Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS

08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS - LŪŽO PERSODINTAS PANEMUNIO ĄŽUOLAS SVETUR

 

LŪŽO PERSODINTAS PANEMUNIO ĄŽUOLAS SVETUR

DP stovyklų lietuvius, Vokietijoje žaibo greitumu pasiekė žinia apie Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus mirtį. Augsburgiškiai "žiburiai", 1946. VI. 1. atspaustame straipsnyje rašė:

 

MIRĖ MARTYNAS JANKUS

"Praėjusį penktadienį, gegužės 23d., šiaurinėje Vokietijos dalyje mirė Martynas Jankus, paskutinis aušrininkas, garbingas Bitėnų senelis, nepailstąs Rambyno sargas ir Mažosios Lietuvos kovotojas patriarchas.

Martynas Jankus mirė bebaigdamas 88 metus ... Per visą savo ilgą gyvenimą Martynas Jankus nepailstamai skleidė lietuvybę Klaipėdos krašte. Jis visą laiką tikėjo, kad ne tik Klaipėdos kraštas yra neatskiriama Lietuvos dalis, bet ir Tilžės sritis kada nors grįš prie Lietuvos, kaip yra buvę žiloje senovėje. Martynas Jankus buvo vadinamas Mažosios Lietuvos Patriarchu. Kaune, Karo Muziejaus sodelyje, M.Jankui pastatytas gražus paminklas (paminklą, deja, okupacijos metais naciai pašalino iš Karo Muziejaus sodelio).

Martynas Jankus palaidotas gegužės 27d. Flensburge".

Pirmiau su trumpomis, vėliau ilgesnėmis nekrologinėmis žiniomis ir straipsniais išėjo iš spaudos ir visi kiti tremties lietuvių laikraščiai. Netrukus ši liūdna žinia pasiekė ir Amerikos lietuvių spaudą. Dienraštis "Draugas" 1946. VIII- 23, straipsnyje "Paskutinis aušrininkas", rašė:

"Gegužės 23 d. Flensburge, šiaurinėje Vokietijos dalyje, akis užmerkė paskutinis aušrininkas, Martynas Jankus.

Martyno Jankaus mirtis galutinai išrovė iš gyvųjų tarpo paskutinį aušrininkų kartos ąžuolą. Dabar aušrininkų darbai, dideli jų žygiai ir pasišventimas Lietuvos atgimimui — belieka tik istorijos puslapiuose. Gyvųjų tarpe nė vieno aušrininko jau nebėra.

Aušrininkų nuopelnai lietuviškosios  sąmonės atgimimui — labai dideli. Anais sunkiais laikais, kai carinės Rusijos priespauda visokiausiais būdais stengėsi tamsią ir skurdžią Lietuvą migdyti, rusinti, neleisti pabusti lietuviškai sąmonei,  aušrininkų kartos veikėjai, su skaidriu idealizmu, pasišventimu ir kantrybe — pradėjo žadinti lietuvius iš miego, budinti lietuvišką sąmonę ir ruošti dirvą jų išsvajotam Lietuvos prisikėlimui. Ne vienam pirmųjų aušrininkų teko skaudžiai nukentėti, slapstytis, bėgti į užsienį. Daug pirmųjų aušrininkų baigė savo gyvenimą bekraščiuose Rytų plotuose, ištrėmime, toli nuo gimtosios žemės, nepamatę išsvajotosios laisvos Lietuvos. Tais pačiais pirmųjų aušrininkų nužymėtais vargo keliais — buvo lemta baigti gyvenimo dienas ir paskutiniesiems aušrininkams. Ir jie užmerkė liūdnas tremtinių akis ne po savo tėvynės dangum, bet toli nuo jos — svetur. Prieš pusantrų metų Vokietijoj mirė dr. Jonas Šliūpas, o dabar tame pačiame krašte užmerkė akis ir paskutinis aušrininkas Martynas Jankus. Velionis visą savo ilgą gyvenimą pašventė lietuvybės skleidimui Prūsuose ir jo nuopelnai lietuvių tautai — labai dideli“.

"Dirva" 1946. VII. 19, straipsnyje "Mirė Martynas Jankus", šitaip rašė:

"Rusams antrą kartą okupuojant Lietuvą, greta jaunų lietuvių, bėgo į Vakarus arba buvo vokiečių išvaryti ir mūsų seneliai, net žymieji tautos veikėjai — aušrininkai, varpininkai ir kt. Vieni bėgo savo gyvybes saugodami arba bijodami ištrėmimo į Sibirą, kiti — nenorėjo, kad jų lietuvių tautai garbingi vardai būtų rusų-bolševikų teroro būdu panaudojami bolševikinei propagandai ir lietuvių tautos nenaudai.

Jau iš pirmos bolševikų okupacijos 1940-1941m, gerai pažinome bolševikus ir jų metodus. Jie dažnai žymių lietuvių vardus panaudodavo savo tikslams. Paskelbdavo, kad toks ir toks garbingas lietuvis patriotas yra pasisakęs bolševikams palankia forma, nors iš tikrųjų — taip niekad nebuvę.

Atšaukti tokį melą — nebūdavo per ką, nes visa spauda ir radijas buvo bolševikų rankose ir niekur laisvo žodžio nebuvo. Be to, jeigu ir išdrįstu kas atšaukti bolševikų melą, tuoj būtų suimtas ir dingtų be žinios. Arba dažnai ir teroru — grasindami versdavo ką nors parašyti arba pasakyti prieš savo įsitikinimus ir sąžinę. Todėl nenuostabu, kad daug žymių lietuvių, nors ir senesnio amžiaus, pabėgo iš Lietuvos.

Dabar, karo, siaubo ir vargų iškamuoti, senyvo amžiaus slegiami, vienas po kito, nedraugingoje mums vokiečių žemėje, senieji Lietuvos veikėjai, tautos žadintojai, gula į kapus. 1944m. lapkričio mėn. Berlyne mirė dr. Jonas Šliūpas, šis mūsų aušrininkas gerai pažįstamas ir senesniąjai Amerikos lietuvių kartai.

Po dr. J.Šliūpo mirties, buvo likęs vienintelis ir paskutinis mūsų aušrininkas Martynas Jankus, kuris irgi gyveno ištrėmime Vokietijoj. Lietuviams lankant jį tenai, Vokietijoj, jis liūdnai nusiskųsdavęs: "Likau tik aš vienas iš aušrininkų". Taip, šis 88  metų amžiaus senelis, buvo likęs vienas ir paskutinis mūsų aušrininkų bet dabar — ir jo nebeliko. Jau visi mūsų aušrininkai atgulė į kapus ir nuėjo į praeitį. Gyvųjų "Aušros" liudininkų jau nebeturime.

Šių metų, gegužės 23d., vienoje Flensburgo miesto lietuvių tremtinių (DP) stovyklų, prie pat Danijos sienos, Vokietijoje, mirė Martynas Jankus. Neseniai mūsų stovyklos atstovai lankėme keletą kartų jį gyvą, gulintį lovoje, o, štai, telegrama apie jo mirtį. Gegužės 27 d. aplankėme paskutinį kartą — jau mirusį, atiduodami jam paskutinę pagarbą ir prie jo karsto sudėdami lietuvių stovyklų, komitetų ir skautų vainikus. Pagerbėme tą, kurį vokiečiai visą amžių persekiojo ir 1941m., okupavę Lietuvą, nugriovė jo paminklą Karo Muziejaus sodelyje Kaune".

"Keleivis" 1946. VII. 3. ilgėlesniam nekrologe "Martynas Jankus", perdavęs velionio biografinius duomenis, apie jo mirtį šitaip rašė:

"Flensburge, pabėgėlių eilėse, gegužės 23d. mirė Martynas Jankus, vienas iš paskutiniųjų aušrininkų. Mirė kaip pabėgėlis, be savo tėvynės, be namų, svetimoj žemėj, svetimos rankos maitinamas, mirė nesulaukęs valandos, kada tūkstančiai lietuvių pabėgėlių galės grįžti į savo laisvą kraštą ir gyventi vėl žmonišką gyvenimą".

"Darbininkas" 1946. VI. 28., antrašte "Mirė Mažosios Lietuvos patriotas — Martynas Jankus", paskelbė tokį pranešimą:

"Naujienų" korespondentas iš Vokietijos praneša, kad Jungtinių Valstybių zonoje, Vokietijoje, gegužės 23d. mirė Martynas Jankus, Mažosios Lietuvos veikėjas aušrininkas.

A. a. Martynas Jankus... iš pat jaunų dienų dirbo spaudos darbą kaip leidėjas, bendradarbis, redaktorius. Martynas Jankus aktyviai dalyvavo lietuvių judėjime atgauti Klaipėdą Lietuvai.

Kai Vokietijos naciai atplėšė Klaipėdą nuo Lietuvos, Martynas Jankus persikėlė gyventi į Lietuvą, į jos laikinąją sostinę Kauną.

1944m. Martynas Jankus, kartu su kitais lietuviais, pasitraukė iš Lietuvos, kad išgelbėtų savo gyvybę nuo žiauriųjų Rusijos bolševikų.

M.Jankus palaidotas Flensburge gegužės 27d. Jis baigė savo gyvenimo dienas ištrėmime, nesulaukęs laisvos ir nepriklausomo Lietuvos, dėl kurios tiek daug sielojosi ir dirbo".

"Tėvynė" (1946. VII. 12) ilgėlesniam rašiny apie velionį M. Jankų pabrėžė:

"Velionis Jankus buvo tipingas lietuvis-patriotas. Jis nekeitė savo lietuviškų idėjų už duonos kąsnį. Visą gyvenimą jis pasišventusiai dirbo savo tautai ir jos žmonių švietimui-kultūrinimui ir politiškam susipratimui.

Velionis buvo "aušrininkų" trejukės narys: jis, dr. J.Basanavičius ir dr. J.Šliūpas, anais tamsiais Lietuvos laikais leido platino ir finansavo "Aušrą", Ši lietuvių tautos mylima trejukė santarvingai dirbo ir jų visų paskutinės dienos baigėsi panašia tragedija: dr. J.Basanavičius mirė Vilniuje, lenkų okupacijoj, dr. Šliūpas ir Jankus — svetimam krašte, nacių-govėdų žemėje. Tai toks likimas mūsų tautos pasišventusių sūnų, kurie kovojo už savo tėvynės išlaisvinimą.

Lai velionies Jankaus palaikams būna lengva ilsėtis svetimoje žemėje. Jis bus gražiai minimas Lietuvos istorijoj. Jį ilgai minės pasilikę lietuviai-patriotai. Jo darbai spindės pavyzdžiu tiems, kurie pasiryžę dėl savo tėvynės Lietuvos dirbti tol, kol ji bus išlaisvinta".

Žurnale "Žingsniuose", leistuose Vokietijoj, 1946m. nr.4-5 žurn, Juozas Senkus apie velionį M.Jankų šitaip rašė:

"Vienas po kito baigia šios žemės kelionę didieji mūsų tautos vyrai, kurie ant savo pečių vilko sunkų, bet didį ir garbingą Lietuvos valstybės atstatymo ir lietuvių tautos tautinio atgijimo darbą. Gyvųjų tarpe jau neturime dr. Vinco Kudirkos, dr. Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, prel. Jono Mačiulio-Maironio, kan. Juozo Tumo-Vaižganto, dr. Jono Šliūpo, Jono Kriaučiūno, adv. Mykolo Sleževičiaus, prel. Adomo Dambrausko-Jakšto ir daug, daug kitų, didesnių ar mažesnių tautos darbininkų. Daugelis jų savo kaulams prieglobstį surado dėkingos Tėvynės Lietuvos žemėje, o kitus — juodasis mirties angelas užklupo šaltojo Sibiro taigose, bolševikų ar nacių kalėjimuose, nesvetingos Vokietijos koncentracijos stovyklose arba mūsų užjūrių emigracijos kolonijose. Kiekvieno lietuvio mirtis yra nuostolis mūsų tautai, juo labiau mirtis tokių vyrų, kurie savo protu ir darbu atkūrė Nepriklausomąją Lietuvą. Tebūnie jiems visuotinė mūsų pagarba, o jų dideli vardai ir lietuvybės darbai, lyg didžiosios žvaigždės, tešviečia lietuvių tautai kelią į Laisvę ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę, ypač šiomis mūsų tautą ištikusios tragedijos valandomis.

O tos valandos mūsų tautai tampa dar sunkesnės ir tragingesnės, kai mirtis iš negausaus jos skaičiaus išrauna paskutiniuosius ąžuolus, štai, gegužės mėn. 23 d. šiaurinėje Vokietijoje, Jutlandijos pusiasalyje, Flensburgo mieste, mirtis iš mūsų išrovė gyvųjų tarpe tebebuvusį paskutinįjį aušrininką Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų. Skaudu ir liūdna: daugiau neteks mums matyti gyvųjų aušrininkų, pereito šimtmečio lietuvybės  pionierių, kurie, lyg gyvieji paminklai, mums kiekviena proga bylodavo apie tas, atrodė, nevilties dienas, kuriomis jie, negausus būrelis, ėmėsi sukti lietuvių tautos istorijos ratą ir ji pasuko ligi to momento, kurio buvo ir yra verta sena, daug garbės šimtmečių išgyvenusi, lietuvių tauta — laisvo ir nepriklausomo gyvenimo

Žinia apie Patriarcho Martyno Jankaus mirtį giliai sukrečia ir liūdesiu apgaubia veidus mūsų, lietuvių tremtinių bendruomenės Vokietijoje, toji žinia kelia skausmą žiauriose okupacijos sąlygose gyvenančiai lietuvių tautai Lietuvoje; tokį pat liūdną atgarsį Martyno Jankaus mirtis ras mūsų tautiečių — Sibiro tremtinių ir kituose kontinentuose gyvenančių mūsų brolių išeivių širdyse".

 

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 08 PATRIARCHO TREMTIES DIENOS IR MIRTIS