Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - KAM GI KITAM TĖVO MALDAKNYGĖ — TIK DUKTERIAI

 

KAM GI KITAM TĖVO MALDAKNYGĖ — TIK DUKTERIAI

Kai vieną dieną stovyklą pasiekė BALF-o knygos, siuntoje iš JAV buvo rasta minkštais odiniais viršeliais, nedidelio formato maldaknygė "Vainikėlis". Tada niekam nekilo abejonių kam nors kitam šią maldaknygę atiduoti, kaip Elzei Jankutei.

Paimu šią knygelę ir atskleidžiu jos pirmąjį puslapį: "Vainikėlis" — katalikų maldaknygė. 1907m. Bitėnai. Kašta ir drukas M.Jankaus. "Taigi, ši maldaknygė, du kartu perkeliavusi Atlantą ir pasenusi (po keturiasdešimt metų), sugrįžo Europon, patekdama į savo leidėjo dukters rankas. O mažai betrūko, kad ir pats žilasis mūsų aušrininkas Martynas Jankus, po 40 metų, būtų sulaukęs savo leidinį atgalios ... Ir čia prisimename jį. Ak, kaip labai jis norėjo sulaukti grįžimo į Bitėnus!

— Turėdami laiko, mudu buvome apskaičiavę per kiek dienų mes pėsti, garlaiviu ir traukiniu galėtume nuvykti į Bitėnus, — sako Elzė.

Čia daugelis nuotraukų iš Bitėnų __ lyg dalelytė Rambyno. Ir kaip gyvas, nors vaizduotėje, pasirodo senelis. Lietuvoje dar, kai 1943m. vieną sykį kalbėjausi su juo lietuviškosios knygos klausimais, jis, pasipasakojęs atminimų iš savo darbų, tarė:

- Dariau, ką išgalėjau. Pasenau ir nusilpau, bet mirti - dar nenoriu. Man labai norisi matyti, kaip Lietuva naujai kelsis.

O vėliau — po metų — Bitėnuose, kai jau buvau palikusi savo namus, ir tik Vilniaus medelis jo sode organiškai rišo mane su tėviške, jis vėl sakė:

— Gaila palikti namus. Bet mes juk sugrįšime!-

Tai buvo prieš trejis metus.

O dabar — Elzė tik ką grįžusi iš Flensburgo, lankiusi jo palaikus. Jis vis sakydavo jai, gyvas būdamas: "Tik tu nepalik manęs vieno". Ir Elzė vykdo tėvo norą — pildo jo valią, lankydama jo pelenų urną.

Ir Elzė, ir mažasis Vytukas (Bakaitis) ieško rakčiuko nuo dėžutės, kuri padėta krikšte ant staliuko, o ant jos — pastatyta M.Jankaus fotografija. Pagaliau, suranda ir atrakina. Gipsinė M.Jankaus veido nuotrauka, įtaisyta minkštų sienų dėželėje. Tas pats aušrininko veidas, atrodo, tik užmigęs ramiu, deja, amžinu, miegu.

- Ir ligi pat paskutinio momento, su sąmone, vis kalbėjo tėtatis apie grįžimą Lietuvon, — sako Elzė, užrakindama dėželę ir vėl padėdama ją ant staliuko, vėl uždedama ant jos fotografiją su rėmeliais.

Dar prisimename Bitėnus. O kai aklasis Kristupas, išsiėmęs laikrodį ir pabraukęs pirštais per jo rodykles, praneša valandas, — ligi mašinos išvykimo bėra man tik keliolika minučių laiko pabūti šioje mieloje šeimoje iš Bitėnų ...

*

Alb.Pocius "Mintyje" (1948.5.24), dviejų metų nuo Patriarcho mirties sukakties proga, rašė:

"Š.m. gegužės mėn. 24d. sukanka 2 metai, kai šiaurinėje Vokietijoje — Flensburge atsisveikinome su paskutiniuoju aušrininku ir Mažosios Lietuvos Patriarchu Martynu Jankumi, kuris visą savo gana ilgą (88m.) gyvenimą pašventė lietuvių tautos prisikėlimui ir laisvei".

Toliau straipsnyje dėstomi Patriarcho gyvenimo epizodai ir jo gausūs ir dideli darbai. Po to straipsnis baigiamas šitokiomis mintimis:

"Pasibaigus karui, M.Jankų matome vėl lietuvių tarpe Flensburgo-Husumo DP stovykloje, kantriai laukiantį šviesesnio rytojaus lietuvių tautai. Iškentėti vargai ir gili senatvė palaužė šį Lietuvos ąžuolą — vyrą, kuris visą savo gyvenimą praleido ne sau, bet savo tautai ir Tėvynei. Su jo mirtimi mes netekome paskutiniojo aušrininko ir didžiojo lietuvybės žadintojo Mažojoj Lietuvoj. Jis mirė... bet jo darbai liko. Jo atminimas šiandien įpareigoja kiekvieną susipratusį lietuvį dar labiau įtempti savo jėgas kovai už Lietuvos laisvę.

Jeigu kaip amžino atminimo Martynas Jankus mes gyventume ne sau, bet savo tautai ir tautos reikalus statytume aukščiau kasdieniškų bendruomenės smulkmenų, mums niekada nereikėtų rausti prieš brolius, kurie liko Tėvynės teisių sargyboje ir tą kovą dar ir šiandien tebetęsia su ginklais rankose.

Tegul šviesus šio Mažosios Lietuvos Patriarcho atminimas lydi mus sunkiame tremtinio kelyje ir įkvėpia pasiryžimo ištesėti nepalūžusiems iki mūsų pavergtajai Tėvynei išauš laisvės rytojus".

1952m. sausio 6d. "Draugas" išspausdino ilgėlesnį Toronto bendradarbio reportažą, pavadintą: "Mažosios Lietuvos Patriarchą Mart. Jankų prisiminus". Jame tarp kita ko rašoma:

"Torontiečiai lietuviai (Kanadoje) esame laimingi, kad turime savo lietuviškosios šeimos tarpe to didžiojo vyro kovos dėl lietuvybės liudytojus, artimuosius jo palikuonis: dukterį Elzę ir sūnų Kristupą Jankus.

Artėjant Klaipėdos atvadavimo šventei (29-tajai metinei sukakčiai), vieną pavakarį atsidūriau M.Jankaus vaikų kukliame kambarėlyje, Šnekėjomės visokiausiomis temomis, Žiūrėjome anų gražių laikų nuotraukas, darytas Rambyno kalno papėdėje Bitėnuose, sklaidėme pageltusius "Lietuvos Keleivio" puslapius ir mano žodžiai nukrypo į šviesiosios atminties a. a. Martyno Jankaus asmenį. Duktė Elzė ir aklasis sūnus Kristupas — daug man apie jį pasakojo, stabterėdami ties vienu kitu charakteringesniu gyvenimo epizodu.

Pasakojo jo vaikai apie tėvą, neužmiršdami nupiešti ir savo tėviškės — gražiųjų Bitėnų aplinkumos. Tai esanti labai graži vietelė. Antroje Nemuno pusėje — tęsiasi neapmatomos lygumos ir Ragainės miestelis su aukštais dirbtuvių kaminais ir senos pilies bokšteliais.

O kiek grožio teikia Rambynas, kurio vyriausiuoju sargu ir pranašinguoju žyniu Martynas pasiryžo būti iš pat mažens, sunku apsakyti!"

Pasakota, nors trumpai, Martyno Jankaus giminės istorija, prisimintas Martyno tėvas (irgi Martynas), kuris pasakodavęs savo dviem sūnum apie nuolatines vokiečių pastangas nutautinti lietuvius, išguiti lietuvių kalbą iš mokyklų ir pn. Tokioj atmosferoj augęs ir brendęs Martynas Jankus ir stiprėję lietuviškieji jo įsitikinimai, o taip pat — pasiryžimas nepasiduoti vokiečių užmačioms.

Toliau vaikai papasakoję reporteriui apie Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos, apie tėvo pasitraukimą Didžiojon Lietuvon, paskui — į tremtį Vokietijon ir mirtį.

Ten pat, tame mažame M.Jankaus vaikų kambarėly Toronte (M. Jankaus vaikai — Elzė ir Kristupas iš Vokietijos atvyko Torontan 1951 m. spalio 16 d.), Kristupas Jankus svečiui pasmuikavo savo numylėtu muzikos instrumentu — smuiku, puikiai interpretuodamas 1909m. tėvo sukurtą eilėraštį "Nemunas sveikina Baltijos jūrą". Jo verkiančio smuiko garsai smigę reporteriui giliai į širdį ir tų garsų jis niekad neužmiršiąs. Po to Kristupas dar pasmuikavęs dainelę "Tykiai, tykiai Nemunėlis teka" (vieną iš mėgiamiausių jo a. a. tėvo dainų) ir dar šį tą.

Pomirtiniais metais daug kas prisiminė ir daug kas rašė apie amžino atminimo Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų. Tikėkime, kad jo niekad, o niekad neužmirš dėkinga lietuvių tauta, nes jis vertas amžino atminimo!

Iš ilgamečio, nepalūžtančio kovotojo, beliko tik nedidelė pelenų urna, tačiau jo dideli darbai užima ir užims didelę vietą lietuvių tautoj.

Rambynas tebestovi, kaip stovėjęs. Taip pat tyliai jo papėdėje tebeteka Nemunas, kuris gautomis žiniomis, truputį pakeitęs savo vagą, nebegriaunąs senojo Rambyno, bet pasukęs vėl į pietus, į savo senąją vagą. Ir Nemunas saugoja tą brangų krašto senovės paminklą — senąjį Rambyną...

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS