Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - PAKELIUI Į RUSIJOS TREMTĮ

 

PAKELIUI Į RUSIJOS TREMTĮ

"1914m. rudenį, kai aš būdamas studentu važiavau mokytis į Varšuvą, Simno geležinkelio stoty mačiau Rytprūsių gyventojus, vežamus į Rusiją. Tarp jų buvo nemažai kalbančių lietuviškai; jie atrodė kaip sugaudyti žvėreliai. Tai buvo visokio amžiaus žmonės (seni ir jauni, daugiausia moterys), prievarta vežami į Rusijos gilumą kentėti šaltį ir vargą. Buvo ir M.Jankaus šeima. Tas liūdnas vaizdas man iki šiol stovi akyse.

Gyvendamas Pavolgėj, Jankus nerimo, jo siela veržėsi prie Nemuno, prie Rambyno — į Lietuvą, pas savo tautos karo žudomus brolius. Būdamas Rusijoj, Jankus dalyvavo 1917m. Petrapilio lietuvių seime ir jame pareiškė Mažosios Lietuvos valią susijungti su Didžiąja Lietuva. Karui pasibaigus, M.Jankus su savo šeima grįžo į Mažąją Lietuvą, kur jo laukė nauji darbai. Po I pasaulinio karo, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir palikus jo padėtį neišspręstą, M.Jankus pradėjo kovą už jo grąžinimą Lietuvai. Jis labai aktyviai prisidėjo prie steigimo Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos. Artėjant Klaipėdos krašto sprendžiami valandai, dalyvavo sukuriant Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą, sutikdamas tam komitetui pirmininkauti organizavo lietuvių šaulius, vadovavo, patarinėjo ir padėjo įvairioms vietos lietuvių organizacijoms.

Prisijungus Klaipėdos kraštui prie Nepriklausomos Lietuvos, M.Jankus pasitraukė į gimtuosius Bitėnus, kur ūkininkavo. Bet ir ten pas ji nuolat lankėsi svečiai, įvairios ekskursijos. Kasmet Rambyno kalne buvo švenčiamos Joninės, kurių centre, supamas gilios pagarbos, buvo Martynas Jankus. Bitėnai, kur M.Jankus gimė ir augo, kartu buvo jo darbo vieta. Jo namuose buvo lietuvių knygų spaustuvė tais laikais, kai Didžiojoj Lietuvoj rusai persekiojo lietuvių spaudą.

Kiekvienais metais per Jonines iš visos Lietuvos plaukė žmonių minios į Rambyno kalną. Daugelis Rambyno lankytojų pasukdavo į Bitėnus, pamatyt Martyną Jankų. Taip pat visų ekskursijų Nemunu — viena pagrindinių sustojimo vietų buvo Rambynas. M.Jankus nuoširdžiai priimdavo lankytojus, pasakydavo jiems kalbą, padeklamuodavo Donelaitį. Tokiems lankytojams M.Jankus mielai pasipasakodavo ir iš savo pergyventos praeities, taip pat neužmiršdamas priminti, kad Mažoji Lietuva dar ne visa įeina į nepriklausomą Lietuvą, kad jaunoji karta privalo gerai suprasti visos Lietuvos žemių apjungimo reikalą ir nesigailėti pastangų nei aukų atkurti Lietuvą visuose tuose plotuose, kur nuo seniausių laikų lietuviai gyveno ir kur ligi šiol dar labai daug jų užsiliko.

M.Jankus man darydavo įspūdį nepalaužiamo optimisto, kuris ir sunkiausiomis valandomis dainuodavo vilties ir pasiryžimo giesmę:

 

Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,

Lietuvis niekad neatbos...

 

10 metų nuo M.Jankaus mirties — per trumpas laikotarpis, kad būtų galima teisingai įvertinti jo reikšmę, bet, turbūt, nesuklysiu pasakęs, kad, greta Donelaičio ir Vydūno-Storastos, M.Jankaus vardas liks vienu iš garbingiausių Mažosios Lietuvos istorijoj.

M.Jankus prieš savo mirtį dar matė hitlerinės ir nacinės Vokietijos sugriuvimą. Bet jis nesulaukė vokiečių gyventojų iškėlimo iš Rytprūsių ir Vokietijos rytinių provincijų, kada buvo, tarytum, sulaikytos vokiečių kolonizacijos pastangos, besitęsusios per 700 metų. Tačiau, jeigu M.Jankus būtų dar gyvas ir matytų, kas ištiko Mažąją Lietuvą, jis būtų taip pat nemažiau nuliūdę dėl savo gimtojo krašto likimo. Agresyvūs kryžiuočiai bei jų vokiški įpėdiniai nesunaikino mūsų tautos per kelis šimtmečius, o nauji okupantai rusai bolševikai — per trumpą laiką ištrėmė to krašto gyventojus, lietuvius ir vokiečius, gyvenviečių nuo amžių lietuviškus vardus pakeitė į rusiškus, atgabeno rusų kolonistus, mongolus ir kolonizavo tą kraštą. Tas reiškinys aiškiai rodo kad raudonieji imperialistai ir kolonizatoriai paveldėjo vokiečių kryžiuočių ir nacių planus bei apetitus. Vietoj prijungę tą Mažosios Lietuvos dalį prie Lietuvos, kaip turėjom laukti, padarė iš jos Kaliningrado sritį ir baigia ten naikinti mūsų tautos likučius".

Po dr. V.Tercijono gan ilgo pranešimo, tame pat Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos posėdyje kalbėjo dar kai kurie dalyviai. Vieno kito mintys čia paduodamos.

Generalinis konsulas J.Budrys pastebėjo, kad sukilimo metu M.Jankus buvo natūraliai drąsus, optimistas ir nepalaužiamos dvasios vyras. Kada sukilėliai vedė derybas su santarvininkais ir kai iš jų buvo gautas net ultimatumas, M.Jankus, lygiai kaip Simonaitis ir Vilius Šaulinskis, ėjo išvien su sukilėliais, tuo tarpu kai kurie Klaipėdos lietuviai, sukilimo dalyviai, nusiminė ir suabejojo.

V.Sidzikauskas pabrėžė, kad idėja reikalauja kankinių, o tauta — reikalinga pranašų. M.Jankus, kuris žadino mūsų tautą, turėjęs pranašo savybių ir teisingai nujautęs bei numatęs ateitį. Paminėjo ir kitus to krašto lietuvius, kurie panašiai dirbo, tai — Dovas Zaunius, Jokūbas Stiklorius ir kt. Kaip Rambyno garbės sargas, M.Jankus, žiūrėdamas į kitą Nemuno pusę, pabrėždavęs, kad ir ta Mažosios Lietuvos dalis privalanti priklausyti Lietuvai. M.Jankus priklausęs laikotarpiui, kuris jau išgyventas. Šiuo gi metu, esą, taip pat reikalingi pranašai. Kada dar tebesitęsia laisvės sutemos — reikalingi žmonės su pranašų vizijomis, kurie keltų išsilaisvinimo viltį.

Susikaupimu ir pasiryžimu, esą, privalom vykdyti nerašytą M.Jankaus testamentą: lietuvi, nenustok vilties, tikėk savo paskirtim. Reikia, kad visa Mažoji Lietuva būtų sujungta su Didžiąja Lietuva.

J.Petrėnas priminė, jog lietuvių tautos atgimime buvusios labai ryškiai matomos dvi dalys: Suvalkijoj atsiradę pirmieji tautos žadintojai, o M.Jankus iš Mažosios Lietuvos — labai aktyviai padėdavęs vykdyti tautos atgimimo žadintojų planus. Jis buvęs kietas ir užsibrėžtieji tikslai jam gana gerai pavykdavę.

M.Gelžinis nurodė, jog Mažosios Lietuvos Taryba kelianti Europoj Mažosios Lietuvos klausimą.

Po šių įtarpų, minimam Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos posėdyje dr. V.Tercijonas padarė šitokias baigiamąsias pastabas:

"Atrodo, kad Mažosios Lietuvos Bičiulių draugija šiuo momentu turėtų aktyviai reikštis spaudoj ir per radiją į Lietuvą, kad Mažosios Lietuvos dalis, kurią dabar valdo Sovietų Rusija Kaliningrado srities vardu, turėtų būti perduota Lietuvai, kaip nuo amžių jos etnografinė dalis. Dabartinė Lenkija atgavo anksčiau Vokietijos valdomas sritis, kaip Breslavą (Vroclavą) ir Štetiną. Mažoji Lietuva, už kurią mūsų protėviai sunkiai kovojo šimtmečius su vokiečiais kryžiuočiais, turėtų būti perduota Lietuvai, kaip jos neatskiriama dalis. Kol Vokietija nėra sujungta, kol ji dar neatgavo politinių bei karinių jėgų ir nerodo atvirų pretenzijų į tą Mažosios Lietuvos dalį, kiekvieno mūsų pareiga visokiais būdais siekti, kad Sovietų Rusija pripažintų mūsų tautai tą Mažosios Lietuvos dalį ir ją priskirtų Lietuvai. Tos srities rusifikacijai mes turim tiek pat priešintis, kaip anais laikais mūsų protėviai ginklu kovojo prieš vokiečių grobuoniškas pastangas. Nors mes dabar neturim karinių jėgų, bet gyvenam laisvam krašte, kur burnos neužčiauptos ir mes privalom kasdien be paliovos tvirtinti ir reikalauti; "Rusai, atiduokit Kaliningrado sritį Lietuvai. Tai ne vokiečių ir ne slavų žemė, o per amžius lietuvių gyvenamas kraštas, persunktas jų krauju ir prakaitu. Jos sunkų gyvenimą taip ryškiai atvaizdavo Kristijonas Donelaitis. Ir dabar ji privalo būti prijungta prie Lietuvos, o ne valdoma Rusijos arba ruošiama grąžinti Vokietijai.

Tai mes turėtume nuolat aiškiai ir garsiai skelbti, kad mus girdėtų ne tik Rusija ir jo pavergta Lietuva, bet ir Amerika bei kiti pasaulio kraštai, kurių parama mums būtų naudinga".

*

Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, buvęs Lietuvos Šaulių Sąjungos atstovas prie Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, 1965m. rugpiūčio 16d. datuotuose prisiminimuose apie anuos laikus ir M.Jankų šitaip rašo:

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ