Šeštadienis, Gruo 07th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - MANO PAŽINTIS IR SUSITIKIMAI SU M.JANKUM

 

MANO PAŽINTIS IR SUSITIKIMAI SU M.JANKUM

Kur ir kada su Jankum susidūriau akis į akį, tikrai neprisimenu. Tikrai žinau, kad tas susidūrimas įvyko I pasaulinio karo metu Rusijoj: Petrapilio seime ar Samaroje, prie Volgos, kur po seimo buvau nuvykęs pastiprinti savo pašlijusios sveikatos. Tada tik pasisveikinom ir po kokį žodelį pasikeitėm. Antras pasimatymas įvyko dar priešseiminėj nepriklausomoj Lietuvoj 1919 metais, kai Mažosios Lietuvos įgaliotieji asmenys atvyko į Kauną prašyti vyriausybės prijungti prie Didžiosios Lietuvos. Oficialinę prijungimo dalį atliko vyriausybėje ar Valstybės Taryboje. Aš tuo metu nebuvau nei Valstybės Tarybos, nei vyriausybės narys, tad apie tą procedūrą nieko negaliu pasakyti. Po tos oficialiosios dalies, Mažosios Lietuvos atstovams vyriausybės buvo surengtas priėmimas Metropolyje. Jame dalyvavau ir aš. Priėmimas buvo trafaretinis, kaip ir visi kiti priėmimai — užkandžiai, išgėrimas ir kalbos. Kalbėtojų visa eilė. Tarp jų kalbėjau ir aš. Tos visos iškilmės buvo aprašytos vienoj atskiroj knygelėj. Ją Amerikoj kažkur esu matęs. Jei ji būtų reikalinga paties rašiniui, pamėgink atsiklausti PLA direktorių V.Liulevičių, Jaunimo Centro adresu Čikagoje. Kas buvo Mažosios Lietuvos delegatai, neprisimenu. Jankus tikrai buvo. Mažosios Lietuvos trys vyrai buvo kooptuoti į Valstybės Tarybą. Linkęs manyti, kad be Jankaus dar buvo kooptuoti Lėkšas ir Strėkys ... Ir čia su Jankum nepersimetėm žodeliu.

Po "klaipėdiečių sukilimo“ ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos (jį atvadavo mūsų kariuomenės kai kurie daliniai, prisidengę klaipėdiečių vardu), jame prasidėjo dideli neramumai ir tarpusavio kovos.

Visi tarnautojai pasiliko Vilhelmo laikų vokiečiai. Jie dar didesniu įniršimu pradėjo spausti lietuvius ir juos niekinti. Protestantų bažnyčia priklausė Berlyno hierarchijai. Jų vyskupas ir kunigai priklausė Berlynui. Su mūsų vyriausybe nesiskaitė. Vokiečiai užvertė savo skundais Tautų Sąjungą, o lietuviai — Lietuvos vyriausybę. Devintasis ministrų kabinetas, kuriame aš buvau žemės ūkio ir valstybės turtų ministru ir kuriam vadovavo ministeris pirmininkas Ernestas Galvanauskas, nesitenkindamas mūsų oficialinių organų Klaipėdoje veiksmais, pavedė man vykti į vietą ir ištirti visą padėtį. Aš ten užtrūkau apie 2 savaites. Apvažiavau beveik visus didesnius kaimus, kalbėjau su vokiečių pareigūnais ir lietuvių vadais. Baigdamas darbą, paprašiau M,Jankų sušaukti platų lietuvių suvažiavimą Šilutėje. Skirtą dieną suvažiavo daugiau kaip šimtas vyrų. Jų tarpe buvo pastebėta vokietininkų, Lietuvos priešų. Juos norėta pašalinti. Prašiau palikti. Pasikalbėjimas truko apie 4 valandas. Vokietininkai pasisakė nenorį Lietuvos, jie norį priklausyti Berlynui. Bet jie netriukšmavo. Po pasikalbėjimo, paprašiau M.Jankų palikti lyderius vakarienei, kurią jiems užsakiau. Tų lyderių atsirado apie 40. Pradžioje tarėmės, sprendėm problemas, bet kai lyderiai įsilinksmino eilę bonkų ištuštinę, — prasidėjo pasakojimai. M.Jankus papasakojo apie pirmus "skyrimus" — rinkimus į parlamentą, kuriuose buvo išstatytas ir lietuvis Lėkšas, lietuvis patriotas, poetas, spaudos darbuotojas. Buvo pastatyti trys kandidatai: Lėkšas, vienas socialistas ir konservatorius grafas Moltke, kurį klaipėdiečiai vadino Mulkiu. Jį taip vadino ne dėl pašaipos ar pažeminimo, nes jis eilę kadencijų buvo išrenkamas į parlamentą nuo Klaipėdos krašto. Rinkimuose nei vienas kandidatas negavęs reikiamo balsų skaičiaus. Lietuvių kandidatas gavo daugiausia. Iš pasakojimo atrodė, kad rinkimų įstatymas leido blokuotis po rinkimų. Tada lietuviai lyderiai nuvykę pas socialistų kandidatą tartis susiblokavimo reikalu. Socialistai sutiko savo balsus atiduoti lietuvių kandidatui, jei jis parlamente palaikys socialistų pasiūlytą pataisą muitų įstatyme. Lyderiai sutikę ir tik reikėję Lėkšui nuvykti pas tą socialistą sutarčiai pasirašyti, bet, galiausiai, reikalai buvo taip sutvarkyti, kad pas socialistą atstovą niekas nebevyko ir Moltke vėl pateko į parlamentą, kaip Klaipėdos krašto atstovas.

 

**

Įsitikinus, kad diplomatiniu keliu nepavyks atgauti Klaipėdos krašto, buvo nutarta jį prisijungti "klaipėdiečių sukilimo" keliu. Tas sukilimas buvo suorganizuotas Kaune. Bene Krašto apsaugos ministras B.Sližys tam tikslui buvo sudaręs specialią penkių žmonių komisiją, kurion įėjo Mikalojus Lipčius, Juozas Papečkys, aš ir dar du, kurių pavardžių neprisimenu. Ministro pirmininko to sukilimo vadu buvo pristatytas Jonas Polovinskas, kuris sukilimo metu buvo prisidengęs klaipėdiečio Budrio pavarde kurią naudojo ligi mirties. Tos komisijos pirmajame posėdyje man neteko dalyvauti. Kiti jos nariai pasakojo, kad Polovinskas jiems buvęs nežinomas, kalbėjęs negryna lietuvių kalba ir kiek svetimu akcentu, be to, nebuvęs kariškis. Dėl to pasiūlę prie jo sudaryti kariškių štabą, kuris turėjo Polovinskui padėti vadovauti sukilimui ir buvę nutarta priskirti vieną diplomatą, jei tektų tartis su nugalėtais prancūzais, kurie tuo metu valdė Klaipėdos kraštą. Diplomatiniams patarimams buvo paskirtas dr. J.Purickis, o į štabą — P. Klimaitis...

Užsigaliopavau. Norėjau trumpai nurodyti tik naujo su M.Jankum susitikimo progą ir, užsimiršęs, užsimojau tą progą plačiai atpasakoti. Susigriebęs — ją baigiau daugtaškiu. Taigi, sukilimas pavyko. Klaipėda prijungta prie Lietuvos respublikos. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas nutarė atžymėti specialiu ordinu tuos žmones, kurie bet kokiu būdu prie to sukilimo buvo prisidėję. Minėtos komisijos nariai buvo dekoruoti sidabriniais ordinais su atitinkamais diplomais. Man tokį ordiną ir diplomą įteikė Kaune, mano privačiame bute. Įteikėjų tarpe buvo ir M.Jankus. Pasikviečiau pietų. Prie pietų kalbėjomės daugiausia apie sukilimo eigą. Ordinas, kurį gavau, tai buvo vienintelis, kuris galėjo puošti mano krūtinę. Bet... nė karto jos juo nepapuošiau. Progos nesuradau. Ordinas su diplomu pasiliko ir pateko bolševikams ...

Pirmas bolševikmetis. Savo amžiną reumatizmą nuvežiau mirkyti į Birštoną. Pirmą dieną eidamas Nemuno pakrante — pamačiau ant suolelio sėdintį M.Jankų. Kur pro jį praeisi. Prisiartinęs pasisveikinau. Jis man, nė į pasveikinimą neatsakęs, išpylė visą skausmą, kuris užtvindė jo lietuvišką širdį dėl priešo sugriauto viso amžiaus puoselėto idealo. Jo kalba — buvo jankiška:

— Tai ką, — sako, — turim plačią tėvynę nuo Baltijos jūros ligi Ramiojo vandenyno?... O kiek palaukęs — pridėjo;

—  Bet man vely centimetras lietuviškos dešros, negu kilometras šunšūdžio.

Apie pusvalandį jis man liejo širdgėlą iš savo sugeltos širdies. Jis dėstė sunkiai pakeliamą skausmą. Pagaliau, nutilo. Ar išsipasakojus širdis palengvėjo, ar pritrūko jėgų kalbai tęsti – kas žino? Iš mano pusės – būtų buvęs netaktas pasukti kalbą į kitas vėžes. Atsisveikinęs, nuėjau savo keliu. Ten pat, prie Nemunėlio, buvau sutikęs jį dar porą kartų, bet jau ne vieną. M.Jankus jiems pasakojo savo atsiminimus iš Mažosios Lietuvos praeities, šiuos jo pasakojimus mėgau. Jis pasakojo meistriškai, vaizdingai ir patraukliai. Po tų susitikimų — jis išvyko.

Du kartu buvau jį aplankęs Bitėnuose. Pirmą kartą nepriklausomybės laikais ir antrą — kaip gestapo belaisvis Tilžėje. Šiuo kartu, kiek prisimenu, jo neradau namie. Susitikau tik su Elze ir Kristupu. Jei neklystu, su juo nebuvau susitikęs nei tremties metu Vokietijoj, nors Elzę su Kristupu aplankiau vienoj stovykloj.

Tai visi mano susitikimai su M.Jankum. Nedaug kartų su juo teko matytis. Mudviejų pasikalbėjimuose istorikas taip pat neras sau medžiagos, nes mudu nesprendėm nei politinių, nei ekonominių, nei pasaulėžiūrinių, nei kitų painių problemų. Jis pasakojo, aš klausiaus. Ir buvo ko klausyti. M.Jankus buvo seno amžiaus Mažosios Lietuvos gyvoji enciklopedija, jos žmonių, veiksmų, tarpusavio santykių ir kovų su vokiečiais atpasakotojas. Nemanau, kad kas kitas tiek galėtų žinoti apie Mažąją Lietuvą, kiek žinojo M.Jankus. Labai gaila, kad jis nepaliko savo atsiminimų raštu.

O tačiau — savo nuomonę apie M.Jankų esu susidaręs.

Kokį mokslą buvo išėjęs M. Jankus — neklausiau, bet nemanau, kad jis būtų pasiekęs aukščiau pradžios mokyklos. Jis nebuvo knygos žmogus. Tai buvo aišku iš pasikalbėjimų su juo. Jis nedarė kaimo inteligento įspūdžio. Mano pažintieji Mažosios Lietuvos ūkininkai, kaip minėtas Lėkšas, Dovilas ir dar kai kurie kiti — savo inteligencija jį buvo prašokę. Bet M.Jankus — turėjo visa ryjančias akis. Pro jo akis niekas nepraslydo. Jis viską, kaip foto aparatas, fiksavo savo filmo lentelėje ir klostė savo atminties archyve. Jis buvo geras pasakorius. Jo pasakojimai buvo atmiešiami gera humoro doze. Dėl to jo gero privalumo — M.Jankaus buvo galima klausytis valandomis be jokio nuobodulio. Jo stilius — klaipėdiškio būro. Riebumų nevengė. Ar jis visa atpasakodavo teisingai, objektyviai? Įsitikinau, kad ne. Vienam kuprą prisegdavo, kitam — žvairą akį įsprausdavo... Ar tai darė sąmoningai, ar dėl atminties sušlubavimo? Galėjo būti ir taip, ir kitaip.  Bet buvo ir sąmoningų kreivių. Tai galima pailiustruoti ir jo istorija su Mikšu, kurią, manau, Tamsta esi skaitęs mano paskolintoj Tamstai knygoj "Vasario 16-toji", Lietuvos nepriklausomybės 15-kos metų sukaktuvėms paminėti, Vaclovo Biržiškos straipsnyje "Aušra 1883-1933 metais" (tas straipsnis įdėtas šioje knygoje. Pr.A.).

Bet tie ir kiti šešėliai — M.Jankaus reikšmės ir vertės nesumažina. Jis istorinė figūra ne tik Mažosios Lietuvos fone, bet ir Didžiosios. "Aušros" gyvavime jis suvaidino nemažą vaidmenį. Nors, V. Biržiškos teigimu, jis buvo kai ką ir pripainiojęs, bet to paties autoriaus žodžiais, jis ne kartą "Aušrą" buvo išgelbėjęs ir iš per ankstyvos mirties.

**

Pilniau ir vaizdingiau apie to krašto anų laikų ekonominę būklę man nupasakojo Povilas Dovils (Dovilas). Trumpai apie jo asmenį. Su juo susipažinau viename susirinkime. Jis padarė man rimto ir teigiamo įspūdžio. Aukštas, petingas vyras, tikras ąžuols prie Nemunėlio, inteligentiška išvaizda, o kalboj — kovingas lietuviškas patriotizmas trikšte tryško iš jo žodžių. Važinėdamas po klaipėdiškius kaimus, jam nieko nežinant, užsukau pas jį. Ūkis iš tolo atrodė dvareliu ar palivarku. Mūrai, tvarka, švara. Įžengus į gyvenamo trobesio vidų — parketas, centrinis šildymas, gražūs ir skoningi baldai. Ir minėtam grafui Mulkiui (Moltkei) negėda būtų čia gyventi. Paprašiau aprodyti ūkio trobesius. Gyvuliai, padargai, tvarka, turtingumas — vienas pasigėrėjimas.

Apžiūrėjęs, jam pasakiau:

— Jei priklausytum mano Žemės ūkio ministerijos kompetencijai, už pavyzdingą ūkininkavimą paskirčiau tau pirmą premiją.

Iš Dovilo veido mačiau, kad tai pakuteno jo savimeilę. Sugrįžus į butą, radome Dovilienę betriūsiančią prie stalo. Buvo šiokiadienis. Svečių nelaukė. O stalą — apstatė gausingiausiais ir skaniausiais valgiais. Atsirado ir stipresnio gėrimo bonka. Prie stalo jis man, tarp kita ko, ir štai ką papasakojo:

— Ligi kariuomenės — buvau užkeiktas vokietis. Iš kariuomenės sugrįžau — užkeiktu lietuviu.

Vokiečių kareivinės lietuviams buvo stipri nutautinimo mokykla. Su Dovilų gi atsitiko atvirkščiai. Kas gi jį tokioj vietoj ir taip staiga paveikė, kad iš vokiečio pasidarė lietuviu?

— Vieną dieną, — toliau pasakojo jis, — atbėgo į kareivines uždusęs puskarininkis ir šaukia: — "Dawill, skubink, gendrolis (generolas) šaukia!" — Ir blusos numirė. Kuo gi aš būčiau nusikaltęs?... širdis kaip kūju mušė. Įleido į gendrolio butą. Šalia maniškio — sėdi svetimas gendrolis. Maniškis paklausė:

— Dawill, tu lietuvis?

— Galvoj žybtelėjo mintis — apskundė, apšmeižė. Ne iš gero mane čia pašaukė... Norėjau šaukti: ne, netiesa, bet tik dar daugiau išsitempiau.

— Tu gi iš Lietuvos?

— Šitoks klausimas dar daugiau mane pritrenkė, bet irgi nieko neatsakiau.

— Pasakyk, Dawill, ką jūs valgote namie?

— Čia mano liežuvis atsirišo;

— Pirmadienį pusryčiams žirnius, — rėžiu, — o pietums – silkes su bulvėmis. Antradienį pusryčiams silkes su bulvėmis, o pietums — žirnius ir taip pakaitomis per visą savaitę. Kitą savaitę — vėl ta pati tvarka...

— Iš gendrolių pasikalbėjimo supratau, kad maniškiam gendroliui papasakojus svečiui, jog Vokietijoj esąs kraštas, vadinamas Lietuva, kuriame žmonės labai skurdžiai ir pusbadžiu gyveną. Svečias — netikėjęs. Jiedu susilažinę. Mano parodymai — padėjo maniškiam gendroliui lažybas laimėti...

— Išėjau, kaip iš pirties, pusiau apglušęs. Ligi šiol save laikiau vokiško "faterlando" patriotu. Mano kraštas — buvo Vokietija. O dabar — pats gendrolis (generolas) pasakė, jog aš esu lietuvis ir mano kraštas vadinasi Lietuva. Kelias savaites mane kankino šis klausimas. Savo protu ir turimomis žiniomis neįstengiau į klausimą surasti atsakymo. Bet gi gendrolis — jis geriau žino. Jei jis pasakė, jog esu lietuvis iš Lietuvos, tad toks ir privalau būti...

Jis toks ir buvo ligi savo gyvenimo pabaigos. Viename klaipėdiškių pobūvy, kuriame dalyvavo vokietis mokytojas ir pastorius, Dovilą apnyko įrodinėti, kad jis esąs tikriausias vokietis Dawill, o ne lietuvis Dovils; pastarasis, įsikarščiavęs, trenkė kumščiu į stalą ir vokiškai užkeikęs pareiškė:

— Esu ne Dawill, bet Dovils. Mano visa giminė dovijo vokiečius, dovysiu ir aš!..,

Tai tiek apie M.Jankų ir vienas kitas įspūdžių bruožas apie Klaipėdos sukilimą bei klaipėdiečius apskritai. Paspausi — mažai ir beliks M.Jankaus istorijai. Bet aš tiek laimėsiu, kad daugiau manęs nebespausi ir nebepurkštausi, kad nerašau, čia daug pridėjau žinių tik Paties reikalui ir orientacijai, jei dar nebuvai apie tai anksčiau žinojęs.

Dar kartą primenu, kad rašau Alšėnui laišką, o ne jo rašomai M.Jankaus monografijai straipsnį. Sapienti sat. Lietuviškai būtų – mandrai galvai užtenka kriukiu į pakaušį. Taip sakydavo mano profesorius, o vėliau Vilniaus vyskupas Jalbžykovskis, kuris nors pats lietuviškai kalbėti mokėjo, bet fanatiškai nemėgo lietuvių...

Pasiėmei gražų ir naudingą darbą, bet nelengvą. Linkiu pasiimtą darbą sėkmingai atlikti. Dieve, padėk! — baigia prel. M.Krupavičius.

*

Į pasiskelbimą spaudoj, prašant talkos ir medžiagos M.Jankaus monografijai, 1965m. vasario 12d. iš Čikagos laišku atsiliepė J.Kriščiūnas, prisiųsdamas ir dvi nuotraukėles rašomam darbui. Laiške jis rašo:

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ