyje teises ir teisėtumo atstatymui. Jis skaito lietuvišką spaudą, nors jo akys — taip pat nebenori įžiūrėti smulkesnių raidžių ir rašto.

Vasaros metu jis mielai valandą kitą mėgo pagyventi gamtos prieglobstyje ir, nors paukščių giesmėj, bitelių ūžesy — išgirsti Lietuvą, prisiminti ją ir vizijoj regėti gimtinę...

Drėgnas, lietingas ir žvarbus ruduo darė savo ir senelį aušrininką vertė daugiau gulėti, tūnoti kambarėlyje...

Tačiau išauš pavasaris, mieliau prašvis saulutė, ir mūsų aušrininkas vėl gaivins sielą gamtos prieglobsty. Ne šį, tai kitą pavasarį — jis trauks į save gaivinantį pušų kvapą gimtuosiuose Bitėnuose.

— Sveikinkite mano vardu Flensburgo lietuvius. Sveikinu visus iš tėviškės išguituosius lietuvius ir linkiu geriausios kloties visiems lietuviškojo kraujo žmonėms, dirbantiems ir kovojantiems už šviesią mūsų tėvynės ateitį, — atsisveikinant kalba paskutinius žodžius mūsų aušrininkas.

— Ilgiausių ir tvirčiausių metų, mūsų atgimimo Tėve! — tariame spausdami dešinę.

Taip. Anų laikų veikėjų ir kovotojų dvasia tebėra gyva mūsų širdyse.

Jus, aušrininkai, varpininkai ir Lietuvos atgimimo bei prisikėlimo laikų nenuilstami darbuotojai, savo atsiekėte. Lietuva atgimė, išbujojo ir gražiai suklestėjo.

Mes, jaunieji, suprantame jūsų mintį bei troškimą, išgirdome tėvynės balsą ir pajautėme, kas tai yra laisvė, laisvas gyvenimas, laisvas žmogus.

Tėvynės ir laisvės meilės nepajėgs išrauti iš mūsų sielų paskutiniųjų metų mūsų tautos pavergėjai, nepriges ji mūsų širdyse ir žiauriame ištrėmime, svetimuose kraštuose.

Laisva Lietuva — tai mūsų gyvenimo tikslas, tai šviesos žibintas, kuris uždegs mūsų dvasią ir juodžiausiose dienose, ir šalčiuose bei tolimiausiuose nuo tėvynės kraštuose!...

Esame pasiryžę ir prisiekę tėvynės laisvės idealui likti ištikimi ir neabejingi, ligi akis užmerksime amžinam poilsiui.

Pagal šį idealą mes deriname savo gyvenimą, laisvai ir gražiai Lietuvai mes pažadame amžinai dirbti, toli nuo jos, ir jon, nuo priešų apvalyton, sugrįžę! Tokias mintis ir šitokį ryžtą puoselėdami svajose ir širdyse — grįžome į savo skurdžias tremties pastoges, aplankę Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų".

Kaip brangūs mums, lietuviams, Martyno Jankaus jaunystės ir jo ryžtingo darbo anais laikais prisiminimai, taip turėtų būti brangūs, jei ne dar daugiau — ir jo paskutiniosios gyvenimo dienos tremtyje — Vokietijoj. Apie tai tesužinome tik iš lietuvių tremties spaudoj tilpusių reportažų, Štai, čia dar vienas iš tokių reportažų, išleidžiant iš jo tik jau minėtus šiojoj monografijoj faktus, parašytas K.Arėno ir atspaustas "Žiburiuose", Augsburge, 1946m. gegužės 20 d.

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS