Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - AUŠRININKO LAIDOTUVĖS

 

AUŠRININKO LAIDOTUVĖS

Skamba ir gaudžia, žvanga varpai,
Liūdną ir skaudų nešdami gandą,
Vėl paviliojo žmogų kapai,
Dieną į dieną tiek jų atranda.
Maironis

M.Jankaus laidotuves plačiai aprašo "žingsniai" (1946m. nr. 4-5) straipsnyje "Aušrininko laidotuvės". Štai tas aprašymas:

"Prieš pusantrų metų (1945) Flensburge ir jo apylinkėse buvo per 700 lietuvių tremtinių. Ligi šių metų pavasario tas skaičius smarkiai buvo sumažėjęs. Iš perpildyto Timm Kroeger 3 aukštų mokyklos bendrabučio mieste apsčiai lietuvių išvyko kitur pas gimines ar pažįstamus. Bet pereitą pavasarį, ėmus koncentruoti visus DP anglų zonoje didesnėmis stovyklomis, ir flensburginė lietuvių stovykla smarkiai paaugo. Balandžio mėnesį į Flensburgą perkelta Sylto salos lietuvių stovykla, o gegužės pradžioje — Husumo lietuvių stovykla, su kuria į čia atsikėlė ir paskutinysis aušrininkas Martynas Jankus su šeima, pernai metais gyvenęs 25km nuo Flensburgo sodžiuje pas ūkininką — Gintoft'uose, prie Steinbergkirchės. Mat, kai M.Jankus nebuvo priglobtas Flensburgo lietuvių stovykloje, tada Husumo lietuvių pas save perkraustytas — 50km nuo Flensburgo, kur, Husume, juo itin rūpintasi. O iš Husumo į Flensburgo priemiesčio Muetzelburgo naująją lietuvių stovyklą (Timm Kroeger mokyklos — lietuvių bendrabutis UNRRAos buvo vėliau panaikintas estų naudai). Martynas Jankus perkeldintas senatvės ligoniu tik prieš tris savaites prieš mirtį. Su juo tada atsikėlė į Muetzelburgą dukterys Elzė ir Edė bei aklas sūnus Kristupas; kartu atvyko ir artimas šeimos narys — Ona Bakaitytė ir augintinis nedidelis smagus berniukas Vytautas Bakaitis.

Neilgai teko Martynui Jankui Muetzelburge gyventi viename kambaryje, kur kartu gyveno visa čia išminėtoji šeima. Jo lova buvo antroje pusėje nuo lango, su kuria jis jau senokai nebesiskyrė, šalia lovos — gėlių pamerkta, tautinė vėliavėlė, kelios lietuviškos knygos ir "Dienos be Tėvynės", jam atneštos dovanomis. Ir, štai, gegužės 23d. aušrininkas miršta pilnoje sąmonėje, šeimos globojamas ir rūpestingai prižiūrimas.

Muetzelburgo stovyklos dalis kultūrininkų ir supratingesnė visuomenė pasirūpino atitinkamai pritaikinti vieną iš barakų didesnių kambarių velioniui pašarvoti, įtaisant katafalį, prinešant gėlių, reikiamą nuotaiką aplinkui sudarant. Prie karsto pakaitomis jaunimas ir net vaikučiai ėjo garbės sargybą. Daug visuomenės ir jos atstovų buvo atėję velioniui nusilenkti. Jankai pakankamai nebuvo aprūpinti, o velionis mirdamas — palikęs tik kiaurą seną kepurę ir lazdą, o pašarvotas — tuo pačiu vieninteliu kostiumu, dar iš Lietuvos atsivežtu, ir kasdien dėvėtu.

Buvo norėta kūną eksportuoti, kaip kad Lietuvoj įprasta laidoti, iš Muetzelbergo 6 kilometrus į Friedenshuegelio kapus, karstą nešant ar vežant ir visiems lietuviams einant organizuotai ir su bažnytinėmis apeigomis, t.y. kunigui su asista kūną palydint. To nebuvo leista padaryti. Gegužės 27d. (pirmadienio) rytą karstas, jį leidus pridengti lietuvių tautine vėliava, laidotuvių vežimu, be palydovų, buvo atvežtas į gražiųjų Friedenshuegelio kapų erdvią koplyčią, esančią atokiai už miesto, ir ten paliktas ligi rytdienos pamaldų; po to, velionio šeimos valia, nuspręstas sudeginti todėl, kad svetima žemė, toli nuo tėvynės ir buvo sprendžiama, kad paskui — būtų sunku kūną pargabenti suvargintajai Lietuvai, o kol kas būtų — kapas galėtų būti apleistas, tuo terpu kai palaikų urna — lengvai galės grįžti į Lietuvą ir tuo būdu bus prieinama visai tautai.

Gegužės 28d. 9val. 30min. toje koplyčioje buvo laidotuvės-kremacija. Rinkdamiesi pamaldų, Flensburgo lietuviai karstą jau rado užkeltą ant paaukštinimo, tebeapdengtą tautine vėliava ir skendintį vainikuose ir gėlėse prieš Nukryžiuotojo Kristaus altorių. Garbės sargybą ėjo skautai. Visuomenėje matėsi Flensburgo, Hamburgo, Luebecko, Neumuensterio, Kielio, Šlezvigo atstovų. Apsčiai buvo ir Mažosios Lietuvos lietuvių, velionio gerbėjų. Dalyvavo ir Ostarbeiter lietuvių stovyklos pradžios mokyklos skyrius su savo mokytoju M.Venclausku ir mokytojų kursų kuršininkai bei lektoriai.

Kryžius ant altoriaus, degančios žvakės, priešais karstas, tautinės vėliavos, vainikai, gėlės, du mūsų žemės kunigai, choras, pamaldos, pamokslas, atsisveikinimo kalbos, Lietuvos himnas, atsisveikinimo giesmė...

Pamaldas atlaikė lietuviai kunigai A.Keleris ir M.Preikšaitis, tardami širdingiausius Bažnyčios laiminimo žodžius Didįjį Velionį lydėdami į amžinybę. Jungtinis Flensburgo liuteronų ir katalikų choras giesmes ir Lietuvos himną sugiedojo labai darniai. O pamaldų tvarka buvo tokia: preliudas C moll, J.S.Bacho — vargonais; giesmė 535,1-2 skr.; psalmė ir malda — kun. Keleris; choras; pamokslas — kun. Preikšaitis; giesmė 344,2 skr.; choras; malda — kun. Keleris; choras; širdingai aš geidauju, J.S.Bacho — vargonai; prakalbos; Lietuvos himnas, palaiminimas - kun. Preikšaitis; Ave verum, Mozarto — vargonai, ir karstas nusileidžia.

Atsisveikinimo kalbas pasakė: kaip Lietuvos vyriausybes atstovas St.Kuzminskas, Hamburgo Pabaltijo universiteto. Prof. M.Biržiška, Mažosios Lietuvos lietuvių vardu J.Sunius, J.Pronskus, kaip Vyr. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto bendradarbis, P.Būtėnas Flensburgo lietuvių visuomenės vardu, J. Senkus Liet. žurnalistų Sąjungos, Z.Piliponis buv. Martyno Jankaus kariuomenės vardu, skautas nuo jaunimo, Kielio lietuvių atstovas.266

Dabar Lietuvos himnas. Kunigas deda kryžiaus ženklą Laidojamajam, ir, vargonams galingai grojant Mozarto Ave verum, karstas iš lėto ima leistis į požemius, kol išnyksta, o po to - pamažu vėl susiskliaudžia misinginis skliautas.

Ir taip — senelis Aušrininkas amžiams išnyko iš gyvųjų lietuvių akių, jiems neišnykdamas iš sąmonės ir iš amžino atminimo.

Martyno Jankaus palaikų urnos laidojimas buvo birželio 1d. miesto urnų kapuose.

Urnų kapai yra dalis bendrųjų kapų — gražių paminklų, dailiai sutvarkytų ir medžiais nuaugusių — erdvių. Iš bendrųjų kapų tuoj į urnų kapus įėjus pro nuostabiai dailią alėją ir pasisukus į žiemių pusę, apie 40 žingsnių ligi urnų kapų to šono galo — pirmutinėje dalyje — viduriniame kapų rėžyje, vakarėje eilėje, kraštinis kapas — Martyno Jankaus urnos vieta. Už kapo — einantis takelis aplink, suoliukas ir žaliatvorė. Ties tuo kapu yra kapas: Albert E.F.Mielchen, geb. 15. 11. 1873, gest. 17. 10. 1942. Kaip spauda skelbia, laidojimo komitetas esąs nutaręs ant M.Jankaus kapo pastatyti lietuvišką liaudies motyvų kryžių su koplytėle, bet, kol kas bus, velionies kapui surasti — čia pažymėta vietos situacija su kaimyninio kapo antkapio įrašu.

Urnų kapai — kvadratiški ir kiek slėnėliau, todėl savotiškai impozantiškai atrodo — irgi kvadratinėmis žaliatvorėmis nusodinti ir vienodo dydžio kryželiais nusagstyti. Rodos, kitokio tipo kryžių čia nebus leista pastatyti, žemė čia lengva. Urnos laidojamos smėlyje. Smėlyje palaidota ir M.Jankaus palaikų urna D.Kaniausko iškastoje duobėje.

Laidojamoji diena — lietinga. 10val. 30min. sulaukta urnos iš Friedenshuegelio kapų. Ją, perjuostą plačia lietuvių tautos vėliavėle, miesto gatve iškilmingai atnešė kapų vyresnieji. Tuo metu, kaip tam tikra intencija, oras gražiai išsiblaivė-nuskaidrėjo ir saulutė maloniai švysterėjo.

Taurės pavidalo metalinė urna su klaidingu vokišku tekstu "Litauischer Beamte" ("Lietuvis valdininkas", o turėjo būti "Lietuvos veikėjas"). Toliau tekstas jau geras: vardas, pavardė, mirimo ir kremacijos data ir vieta buvo įvyniota į tolį, įdėta į kieto medžio pasidirbtą sandarią dėžutę su išpiautu antrašu: "Lietuvis Martynas Jankus. 1858-1946". Dėžutė buvo dar apvyniota toliu ir įdėta į duobėje iš plytų sukrautą rintinėlį. Duobė maždaug vieno metro ilgio, gal daugiau kaip pusės metro pločio, apie metrą gylio. Vokietijoje, apskritai, labai negilios duobės numirėliams kasamos. Visą laidojimo procedūrą dabar, kapų koplytėlėje ir Muetzelburgo stovykloje fotografo V.Reivytis. Išdygo kapelis, paženklintas žemu kryžium ir pora atneštų vainikų papuoštas, o nuo kitų vainikų — nuimstyti užrašiniai kaspinai, kaip telegramos bei visa kita — yra Martyno Jankaus šeimos žinioje ir, atėjus laikui (laisvės dienoms) — tas viskas grįš į Lietuvos muziejų.

Prie šio kapo pasakytas atsisveikinimo žodis J.Bildušo, seno velionies bičiulio.

Čia dalyvavo būrelis lietuvių, jų skaičius — 25: velionio šeima: dukterys, Elzė, Edė ir Urtė, sūnus Kristupas, augintinis Vytautas Bakaitis ir Jankuvienė, velionio sūnaus Martyno žmona; iš visuomenės: Balėnas Kazys, Bardauskas Petras, Bildušas Jonas, Būtėnas Petras, Čipkuvienė Stasė, Čipkus Jonas, Jankauskas Jonas, Jankūnas Albertas, Jonelynas Kazys, Juozapavičius Juozas, Juozapavičienė Marija, Kaniauskas Domas, Matikonis Jonas, Petraitis Antanas, Reivytis Vytautas, Renkis Gustavas, Siskinienė Stasė, Siskinas Vilius, Šie žmonės yra Martyno Jankaus laikinės amžinojo atilsio vietos liudininkai.

Atsisveikinus su kapu, po 5 minučių, jau visiems keliaujant iš kapinių, dangus vėl pravirko ir smarkiais sodriais lašais pradėjo lašnoti. Ir jis — tarytum verkė...

*

Martyno Jankaus Laidotuvių Komitetas Paskutiniojo Aušrininko Velionio pagerbimo visuotinį gedulą paskelbė Flensburgo lietuviams, nutraukiant visus pasilinksminimus ir laikant tautos vėliavas nuleistas pusiau stiebo, nuo gegužės 23 d. ligi birželio 2 d. — 10 dienų.

Mirties kaukę Velioniui nuimti rūpinosi P.Markonis, tarpininkavo dail. V.Vizgirda, o kaukę nuėmė vokietis skulptorius. Kaukę Laidojimo Komitetas žadėjo pavesti globoti Lietuvos valstybės atstovui Dimšai Detmolde, o dabar — ji esanti atiduota M.Jankaus šeimai. Pomirtinė kaukė — gerai nusisekusi.

Telegramomis mirimo žinia duota: VLIK-ui, Centriniam Lietuvių Komitetui Wiesbadene, UNRRA Universitetui Hamburge per prof. M.Biržišką, Lietuvių Studentų Atstovybei Hamburge, Lietuvių Apygardos Komitetui Neumuenstery, Lietuvių stovykloms Liubeke, Šlezvige.

Aukos laidotuvėms buvo renkamos visuose trijuose Flensburgo lietuvių bendrabučiuose: Timm Kroeger mokyklos, Osta-beiter'io ir Muetzelburgo. Iš likusių lėšų Laidotuvių Komitetas buvęs nutaręs sušelpti Velionies šeimą, neturinčią jokių atsarginių lėšų.

Velionies minėjimus turėjo Neumuensterio liepos 5d, ir Flensburgo lietuviai po kelių mėnesių. Paskaitas skaitė lietuvių literatūros istorikas prof. M. Biržiška.

Velionies kūno lankytojų knygos Muetzelburgo lietuvių stovykloje tada nebesuspėta įtaisyti.

Flensburgo Timm Kroeger mokyklos lietuvių bendrabučio "Lietuvių Informacijos" nr. 112, 113 ir 114 skyrė itin daug vietos Martynui Jankui paminėti.

Martyno Jankaus mirties atvejui "Žingsnių" žurnalo buvo išleistas rotatorinis 8 puslapių leidinys su spaustuvėje spausdintu viršeliu. Turinys: Flensburgo lietuvių bendruomenės užuojauta, J.Senkaus "Martyno Jankaus gyvenimo kelias", P.Būtėno "Paskutinioji Aušrininko diena", VI. Būtėno eilėraštis "Aušrai brėkštant" (A.a. Aušrininkui Martynui Jankui) ir Martyno Jankaus Laidotuvių Komiteto skelbimas. Visos iš šio leidinio gautos lėšos — atiduotos Velionio šeimai.

Seedorfo ties Zevenu (23) Lietuvių stovyklos rugpiūčio 22 — rugsėjo 1. d. lietuvių tautodailės ir spaudos bei istorijos parodoje buvo ir Martyno Jankaus kampelis: eilė jo gyvenimo ir laidotuvių fotografijų, paskutinysis jo 1909m. eilėraštis, laidotuvėse  giedotosios giesmės, užuojautos, telegramos, Flensburgo leidinys ir straipsniai apie jį.

Paskutiniomis žiniomis, Martyno Jankaus šeima išsikėlė, kartu su progimnazija, į Klein Wittensee (tarp Rendsburgo ir Eckernfoerdės), kur sukeltos trys lietuvių vidurinės mokyklos: Neumuensterio, Kielio ir Flensburgo ir kur tuo būdu steigiama nauja lietuvių stovykla.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS