Pirmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - KOKĮ PRISIMENU MARTYNĄ JANKŲ

 

KOKĮ PRISIMENU MARTYNĄ JANKŲ

Pirmąsias žinias apie Martyną Jankų ir jo spaustuvę Bitėnuose gavau būdamas Palangos progimnazijos mokiniu. Tai buvo dar lietuvių spaudos draudimo laikais 1903-1904 metais. Tuomet Jankus ir Bitėnai man atrodė lyg kokie slapyvardžiai, nes anuomet pas mus juk viskas buvo slapta ir slepiama, kas buvo susiję su lietuviška spauda.

Vėliau man teko mokytis Šiaulių gimnazijoj. 1904 metais buvo nuimtas draudimas lietuvių spaudai, o jau 1906 metais Šiauliuose, žydo Breudos knygų krautuvėj, buvo pardavinėjamos ir lietuviškos knygos, kurių tarpe buvo knygų ir Martyno Jankaus spaustuvėje spausdintų. Tuomet jau sužinojau, jog Martynas Jankus ir Bitėnai — tikri vardai, ne slapyvardžiai...

Nuo 1906 metų Šiaulių gimnazijoj buvo leistos neprivalomos lietuvių kalbos pamokos. Mokytoju buvo buvęs "Vilniaus žinių" redaktorius, rašytojas Kazys Puida. Jis mus mokė lietuviškai rašyti ir dėstė lietuvių raštų istoriją. Kalbėdamas apie laikotarpį nuo "Aušros" ligi spaudos atgavimo, plačiai pasakojo ir apie Martyno Jankaus veiklą ne tik spaudos darbe, bet ir politikos srity. Iš K.Puidos pasakojimų Jankų įsivaizdavau, kaip didelį lietuvį patriotą, nepaprastai drąsų ir energingą veikėją. Susitikti ar pamatyti Jankų nors iš tolo, man neteko ligi Lietuvių seimo Petrapilyje 1917m.

1914m. vasarą prasidėjo I pasaulinis karas. Lietuvos žemėj rusai su vokiečiais susikirto tų metų rugpiūčio mėn. Pradžioj rusams sekėsi, jie buvo nužygiavę net arti Karaliaučiaus, bet po keletos savaičių rusai, pralaimėję labai reikšmingą mūšį Rytprūsiuose, turėjo galvotrūkčiais trauktis atgal į rytus visu frontu.

Nors ir labai paskubomis rusai traukėsi iš vakarinių Lietuvos žemių, tačiau vis tiek jie pasistengė pasigrobti per penkis šimtus Mažosios Lietuvos lietuvių ir išsivežti juos, kaip belaisvius, į Rusijos gilumą. Belaisvių tarpe buvo ir Martynas Jankus su savo senu tėvu ir vaikais. Tuos belaisvius vežė per Šiaulius. Šiauliečiai jaudinosi matydami tą nežmonišką ir žiaurų mūsų brolių ir sesių gabenimą į nežinią, bet išgelbėti — nei vieno iš tų belaisvių negalėjo.

Koks buvo Jankaus gyvenimas, kaip belaisvio, Rusijos gilumoje, galėtų smulkiai papasakoti tik tie, kurie su juo anuomet kartu buvo. Čia noriu perduoti vieną anoms aplinkybėms charakteringą faktą, paties Jankaus man papasakotą.

Tremtyje mirė Martyno Jankaus tėvas. Sūnus Martynas norėjo tėvo palaikus palaidoti kapuose. Bet į kapus ne tik niekas nepalydėjo, kaip buvo priimta Lietuvoje, bet sūnus, net negalėjo gauti jokių susisiekimo priemonių. Teko pačiam vienam sūnui Martynui nešte nunešti tėvo palaikus į kapus, kurie buvę apie 10 kilometrų nuo mirimo vietos.

Ar gi tas faktas neparodo, kokios baisios sąlygos anuomet buvo Jankui, žinoma, ir kitiems su juo drauge ištremtiems lietuviams. Bet Martyno Jankaus ir tos sąlygos nepalaužė. Jis ne tik pats tvirtai laikėsi, bet ir kitus ano meto vargo draugus guodė, pranašaudamas visoms Lietuvos žemėms laisvę ir nepriklausomybę, o visiems lietuviams — būsimą gražų gyvenimą. Dabar mes galime pasakyti, kad anie Jankaus pranašavimai bent didele dalimi pasitvirtino. Jie išsipildė Lietuvos nepriklausomybės laikais.

1917 metų pavasarį, nuvertus nuo sosto Rusijos carą, visi lietuviai, gyvenusieji Rusijoj, sukruto. Ir Mažosios Lietuvos tremtiniams atėjo laisvesnės dienos ir sąlygos. Gegužės mėnesį tuometinės Rusijos sostinėj, Petrapily, susirinko Lietuvių seimas, Į tą seimą atvyko ir Martynas Jankus. Atvyko nugalėdamas tūkstančių kilometrų nuotolį. O keliavo jis — ne lėktuvais, kaip dabar galėtume pamanyti, bet išklerusiais Rusijos geležinkeliais, todėl turėjo važiuoti bent kelias dienas. Į tą seimą Jankus atvyko ne pasižvalgyti bei pasiklausyti, ką kalba  kiti, bet pareikšti savo

tvirtą nusistatymą, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva turi būti sujungtos į vieną nepriklausomos Lietuvos valstybę.

Tuomet pirmą kartą pamačiau Martyną Jankų. Seimo tribūnoj pasirodė nedidutis, kuklios išvaizdos žmogelis ir kalbėjo negarsiai, lyg ko bijodamas. Pirmiau mano įsivaizduotas Jankus buvo žymiai aukštesnis ir smarkesnis susirinkimų kalbėtojas...

Po seimo posėdžių pasistengiau su Jankum susitikti ir pasikalbėti. Tada jis man padarė daug geresnį įspūdį, negu kalbėdamas iš tribūnos. Jankaus asmenyje pamačiau tvirtai įsitikinusį, nepalaužiamą lietuvį.

— Esu tikras, kad po šio karo bus atstatyta nepriklausoma Lietuvos valstybė ir kad Mažoji ir Didžioji Lietuva bus sujungtos, — kalbėjo man Jankus 1917m. birželio mėn.

Kad ir negarsiai Jankaus pareikštas Petrapilio Lietuvių seime žodis dėl vakarinės ir rytinės Lietuvos sujungimo, tačiau labai garsiai nuaidėjo visų Lietuvos patriotų širdyse. Visi labai džiaugėmės, kad Mažosios Lietuvos žinomas veikėjas deklaravo to krašto valią — susijungti su Didžiąja Lietuva.

Po Petrapilio Lietuvių seimo, Jankų pamačiau tik 1920m. kovo mėnesį Kaune, kai Lietuvos Taryba kooptavo ir iškilmingai įvesdino Mažosios Lietuvos Tarybos atstovus: Martyną Jankų, Vilių Gaigalaitį, Kristupą Lekšą ir Jurgį Strekį. Po iškilmingo Lietuvos Tarybos posėdžio buvo kuklios vaišės Metropolio viešbuty. Ten vėl man teko su Jankum pasikalbėti. Jis ir tada buvo optimistas dėl Mažosios Lietuvos prisiglaudimo prie Didžiosios Lietuvos. Tik tumet kalbėjome ne dėl visos Mažosios Lietuvos, o tik dėl Klaipėdos krašto, nes Versalio taikos sutartimi tas kraštas jau buvo atskirtas nuo Vokietijos.

— Tegul sau prancūzai tuo tarpu pasidžiaugia mūsų tėvyne, bet mes jų čia nelaikysime, — įtikinamai kalbėjo man Jankus.

Nenorėjau su juo ginčytis, bet pats tuomet nelabai tikėjau, kad Klaipėdos krašto lietuviai galėtų prancūzus išvyti, net jei ir gautų pankamai ginklų. O Jankus, kaip man vėliau paaiškėjo, tikrai buvo įsitikinęs, kad prancūzai bus išvaryti.

1922 metų vasarą turėjau reikalų ir nuvykau į Klaipėdą. Ten pasimačiau su savo bičiuliu muziku Stasiu Šimkum, kuris tuomet buvo Lietuvos konsulo Žiliaus sekretorius. Šimkus man tuomet pašnibždėjo didelę paslaptį, kad ruošiamasi sukilti prieš prancūzus ir kad tų pasiruošimų centre stovįs Martynas Jankus. Sukilimas įvyko 1923m. sausio mėnesį ir privertė prancūzus kapituliuoti. Tiesa, sukilime Martynas Jankus nebuvo nei sukilėlių vadas, nei sukilėlis, kovojęs fronte su ginklu rankoj. Bet jo vaidmuo prieš ir po sukilimo, kaip Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininko, buvo labai reikšmingas ir atsakingas.

Su karišku Klaipėdos užėmimu nepasibaigė sunkumai. Viena, dėl to, kad didžiosios valstybės privertė Lietuvą duoti tam kraštui autonomiją, o antra, todėl, kad eilę šimtmečių Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos lietuviai buvo perskirti valstybinės sienos, todėl jų tarpe susidarė psichologinių, religinių ir materialinių skirtumų, kurie, ypač pradžioje, labai kliudė geram susipratimui ir sklandžiam bendradarbiavimui tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos lietuvių. Atsiminkime, kad Klaipėdos kraštas išbuvo vokiečių įtakoje arba Vokietijos valdžioje apie 700 metų. Juk Klaipėdos pilį vokiečių kalavijuočių ordinas yra įsteigęs 1252 metais. Melno taikos sutartimi, 1422 metais tarp Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto valdomos Lietuvos ir Vokiečių ordino valdomo Klaipėdos krašto buvo nustatyta siena, išsilaikiusi ligi pat 1923 metų.

Iš kitos gi pusės, carų Rusijos okupacija, užsitęsusi net 120 metų, labai nuskurdino Didžiąją Lietuvą. Gi per Lietuvą perėjusi I pasaulinio karo audra ir trijų metų vokiečių okupacija, ypač buvo Lietuvą nualinusios. Galima sakyti, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioj skurdas Didžiojoj Lietuvoj buvo žymiai didesnis, negu Klaipėdos krašte.

Eilinis klaipėdietis lietuvis anuomet iš aukšto žiūrėjo į žemaitį, nes šio ir trobos buvo menkesnės, ir jų stogai daug blogiau atrodė, negu klaipėdiečių. Taip pat ratai ir arkliai, kuriais važiuodavo į bažnyčią ar į turgų, klaipėdiečio buvo geresni, negu žemaičio. Dėl to savo materialinio pirmumo, klaipėdietis negalėjo nei įsivaizduoti, kad nepriklausomos Lietuvos lietuvis kada nors galėtų neblogiau gyventi už klaipėdietį.

Taigi, jau vien dėlto Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos nebuvo pakankamai populiarus dalykas klaipėdiečių lietuvių tarpe, jau nekalbant apie vokiečius. Po prijungimo neretai pasitaikydavo klaipėdiečių lietuvių įtarinėjimų ir nepasitenkinimų Lietuvos politika ir mūsų valstybės tarnautojais. O tam pagrindu — dažniausiai būdavo tikro reikalo nežinojimas arba paprastas nesusipratimas. Prieš tuos įtarinėjimus bei nepasitenkinimą — reikėjo sukelti pasitikėjimą Lietuvos valdžiai ir teisingą valstybės tarnautojų vertinimą. Kitaip sakant, buvo labai reikalinga rimta valstybinė informacija ir propaganda.

Čia kalbamais reikalais rimčiausias informatorius ir geriausias propagandininkas buvo Martynas Jankus, nors jam už tai niekas nemokėjo jokio atlyginimo. Jis noriai ir įtikinamai visiems aiškindavo, jog Klaipėdos krašto lietuviams verta susidėti su Lietuva ne tik tautiniais ir kultūriniais sumetimais, bet ir ekonominiais* Po 10-15 metų ir abejojantieji, ir netikintieji klaipėdiečiai lietuviai pamatė, jog Jankaus žodis buvo teisingas.

Bene tos pačios propagandos reikalais, Jankus, jau pasiekęs daugiau kaip 70 m. amžiaus, dar važinėjo ir po Amerikos lietuvių kolonijas.

Klaipėdos kraštui prie Lietuvos prisijungus, Martynas Jankus spaustuvės nebeturėjo ir knygų nebeleido. Kukliai gyveno savo Bitėnų ūkely, gal kokį vieną kitą kilometrą tenutolusiame nuo žinomo Rambyno kalno. Sulaukęs senyvo amžiaus, jis buvo pramintas Mažosios Lietuvos Patriarchu gal ne tiek dėl jo ilgo amžiaus, kiek dėl ilgos ir patvarios jo visuomeninės veiklos Mažojoj Lietuvoj.

Ligi Klaipėdos sukilimo Jankus buvo išdirbęs visuomeniniuose bei politiniuose baruose daugiau kaip 45 metus, nes į tuos barus buvo įstojęs neturėdamas nei dvidešimties metų. O tų Jankaus darbų pagrindine ašimi, apie kurią sukėsi ne tik Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos visuomeniniai bei politiniai reikalai, buvo jo organizuota lietuviška spauda.

Dėl visų darbų, o ypač dėl leidžiamos spaudos, Jankui teko patirti daug materialinių sunkumų, teko susilaukti neteisingų priekaištų iš pačios lietuvių visuomenės pusės, o iš vokiečių valdžios — ne kartą teko ir kalėjimo bausmes atkentėti. Pirmojo pasaulinio karo metu juk ir rusai jį su visa šeima buvo pagrobę,

greičiausiai, ne dėl ko kito, kaip tik dėl to, kad jo leidžiamoji spauda daug metų kurstė lietuvius prieš rusus.

Prisimindami Martyno Jankaus ilgą ir patvarią veiklą, jo didelius nuveiktus darbus, o taip pat jo pakeltus vargus, turime pripažinti, jog po Klaipėdos atvadavimo jam tikrai priklausė poilsio ir ramaus gyvenimo laikas. Tikrovėje gal taip ir buvo. Nuo

Klaipėdos krašto prisiglaudimo prie Lietuvos apie 16 metų jankus ramiai gyveno Bitėnuose, apsuptas visų lietuvių meile ir pagarba. Kasmet dešimtys mažesnių ar didesnių įvairių organizacijų ekskursijų iš visos Lietuvos, Amerikos, Latvijos, Anglijos ir kitų kraštų lietuvių atvykdavo į Bitėnus pamatyti Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų. Atvykdavo ir svetimų kraštų žymių politikų, universitetų profesorių ir šiaip įvairių šviesuolių. Jankus buvo įsigijęs labai didelę, pusės stalo didumo, knygą visiems jį lankiusiems svečiams įrašyti. Ir įsirašydavo į tą knygą visi tie garbingi svečiai. Įrašų knygoje buvo ne tik Europos, bet ir Azijos tautų, mums net visai neišskaitomais, rašmenimis.

O kiekvienais metais, Joninių šventės metu, kai Rambyno kalne susirinkdavo tūkstančiai lietuvių, senimo ir jaunimo, tai bent dešimtadalis jų nuvykdavo ir Patriarchą Jankų pasveikinti. Visa tai buvo miela ir gražu.

Ir pats Patriarchas — mėgdavo buvoti Rambyno kalne Joninių iškilmių metu.

Bet 1939 m. Hitleris atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir Jankus turėjo slapta pabėgti iš Bitėnų. Per 80-ties metų senelis Jankus, hitlerininkų ir bolševikų žiaurumų visai palaužtas, laikinai buvo prisiglaudęs Kaune, o kai vokiečių reikalai Rytų fronte pašlijo, Jankui buvo leista sugrįžti į Bitėnus. Deja, neilgai ten pagyvenęs, buvo priverstas trauktis į Vakarus ir tolimame nuo Lietuvos Flensburge baigti savo gyvenimo kelią.

To Didžiojo Lietuvio Patrioto, Martyno Jankaus prisiminimas tepakelia ir tesustiprina mūsų ryžtą išlaisvinti Tėvynę Lietuvą iš svetimųjų okupacijos!

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ