Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - MARTYNO JANKAUS SENATVĖS DIENOS SVETUR

 

MARTYNO JANKAUS SENATVĖS DIENOS SVETUR

Apie paskutiniojo mūsų aušrininko Martyno Jankaus lietuvišką kietumą žinantieji pasakoja įdomių dalykų. Iš tikro tik nepalaužiamos valios žmogus galėjo taip atkakliai kovoti, spirtis priešui, siekdamas savo idealų, kelis kartus iš turtingo žmogaus pasidaryti visišku beturčiu, visada vėl iš naujo keltis ir vėl dirbti. O, pagaliau, pačioje žiloje senatvėje — be savo pastogės, be namų, be tėviškės.

M.Jankus, kai lankome jį, guli lovoje, susenęs ir pervargęs. Iškentęs varginančias ilgas keliones, nebekalbant apie kokius negalavimus, nuo 1944m. rudens, pasijudinęs iš savųjų Bitėnų, jis jau tris kartus buvo susirgęs plaučių uždegimu, ir tik šeimos, ypač dukters Elzės rūpestingos globos dėka jis vėl atgyja, atsigauna. Pirmą kartą ši liga užklupo garbingąjį aušrininką tik iškeliavus iš namų, antrą kartą — belindint šaltame vokiečio kambarėlyje Gintofto kaime, o trečią kartą dabar, persikėlus į Husumo lietuvių stovyklą. Stovykloj e jį vėl prikėlė gyventi gydytojai, rūpindamiesi sustiprinti taip pat vargų iškankintą ir nusilpnintą širdį. Be UNRRA'os gydytojo, nuolat jo sveikatą stebi ir vaistų parūpina lietuvis dr. Pūdymaitis. Bet savo piktą darbą yra atlikusi ir senatvė, nes M.Jankus baigia 88 metus... Mačiau jį praeitų metų rudenį ir dabar, šiuo laiku jis dar labiau sunykęs, per tą laiką praleidęs dvi ligas.

Didokame, aukštame barako kambaryje, husumiečiai lietuviai, laukdami Patriarcho, paveikslais papuošė sienas — vis jaukiau bus, panašiau į kambarį. Todėl kambaryje — tikrai jaukiau. O netoli durų, baltai paklotoje lovoje, senatvės dienas leidžia M.Jankus, ilgėdamasis savo Bitėnų. Kai mano bendrakeleivis, atsisveikindamas, ištarė savo linkėjimą kuo greičiau grįžti į Bitėnus, prie Rambyno, paskutiniojo aušrininko veidu praskrieja džiaugsminga šypsena ir jo nuolat išbalęs veidas parausta.

—   Taigi,   Bitėnai,   Rambynas ... Kad taip būtų!...

Bitėnai jo, tremtinio, senatvėje kažkoks užburtas žodis patapo. Su tuo žodžiu lūpose jis prabunda, su juo užmiega. O ir sapnuodamas — dažnai balsu tą užburtąjį žodį, savo tėviškę, mini, ir prabusdamas klausia, lyg klejodamas, kada važiuosią į Bitėnus ?...

Po didelių darbų, vargų, po sunkių ligų lova pasidarė M. Jankui nuobodus, bet artimiausias draugas. Darbai baigti, jo vietoje turi stoti jaunesni. Jeigu sveikata būtų stipresnė, jeigu ne tas svetimas dangus viršum galvos, jo metuose būtų pats laikas ramiai ilsėtis. Ir atmintis, pagaliau, po sunkių ligų pradėjo šlubuoti, ir M.Jankus tai pats žino.

— Vis dėlto, kaip daug dalykų aš jau nebeatsimenu, — prisipažįsta jis kartais dukteriai.

Reikia pasakyti, kad mūsų paskutinysis aušrininkas yra turėjęs nuostabią atmintį. Dar 1933m., kaip tuomet rašė vieno laikraščio bendradarbis, jis buvo gyva mūsų praeities kovų enciklopedija. Tuomet jis pajėgė dar atpasakoti ištisus straipsnius. Elzės Jankutės pasakojimu, jis yra mokėjęs gausybę dainų, kurių daug buvo įrašyta plokštelėse, daug šiaip užrašyta. O kartą važiavęs iš svečių truputį įsilinksminęs, buvę pora valandų kelio, ir jis visą laiką deklamavęs atmintinai mokamus eilėraščius, iš "Aušros" ir kitų senesnių poetų.

O šiandien jis, baltoj lovoj gulėdamas, skundžiasi:

— Pasenau. Sergu.

Vis dėlto, savo vaikų paklaustas, jis dar šviesesnėmis, giedresnėmis minutėmis pasako, kuriais metais pradėjo "Aušrą" leisti, kuriais "Saulėteką", savaitinį laikraštį,  kuriais rašė savo knygelę "žiemos vakaro adynėlės". Jis dar atsimena posmą iš savo mėgiamos dainelės:

"Marš, marš Lietuvą

atimti iš prūsų!

Karaliaučius bus, kaip buvęs,

ir vėl atgal mūsų."

Jis pasibėdavoja dar, kad daug archyvinio brangaus turto — laiškų ir rankraščių dr. Šliūpo, Mikšo, dr. Basanavičiaus, dr. Kudirkos, Andriukaičio, Akelaičio ir kitų likę Bitėnuose. Gi "Aušros" komplektai ir daugelis senų, brangių fotografijų — buvę palikta Bartenšteine (Barštyne. Pr.A.), iš kurio Jankų šeima turėjo skubiai trauktis, ne tik dėl priartėjusio fronto, bet ir neberasdama globos nuo ją persekiojusių vokiečių nacių. Viskas buvę palikta pas gimines, kurie, kaip dabar paaiškėjo, traukdamiesi ir negalėdami pasiimti, viską sudegino.

Dar Martynas Jankus pajėgiąs išvardinti ir mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto paskelbtojo manifesto signatarus: pirmininkas — M.Jankus, 1 vicepirmininkas — Jurgis Strekys, 2 vicepirmininkas — Jurgis Lėbartas, sekretorius — Vilius Šaulinskis ir Komiteto narys bei reikalų vedėjas — Jurgis Brūvelaitis.

Dabar — pamažu slenka vargingos aušrininko dienos svetur. Tolimame užkampyje retai kas teprisimena jį. Ne dažnas svečias pas jį — yra ir lietuviškas laikraštis (jei redakcijos panorėtų pasiųsti laikraštį, dabartinis Jankų adresas yra toks: (24) Husum, D. P. Camp 2). O kiekvienas laiškas, kiekvienia žinia — pradžiugina senąjį ir paskutinį gyvą aušrininką, gulintį ligonio lovoje. Neseniai (1946m. balandžio 1 d.) tokio džiaugsmo yra jam suteikusi Hamburgo lietuvių studentų atstovybė, atsiųsdama gražiai papuoštą ir nuoširdžiai parašytą sveikinimą išplėštam iš Rambyno sargybos Patriarchui, nuoširdžiai linkėdama jam dar ilgus metus būti lietuviškos jaunuomenės švyturiu, "kuris parvestų mus į kraštą, kur senos, aukštos pušys ir ąžuolai Nemuno pakrantėse didingą Nepriklausomos Lietuvos legendą seka".

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS