Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

TREMTIES TRAGIKA

Paskutiniojo karo baisi audra skaudžiai palietė ir mūsų tėvynę. Jos padarytuose griuvėsiuose sunkiai eina savo gyvenimo kelią pasilikę nelaimingoje žemėje mūsų broliai lietuviai. Mus gi išblaškė po visą pasaulį. Atsidūrėme išeivijos klystkeliuose su visais jos pavojais ir sunkumais, uždaviniais ir įpareigojimais. Ne vienodais keliais mes vykome iš savo tėviškių į svetimąsias žemes. Vienus mūsų prievarta išgabeno iš tėvynės vokiškasai nacių okupantas, kaip politinius "nusikaltėlius", gynusius savo tėvynės ir tautos teises ir uždarė įvairiuose kacetuose, kalėjimuose ir internavimo įstaigose. Kitus, sugaudę keliuose, laukuose, prekyvietėse, net bažnyčiose, išvežė Vokietijon darbams ir pagelbiniams karo daliniams papildyti ar naujiems organizuoti. Dar kiti, bolševikams žygiuojant paskui besitraukiančią vokiečių armiją, patys pasitraukė į vakarus iš baimės prarasti savo laisvę ir gyvybę, palikdaMi savo pastoges ir pasirinkdami laisvę svetimose žemėse, o kartu su ja — sunkų vargą, kančias ir ilgesį. — šitaip rašo apie išeiviją ir jos tragediją mūsų įžymus veikėjas ir valstybininkas prel. M. Krupęvičius, savo veikale "Lietuviškoji Išeivija", 1959m., psl. 13-14.

II pasaulinio karo tremtis ir Martyno Jankaus išplėšimas iš gimtosios sodybos — Bitėnų, buvo ne pirmasis jo ilgam gyvenime. Pirmojo pasaulinio karo metu jis su šeima buvo ištremtas Rusijos gilumon, o Klaipėdą naciams nuo Lietuvos atplėšus — vėl turėjo palikti Mažąją Lietuvą su savo gimtaisiais Bitėnais ir ieškoti prieglobsčio Didžiojoje Lietuvoj — Kaune. Gi II pasauliniam karui baigiantis ir raudonajai lavai vėl užliejant gimtąją žemę — senelis M.Jankus su šeima turėjo dar kartą palikti namus ir trauktis į vakarus, — į trečiąją tremtį, kuri, deja, jam buvo paskutinė. Iš šios pastarosios tremties — žilasis Patriarchas gyvas niekad nebegrįš į savo numylėtus Bitėnus ir gimtąjį Mažosios Lietuvos kraštą, kurį jis taip mylėjo ir už kurio laisvę bei susijungimą su Didžiąja Lietuva tiek daug kentėjo ir kovojo. Sugrįžus laisvei kraštan — grįš M. Jankus į Bitėnus, deja, tik pelenų pavidalu — nedidukėj urnoj ...

Čia gi, pradėdami kalbėti apie pirmąsias trečiosios Patriarcho tremties dienas, talpiname jo ištikimiausios padėjėjos, tikrojo ramsčio jo gyvenime ir veikloj, dukters Elzės Jankutės, atsiminimų pluoštą iš rankraščio apie jų kelionę tremtin ir skaudžią tremties patirtį. Atsiminimuose daug užuominų apie "tėtatį" (kaip minėta, taip dukterys ir sūnūs vadindavo M.Jankų), jo vargą tremtyje, Bitėnų ilgesį ir t.t.


KELIAS TREMTIN

"Upele, tekanti kalnuos,

Aš tavo vardo nežinau —

Aš tau tik svečias vadinuos,

Ir tu nešauksi man: sūnau ..."

(B.Brazdžionis)

Tai buvo 1944 metų rugpiūčio antroji. Naktį kažkas beldžiasi į langus ir duris. Pasirodo, kaimo seniūno pasiuntinys. Jis praneša, kad sekančią dieną, pirmą valandą popiet, visi Bitėnų kaimo gyventojai turi važiuoti ten, į kur bus nurodyta. Elzė Jankutė, esą, turėsianti savo vežiman priimti dar Flotovo šeimą: moterį ir du vaikus.

Visas kaimas sukilęs. Visiems neaišku, kas čia pasidarė? Tiesa, lėktuvai visą laiką birzgė, bet prie to lyg ir pripratome. Nors net ir dienos metu kartais reikėdavo bėgti į slėptuvę.

Pasitarėme tarp saviškių, kad mes, vargu, ar pajėgsim paimti dar tris žmones mūsų vežiman. Jie juk turės mantos, kurią norės imti su savim ir gelbėti...

Nuėjau pas kaimo seniūną ir aiškinau jam, kiek įmanydama. Neįstengiau įtikinti. Jis sako:

– Žinai, juk kokioj padėty esi. Tėtatį jau seniai turėjai išvežti į "Auslaenderių" (svetimšalių) lagerį!

Tokiu atveju, mums jau nieko daugiau neliko, kaip Flotovų šeimą paimti kartu.

Rytas išaušo puikiausias. Visi kaimynai skubinosi kuo greičiausiai išvažiuoti. O mūsų tėvelis — ragino likti:

— Likimės Bitėnuose, nes vistiek pražūsime pakeliui. Kas mūsų lauks? Jeigu maskoliai nuo Tauragės ateina, tai jie ir nuo Stalupėnų ateis.

— Bet, jeigu neklausysime, tėtati, — sakau aš tada, — bus dar blogiau ...

Jauniems vyrams buvo įsakyta paleisti bandą iš žardų ir varyti link Ragainės. Visus naminius gyvulius paleidome. Vytukas (Jankų augintinis — Pr. Al.) savo žaisliukus sustatė po jovaru, kuris augo netoli prieangio...

Pasiėmėm maisto, kiek tik galėjome, šiaip taip susitalpinome. Išvažiavome: Tėtatis, Kristupas, Ede, Ona, Vytukas, belaisvis Georgas ir aš. Susėsti buvo galima. Bet reikėjo atsiminti, kad reikės dar tris žmones paimti. Išvažiavome beveik paskutiniai.

Durys nerakintos. Langai — praverti, kad, bomboms krintant, neišbyrėtų stiklai. Išvažiavome iš Bitėnų. Prie Merguvos ežero sustojome. Atsiskubino laiškanešys, nešąs dar paskutinį paštą. Visiems dalina, štai, tėtačiui sveikinimas gimimo dienos proga nuo R.Skipičio.

*

Vežimų daugybė. Jau kiti nebepavažiuoja. Perdaug prikrauti visokios mantos. Keliai išvažinėti, išmušti. Arkliai traukia sunkiai. Pajėgesnieji, kas galime, einame pėsti, kad būtų lengviau arkliams, šiaip taip privažiuojame Ragainės keltą, čia žmonių — iš visų aplinkinių kaimų. Visi nori greičiau per Nemuną keltis. Juk naktį bus dar baisiau. Uždegs tuos vadinamus MWeihnachts-baeume" — Kalėdų eglutes, tada lėktuvai galės lengvai mus visus į Nemuną suvaryti...

Gyvuliai baubia. Vaikai verkia. Prancūzų belaisviai (mūsiškis ir dirbusieji pas kaimynus) tarp savęs lyg ir barasi. Pagaliau, pradeda temti, bet mes vis dar tebestovime šiapus Nemuno, prie kelto.

Vienu kartu, štai, tėtatis sako:

— Žiūrėkit, mūsų senoji baltmargė mus atsiveja ...

Ir tikrai taip buvo. Prancūzas ir Onytė pririšo karvę prie vežimo. Onytė sako:

— Kai neturėsime ko gerti, bus pieno. Apsidairydami, matėme kiek tolėliau ir kitas mūsų karves.

Jos, lyg žinodamos, kad išvažiuojame, kartu norėjo keliauti...

Pagaliau ir mes užvažiavome ant kelto. Persikėlėme. Ragainėję — vėl nurodymai, kur važiuoti. Bet jau tamsu. Vežimai į vežimus trankosi. Net arkliai gudresni už žmones. Gi žmonės –pasidarė tokie nežmoniški ...

Kristupas, Ede, Onytė ir Georgas visą laiką eina šalia vežimo. Tėtatis, Vytukas, Flotovienės vaikai ir aš — dar vežime. Prižiūriu, kad jie užmigę neiškristų. Važiavome visą naktį. Antrą dieną, apie pietus, sako, jau galėsime sustoti. Privažiavome Kerstupėnų dvarą.

Visi išvargę, sugulėme daržinėje. Vėliau atėjo dvaro savininkė ir senus žmones priėmė į savo namus. Taip tėvelis, Vytukas ir aš pakliuvome į kambarį. Jau buvo ramiau ...

Dienos gražios.

Štai, jau ir tėvelio gimimo diena. Norime ją kaip nors atšvęsti. Pabėgėlių tarpe atsirado daugiau bitėniškių. Jų tarpe — Stankevičių šeima. Atsirado ir kavos. Nežiūrint visų sunkių aplinkybių, Onytė sugebėjo iškepti pyragą. Darže, po didžiulėmis liepomis, suradome stalą. Papuošėm gėlytėmis. Susėdome visi. Džiaugiamės, kad dar esame kartu. Dar kartą skaitėme R.Skipičio sveikinimą. Tėvelis džiaugės, kad jo neužmiršo senas draugas ir bičiulis.

Vienok, visą laiką viršum mūsų galvų urzgė lėktuvai...

Atėjo pas mus dvaro ponia ir klausia:

—  Jūs lietuviai?

Atsakom, kad taip.

— Mes irgi lietuvių kilmės. Bet dabar — baugu ir sakyti..

Valandėlę pasikalbėjus kitais reikalais, ji dar klausia:

— Ar jūs ir jūsų draugai negalėtumėt man padėti pakasti mano brangenybes po žemėmis? Mano vyras pranešė, kad ir mes turėsime trauktis iš savo namų. Savo tarnams negaliu pasitikėti. Jie visi naciai...

Prižadėjome jai padėti.

Tą pačią naktį Juozupaičių Jonas ir Stankevičius Antanas kasė po veranda duobę, o kiti — nešėme jos brangenybes. Tarpe jų — ir sidabrinį Hitlerio bareljefą. Stankevičius sako:

— Na, tai dabar jau pakasime ir "Fuehrerį" (vadą) Kerstupėnų dvare...

Po kokių 10 dienų, žmonės pradėjo nerimauti. Norėjo grįžti j Bitėnus. Atrodė, viskas ramu. Nėra ko čia lūkuriuoti Kerstupėnų daržinėj. Klausiame kaimo seniūną, ką daryti? Jis irgi neturi jokių naujų nurodymų. Tai žmonės, įsidrąsinę, pradėjo grįžti. Iš mūsų važiavo Edė, Kristupas, Georgas ir Ona. Mes trys: tėtatis, Vytukas ir aš — pasilikome dar Kerstupėnuose. Jeigu bus viskas tvarkoj, jie grįš mūsų pasiimti. Taip ir buvo. Tos pačios savaitės šeštadienio vakare atvažiavo Georgas mūsų pasiimti. Visi bitėniškiai jį apsupo. Klausinėjo, kaip Bitėnuose atrodo? Georgas atsakė, kad nei žmonių, nei rusų nėra.

Sekmadienio rytą, palikę savo rakandus pas Kerstupėnų dvarininkę, grįžome į Bitėnus. Arkliai namų link lėkte parlėkė. Apie 4 valandą popiet jau buvome šiapus Nemuno. Tėvelis linksmas. Važiuojame per pievas. Tėtatis netgi dainelę, man seniai pažįstamą, niūniuoja. Atvažiuojame į Bitėnus. Jokio žmogaus nematyt. Georgas sako:

— Bus dar geriau ...

O ten tolumoj — pasimato beeinąs žmogus.

— Koks džiaugsmas žmogų pamatyti! — sako tėvelis ... Jau įvažiavome į kiemą. Kokie gražūs tie Bitėnai! O gėlės — nors imk ir išbučiuok jas! Tėvelis sako:

—  Tai antrą kartą grįžtu į Bitėnus tokiam netolimam laikotarpy. Ir jie — vis man brangesni darosi...

Štai, ir Ede, ir Kristupas ir Onytė. Visi džiaugiamės, kad galime būti namie. Stalas paruoštas, lyg ekskursijos belaukiant. Pasakojimų — begalės. Onytė pasakoja, kaip rado viską: ir viščiukus su vištomis savo vietose, ir net karves su veršiais žardyje..

Už kelių dienų jau daugiau kaimo gyventojų sugrįžo. Ir vėl pradėjome nurimti.

Taip išgyvenome dar iki spalio 7 dienos. Nors jau namai — lyg ir nebe mūsų buvo. Pilna kareivių, rudmarškinių ir šiaip vyrų, kurie suvaryti apkasų kasti. Bitėnų laukai — apkasų išraižyti skersai ir išilgai. Bet vistiek dar vis galime namuose būti...

Tačiau štai, spalio 6d. vakare, vėl šaukiamas ''pulkas'' (gyventojų susirinkimas). Visiems ūkininkams įsakoma nedelsiant atiduoti duokles: pieną, gyvuliams pašarą ir kt.

O naktį — ir vėl beldimasis į duris. Vėl įsakymas — kraustytis!

— Jeigu neklausysite — bus griebtasi griežtų priemonių! — grasinama.

Baugu. Ruduo, šalta. Ir vėl imame kartu tuos pačius žmones, kuriuos per pirmą bėgimą globojome.

Slegia kažkoks baisus nujautimas, kad šį kartą jau nebegrįšime taip greit. Tėvelis nenoriai sėdasi į vežimą. Visi ašarojame. Ona paskutiniu momentu sugalvoja dar likti. Ji sako:

— Juk viską išgrobs tie vokiečiai, kol sugrįšime.

Ji pasiliko dviratį, tardama:

— Kai bus jau labai baisu, ir aš važiuosiu paskui jus.

Vėl važiuojame vieni iš paskutiniųjų. Vykstame į nežinią...

Rambynas gi — pasipuošęs visokiausiomis rudens spalvomis. Klevai ir alksniai raudonuoja. Berželiai — auksiniai, žalios eglės, lyg kokios puošnios jaunamartės. O Nemunėlis — sau plaukia, bėga, skubinasi į jūras. Tiek daug ašarų jis jau seniai bematęs, prabėgdamas pro Bitėnus...

Dar garlaiviai plaukia. Bet veža tiktai kareivius. Tėvelis prašo sustabdyti arklius:

— Noriu dar kartą atsisveikinti su Rambynu, su Nemunu... žiūrime, kažkas nuo Rambyno atvažiuoja dviračiu. Mojuoja.

O tai B.Daunoras! Jis buvo pažadėjęs dar kartą atvažiuoti pirmiau, pakol mes išvažiuosime. Savo pažadą išpildė. Tai paskutinis svečias Bitėnuose. B.Daunoras pasakojo, kad padėtis labai blogai atrodanti. Visi plentai pilni vežimų, gyvulių. Visi traukia vakarų link, o kareiviai — priešingai — rytų link. Atsiskubino dar ir Ona. Buvome kažką tai pamiršę. Nors iš tikrųjų — viską palikę...

*

Ir vėl važiavome. Naktis. Prieš rytą sustojome vienam dvariuke. Naktį, lakiojantys bombonešiai, numesdami tam tikras sprogstančias ugnis, apšvietė mus dienos šviesa.

Gavome tėtačiui kambarėlį. Bet kažin kam tai nepatiko. Ir kaimo seniūnas pasakė, jog "Auslaenderis" (svetimtautis), negalįs gauti atskiro kambario. Susiradom vis dėlto kitą ūkininką, kuris davė kambarį ir lovą.

Pabuvom čia kokias keturias-penkias dienas, jau ir vėl įsakymas: keliauti tolyn!

Onos — vis dar nėra. Bet naktį atsirado Ona ir, kartu su ja, Urtė, kuri iš Berlyno sugalvojo dar keliauti į Bitėnus. Dar pataikė, kad susirado Oną. Jiedvi gavo iš vokiečių griežtą įsakymą — kuogreičiausiai išvykti iš Bitėnų!

Urtė, pabuvusi vieną dieną, grįžo traukiniu atgal į Berlyną. O mes — dar likome, kol gavome įsakymą vėl toliau važiuoti. Kur ? — Į nežinią ...

Kareiviai jau visai aiškiai ir atvirai pasakojo, kad karas pralaimėtas.

Taip važiavome dienas ir naktis. Sutikome pakeliui daug pažįstamų iš Didžiosios Lietuvos. Pasiguodėme vieni su kitais — ir vėl tolyn...

Miegojome vežime, ar kur nors tvarte pakeliuj. Taip šilčiau.

Vieną dieną privažiavome dvarą (bevardį). Tenai kariuomenės ir rudmarškinių -— pilna. Kariuomenė maitina pabėgėlius. Rudmarškiniai nori pagelbėti. Tačiau susiginčija, barasi. Kareiviai rudmarškinius kaltina:

— Iš jūsų kaltės tie visi žmonės be pastogės, be šilto valgio...

Vienas kareivis jau užsimoja kirsti rudmarškiniui. Bet tas — sako:

— Tik pabandyk!

Prisistato karininkas ir nutraukia ginčus, tardamas:

— Mes valgydiname pabėgėlius, o jūs — nešdinkitės!... (Išsiskiria) .

Vėl naktis. Kitas dvaras (vėl bevardis, nes kas čia dabar jų vardus ir besužinos?). Suleidžia senus žmones ir vaikus į trobas. Tėvelis labai išvargęs. Jis tik prašo, kur nors atsigulti. Ona jau surado vienintelę lovą. Tėvelį paguldome. Tada einame žiūrėti, kur gavus ką nors šilto išgerti.

Tarpe daugybės žmonių radome Jogaudų Jankų. Apsidžiaugėme. Jis tuoj bėgo žiūrėti, ką tėtatis veikia.

Bet čia — kita bėda atsirado. Girdime, viena iš bitėniškių moterų šaukia — rėkia:

—  Er ist ein Auslaender, ein Litauer! (Jis yra svetimšalis, lietuvis!).

— Na, manau, jau čia apie tėtatį kalba ...

Taip ir buvo. Ta moteriškė dvarininkui skundėsi, kodėl tėtatis guli lovoj, kai tuo tarpu ji irgi turinti seną motiną... Tas dvarininkas, pasižiūrėjęs į tėtatį, klausia:

— Sie sind ein Auslaender? (Jūs esate svetimtautis?). Tėtatis atsako:

— Ja, Litauer. (Taip, lietuvis).

Tada dvarininkas sako:

— Wenn Sie ein Auslaender sind, dann koennen Sie hier nicht bleiben. Kommen Sie mit mir. (Jeigu jūs svetimšalis, tai jūs čia negalite pasilikti. Eikite su manim).

Po to dvarininkas dar priduria:

— Haben Sie noch Familie?  (Ar turite dar šeimos?). Tėtatis atsako, kad su juomi kartu yra dar duktė ir sūnus.

— Gerai, einame kartu, — sako dvarininkas (bevardis).

Nusiveda mus į savo namus. Atneša daugybę antklodžių užsikloti. Leidžia atnešti karštos kavos, tačiau liepia niekam apie tai nesakyti.

Dar apsimainome Vytuką pas mus. Kristupas su Georgu ir Ona nuėjo ant ir po vežimu miegoti, tenai, kur Jogaudų Jankus buvo.

Išgėrę karštos kavos — sušilome. Ona dar nunešė kavos Georgui su Kristupu.

Kitą rytą, išsimiegoję, vėl važiavome toliau. Nenorėjome skirtis su Jogaudų Jankum. Važiuojant į nežinią, vis būtų smagiau turėti artimą gentį su savim. Bet bevažiuojant, jį atskyrė. Vieniems įsakė važiuoti į dešinę, kitiems — į kairę. Taip ir nesimatėme iki Lygynų. Tai miestelis šalia Barštyno (Bartetišteino).

Netoli Makskiemio visus mus sustabdė. Esą, negalima toliau važiuoti. O lyja! Šaltas rudens lietus. Visi nusiminę. Kur dabar nakvynes gausime? Kaip toj dainelėj: "Kur aš nukeliausiu, nakvynėlę gausiu ?.. ."

Prastovėjome čia kokias dvi valandas.

Tik staiga pradėjo važiuoti ir privažiavo visa virtinė automobilių. Pirmiausia visiems belaisviams įsakė sėdėti ant vežimų ir niekur nevaikščioti. Iš viso ko buvo matyti, kad aukšti pareigūnai važiuoja. Automobilių virtinė sustojo. Vienas uniformuotas išlipo. Paprašė, kad ateitų vienas vyras iš mūsų kolonos. Paskui, pasirodė, kad čia būta paties "Fuehrerio", kuris važiavo iš savo būstinės į Rastenburgą.

Pagaliau — ir vėl privažiavome nakvynę. Gavome kambariuką. Jame turėjome sutilpti devyni žmonės, Šiaudai ant grindų ir... žiurkės. Tačiau Ona tuoj tuos šiaudus "perorganizavo", kad nesidraikytų po visą kambarį. Jos stropumas ir čia vis ėmė viršų, nežiūrint kokiose aplinkybėse radomės. Pasidarė vis švariau, gražiau. Tėtatis gavo geležinę lovą. Ir vėl buvome po stogu.

Čia, tame Makskiemyje, išbuvome kokias keturiolika dienų. O  gal dar ilgiau, šioje vietoje beveik visas Bitėnų kaimas buvo apgyvendintas. Vieni turėjo prasčiau, kiti — geriau, bet buvome visi kaimynai kartu. Tuo džiaugėmės.

Vieną vakarą, visai netikėtai, sulaukėme brolį Merčių (Martyną), kuris vokiečių buvo paimtas į darbo batalioną. Jis per laiškus iš savo žmonos buvo sužinojęs, kad mes esame Makskiemyje. Atsitiktinai — jo batalionas buvo sustojęs netoli Makskiemio. Džiaugsmas — neapsakomas. Ypač tėtatis labai apsidžiaugė pamatęs savo pirmgimį sūnų...

*

Neilgai Merčius galėjo pas mus pabūti. Bet ir tai geriau, negu nieko. Jis mums patarė važiuoti pas jo šeimą į Kolbergą, jei galima — arkliais, o jeigu ne — traukiniu. Bet tuoj po brolio Merčiaus apsilankymo — prisistatė žmogus ir vokiečių kalba pasakė:

— Jetzt Martynas Jankus kommt die Rache. Auf Ihre Veran-lassung wurde ich aus dem Memmellande vertrieben...). Dabar Martynui Jankui aš atkeršysiu. Pagal jūsų nurodymą mane iš Klaipėdos krašto išvarė).

Tėtatis paklausė, kas jis toks? Jis pasakė, kad jo pavardė Martynaitis ir jis turėjęs Viešvilės apylinkėj dvarą.

Deja, mes nei vienas jo nepažinome. Ir tokio dvaro savininko toj apylinkėj taip pat nebuvo.

Tačiau kerštas jau tą patį vakarą pasireiškė. Vos sutemus, į mūsų mažyčius kambarius, kur mes devyni žmonės gyvenome, įvedė dar apie 20 žmonių, visokių tautybių, su sergančiais vaikais, verkiančiomis moterimis. Netrukus mums įsakė, kad rytoj ankstį rytą, 4 valandą, privalome būti pasiruošę. Mus kažin kur kitur vešią. Pasakyta — reikia vykdyti. Visa šeima pradėjome ruoštis ir labai susirūpinom, kur veš?...

Nuėjau pas kaimo seniūną ir klausiu, ką daryti? Juk jau ir tą naktį negalėjom ten pasilikti — apsirgsime. Seniūnas sako:

— Nesuprantu, ko jie dar ir dabar nori? Juk rusai — jau Čia pat. Jeigu jums sektųsi kur nors iš čia išvažiuoti, tai būtų geriausia išeitis ...

Sugrįžus — jau kitas įsakymas:

— Jankų šeima iš ryto, 8 valandą, privalo būti ant plento su visais daiktais.

Visi nutarėm, kad nelauksime 8 valandos, bet važiuosime 4 vai. rytą. -Gal kaip nors pasiseks pėdsakus sumaišyti. Bet visgi — reikėjo dar tą naktį iki ketvirtos valandos pabūti...

Tame pačiame name prašiau vienos moters, kad gal duotų tėtačiui lovą, kur galėtų nors tą naktį permiegoti.

Toji moteris sako:

— Ar tai jūs ta šeima, kurią rytoj rytą veš į kacetą? Nustebusi ir išsigandusi atsakiau:

— Nežinau, bet kur nors veš ... Moteris dar pridūrė:

— Mano duktė šiom dienom turi gimdyti. Melskitės ir prašykite Pono Dievo, kad dar ne šią naktį gimdytų ...

Priėmė mus, davė tėtačiui lovą, kur jis galėjo nors išsitiesti. Vytuką paguldėme kitam gale lovos, šalia prisistačiau kėdes ir saugojau, kad jis neiškristų ...

Kristupas, prancūzas (belaisvis) ir Ona išėjo į tvartą miegoti, kur buvo mūsų vežimas ir arkliai.

Jau ankstį rytą prikėlė mus toji moteris, tardama:

– Geriau anksčiau važiuokite, gal jie jūsų nepagaus...

Ji paruošė mums kavos ir užkandžių, o pati — pasiėmė seną, seną maldų knygą, sakydama, jog jos tėvų tėvai iš tos maldaknygės meldėsi, — ir pradėjo už mus melstis. Meldėsi, prašydama Dievo, kad kai saulė leisis, vėl turėtumėm kur nors prisiglausti...

Visi Bitėnų kaimo prancūzai — belaisviai, kurie ten dirbo, jau buvo atsikėlę, kad galėtų išlydėti mus, tuo labiau žinodami, kad ir jų draugas važiavo su mumis. Jie padėjo tėtačiui įlipti į vežimą, apklostė jį, kiek galėjo, juk buvo spalio 31 — šaltoka. Kristupo — kaip tik buvo gimimo diena. Jis sako:

— Tai dar taip niekuomet nešvenčiau savo gimimo dienos ...

Išvažiavome. Prancūzas samprotavo, jog mes toli nenuvažiuosime. Juk esanti prie vežimo lenta, kad vežimas priklauso Martynui Jankui iš Bitėnų. Tuoj, sako, pagaus. Jis norėjo būtinai tą lentą nuimti.

Mes visi jam aiškinome, kad be lentos — dar bus blogiau. Kiekvienas policininkas paklaus, kur jūsų lenta? Ir vėl bus naujų bėdų.

Pravažiavome laimingai Barštyno miestą, ir toliau važiavome visą dieną, šalta, pradėjo lynoti. Įsijungę tarp pabėgėlių, važiavome į vakarus.

Pavakary prancūzas pradėjo nerimauti. Sako, nuo draugų atsiskyriau, man bus blogai —

Privažiavome tokią vietą, kur galėjom apsisukti su vežimu. Paėmiau iš belaisvio vadžias ir pasukau į rytus. Važiavome atgal į Barštyną.

Mudu su tėtačiu jau visą dieną kalbėjomės, kad vežimu mes nenuvažiuosime iki Kolbergo. Ne pavasaris, o ruduo. Neturėjome jokios būdos ant vežimo, tai vėjas ir lietus mus begaliniai vargino. Nutarėme grįžti pro Barštyną į Lygynus, kur, žinojome, kad Jogaudų Jankus su savo dukterimi apsistojęs.

Mūsų prancūzas, persigandęs, sako:

— Dabar tai mes tikrai nelaimę išsišauksime. Pro miestą kai važiuosime — mus pagaus...

Bet laimingai pravažiavom Barštyną. Jeigu mūsų ir ieškojo, tai tik vakaruose. Lygynų kaime, štai, ir Jogaudų Jankus stovi prie vartų, lyg ko laukdamas. Pamatęs mus, begaliniai apsidžiaugė. Tuoj susirinko daugiau Jogaudų kaimo ūkininkų, kurie visi mums padėjo. Pirmiausia tėtatį iškėlė iš vežimo. Jį nešte nunešė ] trobą. Tenai viskas puiku, lyg lauktų kokių švenčių. Ir šilta, malonu. Pasirodo, Jogaudų Jankus laukė dukters su vaikais iš Friedlando atvažiuojant. Bet toji telefonavo, kad tik už kelių dienų atvažiuosianti.

Mums užleido visą tą namelį. Tuojau atsirado karštos kavos ir arbatos. Vieni trynė tėtačiui rankas, kiti movė batus ir kitaip kaip nors — kiekvienas savaip — gerumą rodė. Kada jau visi nusiraminome, pavalgę, sušilę, tėtatis ir sako:

— Vaikai, tai turbūt, maldos iš tos senos maldaknygės padėjo. Matot, lygiai saulė leidžiasi, o mes vėl turime stogą viršum galvų...

*

Lygynuose pailsėjome ir niekas mūsų nesurado, Žinoma, daug padėjo ir tai, kad abu Jankai buvo Martynai. Kada kas klausė Jogaudų Jankaus, jis sakėsi, kad Martynas, bet ne iš Jogaudų, o iš Bitėnų ir priešingai — jei bitėniškio ieškojo — buvo sakoma, jog iš Jogaudų.

Nežiūrint viso gero, mums rūpėjo toliau keliauti. Nutarėme traukiniu važiuoti iki Kolbergo. Ten vistiek dar buvo perdaug pavojinga. Pirmiausia nuvežėme į stotį savo daiktus, svarbiausia — maistą norėjome pasiųsti bagažu. Tačiau geležinkelio valdininkas pasakė, kad negalįs priimti. Tik kai jam lašinių pakišome, tai ne tik siuntą priėmė, viską pasiuntė į Kolbergą, bet ir apdraudė. Taip mes lapkričio 5d., ankstį rytą, vėl pradėjome kelionę. Jogaudų Jankus ir prancūzas nuvežė mus į Barštyno stotį. Mačiau kaip tėtatis gailingai su arkliais atsisveikino. Ir tie, lyg suprasdami, savotiškai krizeno ir karpė ausimis. Atsisveikinome su Jogaudų Jankais ir prancūzu. Visi buvome labai susijaudinę. Kažin kur ir kada vėl susitiksime. Ir, ar iš viso besusitiksime __

Karaliaučiuje reikėjo persėsti į kitą traukinį. Ten mums daug padėjo moterys, kurios globojo pabėgėlius. Susėdus — vėl baimė, ar neieškos, ar neprašys pasų. Jei taip — vėl pakliūsime.

Kiek pavažiavus, į mūsų vagoną įlipo pareigūnas su SA uniforma, daug medalių prisisagstęs. Atsisėdo šalia ir pradėjo tėtatį klausinėti, iš kur ir t.t. Tėtatis, matau, nuduoda lyg neprigirdįs. SA pareigūnas klausia mane:

—  ann der Grossvater nicht hoeren ? (Ar jūsų senelis neprigirdi?),..

Matau, kaip tėtatis man merkia, kad sakyčiau, jog tikrai jis neprigirdi.

Pareigūnui pasidarė nebeįdomu šalia mūsų sėdėti, ir jis nuėjo į kitą skyrių. Mes, žinoma, buvom patenkinti.

Netoli buv. Dancigo koridoriaus ėmė pasų klausinėti. Valdininkas, įeidamas, klausė:

— Ar visi turite pasus?

Sakėme, kad turime. Jis neklausė, ar lietuviškus pasus... Jeigu būtų pamatęs mūsų lietuviškus pasus, greičiausia nebūtume galėję toliau važiuoti.

Kai tas pavojus praslinko, pasirodė, kad kartu su mumis važiuoja daugiau lietuvių. Jie pažino tėtatį. Ir jie su mumis ir už mus bijojo.

Netoli Kolbergo jie prabilo lietuviškai ir pasakojo, jog jie matė visus kitus lietuvius iš traukinio išsodinant.

Į Kolbergą atvažiavome vėlai naktį. Stoty laukė brolienė su vaikais. Visur tamsu — aptemdyta. Mums — tai nieko, bet tėtatis — begaliniai buvo privargęs. Neįprasta kelionė. Pailsėdami priėjome ir brolienės namą. Ten išbuvome iki kovo mėnesio. Mus aplankė sesuo Ede ir R.Skipitis.

Tada dar eidavom su tėtačiu po parką pasivaikščioti. O parkas buvo tik už vartų — visai arti. Tėtatis vis pasisveikindavo su Baltijos jūra.

Vieną dieną, žiūrėdamas pro langą, tėtatis man sako: — Elze, žiūrėk! Kokie čia laivai atvelkami į uostą? Juk tai lietuviški laivai — Ūdra, Lapė ir Kęstutis. Skaitau vardus. Juk iš tikrųjų taip. Jiems įplaukus uostan, išėjome pažiūrėti- Gal ir lietuvių rasime? O gal, sakome, vokiečių konfiskuoti?...

Priėję artyn, girdime lietuviškai šnekant. Matėsi vaikų, moterų ir vyrų.

Žinoma, tuoj užkalbinom: "Kaip ir iš kur jie su laivais atkeliavo ?"

O jie sako:

– Tiesiai iš Jurbarko.

Tėtatis negalėjo atsistebėti, kad toks senas Kęstutis per Baltijos bangas galėjo net iki Kolbergo atplaukti.

Jų kapitonas Kondrotas mums pridūrė, jog jie esą pasiryžę iki Hamburgo nuplaukti.

Atšventę Vasario 16-tąją, jie vėl išplaukė. Kvietė ir mus kartu, bet mes lyg ir pabugome. Juos lydėjome akimis toli, toli. Diena niūri, šalta, truputį snigo ...

Vėliau su tais pačiais žmonėmis teko susitikti ir būti kartu Klefn-Wittensee stovykloje. Daug vargo jie matė, kol pasiekė Kielį. Vokiečiai stebėjęsi, kaip jie galėję per užminuotus vandenis praplaukti. Bet Kęstutis buvo toks seklus, kad jis minų net visai nesiekė...

Netrukus jau pavojaus aliarmai pradėjo kartotis. Vieną rytą išgirdome baisią žinią: rusai visiškai nebetoli Kolbergo ...

Anksčiau jau buvome susirišę po maišą, kiek kas galėjom panešti. Maišuose — maistas ir truputis drabužių.

Staiga – aliarmas. Įsakymas — į netoliese esančią slėptuvę! Bet mums sunku ir ten patekti: tėtatis jau sirgo, Kristupas, Vytukas ir brolienė su savo vaikais, šiaip taip, truputį pailsėdami, nuėjom. Gi tenai — ateina vienas kareivis ir sako:

— Aš jūsų vietoj eičiau geriau į kokį laivą, čia gi likdami — visi turėsime žūti...

Tas kareivis ir pagelbėjo mums nueiti iki laivo. Tenai jau radome brolienę su vaikais. Ir Ona atsirado iš tarnybos. Ji vokiečių buvo paimta prie darbo vienam viešbuty. Lyg ir lengvesnė nuotaika pasidarė. Mūsų laivas dėl užminuoto uosto dar negalėjo išplaukti. Tik kitą rytą išplaukėme. Prisirinko daugybė žmonių. Buvo daug Sužeistų kareivių, kuriuos gabeno į Swinemuendę.

Diena graži, saulėta. Lėktuvai viršum galvų nardo ore beveik kiekvieną minutę. Gali būti ir paskutinė toji diena... Netoli Swinemuendės matyti iš vandens kišantys laivų kaminai. Vienas jūrininkas ir sako:

— Na, jeigu čia laimingai praplauksime, tai gal ir pasieksime Swinemuendę.

Vis dėlto — pasiekėme. Vėl kraustė mus. Nuvežė į didelę mokyklą, kur buvo jau šimtai žmonių. Susiradom sau kampelį, kur įsitaisėme visi guolius, šiaudų būta, bet jie jau taip sutrinti, kad tik šiaudagaliai ir dulkės likusios. Vis tiek užmigome. Vienas vis pasilikdavome sargyboj. Jeigu koks pavojus, kad būtume pažadinti ...

Kitą rytą atėjo pareigūnas ir sako:

— Palikite jūsų tėvą čia, pas mus. Čia galės ramiai sau pabūti, kol karas pasibaigs.

Aš gi atsakiau:

— Bet mes visi norime būti kartu...

Tada jis nuėjo. Dar kelias dienas ten pabuvę, nusprendėme toliau keliauti. Ievutė, mano brolio duktė, nuėjo su Onyte žiūrėti, ar toli stotis ir, ar dar važiuoja traukiniai.

Grįžusios — sako:

— Šiandien paskutinis traukinys išeis į vakarus iš Swinemuendės.

Mes tuojau, pasigriebę daiktus, iškeliavome į stotį. Stotis toli, bet šiaip taip atsiradome ten. žmonių daugybė, visi nori išvažiuoti.

Šiandien pagalvojus, negaliu suprasti, kaip mes iš viso galėjome patekti į traukinį. Mūsų jaunieji greitai įlipo, užėmė vietas ir laukė kada mudu su tėtačiu įlipsime. Tada jie tėtačiui davė vietą, kad jis galėtų atsigulti. Mes visi aplinkui stovėjome. Netoli važiavome — vėl reikėjo išlipti ir eiti į laivą. Laive — taip pat daug žmonių. Nei kur sėsti, nei stovėti. Susiradom vietelę šalia kamino. Pasiūliau laivo kapitonui pupelių kavos, kad leistų tėtačiui ir Vytukui kur nors šiltoj vietoj pasėdėti. Leido į kajutę. Važiavome iki Penemuendės. Paskui vėl reikėjo persėsti į traukinį. Bet traukinys buvo tos rūšies, kuriuo grieščius ir runkelius vežė. Be to, jis buvo pastatytas ant vadinamų "negyvų bėgių". O šalta, traukinio vagonai ankšti. Vaikai, moterys verkia, šaukia: "Fuehrer, hilf!" (Vade, gelbėk!). Bet "fuehreris" toli buvo ir negirdėjo ...

Ten išbuvome ištisas valandas. Pagaliau — vėl pajudėjome. Lėktuvai skraidė. Perkrovimas vyko tamsoj. Pasimetėm: — brolienė su vaikais ir Kristupas nuvažiavo. Atėjo ir mūsų eilė lipti iš tų vagonų. Prisistatė kareivis. Vėl į sunkvežimius. Važiavom tėtatis, Ona, Vytukas ir aš. Tėtačiui šalta. Klausė, ar neturime kuo jį pridengti. Iš skubotumo,  brolienė su vaikais, norėdama mums padėti, nusivežė antklodes. Mudvi su Ona, pasikeisdamos klojome tėtatį ir Vytuką savo paltais. Už valandos sunkvežimis sustojo. Radome Kristupą ir brolienę su vaikais. Nors dvaro namai dideli, bet vėl šiaudai, kurie šį kartą   švarūs, nesuminti. Vėl tvarkomės, kiek galėdami, prausiamės, bijodami, kad ligos neužpultų. Ta vieta vadinosi Faulenrost. Ten išbuvome apie 4 savaites. Mus apgyvendino pas ūkininkus. Jie buvo geri, labai neturtingi. Kai pradėjo ir ten apkasus kasti, mes jau tarp savęs šnekėjom, kad reikės toliau keliauti. Tėtatis negalavo, bet vis tiek mums pritarė:

– Važiuokime toliau.

Reikėjo gauti valdžios leidimą. Jeigu turėsi, kas tave priima – gali važiuoti. Kvietimą, kad galime atvažiuoti, jau sesuo Ede mums atsiuntė telegrama. Pasisamdėm arklius ir išvažiavom į Malkino stotį. Tėtatis buvo labai pavargęs. Ieškojome, kur jam vietelę rasti, kad galėtų atsisėsti. Atvažiavo ir traukinys, kuris turėjo mus vežti į Flensburgą. Radome vietelę, kur tėtatį galėjom paguldyti. Atsirado ir bėgančių kareivių, kurie pasiteiravo, iš kur mes. Pasakėme, kad iš Lietuvos. Vienas kareivis sako buvęs Lietuvoje. Tenai, esą, taip gražu. O žmonės — be galo geri...

Traukinys sustojo. Sako, priešo lėktuvai skraido. Naktis tamsi, ūkanota ir lynoja. Tai jau geriau...

Pasiekėme Flensburgą. Vėl vežė į Murviko kareivines. Vežė per miestą. Miestas nėra matęs bombų, tai ir žmonės visai kitaip atrodė — apsirengę, lyg ne karo metu. Ten mus aplankė sesuo Edė ir pasakojo, kad mus veš į kaimus.

Velykų pirmą dieną — pradėjo vėl mus kraustyti. Vežė siauruoju traukinėliu. Nuvežė 25 kilometrus nuo Flensburgo, į Steinberg Kirche. Tenai išdalijo ūkininkams. Mes patekome pas Petersoną, kuris atvažiavo mūsų parsivežti su darbo vežimu. Bet, pamatęs tėtatį ir Kristupą, sako: "Jūs palaukite, aš kitą vežimą atsiųsiu". Girdi, tas senas žmogus galės patogiau įlipti.

Pas Petersonus išgyvenome iki 1946m. kovo mėn. Tenai ir sulaukėme karo pabaigos- Vargome, bet vistiek buvo stogas -viršum galvų. Ten mus aplankė p.p. Kuzminskas, V.Sidzikauskas. Kuzminskas norėjo išrūpinti didesnį kambarį, nes gyvenom vįenam kambaryje: tėtatis, Kristupas, Ona, Vytukas ir aš. Kai atvažiuodavo sesuo Ede, turėdavo ant stalo miegoti. Kristupas visą laiką ant grindų miegojo tol, pakol Bildušas mus. išsivežė į Husumą.

Pastaba: šiuos atsiminimus parašė M.Jankaus duktė Elzė, būdama jau peržengusi 70m. amžiaus slenkstį ir dvidešimt su viršum metų praėjus nuo bėgimo tremtin. Rašydama ji neturėjo iš ano meto jokių užrašų. Rašyta viskas iš atminties. Jos labai nuoširdus pagalbininkas šioje srityje buvo brolis — aklasis Kristupas, kuris turi fenomenališką atmintį.


TREMTIS — KAIP KALĖJIMAS

Matome, kokia didelė ir baisi žmogui tragedija — tremtis. Tai, galima sakyti, lygu žmogaus laisvės atėmimui, uždarant jį kalėjiman. čia perskaitėme E.Jankutės prisiminimuose apie kelią tremtin, kur, viename fragmentėlyje rašoma, jog grįžtant namo, į Bitėnus, tėtatis (M.Jankus), savo pievomis bevažiuodamas net dainelę pradėjęs niūniuoti. Tai grįžusio iš tremties džiaugsmo pasireiškimo ženklas. Jankus, grįždamas į savo numylėtus Bitėnus (nors, deja, neilgam) džiaugėsi dainuodamas, lygiai kaip kitas Mažosios Lietuvos veikėjas ir abiejų Lietuvų (Didžiosios ir Mažosios) patriotas, Vydūnas, po poros mėnesių buvimo vokiečių kalėjime, grįžęs į namus rašė savo veikale "Kalėjfmas-laisvėjimas,“ (1947, psl.42) šitokiu džiaugsmo pilnu stiliumi:

"Įžengiau po dviejų mėnesių vėl į savo butą. Susivokiau savo kambaryje. Nuostabus jausmas! Tarsi būčiau įžengęs į šventnamį. Stengiaus gyvai numanyti, kas įvyko. O tada žvalgiaus. Sienos su vaizdais, ant stalų ir spintų statulos, čia P.Rimšos Artojas, ten N.Luščiūnaitės Mergaitė su savo kryžiumi, kitur V.Uogelės drožiniai, M.Lapinskaitės Anykščių šilelis, K.Šimonio Atnašavimas, Fidaus, Boecklino, Feuerbacho ir kiti vaizdai ir dar senos pagarsėjusios graikų ir kt. statulos. O čia mano arfą.

Atsisėdau už jos. Suskambėjo. Pirštai lyg savaime kėlė iš stygų balsus. Kaip tai nuostabu! Skambėjo, virpėjo visoje menėje".

Dr. Vilius Storasta-Vydūnas gimė 1868m. kovo 22d. Jonaičiuose, Šilutės aps., o mirė, kaip ir Martynas Jankus, taip pat tremtyje — Vokietijoj, 1953m. vasario 20d.

*

Gi apie ilgesio kančias tremtyje dr. Pr.Gaidamavičius savo veikale "Išblokštasis žmogus" (1951, psl. 165-166) šitaip rašo:

"Išbloškimas iš tėvynės, kaip netekimas savojo čia — buvimo, yra jautriai pergyvenamas. Įvykęs sukrėtimas žmogaus buvime apsireiškia jausminėj srity kaip ilgesys. Tai nėra anas romantinis praeities ilgėjimasis. Tai yra būtinio sukrėtimo apsireiškimas, kuris kartais prasiveržia stipriu jausmu — ilgesiu. Įvykęs lūžis žmogaus sieloje — sujudina psichines galias, ir tas sujudimas ryškiausiai prasiveržia jausmu. Tiesa, prisideda ir romantinis atspalvis, kai žmogui, tolstančiam nuo tėvynės, pastaroji ima rodytis idealiom spalvom, tačiau ilgesio pagrinde — glūdi būtinis lūžimas.

Suaugime su tėvyne dalyvauja protinės ir valingosios žmogaus pajėgos. Tėvynės ilgesy apsireiškia ne vien jausmas, bet ir kitos psichinės galios. Jausmas tėra vidinis žmogaus siūbavimas, kyląs iš gilesnių sluoksnių. Juo žmogaus prigimtis jautresnė, tuo jausminė galia intensyvesnė ir vidinis virpėjimas — lengviau sukeliamas.

Tėvynės ilgesys yra savaimingas apsireiškimas. Tai šauksmas paklydusio nakty, tai šauksmas sužeistojo. Jis prasiveržia žmogaus išbloškime iš tėvynės. Kartais jis yra toks savaimingas, kad prasiveržia net negalvojant apie tėvynę, net jokiam įvaizdžiui nepasirodant. Jis prasiveržia net ir tada, kai žmogus nustoja savo psichinių galių kontrolės, pvz. miegant. Tai tarsi magnetinis traukimas, apsireiškiąs nuolatine įtampa. Ji yra visuomet gyva išblokštajame didesniu ar mažesniu intensyvimu. Ji gali būti slypinti ir glūdėti žmogaus sieloje, neprasiverždama didesniu virpėjimu, bet ji yra visuomet. Save sugebąs valdyti tą ilgesį gali apraminti, laikyti pusiausvyroj, sumažinti jo įtampą, tačiau jį nuveikti jėga — niekam nėra lemta. Ratzel`lis, apniktas tėvynės ilgesio ir jį išgyvenęs, yra konstatavęs: "Tėvynės ilgesio nuveikti nepajėgiau. Paliko jis vieną gražią dieną mane, išsiurbęs mano sielą, kaip vampyras". Hoelderlin'as, irgi patyręs tremties dalią, šitaip taria: "Uždraustas vaisius, kaip lauras, dažniausia yra tėvynė. Pagaliau jo teragauja kiekvienas".

Toliau dr. P.Gaidamavičius tęsia (psl.207): žmogaus išbloškimas iš tėvynės, tas būtinis sukrėtimas, yra stipriai pergyvenamas psichologinėj srity. Pats išbloškimo procesas nėra tiek giliai pergyvenamas, nes tai įvyksta aplinkybėse, kurios neleidžia blaiviai įžvelgti ir pamatyti savo būklę veidrody. Įvykiai užgriūva, ir bėgimas iš tėvynės būna beveik instinktinis veiksmas, siekiąs išsigelbėjimo nuo užgriuvimo. Be to, prisideda masinė nuotaika tuo atveju, kai ištisi būriai bėga. Žmogus ima galvoti tiktai po tam tikro laikotarpio, kai gali kur nors ramiai sustoti. Tada jis ima pajusti netekimą kažko esmingo. Plaukdamas pasroviui — žmogus nejaučia tėkmės, tik išlipęs į krantą pamato kur jis buvo ir kur yra. Šių dviejų akimirkų perspektyvoj — jis pergyvena savo dabar, kuris staiga atsiskyrė nuo vakar"...

Pagaliau, nežiūrint iš kokio taško žvelgtume, tremtis, kaip ir kalėjimas, žmogui yra didžiausia bausmė ir skaudžiausia jo gyvenime tragedija. Jei kalėjime žmogų graužia ir alina jo laisvės netekimo aspektas, tai tremtyje — jį žudo ir niveliuoja, bene vienas iš svarbiausių faktorių, — tėvynės ilgesys.

Jeigu žmogus dar gali tremtyje šiek tiek slegiančiam ilgesiui spirtis — tai tik vilties padedamas, kuri jį nuolat (bent šiek tiek!) atgaivina, sustiprina ir duoda jėgų tolimesnei tremties kelionei.

Labai būdingais žodžiais ir mintimis mūsų tremčiai eiliuoja poetas Kazys Boruta (1905. I 6. — 1965. III. 9.) eilėraštyje "Viena viltis", kurį norisi čia ištisai pacituoti:

 

Seniai viena viltim aš gyvenu, —

kas be vilties — tas miršta! —

o aš prieš amžiaus galą ketinu

sugrįžt namo,

kaip bitė su medum

į avilį sugrįžta:

parnešti savo ilgesį

ir visą širdies šilumą.

 

Tada už viską atsilyginsiu

kaip tikrai savo mylimai.

Tiktai tada man bus ramu —

ir su namais ir be namų, —

tik ta viltim ir gyvenu.

 


 

PASKUTINIEJI BITĖNŲ PABĖGĖLIAI

Gyvenu tremty, nes pasirinkau laisvę.

žurn. B.Daubaras (Daunoras) straipsnyje "Paskutinieji Bitėnų pabėgėliai" (Vienybė, 1947.VI.13) šitaip dėsto įspūdžius apie paskutiniuosius Rambyno papėdės — Bitėnų pabėgėlius-tremtinius:

"Pilkas, purvinas ir beviltiškas 1944 metų spalio mėnesio popietis. Sudegintos Tilžės gatvėmis rieda ilgi brezentų, kilimų ir lentų stogais pridengti vežimai. Jų galuose priraišiotos juodmargės karvės. Jos dar neįpratusios naujame žygyje ir kiekvienam žingsnyje įsiręžusios stengiasi nutraukti saitus ir grįžti į gimtąsias ganyklas.

Vežimų drobynos apkarstytos indais, kibirais ir akselio loviais. Jie supasi ant raiščių ir įvairiais balsais skambėdami susilieja liūdnon pabėgėlių giesmėn. Tai paskutiniai tremtiniai iš anapus Nemuno. Vežimuose moterys, vaikai ir seniai. Jų veiduose išgąstis, nustebimas ir dar nedžiūstančios ašaros. Užkalbintos moterys smulkiai pasakoja apie palikto turto ir maisto gausybes, apie nebaigtus kulti kviečius, veršingas karves ir seniai mobilizuotus vyrus. Jos skundžiasi vietinių gyventojų nejautrumu, abejingumu ir pamiršta, kad dar prieš porą dienų jos pačios ne vienam pabėgėliui, ieškančiam jųjų sodybose duonos, pastogės ar arkliui šieno, užtrenkdavo duris.

— Bitėnus evakuoja! — šūkteli kažkas iš vilkstinės pažįstamam tilžiečiui, ir jo žodžiai sutirpsta bendram ratų ir pasagų klegesy.

— Kur Martynas Jankus ? — šaukiu pribėgęs prie bitėniškių vežimų. Bet atsakymo — jokio, kaip ir paprastai tokiais momentais būna.

Susiradau dviratį. Laimingai pralindęs pro užsigrūdusį tiltą, skubu Nemuno pakrantėmis į Bitėnus.

Dideliame pafrontės aerodrome tuščia, Šaltas rudens vėjas lėktuvų sutryptoj pievoj gainioja popiergalius ir negailestingai plaka paliktas raudonas vėliavėles. Rambyno papėdėje bombų išraustos gilios duobės. Statesniuose kalno šlaituose, lyg slibino akys, juoduoja urvai-slėptuvės. Viršum jų — rudens išmargintas Rambyno kalno miškas.

Smėlėtame Bitėnų kelyje — gilios pravažos. Kaimo gyventojai jau pasitraukė. Sodybų vartai atkelti, tvartų ir namų durys atdaros. Ore pasklidęs aštrus deginamų plunksnų ir šerių kvapas. Nyku, baisu ir tuščia, kaip ir visose apleistose pafrontės sodybose.

Siaurame kelyje, vedančiame į Nemuno keltą, įstrigęs vieni šas vežimas. Prie jo dvi moterys, dviejų-trijų metų berniukas ir du vyrai. Visi pasirengę kelionėn. Baltagalvis senukas, drebančiom rankom įsikibęs į vežimo drobynas, bergždžiai stengiasi įlipti. Abi moterys sunkiai įkelia jį vežiman ir apdangsto antklodėmis. Kiek nuošaliau, lazdos pagalba atpažindamas vežimo, daiktų ir arklių padėtį, grabalioja aukštas, gražių veido bruožų neregys vyras. Jis taip pat laukia moterų nurodymų ir pagalbos. Mažasis berniukas nuolat primena skubančioms moterims, kad neperskirtų jo su botagu ir leistų jam laikyti vadžias. Tai paskutinieji Bitėnų pabėgėliai — Martynas Jankus ir jojo artimieji paskubomis traukiasi nuo artėjančio siaubo.

Sergąs senukas Jankus, neseniai grįžęs iš Kauno, kur ilgesnį laiką teko praleisti išguitam iš Bitėnų, dabar turi vėl palikti savo gimtąją sodybą, Rambyną, Nemunėlį. Jis dar šį rytą, kaip ir kiekvieną, niūniuodamas liaudies dainą, buvo nuėjęs pasveikinti Nemuną, pasikalbėti ir pasiguosti su juo. Tai buvo jo paskutinis atsisveikinimas. Dabar jis turi palikti žemę, kurią ilgus metus taip narsiai gynė nuo svetimųjų. Liūdnomis akimis jis atsisveikina su Rambynu ir, kai bandom jį guosti, jis truputį prikimusiu balsu kalba:

— Turėjau vieną norą mirti čia ir amžinai ilsėtis Rambyne, bet ir šito man neleidžia ,..

— Grįšime dar. Visi mes grįšime, — raminame senuką.

— Žinoma, jūs grįšite. Neilgai čia bus prūsas, neilgai bus ir rusas... Tik nepamirškite grįžę vėl iš abiejų Nemuno pusių susirinkę Rambyno kalne švęsti Joninių. Kai jūsų giesmės aidės šitame kalne, aš būsiu drauge su jumis ... žiūrėdamas į Nemuną ir į Rambyną, jis atgyja ir stengiasi mums įkvėpti vilčių ir optimizmo.

Metų ir didelių darbų naštos slegiamas, ūkiškame vežime, } kurį savo jėgomis nei įlipti, nei išlipti nebepajėgia, dukters Elzės, neregio sūnaus Kristupo, trijų metų Vytuko ir neperskiriamos Jankų šeimos pagalbininkės Onutės lydimas, tą dieną paliko Bitėnus Rambyno vaidila, paskutinysis aušrininkas ir paskutinis "ąžuolas prie Nemunėlio".

Jei tą dieną ir iš Mėnulio nusileidusi žemės lietuviams-trem-tiniams rūšiuoti komisija būtų pamačiusi šį paskutinį Bitėnų pabėgėlių vežimą, šiandien netektų atsakinėti į komisijos klausimą –kodėl mes palikome tėvynę ?...

Užsukau Jankų sodybon. Ji, kaip ir visos kitos, jau mirusi. Atdaruose languose supasi baltos užuolaidos ir dažnai persiveria į lauko pusę, tarsi norėdamos vytis išvykusius. Ant slenksčio tupi senelio Jankaus lepūnė — marga katytė, gailiai kniauksi ir, galvą pakreipusi, žvalgosi čia į žmogų, čia į durų rankeną, akimis prašydama pagalbos. Ir, kai atstumiu duris, ji pirma, pamiršusi mandagumą, patenkinta įsmunka vidun...

Vargingoj kelionėj, kaip jau minėta, tremtinė Jankaus šeima iš pradžių atsidūrė Rastenburge, vėliau — Kolberge, kur apsigyveno savo sūnaus bute. Tik neilgai teko gyventi — tik kelis mėnesius. Kolberge Patriarchą paėmė nepaprastas ilgesys ir noras grįžti į gimtąjį kraštą. "Kada grįšime į Bitėnus?" — jis klausdavo rytais ir vakarais. — "Ar greitai važiuosime į Bitėnus?" — jis klausinėdavo prie stalo — sėsdamas prie jo ir keldamasis. Dažnai eidamas pasivaikščioti už miškelio pajūry pasukdavo į rytus, kur mūsų tėvynė, kur Nemunas ir Šešupė teka.

Bet ir iš čia jį išvarė negailestingasis karas. Galiausiai, po daug vargų karo pabaigoj, kaip jau minėta, jis su savo šeima atsidūrė Husume, prie šiaurės jūros kranto.

Pergyventi karo ir bėgimo vargai — iš karto pakirto Patriarcho sveikatą. Savo ilgam amžiuje kaip ir nesirgęs, pasidarė liguistas ir nebe sveikatingas. Pradėjo staiga silpnėti. Padėtis nepasikeitė nei tuomet, kai persikėlė į Muetzelburgo stovyklą prie Flensburgo. Keletą kartų turėjo plaučių uždegimą ir bendrai — iš lovos jau retai kada pasikeldavo".

 


 

SVEČIUOSE PAS PASKUTINĮ AUŠRININKĄ

Liubeko lietuvių laikraštis "Laisvės Varpas" (1945m.) deda tokį K.Areno aprašymą apie apsilankymą pas Martyną Jankų:

"Viename susirinkime mūsų valdyba pranešė, kad kaimyninėje Flensburgo apskrityje, tolimame užkampyje, yra įsikūręs ir nepavydėtinas pabėgėlio dienas leidžia aušrininkas Martynas Jankus iš Bitėnų. Susirinkusieji Šlezvigo ir apskrities lietuviai, norėdami palengvinti šio garbingo kovotojo ir brangaus lietuvio buitį, sudėjo aukų ir paprašė valdybą įteikti jam. Netrukus pirm. prof. K.Alminas su dviem valdybos nariais ir laikraščio bendradarbiu pasileido į kelionę.

Turime dviejų kaimų pavadinimus, du M.Jankaus adresus. Nežinodami, kuriame rasime, sukame į artimesnį Wippendorfą. Burmistras patvirtina — M.Jankus gyvena čia. Iš tiesų, mažyčiame didelės pieninės pastogės kambaryje įsikūrusi trijų žmonių šeima – Anė Jankuvienė su dukterimi ir sūnum. Tai šeima mūsų aušrininko sūnaus, taip pat Martyno. Moteriškė pasakoja savo bėdas. Vyras (53 metų) buvo mobilizuotas į Todto organizacijos dalinius ir dabar yra Danijoje. Vienas sūnus dingo karo metu kažkur prie Stalingrado.

Mūsų tikslas — pasiekti aušrininką M.Jankų. Dar 10 km kaimo kelio, ir mes Gintofto kaime, kuriame gyvena mūsų aušrininkas.

Seneliui jau suėjo 87 metai. Ramiai gyvenęs žmogus, sulaukęs tokio amžiaus — nei vienas nebegali pasigirti sveikata. Jankaus praeitis pilna rūpesčių, vargų, nepriteklių, greičiau pribaigiančių žmogų. Seneliui teko sunki kelionė — iš Bitėnų beveik iki Danijos pasienio, ir visur pakeliui dar karo meto pavojai. Bet pasibaigė karas, prasidėjo ramesnis gyvenimas, ir Jankus vėl atgijo, pasveiko.

Išblyškęs rimtas veidas, visiškai balta praretėjusi barzda, bet, palyginti, dar tiesus ir budrus šis mūsų Patriarchas. Užklydėlius iš Šlezvigo sutikdamas, jis atsikelia iš už galo ilgo stalo pasisveikinti.

M.Jankus džiaugiasi, kad lietuviai neužmiršta jo ir atvyksta aplankyti.

Senelis teigia:

— Taip, mirė ir Šliūpas. Likau aš vienas, paskutinis aušrininkas. Kitų jau nebėra.

Jis — pirmojo mūsų tautinio laikraščio "Aušros" paskutinis mohikanas. Vienu tarpu visa to laikraščio leidimo našta buvo visu sunkiu svoriu užvirtusi ant jo vieno pečių.

—  Turėjau pakelti visus kaštus, — pasakoja M. Jankus. — Dirbome, krutėjome. Mano Bitėnuose prieglaudą rasdavo Šliūpas ir kiti aušrininkai. Ten mes anuomet svajojome apie gražesnę savo Lietuvą, dėl kurios pakėlėme tiek rūpesčių ir vargų. Vienybė viską padaro. Vienybėje pradėjome lietuvius judinti, visiškai net negalvodami apie tai, ko paskui susilaukėme. Juk turėjome savo valstybę, savo kariuomenę, o to mes net nesiekėme, leisdami "Aušrą".

Visiems mums rūpi, kada grįšime. Jankus taip pat išsiilgę Bitėnų su Rambynu ir laisvos Lietuvos. Kokia jo nuomonė tu oreikalu, koks nujautimas?

Senelis tvirtina, kad turime grįžti ir pradėti iš naujo atstatyti ir tvarkyti savo kraštą.

M.Jankus su šeima įsikūręs nedideliame kambarėlyje. Penkiems tik trys lovos (senelis M.Jankus, nuo septynerių metų sužeistas, apakęs jo sūnus Kristupas, duktė Elzė, šeimininkė Onutė ir mažasis Vytukas, šeimininkės sūnelis). Matyti keletas lietuviškų daiktų, bet visur vargana — nyku.

Maža šeimoje darbingų žmonių, o ir tie patys praverčia apie namus besiruošdami. Svetur be paramos gyventi sunku.

— Mūsų lietuviai siunčia Tamstai... — kalba prof. Alminas, įteikdamas kuklią Šlezvigo apskrities lietuvių auką.

—  O je, vyrai, jūs neužmirštate manęs... Kaip man malonu ...— džiaugiasi M.Jankus šlezvigiečiais. — Ir kaip daug dar jūs čia atvežėte!

— Mūsų lietuviai pasiryžę ir vėl kada paremti, kad Tamstai lengviau būtų, — prideda profesorius.

Mes atsisveikiname, padarę savo pradžią. O rugsėjo 27d. šios apygardos lietuvių suvažiavime Neumuensteryje, gen. T.Daukantas iškėlė mintį, kad lietuviai neužmirštų mūsų paskutiniojo aušrininko ir savo aukomis senatvėje paremtų jį.

 


 

PASKUTINĖS AUŠRININKO GODOS TREMTYJE

Dar prieš M.Jankaus mirtį, Flensburgo tremtinių lietuvių leidinyje "Dienos be Tėvynės" (1946m.) tilpo šitokie laikraštininko įspūdžiai iš apsilankymo M.Jankaus šeimoj ir tokios aušrininko godos apie praeitį bei Lietuvos ateitį;

"Poros dešimtų kilometrų atstume nuo Flensburgo, Gintofto kaime, vieno vietinio ūkininko sodyboje rado laikinę prieglaudą didysis mūsų aušrininkas, lietuviškojo atgimimo tėvas, Martynas Jankus.

Skurstame, vargstame mes visi čia, tačiau Martynui Jankui dienos be tėvynės visais atžvilgiais taip pat yra sunkios ir skaudžios.

Kuklus ir mažytis kambarėlis, kuriame prisiglaudęs aušrininkas su savo šeimos dalimi. Ankšta, nėra net kur kojos padėti. Jaunesnieji net ir guolį nakčiai taisosi po stalu...

Nušvinta aušrininko veidas, kada mes peržengiame slenkstį ir tiesiame rankas jį pasveikinti, nors valandėlę pasidalyti mintimis, pagyventi šio didžiojo Lietuvos vyro troškimais ir siekiais. O jie yra tokie pat šiandien, kokių vedamas šis vyras ryžosi savo gyvenimą ir darbą skirti Lietuvai ir jai aukotis.

Tiesa, 87 amžiaus metai, metai nenuilstamo ir įtempto darbo savo padarė, ir šiandien Martynas Jankus retai besiskiria su lova. Tačiau jo siela, jo dvasia dar tebėra tokia pat gyva ir veikli, kokia ji buvo anuose jaunystės metuose, kada jis dienas ir naktis skyrė "Aušrai", kada savo galias ir veiklą aukojo kenčiančiai ir, lygiai kaip šiandien, svetimųjų draskomai Lietuvai.

– Mano jėgos jau silpnos, mano kojos — nebenori man tarnauti, tačiau jūs, jaunieji, turite pakankamai energijos dirbti ir veikti gimtajam kraštui, kovoti dėl Lietuvos laisvės, aukotis šviesiai jos ateičiai, — kalba palengvėle mūsų aušrininkas.  Anais metais mes laimėjome. Laimėsite ir jūs, o tada aš jausiuos laimingas, galėdamas su jumis kartu baigti paskutines savo gyvenimo dienas laisvoje Lietuvoje, laisvuosiuose Bitėnuose ir amžiams atsigulti gimtojon tėvų žemelėn ...

Ir čia Martynas Jankus prisimena savo darbą ir veiklą tais metais, kada ''Aušros" žiburėlis spinksėjo Lietuvai, prisimena laisvąjį gyvenimą, su karteliu širdyje prisimena šiandien Lietuvą užgulusią nelaimę...

Martynas Jankus ypatingai domisi, kaip bendrai sekasi lietuviams čia, Vokietijoje, ir visam pasaulyje, kas naujo okupuotoje Lietuvoje, kokie žygiai daromi pasaulyje teises ir teisėtumo atstatymui. Jis skaito lietuvišką spaudą, nors jo akys — taip pat nebenori įžiūrėti smulkesnių raidžių ir rašto.

Vasaros metu jis mielai valandą kitą mėgo pagyventi gamtos prieglobstyje ir, nors paukščių giesmėj, bitelių ūžesy — išgirsti Lietuvą, prisiminti ją ir vizijoj regėti gimtinę...

Drėgnas, lietingas ir žvarbus ruduo darė savo ir senelį aušrininką vertė daugiau gulėti, tūnoti kambarėlyje...

Tačiau išauš pavasaris, mieliau prašvis saulutė, ir mūsų aušrininkas vėl gaivins sielą gamtos prieglobsty. Ne šį, tai kitą pavasarį — jis trauks į save gaivinantį pušų kvapą gimtuosiuose Bitėnuose.

— Sveikinkite mano vardu Flensburgo lietuvius. Sveikinu visus iš tėviškės išguituosius lietuvius ir linkiu geriausios kloties visiems lietuviškojo kraujo žmonėms, dirbantiems ir kovojantiems už šviesią mūsų tėvynės ateitį, — atsisveikinant kalba paskutinius žodžius mūsų aušrininkas.

— Ilgiausių ir tvirčiausių metų, mūsų atgimimo Tėve! — tariame spausdami dešinę.

Taip. Anų laikų veikėjų ir kovotojų dvasia tebėra gyva mūsų širdyse.

Jus, aušrininkai, varpininkai ir Lietuvos atgimimo bei prisikėlimo laikų nenuilstami darbuotojai, savo atsiekėte. Lietuva atgimė, išbujojo ir gražiai suklestėjo.

Mes, jaunieji, suprantame jūsų mintį bei troškimą, išgirdome tėvynės balsą ir pajautėme, kas tai yra laisvė, laisvas gyvenimas, laisvas žmogus.

Tėvynės ir laisvės meilės nepajėgs išrauti iš mūsų sielų paskutiniųjų metų mūsų tautos pavergėjai, nepriges ji mūsų širdyse ir žiauriame ištrėmime, svetimuose kraštuose.

Laisva Lietuva — tai mūsų gyvenimo tikslas, tai šviesos žibintas, kuris uždegs mūsų dvasią ir juodžiausiose dienose, ir šalčiuose bei tolimiausiuose nuo tėvynės kraštuose!...

Esame pasiryžę ir prisiekę tėvynės laisvės idealui likti ištikimi ir neabejingi, ligi akis užmerksime amžinam poilsiui.

Pagal šį idealą mes deriname savo gyvenimą, laisvai ir gražiai Lietuvai mes pažadame amžinai dirbti, toli nuo jos, ir jon, nuo priešų apvalyton, sugrįžę! Tokias mintis ir šitokį ryžtą puoselėdami svajose ir širdyse — grįžome į savo skurdžias tremties pastoges, aplankę Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų".

Kaip brangūs mums, lietuviams, Martyno Jankaus jaunystės ir jo ryžtingo darbo anais laikais prisiminimai, taip turėtų būti brangūs, jei ne dar daugiau — ir jo paskutiniosios gyvenimo dienos tremtyje — Vokietijoj. Apie tai tesužinome tik iš lietuvių tremties spaudoj tilpusių reportažų, Štai, čia dar vienas iš tokių reportažų, išleidžiant iš jo tik jau minėtus šiojoj monografijoj faktus, parašytas K.Arėno ir atspaustas "Žiburiuose", Augsburge, 1946m. gegužės 20 d.

 


 

MARTYNO JANKAUS SENATVĖS DIENOS SVETUR

Apie paskutiniojo mūsų aušrininko Martyno Jankaus lietuvišką kietumą žinantieji pasakoja įdomių dalykų. Iš tikro tik nepalaužiamos valios žmogus galėjo taip atkakliai kovoti, spirtis priešui, siekdamas savo idealų, kelis kartus iš turtingo žmogaus pasidaryti visišku beturčiu, visada vėl iš naujo keltis ir vėl dirbti. O, pagaliau, pačioje žiloje senatvėje — be savo pastogės, be namų, be tėviškės.

M.Jankus, kai lankome jį, guli lovoje, susenęs ir pervargęs. Iškentęs varginančias ilgas keliones, nebekalbant apie kokius negalavimus, nuo 1944m. rudens, pasijudinęs iš savųjų Bitėnų, jis jau tris kartus buvo susirgęs plaučių uždegimu, ir tik šeimos, ypač dukters Elzės rūpestingos globos dėka jis vėl atgyja, atsigauna. Pirmą kartą ši liga užklupo garbingąjį aušrininką tik iškeliavus iš namų, antrą kartą — belindint šaltame vokiečio kambarėlyje Gintofto kaime, o trečią kartą dabar, persikėlus į Husumo lietuvių stovyklą. Stovykloj e jį vėl prikėlė gyventi gydytojai, rūpindamiesi sustiprinti taip pat vargų iškankintą ir nusilpnintą širdį. Be UNRRA'os gydytojo, nuolat jo sveikatą stebi ir vaistų parūpina lietuvis dr. Pūdymaitis. Bet savo piktą darbą yra atlikusi ir senatvė, nes M.Jankus baigia 88 metus... Mačiau jį praeitų metų rudenį ir dabar, šiuo laiku jis dar labiau sunykęs, per tą laiką praleidęs dvi ligas.

Didokame, aukštame barako kambaryje, husumiečiai lietuviai, laukdami Patriarcho, paveikslais papuošė sienas — vis jaukiau bus, panašiau į kambarį. Todėl kambaryje — tikrai jaukiau. O netoli durų, baltai paklotoje lovoje, senatvės dienas leidžia M.Jankus, ilgėdamasis savo Bitėnų. Kai mano bendrakeleivis, atsisveikindamas, ištarė savo linkėjimą kuo greičiau grįžti į Bitėnus, prie Rambyno, paskutiniojo aušrininko veidu praskrieja džiaugsminga šypsena ir jo nuolat išbalęs veidas parausta.

—   Taigi,   Bitėnai,   Rambynas ... Kad taip būtų!...

Bitėnai jo, tremtinio, senatvėje kažkoks užburtas žodis patapo. Su tuo žodžiu lūpose jis prabunda, su juo užmiega. O ir sapnuodamas — dažnai balsu tą užburtąjį žodį, savo tėviškę, mini, ir prabusdamas klausia, lyg klejodamas, kada važiuosią į Bitėnus ?...

Po didelių darbų, vargų, po sunkių ligų lova pasidarė M. Jankui nuobodus, bet artimiausias draugas. Darbai baigti, jo vietoje turi stoti jaunesni. Jeigu sveikata būtų stipresnė, jeigu ne tas svetimas dangus viršum galvos, jo metuose būtų pats laikas ramiai ilsėtis. Ir atmintis, pagaliau, po sunkių ligų pradėjo šlubuoti, ir M.Jankus tai pats žino.

— Vis dėlto, kaip daug dalykų aš jau nebeatsimenu, — prisipažįsta jis kartais dukteriai.

Reikia pasakyti, kad mūsų paskutinysis aušrininkas yra turėjęs nuostabią atmintį. Dar 1933m., kaip tuomet rašė vieno laikraščio bendradarbis, jis buvo gyva mūsų praeities kovų enciklopedija. Tuomet jis pajėgė dar atpasakoti ištisus straipsnius. Elzės Jankutės pasakojimu, jis yra mokėjęs gausybę dainų, kurių daug buvo įrašyta plokštelėse, daug šiaip užrašyta. O kartą važiavęs iš svečių truputį įsilinksminęs, buvę pora valandų kelio, ir jis visą laiką deklamavęs atmintinai mokamus eilėraščius, iš "Aušros" ir kitų senesnių poetų.

O šiandien jis, baltoj lovoj gulėdamas, skundžiasi:

— Pasenau. Sergu.

Vis dėlto, savo vaikų paklaustas, jis dar šviesesnėmis, giedresnėmis minutėmis pasako, kuriais metais pradėjo "Aušrą" leisti, kuriais "Saulėteką", savaitinį laikraštį,  kuriais rašė savo knygelę "žiemos vakaro adynėlės". Jis dar atsimena posmą iš savo mėgiamos dainelės:

"Marš, marš Lietuvą

atimti iš prūsų!

Karaliaučius bus, kaip buvęs,

ir vėl atgal mūsų."

Jis pasibėdavoja dar, kad daug archyvinio brangaus turto — laiškų ir rankraščių dr. Šliūpo, Mikšo, dr. Basanavičiaus, dr. Kudirkos, Andriukaičio, Akelaičio ir kitų likę Bitėnuose. Gi "Aušros" komplektai ir daugelis senų, brangių fotografijų — buvę palikta Bartenšteine (Barštyne. Pr.A.), iš kurio Jankų šeima turėjo skubiai trauktis, ne tik dėl priartėjusio fronto, bet ir neberasdama globos nuo ją persekiojusių vokiečių nacių. Viskas buvę palikta pas gimines, kurie, kaip dabar paaiškėjo, traukdamiesi ir negalėdami pasiimti, viską sudegino.

Dar Martynas Jankus pajėgiąs išvardinti ir mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto paskelbtojo manifesto signatarus: pirmininkas — M.Jankus, 1 vicepirmininkas — Jurgis Strekys, 2 vicepirmininkas — Jurgis Lėbartas, sekretorius — Vilius Šaulinskis ir Komiteto narys bei reikalų vedėjas — Jurgis Brūvelaitis.

Dabar — pamažu slenka vargingos aušrininko dienos svetur. Tolimame užkampyje retai kas teprisimena jį. Ne dažnas svečias pas jį — yra ir lietuviškas laikraštis (jei redakcijos panorėtų pasiųsti laikraštį, dabartinis Jankų adresas yra toks: (24) Husum, D. P. Camp 2). O kiekvienas laiškas, kiekvienia žinia — pradžiugina senąjį ir paskutinį gyvą aušrininką, gulintį ligonio lovoje. Neseniai (1946m. balandžio 1 d.) tokio džiaugsmo yra jam suteikusi Hamburgo lietuvių studentų atstovybė, atsiųsdama gražiai papuoštą ir nuoširdžiai parašytą sveikinimą išplėštam iš Rambyno sargybos Patriarchui, nuoširdžiai linkėdama jam dar ilgus metus būti lietuviškos jaunuomenės švyturiu, "kuris parvestų mus į kraštą, kur senos, aukštos pušys ir ąžuolai Nemuno pakrantėse didingą Nepriklausomos Lietuvos legendą seka".

 


 

LŪŽO PERSODINTAS PANEMUNIO ĄŽUOLAS SVETUR

DP stovyklų lietuvius, Vokietijoje žaibo greitumu pasiekė žinia apie Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus mirtį. Augsburgiškiai "žiburiai", 1946. VI. 1. atspaustame straipsnyje rašė:

 

MIRĖ MARTYNAS JANKUS

"Praėjusį penktadienį, gegužės 23d., šiaurinėje Vokietijos dalyje mirė Martynas Jankus, paskutinis aušrininkas, garbingas Bitėnų senelis, nepailstąs Rambyno sargas ir Mažosios Lietuvos kovotojas patriarchas.

Martynas Jankus mirė bebaigdamas 88 metus ... Per visą savo ilgą gyvenimą Martynas Jankus nepailstamai skleidė lietuvybę Klaipėdos krašte. Jis visą laiką tikėjo, kad ne tik Klaipėdos kraštas yra neatskiriama Lietuvos dalis, bet ir Tilžės sritis kada nors grįš prie Lietuvos, kaip yra buvę žiloje senovėje. Martynas Jankus buvo vadinamas Mažosios Lietuvos Patriarchu. Kaune, Karo Muziejaus sodelyje, M.Jankui pastatytas gražus paminklas (paminklą, deja, okupacijos metais naciai pašalino iš Karo Muziejaus sodelio).

Martynas Jankus palaidotas gegužės 27d. Flensburge".

Pirmiau su trumpomis, vėliau ilgesnėmis nekrologinėmis žiniomis ir straipsniais išėjo iš spaudos ir visi kiti tremties lietuvių laikraščiai. Netrukus ši liūdna žinia pasiekė ir Amerikos lietuvių spaudą. Dienraštis "Draugas" 1946. VIII- 23, straipsnyje "Paskutinis aušrininkas", rašė:

"Gegužės 23 d. Flensburge, šiaurinėje Vokietijos dalyje, akis užmerkė paskutinis aušrininkas, Martynas Jankus.

Martyno Jankaus mirtis galutinai išrovė iš gyvųjų tarpo paskutinį aušrininkų kartos ąžuolą. Dabar aušrininkų darbai, dideli jų žygiai ir pasišventimas Lietuvos atgimimui — belieka tik istorijos puslapiuose. Gyvųjų tarpe nė vieno aušrininko jau nebėra.

Aušrininkų nuopelnai lietuviškosios  sąmonės atgimimui — labai dideli. Anais sunkiais laikais, kai carinės Rusijos priespauda visokiausiais būdais stengėsi tamsią ir skurdžią Lietuvą migdyti, rusinti, neleisti pabusti lietuviškai sąmonei,  aušrininkų kartos veikėjai, su skaidriu idealizmu, pasišventimu ir kantrybe — pradėjo žadinti lietuvius iš miego, budinti lietuvišką sąmonę ir ruošti dirvą jų išsvajotam Lietuvos prisikėlimui. Ne vienam pirmųjų aušrininkų teko skaudžiai nukentėti, slapstytis, bėgti į užsienį. Daug pirmųjų aušrininkų baigė savo gyvenimą bekraščiuose Rytų plotuose, ištrėmime, toli nuo gimtosios žemės, nepamatę išsvajotosios laisvos Lietuvos. Tais pačiais pirmųjų aušrininkų nužymėtais vargo keliais — buvo lemta baigti gyvenimo dienas ir paskutiniesiems aušrininkams. Ir jie užmerkė liūdnas tremtinių akis ne po savo tėvynės dangum, bet toli nuo jos — svetur. Prieš pusantrų metų Vokietijoj mirė dr. Jonas Šliūpas, o dabar tame pačiame krašte užmerkė akis ir paskutinis aušrininkas Martynas Jankus. Velionis visą savo ilgą gyvenimą pašventė lietuvybės skleidimui Prūsuose ir jo nuopelnai lietuvių tautai — labai dideli“.

"Dirva" 1946. VII. 19, straipsnyje "Mirė Martynas Jankus", šitaip rašė:

"Rusams antrą kartą okupuojant Lietuvą, greta jaunų lietuvių, bėgo į Vakarus arba buvo vokiečių išvaryti ir mūsų seneliai, net žymieji tautos veikėjai — aušrininkai, varpininkai ir kt. Vieni bėgo savo gyvybes saugodami arba bijodami ištrėmimo į Sibirą, kiti — nenorėjo, kad jų lietuvių tautai garbingi vardai būtų rusų-bolševikų teroro būdu panaudojami bolševikinei propagandai ir lietuvių tautos nenaudai.

Jau iš pirmos bolševikų okupacijos 1940-1941m, gerai pažinome bolševikus ir jų metodus. Jie dažnai žymių lietuvių vardus panaudodavo savo tikslams. Paskelbdavo, kad toks ir toks garbingas lietuvis patriotas yra pasisakęs bolševikams palankia forma, nors iš tikrųjų — taip niekad nebuvę.

Atšaukti tokį melą — nebūdavo per ką, nes visa spauda ir radijas buvo bolševikų rankose ir niekur laisvo žodžio nebuvo. Be to, jeigu ir išdrįstu kas atšaukti bolševikų melą, tuoj būtų suimtas ir dingtų be žinios. Arba dažnai ir teroru — grasindami versdavo ką nors parašyti arba pasakyti prieš savo įsitikinimus ir sąžinę. Todėl nenuostabu, kad daug žymių lietuvių, nors ir senesnio amžiaus, pabėgo iš Lietuvos.

Dabar, karo, siaubo ir vargų iškamuoti, senyvo amžiaus slegiami, vienas po kito, nedraugingoje mums vokiečių žemėje, senieji Lietuvos veikėjai, tautos žadintojai, gula į kapus. 1944m. lapkričio mėn. Berlyne mirė dr. Jonas Šliūpas, šis mūsų aušrininkas gerai pažįstamas ir senesniąjai Amerikos lietuvių kartai.

Po dr. J.Šliūpo mirties, buvo likęs vienintelis ir paskutinis mūsų aušrininkas Martynas Jankus, kuris irgi gyveno ištrėmime Vokietijoj. Lietuviams lankant jį tenai, Vokietijoj, jis liūdnai nusiskųsdavęs: "Likau tik aš vienas iš aušrininkų". Taip, šis 88  metų amžiaus senelis, buvo likęs vienas ir paskutinis mūsų aušrininkų bet dabar — ir jo nebeliko. Jau visi mūsų aušrininkai atgulė į kapus ir nuėjo į praeitį. Gyvųjų "Aušros" liudininkų jau nebeturime.

Šių metų, gegužės 23d., vienoje Flensburgo miesto lietuvių tremtinių (DP) stovyklų, prie pat Danijos sienos, Vokietijoje, mirė Martynas Jankus. Neseniai mūsų stovyklos atstovai lankėme keletą kartų jį gyvą, gulintį lovoje, o, štai, telegrama apie jo mirtį. Gegužės 27 d. aplankėme paskutinį kartą — jau mirusį, atiduodami jam paskutinę pagarbą ir prie jo karsto sudėdami lietuvių stovyklų, komitetų ir skautų vainikus. Pagerbėme tą, kurį vokiečiai visą amžių persekiojo ir 1941m., okupavę Lietuvą, nugriovė jo paminklą Karo Muziejaus sodelyje Kaune".

"Keleivis" 1946. VII. 3. ilgėlesniam nekrologe "Martynas Jankus", perdavęs velionio biografinius duomenis, apie jo mirtį šitaip rašė:

"Flensburge, pabėgėlių eilėse, gegužės 23d. mirė Martynas Jankus, vienas iš paskutiniųjų aušrininkų. Mirė kaip pabėgėlis, be savo tėvynės, be namų, svetimoj žemėj, svetimos rankos maitinamas, mirė nesulaukęs valandos, kada tūkstančiai lietuvių pabėgėlių galės grįžti į savo laisvą kraštą ir gyventi vėl žmonišką gyvenimą".

"Darbininkas" 1946. VI. 28., antrašte "Mirė Mažosios Lietuvos patriotas — Martynas Jankus", paskelbė tokį pranešimą:

"Naujienų" korespondentas iš Vokietijos praneša, kad Jungtinių Valstybių zonoje, Vokietijoje, gegužės 23d. mirė Martynas Jankus, Mažosios Lietuvos veikėjas aušrininkas.

A. a. Martynas Jankus... iš pat jaunų dienų dirbo spaudos darbą kaip leidėjas, bendradarbis, redaktorius. Martynas Jankus aktyviai dalyvavo lietuvių judėjime atgauti Klaipėdą Lietuvai.

Kai Vokietijos naciai atplėšė Klaipėdą nuo Lietuvos, Martynas Jankus persikėlė gyventi į Lietuvą, į jos laikinąją sostinę Kauną.

1944m. Martynas Jankus, kartu su kitais lietuviais, pasitraukė iš Lietuvos, kad išgelbėtų savo gyvybę nuo žiauriųjų Rusijos bolševikų.

M.Jankus palaidotas Flensburge gegužės 27d. Jis baigė savo gyvenimo dienas ištrėmime, nesulaukęs laisvos ir nepriklausomo Lietuvos, dėl kurios tiek daug sielojosi ir dirbo".

"Tėvynė" (1946. VII. 12) ilgėlesniam rašiny apie velionį M. Jankų pabrėžė:

"Velionis Jankus buvo tipingas lietuvis-patriotas. Jis nekeitė savo lietuviškų idėjų už duonos kąsnį. Visą gyvenimą jis pasišventusiai dirbo savo tautai ir jos žmonių švietimui-kultūrinimui ir politiškam susipratimui.

Velionis buvo "aušrininkų" trejukės narys: jis, dr. J.Basanavičius ir dr. J.Šliūpas, anais tamsiais Lietuvos laikais leido platino ir finansavo "Aušrą", Ši lietuvių tautos mylima trejukė santarvingai dirbo ir jų visų paskutinės dienos baigėsi panašia tragedija: dr. J.Basanavičius mirė Vilniuje, lenkų okupacijoj, dr. Šliūpas ir Jankus — svetimam krašte, nacių-govėdų žemėje. Tai toks likimas mūsų tautos pasišventusių sūnų, kurie kovojo už savo tėvynės išlaisvinimą.

Lai velionies Jankaus palaikams būna lengva ilsėtis svetimoje žemėje. Jis bus gražiai minimas Lietuvos istorijoj. Jį ilgai minės pasilikę lietuviai-patriotai. Jo darbai spindės pavyzdžiu tiems, kurie pasiryžę dėl savo tėvynės Lietuvos dirbti tol, kol ji bus išlaisvinta".

Žurnale "Žingsniuose", leistuose Vokietijoj, 1946m. nr.4-5 žurn, Juozas Senkus apie velionį M.Jankų šitaip rašė:

"Vienas po kito baigia šios žemės kelionę didieji mūsų tautos vyrai, kurie ant savo pečių vilko sunkų, bet didį ir garbingą Lietuvos valstybės atstatymo ir lietuvių tautos tautinio atgijimo darbą. Gyvųjų tarpe jau neturime dr. Vinco Kudirkos, dr. Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, prel. Jono Mačiulio-Maironio, kan. Juozo Tumo-Vaižganto, dr. Jono Šliūpo, Jono Kriaučiūno, adv. Mykolo Sleževičiaus, prel. Adomo Dambrausko-Jakšto ir daug, daug kitų, didesnių ar mažesnių tautos darbininkų. Daugelis jų savo kaulams prieglobstį surado dėkingos Tėvynės Lietuvos žemėje, o kitus — juodasis mirties angelas užklupo šaltojo Sibiro taigose, bolševikų ar nacių kalėjimuose, nesvetingos Vokietijos koncentracijos stovyklose arba mūsų užjūrių emigracijos kolonijose. Kiekvieno lietuvio mirtis yra nuostolis mūsų tautai, juo labiau mirtis tokių vyrų, kurie savo protu ir darbu atkūrė Nepriklausomąją Lietuvą. Tebūnie jiems visuotinė mūsų pagarba, o jų dideli vardai ir lietuvybės darbai, lyg didžiosios žvaigždės, tešviečia lietuvių tautai kelią į Laisvę ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę, ypač šiomis mūsų tautą ištikusios tragedijos valandomis.

O tos valandos mūsų tautai tampa dar sunkesnės ir tragingesnės, kai mirtis iš negausaus jos skaičiaus išrauna paskutiniuosius ąžuolus, štai, gegužės mėn. 23 d. šiaurinėje Vokietijoje, Jutlandijos pusiasalyje, Flensburgo mieste, mirtis iš mūsų išrovė gyvųjų tarpe tebebuvusį paskutinįjį aušrininką Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų. Skaudu ir liūdna: daugiau neteks mums matyti gyvųjų aušrininkų, pereito šimtmečio lietuvybės  pionierių, kurie, lyg gyvieji paminklai, mums kiekviena proga bylodavo apie tas, atrodė, nevilties dienas, kuriomis jie, negausus būrelis, ėmėsi sukti lietuvių tautos istorijos ratą ir ji pasuko ligi to momento, kurio buvo ir yra verta sena, daug garbės šimtmečių išgyvenusi, lietuvių tauta — laisvo ir nepriklausomo gyvenimo

Žinia apie Patriarcho Martyno Jankaus mirtį giliai sukrečia ir liūdesiu apgaubia veidus mūsų, lietuvių tremtinių bendruomenės Vokietijoje, toji žinia kelia skausmą žiauriose okupacijos sąlygose gyvenančiai lietuvių tautai Lietuvoje; tokį pat liūdną atgarsį Martyno Jankaus mirtis ras mūsų tautiečių — Sibiro tremtinių ir kituose kontinentuose gyvenančių mūsų brolių išeivių širdyse".

 


 

AUŠRININKO LAIDOTUVĖS

Skamba ir gaudžia, žvanga varpai,
Liūdną ir skaudų nešdami gandą,
Vėl paviliojo žmogų kapai,
Dieną į dieną tiek jų atranda.
Maironis

M.Jankaus laidotuves plačiai aprašo "žingsniai" (1946m. nr. 4-5) straipsnyje "Aušrininko laidotuvės". Štai tas aprašymas:

"Prieš pusantrų metų (1945) Flensburge ir jo apylinkėse buvo per 700 lietuvių tremtinių. Ligi šių metų pavasario tas skaičius smarkiai buvo sumažėjęs. Iš perpildyto Timm Kroeger 3 aukštų mokyklos bendrabučio mieste apsčiai lietuvių išvyko kitur pas gimines ar pažįstamus. Bet pereitą pavasarį, ėmus koncentruoti visus DP anglų zonoje didesnėmis stovyklomis, ir flensburginė lietuvių stovykla smarkiai paaugo. Balandžio mėnesį į Flensburgą perkelta Sylto salos lietuvių stovykla, o gegužės pradžioje — Husumo lietuvių stovykla, su kuria į čia atsikėlė ir paskutinysis aušrininkas Martynas Jankus su šeima, pernai metais gyvenęs 25km nuo Flensburgo sodžiuje pas ūkininką — Gintoft'uose, prie Steinbergkirchės. Mat, kai M.Jankus nebuvo priglobtas Flensburgo lietuvių stovykloje, tada Husumo lietuvių pas save perkraustytas — 50km nuo Flensburgo, kur, Husume, juo itin rūpintasi. O iš Husumo į Flensburgo priemiesčio Muetzelburgo naująją lietuvių stovyklą (Timm Kroeger mokyklos — lietuvių bendrabutis UNRRAos buvo vėliau panaikintas estų naudai). Martynas Jankus perkeldintas senatvės ligoniu tik prieš tris savaites prieš mirtį. Su juo tada atsikėlė į Muetzelburgą dukterys Elzė ir Edė bei aklas sūnus Kristupas; kartu atvyko ir artimas šeimos narys — Ona Bakaitytė ir augintinis nedidelis smagus berniukas Vytautas Bakaitis.

Neilgai teko Martynui Jankui Muetzelburge gyventi viename kambaryje, kur kartu gyveno visa čia išminėtoji šeima. Jo lova buvo antroje pusėje nuo lango, su kuria jis jau senokai nebesiskyrė, šalia lovos — gėlių pamerkta, tautinė vėliavėlė, kelios lietuviškos knygos ir "Dienos be Tėvynės", jam atneštos dovanomis. Ir, štai, gegužės 23d. aušrininkas miršta pilnoje sąmonėje, šeimos globojamas ir rūpestingai prižiūrimas.

Muetzelburgo stovyklos dalis kultūrininkų ir supratingesnė visuomenė pasirūpino atitinkamai pritaikinti vieną iš barakų didesnių kambarių velioniui pašarvoti, įtaisant katafalį, prinešant gėlių, reikiamą nuotaiką aplinkui sudarant. Prie karsto pakaitomis jaunimas ir net vaikučiai ėjo garbės sargybą. Daug visuomenės ir jos atstovų buvo atėję velioniui nusilenkti. Jankai pakankamai nebuvo aprūpinti, o velionis mirdamas — palikęs tik kiaurą seną kepurę ir lazdą, o pašarvotas — tuo pačiu vieninteliu kostiumu, dar iš Lietuvos atsivežtu, ir kasdien dėvėtu.

Buvo norėta kūną eksportuoti, kaip kad Lietuvoj įprasta laidoti, iš Muetzelbergo 6 kilometrus į Friedenshuegelio kapus, karstą nešant ar vežant ir visiems lietuviams einant organizuotai ir su bažnytinėmis apeigomis, t.y. kunigui su asista kūną palydint. To nebuvo leista padaryti. Gegužės 27d. (pirmadienio) rytą karstas, jį leidus pridengti lietuvių tautine vėliava, laidotuvių vežimu, be palydovų, buvo atvežtas į gražiųjų Friedenshuegelio kapų erdvią koplyčią, esančią atokiai už miesto, ir ten paliktas ligi rytdienos pamaldų; po to, velionio šeimos valia, nuspręstas sudeginti todėl, kad svetima žemė, toli nuo tėvynės ir buvo sprendžiama, kad paskui — būtų sunku kūną pargabenti suvargintajai Lietuvai, o kol kas būtų — kapas galėtų būti apleistas, tuo terpu kai palaikų urna — lengvai galės grįžti į Lietuvą ir tuo būdu bus prieinama visai tautai.

Gegužės 28d. 9val. 30min. toje koplyčioje buvo laidotuvės-kremacija. Rinkdamiesi pamaldų, Flensburgo lietuviai karstą jau rado užkeltą ant paaukštinimo, tebeapdengtą tautine vėliava ir skendintį vainikuose ir gėlėse prieš Nukryžiuotojo Kristaus altorių. Garbės sargybą ėjo skautai. Visuomenėje matėsi Flensburgo, Hamburgo, Luebecko, Neumuensterio, Kielio, Šlezvigo atstovų. Apsčiai buvo ir Mažosios Lietuvos lietuvių, velionio gerbėjų. Dalyvavo ir Ostarbeiter lietuvių stovyklos pradžios mokyklos skyrius su savo mokytoju M.Venclausku ir mokytojų kursų kuršininkai bei lektoriai.

Kryžius ant altoriaus, degančios žvakės, priešais karstas, tautinės vėliavos, vainikai, gėlės, du mūsų žemės kunigai, choras, pamaldos, pamokslas, atsisveikinimo kalbos, Lietuvos himnas, atsisveikinimo giesmė...

Pamaldas atlaikė lietuviai kunigai A.Keleris ir M.Preikšaitis, tardami širdingiausius Bažnyčios laiminimo žodžius Didįjį Velionį lydėdami į amžinybę. Jungtinis Flensburgo liuteronų ir katalikų choras giesmes ir Lietuvos himną sugiedojo labai darniai. O pamaldų tvarka buvo tokia: preliudas C moll, J.S.Bacho — vargonais; giesmė 535,1-2 skr.; psalmė ir malda — kun. Keleris; choras; pamokslas — kun. Preikšaitis; giesmė 344,2 skr.; choras; malda — kun. Keleris; choras; širdingai aš geidauju, J.S.Bacho — vargonai; prakalbos; Lietuvos himnas, palaiminimas - kun. Preikšaitis; Ave verum, Mozarto — vargonai, ir karstas nusileidžia.

Atsisveikinimo kalbas pasakė: kaip Lietuvos vyriausybes atstovas St.Kuzminskas, Hamburgo Pabaltijo universiteto. Prof. M.Biržiška, Mažosios Lietuvos lietuvių vardu J.Sunius, J.Pronskus, kaip Vyr. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto bendradarbis, P.Būtėnas Flensburgo lietuvių visuomenės vardu, J. Senkus Liet. žurnalistų Sąjungos, Z.Piliponis buv. Martyno Jankaus kariuomenės vardu, skautas nuo jaunimo, Kielio lietuvių atstovas.266

Dabar Lietuvos himnas. Kunigas deda kryžiaus ženklą Laidojamajam, ir, vargonams galingai grojant Mozarto Ave verum, karstas iš lėto ima leistis į požemius, kol išnyksta, o po to - pamažu vėl susiskliaudžia misinginis skliautas.

Ir taip — senelis Aušrininkas amžiams išnyko iš gyvųjų lietuvių akių, jiems neišnykdamas iš sąmonės ir iš amžino atminimo.

Martyno Jankaus palaikų urnos laidojimas buvo birželio 1d. miesto urnų kapuose.

Urnų kapai yra dalis bendrųjų kapų — gražių paminklų, dailiai sutvarkytų ir medžiais nuaugusių — erdvių. Iš bendrųjų kapų tuoj į urnų kapus įėjus pro nuostabiai dailią alėją ir pasisukus į žiemių pusę, apie 40 žingsnių ligi urnų kapų to šono galo — pirmutinėje dalyje — viduriniame kapų rėžyje, vakarėje eilėje, kraštinis kapas — Martyno Jankaus urnos vieta. Už kapo — einantis takelis aplink, suoliukas ir žaliatvorė. Ties tuo kapu yra kapas: Albert E.F.Mielchen, geb. 15. 11. 1873, gest. 17. 10. 1942. Kaip spauda skelbia, laidojimo komitetas esąs nutaręs ant M.Jankaus kapo pastatyti lietuvišką liaudies motyvų kryžių su koplytėle, bet, kol kas bus, velionies kapui surasti — čia pažymėta vietos situacija su kaimyninio kapo antkapio įrašu.

Urnų kapai — kvadratiški ir kiek slėnėliau, todėl savotiškai impozantiškai atrodo — irgi kvadratinėmis žaliatvorėmis nusodinti ir vienodo dydžio kryželiais nusagstyti. Rodos, kitokio tipo kryžių čia nebus leista pastatyti, žemė čia lengva. Urnos laidojamos smėlyje. Smėlyje palaidota ir M.Jankaus palaikų urna D.Kaniausko iškastoje duobėje.

Laidojamoji diena — lietinga. 10val. 30min. sulaukta urnos iš Friedenshuegelio kapų. Ją, perjuostą plačia lietuvių tautos vėliavėle, miesto gatve iškilmingai atnešė kapų vyresnieji. Tuo metu, kaip tam tikra intencija, oras gražiai išsiblaivė-nuskaidrėjo ir saulutė maloniai švysterėjo.

Taurės pavidalo metalinė urna su klaidingu vokišku tekstu "Litauischer Beamte" ("Lietuvis valdininkas", o turėjo būti "Lietuvos veikėjas"). Toliau tekstas jau geras: vardas, pavardė, mirimo ir kremacijos data ir vieta buvo įvyniota į tolį, įdėta į kieto medžio pasidirbtą sandarią dėžutę su išpiautu antrašu: "Lietuvis Martynas Jankus. 1858-1946". Dėžutė buvo dar apvyniota toliu ir įdėta į duobėje iš plytų sukrautą rintinėlį. Duobė maždaug vieno metro ilgio, gal daugiau kaip pusės metro pločio, apie metrą gylio. Vokietijoje, apskritai, labai negilios duobės numirėliams kasamos. Visą laidojimo procedūrą dabar, kapų koplytėlėje ir Muetzelburgo stovykloje fotografo V.Reivytis. Išdygo kapelis, paženklintas žemu kryžium ir pora atneštų vainikų papuoštas, o nuo kitų vainikų — nuimstyti užrašiniai kaspinai, kaip telegramos bei visa kita — yra Martyno Jankaus šeimos žinioje ir, atėjus laikui (laisvės dienoms) — tas viskas grįš į Lietuvos muziejų.

Prie šio kapo pasakytas atsisveikinimo žodis J.Bildušo, seno velionies bičiulio.

Čia dalyvavo būrelis lietuvių, jų skaičius — 25: velionio šeima: dukterys, Elzė, Edė ir Urtė, sūnus Kristupas, augintinis Vytautas Bakaitis ir Jankuvienė, velionio sūnaus Martyno žmona; iš visuomenės: Balėnas Kazys, Bardauskas Petras, Bildušas Jonas, Būtėnas Petras, Čipkuvienė Stasė, Čipkus Jonas, Jankauskas Jonas, Jankūnas Albertas, Jonelynas Kazys, Juozapavičius Juozas, Juozapavičienė Marija, Kaniauskas Domas, Matikonis Jonas, Petraitis Antanas, Reivytis Vytautas, Renkis Gustavas, Siskinienė Stasė, Siskinas Vilius, Šie žmonės yra Martyno Jankaus laikinės amžinojo atilsio vietos liudininkai.

Atsisveikinus su kapu, po 5 minučių, jau visiems keliaujant iš kapinių, dangus vėl pravirko ir smarkiais sodriais lašais pradėjo lašnoti. Ir jis — tarytum verkė...

*

Martyno Jankaus Laidotuvių Komitetas Paskutiniojo Aušrininko Velionio pagerbimo visuotinį gedulą paskelbė Flensburgo lietuviams, nutraukiant visus pasilinksminimus ir laikant tautos vėliavas nuleistas pusiau stiebo, nuo gegužės 23 d. ligi birželio 2 d. — 10 dienų.

Mirties kaukę Velioniui nuimti rūpinosi P.Markonis, tarpininkavo dail. V.Vizgirda, o kaukę nuėmė vokietis skulptorius. Kaukę Laidojimo Komitetas žadėjo pavesti globoti Lietuvos valstybės atstovui Dimšai Detmolde, o dabar — ji esanti atiduota M.Jankaus šeimai. Pomirtinė kaukė — gerai nusisekusi.

Telegramomis mirimo žinia duota: VLIK-ui, Centriniam Lietuvių Komitetui Wiesbadene, UNRRA Universitetui Hamburge per prof. M.Biržišką, Lietuvių Studentų Atstovybei Hamburge, Lietuvių Apygardos Komitetui Neumuenstery, Lietuvių stovykloms Liubeke, Šlezvige.

Aukos laidotuvėms buvo renkamos visuose trijuose Flensburgo lietuvių bendrabučiuose: Timm Kroeger mokyklos, Osta-beiter'io ir Muetzelburgo. Iš likusių lėšų Laidotuvių Komitetas buvęs nutaręs sušelpti Velionies šeimą, neturinčią jokių atsarginių lėšų.

Velionies minėjimus turėjo Neumuensterio liepos 5d, ir Flensburgo lietuviai po kelių mėnesių. Paskaitas skaitė lietuvių literatūros istorikas prof. M. Biržiška.

Velionies kūno lankytojų knygos Muetzelburgo lietuvių stovykloje tada nebesuspėta įtaisyti.

Flensburgo Timm Kroeger mokyklos lietuvių bendrabučio "Lietuvių Informacijos" nr. 112, 113 ir 114 skyrė itin daug vietos Martynui Jankui paminėti.

Martyno Jankaus mirties atvejui "Žingsnių" žurnalo buvo išleistas rotatorinis 8 puslapių leidinys su spaustuvėje spausdintu viršeliu. Turinys: Flensburgo lietuvių bendruomenės užuojauta, J.Senkaus "Martyno Jankaus gyvenimo kelias", P.Būtėno "Paskutinioji Aušrininko diena", VI. Būtėno eilėraštis "Aušrai brėkštant" (A.a. Aušrininkui Martynui Jankui) ir Martyno Jankaus Laidotuvių Komiteto skelbimas. Visos iš šio leidinio gautos lėšos — atiduotos Velionio šeimai.

Seedorfo ties Zevenu (23) Lietuvių stovyklos rugpiūčio 22 — rugsėjo 1. d. lietuvių tautodailės ir spaudos bei istorijos parodoje buvo ir Martyno Jankaus kampelis: eilė jo gyvenimo ir laidotuvių fotografijų, paskutinysis jo 1909m. eilėraštis, laidotuvėse  giedotosios giesmės, užuojautos, telegramos, Flensburgo leidinys ir straipsniai apie jį.

Paskutiniomis žiniomis, Martyno Jankaus šeima išsikėlė, kartu su progimnazija, į Klein Wittensee (tarp Rendsburgo ir Eckernfoerdės), kur sukeltos trys lietuvių vidurinės mokyklos: Neumuensterio, Kielio ir Flensburgo ir kur tuo būdu steigiama nauja lietuvių stovykla.


IŠRAUTAS ĄŽUOLAS

(J.PRONSKAUS ŽODIS)

"Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio
Lietuvis nieko neatbos...“

Pameni tą šalį? Šalį tūkstančiamečių ąžuolų, šimtamečių vyrų ir moterų, šventųjų gojų, aukštų piliakalnių ir pavėsingų alkų, šalį didvyrių, kur grabe guli?...

Tik tokia šalis galėjo mums duoti vyrus — ąžuolus, kurie atlaikė siaubingas audras, šiaurius vėjus ir darganas iš vakarų ir rytų.

Išrauk šimtametį ąžuolą nuo Nemuno kranto, — ar ilgai jis žaliuos audrų blaškomas po nesvetingas Europos dykumas? Išrovė ir tave, žilas Patriarche, Nemuno sarge, šventojo Rambyno vaidila, šiaurūs vėjai nuo Nemunėlio, ir išėjai Tu, kaip Mozė, vesti savo išblaškytos tautos vaikų per svetimus tyrus į Pažadėtąją žemę. Kol Tu buvai su mumis — ir ta pati nykioji nedalia kažkaip švelnesnė atrodė, ir viltis labiau skatinanti, ir sapnai ištremtyje ramesni... Deja, tavo tauta ištremtyje pradėjo krikti, ir daugelis ėmė garbinti aukso veršį, ir Tu, palikęs šią laužų ir griuvėsių žemę, nuėjai Į šventąjį Kalną, — ir mes likome vieni dykumoje, ir juodas gedulas užgulė mūsų krūtines.

Kas bus su mumis, be Tavęs, kas rodys mums kelią dabartinėje klaikumoje? Lydime į duobę paskutinį Aušrininką, ir amžina naktis mus apgaubė, be saulėtekio prošvaisčių, be naujos aušros spindulio?

Bet ir sunkiausiomis valandomis Tu dainavai optimizmo ir pasiryžimo giesmę:

"Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvis nieko neatbos..."

Tai buvo Tavo credo ir tvirtybės šūkis, tai yra Tavo ir mums paliktas testamentas. Ne nusiminti, bet ryžtis, ne plaukus rauti, bet neatboti ir atsiminti, kad esame laikini tremtiniai tos šalies, kur ąžuolai drūti auga, kur lietuviai jokių likimo bandymų neboja.

Šiandien Tu sapnuoji amžinąjį sapną apie tą šalį, kurią mes kartojame mūsų maldose ir minime atodūsiuose. Mes ir sapnuojame tik su tuo skirtumu, kad sapnuojame ir vėl nubundame, Tu sapnuosi — nebenubusdamas ...

Mes eisim Tavo Aušros keliu ir grįšime į Pažadėtosios žemės šventuosius gojus ir Tavo pelenus parnešime mūsų meilės pašventintoje arkoje į šventąjį Rambyną. O laikinai, atsisveikindami su Tavim, mylimas Patriarche, įsidėsim į širdis Tavo sakytuosius žodžius:

"Kas bus, kas nebus, Bet lietuvis nepražus!"

 


 

J.SENKAUS ŽODIS

Didžio skausmo ir gilaus liūdesio šiandien kupinos lietuvių tautos vaikų širdys, kai žaibo greitumu mus aplėkė žinia, kad šios žemės kelionę baigė Mažosios Lietuvos Patriarchas Martynas Jankus. Mus paliko didis ir šakotas tautos darbininkas. Martynas Jankus — Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros darbo organizatorius, jis — lietuviškos spaudos kūrėjas, leidėjas ir redaktorius, jis — politikos ir visuomenės veikėjas, jis — Lietuvos valstybės nepriklausomybės kūrėjas, mūsų tautinių tradicijų saugotojas ir ugdytojas.

Daug Martyno Jankaus bendraamžių, bendradarbių ir bendraminčių ilsisi dėkingos Tėvynės Lietuvos žemėje. Velionis Patriarchas savo palaikus priglaudžia tremtyje. Bet juk jam ištrėmimas ir kentėjimas už savo tautą nėra naujiena. Martynas Jankus iš viso trečią kartą svetimųjų išplėšiamas iš Lietuvos, toli nuo Nemuno krantų, nuo didingojo Rambyno ir nuo gimtųjų Bitėnų. Jau tie dažni velionio Patriarcho ištrėmimai, kalinimai ir kitokį svetimųjų vartoti persekiojimai — ryškiai pabrėžia, koks jis buvo didelis tautos vyras! Jį visuotinai gerbia, Mažosios Lietuvos Patriarcho aureole apgaubia, nuolatine meile ir pasididžiavimu lydi visa lietuvių tauta, nes Martyno Jankaus gyvenimo kelias — visados buvo skirtas tik lietuvių tautos džiaugsmui ir Lietuvos valstybės garbei.

Savo įvairiaspalvę tautinę veiklą pradėjęs kartu su pirmaisiais "Aušros'' žingsniais, ją nenutraukiamai varo ligi mirties išvakarių. Įgimtas plunksnos žmogus, anais dar caro priespaudos laikais savo tautą gyvu ir spausdintu žodžiu ruošęs į Laisvę ir politinę Nepriklausomybę, jis tos plunksnos nepalieka rūdyti net tada, kai kūnas jau stingo ir ruošėsi iškeliauti iš šios žemės.

Dar Flensburge, ant Baltijos jūros kranto, jis naujais eilėraščiais sveikina tą jūrą ir už tūkstančio kilometrų į Rytus palikusią, didelę tragediją išgyvenančią, savo  Tėvynę Lietuvą. Jei kai kurie užsieniečiai publicistai kartais teisingai mums nurodydavo, kad Lietuva — tai plunksna iškovota valstybė, tai velionis Patriarchas buvo tos plunksnos maestro. Jis savo raštais "Aušroje“,, ir visoje eilėje kitų tautinių leidinių savo gabia plunksna mūsų tautai skynė kelią į Laisvę ir garbę. Jis Lietuvos spaudos veteranas ir jos gairių nustatytojas, jis didelis Lietuvos laikraštininkas-publicistas, beletristas, poetas. Jo tautiniai ir spaudos darbai — tai tie laiko audrų nenugriaunami paminklai, kurie visados stovės Martyno Jankaus atminimo sargyboje.

Mirė Patriarchas Martynas Jankus, tas gyvųjų tarpe dar tebebuvęs paskutinysis aušrininkas. Nematysime mes daugiau "Aušros" kūrėjų, kurie, kaip didžiosios žvaigždės, kelis dešimtmečius mums švietė visų darbų ir minčių kelius. Bet jų balsas mus šaukia gyventi.

Ilsėkis ramybėje, taurus lietuvių tautos Vyre. Ateis diena, kai mes visi pas Tave ateisime: kas Tu buvai, tai mes esame, o kuo Tu esi, tai mes būsime.

 


 

UŽUOJAUTOS IR TELEGRAMOS

MARTYNO JANKAUS ARTIMIESIEMS IR LIETUVIŲ TAUTAI:

Žinia apie lietuvių Patriarcho Martyno Jankaus mirtį VLIK-ą (Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą) giliai sukrėtė. Jankaus šeimai ir lietuvių tautai VLIK-as reiškia širdingą užuojautą.
Mykolas Krupavičius.

Apgailestaujame negalėję patys laidotuvėse dalyvauti. Giliai sujaudinti siunčiame Jums (Elzei Jankutei) ir visai šeimai nuoširdžią užuojautą.
Rapolas Skipitis ir Vaclovas Sidzikauskas.

Tuebingenas.
Širdinga užuojauta Martyno Jankaus šeimai ir giminėms. Apgailestaujame, kad didžiojo lietuvio laidotuvėse negalime dalyvauti.
Lietuvių Svetainė Luebecke

Prašome perduoti liūdinčiai Jankaus šeimai mūsų širdingą užuojautą -
Al. Stulpino šeima.

Flensburgo Lietuvių Bendruomenė širdingiausiai atjaučia ir raminte ramina amžinatilsį Martyno Jankaus šeimą, netekus Tėvo ir Senolio, o Mažajai Lietuvai - savo Patriarcho, Lietuvių Tau tos žadintojo, lietuviškųjų knygų Spausdintojo jų draudimo gadynėje ir Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto Pirmininko.

 


 

VAINIKAI BYLOJA

Lietuvos Nepriklausomybės Kūrėjui Martynui Jankui -
Lietuvos Pasiuntinybė Vokietijoje.

Vyr. Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas -
Mažosios Lietuvos Atvaduotojui Martynui Jankui.

Patriarchui Martynui Jankui. — Ilsėkis Ramybėje.
Klaipėdos Krašto Lietuviai.

Didžiajam Lietuviui Martynui Jankui -
Flensburgo I Lietuvių Stovykla.

Tautos žadintojui Martynui Jankui -
Flensburgo II Lietuvių Stovykla.

(Vainikas ir kaspinas). -
Flensburgo III Lietuvių Stovyka.

A. A. Mažosios Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui
Buvusi Husumo Lietuvių Stovykla.

Lietuvių Spaudos Veteranui Aušrininkui Martynui Jankui -
Lietuvių žurnalistų sąjunga.

A. A. Patriarchui Martynui Jankui. — Ilsėkis Ramybėje. -
Lietuviai Menininkai

A. A. Patriarchui Martynui Jankui. — Ilsėkis Ramybėje. -
Flensburgo Skautai.

Pažadinęs Lietuvą, ilsėkis Ramybėje. -
Kielio Lietuviai.

A. A. Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui. -
Kielio Lietuviai Skautai.

Paskutiniam Aušrininkui -
E. ir J. Bildušiai.

A. A. Tautos Pranašui ir Rambyno žyniui Martynui Jankui. -
Reivyčių šeima.

Mažosios Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui. -
Punkrių šeima.

Amžiams Tavo vardas lieka mūsų širdyse. — A. A. Didžiajam Lietuviui Martynui Jankui. -
Broliai Milkeraičiai.

Būta ir daugiau vainikų, daugybė gyvų gėlių, bukietų ir tautinių kaspinų.

 


 

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie mūsų brangaus tėvelio, Martyno Jankaus, laidotuvių: Lietuvos Pasiuntinybės atstovui p. St.Kuzminskui už bendrą laidotuvių tvarkymą, kunigams Martynui Preikšaičiui ir Adolfui Keleriui už gražiai atliktą tikybinį ceremonialą, Flensburgo lietuvių evangelikų chorui ir visiems kalbėtojams už nuoširdžius atsisveikinimo žodžius. Ypač dėkojame ponams: K.Jonelynui, D.Kaniauskui, V.Retvyčiui, Petrui Būtėnui, K.Pociui ir J.Bildušui už nuoširdų rūpinimąsi laidojimo metu.

Taip pat dėkojame ir visiems pašarvojimo metu ėjusiems garbės sargybą: Husumo ir Muetzelburgo stovyklos lietuviams skautams ir Mažosios Lietuvos lietuviams.

Širdingai dėkui ir gydytojui dr. Pūdymaičiui už rūpestingą velionies priežiūrą ligos metu.

Ta pačia proga dėkojame ir visiems, suteikusiems mūsų tėveliui ligoje visokeriopą medžiaginę paramą ir globą: Lietuvos Pasiuntinybės Vokietijoje atstovui p. L.Dymšai, adv. Rapolui Skipičiui, p. Jonui Bildušui, gen. T.Daukantui, prof. K.Alminui, p. J.Malioriui, p. Valei Klimaitienei ir Lietuvos Raudonajam Kryžiui Wuerzburge. Taip pat dėkojame ir lietuvių stovykloms Itzehoe, Westdorf-Hamburge, Glueckstadte, Geesthachte, Tolke, Rendsburge, Haffkruge, Eckernfoerde, Kielyje ir Flensburge. Ypatingai nuoširdžiai dėkojame Husumo stovyklos lietuviams už jo priglaudimą, kur jis, nors bent paskutinius du mėnesiu, galėjo ramiai ir šiltai pagyventi.

Taip pat reiškiame padėką ir Flensburgo, Neumuensterio bei Kielio Lietuvių Stovykloms ir jų Vadovybėms, savo surinktomis lėšomis padėjusiems palaidoti mūsų Velionį ir atlikusią ją sumą — mums įteikusioms. —

Martyno Jankaus šeima.

*

Mažosios Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui tremtyje mirus, neužmiršo jo lietuviai, gyveną ten pat, kur Patriarchas mirė, Vokietijos tremtinių stovyklose, jie lankė jo kapą ir jo šeimą, atspausdami savo įspūdžius iš lankymosi lietuviškoj spaudoj, štai, Dr. Normantas šitaip rašė:

 


 

PATRIARCHO MARTYNO JANKAUS KAPĄ APLANKIUS

Būdamas Flensburge, turėjau progą aplankyti pernai pavasarį mirusio Patriarcho Martyno Jankaus kapą Flensburgo miesto kapinėse. Kartu susitikau ir su jo giminėmis bei artimaisiais Muetzelburgo stovykloj, kur velionis amžiams užmerkė akis. Ant Flensburgo įlankos kranto, be jokios meilės ir skonio pastatytoj stovykloj, kuri savo išmėtytais trobesiais lyg ir primena žuvėdros lizdą pajūrio pakraščiuose, suradau velionio sūnų Martyną ir jo žmoną. Pasidžiaugė pamatę seną pažįstamą, nes retai kas atvyksta į šaltoką ir drėgną Schleswig-Holsteiną, kur iš stovyklos, įlankos antroj pusėj, jau matyti Danija.

-Kaip sekasi Jums ir Jūsų šeimai? — klausiau sūnų.

-Iš mūsų šeimos mažai kas beliko, visi išsisklaidė. Dvi seserys gyvena kitose -stovyklose, viena išsikėlė, kaip Raudonojo kryžiaus sesutė, į Angliją, rašo, kad jai gerai sekasi. Mano duktė buvo susirgusi plaučiais, ilgokai išbuvo ligoninėj, dabar jau taisosi, o sūnus išvyko į Australiją. Taip mes ir belikome vieni Muetzelburgo stovykloj.

-O kokia Jūsų, likusiųjų, nuotaika ir sveikata? — toliau klausinėjau.

-Mano sveikata, nors esu tik 55 metų amžiaus, yra gerokai pašlijusi. Jeigu dar ilgai čia teks gyventi, greičiausia atsidursiu kapinėse pas tėvą. Per daug jėgų iš mūsų reikalavo šio amžiaus žiaurusis likimas. Klaipėdos krašto kovos, jo atplėšimas, mano tėvo ir mūsų visos šeimos persekiojimas, bėgimas nuo frontų ir visi kiti įvykiai mane baisiai sukrėtė.

Karo pabaigoj patekau į Daniją. Iš ten man pasisekė atsikraustyti į mūsų stovyklą gana vėlai. Ir tam reikėjo panaudoti visokių gudrybių. Kitaip — gal dar ir šiandien tebebūčiau Danijoj. Gyvenimas stovykloj — gana nuobodus, pilkas, viena diena — kaip ir kita. Tas pats ir tas pats.

-Ar turite kokių žinių iš Bitėnų?

-Bitėnai, gautomis žiniomis, 80% nudeginti karo metu. Taip pat sunaikintas ir mūsų šeimos ūkis. Nieko iš jo nebeliko, kaimynai parašė, jog paėmę iš sodo mūsų ir tėvo mylimas gėles, kad jos nežūtų. Viskas sunaikinta, net atminimai. Bitėnuose liko daug raštų ir didelė dalis knygyno. Dalis išvežtųjų dalykų žuvo pakeliui, Rastenburge ir Kolberge, nuo fronto bebėgant, — atsakė užklaustasis.

-O kaip pergyveno Patriarchas savo senatvėj įvairias okupacijas ir kraustymąsi iš vieno krašto į kitą?

-Vokiečių okupaciją jis pergyveno Kaune, Aukštaičių gatvėj. Jis gyveno nuo politikos atsitraukęs, lankydavo seni pažįstami. Todėl užsipuolimų iš gestapo pusės jam beveik neteko pergyventi. Tik kartą, kai viešumoj buvo pasakęs kalbą, buvo gestapo perspėtas, bet, dėl jo gilios senatvės, nenubaustas, nurodant, kad jis privalo susilaikyti nuo politinių kalbų.

-Visą Kauno gyvenimo nuotaiką slėgė ilgametė vokiečių okupacija, kuri greitais žingsniais pradėjo ardyti ir lietuvių tautinį gyvenimą ir vis aiškiau reiškė nuomonę apie visišką lietuvių tautos sunaikinimą. Šitokia politinė padėtis - pakirto tėvo ligi tol nepalaužiamą optimizmą. Be to, jis visa laiką nepaprastai ilgėjosi gimtųjų Bitėnų.

-Karas dideliais žingsniais pradėjo artintis į galą. 1944m vasarą - rytų frontas artinosi į Lietuvą ir gana greitai ją pasiekė. Kai jau daugelis kauniečių paliko miestą, mūsų šeima gavo leidimą išvykti į Klaipėdos kraštą. Taip vieną vasaros dieną jis, kartu su daugeliu pabėgėlių, Nemuno garlaiviu pasiekė Bitėnus.

- Didelis pasitenkinimas jį tuomet apėmė, pasiekus po metų vėl Bitėnus. Norėjo ten likti ramybėje, Rambyno akivaizdoj norėjo gyventi ligi savo paskutinių dienų. Bet, rytų frontui dar daugiau į vakarus pasistūmėjus, gestapo valdininkai, atkištais revolveriais, visą šeimą pareikalavo tuojau palikti Bitėnus, kitaip, girdi, būsią visi sušaudyti vietoj. Atsidūrė jie iš pradžių Rastenburge, o vėliau — Kolberge, kur apsigyveno mano bute.

- Ten velioniui teko gyventi tik kelis mėnesius, — tęsė pasakojimą Jankuvienė, — Kolberge jį paėmė nepaprastas ilgesys, noras grįžti į savo gimtąjį kraštą. "Kuomet grįšime į Bitėnus?" — jis vis klausinėdavo — kas rytą ir kas vakarą. "Ar greitai grįšime į Bitėnus?" — klausinėdavo prie stalo atsisėsdamas ir nuo jo atsikeldamas. Dažnai eidamas pavaikščioti — už miškelio, pajūry — pasukdavo į rytus, kur mūsų Tėvynė, kur Nemunėlis ir Šešupė teka...

- Bet ir iš ten jį ir mus išvarė negailestingas karas. Galiausiai, po daugelio vargų karo pabaigoj, su tėvu atsidūrėme Husume, prie Šiaurės jūros kranto.

— Pergyventi karo ir bėgimo vargai — iš karto pakirto jo sveikatą. Savo ilgame amžiuje lyg ir nesirgęs — pradėjo sirguliuoti. Keletą kartų turėjo plaučių uždegimą. Padėtis nepasikeitė nei tuomet, kada persikėlėm į Muetzelburgo stovyklą. Gyvybės jėgos visiškai susilpnėjo ir gegužės 23d. mūsų mylimas tėvas amžiams užmerkė akis, — baigė p. Jankuvienė.

Flensburgo kapinėse, miesto vidury, kiek antkalnėj, Prūsų Lietuvos Patriarchas rado savo paskutinę poilsio vietą. Ramus ten kampelis, negirdėti jokių žemiškų audrų ir miesto triukšmo. Ramiai jie visi tenai ilsisi, atsipalaidavę nuo visų žemiškų v ir kentėjimų. Jokie sielvartai jų nebespaudžia.

Ten, kur ilsisi paskutinio Aušrininko kūnas, matyti ne baltas akmeninis paminklas su tokiu įrašu:

A. A.
MAŽOSIOS LIETUVOS PATRIARCHAS
MARTYNAS JANKUS
gimė: 1859 m. rugp. 7
mirė: 1946 m. geg. 23
Flensburge.

Ilsėkis ramiai, Didysis Kovotojau, kol ateis šviesesnė diena visai lietuvių tautai. Tuomet ateis laikas, kada ir tavo kaulai bus grąžinti į Nemuno ir Šešupės kraštą ir jie bus palaidoti, kaip paskutinio vaidilos, Rambyno kalne, kurio sargyboj Tu tiek daug metų stovėjai".

Žurn. S.Narkėliūnaitė iš Klein Wittensee, rašinyje "Martyno Jankaus šeimoje...", dienraštyje "Mintis" (1947. XI. 18.) rašė:

 


 

KAM GI KITAM TĖVO MALDAKNYGĖ — TIK DUKTERIAI

Kai vieną dieną stovyklą pasiekė BALF-o knygos, siuntoje iš JAV buvo rasta minkštais odiniais viršeliais, nedidelio formato maldaknygė "Vainikėlis". Tada niekam nekilo abejonių kam nors kitam šią maldaknygę atiduoti, kaip Elzei Jankutei.

Paimu šią knygelę ir atskleidžiu jos pirmąjį puslapį: "Vainikėlis" — katalikų maldaknygė. 1907m. Bitėnai. Kašta ir drukas M.Jankaus. "Taigi, ši maldaknygė, du kartu perkeliavusi Atlantą ir pasenusi (po keturiasdešimt metų), sugrįžo Europon, patekdama į savo leidėjo dukters rankas. O mažai betrūko, kad ir pats žilasis mūsų aušrininkas Martynas Jankus, po 40 metų, būtų sulaukęs savo leidinį atgalios ... Ir čia prisimename jį. Ak, kaip labai jis norėjo sulaukti grįžimo į Bitėnus!

— Turėdami laiko, mudu buvome apskaičiavę per kiek dienų mes pėsti, garlaiviu ir traukiniu galėtume nuvykti į Bitėnus, — sako Elzė.

Čia daugelis nuotraukų iš Bitėnų __ lyg dalelytė Rambyno. Ir kaip gyvas, nors vaizduotėje, pasirodo senelis. Lietuvoje dar, kai 1943m. vieną sykį kalbėjausi su juo lietuviškosios knygos klausimais, jis, pasipasakojęs atminimų iš savo darbų, tarė:

- Dariau, ką išgalėjau. Pasenau ir nusilpau, bet mirti - dar nenoriu. Man labai norisi matyti, kaip Lietuva naujai kelsis.

O vėliau — po metų — Bitėnuose, kai jau buvau palikusi savo namus, ir tik Vilniaus medelis jo sode organiškai rišo mane su tėviške, jis vėl sakė:

— Gaila palikti namus. Bet mes juk sugrįšime!-

Tai buvo prieš trejis metus.

O dabar — Elzė tik ką grįžusi iš Flensburgo, lankiusi jo palaikus. Jis vis sakydavo jai, gyvas būdamas: "Tik tu nepalik manęs vieno". Ir Elzė vykdo tėvo norą — pildo jo valią, lankydama jo pelenų urną.

Ir Elzė, ir mažasis Vytukas (Bakaitis) ieško rakčiuko nuo dėžutės, kuri padėta krikšte ant staliuko, o ant jos — pastatyta M.Jankaus fotografija. Pagaliau, suranda ir atrakina. Gipsinė M.Jankaus veido nuotrauka, įtaisyta minkštų sienų dėželėje. Tas pats aušrininko veidas, atrodo, tik užmigęs ramiu, deja, amžinu, miegu.

- Ir ligi pat paskutinio momento, su sąmone, vis kalbėjo tėtatis apie grįžimą Lietuvon, — sako Elzė, užrakindama dėželę ir vėl padėdama ją ant staliuko, vėl uždedama ant jos fotografiją su rėmeliais.

Dar prisimename Bitėnus. O kai aklasis Kristupas, išsiėmęs laikrodį ir pabraukęs pirštais per jo rodykles, praneša valandas, — ligi mašinos išvykimo bėra man tik keliolika minučių laiko pabūti šioje mieloje šeimoje iš Bitėnų ...

*

Alb.Pocius "Mintyje" (1948.5.24), dviejų metų nuo Patriarcho mirties sukakties proga, rašė:

"Š.m. gegužės mėn. 24d. sukanka 2 metai, kai šiaurinėje Vokietijoje — Flensburge atsisveikinome su paskutiniuoju aušrininku ir Mažosios Lietuvos Patriarchu Martynu Jankumi, kuris visą savo gana ilgą (88m.) gyvenimą pašventė lietuvių tautos prisikėlimui ir laisvei".

Toliau straipsnyje dėstomi Patriarcho gyvenimo epizodai ir jo gausūs ir dideli darbai. Po to straipsnis baigiamas šitokiomis mintimis:

"Pasibaigus karui, M.Jankų matome vėl lietuvių tarpe Flensburgo-Husumo DP stovykloje, kantriai laukiantį šviesesnio rytojaus lietuvių tautai. Iškentėti vargai ir gili senatvė palaužė šį Lietuvos ąžuolą — vyrą, kuris visą savo gyvenimą praleido ne sau, bet savo tautai ir Tėvynei. Su jo mirtimi mes netekome paskutiniojo aušrininko ir didžiojo lietuvybės žadintojo Mažojoj Lietuvoj. Jis mirė... bet jo darbai liko. Jo atminimas šiandien įpareigoja kiekvieną susipratusį lietuvį dar labiau įtempti savo jėgas kovai už Lietuvos laisvę.

Jeigu kaip amžino atminimo Martynas Jankus mes gyventume ne sau, bet savo tautai ir tautos reikalus statytume aukščiau kasdieniškų bendruomenės smulkmenų, mums niekada nereikėtų rausti prieš brolius, kurie liko Tėvynės teisių sargyboje ir tą kovą dar ir šiandien tebetęsia su ginklais rankose.

Tegul šviesus šio Mažosios Lietuvos Patriarcho atminimas lydi mus sunkiame tremtinio kelyje ir įkvėpia pasiryžimo ištesėti nepalūžusiems iki mūsų pavergtajai Tėvynei išauš laisvės rytojus".

1952m. sausio 6d. "Draugas" išspausdino ilgėlesnį Toronto bendradarbio reportažą, pavadintą: "Mažosios Lietuvos Patriarchą Mart. Jankų prisiminus". Jame tarp kita ko rašoma:

"Torontiečiai lietuviai (Kanadoje) esame laimingi, kad turime savo lietuviškosios šeimos tarpe to didžiojo vyro kovos dėl lietuvybės liudytojus, artimuosius jo palikuonis: dukterį Elzę ir sūnų Kristupą Jankus.

Artėjant Klaipėdos atvadavimo šventei (29-tajai metinei sukakčiai), vieną pavakarį atsidūriau M.Jankaus vaikų kukliame kambarėlyje, Šnekėjomės visokiausiomis temomis, Žiūrėjome anų gražių laikų nuotraukas, darytas Rambyno kalno papėdėje Bitėnuose, sklaidėme pageltusius "Lietuvos Keleivio" puslapius ir mano žodžiai nukrypo į šviesiosios atminties a. a. Martyno Jankaus asmenį. Duktė Elzė ir aklasis sūnus Kristupas — daug man apie jį pasakojo, stabterėdami ties vienu kitu charakteringesniu gyvenimo epizodu.

Pasakojo jo vaikai apie tėvą, neužmiršdami nupiešti ir savo tėviškės — gražiųjų Bitėnų aplinkumos. Tai esanti labai graži vietelė. Antroje Nemuno pusėje — tęsiasi neapmatomos lygumos ir Ragainės miestelis su aukštais dirbtuvių kaminais ir senos pilies bokšteliais.

O kiek grožio teikia Rambynas, kurio vyriausiuoju sargu ir pranašinguoju žyniu Martynas pasiryžo būti iš pat mažens, sunku apsakyti!"

Pasakota, nors trumpai, Martyno Jankaus giminės istorija, prisimintas Martyno tėvas (irgi Martynas), kuris pasakodavęs savo dviem sūnum apie nuolatines vokiečių pastangas nutautinti lietuvius, išguiti lietuvių kalbą iš mokyklų ir pn. Tokioj atmosferoj augęs ir brendęs Martynas Jankus ir stiprėję lietuviškieji jo įsitikinimai, o taip pat — pasiryžimas nepasiduoti vokiečių užmačioms.

Toliau vaikai papasakoję reporteriui apie Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos, apie tėvo pasitraukimą Didžiojon Lietuvon, paskui — į tremtį Vokietijon ir mirtį.

Ten pat, tame mažame M.Jankaus vaikų kambarėly Toronte (M. Jankaus vaikai — Elzė ir Kristupas iš Vokietijos atvyko Torontan 1951 m. spalio 16 d.), Kristupas Jankus svečiui pasmuikavo savo numylėtu muzikos instrumentu — smuiku, puikiai interpretuodamas 1909m. tėvo sukurtą eilėraštį "Nemunas sveikina Baltijos jūrą". Jo verkiančio smuiko garsai smigę reporteriui giliai į širdį ir tų garsų jis niekad neužmiršiąs. Po to Kristupas dar pasmuikavęs dainelę "Tykiai, tykiai Nemunėlis teka" (vieną iš mėgiamiausių jo a. a. tėvo dainų) ir dar šį tą.

Pomirtiniais metais daug kas prisiminė ir daug kas rašė apie amžino atminimo Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų. Tikėkime, kad jo niekad, o niekad neužmirš dėkinga lietuvių tauta, nes jis vertas amžino atminimo!

Iš ilgamečio, nepalūžtančio kovotojo, beliko tik nedidelė pelenų urna, tačiau jo dideli darbai užima ir užims didelę vietą lietuvių tautoj.

Rambynas tebestovi, kaip stovėjęs. Taip pat tyliai jo papėdėje tebeteka Nemunas, kuris gautomis žiniomis, truputį pakeitęs savo vagą, nebegriaunąs senojo Rambyno, bet pasukęs vėl į pietus, į savo senąją vagą. Ir Nemunas saugoja tą brangų krašto senovės paminklą — senąjį Rambyną...

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS