Sekmadienis, Spa 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - ANĖ PUKNYTĖ-JANKUVIENĖ

 

ANĖ PUKNYTĖ-JANKUVIENĖ

Lietuviuose, berašant garsių vyrų biografijas, kažkodėl neminimos jų žmonos. Lyg tai veikėjo gyvenimas ir darbai būtų kažkas atskiro, visiškai savarankiško, nesusijusio su šeima. Lyg ne toje šeimoje jis semtųsi jėgas, impulsus arba juos prarastų... Tokia visiška tyla yra apgaubusi Anės Puknytės-Jankuvienės vardą. Net ir Lietuvių Enciklopedijoje ji nepaminėta. Minimi tik M.Jankaus vaikai, lyg jie motinos, o M.Jankus žmonos nebūtų turėję... O Jankų šeima turėjo motiną ir dar tokią gerą, mylimą, kad, nors jau dešimčiai metų nuo jos mirties praslinkus, ją paminėjus — šeimos nariai nusisukdavo, kad neparodytų ašarų. Jausmų Jankuose nebuvo priimta rodyti...

Vis dėlto man pasisekė iš vieno kito pasisakymo susidaryti nepaprastai kilnios moters vaizdą ir vardą. Pilkalnio krašto ūkiinkaitė vyro lietuviškajam darbui visiškai pritarė ir, kaip beišmanydama, jam talkino ir vaikus ragino tėvui padėti. Savo Merčių (Martyną) ji nepaprastai mylėjo. Barnių ar priekaištų iš jos lūpų niekad nesigirdėjo. O jos gyvenimas nebuvo lengvas. Kuklias šeimos pajamos daugiausia būdavo išleidžiamos lietuviškam darbui. Šeimai nebuvo lengva galus su galais sudurti. Gyveno nuolatinėje baimėje, kad ūkis už skolas galįs būti išvaržytas, kad Merčių galį suimti, ar kad jo iš kalėjimo nebepaleisią (M.Jankus buvęs suimtas, bene, 9 kartus). Kai kuri geraširdė kaimynė bandė jos vyrą kritikuoti, jos vienintelis atsakymas buvęs: — "Merčius taip nori", — ir tuo kalba būdavusi baigiama.

Pagimdė ji Martynui Jankui aštuonis vaikus. 1912m. dėl skolų Jankai buvo iš ūkio išvaryti. Apsigyveno Klaipėdoje, įsigijo spaudos kioskelį ir bandė verstis. Bet turtingas lietuvis, pasistatęs šalia kitą kioską, pakirto Jankų šeimos paskutines pajamas, Anė Jankuvienė sunkiai susirgo. Nebuvo iš ko jai vaistų ir tinkamo maisto nupirkti. Martyno Jankaus senajam tėvui atpirkus sūnui ūkį, šeima grįžo atgal į Bitėnus. Ten 1913 metais Anė Jankuvienė, laimindama Merčių ir mažamečius vaikus, amžinai užmerkė akis. Mažiausias Endriukas liko vos dviejų metelių. Pasilikęs našlys su mažais ir jaunais vaikais, Martynas Jankus jiems atstojo tėvą ir motiną. Bet motinos atminimas šeimoje liko tiek skaudžiai gyvas, kad buvo saugojamasi neatsargiu žodžiu atverti neužgyjusias dvasios žaizdas.

*

Besiklausant šeimos istorijos, atsivėrė ir daugelis kitų šeimos išgyventų vargų — Kristupo regėjimo praradimas ir didelės, bet nevaisingos, pastangos jį išgydyti. Po to — baisios tremties dienos Rusijoje, kur Jankus su senu tėvu ir vaikais buvo išmėtyti po tolimas vietoves. Mažojo Endriaus ir senojo Jankaus mirtis. Tėvo lavoną M.Jankus net dešimtį kilometrų nešęs ant pečių, kad jo nepaliktų miške. Nunešęs — palaidojo Bugalmos miesto kapinėse.

Vėliau ir sūnaus Niko mirtis. Jis žuvo fronte I pasauliniam kare, paskutinę prieš taikos paliaubas dieną. Jis buvo tėvo viltis išmokytas spaustuvės darbo, jo pirmas talkininkas! Besiklausydama supratau, kad toji iš M.Jankaus plaukianti ramybė, dėl kurios pirmą kartą jį pamačiusi, nustebau, yra didelių išgyventų skausmų išdava. Išgyventų, bet šventa kančios ugnimi jo sielą praskaidrinusių ir jo patriotizmo bei tikėjimo skaisčia Lietuvos ateitimi nepalaužusių ...

Jau sutemus, po vakarienės, sėdėdamas savo aukštoje kėdėje, Martynas Jankus užtraukė senovišką, negirdėtą dainą. Kristupas jam pritarė smuiku. Elzė, tai įeidama, tai išeidama — irgi niūniavo. Atrodė, kad nuo Rambyno pūstelėjo senųjų dievaičių dvasia ir senoviškos dainos žodžiai ji liejosi į Jankų šeimos narių sielas ...

Man pasidarė aišku, iš kur Jankus sėmėsi jėgų savo sunkiam gyvenimui ir lietuviškam darbui. Juk visa tai vyko Bitėnų ir Rambyno senovės atminimų įdvasintoje aplinkumoje ir savo šeimoje.

Mirus tyliai ir giedriai Anei Jankuvienei, jos vietą užėmė duktė Elzė. Ji tvarkė šeimos reikalus ir lygiai, kaip motina, rėmė tėtačio lietuvišką veiklą. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, Rambyną ir jo sargą, Mažosios Lietuvos Patriarchą Martyną Jankų, Bitėnuose ėmė lankyti gausios ekskursijos ir jaunimas iš visos Lietuvos. Elzė svečius vaišino, globojo. Ilgainiui ją pačią pradėjo vadinti Mažosios Lietuvos Močiute, nepaisant jos tada dar jauno amžiaus. Ji dirbo ir daugelyje organizacijų. Kaip Mažosios Lietuvos šaulių atstovė, visą laiką išbuvo Moterų Šaulių Centro Taryboje. Steigė ir veikė Bitėnų šaulių būryje. Kaip ir tėtatis — Elzė buvo didelė šalininkė visų lietuvių vieningumo. Ji savo taikia dvasia ir švelniu, linksmu būdu sugebėjo žmones sutaikinti ir darbui paraginti.

Jau Vokietijoje, paskutiniojoje tremtyje, Martynas Jankus ant dukters rankų užmerkė akis, iki paskutinio atodūsio kartodamas, kad Lietuva vėl bus laisva. Elzė perėmė jo misiją ant savo pečių. Ji globoja savo brolį Kristupą, veikia lietuviškose organizacijose, jungia Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tremtinius ir, kaip tėtatis, ji giliai tiki, kad Lietuva tikrai vėl bus laisva.

Man atrodo, kad tėtatis su savo Ane šypsosi jai, Kristupui ir visiems lietuviams iš Anapus ... Nes ar gi gali būti didesnis džiaugsmas tėvams, ypačiai buvusiems vadovų pareigose, jei ir jų vaikai bei kiti sekėjai eina jų pėdomis, tiki ir tęsia bei plečia jų pamiltą idėją. Toks tai ir yra jiems didžiausias ne tik džiaugsmas, bet ir atpildas.

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ