Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ

09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ - MANIFESTAS IR SUKILĖLIŲ DIREKTORIJOS SUDARYMAS

 

MANIFESTAS IR SUKILĖLIŲ DIREKTORIJOS SUDARYMAS

M.Jankus, būvodamas Klaipėdoje, apsistodavo nedideliame viešbutėlyje, Liepojos gatvėje, berods, "Prūsija" vadinamam. Viešbutėlis buvo mažas, ramus, panašus į kaimo namelį. Tenai Jankus turėjo nedidelį kambarėlį. "Ryto" viešbutis — neturtingo ūkininko kišeniui buvo per brangus. Be to, ten per daug triukšminga, o Jankus mėgo ramybę.

Tame kambarėlyje, man grįžus iš Kauno, ir tarėmės su Jankumi dėl manifesto ir direktorijos sudarymo. Prašydamas paruošti manifesto projektą, į pagalbą paskyrė Bruvelaitį, kaip Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto atstovą. Bruvelaitis labiausia pažino M.Jankaus dvasią ir jo rašymo stilių. Akcentuodamas svarbiausias mintis, kurios turėjo įeiti į manifestą, Jankus, maždaug taip kalbėjo:

— Svarbiausia, kad valdžią paimam į savo rankas. Arba, pagal mūsų žmonių tarimą, parašykite, kad visą galybę pasiimam į savo rankas ir gauname laisvę, kurios taip ilgai troškom. Į manifestą reikės įdėti ir sukilimo direktorijos narių vardus. Tai yra svarbiausieji dalykai, Žinoma, reikia pridėti ir visokių pagražinimų. Jūs tai mokėsite padaryti. Juk kartūs vaistai yra reikalingi pasaldinimo. Tiesa, užmiršau pasakyti, kad įrašytumėt ir cuktūžę...

Pamatęs, kad nesuprasdamas keisto žodžio "cuktūžė", susišypsojau, Jankus paaiškino, kad tai esąs lietuvių sudarytas žodis iš vokiško Zuchthaus — kalėjimas. Tas negražus vokiškas žodis lietuvių kalboje esąs daug gražesnis, bet jo prasmė ta pati. O įrašyti "cuchthausę" reikėtų, esą, štai dėl ko. Nors važinėjant po kraštą jokio pasipriešinimo nebuvę sutikta, bet, karo veiksmams prasidėjus, galį atsirasti visokių nenaudėlių ir neklaužadų, kurie galį mėgint priešintis arba naikinti valdžios ir žmonių turtą, plėšikauti. Todėl jie turį būti iš anksto įspėti ir sudrausti, kad už tokius darbus bus baudžiami kalėjimu ar net gyvasties atėmimu.

–Už tokį dokumentą, — samprotavo toliau Jankus, — tikra valdžia mus visus pakartų. Bet šitie prancūzėliai, ar tai tikra valdžia? Juk jiems rūpi tik pasipelnymas. Prie Reicho valdžios buvo pasveriamas kiekvienas vokiečiams netinkamas žodis ir tuoj „,Cuchthausė“,, ar piniginė bausmė. O dabar mes apvažiavome visą kraštą, daug neatsargių žodžių išspruko iš mūsų burnų — ir niekas mūsų nesulaikė!

— Gal todėl Gelbėjimo Komitetų veikla nesutinka pasipriešinimo, kad vokiška policija mums nėra priešinga? — prasitariau su klausimėliu.

M.Jankus su tuo sutiko, bet pridūrė, kad policijos tarpe yra daug lietuvių ir mums palankių vokiečių, bet esą ir prisiplakėlių. Norėdami prancūzams įsiteikti, jie, be abejonės, jau yra davę apie mus tikrų žinių. Kad prancūzai tuo nepasinaudoja, tai galima paaiškinti tik dideliu jų nesusigaudymu krašto reikaluose.

Direktorijos sudarymas sekėsi sunkiau, negu buvo tikėtasi. Bendromis su E.Simonaičiu pastangomis, pavyko prikalbinti tik du narius: Martyną Reisgį ir Joną Toleikį. E.Simonaitis tarnavo Lietuvos konsulate ir kaip Lietuvos valstybės tarnautojas, jis nuo viešosios Gelbėjimo Komitetų veiklos turėjo laikytis nuošaliai, tačiau jis apie viską buvo informuojamas ir bendradarbiavo su mumis.

Naujųjų Metų išvakarėse su E.Simonaičiu ir J.Polovinsku-Budriu konsulato automobiliu vykome į Pagėgių apskritį, pas stambų ūkininką, buv. vokiečių kariuomenės karį, Budrų. Turėjome vilties, kad pasiseks jį prikalbinti sukilimo vado pareigoms. Tačiau jo neradome namie. Teko jo palaukti. Budraus belaukiant ir besikalbant su E.Simonaičiu, paaiškėjo, kad pilno direktorijos sąstato greitu laiku sudaryti nepasiseks, todėl manifeste teksią nurodyti Erdmoną Simonaitį, kaip direktorijos prezidentą, kuriam kelių dienų būvyje pavedama sudaryti visą direktoriją. Ten pat, pas Budrus, Simonaitis greitomis surašė atsišaukimą į gyventojus ir padavė kaip medžiagą manifestui. Klaipėdon grįžom nusivylę, nes ir Budrus sukilimui vadovauti nesutiko.

Dėl daugybės reikalų, vos nepraradome savo talkininko Antano Ivaškevičiaus, kurį mes visi, o ypač Jankus, labai branginome. Iš Pagėgių Klaipėdon grįžom jau po vidurnakčio. "Ryto" viešbutyje radome Naujųjų Metų sutikimo pokylį, kuriame dalyvavo net iš Kauno atvykusių aukštų pareigūnų. Pokylį suruošė savo lėšomis A.Ivaškevičius. Nors buvome gerokai pavargę ir susirūpinę, bet į pobūvį įsijungėm, nes čia buvo proga susieiti su daugeliu lietuvių, kuriuos šiaip nelengva pasiekti. Neapsirikom. Po ilgesnių kalbų, kurios vis sukosi apie Klaipėdos krašto likimą, nelauktai pakilo A.Ivaškevičius ir pareiškė, kad tai esąs jo atsisveikinimo pokylis. Rytojaus dieną jis išvykstąs į Kauną, paskui į tėviškę ir iš ten atgal į JAV. Su Vyriausiuoju Gelbėjimo Komitetu apvažiavęs visą kraštą, padėjęs klaipėdiečiams kuo galėjęs ir galvojąs, kad dabar ir be jo apseisią... Tai buvo labai nemaloni staigmena. Jo prakalbos, gausios aukos ir net pats Ivaškevičiaus buvimas, kaip Amerikos piliečio, klaipėdiečių nuotaikai palaikyti buvo labai reikalingas. Paslapties išlaikymo sumetimais, apie ruošiamą sukilimą A.Ivaškevičius iki tol nebuvo painformuotas. Tad, norėdami jį sulaikyti, dar vakarienės metu suradom progą jį apie tai slaptai painformuoti ir prašėm pasilikti su mumis iki sukilimo pabaigos. A.Ivaškevičius tą žinią priėmė su dideliu džiaugsmu ir sutiko pasilikti ligi tol, kol Klaipėda bus prijungta prie Lietuvos.

Sausio 2d. rytą jau turėjom paruošę manifesto provizorinį projektą. Tačiau, redaguodami tą istorinį dokumentą, kuris po ilgų amžių vergijos paskelbs krašto laisvę, nepasitikėjom savo jėgomis. Tuo reikalu norėjom pasitarti su tikru lietuvių kalbos mokovu ir autoritetingu žurnalistu — Eltos direktoriumi, Matu Šalčium. Jis tuo metu gulėjo ligoninėje. Apsilankę pas Šalčių, jį radom stiprokai sergantį. Bet mūsų atnešta žinia apie ruošiamą sukilimą jį tiesiog atgaivino. Jis pritarė manifesto turiniui, bet patarė pakeisti jo formą. Pasak jo, manifestas turįs skambėti iškilmingiau, panašiai, kaip buv. caro Mikalojaus II manifestai...

Perdirbę manifesto projektą pagal M.Šalčiaus patarimą, perskaitėm jį Bruvelaičiui. Jis pridėjo įžanginį posmą, kad atitiktų Jankaus mintį, ir pataisė kalbą, kad labiau "klaipėdietiškai" skambėtų.

Skubiai sušauktame komiteto posėdyje (berods, sausio 3d.), Vanagaičio bute, kiek papildytas manifesto projektas buvo priimtas. M.Jankus džiaugėsi ir manifestu, ir tuo, kad prigyventa iki tokių laikų, kada šitoks manifestas galėjo būti rašomas. Manifesto išleidimo vietai užmaskuoti, Jankus pasiūlė rašyti ne Klaipėdą, bet Šilokarčiamą (taip Šilutė buvo senovėje vadinama).

Kadangi M.Jankus ir daugumas komiteto narių dar turėjo vykti į kraštą, į susirinkimus atskirose vietose, o manifestą skubiai reikėjo surinkti gotišku šriftu ir rinkinj skubiai gabenti Kaunan, tai Jankus komiteto vardu įgaliojo mane galutinai išlyginti jo redakciją. Jei reikėtų kokių smulkių pataisų ar papildymų,  kurios nekeičia pagrindinių minčių, leista man vykdyti komiteto neatsiklausus. Pasinaudodami kelių valandų pertrauka, kol Vilius Šaulinskis atgabens vokiečių kalbos vertėją į "Ryto" viešbutį, mudu su Bruvelaičiu sukvietėme Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto bendradarbius galutinei manifesto redakcijai aptarti. Toje paskutinėje talkoje, be mudviejų su Bruvelaičiu, dar dalyvavo Ivaškevičius, Pronskus, Darius ir protarpiais Šaulinskis. Kai kurių pataisų pasiūlė Ivaškevičius su Pronskumi. Taigi, manifesto turinys yra kolektyvinis, daugelio žmonių darbas. Kiekvienas iš bendradarbių dėjome po savo plytelę, tačiau stengėmės, kad jos būtų suderintos su Martyno Jankaus ir viso komiteto nurodymais ir, kiek galima, pilniau išreikštų sukilusio krašto valią.

Čia duodu ištisinį, originalų manifesto tekstą:

Jūs esate čia: Naujienos Martynas Jankus 09 SUTELKTINIO NEKROLOGO VIETOJ