Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - KELIAS TREMTIN

KELIAS TREMTIN

"Upele, tekanti kalnuos,

Aš tavo vardo nežinau —

Aš tau tik svečias vadinuos,

Ir tu nešauksi man: sūnau ..."

(B.Brazdžionis)

Tai buvo 1944 metų rugpiūčio antroji. Naktį kažkas beldžiasi į langus ir duris. Pasirodo, kaimo seniūno pasiuntinys. Jis praneša, kad sekančią dieną, pirmą valandą popiet, visi Bitėnų kaimo gyventojai turi važiuoti ten, į kur bus nurodyta. Elzė Jankutė, esą, turėsianti savo vežiman priimti dar Flotovo šeimą: moterį ir du vaikus.

Visas kaimas sukilęs. Visiems neaišku, kas čia pasidarė? Tiesa, lėktuvai visą laiką birzgė, bet prie to lyg ir pripratome. Nors net ir dienos metu kartais reikėdavo bėgti į slėptuvę.

Pasitarėme tarp saviškių, kad mes, vargu, ar pajėgsim paimti dar tris žmones mūsų vežiman. Jie juk turės mantos, kurią norės imti su savim ir gelbėti...

Nuėjau pas kaimo seniūną ir aiškinau jam, kiek įmanydama. Neįstengiau įtikinti. Jis sako:

– Žinai, juk kokioj padėty esi. Tėtatį jau seniai turėjai išvežti į "Auslaenderių" (svetimšalių) lagerį!

Tokiu atveju, mums jau nieko daugiau neliko, kaip Flotovų šeimą paimti kartu.

Rytas išaušo puikiausias. Visi kaimynai skubinosi kuo greičiausiai išvažiuoti. O mūsų tėvelis — ragino likti:

— Likimės Bitėnuose, nes vistiek pražūsime pakeliui. Kas mūsų lauks? Jeigu maskoliai nuo Tauragės ateina, tai jie ir nuo Stalupėnų ateis.

— Bet, jeigu neklausysime, tėtati, — sakau aš tada, — bus dar blogiau ...

Jauniems vyrams buvo įsakyta paleisti bandą iš žardų ir varyti link Ragainės. Visus naminius gyvulius paleidome. Vytukas (Jankų augintinis — Pr. Al.) savo žaisliukus sustatė po jovaru, kuris augo netoli prieangio...

Pasiėmėm maisto, kiek tik galėjome, šiaip taip susitalpinome. Išvažiavome: Tėtatis, Kristupas, Ede, Ona, Vytukas, belaisvis Georgas ir aš. Susėsti buvo galima. Bet reikėjo atsiminti, kad reikės dar tris žmones paimti. Išvažiavome beveik paskutiniai.

Durys nerakintos. Langai — praverti, kad, bomboms krintant, neišbyrėtų stiklai. Išvažiavome iš Bitėnų. Prie Merguvos ežero sustojome. Atsiskubino laiškanešys, nešąs dar paskutinį paštą. Visiems dalina, štai, tėtačiui sveikinimas gimimo dienos proga nuo R.Skipičio.

*

Vežimų daugybė. Jau kiti nebepavažiuoja. Perdaug prikrauti visokios mantos. Keliai išvažinėti, išmušti. Arkliai traukia sunkiai. Pajėgesnieji, kas galime, einame pėsti, kad būtų lengviau arkliams, šiaip taip privažiuojame Ragainės keltą, čia žmonių — iš visų aplinkinių kaimų. Visi nori greičiau per Nemuną keltis. Juk naktį bus dar baisiau. Uždegs tuos vadinamus MWeihnachts-baeume" — Kalėdų eglutes, tada lėktuvai galės lengvai mus visus į Nemuną suvaryti...

Gyvuliai baubia. Vaikai verkia. Prancūzų belaisviai (mūsiškis ir dirbusieji pas kaimynus) tarp savęs lyg ir barasi. Pagaliau, pradeda temti, bet mes vis dar tebestovime šiapus Nemuno, prie kelto.

Vienu kartu, štai, tėtatis sako:

— Žiūrėkit, mūsų senoji baltmargė mus atsiveja ...

Ir tikrai taip buvo. Prancūzas ir Onytė pririšo karvę prie vežimo. Onytė sako:

— Kai neturėsime ko gerti, bus pieno. Apsidairydami, matėme kiek tolėliau ir kitas mūsų karves.

Jos, lyg žinodamos, kad išvažiuojame, kartu norėjo keliauti...

Pagaliau ir mes užvažiavome ant kelto. Persikėlėme. Ragainėję — vėl nurodymai, kur važiuoti. Bet jau tamsu. Vežimai į vežimus trankosi. Net arkliai gudresni už žmones. Gi žmonės –pasidarė tokie nežmoniški ...

Kristupas, Ede, Onytė ir Georgas visą laiką eina šalia vežimo. Tėtatis, Vytukas, Flotovienės vaikai ir aš — dar vežime. Prižiūriu, kad jie užmigę neiškristų. Važiavome visą naktį. Antrą dieną, apie pietus, sako, jau galėsime sustoti. Privažiavome Kerstupėnų dvarą.

Visi išvargę, sugulėme daržinėje. Vėliau atėjo dvaro savininkė ir senus žmones priėmė į savo namus. Taip tėvelis, Vytukas ir aš pakliuvome į kambarį. Jau buvo ramiau ...

Dienos gražios.

Štai, jau ir tėvelio gimimo diena. Norime ją kaip nors atšvęsti. Pabėgėlių tarpe atsirado daugiau bitėniškių. Jų tarpe — Stankevičių šeima. Atsirado ir kavos. Nežiūrint visų sunkių aplinkybių, Onytė sugebėjo iškepti pyragą. Darže, po didžiulėmis liepomis, suradome stalą. Papuošėm gėlytėmis. Susėdome visi. Džiaugiamės, kad dar esame kartu. Dar kartą skaitėme R.Skipičio sveikinimą. Tėvelis džiaugės, kad jo neužmiršo senas draugas ir bičiulis.

Vienok, visą laiką viršum mūsų galvų urzgė lėktuvai...

Atėjo pas mus dvaro ponia ir klausia:

—  Jūs lietuviai?

Atsakom, kad taip.

— Mes irgi lietuvių kilmės. Bet dabar — baugu ir sakyti..

Valandėlę pasikalbėjus kitais reikalais, ji dar klausia:

— Ar jūs ir jūsų draugai negalėtumėt man padėti pakasti mano brangenybes po žemėmis? Mano vyras pranešė, kad ir mes turėsime trauktis iš savo namų. Savo tarnams negaliu pasitikėti. Jie visi naciai...

Prižadėjome jai padėti.

Tą pačią naktį Juozupaičių Jonas ir Stankevičius Antanas kasė po veranda duobę, o kiti — nešėme jos brangenybes. Tarpe jų — ir sidabrinį Hitlerio bareljefą. Stankevičius sako:

— Na, tai dabar jau pakasime ir "Fuehrerį" (vadą) Kerstupėnų dvare...

Po kokių 10 dienų, žmonės pradėjo nerimauti. Norėjo grįžti j Bitėnus. Atrodė, viskas ramu. Nėra ko čia lūkuriuoti Kerstupėnų daržinėj. Klausiame kaimo seniūną, ką daryti? Jis irgi neturi jokių naujų nurodymų. Tai žmonės, įsidrąsinę, pradėjo grįžti. Iš mūsų važiavo Edė, Kristupas, Georgas ir Ona. Mes trys: tėtatis, Vytukas ir aš — pasilikome dar Kerstupėnuose. Jeigu bus viskas tvarkoj, jie grįš mūsų pasiimti. Taip ir buvo. Tos pačios savaitės šeštadienio vakare atvažiavo Georgas mūsų pasiimti. Visi bitėniškiai jį apsupo. Klausinėjo, kaip Bitėnuose atrodo? Georgas atsakė, kad nei žmonių, nei rusų nėra.

Sekmadienio rytą, palikę savo rakandus pas Kerstupėnų dvarininkę, grįžome į Bitėnus. Arkliai namų link lėkte parlėkė. Apie 4 valandą popiet jau buvome šiapus Nemuno. Tėvelis linksmas. Važiuojame per pievas. Tėtatis netgi dainelę, man seniai pažįstamą, niūniuoja. Atvažiuojame į Bitėnus. Jokio žmogaus nematyt. Georgas sako:

— Bus dar geriau ...

O ten tolumoj — pasimato beeinąs žmogus.

— Koks džiaugsmas žmogų pamatyti! — sako tėvelis ... Jau įvažiavome į kiemą. Kokie gražūs tie Bitėnai! O gėlės — nors imk ir išbučiuok jas! Tėvelis sako:

—  Tai antrą kartą grįžtu į Bitėnus tokiam netolimam laikotarpy. Ir jie — vis man brangesni darosi...

Štai, ir Ede, ir Kristupas ir Onytė. Visi džiaugiamės, kad galime būti namie. Stalas paruoštas, lyg ekskursijos belaukiant. Pasakojimų — begalės. Onytė pasakoja, kaip rado viską: ir viščiukus su vištomis savo vietose, ir net karves su veršiais žardyje..

Už kelių dienų jau daugiau kaimo gyventojų sugrįžo. Ir vėl pradėjome nurimti.

Taip išgyvenome dar iki spalio 7 dienos. Nors jau namai — lyg ir nebe mūsų buvo. Pilna kareivių, rudmarškinių ir šiaip vyrų, kurie suvaryti apkasų kasti. Bitėnų laukai — apkasų išraižyti skersai ir išilgai. Bet vistiek dar vis galime namuose būti...

Tačiau štai, spalio 6d. vakare, vėl šaukiamas ''pulkas'' (gyventojų susirinkimas). Visiems ūkininkams įsakoma nedelsiant atiduoti duokles: pieną, gyvuliams pašarą ir kt.

O naktį — ir vėl beldimasis į duris. Vėl įsakymas — kraustytis!

— Jeigu neklausysite — bus griebtasi griežtų priemonių! — grasinama.

Baugu. Ruduo, šalta. Ir vėl imame kartu tuos pačius žmones, kuriuos per pirmą bėgimą globojome.

Slegia kažkoks baisus nujautimas, kad šį kartą jau nebegrįšime taip greit. Tėvelis nenoriai sėdasi į vežimą. Visi ašarojame. Ona paskutiniu momentu sugalvoja dar likti. Ji sako:

— Juk viską išgrobs tie vokiečiai, kol sugrįšime.

Ji pasiliko dviratį, tardama:

— Kai bus jau labai baisu, ir aš važiuosiu paskui jus.

Vėl važiuojame vieni iš paskutiniųjų. Vykstame į nežinią...

Rambynas gi — pasipuošęs visokiausiomis rudens spalvomis. Klevai ir alksniai raudonuoja. Berželiai — auksiniai, žalios eglės, lyg kokios puošnios jaunamartės. O Nemunėlis — sau plaukia, bėga, skubinasi į jūras. Tiek daug ašarų jis jau seniai bematęs, prabėgdamas pro Bitėnus...

Dar garlaiviai plaukia. Bet veža tiktai kareivius. Tėvelis prašo sustabdyti arklius:

— Noriu dar kartą atsisveikinti su Rambynu, su Nemunu... žiūrime, kažkas nuo Rambyno atvažiuoja dviračiu. Mojuoja.

O tai B.Daunoras! Jis buvo pažadėjęs dar kartą atvažiuoti pirmiau, pakol mes išvažiuosime. Savo pažadą išpildė. Tai paskutinis svečias Bitėnuose. B.Daunoras pasakojo, kad padėtis labai blogai atrodanti. Visi plentai pilni vežimų, gyvulių. Visi traukia vakarų link, o kareiviai — priešingai — rytų link. Atsiskubino dar ir Ona. Buvome kažką tai pamiršę. Nors iš tikrųjų — viską palikę...

*

Ir vėl važiavome. Naktis. Prieš rytą sustojome vienam dvariuke. Naktį, lakiojantys bombonešiai, numesdami tam tikras sprogstančias ugnis, apšvietė mus dienos šviesa.

Gavome tėtačiui kambarėlį. Bet kažin kam tai nepatiko. Ir kaimo seniūnas pasakė, jog "Auslaenderis" (svetimtautis), negalįs gauti atskiro kambario. Susiradom vis dėlto kitą ūkininką, kuris davė kambarį ir lovą.

Pabuvom čia kokias keturias-penkias dienas, jau ir vėl įsakymas: keliauti tolyn!

Onos — vis dar nėra. Bet naktį atsirado Ona ir, kartu su ja, Urtė, kuri iš Berlyno sugalvojo dar keliauti į Bitėnus. Dar pataikė, kad susirado Oną. Jiedvi gavo iš vokiečių griežtą įsakymą — kuogreičiausiai išvykti iš Bitėnų!

Urtė, pabuvusi vieną dieną, grįžo traukiniu atgal į Berlyną. O mes — dar likome, kol gavome įsakymą vėl toliau važiuoti. Kur ? — Į nežinią ...

Kareiviai jau visai aiškiai ir atvirai pasakojo, kad karas pralaimėtas.

Taip važiavome dienas ir naktis. Sutikome pakeliui daug pažįstamų iš Didžiosios Lietuvos. Pasiguodėme vieni su kitais — ir vėl tolyn...

Miegojome vežime, ar kur nors tvarte pakeliuj. Taip šilčiau.

Vieną dieną privažiavome dvarą (bevardį). Tenai kariuomenės ir rudmarškinių -— pilna. Kariuomenė maitina pabėgėlius. Rudmarškiniai nori pagelbėti. Tačiau susiginčija, barasi. Kareiviai rudmarškinius kaltina:

— Iš jūsų kaltės tie visi žmonės be pastogės, be šilto valgio...

Vienas kareivis jau užsimoja kirsti rudmarškiniui. Bet tas — sako:

— Tik pabandyk!

Prisistato karininkas ir nutraukia ginčus, tardamas:

— Mes valgydiname pabėgėlius, o jūs — nešdinkitės!... (Išsiskiria) .

Vėl naktis. Kitas dvaras (vėl bevardis, nes kas čia dabar jų vardus ir besužinos?). Suleidžia senus žmones ir vaikus į trobas. Tėvelis labai išvargęs. Jis tik prašo, kur nors atsigulti. Ona jau surado vienintelę lovą. Tėvelį paguldome. Tada einame žiūrėti, kur gavus ką nors šilto išgerti.

Tarpe daugybės žmonių radome Jogaudų Jankų. Apsidžiaugėme. Jis tuoj bėgo žiūrėti, ką tėtatis veikia.

Bet čia — kita bėda atsirado. Girdime, viena iš bitėniškių moterų šaukia — rėkia:

—  Er ist ein Auslaender, ein Litauer! (Jis yra svetimšalis, lietuvis!).

— Na, manau, jau čia apie tėtatį kalba ...

Taip ir buvo. Ta moteriškė dvarininkui skundėsi, kodėl tėtatis guli lovoj, kai tuo tarpu ji irgi turinti seną motiną... Tas dvarininkas, pasižiūrėjęs į tėtatį, klausia:

— Sie sind ein Auslaender? (Jūs esate svetimtautis?). Tėtatis atsako:

— Ja, Litauer. (Taip, lietuvis).

Tada dvarininkas sako:

— Wenn Sie ein Auslaender sind, dann koennen Sie hier nicht bleiben. Kommen Sie mit mir. (Jeigu jūs svetimšalis, tai jūs čia negalite pasilikti. Eikite su manim).

Po to dvarininkas dar priduria:

— Haben Sie noch Familie?  (Ar turite dar šeimos?). Tėtatis atsako, kad su juomi kartu yra dar duktė ir sūnus.

— Gerai, einame kartu, — sako dvarininkas (bevardis).

Nusiveda mus į savo namus. Atneša daugybę antklodžių užsikloti. Leidžia atnešti karštos kavos, tačiau liepia niekam apie tai nesakyti.

Dar apsimainome Vytuką pas mus. Kristupas su Georgu ir Ona nuėjo ant ir po vežimu miegoti, tenai, kur Jogaudų Jankus buvo.

Išgėrę karštos kavos — sušilome. Ona dar nunešė kavos Georgui su Kristupu.

Kitą rytą, išsimiegoję, vėl važiavome toliau. Nenorėjome skirtis su Jogaudų Jankum. Važiuojant į nežinią, vis būtų smagiau turėti artimą gentį su savim. Bet bevažiuojant, jį atskyrė. Vieniems įsakė važiuoti į dešinę, kitiems — į kairę. Taip ir nesimatėme iki Lygynų. Tai miestelis šalia Barštyno (Bartetišteino).

Netoli Makskiemio visus mus sustabdė. Esą, negalima toliau važiuoti. O lyja! Šaltas rudens lietus. Visi nusiminę. Kur dabar nakvynes gausime? Kaip toj dainelėj: "Kur aš nukeliausiu, nakvynėlę gausiu ?.. ."

Prastovėjome čia kokias dvi valandas.

Tik staiga pradėjo važiuoti ir privažiavo visa virtinė automobilių. Pirmiausia visiems belaisviams įsakė sėdėti ant vežimų ir niekur nevaikščioti. Iš viso ko buvo matyti, kad aukšti pareigūnai važiuoja. Automobilių virtinė sustojo. Vienas uniformuotas išlipo. Paprašė, kad ateitų vienas vyras iš mūsų kolonos. Paskui, pasirodė, kad čia būta paties "Fuehrerio", kuris važiavo iš savo būstinės į Rastenburgą.

Pagaliau — ir vėl privažiavome nakvynę. Gavome kambariuką. Jame turėjome sutilpti devyni žmonės, Šiaudai ant grindų ir... žiurkės. Tačiau Ona tuoj tuos šiaudus "perorganizavo", kad nesidraikytų po visą kambarį. Jos stropumas ir čia vis ėmė viršų, nežiūrint kokiose aplinkybėse radomės. Pasidarė vis švariau, gražiau. Tėtatis gavo geležinę lovą. Ir vėl buvome po stogu.

Čia, tame Makskiemyje, išbuvome kokias keturiolika dienų. O  gal dar ilgiau, šioje vietoje beveik visas Bitėnų kaimas buvo apgyvendintas. Vieni turėjo prasčiau, kiti — geriau, bet buvome visi kaimynai kartu. Tuo džiaugėmės.

Vieną vakarą, visai netikėtai, sulaukėme brolį Merčių (Martyną), kuris vokiečių buvo paimtas į darbo batalioną. Jis per laiškus iš savo žmonos buvo sužinojęs, kad mes esame Makskiemyje. Atsitiktinai — jo batalionas buvo sustojęs netoli Makskiemio. Džiaugsmas — neapsakomas. Ypač tėtatis labai apsidžiaugė pamatęs savo pirmgimį sūnų...

*

Neilgai Merčius galėjo pas mus pabūti. Bet ir tai geriau, negu nieko. Jis mums patarė važiuoti pas jo šeimą į Kolbergą, jei galima — arkliais, o jeigu ne — traukiniu. Bet tuoj po brolio Merčiaus apsilankymo — prisistatė žmogus ir vokiečių kalba pasakė:

— Jetzt Martynas Jankus kommt die Rache. Auf Ihre Veran-lassung wurde ich aus dem Memmellande vertrieben...). Dabar Martynui Jankui aš atkeršysiu. Pagal jūsų nurodymą mane iš Klaipėdos krašto išvarė).

Tėtatis paklausė, kas jis toks? Jis pasakė, kad jo pavardė Martynaitis ir jis turėjęs Viešvilės apylinkėj dvarą.

Deja, mes nei vienas jo nepažinome. Ir tokio dvaro savininko toj apylinkėj taip pat nebuvo.

Tačiau kerštas jau tą patį vakarą pasireiškė. Vos sutemus, į mūsų mažyčius kambarius, kur mes devyni žmonės gyvenome, įvedė dar apie 20 žmonių, visokių tautybių, su sergančiais vaikais, verkiančiomis moterimis. Netrukus mums įsakė, kad rytoj ankstį rytą, 4 valandą, privalome būti pasiruošę. Mus kažin kur kitur vešią. Pasakyta — reikia vykdyti. Visa šeima pradėjome ruoštis ir labai susirūpinom, kur veš?...

Nuėjau pas kaimo seniūną ir klausiu, ką daryti? Juk jau ir tą naktį negalėjom ten pasilikti — apsirgsime. Seniūnas sako:

— Nesuprantu, ko jie dar ir dabar nori? Juk rusai — jau Čia pat. Jeigu jums sektųsi kur nors iš čia išvažiuoti, tai būtų geriausia išeitis ...

Sugrįžus — jau kitas įsakymas:

— Jankų šeima iš ryto, 8 valandą, privalo būti ant plento su visais daiktais.

Visi nutarėm, kad nelauksime 8 valandos, bet važiuosime 4 vai. rytą. -Gal kaip nors pasiseks pėdsakus sumaišyti. Bet visgi — reikėjo dar tą naktį iki ketvirtos valandos pabūti...

Tame pačiame name prašiau vienos moters, kad gal duotų tėtačiui lovą, kur galėtų nors tą naktį permiegoti.

Toji moteris sako:

— Ar tai jūs ta šeima, kurią rytoj rytą veš į kacetą? Nustebusi ir išsigandusi atsakiau:

— Nežinau, bet kur nors veš ... Moteris dar pridūrė:

— Mano duktė šiom dienom turi gimdyti. Melskitės ir prašykite Pono Dievo, kad dar ne šią naktį gimdytų ...

Priėmė mus, davė tėtačiui lovą, kur jis galėjo nors išsitiesti. Vytuką paguldėme kitam gale lovos, šalia prisistačiau kėdes ir saugojau, kad jis neiškristų ...

Kristupas, prancūzas (belaisvis) ir Ona išėjo į tvartą miegoti, kur buvo mūsų vežimas ir arkliai.

Jau ankstį rytą prikėlė mus toji moteris, tardama:

– Geriau anksčiau važiuokite, gal jie jūsų nepagaus...

Ji paruošė mums kavos ir užkandžių, o pati — pasiėmė seną, seną maldų knygą, sakydama, jog jos tėvų tėvai iš tos maldaknygės meldėsi, — ir pradėjo už mus melstis. Meldėsi, prašydama Dievo, kad kai saulė leisis, vėl turėtumėm kur nors prisiglausti...

Visi Bitėnų kaimo prancūzai — belaisviai, kurie ten dirbo, jau buvo atsikėlę, kad galėtų išlydėti mus, tuo labiau žinodami, kad ir jų draugas važiavo su mumis. Jie padėjo tėtačiui įlipti į vežimą, apklostė jį, kiek galėjo, juk buvo spalio 31 — šaltoka. Kristupo — kaip tik buvo gimimo diena. Jis sako:

— Tai dar taip niekuomet nešvenčiau savo gimimo dienos ...

Išvažiavome. Prancūzas samprotavo, jog mes toli nenuvažiuosime. Juk esanti prie vežimo lenta, kad vežimas priklauso Martynui Jankui iš Bitėnų. Tuoj, sako, pagaus. Jis norėjo būtinai tą lentą nuimti.

Mes visi jam aiškinome, kad be lentos — dar bus blogiau. Kiekvienas policininkas paklaus, kur jūsų lenta? Ir vėl bus naujų bėdų.

Pravažiavome laimingai Barštyno miestą, ir toliau važiavome visą dieną, šalta, pradėjo lynoti. Įsijungę tarp pabėgėlių, važiavome į vakarus.

Pavakary prancūzas pradėjo nerimauti. Sako, nuo draugų atsiskyriau, man bus blogai —

Privažiavome tokią vietą, kur galėjom apsisukti su vežimu. Paėmiau iš belaisvio vadžias ir pasukau į rytus. Važiavome atgal į Barštyną.

Mudu su tėtačiu jau visą dieną kalbėjomės, kad vežimu mes nenuvažiuosime iki Kolbergo. Ne pavasaris, o ruduo. Neturėjome jokios būdos ant vežimo, tai vėjas ir lietus mus begaliniai vargino. Nutarėme grįžti pro Barštyną į Lygynus, kur, žinojome, kad Jogaudų Jankus su savo dukterimi apsistojęs.

Mūsų prancūzas, persigandęs, sako:

— Dabar tai mes tikrai nelaimę išsišauksime. Pro miestą kai važiuosime — mus pagaus...

Bet laimingai pravažiavom Barštyną. Jeigu mūsų ir ieškojo, tai tik vakaruose. Lygynų kaime, štai, ir Jogaudų Jankus stovi prie vartų, lyg ko laukdamas. Pamatęs mus, begaliniai apsidžiaugė. Tuoj susirinko daugiau Jogaudų kaimo ūkininkų, kurie visi mums padėjo. Pirmiausia tėtatį iškėlė iš vežimo. Jį nešte nunešė ] trobą. Tenai viskas puiku, lyg lauktų kokių švenčių. Ir šilta, malonu. Pasirodo, Jogaudų Jankus laukė dukters su vaikais iš Friedlando atvažiuojant. Bet toji telefonavo, kad tik už kelių dienų atvažiuosianti.

Mums užleido visą tą namelį. Tuojau atsirado karštos kavos ir arbatos. Vieni trynė tėtačiui rankas, kiti movė batus ir kitaip kaip nors — kiekvienas savaip — gerumą rodė. Kada jau visi nusiraminome, pavalgę, sušilę, tėtatis ir sako:

— Vaikai, tai turbūt, maldos iš tos senos maldaknygės padėjo. Matot, lygiai saulė leidžiasi, o mes vėl turime stogą viršum galvų...

*

Lygynuose pailsėjome ir niekas mūsų nesurado, Žinoma, daug padėjo ir tai, kad abu Jankai buvo Martynai. Kada kas klausė Jogaudų Jankaus, jis sakėsi, kad Martynas, bet ne iš Jogaudų, o iš Bitėnų ir priešingai — jei bitėniškio ieškojo — buvo sakoma, jog iš Jogaudų.

Nežiūrint viso gero, mums rūpėjo toliau keliauti. Nutarėme traukiniu važiuoti iki Kolbergo. Ten vistiek dar buvo perdaug pavojinga. Pirmiausia nuvežėme į stotį savo daiktus, svarbiausia — maistą norėjome pasiųsti bagažu. Tačiau geležinkelio valdininkas pasakė, kad negalįs priimti. Tik kai jam lašinių pakišome, tai ne tik siuntą priėmė, viską pasiuntė į Kolbergą, bet ir apdraudė. Taip mes lapkričio 5d., ankstį rytą, vėl pradėjome kelionę. Jogaudų Jankus ir prancūzas nuvežė mus į Barštyno stotį. Mačiau kaip tėtatis gailingai su arkliais atsisveikino. Ir tie, lyg suprasdami, savotiškai krizeno ir karpė ausimis. Atsisveikinome su Jogaudų Jankais ir prancūzu. Visi buvome labai susijaudinę. Kažin kur ir kada vėl susitiksime. Ir, ar iš viso besusitiksime __

Karaliaučiuje reikėjo persėsti į kitą traukinį. Ten mums daug padėjo moterys, kurios globojo pabėgėlius. Susėdus — vėl baimė, ar neieškos, ar neprašys pasų. Jei taip — vėl pakliūsime.

Kiek pavažiavus, į mūsų vagoną įlipo pareigūnas su SA uniforma, daug medalių prisisagstęs. Atsisėdo šalia ir pradėjo tėtatį klausinėti, iš kur ir t.t. Tėtatis, matau, nuduoda lyg neprigirdįs. SA pareigūnas klausia mane:

—  ann der Grossvater nicht hoeren ? (Ar jūsų senelis neprigirdi?),..

Matau, kaip tėtatis man merkia, kad sakyčiau, jog tikrai jis neprigirdi.

Pareigūnui pasidarė nebeįdomu šalia mūsų sėdėti, ir jis nuėjo į kitą skyrių. Mes, žinoma, buvom patenkinti.

Netoli buv. Dancigo koridoriaus ėmė pasų klausinėti. Valdininkas, įeidamas, klausė:

— Ar visi turite pasus?

Sakėme, kad turime. Jis neklausė, ar lietuviškus pasus... Jeigu būtų pamatęs mūsų lietuviškus pasus, greičiausia nebūtume galėję toliau važiuoti.

Kai tas pavojus praslinko, pasirodė, kad kartu su mumis važiuoja daugiau lietuvių. Jie pažino tėtatį. Ir jie su mumis ir už mus bijojo.

Netoli Kolbergo jie prabilo lietuviškai ir pasakojo, jog jie matė visus kitus lietuvius iš traukinio išsodinant.

Į Kolbergą atvažiavome vėlai naktį. Stoty laukė brolienė su vaikais. Visur tamsu — aptemdyta. Mums — tai nieko, bet tėtatis — begaliniai buvo privargęs. Neįprasta kelionė. Pailsėdami priėjome ir brolienės namą. Ten išbuvome iki kovo mėnesio. Mus aplankė sesuo Ede ir R.Skipitis.

Tada dar eidavom su tėtačiu po parką pasivaikščioti. O parkas buvo tik už vartų — visai arti. Tėtatis vis pasisveikindavo su Baltijos jūra.

Vieną dieną, žiūrėdamas pro langą, tėtatis man sako: — Elze, žiūrėk! Kokie čia laivai atvelkami į uostą? Juk tai lietuviški laivai — Ūdra, Lapė ir Kęstutis. Skaitau vardus. Juk iš tikrųjų taip. Jiems įplaukus uostan, išėjome pažiūrėti- Gal ir lietuvių rasime? O gal, sakome, vokiečių konfiskuoti?...

Priėję artyn, girdime lietuviškai šnekant. Matėsi vaikų, moterų ir vyrų.

Žinoma, tuoj užkalbinom: "Kaip ir iš kur jie su laivais atkeliavo ?"

O jie sako:

– Tiesiai iš Jurbarko.

Tėtatis negalėjo atsistebėti, kad toks senas Kęstutis per Baltijos bangas galėjo net iki Kolbergo atplaukti.

Jų kapitonas Kondrotas mums pridūrė, jog jie esą pasiryžę iki Hamburgo nuplaukti.

Atšventę Vasario 16-tąją, jie vėl išplaukė. Kvietė ir mus kartu, bet mes lyg ir pabugome. Juos lydėjome akimis toli, toli. Diena niūri, šalta, truputį snigo ...

Vėliau su tais pačiais žmonėmis teko susitikti ir būti kartu Klefn-Wittensee stovykloje. Daug vargo jie matė, kol pasiekė Kielį. Vokiečiai stebėjęsi, kaip jie galėję per užminuotus vandenis praplaukti. Bet Kęstutis buvo toks seklus, kad jis minų net visai nesiekė...

Netrukus jau pavojaus aliarmai pradėjo kartotis. Vieną rytą išgirdome baisią žinią: rusai visiškai nebetoli Kolbergo ...

Anksčiau jau buvome susirišę po maišą, kiek kas galėjom panešti. Maišuose — maistas ir truputis drabužių.

Staiga – aliarmas. Įsakymas — į netoliese esančią slėptuvę! Bet mums sunku ir ten patekti: tėtatis jau sirgo, Kristupas, Vytukas ir brolienė su savo vaikais, šiaip taip, truputį pailsėdami, nuėjom. Gi tenai — ateina vienas kareivis ir sako:

— Aš jūsų vietoj eičiau geriau į kokį laivą, čia gi likdami — visi turėsime žūti...

Tas kareivis ir pagelbėjo mums nueiti iki laivo. Tenai jau radome brolienę su vaikais. Ir Ona atsirado iš tarnybos. Ji vokiečių buvo paimta prie darbo vienam viešbuty. Lyg ir lengvesnė nuotaika pasidarė. Mūsų laivas dėl užminuoto uosto dar negalėjo išplaukti. Tik kitą rytą išplaukėme. Prisirinko daugybė žmonių. Buvo daug Sužeistų kareivių, kuriuos gabeno į Swinemuendę.

Diena graži, saulėta. Lėktuvai viršum galvų nardo ore beveik kiekvieną minutę. Gali būti ir paskutinė toji diena... Netoli Swinemuendės matyti iš vandens kišantys laivų kaminai. Vienas jūrininkas ir sako:

— Na, jeigu čia laimingai praplauksime, tai gal ir pasieksime Swinemuendę.

Vis dėlto — pasiekėme. Vėl kraustė mus. Nuvežė į didelę mokyklą, kur buvo jau šimtai žmonių. Susiradom sau kampelį, kur įsitaisėme visi guolius, šiaudų būta, bet jie jau taip sutrinti, kad tik šiaudagaliai ir dulkės likusios. Vis tiek užmigome. Vienas vis pasilikdavome sargyboj. Jeigu koks pavojus, kad būtume pažadinti ...

Kitą rytą atėjo pareigūnas ir sako:

— Palikite jūsų tėvą čia, pas mus. Čia galės ramiai sau pabūti, kol karas pasibaigs.

Aš gi atsakiau:

— Bet mes visi norime būti kartu...

Tada jis nuėjo. Dar kelias dienas ten pabuvę, nusprendėme toliau keliauti. Ievutė, mano brolio duktė, nuėjo su Onyte žiūrėti, ar toli stotis ir, ar dar važiuoja traukiniai.

Grįžusios — sako:

— Šiandien paskutinis traukinys išeis į vakarus iš Swinemuendės.

Mes tuojau, pasigriebę daiktus, iškeliavome į stotį. Stotis toli, bet šiaip taip atsiradome ten. žmonių daugybė, visi nori išvažiuoti.

Šiandien pagalvojus, negaliu suprasti, kaip mes iš viso galėjome patekti į traukinį. Mūsų jaunieji greitai įlipo, užėmė vietas ir laukė kada mudu su tėtačiu įlipsime. Tada jie tėtačiui davė vietą, kad jis galėtų atsigulti. Mes visi aplinkui stovėjome. Netoli važiavome — vėl reikėjo išlipti ir eiti į laivą. Laive — taip pat daug žmonių. Nei kur sėsti, nei stovėti. Susiradom vietelę šalia kamino. Pasiūliau laivo kapitonui pupelių kavos, kad leistų tėtačiui ir Vytukui kur nors šiltoj vietoj pasėdėti. Leido į kajutę. Važiavome iki Penemuendės. Paskui vėl reikėjo persėsti į traukinį. Bet traukinys buvo tos rūšies, kuriuo grieščius ir runkelius vežė. Be to, jis buvo pastatytas ant vadinamų "negyvų bėgių". O šalta, traukinio vagonai ankšti. Vaikai, moterys verkia, šaukia: "Fuehrer, hilf!" (Vade, gelbėk!). Bet "fuehreris" toli buvo ir negirdėjo ...

Ten išbuvome ištisas valandas. Pagaliau — vėl pajudėjome. Lėktuvai skraidė. Perkrovimas vyko tamsoj. Pasimetėm: — brolienė su vaikais ir Kristupas nuvažiavo. Atėjo ir mūsų eilė lipti iš tų vagonų. Prisistatė kareivis. Vėl į sunkvežimius. Važiavom tėtatis, Ona, Vytukas ir aš. Tėtačiui šalta. Klausė, ar neturime kuo jį pridengti. Iš skubotumo,  brolienė su vaikais, norėdama mums padėti, nusivežė antklodes. Mudvi su Ona, pasikeisdamos klojome tėtatį ir Vytuką savo paltais. Už valandos sunkvežimis sustojo. Radome Kristupą ir brolienę su vaikais. Nors dvaro namai dideli, bet vėl šiaudai, kurie šį kartą   švarūs, nesuminti. Vėl tvarkomės, kiek galėdami, prausiamės, bijodami, kad ligos neužpultų. Ta vieta vadinosi Faulenrost. Ten išbuvome apie 4 savaites. Mus apgyvendino pas ūkininkus. Jie buvo geri, labai neturtingi. Kai pradėjo ir ten apkasus kasti, mes jau tarp savęs šnekėjom, kad reikės toliau keliauti. Tėtatis negalavo, bet vis tiek mums pritarė:

– Važiuokime toliau.

Reikėjo gauti valdžios leidimą. Jeigu turėsi, kas tave priima – gali važiuoti. Kvietimą, kad galime atvažiuoti, jau sesuo Ede mums atsiuntė telegrama. Pasisamdėm arklius ir išvažiavom į Malkino stotį. Tėtatis buvo labai pavargęs. Ieškojome, kur jam vietelę rasti, kad galėtų atsisėsti. Atvažiavo ir traukinys, kuris turėjo mus vežti į Flensburgą. Radome vietelę, kur tėtatį galėjom paguldyti. Atsirado ir bėgančių kareivių, kurie pasiteiravo, iš kur mes. Pasakėme, kad iš Lietuvos. Vienas kareivis sako buvęs Lietuvoje. Tenai, esą, taip gražu. O žmonės — be galo geri...

Traukinys sustojo. Sako, priešo lėktuvai skraido. Naktis tamsi, ūkanota ir lynoja. Tai jau geriau...

Pasiekėme Flensburgą. Vėl vežė į Murviko kareivines. Vežė per miestą. Miestas nėra matęs bombų, tai ir žmonės visai kitaip atrodė — apsirengę, lyg ne karo metu. Ten mus aplankė sesuo Edė ir pasakojo, kad mus veš į kaimus.

Velykų pirmą dieną — pradėjo vėl mus kraustyti. Vežė siauruoju traukinėliu. Nuvežė 25 kilometrus nuo Flensburgo, į Steinberg Kirche. Tenai išdalijo ūkininkams. Mes patekome pas Petersoną, kuris atvažiavo mūsų parsivežti su darbo vežimu. Bet, pamatęs tėtatį ir Kristupą, sako: "Jūs palaukite, aš kitą vežimą atsiųsiu". Girdi, tas senas žmogus galės patogiau įlipti.

Pas Petersonus išgyvenome iki 1946m. kovo mėn. Tenai ir sulaukėme karo pabaigos- Vargome, bet vistiek buvo stogas -viršum galvų. Ten mus aplankė p.p. Kuzminskas, V.Sidzikauskas. Kuzminskas norėjo išrūpinti didesnį kambarį, nes gyvenom vįenam kambaryje: tėtatis, Kristupas, Ona, Vytukas ir aš. Kai atvažiuodavo sesuo Ede, turėdavo ant stalo miegoti. Kristupas visą laiką ant grindų miegojo tol, pakol Bildušas mus. išsivežė į Husumą.

Pastaba: šiuos atsiminimus parašė M.Jankaus duktė Elzė, būdama jau peržengusi 70m. amžiaus slenkstį ir dvidešimt su viršum metų praėjus nuo bėgimo tremtin. Rašydama ji neturėjo iš ano meto jokių užrašų. Rašyta viskas iš atminties. Jos labai nuoširdus pagalbininkas šioje srityje buvo brolis — aklasis Kristupas, kuris turi fenomenališką atmintį.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS